01-09-2024, 03:10 PM
Kas yra tvarka, pasakyti ne taip paprasta, tačiau kas yra chaosas – kiek lengviau. Chaosas – tai kitokia tvarka, protingesnė. Ar net daugiau – pirmapradis autentiškumas.
Prieš pasaulio sukūrimą, sakoma, buvo chaosas. Tai ką, po jo sukūrimo atsirado tvarka? Šita kosminė nesąmonė su akmeninėmis arba skystomis planetomis, juodosiomis skylėmis ir žioplomis bei įžūliomis kometomis, taip ir besitaikančiomis žiebti kokiai nekaltai planetai į šoną. O iš kur tokie negražūs dinozaurai? O socialinė sistema, tai yra sistemos? Jos vadintinos tvarka? Ne, sakyčiau, tai, ką mes vadiname tvarka, tėra chaoso rūšis ar greičiau rūšys. Tvarka – tai degradavęs, susprogęs chaosas. Tvarka – tai chaoso dekadansas.
Tvarka yra tam tikros rūšies netvarka. Joje daug neetiškų dalykų. Neetiškų, bet priklausančių tvarkos esmei.
Ar tvarkinga yra valgyti karves?
Ypač pačių karvių požiūriu?
Manau, atsakymas kiekvienam aiškus.
Tai kodėl mes valgome žlėgtainius? Tvarka tokia. Chaose karvių tikrai niekas nevalgytų, jos būtų mūsų draugės ir mes žaistume su jomis šachmatais ir kitokius intelektinius žaidimus.
Ar tvarkinga pradėti karą? Juk tai sumaišties įvedimas. Ar tvarkinga sakyti, kad yra viena tvarka, tvarkingesnė už kitas? Dabar pasaulyje yra Viena Tvarka, bet kada yra tokia, atsiranda kita Viena Vienintelė Tvarka, ir jos abi tvarkosi viena su kita, griūvant dangoraižiams ir liepsnojant mečetėms.
Tvarka – tai nevykęs chaosas, o chaosas – tai visų galimybių kvintesencija. Mes tiesiog apvertę sąvokas. Tai, ką vadiname tvarka, yra tam tikros rūšies chaosas. Nelabai vykęs. Ir kaunamės su mūsų tvarkos rūšį supančiu chaosu, kuris eina ir plūsta dulkėmis, kandimis, daiktais, vis nerandančiais savo vietos ar greičiau randančiais, bet mes kažkodėl manome, kad ta daikto vieta visai ne ta. O juk daikto vieta ten, kur jis yra, – šitai pripažinę daug laimėtume buityje.
Chaosas duoda laisvę, tvarka ją riboja, ir tvarka yra prievarta. Nėra tokios tvarkos, kuri nesiremtų prievarta daiktams, žvėrims, žmonėms, metalams ir, žinoma, uodams bei musėms su varliagyviais.
Ateini pas žmogų, o jo butas nuėjęs voratinkliais ir vorais. Žinoma, paprastas, neišprusęs lankytojas pasakys, kad tai netvarka. Bet jei šeimininkas jaučia silpnybę voragyviams, – pas jį kaip tik tvarka. Ideali.
Arba vėl pažįstu žmogų, kuris ryte atsikelia, lengvai užkanda ir ima tvarkyti butą, tvarko jį visą dieną, iki pavakarių, išgeria mineralinio, suvalgo kiaušinį ir išsigandęs eina miegoti, nes visą dieną triūsdamas sutvarkė gal keturiasdešimt kvadratinių centimetrų ploto, ir naktį jam sapnuojasi košmarai apie netvarką ar greičiau apie tvarką. O tvarka – tai pavojingas dalykas, jei neatsargiai su ja elgiesi.
Ne, aš ne prieš tvarką – ją bent jau supa chaosas, ir bent jis atveria horizontą, leidžiantį kiek alsuoti. Įkvėpti gryno oro. Bet tvarkų daug, o chaosas vienas, tad jis tobulesnis, jis greičiau tobulas. Chaosas buvo pradžioje, ir tai buvo gera.
