09-23-2023, 06:43 PM
[HEADING=2]6.20. Pasaka apie Vipaščitą[/HEADING]
Vasištha tęsė:
Visa visata - tai vien tyra sąmonė, tačiau, kaip objektas, ji yra inertiška regimybė. Todėl, nors viskas gyva, atrodo taip, tarsi būtų negyva. Taip pat mes su tavimi esame tarsi mirę, nesvarbu, kad esame gyvi. Palikęs pasaulio idėją pasauliui, o sąvoką “aš ir tu” savyje, užsiimk reikalais, kurie tinka šį momentą. Kodėl? Kodėl šis pasaulis apskritai atsirado? Tam nebuvo jokios priežasties, panašiai, kaip vaiko žaidimui nereikia jokios priežasties ir motyvacijos. Nešvaistyk savo laiko beprasmiškai siekdamas žinių apie materiją ir protą - jeigu ieškai aukso, kam plauti dangų?
Paklausyk istorijos. Šioje visatoje, Džambudvipos žemėje, buvo žymus miestas Tatamas, valdomas karaliaus Vipaščito išmintingojo. Jo šlovei aprašyti nebuvo tinkamų žodžių. Rūmų poetai, giedodami ditirambus jo narsai, išeikvojo savo talentus, bet taip ir neapibūdino viso jo didvyriškumo. Jie jį mylėjo ir džiaugėsi jo draugija. Jis taip pat visus mylėjo ir kasdien dalindavo dovanas. Jis taip pat gerbė ir vertino išmintinguosius brahmanus bei kasdien garbino ir meldėsi ugniai.
Jis turėjo keturis ministrus, kurie saugojo keturias jo karalystės sienas. Jie buvo tokie išmintingi ir narsūs, kad karaliui neteko patirti jokių pralaimėjimų, vien tik pergales. Kartą pas jį atėjo išminčius iš rytų. Karaliui jis buvo paruošęs rūsčius ir nemalonius žodžius.
Jis tarė:
“O karaliau, esi rankomis ir kojomis prisirišęs prie žemės. Paklausyk, ką tau pasakysiu ir pagalvok, ką daryti. Žuvo ministras, gynęs tavo rytinius vartus. Pietinių vartų sargas bandė jam padėti, tačiau priešų jėgos buvo didesnės. Jis irgi žuvo. Kai ministras, gynęs vakarinius vartus, skubėjo į pagalbą, priešai jo patykojo ir nužudė.”
Kol jis kalbėjo, kitas žmogus įbėgo į karaliaus menę ir paskelbė, kad šiaurinių vartų ministras laukia prie rūmų vartų. Karalius pakėlė savo armiją ir pareikalavo ministrą įleisti. Šis įėjęs pasveikino karalių. Jis buvo labai silpnas ir sunkiai kvėpavo. Priešo jėgos buvo didesnės. Jis pasakė: “O, karaliau, kiti trys ministrai, stengdamiesi apginti tavo valdas, pasitraukė Anapus. Tik tu turi tiek galios, kad įveiktum priešą.”
Tuo metu įėjo dar vienas pasiuntys ir pranešė: “Miestas visiškai apsuptas. Kiek akys užmato - vien tik priešų ginklai. Jie stiprūs kaip demonai. Jų šarvai švyti kaip tavo šlovė. Jų kariuomenė gerai organizuota. Jie pikti, o jų karo šūkiai baisūs. Jų karvedys atsiuntė mane, kad perduočiau tau šias naujienas. Dabar elkis, kaip išmanai.”
Tai pasakęs, žmogus pasišalino. Karališkoji kariuomenė pasiruošė gynybai.
Vasištha tęsė:
Tuo metu visi žemesnio rango ministrai susirinko pas karalių. Jie jam patarė: “Mes pagalvojome ir nusprendėme, kad trys įmanomi taikūs elgesio būdai čia netinka. Šiuo atveju gali padėti tik ketvirtasis - jėgos panaudojimas, arba žiaurumas. Tiesą sakant ir anksčiau su šiuo priešu niekada nesitaikėme ir nesudarinėjome sutarčių, tad kodėl turėtume dabar? Su priešais, kurie gerai žino mūsų silpnybes, nuodėmingaisiais, barbarais ir svetimšaliais neįmanoma susitarti taikiai. Todėl nedelsiant reikia skelbti mobilizaciją ir ruoštis rimtam karui.”
Karalius nurodė, kas būtina ir pasiuntė savo ministrus į mūšio lauką. Jis pasakė, kad prisijungs atlikęs tradicinį ugnies garbinimo ritualą. Jis nusiprausė ir ėmė melstis:
"Aukščiausiasis, iki šiol be jokių pastangų nugalėdavau priešininkus, o mano žemės driekėsi toli ir aprėpė daugybę salų bei žemynų. Buvau daugelio žmonių ir net demonų valdovas. Tačiau dabar, regis, pasenau. Todėl mano seni priešai nutarė, kad pats metas mane pulti. O Aukščiausiasis, kaip anksčiau aukodavau aukas šventajai ugniai, taip dabar aukoju savo paties galvą. Meldžiu, tegul iš šios ugnies pasirodo keturios galingos būtybės, tokios, kaip keturios dievo Narajanos rankos.
Ištaręs šiuos žodžius, karalius lengvu judesiu nukirto sau galvą, kuri kartu su kūnu tą pačią akimirką įkrito į šventąją ugnį. Karalius prisikėlė iš ugnies kaip keturi galingi nepaprasto stiprumo švytintys kariai, ginkluoti pačiais moderniausiais ginklais. Buvo akivaizdu, kad jų nenugalėsi jokiais įprastais ginklais: mantromis, kovinėmis galvutėmis, nuodingosiomis medžiagomis ar masinio naikinimo ginklais.
Tuo tarpu priešo pajėgos artėjo. Prasidėjo siaubingas mūšis. Dangų uždengė sprogimų dūmai, blykčiojo kardai, šaudė patrankos - apskritai į visa tai buvo neįmanoma žiūrėti. Net koviniai drambliai skendo kraujo upėse. Kiekvieno kario širdyje ir galvoje buvo vienintelė mintis - arba aš nukausiu priešą, arba jis mane. Viena vertus, mūšio įtampa atskleidė gerąsias ir blogąsias žmonių savybes, kurių taikos metu nesimato, tačiau, kita vertus, visur vyravo žiaurumas. Tai vienur, tai kitur kariai žudė nekaltus žmones ir plėšė, ką pajėgė.
Tie, kurie nedalyvavo mūšyje, bėgo kuo toliau nuo kovos lauko. Likusiems kariams riba, skyrusi gyvenimą ir mirtį, išsitrynė.
Vasištha tęsė:
Karalius savo keturiais pavidalais pasuko į keturias mūšio lauko puses. Jis pastebėjo, kad jo kariuomenė buvo daug silpnesnė už puikiai paruoštą ir apginkluotą priešo armiją. Karalius pamanė: “Išminčius Agastija išgėrė visą vandenyną. Turiu tapti kitu Agastija ir išgerti šį priešiškų jėgų vandenyną iki dugno.” Jis pagalvojo apie oro patranką ir ši iškart atsidūrė jo rankose. Jis vėl pasimeldė už savo pavaldinius ir nukreipė patranką į priešų pozicijas. Juos iš karto užgriuvo sviedinių liūtis. Griaudintys sprogimai ir smūginė banga priminė kosminės griūties siaubą. Žinoma, tokie sprogimai greitai sumalė priešus į miltus ir sukėlė siaubingas liūtis, uraganinį vėją ir tirštus juodus debesis.
Priešininkų kariuomenės daliniai bėgo į skirtingas puses. Tie, kurie išgyveno, pasislėpė Sahja Adros kalnuose ir ten ilsėjosi septynias dienas. Jų siaubingas žaizdas gydė dangiškos būtybės. Karaliaus galios išsigando net medžiai, kurie dar ilgai po mūšio pabaigos stovėjo nejudėdami.
Priešo oro pajėgos iš Viduros pasiklydo vėjuose ir nugrimzdo į ežerus. Dėl alinančio lietaus priešo pėstininkai nepajėgė bėgti. Daugybė nuskendo klampiame smėlyje ir raistuose, daugelį kaimyniniai valdovai paėmė į nelaisvę.
Vasištha tęsė:
Keturi karaliai (jie visi buvo vienas Vipaščitas) ilgai persekiojo priešą. Jų sąmonė vertė juos užkariauti visą pasaulį. Kurį laiką jų kariuomenės sekė įkandin, tačiau ilgainiui karinė technika ir kariai nusilpo, atsiliko ir pradingo. Raketos, kuriomis buvo ginkluoti karaliai, irgi neteko savo galios, kaip sudegus visoms malkoms, ugnis palaipsniui užgęsta. Keturi karaliai keturiose pasaulio šalyse pasiekė keturis milžiniškus vandenynus. Keturi broliai susižavėjo jų grožiu bei įstabia aplinka.
