01-12-2024, 07:36 PM
Mokytojas Meskalinas
Ištarus Kastanedos vardą vidutinio sluoksnio inteligentas dažniausiai pašaipiai nusijuokia.
- Kaip gi, kaip gi, skaičiau, žinoma: peiotas, dūmelis...skaičiau, tik ten kažkaip neaiškiai rašo.
Kastaneda apie psichodėlikus kalba tik ten, kur pasakoja apie pirmuosius žingsnius kario keliu. Meskalino ir dūmelio pagalba senasis Chuanas Matusas rodė mokiniui pasaulį visiškai neįprastu pavidalu. Vėliau Chuanas reikalaudavo iš Karloso smulkios ataskaitos to, ką anas matė veikiamas jėgos augalų. Vėl ir vėl Karlosas pasakodavo apie savo kliedesius. Taip kitoks pasaulis įsiterpdavo į įprastinį: senis sąmoningai pašalindavo skirtumus tarp tikrovės ir haliucinacijų.
- Pati produktyviausia būsena, - mokė senas indėnas, – kai mes neesam įsitikinę kas yra tikra, o kas ne.
Atplėšdamas senus suvokimo štampus, indėnų magas įsigudrino nesukurt naujų. Per ilgus mokymosi metus jis nuolat kartodavo:
- Tai, ką tu matai Realybėje, yra tavo asmeninis reikalas!
Terminas – iškreiptas sąmonės suvokimas – yra per daug neaiškus magijai. Mūsų suvokimo lygis keičiasi priklausomai nuo cheminių reakcijų smegenyse ir nuo jų apnuodijimo. Dėl to svarbu yra žinoti kuo yra apnuodytos smegenys: badavimu, alkoholiu, nemiga, pervargimu, monotonišku ir beprasmišku darbu, sukimusi vienoje vietoje, savęs kankinimu, klijais „Moment“, acetonu, benzinu, muskarinu (galima rasti musmirėse), ar kitais „jėgos dalykėliais“.
Toli gražu ne visos šios priemonės padeda patekt į antrąjį dėmesį, tai yra, nuolatinis buvimas iškreiptoje sąmonės būsenoje visiškai nepadeda eiti kario keliu. Apgirtęs nuo alaus žmogus patenką į iškreiptą sąmonės būklę, bet tai jam nei kiek nepadeda užvaldyti antrąjį dėmesį.
Karys negaudo „kaifo“ tiesiog šiaip sau. Didieji psichodelikai tokie kaip LSD 25, psilocibinas ir meskalinas visiškai nestimuliuoja „malonumo centrų“: jų vartojimas visai nesukelia nei euforijos būklių, nei pripratimo. Skirtingai nei konabiolas (yra kanapėje) ar visokie opijai (randami aguonose), didieji psichodelikai net nelaikomi narkotikais. Jie atpalaiduoja mūsų jutimo organus, tai yra keičia mūsų dėmesį. Nežymus apgirtimas nuo jų leidžia kontroliuot tą pakeistą dėmesį. Tuo labiau, kad tas dėmesys, skirtingai nei medituojant, yra nukreiptas ne tik į vidų, bet ir į išorę.
Iškreiptos sąmonės blaivumas leidžia atskirt Realybės gaunamus signalus nuo asmeninių laukiamų ir prisimenamų dalykų. Štai kas sukelia fantastinį įspūdį! Magai pagarbiai vadina meskaliną „Mokytoju Meskalinu“. Rašytojas Oldos Chaksli, kuris labai mėgo eksperimentuoti su savimi, žmogų, kuris suvartojo meskaliną, apibūdina taip:
- žmogus netampa kvailesnis nei įprasta (blaivumas)
- sugebėjimas ką nors prisimint arba atsekti veiksmų seką nukrenta iki nulio(asmeninės istorijos ištrynimas);
- atsiranda tas suvokimo grožis, kuris buvo vaikystėje (nustoja dirbt kažkokia dalis kaustančios pasaulėžiūros);
- domėjimasis erdve sumažėja (griūna trimatis suvokimas);
- domėjimasis laiku sumažėja iki nulio (griūna laiko suvokimas, ketvirtoji įprasta koordinatė);
- priežastys, kurios įprastoje būklėje priverčia veikti arba kentėti, tampa tolimomis ir neįdomiomis (savęs svarbumo jausmo pašalinimas);
- užtat atsiranda kur kas dėmesį prikaustantys dalykai, apie kuriuos verta pamastyti (natūrali išlaisvintų smegenų būklė);
- šie dėmesį prikaustantys dalykai gali būti tiek žmogaus viduje tiek išorėje tuo pat metu arba paeiliui (energetinė vienybė Realybės individo).
