01-09-2024, 03:46 PM
[attachment=0]
Yra tokia pasaka...
Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė: „ Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?“
Viešpats atsakydamas tarė: „ Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.“
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. „šešios poros rankų! Na, jau ne!“ – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: „O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!“
„Ir visa tai tipiniame modelyje?“ – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: „Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: „Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj“.
„Bet aš negaliu,“ - paprieštaravo Viešpats – „Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai.
Angelas priėjo ir palietė moterį: „Bet ji tokia švelni, Viešpatie“. „Taip, ji švelni,“ – sutiko Kūrėjas. – „Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti“.
„Ar ji moka mąstyti?“ – paklausė Angelas. Viešpats patikino: „Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti“.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą. „Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti“. „Tai ne defektas, - paprieštaravo Kūrėjas. „Tai ašara!“ „Kam ta ašara?“ – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: „Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą“.
Angelas buvo sužavėtas. „Viešpatie, tu – genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos“.
Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus,
jos pakelia vargus ir negandas,
velka sunkią naštą, tuo pačiu spinduliuodamos laimę, meilę ir džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne“, kai tiki, kad yra geresnis sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų draugai gauna apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusios šeimos nario, vienok, jos net tada būna stiprios, kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę, kad parodytų kaip jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Moterys ne tik gimdo.
Jos suteikia džiaugsmą ir viltį.
Jos užjaučia ir paguodžia.
Moterys gali daug ką pasakyti ir daug ką duoti.
Perduok tai savo draugėms, kad prisimintų, kokios jos nuostabios
Yra tokia pasaka...
Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė: „ Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?“
Viešpats atsakydamas tarė: „ Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.“
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. „šešios poros rankų! Na, jau ne!“ – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: „O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!“
„Ir visa tai tipiniame modelyje?“ – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: „Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: „Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj“.
„Bet aš negaliu,“ - paprieštaravo Viešpats – „Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai.
Angelas priėjo ir palietė moterį: „Bet ji tokia švelni, Viešpatie“. „Taip, ji švelni,“ – sutiko Kūrėjas. – „Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti“.
„Ar ji moka mąstyti?“ – paklausė Angelas. Viešpats patikino: „Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti“.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą. „Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti“. „Tai ne defektas, - paprieštaravo Kūrėjas. „Tai ašara!“ „Kam ta ašara?“ – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: „Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą“.
Angelas buvo sužavėtas. „Viešpatie, tu – genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos“.
Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus,
jos pakelia vargus ir negandas,
velka sunkią naštą, tuo pačiu spinduliuodamos laimę, meilę ir džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne“, kai tiki, kad yra geresnis sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų draugai gauna apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusios šeimos nario, vienok, jos net tada būna stiprios, kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę, kad parodytų kaip jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Moterys ne tik gimdo.
Jos suteikia džiaugsmą ir viltį.
Jos užjaučia ir paguodžia.
Moterys gali daug ką pasakyti ir daug ką duoti.
Perduok tai savo draugėms, kad prisimintų, kokios jos nuostabios