01-09-2024, 03:44 PM
Atsisėdęs po pipala atsiskyrėlis Sidharta sutelkė visą savo susikaupimą galią į tai, kas vyksta jo kūne. Jis pamatė, kad kiekviena ląstelė buvo tarsi vandens lašelis nesibaigiančioje gimimo, būties ir mirties upėje ir kad neįmanoma kūne surasti nieko, kas nesikeistų ar ką būtų galima pavadinti atskira savastimi. Susimaišiusi su jo kūno upe tekėjo jausmų upė, kurioje kiekvienas jausmas taip pat buvo vandens lašelis. Ir šie lašeliai grūdosi gimimo, būties ir mirties tėkmėje. Kai kurie jausmai buvo malonūs, kai kurie ne, kai kurie nei malonūs, nei nemalonūs, tačiau jie visi be paliovos keitėsi: tai atsirasdavo, tai išnykdavo – visai kaip kūno ląstelės.
Šio gilaus susikaupimo metu Gautama dar atrado suvokimo upę, tekančią kartu su kūno ir jausmų srautais. Šios upės lašai taip pat stumdėsi ir keitė vienas kitą gimimo, būties ir mirties tėkmėje. Jei kažkokie suvokimai buvo tikslūs, tikrovė savaime be trukdymų iškildavo į paviršių, tačiau, jei suvokimai buvo klaidingi, tikrovė likdavo paslėpta. Gautama suprato, kad nesibaigiantis kentėjimas įkalino žmones todėl, kad jie klaidingai suvokia: jiems atrodo, jog tai, kas yra laikina, pastovu, jog tai, kas neturi savasties, arba aš, tai turi, kas negimsta ir nemiršta, atsiranda ir išnyksta, o tai, kas nedaloma, jie skaido į daleles.
Tada vienuolis Gautama nukreipė suvokimo šviesą į proto būsenas, kurios yra kančių šaltinis: baimę, pyktį, neapykantą, išpuikimą, pavydą, godumą. Suvokimas lyg skaisti saulė apšvietė visų neigiamų proto būsenų prigimtį. Gautama suprato, kad visos jos kyla dėl nežinojimo. Jos buvo priešingos žinojimui. Jos buvo tamsa – šviesos nebuvimas. Jis įžvelgė, kad išsilaisvinti galima tik išsiveržus iš nežinojimo, o tada įžengti į pačią tikrovės širdį ir tiesiogiai patirti jos esatį. Tai buvo jau nebe mąstymu įgytas žinojimas, tai buvo tiesioginis tikrovės išgyvenimas, tiesioginė patirtis.
Iš anksčiau Sidharta bandė įveikti baimę, pyktį ir godumą, tačiau tada jo pasirinkti keliai niekur nenuvedė, nes tuos jausmus jis tik slopino. Dabar Sidharta suprato, jog esminė visų kančių priežastis yra nežinojimas, tad išsiveržus iš jo proto kliuviniai išnyks patys, kaip kylant saulei trumpėja šešėliai. Tokius štai vaisius davė gilus Sidhartos susikaupimas.
Jis šypsojosi ir žvelgė į pipalos lapą, kuris kabėjo dangaus žydrynės fone, siūbuodamas pirmyn atgal ir tarsi kviesdamas jį. Žvelgdamas į pačią lapo būties gilumą, jis aiškiai matė ten saulę ir žvaigždes – be saulės, be šviesos ir šilumos lapas neegzistuotų. Taigi taip viskas ir buvo. Lape jis įžvelgė žemę, laiką, erdvę ir protą – viskas buvo tame lape. Iš tikrųjų kaip tik tą akimirką lape buvo visa visata. Lapo būtis buvo nepaprastas stebuklas.
Nors mes nė nesusimąstydami manome, kad lapai išsprogsta pavasarį, Gautama įžvelgė, kad lapas čia jau buvo daugelį metų – saulėje, debesyje, medyje ir pats savyje. Matydamas, kad lapas niekada neatsirado, jis pamatė, kad ir jis pats niekada negimė. Ir lapas, ir jis pats paprasčiausiai reiškiasi – jis niekada neatsirado ir negimė, todėl negali kokiu nors būdu išnykti ir mirti. Tokia įžvalga ištrynė mintis apie gimimą ir mirtį, atsiradimą ir išnykimą; savaime iškilo tikroji lapo esmė ir tikrasis jo paties veidas. Jis suprato, kad vieni reiškiniai gimdo kitus reiškinius. Vienas apima viską ir viskas yra viename.