Štai taip Chakslis aprašo savo iki gyvo kaulo pažįstamą kabinetą:
- Mažytis staliukas rašomajai mašinėlei stovėjo kambario viduryje. Už jo, jei žiūrėt iš mano pusės, stovėjo pinta kėdė, o dar toliau – kontorėlė. Šie daiktai sudaryti buvo iš struktūriškai įdomių horizontalių, vertikalių ir diagonalių linijų. Struktūra jų buvo tuo įdomi, kad jas nebuvo galima suprast erdviniu pavidalu. Aš žiūrėjau į savo baldus, į kėdę ant kurios turėčiau sėdėt ir į stalą ant kurio turėčiau spausdint ne kaip pragmatikas, bet tuo pačiu ir ne kaip kino operatorius darantis mokslinį tyrimą. Aš žiūrėjau kaip grynas estetas, kurį domina tik forma ir jos išsidėstymas erdvėje arba paveikslo drobėje. Imkim, kad ir kojeles šios kėdės: kokios jos nuostabiai apvalios ir koks nepakartojamas jų poliruotas blizgesys! Aš praleidau keletą minučių ar amžių, ir stebėjau ne tik šias bambukines kojeles, bet ir realiai buvau jomis arba tiksliau buvau jose.
Būti kojelėmis kėdės – kaip jums tai patiktų? Atrodo kaip literatūrinis kliedesys... O juk jums dar teks sužinoti, jog žmogus iš tiesų gali pavirsti į bet ką, ir be jokio ten meskalino!
Bet grįžkim prie Chakslio. Labiau nei kėdės kojelės jį nustebino sudėliotos į lentynas knygos ir saulėlydis Kalifornijoje. Rašytojas permetą žvilgsnį nuo knygų ir pasižiūri į pro langą atsiveriančius vaizdus ir niekaip negali jais atsistebėti. Nors jau dagybę metų jis jų tiesiog nepastebėdavo. Kaip mes galim pastebėt, meskalinas smarkiai pristabdo mūsų pasaulio suvokimą.
Palikim ramybėje rašytoją ir grįžkim prie pradedančiojo kario. Ką jausdavo Don Chuano mokinys po to kai suvalgydavo meskalino? Tai būdavo ištisas kaleidoskopas malonių vaizdų, kurie susipindavo su košmarais. Vienišas, puškuojantis per meskalino lauką Karlosas, matė žydrą liepsnojančią šviesą, kylančią nuo kaktusų. Vienam iš kaktusų jis ėmėsi dainuoti dainas akompanuojant švilpiančiam vėjui, kuriame jis girdėjo fleitos garsus. Vėliau iš kaktuso išėjo pats princas Meskalinas ir Karlosas ėmė jo maldaut, kad tas pasakytų ką jis daro ne taip savo gyvenime.
Kaip ten bebūtų, princas ir visas laukas greit išnyko, ir mūsų herojus atsidūrė tėvų namuose, kur savo tėvui ėmė dėstyti visą savo širdgėlą. Bet štai Karlosas vėl mato lauką ir Meskalinas jam liepia suvalgyt dar vieną kaktusiuką tiesiog čia pat paėmus jį nuo žemės. Po to amerikietis su nuostaba atranda, kad jis sugeba matyti vienu metu tai kas yra viršuje, apačioje, už nugaros ir priešais jį! Šioje nenusakomoje būsenoje, kurią Don Chuanas pavadintų antru dėmesiu, Karlosas praleido dar keletą akimirkų, kol neatėjo atpildo laikas. Atsirado kažkokie tai nemalonus garsai, kuriuose pradedantysis magas atpažino žingsnius. Tapo aišku, kad jį persekioja „kažkas milžiniško“. Amerikietis dėjo į kojas ir pasislėpė už didžiulio akmens. Štai čia užpuolikas, o tai buvo didžiulis jūros dumblis, ir pradėjo atakuot. Nuo dumblio lapų ant Karloso krito šlykščios gleivės, ir Kastaneda suprato, jog tai virškinamosios sultis, kurios jį ištirpdys. Jis karštligiškai bandė seilėmis nusitrinti nudegintas vietas ir dar labiau spaudėsi po akmeniu... Auštant, beveik suvirškintas dumblio, Karlosas atsipeikėja:
- Aš vargiai pastebėjau šviesą, kuri darėsi vis ryškesnė. Šviesa kilo iš po žemės, kol neprasivežė iš po kalno, ir aš atpažinau kylančią saulę.