Pasaulyje chaosui turbūt artimiausias pliuralizmas, bet jam galingai priešinamasi. Kurgi ne, jame niekas nesugebėtų orientuotis. Bet pliuralizmas geras tuo, kad jame nereikia orientuotis, jis sau yra, ir tiek.
Ten ir tada, kai įvedinėjama tvarka, kyla sumaištis, pasiekus tam tikrą fazę ji pristabdoma ir pavadinama siekta ir laukta Tvarkų Tvarka, dėl kurios kovojome ir aukojome. Bet vis vien tai sumaištis, kad ir kokioje fazėje ji būtų sustingdyta.
Chaosas – tai slaptingas judėjimas nejudant. Tai siekių nebuvimas, nėra siekių, nėra dūžtančių vilčių, o tada yra gerai ir ramu. Šitą atrado Buda ir dar keli gudrūs kinai, bet kas ten jų klausys.
Dabar chaosas praradęs savo pirmapradę reikšmę, šis žodis daugiau reiškia netvarką, sumaištį be orientyrų. Sakykime, šiandienos politinė situacija visiškai ramiai pavadinama chaosu. Žinoma, ji gimininga chaosui, tegu ir nedaug, nes chaosas – tai galimybių tirštuma. Ir Lietuva dabar eina per chaosą, per laikotarpį, kai viena tvarka pereina į kitą. Arba viena netvarka į kitą. Bet tuo chaotiška situacija ir įdomi. Joje atsisveikinama su senąja netvarka ir pereinama galbūt į aukštesnį, tvarkingesnį netvarkos lygį. Jame gal ir žybtelės tikrojo chaoso kibirkštėlės, bet trumpam. Kol kas pravartu į jas įsižiūrėti, jos bent jau gražiai blyksi. Ar to maža?
Gintaras Beresnevičius,
[TABLE]
[TR]
[TD]
[TD][/TD]
[/TR]
[/TABLE]
Prieš pasaulio sukūrimą, sakoma, buvo chaosas. Tai ką, po jo sukūrimo atsirado tvarka? Šita kosminė nesąmonė su akmeninėmis arba skystomis planetomis, juodosiomis skylėmis ir žioplomis bei įžūliomis kometomis, taip ir besitaikančiomis žiebti kokiai nekaltai planetai į šoną. O iš kur tokie negražūs dinozaurai? O socialinė sistema, tai yra sistemos? Jos vadintinos tvarka? Ne, sakyčiau, tai, ką mes vadiname tvarka, tėra chaoso rūšis ar greičiau rūšys. Tvarka – tai degradavęs, susprogęs chaosas. Tvarka – tai chaoso dekadansas.
Tvarka yra tam tikros rūšies netvarka. Joje daug neetiškų dalykų. Neetiškų, bet priklausančių tvarkos esmei.
Ar tvarkinga yra valgyti karves?
Ypač pačių karvių požiūriu?
Manau, atsakymas kiekvienam aiškus.
Tai kodėl mes valgome žlėgtainius? Tvarka tokia. Chaose karvių tikrai niekas nevalgytų, jos būtų mūsų draugės ir mes žaistume su jomis šachmatais ir kitokius intelektinius žaidimus.
Ar tvarkinga pradėti karą? Juk tai sumaišties įvedimas. Ar tvarkinga sakyti, kad yra viena tvarka, tvarkingesnė už kitas? Dabar pasaulyje yra Viena Tvarka, bet kada yra tokia, atsiranda kita Viena Vienintelė Tvarka, ir jos abi tvarkosi viena su kita, griūvant dangoraižiams ir liepsnojant mečetėms.