Lapas ir jo paties kūnas buvo vienuma. Nė vienas neturėjo jokios atskiros, pastovios savasties. Nė vienas negalėjo būti atskirai nuo visatos. Matydamas tarpusavyje susijusią visų reiškinių prigimtį, Sidharta pamatė visų reiškinių prigimties tuštumą – jie visi neturėjo jokios atskiros, ribotos savasties. Jis aiškiai suprato, kad išsilaisvinimas glūdi šiuose dviejuose pradmenyse ar principuose – viskas yra tarpusavyje susieta ir niekas neturi atskiros savasties – savojo aš. Debesys slenka dangumi, sudarydami baltą foną beveik permatomam pipalos lapui. Gali būti, jog šįvakar debesys susidurs su šaltu oro sluoksniu ir ims lyti. Debesys buvo vienokia raiška, lietus – kitokia. Debesys taip pat neatsirado ir neišnyks. Gautama pamatė, kad, jei debesys tai suvoktų, jie tikrai imtų džiaugsmingai dainuoti, lietumi krisdami žemyn ant kalnų, miškų ir ryžių laukų.
Apšviesdamas savojo kūno, jausmų, suvokimų, apmąstymų ir sąmonės upes, Sidharta suprato, kad nepastovumas ir savasties tuštumas tėra vienintelės sąlygos, reikalingos gyvenimui. Jei nebūtų nepastovumo ir savasties tuštumo, niekas negalėtų augti ir vystytis. Jei ryžio grūdelio prigimtis būtų ne kintamumas ir savasties tuštumas, jie neišdygtų ir neišaugtų ryžio stiebas. Jei debesys nebūtų laisvi nuo savasties ir būtų nekintantys, jie negalėtų virsti lietumi. Jei vaiko prigimtyje nebūtų nepastovumo ir savasties tuštumos, jis neišaugtų į didelį žmogų. „Vadinasi, - pamanė jis, - pripažinti gyvenimą – tai pripažinti nepastovumą ir savasties tuštumą. Kentėjimo šaltinis – tai klaidingas tikėjimas, kad egzistuoja pastovumas ir atskiros savastys, atskiri aš. Tik pripažinęs, kad taip nėra, žmogus supras, jog nėra nei gimimo, nei mirties, sukūrimo ar suardymo, vieno ar daugelio, to, kas viduje, ar to, kas išorėje, didumo ar mažumo, drumstumo ar tyrumo. Visos sąvokos yra klaidingai proto sukuriami dalykai. Jei kas nors įsiskverbs į tuščiąją visų daiktų prigimtį, jis peržengs visas proto sukurtas kliūtis ir išsilaisvins iš begalinio kančių rato“.
Gautama meditavo po pipala nuo aušros iki sutemų, apšviesdamas suvokimo šviesa savo kūną, savo protą ir visą visatą. Jo penki bendražygiai jau seniai buvo jį palikę ir kartu su juo pratybose dalyvavo tik miškas, upė, paukščiai ir tūkstančiai vabzdžių žolėje bei medžiuose. Didingoji pipala tapo jo saviugdos seserimi. Jis medituodavo iki gilios nakties.
Kaimo vaikai ateidavo jo aplankyti tik per pietus. Sykį Sudžata atnešė jam ryžių ir košės, išvirtos su pienu ir medumi, o Svastis – didelį glėbį kušos. Kai Svastis nuginė buivolus namo, Gautama giliu vidiniu jausmu suvokė, kad kaip tik šiąnakt jis pasieks Didįjį atbudimą. Jau praeitą naktį jis regėjo kelis neįprastus sapnus. Viename jų Sidharta gulėjo ant šono, keliai šiek tiek lietė Himalajus, kairė ranka – Rytų jūros krantus, dešinė – Vakarų jūros krantus, o pėdos buvo prie Pietų jūros krantų. Kitame sapne iš jo bambos augo didžiulis lotosas sulig karietos ratu ir kilo į viršų iki pat aukščiausių debesų. Trečiame sapne visokių spalvų paukščiai, nesuskaičiuojama daugybė, iš visų pusių lėkė į jį. Šie sapnai pranašavo, kad Didysis atbudimas jau čia pat.
Tą pavakarę Gautama medituodamas pasivaikščiojo upės krantu, pabraidžiojo po vandenį ir išsimaudė. Kai sutemos sutirštėjo, jis grįžo į gerai pažįstamą vietą po pipala. Jis šypsojosi, žiūrėdamas į naujai atneštą kušos glėbelį, gulintį po medžiu. Po šiuo medžiu medituodamas Gautama jau atskleidė daugybę labai svarbų dalykų. Dabar artėjo ilgai lauktas akimirksnis. Durys į Nušvitimą jau vėrėsi.