Pasaulėvaizdį jaunojo antropologo Don Chunas keitė dar pasitelkdamas kitą augalą – meksikietišką durnaropę(datura innoxia).
- Ar man padėjo jėgos augalai? – klausia mokinys.
- Žinoma, jie atskleidė tave, sustabdę žvilgsnį į pasaulį, - linksi galva senasis magas. – Šiuo būdu jėgos augalai daro tokį pat poveikį pasaulio suvokimui kaip ir taisyklinga eisena. Ir šis ir anas būdas perpildo suvokimą informacija, ir vidinis dialogas išsenka. Jėgos augalai puikiai pasitarnauja šiam reikalui, bet už tai tenka sumokėt per daug didelę kainą. Jie sukelią labai didelę žalą kūnui. Tai jų pagrindinis trūkumas, ypač durnaropės.
„Jėgos augalai“ – tai ne vienintelis, bet patraukliausias kelias į Astralą. Nors kiek disciplinuotas žmogus jų pagalba iš pradžių sugriauna savo įprastą pasaulio suvokimą, o po to jau pradėta vytis paskui Astralinio vaizdo nuotrupas. Galiausiai galima išprotėt arba užsėst ant rimtesnių narkotikų.
- Reikia pakliūt į Realybę nesužalojant savo įprasto pasaulio suvokimo, - aiškina senasis magas. – Aš sustojau, kai nutariau, kad tu prikaupei pakankamai žvilgsnių į Realybę.
Praeis keletą metų ir Karlosas padarys svarbią išvadą:
- Aš buvau per daug sureikšminęs šiuos augalus ir tai buvo klaida. Jie neatskleidžia magiško pasaulio suvokimo. Jie tik surenka išsibarsčiusias šio suvokimo daleles į vieną visumą. Be jėgos augalų aš nesugebėdavau suvokti šių dalykų. Atkakliai įsikibęs į įprastą pasaulio realybės versiją, aš buvau aklas ir kurčias tam, ką Don Chuanas bandė įvesti į mano suvokimą. Ir tik šis mano nejautrumas vertė jį naudoti psichotropines medžiagas. Jos paliko įtrukimus mano „apsaugoje“...
Čia pats laikas būtų paminėt dar vieną fenomeną. Magiškas patirymas, kuris atsiranda nenaudojant psichotropinių medžiagų būna daug ryškesnis, nei pavalgius „velnio žolės“ ar meskalino.
- Kiekvieną kartą kai tik naudodavau psichotropinius augalus aš prisimindavau apie tai ir, kai tik atsitikdavo kas nors neįprasto, šis supratimas leisdavo man abejot tuo ką matau, - paaiškina Karlosas. – Bet kai, pavyzdžiui, su manim kalbėt pradėdavo kojotas, aš jokios panašios apsaugos, kad pasakyt tai kas įvyko, neturėjau. Aš negalėjau niekaip to racionaliai paaiškint. Aš iš tiesų sustabdžiau pasaulį.
Ne tiek jau daug karių naudoja jėgos augalus. Karlosas yra daugiau išimtis negu taisyklė, todėl kiti iš jo būrio žiūrėdavo į jį su nepasitikėjimu. Šis vaikinas turėjo nedaug šansų tapti magu. Niekas nenustebtų, jei amerikiečiui „nuvažiuotų stogas“. Tam, kad to neįvyktų, jam labai pagelbėjo jo mokytojas.
- Mes rinkom savo antrąjį dėmesį pasitelkę sapnavimą, o tu tai padarei panaudodamas jėgos augalus, - sakė ragana vardu La Gorda. – Mokytojas sakė, kad šie augalai surinko siaubingąją tavo antrojo dėmesio pusę į vieną visumą... Jis sakė, kad taip nutinka magams, kuriems duoda jėgos augalų. Jei šie augalai nenužodo mago, tai susuka jo antrąjį dėmesį į siaubingą formą.
Veikiant jėgos augalams iš žmogaus pilasi visos srutos, kurios dažniausiai būna užslėptos dvasios gilumoje: agresija, ambicijos, aistros, baimės... Štai iš kur yra žiaurioji scena su jūros dumbliu, ryjančiu žmonės: jį pagimdė Karloso sąmonė ir tai neturi nieko bendro su Astralu.