Vasištha tęsė:
Keturi Vipaščitai pasimeldė ugniai. Priešais juos atsirado ugnies dievas. Jie ėmė melsti jo: “Trokštame iki galo suvokti visatą, sudarytą iš penkių elementų. Padaryk taip, kad pajėgtume suvokti ir nemirtume, kol visko nepamatysime - visko, kas įmanoma fizinio kūno pagalba, o kas neįmanoma - proto pagalba.” Ugnies dievas sutiko išpildyti šį troškimą ir išnyko.
Rama paklausė:
O išmintingasis, keturi Vipaščitai buvo viena būtybė su viena beribe sąmone, tad ar jų troškimai buvo skirtingi?
Vasištha atsakė
Nors sąmonė yra viena, neduali ir visur esanti, ji tarsi tampa įvairialype - panašiai, kaip miegančiojo ir sapnuojančio žmogaus protas. Kaip įvairūs objektai atsispindi veidrodyje, nes jis yra švarutėlis, taip sąmonė, būdama absoliučiai tyra, viską savyje atspindi. Nors veidrodžiai gali būti pagaminti iš vieno metalo, jie atspindi įvairius daiktus vienas kitame iki begalybės. Taip pat ir sąmonė atspindi savyje tai, kas atsiduria priešais ją.
Šitaip įvairovė atrodo vieninga, tačiau iš tiesų ji vienu metu ir vieninga, ir įvairi. Taip yra todėl, kad ji nėra nei vieninga, nei įvairi, ji vienu metu ir tokia, ir kitokia. Tai, kas atsidurdavo priešais kiekvieną Vipaščito pavidalą, atsispindėdavo jo sąmonėje ir jis tai patyrė. Jogai geba veikti visur ir patirti viską, kas vyksta tris laiko periodus, nors ir tariamai likdami vienoje vietoje. Vientisas ir visur prasiskverbiantis vanduo vienu metu atlieka kelis veiksmus ir atrodo, kad jis patiria kelis pojūčius iš karto. Vienintelis Višnus, saugodamas pasaulį, savo keturiomis rankomis arba keturiais kūnais atlieka kelias skirtingas funkcijas. Būtybė (gyvūnas), turintis daugybę rankų, dviem ką nors laiko, o kitom dviem - žudo. Panašiai karaliai Vipaščitai atliko skirtingus veiksmus.
Jie miegojo ant žolės, gyveno skirtinguose žemynuose ir džiaugėsi savimi, vaikščiojo po girias, klajojo po dykumas, kopė į kalnų viršūnes ir leidosi į vandenynų dugną. Kartais jie gyvendavo kalnų olose, kartais linksmindavosi vandenynuose arba ore, bangose, ant kranto arba miestuose.
Vipaščitas, kuris pasuko į rytus, septynerius metus miegojo kalno šlaituose Sakos žemyne. Ten jį apžavėjo dangaus gyventojai - jis išgėrė vandens nuo akmens ir pats tapo panašus į akmenį. Vipaščitas, pasirinkęs vakarų kryptį, kalno, už kurio leidžiasi saulė, link, tame pačiame žemyne tapo nimfos auka - ji mėgavosi juo ištisą mėnesį. Vipaščitas, kuris pasuko į rytus, kurį laiką slapstėsi miškuose. Dangaus gyventojo užburtas, jis dešimčiai dienų virto liūtu. Vėliau, užkerėtas piktosios dvasios, jis dešimt metų gyveno varlės kailyje. Vipaščitas, kuris nukeliavo į šiaurę, šimtą metų pragyveno mėlynojo kalno oloje Saka žemyne. Tas, kuris išėjo į vakarus, išmoko būti dangaus gyventoju ir taip gyveno keturiolika metų.
Vasištha tęsė:
Kuomet į rytus išėjęs karalius buvo užburtas vandens, jį išgelbėjo tas, kuris išėjo į vakarus. Kai pastarasis pavirto akmeniu, jį išgelbėjo tas, kuris išėjo į pietus. Kai vakaruose keliavusį karalių karvės pavidalo piktoji dvasia pavertė jaučiu, jį dar kartą išgelbėjo karalius, pasukęs į pietus. Kai šis tapo dangaus gyventoju, jį išgelbėjo kitas dangaus gyventojas. Kai rytinis karalius virto liūtu, jį išgelbėjo tas, kuris iškeliavo į vakarus.
Rama paklausė:
Kaip jogai užsiima skirtinga veikla praeityje, dabartyje ir ateityje? Maldauju, papasakok.
Vasištha tęsė:
Kad ir ką sakytų neišmanantys žmonės, nekreipk į juos dėmesio, verčiau klausyk nušvitusuojo aiškinimų. Tie, kurie žino tiesą, regi tik tyrą beribę sąmonę, o objektyvi visata jiems absoliučiai neegzistuoja. Nėra nei kūrinijos, nei jos priešingybės. Tas, kuris visuomet išlieka šioje tyroje beribėje sąmonėje, pats yra visur esantis visagalis Dievas; jis yra viskas ir visko esmė. Ko neturi tas, kuris yra visko esmė? Jis švyti kada ir kur panorėjęs - ar tai būtų praeitis, dabartis ar ateitis, nesvarbu, ar veiksmas vyktų kūniškoje, ar subtilioje aplinkoje. Neprarasdamas savo tyros sąmonės realybės, jis veikia per atstumą arba iš arti, kad ir ką jis kurtų - ištisą epochą arba tik akimirką. Visa tai slypi sąmonėje, tačiau regimybė priklauso Majai (iliuzijai). Jis negimęs ir nesukurtas, jis neapribotas ir nesuvaržytas jokių sąlygų. Kas YRA, egzistuoja tiesiog taip, kaip yra. Kas YRA, tai yra sąmonės masė, kuri pati yra visi trys pasauliai. Tai - pasaulio sąmonė, kilusi iš sąmonės padalijimo į objektą ir subjektą. Kas sukūrė subjektą ir stebėtoją, kaip ir kada?
Sąmonei nėra nieko neįmanomo. Vipaščito sąmonė prabudo, tačiau nepasiekė aukščiausiosios būsenos. Sąmonė vientisa, todėl ji pasireiškia kaip viskas ir visur. Būsenoje, kurioje egzistuoja ir prabudimas, ir ne prabudimas, visa tai įmanoma. Tokia materializacija įmanoma ir tada, kai aukščiausioji tiesa dar nesuvokta. Būtent tokioje pusiau prabudusioje būsenoje jogas ir žaidžia su savo psichinėmis galiomis. Tokiu būdu keturi Vipaščitai jautė kitų savo įsikūnijusių būtybių būsenas.
Rama paklausė:
Jeigu Vipaščitas buvo nušvitęs, kaip jis galėjo save laikyti liūtu ir pan.?
Vasišha atsakė:
Apibūdinau Vipaščitą kaip prabudusį, arba nušvitusį, bet tai buvo tik žodžių žaismas; iš tikrųjų jis nebuvo nušvitęs. Keturi karaliai nebuvo nei nušvitę, nei neišmanėliai - jie buvo per vidurį. Tokie žmonės turi ir nušvitimui, arba išsilaisvinimui, ir neišmanymui bei prisirišimui būdingų bruožų. Jie yra pusiau prabudę. Visa, ką Vipaščitas įgijo - įgijo kontempliacijos būdu, o ne todėl, kad pasiekė aukščiausiąją būseną. Visos “siddhi”, arba psichinės jėgos, įgyjamos kontempliacijos būdu.
Tie, kurie paniro į aukščiausiąją būseną, neturi neišmanymo ir iliuzijų. Kaip jie gali turėti iliuzinį matymą ir kaip jie gali matyti netiesą? Tokie jogai, kurie praktikuoja kontempliaciją ir kurie įgijo įvairių psichinių galių dėl malonės ar išpildžius jų prašymą, yra neišmanėliai - tai akivaizdu. Taigi jie kontempliuoja ne tiesą, o tai, kas yra nerealu. Net šiame gyvenime išsilaisvinę išminčiai, atlikdami kasdienius darbus, savo sąmonėje išlaiko materialimo pėdsakus. “Mokša”, arba išsilaisvinimas, taip pat yra proto būsena. Prigimtinės kūno funkcijos tęsiasi natūraliai ir nenutrūksta. Tas, kuris išsilaisvina iš neišmanymo, arba proto, daugiau niekada nebūna jam pavaldus - kaip kartą nukritusio obuolio daugiau nepakabinsi ant obels šakos. Net išsilaisvinusių žmonių kūnai atlieka savo natūralias funkcijas, tačiau tokių žmonių sąmonė stabili, o kūno būsenos įtakos jai neturi.
