01-13-2024, 02:05 PM
Jeigu žmogaus protas ir širdis neatranda Absoliučios Tiesos ir Absoliutaus Gėrio, jo asmenybėje atsiranda sutrikimų. Galima nesunkiai pasekti tą procesą, kai žmogus Dievą iškeičia į kitus dalykus. Dvasinę energiją galima realizuoti ir žemesniame lygyje. žmogus nesunkiai suranda pakaitalų galutiniam Tikslui ir daug mažesnes vertes paskelbia galutinėmis. Taigi žmogaus vidinė energija gali išsilieti viena ar kita kryptimi: tarnauti nesukurtam Dievui ar paties padarytiems stabams. žmogus noriai apgaudinėja save, paskelbdamas sąlygines vertybes absoliučiomis. šios, kaip Dievo pilnatvės atspindžiai, turi savyje gėrio, tačiau jos nepajėgia pasotinti dvasios. Dvasinę tuštumą gali užpildyti tik Dievas.
“Kryptis vidun”, žvelgimo į Dvasios gelmę pastanga yra savęs gydymo kelias. K. G. Jung kalba apie religinį faktorių, kaip apie empirinę išvadą, padarytą gydant daugybę pas jį besikreipusių ligonių. “Siela iš prigimties turi religinę funkciją. Ne aš priskiriu šią funkciją sielai. Aš tik pateikiu faktus, kurie įrodo, kad siela yra naturaliter religiosa”.
“Ieškojimas Dievo savo širdyje” turi akivaizdžiai terapinį pobūdį. Dvasinės patirties gydomąjį poveikį naudoja daugelis psichoanalizės metodų, pvz., logoterapija ir kt. K. G. Jung tai apibendrina žodžiais: “Per paskutinius trisdešimt metų žmonės iš visų civilizuotų kraštų perėjo per mano rankas… Tarp mano pacientų, kurie buvo persiritę į antrą gyvenimo pusę, nebuvo nei vieno, kurio problemos nebūtų susijusios su religinės pasaulėžiūros sunykimu. Galima drąsiai teigti, kad visi jie susirgo, kadangi neturėjo to, ką per visus amžius savo išpažinėjams duodavo religija, ir nei vienas jų realiai nepagijo, kol neatstatė savo religinės pasaulėžiūros”. Jo išvada akcentuoja seno kaip pati žmonija dėsnio - nosce te ipsum - svarbą: “Mes turime savo pacientus kreipti ten, kur jie galėtų atrasti Vienintelį, visa surišantįjį”.
Nesavanaudišką elgesį galime pavadinti vienu žodžiu – altruizmas. Altruizmas yra aukščiausias žmogiškumo veiksnys, kurio genezę galima paaiškinti remiantis anksčiau išsakytomis mintimis. Būtent dvasinė patirtis perteikia vienumo pažinimą. Suvokus, kad mes, žmonės, augalai ir kiti gyviai - visa gamta - kažkaip ypatingu būdu esame susiję, kyla poreikis mylėti ir rūpintis kitais, atsiranda siekimas kitiems gėrio, atsisakius išskirtinės naudos sau, polinkis be atlygio aukotis kitų labui.
Altruizmas kyla iš dvasinės patirties. Galima išmokti altruistinio elgesio normas ir įprasti jas praktikuoti. Tačiau tik dvasinė patirtis bendrumo išgyvenimo jausmą, pagrindą, kuriuo remiantis galime save vadinti broliais ir seserimis. Dvasinis pažinimas garantuoja, kad altruizmas suformuos asmenybės šerdį ir netaps “nepatogiu laiku” atsižadama teorija.
“Kryptis vidun”, žvelgimo į Dvasios gelmę pastanga yra savęs gydymo kelias. K. G. Jung kalba apie religinį faktorių, kaip apie empirinę išvadą, padarytą gydant daugybę pas jį besikreipusių ligonių. “Siela iš prigimties turi religinę funkciją. Ne aš priskiriu šią funkciją sielai. Aš tik pateikiu faktus, kurie įrodo, kad siela yra naturaliter religiosa”.
“Ieškojimas Dievo savo širdyje” turi akivaizdžiai terapinį pobūdį. Dvasinės patirties gydomąjį poveikį naudoja daugelis psichoanalizės metodų, pvz., logoterapija ir kt. K. G. Jung tai apibendrina žodžiais: “Per paskutinius trisdešimt metų žmonės iš visų civilizuotų kraštų perėjo per mano rankas… Tarp mano pacientų, kurie buvo persiritę į antrą gyvenimo pusę, nebuvo nei vieno, kurio problemos nebūtų susijusios su religinės pasaulėžiūros sunykimu. Galima drąsiai teigti, kad visi jie susirgo, kadangi neturėjo to, ką per visus amžius savo išpažinėjams duodavo religija, ir nei vienas jų realiai nepagijo, kol neatstatė savo religinės pasaulėžiūros”. Jo išvada akcentuoja seno kaip pati žmonija dėsnio - nosce te ipsum - svarbą: “Mes turime savo pacientus kreipti ten, kur jie galėtų atrasti Vienintelį, visa surišantįjį”.
Nesavanaudišką elgesį galime pavadinti vienu žodžiu – altruizmas. Altruizmas yra aukščiausias žmogiškumo veiksnys, kurio genezę galima paaiškinti remiantis anksčiau išsakytomis mintimis. Būtent dvasinė patirtis perteikia vienumo pažinimą. Suvokus, kad mes, žmonės, augalai ir kiti gyviai - visa gamta - kažkaip ypatingu būdu esame susiję, kyla poreikis mylėti ir rūpintis kitais, atsiranda siekimas kitiems gėrio, atsisakius išskirtinės naudos sau, polinkis be atlygio aukotis kitų labui.
Altruizmas kyla iš dvasinės patirties. Galima išmokti altruistinio elgesio normas ir įprasti jas praktikuoti. Tačiau tik dvasinė patirtis bendrumo išgyvenimo jausmą, pagrindą, kuriuo remiantis galime save vadinti broliais ir seserimis. Dvasinis pažinimas garantuoja, kad altruizmas suformuos asmenybės šerdį ir netaps “nepatogiu laiku” atsižadama teorija.