Ištarus Kastanedos vardą vidutinio sluoksnio inteligentas dažniausiai pašaipiai nusijuokia.
- Kaip gi, kaip gi, skaičiau, žinoma: peiotas, dūmelis...skaičiau, tik ten kažkaip neaiškiai rašo.
Kastaneda apie psichodėlikus kalba tik ten, kur pasakoja apie pirmuosius žingsnius kario keliu. Meskalino ir dūmelio pagalba senasis Chuanas Matusas rodė mokiniui pasaulį visiškai neįprastu pavidalu. Vėliau Chuanas reikalaudavo iš Karloso smulkios ataskaitos to, ką anas matė veikiamas jėgos augalų. Vėl ir vėl Karlosas pasakodavo apie savo kliedesius. Taip kitoks pasaulis įsiterpdavo į įprastinį: senis sąmoningai pašalindavo skirtumus tarp tikrovės ir haliucinacijų.
- Pati produktyviausia būsena, - mokė senas indėnas, – kai mes neesam įsitikinę kas yra tikra, o kas ne.
Atplėšdamas senus suvokimo štampus, indėnų magas įsigudrino nesukurt naujų. Per ilgus mokymosi metus jis nuolat kartodavo:
- Tai, ką tu matai Realybėje, yra tavo asmeninis reikalas!
Terminas – iškreiptas sąmonės suvokimas – yra per daug neaiškus magijai. Mūsų suvokimo lygis keičiasi priklausomai nuo cheminių reakcijų smegenyse ir nuo jų apnuodijimo. Dėl to svarbu yra žinoti kuo yra apnuodytos smegenys: badavimu, alkoholiu, nemiga, pervargimu, monotonišku ir beprasmišku darbu, sukimusi vienoje vietoje, savęs kankinimu, klijais „Moment“, acetonu, benzinu, muskarinu (galima rasti musmirėse), ar kitais „jėgos dalykėliais“.
Toli gražu ne visos šios priemonės padeda patekt į antrąjį dėmesį, tai yra, nuolatinis buvimas iškreiptoje sąmonės būsenoje visiškai nepadeda eiti kario keliu. Apgirtęs nuo alaus žmogus patenką į iškreiptą sąmonės būklę, bet tai jam nei kiek nepadeda užvaldyti antrąjį dėmesį.
Karys negaudo „kaifo“ tiesiog šiaip sau. Didieji psichodelikai tokie kaip LSD 25, psilocibinas ir meskalinas visiškai nestimuliuoja „malonumo centrų“: jų vartojimas visai nesukelia nei euforijos būklių, nei pripratimo. Skirtingai nei konabiolas (yra kanapėje) ar visokie opijai (randami aguonose), didieji psichodelikai net nelaikomi narkotikais. Jie atpalaiduoja mūsų jutimo organus, tai yra keičia mūsų dėmesį. Nežymus apgirtimas nuo jų leidžia kontroliuot tą pakeistą dėmesį. Tuo labiau, kad tas dėmesys, skirtingai nei medituojant, yra nukreiptas ne tik į vidų, bet ir į išorę.
Iškreiptos sąmonės blaivumas leidžia atskirt Realybės gaunamus signalus nuo asmeninių laukiamų ir prisimenamų dalykų. Štai kas sukelia fantastinį įspūdį! Magai pagarbiai vadina meskaliną „Mokytoju Meskalinu“. Rašytojas Oldos Chaksli, kuris labai mėgo eksperimentuoti su savimi, žmogų, kuris suvartojo meskaliną, apibūdina taip:
- žmogus netampa kvailesnis nei įprasta (blaivumas)
- sugebėjimas ką nors prisimint arba atsekti veiksmų seką nukrenta iki nulio(asmeninės istorijos ištrynimas);
- atsiranda tas suvokimo grožis, kuris buvo vaikystėje (nustoja dirbt kažkokia dalis kaustančios pasaulėžiūros);
- domėjimasis erdve sumažėja (griūna trimatis suvokimas);
- domėjimasis laiku sumažėja iki nulio (griūna laiko suvokimas, ketvirtoji įprasta koordinatė);
- priežastys, kurios įprastoje būklėje priverčia veikti arba kentėti, tampa tolimomis ir neįdomiomis (savęs svarbumo jausmo pašalinimas);
- užtat atsiranda kur kas dėmesį prikaustantys dalykai, apie kuriuos verta pamastyti (natūrali išlaisvintų smegenų būklė);
- šie dėmesį prikaustantys dalykai gali būti tiek žmogaus viduje tiek išorėje tuo pat metu arba paeiliui (energetinė vienybė Realybės individo).
