01-11-2024, 06:08 PM
[TABLE]
[TR]
[TD]Šiuolaikinė žmonija labai nutolo nuo dvasinių ištakų, todėl panaši į prakiurusį laivą, kurio variklis sugedęs, kapitono nėra, o komanda susivaidijusi. Kai kurie ekipažo nariai pradėjo tai suvokti, pasigirsta kvietimų laikytis ir remontuoti laivą. Tačiau didžiausia bėda, - ir jos niekas nenujaučia, - kad laivas artėja prie rifų ir netgi variklio remontas negali išgelbėti laivo ir jo komandos, jei nebus pakeista plaukimo kryptis.
Žmonijai gresia kur kas didesnis ir rimtesnis pavojus negu branduolinis karas, tasai pavojus dvasios pakrikimas. Baisiausi praradimai tie, kurių mes nepastebime ir nejaučiame, nes mirtis pradžioje atsiranda biolauko lygmenyje, o tik po to - kūno lygmenyje. Dabar šis procesas artėja prie kritinio taško, nes nuo mūsų dvasingumo šiandien priklausys mūsų vaikų ir vaikaičių rytdiena.
Žmonija priartėjo prie tos ribos, už kurios - arba dvasinis atgimimas, arba žūtis. Išsigelbės žmonija tik tuomet, jeigu kiekvienas žmogus ieškos dvasingumo pats ir įsisąmonins, kad mes kiekvienas esame atsakingi už žmonių likimus ir Visatos gyvavimą.
Blogio priežastis glūdi pačiame žmoguje. Norėdami pakeisti aplink mus esantį pasaulį ir tai, kas jame vyksta, turime pasikeisti patys, iš pradžių paviršiniai, o paskui vidujai. Bet norint paveikti savo pačias giliausias emocijas, o per jas ir visą pasaulį. Tam reikalinga teisinga pasaulėžiūra, iš neteisingos pasaulėžiūros kyla neteisingos emocijos, o pasaulėžiūrą nusako visų pirma mūsų tikslai. Vos žmogus pakeičia savo pasaulėžiūrą, pajunta, koks realus yra meilės Dievui jausmas ir kaip iliuzoriška ir ne tiek svarbu visa kita, tuoj pradeda keistis ne tik charakteris, sveikata ir likimas, bet ir žmogaus artimieji, ir apskritai pasaulis apie tą žmogų.[/TD]
[/TR]
[/TABLE]
[TR]
[TD]Šiuolaikinė žmonija labai nutolo nuo dvasinių ištakų, todėl panaši į prakiurusį laivą, kurio variklis sugedęs, kapitono nėra, o komanda susivaidijusi. Kai kurie ekipažo nariai pradėjo tai suvokti, pasigirsta kvietimų laikytis ir remontuoti laivą. Tačiau didžiausia bėda, - ir jos niekas nenujaučia, - kad laivas artėja prie rifų ir netgi variklio remontas negali išgelbėti laivo ir jo komandos, jei nebus pakeista plaukimo kryptis.
Žmonijai gresia kur kas didesnis ir rimtesnis pavojus negu branduolinis karas, tasai pavojus dvasios pakrikimas. Baisiausi praradimai tie, kurių mes nepastebime ir nejaučiame, nes mirtis pradžioje atsiranda biolauko lygmenyje, o tik po to - kūno lygmenyje. Dabar šis procesas artėja prie kritinio taško, nes nuo mūsų dvasingumo šiandien priklausys mūsų vaikų ir vaikaičių rytdiena.
Žmonija priartėjo prie tos ribos, už kurios - arba dvasinis atgimimas, arba žūtis. Išsigelbės žmonija tik tuomet, jeigu kiekvienas žmogus ieškos dvasingumo pats ir įsisąmonins, kad mes kiekvienas esame atsakingi už žmonių likimus ir Visatos gyvavimą.
Blogio priežastis glūdi pačiame žmoguje. Norėdami pakeisti aplink mus esantį pasaulį ir tai, kas jame vyksta, turime pasikeisti patys, iš pradžių paviršiniai, o paskui vidujai. Bet norint paveikti savo pačias giliausias emocijas, o per jas ir visą pasaulį. Tam reikalinga teisinga pasaulėžiūra, iš neteisingos pasaulėžiūros kyla neteisingos emocijos, o pasaulėžiūrą nusako visų pirma mūsų tikslai. Vos žmogus pakeičia savo pasaulėžiūrą, pajunta, koks realus yra meilės Dievui jausmas ir kaip iliuzoriška ir ne tiek svarbu visa kita, tuoj pradeda keistis ne tik charakteris, sveikata ir likimas, bet ir žmogaus artimieji, ir apskritai pasaulis apie tą žmogų.[/TD]
[/TR]
[/TABLE]