Sidharta lėtai atsisėdo ir sukryžiavo kojas lotoso poza. Jis stebėjo, kaip tykiai netoliese teka upė ir švelnus vėjelis šiurena pakrantės žolę. Naktį miškas buvo apsnūdęs, tačiau kartu ir labai gyvas. Aplinkui čirškė daugybė visokių vabzdžių. Jis sutelkė savąjį supratimą į kvėpavimą ir truputėlį primerkė akis. Danguje suspindo vakarė žvaigždė.
Šio gilaus susikaupimo metu Gautama dar atrado suvokimo upę, tekančią kartu su kūno ir jausmų srautais. Šios upės lašai taip pat stumdėsi ir keitė vienas kitą gimimo, būties ir mirties tėkmėje. Jei kažkokie suvokimai buvo tikslūs, tikrovė savaime be trukdymų iškildavo į paviršių, tačiau, jei suvokimai buvo klaidingi, tikrovė likdavo paslėpta. Gautama suprato, kad nesibaigiantis kentėjimas įkalino žmones todėl, kad jie klaidingai suvokia: jiems atrodo, jog tai, kas yra laikina, pastovu, jog tai, kas neturi savasties, arba aš, tai turi, kas negimsta ir nemiršta, atsiranda ir išnyksta, o tai, kas nedaloma, jie skaido į daleles.
Tada vienuolis Gautama nukreipė suvokimo šviesą į proto būsenas, kurios yra kančių šaltinis: baimę, pyktį, neapykantą, išpuikimą, pavydą, godumą. Suvokimas lyg skaisti saulė apšvietė visų neigiamų proto būsenų prigimtį. Gautama suprato, kad visos jos kyla dėl nežinojimo. Jos buvo priešingos žinojimui. Jos buvo tamsa – šviesos nebuvimas. Jis įžvelgė, kad išsilaisvinti galima tik išsiveržus iš nežinojimo, o tada įžengti į pačią tikrovės širdį ir tiesiogiai patirti jos esatį. Tai buvo jau nebe mąstymu įgytas žinojimas, tai buvo tiesioginis tikrovės išgyvenimas, tiesioginė patirtis.
Iš anksčiau Sidharta bandė įveikti baimę, pyktį ir godumą, tačiau tada jo pasirinkti keliai niekur nenuvedė, nes tuos jausmus jis tik slopino. Dabar Sidharta suprato, jog esminė visų kančių priežastis yra nežinojimas, tad išsiveržus iš jo proto kliuviniai išnyks patys, kaip kylant saulei trumpėja šešėliai. Tokius štai vaisius davė gilus Sidhartos susikaupimas.
Jis šypsojosi ir žvelgė į pipalos lapą, kuris kabėjo dangaus žydrynės fone, siūbuodamas pirmyn atgal ir tarsi kviesdamas jį. Žvelgdamas į pačią lapo būties gilumą, jis aiškiai matė ten saulę ir žvaigždes – be saulės, be šviesos ir šilumos lapas neegzistuotų. Taigi taip viskas ir buvo. Lape jis įžvelgė žemę, laiką, erdvę ir protą – viskas buvo tame lape. Iš tikrųjų kaip tik tą akimirką lape buvo visa visata. Lapo būtis buvo nepaprastas stebuklas.
Nors mes nė nesusimąstydami manome, kad lapai išsprogsta pavasarį, Gautama įžvelgė, kad lapas čia jau buvo daugelį metų – saulėje, debesyje, medyje ir pats savyje. Matydamas, kad lapas niekada neatsirado, jis pamatė, kad ir jis pats niekada negimė. Ir lapas, ir jis pats paprasčiausiai reiškiasi – jis niekada neatsirado ir negimė, todėl negali kokiu nors būdu išnykti ir mirti. Tokia įžvalga ištrynė mintis apie gimimą ir mirtį, atsiradimą ir išnykimą; savaime iškilo tikroji lapo esmė ir tikrasis jo paties veidas. Jis suprato, kad vieni reiškiniai gimdo kitus reiškinius. Vienas apima viską ir viskas yra viename.
Lapas ir jo paties kūnas buvo vienuma. Nė vienas neturėjo jokios atskiros, pastovios savasties. Nė vienas negalėjo būti atskirai nuo visatos. Matydamas tarpusavyje susijusią visų reiškinių prigimtį, Sidharta pamatė visų reiškinių prigimties tuštumą – jie visi neturėjo jokios atskiros, ribotos savasties. Jis aiškiai suprato, kad išsilaisvinimas glūdi šiuose dviejuose pradmenyse ar principuose – viskas yra tarpusavyje susieta ir niekas neturi atskiros savasties – savojo aš. Debesys slenka dangumi, sudarydami baltą foną beveik permatomam pipalos lapui. Gali būti, jog šįvakar debesys susidurs su šaltu oro sluoksniu ir ims lyti. Debesys buvo vienokia raiška, lietus – kitokia. Debesys taip pat neatsirado ir neišnyks. Gautama pamatė, kad, jei debesys tai suvoktų, jie tikrai imtų džiaugsmingai dainuoti, lietumi krisdami žemyn ant kalnų, miškų ir ryžių laukų.