Tas galias, kurios įgytos kontempliuojant ir pan., gali pamatyti kiti, tačiau jie niekada nepajėgs matyti išsilaisvinusio žmogaus būsenos - kaip medaus skonį gali pajausti tik pats. Kai tas, kuris patyrė nelaisvę ir prisirišimą, skausmą ir malonumą, iš viso to išsiveržia, jį vadina išsilaisvinusiu. Tai toks žmogus, kurio vidinė sąmonė rami, o tas, kurio protas ir širdis neramūs bei blaškosi, yra nelaisvas. Pagal fizines kūno funkcijas neįmanoma nuspėti, ar žmogus yra išsilaisvinęs, ar priklausomas.
Net jei šis kūnas būtų sukapotas į tūkstančius gabalėlių arba karūnuotas imperatoriumi, išsilaisvinęs (išminčius) liks išsilaisvinusiu net jeigu jis tariamai verkia ir juokiasi. Jis nesijaučia nei pakylėtas, nei prislėgtas. Jis neišgyvena nei laimės, nei nelaimės net tai patirdamas. Jis nemiršta, net jeigu ir miršta, neverkia, net jeigu verkia ir nesijuokia, net jeigu juokiasi - toks yra išsilaisvinęs. Jis laisvas nuo patrauklumo įtakos, nuo prisirišimo, nors jį ir suvilioja, ir jis prisiriša. Jis pyksta, nors nėra susierzinęs, ir neklysta, nors ir klysta.
Vasištha tęsė:
Nušvitusieji nepuoselėja tokių sąvokų, kaip “laimė” ar “nelaimė”. Kai jie suvokė tiesą, kad nėra nei “pasaulio”, nei “savęs”, kad vienis yra viskas, “laimė” ir “nelaimė” tapo beprasmiais žodžiais. Jų liūdesys paviršutiniškas, nes jie laisvi nuo kančių.
Sakoma, kad Šiva nutraukė vieną iš penkių Brahmos galvų. Be abejo, Brahma galėjo atsiauginti dar vieną galvą, tačiau to nepadarė. Jis žinojo: “Visa ši kūrinija - tik iliuzija, ką man veikti su dar viena galva?” Jis nieko nepraranda, atsisakęs veiksmo ir nieko neįgyja, jį atlikęs. Kad ir kas atsitiktų - tebūnie. Kodėl turėtų būti kitaip?
Vienoje savo kūno pusėje Šiva turėjo draugę, nors jo galios pakaktų sudeginti net meilės dievą. Jis galėjo nutraukti visus ryšius, tačiau elgėsi taip, tarsi būtų prisirišęs prie savo draugės. Jis nieko neįgyja, likdamas prisirišęs, ir nieko neįgauna, atsisakydamas prisirišimo. Tegul viskas būna, kaip bus.
Vis dėlto Višnus įsitraukdavo į visokiausius veiksmus ir įkvėpdavo kitus veikti. Jis “miršta” ir žudo kitus, jis gimsta ir auga, nors visą laiką išlieka laisvas nuo visko. Jis bet kada gali viso to atsisakyti, tačiau kas jam iš to? Tegul viskas būna taip, kaip yra. Tokia yra pozicija to, kuris suvokė beribę sąmonę ir su ja suaugo.
Šitaip savo natūralias funkcijas atlieka ir saulė, ir mėnuo, ir ugnis, nors visi jie - išsilaisvinę būtybės. Dievų ir demonų mokytojai taip pat yra išsilaisvinę, nors ir toliau vaidina priešingų jėgų vadus, kariaujančius vieni su kitais kaip kvailiai. Karalius Džanaka - taip pat išsilaisvinęs išminčius, tačiau vis tiek dalyvauja siaubinguose karuose. Yra keletas kitų karalių - išminčių, kurie vykdo savo karališkąsias pareigas, nors yra laisvi nuo prisirišimo. Atlikdamas savo funkcijas, nušvitęs elgiasi lygiai taip pat, kaip ir neišmanantis žmogus. Skirtumas tarp priklausomybės ir laisvės egzistuoja tik tavo paties sąmonėje, kuri nelaisvėje būna sąlygota, o išsilaisvinus - neapribota jokiomis sąlygomis. Išsilaisvinimą pasiekė net keli demonai - Bali, Prahlada, Namuči, Vrtra, Mura ir kt. Nušvitusios sąmonės nepaveiksi nei tuo, kas pageidautina ir nepageidautina, nei proto pastangomis, nei anapus proto esančia sąmone. Kai žmogus susilieja su beribe ir nesąlygota sąmone, pranyksta net tokie skirtumai. Įvairovė, kurią šioje kūrinijoje jaučia žmonės, yra tik regimybė - panašiai, kaip vaivorykštės spalvos.
Pasaulio santykis su beribe sąmone toks pat, kaip atstumo santykis su erdve.
Vasištha tęsė:
Dabar klausyk, kas nutiko keturiems Vipaščitams. Vieną jų sutrypė dramblys. Kitą pagrobė kažkokie dangaus drakonai, kuriems jį benešant, jis nukrito į ugnį, kur ir sudegė. Trečiąjį dangaus gyventojai nusivedė į dangų, tačiau Vipaščitas nenusilenkė dievui Indrai, todėl šis jį prakeikė ir sutrynė į pelenus. Ketvirtąjį suėdė krokodilas.
Pasilikę savo subtiliuose kūnuose, šis ketvertas savo (praėjusio) gyvenimo istoriją išvydo savo protuose, kur ji paliko pojūčių pėdsakus. Savo sąmonės erdvėje jie išvydo visatą su visais vandenynais ir kalnais, miestais ir sostinėmis, saule ir mėnuliu, žvaigždėmis ir debesimis. Jie net pamatė savo ankstesnius kūnus. Dėl atminties ir praeito gyvenimo tendencijų jie išvydo save tarsi vilkinčius fiziniais kūnais, kad galėtų apžvelgti neaprėpiamą pasaulio mastą. Norėdami įvertinti tikrąjį žemės dydį, jie klaidžiojo po kitas erdves.
Vakarinis Vipaščitas kirto septynis žemynus ir septynis vandenynus, kol jam pavyko sutikti dievą Višnų. Šis jam padovanojo aukščiausiąją išmintį, todėl Vipaščitas penkeriems metams pasinėrė į “samadhi”. Praėjus šiam laikui, jis paliko fizinį kūną ir pasiekė nirvaną.
Rytinis Vipaščitas laikėsi arčiau mėnulio spindulių ir nuolatos žvilgsniu stengėsi susilieti su mėnuliu, todėl pasiekė mėnulio erdvę.
Pietinis Vipaščitas nugalėjo visus savo priešininkus ir valdo šalį iki šiol, kadangi neprarado atminties ir nepakeitė įsitikinimų.
Šiaurinį Vipaščitą suėdė krokodilas, kurio kūne jis pratūnojo tūkstantį ir vienus metus. Kai krokodilas nudvėsė, Vipaščitas iš jo kūno išlindo kaip kitas krokodilas. Tuomet jis perplaukė vandenynus bei milžiniškus ledinius tyrus ir nušliaužė iki dieviškojo Suvarno ežero. Ten jis išleido paskutinį kvapą. Kadangi tai įvyko dieviškoje erdvėje, Vipaščitas tapo dievu lygiai taip pat, kaip tarp žėruojančių anglių gulintis medžio gabalėlis po kurio laiko pats užsidega ir suanglėja.
Šis paskutinis Vipaščitas pasiekė žemės erdvės ribas, vadinamas Lokaloka kalnais, kuriuos jis prisiminė iš praeitų gyvenimų. Šie kalnai yra kelių tūkstančių mylių aukščio, viena jų pusė apšviesta, o kita - ne. Iš čia žemę ir visa kita jis matė kaip tolimas planetas. Tada jis perėjo į tamsiąją kalnų pusę. Už jų buvo tik milžiniška tuštuma, kur nėra nei žemės, nei būtybių, nei ko nors judančio, nei nejudančio. Ten nėra net tvėrimo galimybės.
Rama paklausė:
O šventasis, meldžiu, pasakyk, kaip ši žemė egzistuoja, kaip sukasi dangiškosios sferos ir kaip egzistuoja Lokaloka kalnai.
Vasištha atsakė:
Kaip mažas vaikas įsivaizduoja žaisliuką tuščioje erdvėje ir mano, kad jis ten ir yra, taip žemės egzistavimo sąvoka atsiranda beribėje sąmonėje. Tas, kurio blogas regėjimas, mato mažyčius erdvėje skraidančius “plaušelius”, nors ten nieko panašaus nėra. Panašiai beribėje sąmonėje tą akimirką, kuri vadinama sutvėrimu, iškyla “žemės egzistavimo” ir kitos sąvokos. Sapne egzistuojančiam miestui nereikia jokio pagrindo (jo vienintelis ramstis yra vaizduotė), o šis pasaulis remiasi tik beribės sąmonės pojūčiu.