Štai taip Chakslis aprašo savo iki gyvo kaulo pažįstamą kabinetą:
- Mažytis staliukas rašomajai mašinėlei stovėjo kambario viduryje. Už jo, jei žiūrėt iš mano pusės, stovėjo pinta kėdė, o dar toliau – kontorėlė. Šie daiktai sudaryti buvo iš struktūriškai įdomių horizontalių, vertikalių ir diagonalių linijų. Struktūra jų buvo tuo įdomi, kad jas nebuvo galima suprast erdviniu pavidalu. Aš žiūrėjau į savo baldus, į kėdę ant kurios turėčiau sėdėt ir į stalą ant kurio turėčiau spausdint ne kaip pragmatikas, bet tuo pačiu ir ne kaip kino operatorius darantis mokslinį tyrimą. Aš žiūrėjau kaip grynas estetas, kurį domina tik forma ir jos išsidėstymas erdvėje arba paveikslo drobėje. Imkim, kad ir kojeles šios kėdės: kokios jos nuostabiai apvalios ir koks nepakartojamas jų poliruotas blizgesys! Aš praleidau keletą minučių ar amžių, ir stebėjau ne tik šias bambukines kojeles, bet ir realiai buvau jomis arba tiksliau buvau jose.
Būti kojelėmis kėdės – kaip jums tai patiktų? Atrodo kaip literatūrinis kliedesys... O juk jums dar teks sužinoti, jog žmogus iš tiesų gali pavirsti į bet ką, ir be jokio ten meskalino!
Bet grįžkim prie Chakslio. Labiau nei kėdės kojelės jį nustebino sudėliotos į lentynas knygos ir saulėlydis Kalifornijoje. Rašytojas permetą žvilgsnį nuo knygų ir pasižiūri į pro langą atsiveriančius vaizdus ir niekaip negali jais atsistebėti. Nors jau dagybę metų jis jų tiesiog nepastebėdavo. Kaip mes galim pastebėt, meskalinas smarkiai pristabdo mūsų pasaulio suvokimą.
Palikim ramybėje rašytoją ir grįžkim prie pradedančiojo kario. Ką jausdavo Don Chuano mokinys po to kai suvalgydavo meskalino? Tai būdavo ištisas kaleidoskopas malonių vaizdų, kurie susipindavo su košmarais. Vienišas, puškuojantis per meskalino lauką Karlosas, matė žydrą liepsnojančią šviesą, kylančią nuo kaktusų. Vienam iš kaktusų jis ėmėsi dainuoti dainas akompanuojant švilpiančiam vėjui, kuriame jis girdėjo fleitos garsus. Vėliau iš kaktuso išėjo pats princas Meskalinas ir Karlosas ėmė jo maldaut, kad tas pasakytų ką jis daro ne taip savo gyvenime.
Kaip ten bebūtų, princas ir visas laukas greit išnyko, ir mūsų herojus atsidūrė tėvų namuose, kur savo tėvui ėmė dėstyti visą savo širdgėlą. Bet štai Karlosas vėl mato lauką ir Meskalinas jam liepia suvalgyt dar vieną kaktusiuką tiesiog čia pat paėmus jį nuo žemės. Po to amerikietis su nuostaba atranda, kad jis sugeba matyti vienu metu tai kas yra viršuje, apačioje, už nugaros ir priešais jį! Šioje nenusakomoje būsenoje, kurią Don Chuanas pavadintų antru dėmesiu, Karlosas praleido dar keletą akimirkų, kol neatėjo atpildo laikas. Atsirado kažkokie tai nemalonus garsai, kuriuose pradedantysis magas atpažino žingsnius. Tapo aišku, kad jį persekioja „kažkas milžiniško“. Amerikietis dėjo į kojas ir pasislėpė už didžiulio akmens. Štai čia užpuolikas, o tai buvo didžiulis jūros dumblis, ir pradėjo atakuot. Nuo dumblio lapų ant Karloso krito šlykščios gleivės, ir Kastaneda suprato, jog tai virškinamosios sultis, kurios jį ištirpdys. Jis karštligiškai bandė seilėmis nusitrinti nudegintas vietas ir dar labiau spaudėsi po akmeniu... Auštant, beveik suvirškintas dumblio, Karlosas atsipeikėja:
- Aš vargiai pastebėjau šviesą, kuri darėsi vis ryškesnė. Šviesa kilo iš po žemės, kol neprasivežė iš po kalno, ir aš atpažinau kylančią saulę.