Apšviesdamas savojo kūno, jausmų, suvokimų, apmąstymų ir sąmonės upes, Sidharta suprato, kad nepastovumas ir savasties tuštumas tėra vienintelės sąlygos, reikalingos gyvenimui. Jei nebūtų nepastovumo ir savasties tuštumo, niekas negalėtų augti ir vystytis. Jei ryžio grūdelio prigimtis būtų ne kintamumas ir savasties tuštumas, jie neišdygtų ir neišaugtų ryžio stiebas. Jei debesys nebūtų laisvi nuo savasties ir būtų nekintantys, jie negalėtų virsti lietumi. Jei vaiko prigimtyje nebūtų nepastovumo ir savasties tuštumos, jis neišaugtų į didelį žmogų. „Vadinasi, - pamanė jis, - pripažinti gyvenimą – tai pripažinti nepastovumą ir savasties tuštumą. Kentėjimo šaltinis – tai klaidingas tikėjimas, kad egzistuoja pastovumas ir atskiros savastys, atskiri aš. Tik pripažinęs, kad taip nėra, žmogus supras, jog nėra nei gimimo, nei mirties, sukūrimo ar suardymo, vieno ar daugelio, to, kas viduje, ar to, kas išorėje, didumo ar mažumo, drumstumo ar tyrumo. Visos sąvokos yra klaidingai proto sukuriami dalykai. Jei kas nors įsiskverbs į tuščiąją visų daiktų prigimtį, jis peržengs visas proto sukurtas kliūtis ir išsilaisvins iš begalinio kančių rato“.
Gautama meditavo po pipala nuo aušros iki sutemų, apšviesdamas suvokimo šviesa savo kūną, savo protą ir visą visatą. Jo penki bendražygiai jau seniai buvo jį palikę ir kartu su juo pratybose dalyvavo tik miškas, upė, paukščiai ir tūkstančiai vabzdžių žolėje bei medžiuose. Didingoji pipala tapo jo saviugdos seserimi. Jis medituodavo iki gilios nakties.
Kaimo vaikai ateidavo jo aplankyti tik per pietus. Sykį Sudžata atnešė jam ryžių ir košės, išvirtos su pienu ir medumi, o Svastis – didelį glėbį kušos. Kai Svastis nuginė buivolus namo, Gautama giliu vidiniu jausmu suvokė, kad kaip tik šiąnakt jis pasieks Didįjį atbudimą. Jau praeitą naktį jis regėjo kelis neįprastus sapnus. Viename jų Sidharta gulėjo ant šono, keliai šiek tiek lietė Himalajus, kairė ranka – Rytų jūros krantus, dešinė – Vakarų jūros krantus, o pėdos buvo prie Pietų jūros krantų. Kitame sapne iš jo bambos augo didžiulis lotosas sulig karietos ratu ir kilo į viršų iki pat aukščiausių debesų. Trečiame sapne visokių spalvų paukščiai, nesuskaičiuojama daugybė, iš visų pusių lėkė į jį. Šie sapnai pranašavo, kad Didysis atbudimas jau čia pat.
Tą pavakarę Gautama medituodamas pasivaikščiojo upės krantu, pabraidžiojo po vandenį ir išsimaudė. Kai sutemos sutirštėjo, jis grįžo į gerai pažįstamą vietą po pipala. Jis šypsojosi, žiūrėdamas į naujai atneštą kušos glėbelį, gulintį po medžiu. Po šiuo medžiu medituodamas Gautama jau atskleidė daugybę labai svarbų dalykų. Dabar artėjo ilgai lauktas akimirksnis. Durys į Nušvitimą jau vėrėsi.
Sidharta lėtai atsisėdo ir sukryžiavo kojas lotoso poza. Jis stebėjo, kaip tykiai netoliese teka upė ir švelnus vėjelis šiurena pakrantės žolę. Naktį miškas buvo apsnūdęs, tačiau kartu ir labai gyvas. Aplinkui čirškė daugybė visokių vabzdžių. Jis sutelkė savąjį supratimą į kvėpavimą ir truputėlį primerkė akis. Danguje suspindo vakarė žvaigždė.