Atrodo, kad viskas, kas iškyla sąmonėje - kad ir kaip tai atrodytų, kad ir kada ar kokiam laikui iškiltų, egzistuoja sąmonei būdingos jėgos dėka. Panašiai, kaip blogai matančio žmogaus akimis žiūrint erdvėje skraido “plaušeliai”, taip ši žemė bei visa kita egzistuoja sąmonėje. Jeigu iš pat pradžių sąmonė būtų “išvydusi” aukštyn tekantį vandenį ir žemyn degančią ugnį, tokios būtų šių elementų savybės ir dabar. Tačiau kadangi ji “išvydo” žemę, lekiančią erdvėje, tokia ji matoma iki šiol.
Lokaloka kalnai stūkso ties žemės erdvė riba. Toliau atsiveria milžiniška erdvės riba, kurioje vien aklina tamsa, nors tai vienur, tai kitur ir joje kas nors yra. Kadangi žvaigždžių sfera išsidriekusi labai toli, atrodo, kad kažkur egzistuoja blausi šviesa, o visose kitose vietose - tamsa. Tai žvaigždės, judančios milžinišku atstumu nuo Lokaloka kalnų. Visa žvaigždžių sfera, išskyrus Šiaurinę, nuolatos sukasi apie savo ašį. Visa tai nesiskiria nuo sąvokos, iškilusios tyroje Sąmonėje.
Už pasaulių, arba žemiškos erdvės, kurios riba yra Lokaloka kalnai, žvaigždžių sfera primena vaisiaus luobelę. Tai yra tik tvirtas įsitikinimas, kilęs beribėje sąmonėje - nedera manyti, kad šie pasauliai realiai egzistuoja.
Už šios žvaigždžių sferos yra kita, du kartus didesnė sfera; ji taip pat vietomis apšviesta, o vietomis - visiškai tamsi. Visa tai pridengta tarsi dviem dangalais, vienu iš viršaus, kitu - iš apačios, o tarp jų - erdvė. Šią visatą, kosminį ratą, apšviečia saulė ir žvaigždės. Kas čia yra “virš” ir “po”? Saulėtekiai, saulėlydžiai, judėjimas ir stabilumas - tai tik sąmonėje kylančios sąvokos. Niekas iš viso to iš tikro neegzistuoja.
Vasištha tęsė:
Visatos aprašymas, kurį tau pateikiau - tai tiesioginio patyrimo rezultatas, o ne atsitiktinis spėjimas. Be jos, yra ir kitų visatų, apie kurias nepasakojau. Kam gi tyrinėti šio ir kitų pasaulių prigimtį, jeigu jų ji panaši į sapno prigimtį? Išminčiai nešvaisto savo laiko filosofuodami apie beprasmiškus dalykus.
Šiauriausia žemės vieta - Meru kalnas, piečiausias taškas - Lokaloka kalnų grandinė. Įvairių sąmonės erdvių ir kitų pasaulių gyventojai jaučia savų, o ne kitų pasaulių, materialumą.
Papasakojau tau apie visatos dangalus. Už jų visą visatą supa dešimtis kartų storesnis vandens sluoksnis. Už jo tęsiasi dar dešimt kart platesnis ugnies ruožas. Po to seka vėjo, o tada - erdvės apvalkalas. Kiekvienas tolimesnis sluoksnis dešimt kartų platesnis už ankstesnį.
Už viso to driekiasi begalinė erdvė, kuri nėra nei apšviesta, nei tamsi. Ji pilna tyros sąmonės. Ji neturi pradžios, vidurio ir pabaigos. Skirtingose jos vietose iš naujo vis iškyla nesuskaičiuojama galybė visatų, kurios paskui joje pradingsta. Šioje beribėje erdvėje nėra būtybės, kurios sąmonėje atsiranda sąvokos apie šias visatas, tačiau jos ten yra - kad ir kokiomis formomis ir pavidalais egzistuotų.
Dabar paklausyk istorijos apie karalių Vipaščitą, kuris atsidūrė Lokaloka kalnų viršūnėje. Po mirties jis išvydo, kaip jo kūną ėda milžiniškas grifas. Jo sąmonėje neatsirado kito kūno sąvoka, tačiau jis ir nenušvito. Todėl jis ir toliau norėjo ką nors daryti. Grynai proto veiklai kūnas nereikalingas. Iliuzijos, regėjimų, sapno arba snūduriavimo atveju protas susikuria savo erdvę, kuri vadinama subtiliuoju kūnu. Tik kuomet tai pamirštama arba to atsisakoma, atsiranda fizinis kūnas. Kai fizinio kūno nerealumas suvokiamas jį kruopščiai ištyrus, vėl pasirodo subtilusis kūnas.
Mąstyk apie šio subtiliojo kūno prigimtį, kol nesuvoksi tikrosios beribės sąmonės. Nušvisti - tai reiškia tiesiogiai suvokti, suprasti ir išgyventi tokią tiesą: “Kurgi dualumas, kur neapykanta ir meilė? Visa tai - tyra sąmonė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos.”
Vipaščitas savo subtiliajame kūne vis dar buvo nenušvitęs. Jį, kaip negimusį kūdikį, supo tamsa. Tuomet jis pajuto žemės, vandens, ugnies ir erdvės erdves. Jis ėmė tyrinėti savo subtiliojo kūno prigimtį ir stebėjosi: “Kas palaiko mane, tyrą sąmonę?” Jis įėjo į Brahmos erdvę ir ten viską pamatė. Tačiau jis vis dar ten, kadangi taip ir neįsitraukė į iliuzinės neišmanymo prigimties tyrinėjimus. Iš tiesų jokio realaus neišmanymo nėra - viskas yra tik Brahmanas.
vasištha tęsė:
Kitas Vipaščitas ilgai keliavo po žemynus ir paskui, kai pateko į begalinę Brahmos erdvę ir ten išvydo milijonus visatų, taip pat pasiekė tą pačią būseną. Jis ten egzistuoja iki šiol. Dar kitas Vipaščitas tapo savo paties proto apribojimų auka, paliko kūną, virto elniu ir apsigyveno kalnuose.
Rama paklausė:
Juk karaliaus proto polinkiai bei tendencijos buvo vienodi. Kaip jie, keturi Vipaščitai, galėjo taip pasikeisti ir pasukti tokiais skirtingais keliais?
Vasištha atsakė:
Nuolat atliekant pratimus ir juos vis kartojant, būtybės polinkiai ir tendencijos arba sustiprėja, arba nusilpsta. Juos taip pat veikia laikas, vieta ir veikla. Jeigu tendencijos nusilpsta, jos gali virsti kuo nors kitu, tačiau jeigu polinkiai surambėja, jie nesikeičia. Ant vienos svarstyklių lėkštės yra laikas, vieta ir įpročių kartojimas, ant kitos - pačios tendencijos. Kas sunkesnis, tas ir nusveria svarstykles į vieną ar kitą pusę. Todėl keturi Vipaščitai nuėjo skirtingais keliais, nors jų pradiniai polinkiai buvo vienodi - du iš jų gyvenimo pabaigoje liko susipainioję neišmanymo tinkluose, vienas nušvito, o kitas virto elniu.
Tie du, kurie pasiklydo neišmanymo tamsoje, iki šiol negali rasti kelio į laisvę. Neišmanymas taip pat begalinis, nes pats savaime jis realiai neegzistuoja. Tačiau jei tavyje įsižiebia vidinė šviesa, kurioje imi tyrinėti savo neišmanymą, jis akimirksniu išsisklaido.
Vipaščitas, kuris keliavo po įvairias šalis ir pasaulius, matė, kad pasaulis yra iliuzija. Jis regėjo tai, kas iš tiesų yra tik Brahmanas. Kartą jis atsitiktinai sutiko išminčių. Jam padedant, Vipaščitas suprato tiesą, kad pasaulis yra tik regimybė ir iš karto susiliejo su beribe sąmone, arba Brahmanu. Tą pačią akimirką jo neišmanymas (o kartu ir kūnas) nustojo egzistavę.
Štai ir papasakojau pasaką apie Vipaščitą. Šio pasaulio neišmanymas yra begalinis, nes begalinis yra Brahmanas, o neišmanymas nepriklausomai nuo sąmonės neegzistuoja. Nesuskaičiuojamas visatas bei pasaulius čia ir ten, dabar ir vėliau regi tik beribė sąmonė. Kol ši tiesa nesuvokta, tai vadinama neišmanymu, o kai ji suvokiama, ta pati sąmonė vadinama Brahmanu. Tarp jų nėra skirtumo, nes skirtumas - nerealus neišmanymas, kurio realybė yra ta pati sąmonė. Skirtumas tarsi atsiranda sąmonėje, todėl nuo jos nesiskiria. Šis išorinis pasaulis yra tik sąmonė, o skirtumas - irgi sąmonė.