Tvarka – tai nevykęs chaosas, o chaosas – tai visų galimybių kvintesencija. Mes tiesiog apvertę sąvokas. Tai, ką vadiname tvarka, yra tam tikros rūšies chaosas. Nelabai vykęs. Ir kaunamės su mūsų tvarkos rūšį supančiu chaosu, kuris eina ir plūsta dulkėmis, kandimis, daiktais, vis nerandančiais savo vietos ar greičiau randančiais, bet mes kažkodėl manome, kad ta daikto vieta visai ne ta. O juk daikto vieta ten, kur jis yra, – šitai pripažinę daug laimėtume buityje.
Chaosas duoda laisvę, tvarka ją riboja, ir tvarka yra prievarta. Nėra tokios tvarkos, kuri nesiremtų prievarta daiktams, žvėrims, žmonėms, metalams ir, žinoma, uodams bei musėms su varliagyviais.
Ateini pas žmogų, o jo butas nuėjęs voratinkliais ir vorais. Žinoma, paprastas, neišprusęs lankytojas pasakys, kad tai netvarka. Bet jei šeimininkas jaučia silpnybę voragyviams, – pas jį kaip tik tvarka. Ideali.
Arba vėl pažįstu žmogų, kuris ryte atsikelia, lengvai užkanda ir ima tvarkyti butą, tvarko jį visą dieną, iki pavakarių, išgeria mineralinio, suvalgo kiaušinį ir išsigandęs eina miegoti, nes visą dieną triūsdamas sutvarkė gal keturiasdešimt kvadratinių centimetrų ploto, ir naktį jam sapnuojasi košmarai apie netvarką ar greičiau apie tvarką. O tvarka – tai pavojingas dalykas, jei neatsargiai su ja elgiesi.
Ne, aš ne prieš tvarką – ją bent jau supa chaosas, ir bent jis atveria horizontą, leidžiantį kiek alsuoti. Įkvėpti gryno oro. Bet tvarkų daug, o chaosas vienas, tad jis tobulesnis, jis greičiau tobulas. Chaosas buvo pradžioje, ir tai buvo gera.
Pasaulyje chaosui turbūt artimiausias pliuralizmas, bet jam galingai priešinamasi. Kurgi ne, jame niekas nesugebėtų orientuotis. Bet pliuralizmas geras tuo, kad jame nereikia orientuotis, jis sau yra, ir tiek.
Ten ir tada, kai įvedinėjama tvarka, kyla sumaištis, pasiekus tam tikrą fazę ji pristabdoma ir pavadinama siekta ir laukta Tvarkų Tvarka, dėl kurios kovojome ir aukojome. Bet vis vien tai sumaištis, kad ir kokioje fazėje ji būtų sustingdyta.
Chaosas – tai slaptingas judėjimas nejudant. Tai siekių nebuvimas, nėra siekių, nėra dūžtančių vilčių, o tada yra gerai ir ramu. Šitą atrado Buda ir dar keli gudrūs kinai, bet kas ten jų klausys.
Dabar chaosas praradęs savo pirmapradę reikšmę, šis žodis daugiau reiškia netvarką, sumaištį be orientyrų. Sakykime, šiandienos politinė situacija visiškai ramiai pavadinama chaosu. Žinoma, ji gimininga chaosui, tegu ir nedaug, nes chaosas – tai galimybių tirštuma. Ir Lietuva dabar eina per chaosą, per laikotarpį, kai viena tvarka pereina į kitą. Arba viena netvarka į kitą. Bet tuo chaotiška situacija ir įdomi. Joje atsisveikinama su senąja netvarka ir pereinama galbūt į aukštesnį, tvarkingesnį netvarkos lygį. Jame gal ir žybtelės tikrojo chaoso kibirkštėlės, bet trumpam. Kol kas pravartu į jas įsižiūrėti, jos bent jau gražiai blyksi. Ar to maža?
Gintaras Beresnevičius,
[TABLE]
[TR]
[TD]
Šiaurės Atėnai. 2004-08-14 nr. 712
[/TD][TD][/TD]
[/TR]
[/TABLE]