Pasaulėvaizdį jaunojo antropologo Don Chunas keitė dar pasitelkdamas kitą augalą – meksikietišką durnaropę(datura innoxia).
- Ar man padėjo jėgos augalai? – klausia mokinys.
- Žinoma, jie atskleidė tave, sustabdę žvilgsnį į pasaulį, - linksi galva senasis magas. – Šiuo būdu jėgos augalai daro tokį pat poveikį pasaulio suvokimui kaip ir taisyklinga eisena. Ir šis ir anas būdas perpildo suvokimą informacija, ir vidinis dialogas išsenka. Jėgos augalai puikiai pasitarnauja šiam reikalui, bet už tai tenka sumokėt per daug didelę kainą. Jie sukelią labai didelę žalą kūnui. Tai jų pagrindinis trūkumas, ypač durnaropės.
„Jėgos augalai“ – tai ne vienintelis, bet patraukliausias kelias į Astralą. Nors kiek disciplinuotas žmogus jų pagalba iš pradžių sugriauna savo įprastą pasaulio suvokimą, o po to jau pradėta vytis paskui Astralinio vaizdo nuotrupas. Galiausiai galima išprotėt arba užsėst ant rimtesnių narkotikų.
- Reikia pakliūt į Realybę nesužalojant savo įprasto pasaulio suvokimo, - aiškina senasis magas. – Aš sustojau, kai nutariau, kad tu prikaupei pakankamai žvilgsnių į Realybę.
Praeis keletą metų ir Karlosas padarys svarbią išvadą:
- Aš buvau per daug sureikšminęs šiuos augalus ir tai buvo klaida. Jie neatskleidžia magiško pasaulio suvokimo. Jie tik surenka išsibarsčiusias šio suvokimo daleles į vieną visumą. Be jėgos augalų aš nesugebėdavau suvokti šių dalykų. Atkakliai įsikibęs į įprastą pasaulio realybės versiją, aš buvau aklas ir kurčias tam, ką Don Chuanas bandė įvesti į mano suvokimą. Ir tik šis mano nejautrumas vertė jį naudoti psichotropines medžiagas. Jos paliko įtrukimus mano „apsaugoje“...
Čia pats laikas būtų paminėt dar vieną fenomeną. Magiškas patirymas, kuris atsiranda nenaudojant psichotropinių medžiagų būna daug ryškesnis, nei pavalgius „velnio žolės“ ar meskalino.
- Kiekvieną kartą kai tik naudodavau psichotropinius augalus aš prisimindavau apie tai ir, kai tik atsitikdavo kas nors neįprasto, šis supratimas leisdavo man abejot tuo ką matau, - paaiškina Karlosas. – Bet kai, pavyzdžiui, su manim kalbėt pradėdavo kojotas, aš jokios panašios apsaugos, kad pasakyt tai kas įvyko, neturėjau. Aš negalėjau niekaip to racionaliai paaiškint. Aš iš tiesų sustabdžiau pasaulį.
Ne tiek jau daug karių naudoja jėgos augalus. Karlosas yra daugiau išimtis negu taisyklė, todėl kiti iš jo būrio žiūrėdavo į jį su nepasitikėjimu. Šis vaikinas turėjo nedaug šansų tapti magu. Niekas nenustebtų, jei amerikiečiui „nuvažiuotų stogas“. Tam, kad to neįvyktų, jam labai pagelbėjo jo mokytojas.
- Mes rinkom savo antrąjį dėmesį pasitelkę sapnavimą, o tu tai padarei panaudodamas jėgos augalus, - sakė ragana vardu La Gorda. – Mokytojas sakė, kad šie augalai surinko siaubingąją tavo antrojo dėmesio pusę į vieną visumą... Jis sakė, kad taip nutinka magams, kuriems duoda jėgos augalų. Jei šie augalai nenužodo mago, tai susuka jo antrąjį dėmesį į siaubingą formą.
Veikiant jėgos augalams iš žmogaus pilasi visos srutos, kurios dažniausiai būna užslėptos dvasios gilumoje: agresija, ambicijos, aistros, baimės... Štai iš kur yra žiaurioji scena su jūros dumbliu, ryjančiu žmonės: jį pagimdė Karloso sąmonė ir tai neturi nieko bendro su Astralu.