Vasištha tęsė:
Visa visata - tai vien tyra sąmonė, tačiau, kaip objektas, ji yra inertiška regimybė. Todėl, nors viskas gyva, atrodo taip, tarsi būtų negyva. Taip pat mes su tavimi esame tarsi mirę, nesvarbu, kad esame gyvi. Palikęs pasaulio idėją pasauliui, o sąvoką “aš ir tu” savyje, užsiimk reikalais, kurie tinka šį momentą. Kodėl? Kodėl šis pasaulis apskritai atsirado? Tam nebuvo jokios priežasties, panašiai, kaip vaiko žaidimui nereikia jokios priežasties ir motyvacijos. Nešvaistyk savo laiko beprasmiškai siekdamas žinių apie materiją ir protą - jeigu ieškai aukso, kam plauti dangų?
Paklausyk istorijos. Šioje visatoje, Džambudvipos žemėje, buvo žymus miestas Tatamas, valdomas karaliaus Vipaščito išmintingojo. Jo šlovei aprašyti nebuvo tinkamų žodžių. Rūmų poetai, giedodami ditirambus jo narsai, išeikvojo savo talentus, bet taip ir neapibūdino viso jo didvyriškumo. Jie jį mylėjo ir džiaugėsi jo draugija. Jis taip pat visus mylėjo ir kasdien dalindavo dovanas. Jis taip pat gerbė ir vertino išmintinguosius brahmanus bei kasdien garbino ir meldėsi ugniai.
Jis turėjo keturis ministrus, kurie saugojo keturias jo karalystės sienas. Jie buvo tokie išmintingi ir narsūs, kad karaliui neteko patirti jokių pralaimėjimų, vien tik pergales. Kartą pas jį atėjo išminčius iš rytų. Karaliui jis buvo paruošęs rūsčius ir nemalonius žodžius.
Jis tarė:
“O karaliau, esi rankomis ir kojomis prisirišęs prie žemės. Paklausyk, ką tau pasakysiu ir pagalvok, ką daryti. Žuvo ministras, gynęs tavo rytinius vartus. Pietinių vartų sargas bandė jam padėti, tačiau priešų jėgos buvo didesnės. Jis irgi žuvo. Kai ministras, gynęs vakarinius vartus, skubėjo į pagalbą, priešai jo patykojo ir nužudė.”
Kol jis kalbėjo, kitas žmogus įbėgo į karaliaus menę ir paskelbė, kad šiaurinių vartų ministras laukia prie rūmų vartų. Karalius pakėlė savo armiją ir pareikalavo ministrą įleisti. Šis įėjęs pasveikino karalių. Jis buvo labai silpnas ir sunkiai kvėpavo. Priešo jėgos buvo didesnės. Jis pasakė: “O, karaliau, kiti trys ministrai, stengdamiesi apginti tavo valdas, pasitraukė Anapus. Tik tu turi tiek galios, kad įveiktum priešą.”
Tuo metu įėjo dar vienas pasiuntys ir pranešė: “Miestas visiškai apsuptas. Kiek akys užmato - vien tik priešų ginklai. Jie stiprūs kaip demonai. Jų šarvai švyti kaip tavo šlovė. Jų kariuomenė gerai organizuota. Jie pikti, o jų karo šūkiai baisūs. Jų karvedys atsiuntė mane, kad perduočiau tau šias naujienas. Dabar elkis, kaip išmanai.”
Tai pasakęs, žmogus pasišalino. Karališkoji kariuomenė pasiruošė gynybai.
Vasištha tęsė:
Tuo metu visi žemesnio rango ministrai susirinko pas karalių. Jie jam patarė: “Mes pagalvojome ir nusprendėme, kad trys įmanomi taikūs elgesio būdai čia netinka. Šiuo atveju gali padėti tik ketvirtasis - jėgos panaudojimas, arba žiaurumas. Tiesą sakant ir anksčiau su šiuo priešu niekada nesitaikėme ir nesudarinėjome sutarčių, tad kodėl turėtume dabar? Su priešais, kurie gerai žino mūsų silpnybes, nuodėmingaisiais, barbarais ir svetimšaliais neįmanoma susitarti taikiai. Todėl nedelsiant reikia skelbti mobilizaciją ir ruoštis rimtam karui.”
Karalius nurodė, kas būtina ir pasiuntė savo ministrus į mūšio lauką. Jis pasakė, kad prisijungs atlikęs tradicinį ugnies garbinimo ritualą. Jis nusiprausė ir ėmė melstis:
"Aukščiausiasis, iki šiol be jokių pastangų nugalėdavau priešininkus, o mano žemės driekėsi toli ir aprėpė daugybę salų bei žemynų. Buvau daugelio žmonių ir net demonų valdovas. Tačiau dabar, regis, pasenau. Todėl mano seni priešai nutarė, kad pats metas mane pulti. O Aukščiausiasis, kaip anksčiau aukodavau aukas šventajai ugniai, taip dabar aukoju savo paties galvą. Meldžiu, tegul iš šios ugnies pasirodo keturios galingos būtybės, tokios, kaip keturios dievo Narajanos rankos.
Ištaręs šiuos žodžius, karalius lengvu judesiu nukirto sau galvą, kuri kartu su kūnu tą pačią akimirką įkrito į šventąją ugnį. Karalius prisikėlė iš ugnies kaip keturi galingi nepaprasto stiprumo švytintys kariai, ginkluoti pačiais moderniausiais ginklais. Buvo akivaizdu, kad jų nenugalėsi jokiais įprastais ginklais: mantromis, kovinėmis galvutėmis, nuodingosiomis medžiagomis ar masinio naikinimo ginklais.
Tuo tarpu priešo pajėgos artėjo. Prasidėjo siaubingas mūšis. Dangų uždengė sprogimų dūmai, blykčiojo kardai, šaudė patrankos - apskritai į visa tai buvo neįmanoma žiūrėti. Net koviniai drambliai skendo kraujo upėse. Kiekvieno kario širdyje ir galvoje buvo vienintelė mintis - arba aš nukausiu priešą, arba jis mane. Viena vertus, mūšio įtampa atskleidė gerąsias ir blogąsias žmonių savybes, kurių taikos metu nesimato, tačiau, kita vertus, visur vyravo žiaurumas. Tai vienur, tai kitur kariai žudė nekaltus žmones ir plėšė, ką pajėgė.
Tie, kurie nedalyvavo mūšyje, bėgo kuo toliau nuo kovos lauko. Likusiems kariams riba, skyrusi gyvenimą ir mirtį, išsitrynė.
Vasištha tęsė:
Karalius savo keturiais pavidalais pasuko į keturias mūšio lauko puses. Jis pastebėjo, kad jo kariuomenė buvo daug silpnesnė už puikiai paruoštą ir apginkluotą priešo armiją. Karalius pamanė: “Išminčius Agastija išgėrė visą vandenyną. Turiu tapti kitu Agastija ir išgerti šį priešiškų jėgų vandenyną iki dugno.” Jis pagalvojo apie oro patranką ir ši iškart atsidūrė jo rankose. Jis vėl pasimeldė už savo pavaldinius ir nukreipė patranką į priešų pozicijas. Juos iš karto užgriuvo sviedinių liūtis. Griaudintys sprogimai ir smūginė banga priminė kosminės griūties siaubą. Žinoma, tokie sprogimai greitai sumalė priešus į miltus ir sukėlė siaubingas liūtis, uraganinį vėją ir tirštus juodus debesis.
Priešininkų kariuomenės daliniai bėgo į skirtingas puses. Tie, kurie išgyveno, pasislėpė Sahja Adros kalnuose ir ten ilsėjosi septynias dienas. Jų siaubingas žaizdas gydė dangiškos būtybės. Karaliaus galios išsigando net medžiai, kurie dar ilgai po mūšio pabaigos stovėjo nejudėdami.
Priešo oro pajėgos iš Viduros pasiklydo vėjuose ir nugrimzdo į ežerus. Dėl alinančio lietaus priešo pėstininkai nepajėgė bėgti. Daugybė nuskendo klampiame smėlyje ir raistuose, daugelį kaimyniniai valdovai paėmė į nelaisvę.
Vasištha tęsė:
Keturi karaliai (jie visi buvo vienas Vipaščitas) ilgai persekiojo priešą. Jų sąmonė vertė juos užkariauti visą pasaulį. Kurį laiką jų kariuomenės sekė įkandin, tačiau ilgainiui karinė technika ir kariai nusilpo, atsiliko ir pradingo. Raketos, kuriomis buvo ginkluoti karaliai, irgi neteko savo galios, kaip sudegus visoms malkoms, ugnis palaipsniui užgęsta. Keturi karaliai keturiose pasaulio šalyse pasiekė keturis milžiniškus vandenynus. Keturi broliai susižavėjo jų grožiu bei įstabia aplinka.
Vasištha tęsė:
Keturi Vipaščitai pasimeldė ugniai. Priešais juos atsirado ugnies dievas. Jie ėmė melsti jo: “Trokštame iki galo suvokti visatą, sudarytą iš penkių elementų. Padaryk taip, kad pajėgtume suvokti ir nemirtume, kol visko nepamatysime - visko, kas įmanoma fizinio kūno pagalba, o kas neįmanoma - proto pagalba.” Ugnies dievas sutiko išpildyti šį troškimą ir išnyko.
Rama paklausė:
O išmintingasis, keturi Vipaščitai buvo viena būtybė su viena beribe sąmone, tad ar jų troškimai buvo skirtingi?
Vasištha atsakė
Nors sąmonė yra viena, neduali ir visur esanti, ji tarsi tampa įvairialype - panašiai, kaip miegančiojo ir sapnuojančio žmogaus protas. Kaip įvairūs objektai atsispindi veidrodyje, nes jis yra švarutėlis, taip sąmonė, būdama absoliučiai tyra, viską savyje atspindi. Nors veidrodžiai gali būti pagaminti iš vieno metalo, jie atspindi įvairius daiktus vienas kitame iki begalybės. Taip pat ir sąmonė atspindi savyje tai, kas atsiduria priešais ją.
Šitaip įvairovė atrodo vieninga, tačiau iš tiesų ji vienu metu ir vieninga, ir įvairi. Taip yra todėl, kad ji nėra nei vieninga, nei įvairi, ji vienu metu ir tokia, ir kitokia. Tai, kas atsidurdavo priešais kiekvieną Vipaščito pavidalą, atsispindėdavo jo sąmonėje ir jis tai patyrė. Jogai geba veikti visur ir patirti viską, kas vyksta tris laiko periodus, nors ir tariamai likdami vienoje vietoje. Vientisas ir visur prasiskverbiantis vanduo vienu metu atlieka kelis veiksmus ir atrodo, kad jis patiria kelis pojūčius iš karto. Vienintelis Višnus, saugodamas pasaulį, savo keturiomis rankomis arba keturiais kūnais atlieka kelias skirtingas funkcijas. Būtybė (gyvūnas), turintis daugybę rankų, dviem ką nors laiko, o kitom dviem - žudo. Panašiai karaliai Vipaščitai atliko skirtingus veiksmus.
Jie miegojo ant žolės, gyveno skirtinguose žemynuose ir džiaugėsi savimi, vaikščiojo po girias, klajojo po dykumas, kopė į kalnų viršūnes ir leidosi į vandenynų dugną. Kartais jie gyvendavo kalnų olose, kartais linksmindavosi vandenynuose arba ore, bangose, ant kranto arba miestuose.
Vipaščitas, kuris pasuko į rytus, septynerius metus miegojo kalno šlaituose Sakos žemyne. Ten jį apžavėjo dangaus gyventojai - jis išgėrė vandens nuo akmens ir pats tapo panašus į akmenį. Vipaščitas, pasirinkęs vakarų kryptį, kalno, už kurio leidžiasi saulė, link, tame pačiame žemyne tapo nimfos auka - ji mėgavosi juo ištisą mėnesį. Vipaščitas, kuris pasuko į rytus, kurį laiką slapstėsi miškuose. Dangaus gyventojo užburtas, jis dešimčiai dienų virto liūtu. Vėliau, užkerėtas piktosios dvasios, jis dešimt metų gyveno varlės kailyje. Vipaščitas, kuris nukeliavo į šiaurę, šimtą metų pragyveno mėlynojo kalno oloje Saka žemyne. Tas, kuris išėjo į vakarus, išmoko būti dangaus gyventoju ir taip gyveno keturiolika metų.
Vasištha tęsė:
Kuomet į rytus išėjęs karalius buvo užburtas vandens, jį išgelbėjo tas, kuris išėjo į vakarus. Kai pastarasis pavirto akmeniu, jį išgelbėjo tas, kuris išėjo į pietus. Kai vakaruose keliavusį karalių karvės pavidalo piktoji dvasia pavertė jaučiu, jį dar kartą išgelbėjo karalius, pasukęs į pietus. Kai šis tapo dangaus gyventoju, jį išgelbėjo kitas dangaus gyventojas. Kai rytinis karalius virto liūtu, jį išgelbėjo tas, kuris iškeliavo į vakarus.
Rama paklausė:
Kaip jogai užsiima skirtinga veikla praeityje, dabartyje ir ateityje? Maldauju, papasakok.
Vasištha tęsė:
Kad ir ką sakytų neišmanantys žmonės, nekreipk į juos dėmesio, verčiau klausyk nušvitusuojo aiškinimų. Tie, kurie žino tiesą, regi tik tyrą beribę sąmonę, o objektyvi visata jiems absoliučiai neegzistuoja. Nėra nei kūrinijos, nei jos priešingybės. Tas, kuris visuomet išlieka šioje tyroje beribėje sąmonėje, pats yra visur esantis visagalis Dievas; jis yra viskas ir visko esmė. Ko neturi tas, kuris yra visko esmė? Jis švyti kada ir kur panorėjęs - ar tai būtų praeitis, dabartis ar ateitis, nesvarbu, ar veiksmas vyktų kūniškoje, ar subtilioje aplinkoje. Neprarasdamas savo tyros sąmonės realybės, jis veikia per atstumą arba iš arti, kad ir ką jis kurtų - ištisą epochą arba tik akimirką. Visa tai slypi sąmonėje, tačiau regimybė priklauso Majai (iliuzijai). Jis negimęs ir nesukurtas, jis neapribotas ir nesuvaržytas jokių sąlygų. Kas YRA, egzistuoja tiesiog taip, kaip yra. Kas YRA, tai yra sąmonės masė, kuri pati yra visi trys pasauliai. Tai - pasaulio sąmonė, kilusi iš sąmonės padalijimo į objektą ir subjektą. Kas sukūrė subjektą ir stebėtoją, kaip ir kada?
Sąmonei nėra nieko neįmanomo. Vipaščito sąmonė prabudo, tačiau nepasiekė aukščiausiosios būsenos. Sąmonė vientisa, todėl ji pasireiškia kaip viskas ir visur. Būsenoje, kurioje egzistuoja ir prabudimas, ir ne prabudimas, visa tai įmanoma. Tokia materializacija įmanoma ir tada, kai aukščiausioji tiesa dar nesuvokta. Būtent tokioje pusiau prabudusioje būsenoje jogas ir žaidžia su savo psichinėmis galiomis. Tokiu būdu keturi Vipaščitai jautė kitų savo įsikūnijusių būtybių būsenas.
Rama paklausė:
Jeigu Vipaščitas buvo nušvitęs, kaip jis galėjo save laikyti liūtu ir pan.?
Vasišha atsakė:
Apibūdinau Vipaščitą kaip prabudusį, arba nušvitusį, bet tai buvo tik žodžių žaismas; iš tikrųjų jis nebuvo nušvitęs. Keturi karaliai nebuvo nei nušvitę, nei neišmanėliai - jie buvo per vidurį. Tokie žmonės turi ir nušvitimui, arba išsilaisvinimui, ir neišmanymui bei prisirišimui būdingų bruožų. Jie yra pusiau prabudę. Visa, ką Vipaščitas įgijo - įgijo kontempliacijos būdu, o ne todėl, kad pasiekė aukščiausiąją būseną. Visos “siddhi”, arba psichinės jėgos, įgyjamos kontempliacijos būdu.
Tie, kurie paniro į aukščiausiąją būseną, neturi neišmanymo ir iliuzijų. Kaip jie gali turėti iliuzinį matymą ir kaip jie gali matyti netiesą? Tokie jogai, kurie praktikuoja kontempliaciją ir kurie įgijo įvairių psichinių galių dėl malonės ar išpildžius jų prašymą, yra neišmanėliai - tai akivaizdu. Taigi jie kontempliuoja ne tiesą, o tai, kas yra nerealu. Net šiame gyvenime išsilaisvinę išminčiai, atlikdami kasdienius darbus, savo sąmonėje išlaiko materialimo pėdsakus. “Mokša”, arba išsilaisvinimas, taip pat yra proto būsena. Prigimtinės kūno funkcijos tęsiasi natūraliai ir nenutrūksta. Tas, kuris išsilaisvina iš neišmanymo, arba proto, daugiau niekada nebūna jam pavaldus - kaip kartą nukritusio obuolio daugiau nepakabinsi ant obels šakos. Net išsilaisvinusių žmonių kūnai atlieka savo natūralias funkcijas, tačiau tokių žmonių sąmonė stabili, o kūno būsenos įtakos jai neturi.
Tas galias, kurios įgytos kontempliuojant ir pan., gali pamatyti kiti, tačiau jie niekada nepajėgs matyti išsilaisvinusio žmogaus būsenos - kaip medaus skonį gali pajausti tik pats. Kai tas, kuris patyrė nelaisvę ir prisirišimą, skausmą ir malonumą, iš viso to išsiveržia, jį vadina išsilaisvinusiu. Tai toks žmogus, kurio vidinė sąmonė rami, o tas, kurio protas ir širdis neramūs bei blaškosi, yra nelaisvas. Pagal fizines kūno funkcijas neįmanoma nuspėti, ar žmogus yra išsilaisvinęs, ar priklausomas.
Net jei šis kūnas būtų sukapotas į tūkstančius gabalėlių arba karūnuotas imperatoriumi, išsilaisvinęs (išminčius) liks išsilaisvinusiu net jeigu jis tariamai verkia ir juokiasi. Jis nesijaučia nei pakylėtas, nei prislėgtas. Jis neišgyvena nei laimės, nei nelaimės net tai patirdamas. Jis nemiršta, net jeigu ir miršta, neverkia, net jeigu verkia ir nesijuokia, net jeigu juokiasi - toks yra išsilaisvinęs. Jis laisvas nuo patrauklumo įtakos, nuo prisirišimo, nors jį ir suvilioja, ir jis prisiriša. Jis pyksta, nors nėra susierzinęs, ir neklysta, nors ir klysta.
Vasištha tęsė:
Nušvitusieji nepuoselėja tokių sąvokų, kaip “laimė” ar “nelaimė”. Kai jie suvokė tiesą, kad nėra nei “pasaulio”, nei “savęs”, kad vienis yra viskas, “laimė” ir “nelaimė” tapo beprasmiais žodžiais. Jų liūdesys paviršutiniškas, nes jie laisvi nuo kančių.
Sakoma, kad Šiva nutraukė vieną iš penkių Brahmos galvų. Be abejo, Brahma galėjo atsiauginti dar vieną galvą, tačiau to nepadarė. Jis žinojo: “Visa ši kūrinija - tik iliuzija, ką man veikti su dar viena galva?” Jis nieko nepraranda, atsisakęs veiksmo ir nieko neįgyja, jį atlikęs. Kad ir kas atsitiktų - tebūnie. Kodėl turėtų būti kitaip?
Vienoje savo kūno pusėje Šiva turėjo draugę, nors jo galios pakaktų sudeginti net meilės dievą. Jis galėjo nutraukti visus ryšius, tačiau elgėsi taip, tarsi būtų prisirišęs prie savo draugės. Jis nieko neįgyja, likdamas prisirišęs, ir nieko neįgauna, atsisakydamas prisirišimo. Tegul viskas būna, kaip bus.
Vis dėlto Višnus įsitraukdavo į visokiausius veiksmus ir įkvėpdavo kitus veikti. Jis “miršta” ir žudo kitus, jis gimsta ir auga, nors visą laiką išlieka laisvas nuo visko. Jis bet kada gali viso to atsisakyti, tačiau kas jam iš to? Tegul viskas būna taip, kaip yra. Tokia yra pozicija to, kuris suvokė beribę sąmonę ir su ja suaugo.
Šitaip savo natūralias funkcijas atlieka ir saulė, ir mėnuo, ir ugnis, nors visi jie - išsilaisvinę būtybės. Dievų ir demonų mokytojai taip pat yra išsilaisvinę, nors ir toliau vaidina priešingų jėgų vadus, kariaujančius vieni su kitais kaip kvailiai. Karalius Džanaka - taip pat išsilaisvinęs išminčius, tačiau vis tiek dalyvauja siaubinguose karuose. Yra keletas kitų karalių - išminčių, kurie vykdo savo karališkąsias pareigas, nors yra laisvi nuo prisirišimo. Atlikdamas savo funkcijas, nušvitęs elgiasi lygiai taip pat, kaip ir neišmanantis žmogus. Skirtumas tarp priklausomybės ir laisvės egzistuoja tik tavo paties sąmonėje, kuri nelaisvėje būna sąlygota, o išsilaisvinus - neapribota jokiomis sąlygomis. Išsilaisvinimą pasiekė net keli demonai - Bali, Prahlada, Namuči, Vrtra, Mura ir kt. Nušvitusios sąmonės nepaveiksi nei tuo, kas pageidautina ir nepageidautina, nei proto pastangomis, nei anapus proto esančia sąmone. Kai žmogus susilieja su beribe ir nesąlygota sąmone, pranyksta net tokie skirtumai. Įvairovė, kurią šioje kūrinijoje jaučia žmonės, yra tik regimybė - panašiai, kaip vaivorykštės spalvos.
Pasaulio santykis su beribe sąmone toks pat, kaip atstumo santykis su erdve.
Vasištha tęsė:
Dabar klausyk, kas nutiko keturiems Vipaščitams. Vieną jų sutrypė dramblys. Kitą pagrobė kažkokie dangaus drakonai, kuriems jį benešant, jis nukrito į ugnį, kur ir sudegė. Trečiąjį dangaus gyventojai nusivedė į dangų, tačiau Vipaščitas nenusilenkė dievui Indrai, todėl šis jį prakeikė ir sutrynė į pelenus. Ketvirtąjį suėdė krokodilas.
Pasilikę savo subtiliuose kūnuose, šis ketvertas savo (praėjusio) gyvenimo istoriją išvydo savo protuose, kur ji paliko pojūčių pėdsakus. Savo sąmonės erdvėje jie išvydo visatą su visais vandenynais ir kalnais, miestais ir sostinėmis, saule ir mėnuliu, žvaigždėmis ir debesimis. Jie net pamatė savo ankstesnius kūnus. Dėl atminties ir praeito gyvenimo tendencijų jie išvydo save tarsi vilkinčius fiziniais kūnais, kad galėtų apžvelgti neaprėpiamą pasaulio mastą. Norėdami įvertinti tikrąjį žemės dydį, jie klaidžiojo po kitas erdves.
Vakarinis Vipaščitas kirto septynis žemynus ir septynis vandenynus, kol jam pavyko sutikti dievą Višnų. Šis jam padovanojo aukščiausiąją išmintį, todėl Vipaščitas penkeriems metams pasinėrė į “samadhi”. Praėjus šiam laikui, jis paliko fizinį kūną ir pasiekė nirvaną.
Rytinis Vipaščitas laikėsi arčiau mėnulio spindulių ir nuolatos žvilgsniu stengėsi susilieti su mėnuliu, todėl pasiekė mėnulio erdvę.
Pietinis Vipaščitas nugalėjo visus savo priešininkus ir valdo šalį iki šiol, kadangi neprarado atminties ir nepakeitė įsitikinimų.
Šiaurinį Vipaščitą suėdė krokodilas, kurio kūne jis pratūnojo tūkstantį ir vienus metus. Kai krokodilas nudvėsė, Vipaščitas iš jo kūno išlindo kaip kitas krokodilas. Tuomet jis perplaukė vandenynus bei milžiniškus ledinius tyrus ir nušliaužė iki dieviškojo Suvarno ežero. Ten jis išleido paskutinį kvapą. Kadangi tai įvyko dieviškoje erdvėje, Vipaščitas tapo dievu lygiai taip pat, kaip tarp žėruojančių anglių gulintis medžio gabalėlis po kurio laiko pats užsidega ir suanglėja.
Šis paskutinis Vipaščitas pasiekė žemės erdvės ribas, vadinamas Lokaloka kalnais, kuriuos jis prisiminė iš praeitų gyvenimų. Šie kalnai yra kelių tūkstančių mylių aukščio, viena jų pusė apšviesta, o kita - ne. Iš čia žemę ir visa kita jis matė kaip tolimas planetas. Tada jis perėjo į tamsiąją kalnų pusę. Už jų buvo tik milžiniška tuštuma, kur nėra nei žemės, nei būtybių, nei ko nors judančio, nei nejudančio. Ten nėra net tvėrimo galimybės.
Rama paklausė:
O šventasis, meldžiu, pasakyk, kaip ši žemė egzistuoja, kaip sukasi dangiškosios sferos ir kaip egzistuoja Lokaloka kalnai.
Vasištha atsakė:
Kaip mažas vaikas įsivaizduoja žaisliuką tuščioje erdvėje ir mano, kad jis ten ir yra, taip žemės egzistavimo sąvoka atsiranda beribėje sąmonėje. Tas, kurio blogas regėjimas, mato mažyčius erdvėje skraidančius “plaušelius”, nors ten nieko panašaus nėra. Panašiai beribėje sąmonėje tą akimirką, kuri vadinama sutvėrimu, iškyla “žemės egzistavimo” ir kitos sąvokos. Sapne egzistuojančiam miestui nereikia jokio pagrindo (jo vienintelis ramstis yra vaizduotė), o šis pasaulis remiasi tik beribės sąmonės pojūčiu.
Atrodo, kad viskas, kas iškyla sąmonėje - kad ir kaip tai atrodytų, kad ir kada ar kokiam laikui iškiltų, egzistuoja sąmonei būdingos jėgos dėka. Panašiai, kaip blogai matančio žmogaus akimis žiūrint erdvėje skraido “plaušeliai”, taip ši žemė bei visa kita egzistuoja sąmonėje. Jeigu iš pat pradžių sąmonė būtų “išvydusi” aukštyn tekantį vandenį ir žemyn degančią ugnį, tokios būtų šių elementų savybės ir dabar. Tačiau kadangi ji “išvydo” žemę, lekiančią erdvėje, tokia ji matoma iki šiol.
Lokaloka kalnai stūkso ties žemės erdvė riba. Toliau atsiveria milžiniška erdvės riba, kurioje vien aklina tamsa, nors tai vienur, tai kitur ir joje kas nors yra. Kadangi žvaigždžių sfera išsidriekusi labai toli, atrodo, kad kažkur egzistuoja blausi šviesa, o visose kitose vietose - tamsa. Tai žvaigždės, judančios milžinišku atstumu nuo Lokaloka kalnų. Visa žvaigždžių sfera, išskyrus Šiaurinę, nuolatos sukasi apie savo ašį. Visa tai nesiskiria nuo sąvokos, iškilusios tyroje Sąmonėje.
Už pasaulių, arba žemiškos erdvės, kurios riba yra Lokaloka kalnai, žvaigždžių sfera primena vaisiaus luobelę. Tai yra tik tvirtas įsitikinimas, kilęs beribėje sąmonėje - nedera manyti, kad šie pasauliai realiai egzistuoja.
Už šios žvaigždžių sferos yra kita, du kartus didesnė sfera; ji taip pat vietomis apšviesta, o vietomis - visiškai tamsi. Visa tai pridengta tarsi dviem dangalais, vienu iš viršaus, kitu - iš apačios, o tarp jų - erdvė. Šią visatą, kosminį ratą, apšviečia saulė ir žvaigždės. Kas čia yra “virš” ir “po”? Saulėtekiai, saulėlydžiai, judėjimas ir stabilumas - tai tik sąmonėje kylančios sąvokos. Niekas iš viso to iš tikro neegzistuoja.
Vasištha tęsė:
Visatos aprašymas, kurį tau pateikiau - tai tiesioginio patyrimo rezultatas, o ne atsitiktinis spėjimas. Be jos, yra ir kitų visatų, apie kurias nepasakojau. Kam gi tyrinėti šio ir kitų pasaulių prigimtį, jeigu jų ji panaši į sapno prigimtį? Išminčiai nešvaisto savo laiko filosofuodami apie beprasmiškus dalykus.
Šiauriausia žemės vieta - Meru kalnas, piečiausias taškas - Lokaloka kalnų grandinė. Įvairių sąmonės erdvių ir kitų pasaulių gyventojai jaučia savų, o ne kitų pasaulių, materialumą.
Papasakojau tau apie visatos dangalus. Už jų visą visatą supa dešimtis kartų storesnis vandens sluoksnis. Už jo tęsiasi dar dešimt kart platesnis ugnies ruožas. Po to seka vėjo, o tada - erdvės apvalkalas. Kiekvienas tolimesnis sluoksnis dešimt kartų platesnis už ankstesnį.
Už viso to driekiasi begalinė erdvė, kuri nėra nei apšviesta, nei tamsi. Ji pilna tyros sąmonės. Ji neturi pradžios, vidurio ir pabaigos. Skirtingose jos vietose iš naujo vis iškyla nesuskaičiuojama galybė visatų, kurios paskui joje pradingsta. Šioje beribėje erdvėje nėra būtybės, kurios sąmonėje atsiranda sąvokos apie šias visatas, tačiau jos ten yra - kad ir kokiomis formomis ir pavidalais egzistuotų.
Dabar paklausyk istorijos apie karalių Vipaščitą, kuris atsidūrė Lokaloka kalnų viršūnėje. Po mirties jis išvydo, kaip jo kūną ėda milžiniškas grifas. Jo sąmonėje neatsirado kito kūno sąvoka, tačiau jis ir nenušvito. Todėl jis ir toliau norėjo ką nors daryti. Grynai proto veiklai kūnas nereikalingas. Iliuzijos, regėjimų, sapno arba snūduriavimo atveju protas susikuria savo erdvę, kuri vadinama subtiliuoju kūnu. Tik kuomet tai pamirštama arba to atsisakoma, atsiranda fizinis kūnas. Kai fizinio kūno nerealumas suvokiamas jį kruopščiai ištyrus, vėl pasirodo subtilusis kūnas.
Mąstyk apie šio subtiliojo kūno prigimtį, kol nesuvoksi tikrosios beribės sąmonės. Nušvisti - tai reiškia tiesiogiai suvokti, suprasti ir išgyventi tokią tiesą: “Kurgi dualumas, kur neapykanta ir meilė? Visa tai - tyra sąmonė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos.”
Vipaščitas savo subtiliajame kūne vis dar buvo nenušvitęs. Jį, kaip negimusį kūdikį, supo tamsa. Tuomet jis pajuto žemės, vandens, ugnies ir erdvės erdves. Jis ėmė tyrinėti savo subtiliojo kūno prigimtį ir stebėjosi: “Kas palaiko mane, tyrą sąmonę?” Jis įėjo į Brahmos erdvę ir ten viską pamatė. Tačiau jis vis dar ten, kadangi taip ir neįsitraukė į iliuzinės neišmanymo prigimties tyrinėjimus. Iš tiesų jokio realaus neišmanymo nėra - viskas yra tik Brahmanas.
vasištha tęsė:
Kitas Vipaščitas ilgai keliavo po žemynus ir paskui, kai pateko į begalinę Brahmos erdvę ir ten išvydo milijonus visatų, taip pat pasiekė tą pačią būseną. Jis ten egzistuoja iki šiol. Dar kitas Vipaščitas tapo savo paties proto apribojimų auka, paliko kūną, virto elniu ir apsigyveno kalnuose.
Rama paklausė:
Juk karaliaus proto polinkiai bei tendencijos buvo vienodi. Kaip jie, keturi Vipaščitai, galėjo taip pasikeisti ir pasukti tokiais skirtingais keliais?
Vasištha atsakė:
Nuolat atliekant pratimus ir juos vis kartojant, būtybės polinkiai ir tendencijos arba sustiprėja, arba nusilpsta. Juos taip pat veikia laikas, vieta ir veikla. Jeigu tendencijos nusilpsta, jos gali virsti kuo nors kitu, tačiau jeigu polinkiai surambėja, jie nesikeičia. Ant vienos svarstyklių lėkštės yra laikas, vieta ir įpročių kartojimas, ant kitos - pačios tendencijos. Kas sunkesnis, tas ir nusveria svarstykles į vieną ar kitą pusę. Todėl keturi Vipaščitai nuėjo skirtingais keliais, nors jų pradiniai polinkiai buvo vienodi - du iš jų gyvenimo pabaigoje liko susipainioję neišmanymo tinkluose, vienas nušvito, o kitas virto elniu.
Tie du, kurie pasiklydo neišmanymo tamsoje, iki šiol negali rasti kelio į laisvę. Neišmanymas taip pat begalinis, nes pats savaime jis realiai neegzistuoja. Tačiau jei tavyje įsižiebia vidinė šviesa, kurioje imi tyrinėti savo neišmanymą, jis akimirksniu išsisklaido.
Vipaščitas, kuris keliavo po įvairias šalis ir pasaulius, matė, kad pasaulis yra iliuzija. Jis regėjo tai, kas iš tiesų yra tik Brahmanas. Kartą jis atsitiktinai sutiko išminčių. Jam padedant, Vipaščitas suprato tiesą, kad pasaulis yra tik regimybė ir iš karto susiliejo su beribe sąmone, arba Brahmanu. Tą pačią akimirką jo neišmanymas (o kartu ir kūnas) nustojo egzistavę.
Štai ir papasakojau pasaką apie Vipaščitą. Šio pasaulio neišmanymas yra begalinis, nes begalinis yra Brahmanas, o neišmanymas nepriklausomai nuo sąmonės neegzistuoja. Nesuskaičiuojamas visatas bei pasaulius čia ir ten, dabar ir vėliau regi tik beribė sąmonė. Kol ši tiesa nesuvokta, tai vadinama neišmanymu, o kai ji suvokiama, ta pati sąmonė vadinama Brahmanu. Tarp jų nėra skirtumo, nes skirtumas - nerealus neišmanymas, kurio realybė yra ta pati sąmonė. Skirtumas tarsi atsiranda sąmonėje, todėl nuo jos nesiskiria. Šis išorinis pasaulis yra tik sąmonė, o skirtumas - irgi sąmonė.