Šviesos erdvė

GYDOVO FUNKCIJA
Medicina nėra įprastinė profesija. Tai ne tik technologija, nes yra įtraukta žmogiška būtis. Jūs ne mašinas taisote, tai nėra klausimas “žinoti kaip”, tai gilus meilės klausimas…
Jūs žaidžiate su žmogiškomis būtimis, jų gyvenimais, o tai sudėtingas reiškinys. Kartais tūlas gali padaryti klaidų, ir jos gali būti kažkieno gyvybei fatališkos. Taigi eikite į tai su gilia malda. Eikite į tai žmoniškai, kukliai, paprastai.
Žmonės, kurie mokosi medicinos kaip inžinerijos, nėra tinkami būti daktarais ar gydytojais – tai netinkami žmonės. Tie, kurie niekuomet nejaučia ambivalentiškumo, yra netinkami žmonės. Jie darys žmogiškoms būtims operacijas kaip variklių mechanikai tai daro su automobiliais. Jie nejaus paciento dvasinės esaties. Jie negydys paciento, o gydys simptomus. Žinoma, jie gali būti labai pasitikintys, technikai visuomet yra labai pasitikintys. Bet kai esate sąveikoje su žmogiška būtimi, jūs negali būti labai užtikrinti, svyravimai yra natūralu. Tūlas prieš ką nors darydamas pagalvos du, tris kartus, nes sąveikaujama su sudėtingomis gyvybėmis – gyvybėmis, kokių mes negalime padaryti, gyvybėmis, kurios jei išeina, tai išeina amžiams.
Tai individualybė, kuri nepakeičiama, unikali. Panašios niekada nebuvo ir niekada nebus. Jūs žaidžiate su ugnimi – svyravimai yra natūralu. Eikite labai kukliai. Jauskite gilią pagarbą pacientui. Gydydami jį, tiesiog tapkite dieviškos energijos laidininku. Nebūkite daktaras, paprasčiausiai tapkite gydančios dieviškos energijos laidininku, – tiesiog instrumentu. Leiskite dalyvauti ir pacientui – jauskite didžiulę pagarbą pacientui, negydykite jo kaip daikto. Leiskite dalyvauti Dievui, su giliu pamaldumu leiskite Dievui tekėti per jus ir pasiekti pacientą. Pacientas serga, jis negali susisiekti su Dievu. Jis labai nutolęs. Jis pamiršo pačią savęs gydymo kalbą. Jo būsena beviltiška. Jūs negalite jo kaltinti; jis bejėgis.
Kai sveikasis tampa mediumu, tai gali būti milžiniška pagalba. Be to jei sveikas asmuo yra ir žmogus, kuris žino, tai gali būti dar svarbiau, nes dieviška energija gali daryti jums tik užuominas – jas jūs turite dekoduoti. Jei mokate mediciną, galite lengvai dekoduoti. Tuomet jūs nieko nedarote pacientui, Dievas yra tas, kuris daro. Jūs padarote save prieinamą Dievui ir padarote prieinamas žinias. Padeda gydanti Dievo energija sąjungoje su jūsų žiniomis. Be to ji niekuomet nežaloja. Jūs galite sužaloti. Taigi pasitraukite, leiskite būti Dievui. Eikite į mediciną ir toliau medituokite.
Kiekvienas gali tapti hileriu. Gydymas panašus į kvėpavimą, jis natūralus. Kažkas serga; tai reiškia, kad jis prarado sugebėjimą išsigydyti. Jis nebežino apie savo paties gydantį šaltinį. Hileris padeda jam jį susigrąžinti. Tai tas pats šaltinis, iš kurio geria gydantis, bet ligonis pamiršo, kaip suprasti jo kalbą. Hileris sąveikauja su visuma, taigi jis gali tapti mediumu (via media). Hileris liečia sergančio asmens kūną ir tampa grandimi tarp jo ir šaltinio. Pacientas šiuo metu nėra tiesiogiai susijęs su šaltiniu, taigi jis sujungiamas netiesiogiai. Energijai pradėjus tekėti, jis gydomas.
Jeigu hileris iš tikrųjų yra išmintingas žmogus… Visiškai įtikėtiną, kad jūs galite tapti hileriu ir nebūti išmintingas žmogus. Yra daug hilerių, kurie ir toliau tai daro, bet jie nežino, kaip tai atsitinka, jie nepažįsta to mechanizmo. Jei jūs tai suprantate, tuomet galite padėti pacientui ne tik išgyti, bet ir įsisąmoninti šaltinį, iš kurio gydoma. Tuomet žmogus gydomas ne tik nuo esamų ligų, bet ir užkertamas kelias būsimoms ligoms. Tuomet gydymas tobulas. Tuomet tai ne tik gydymas, bet ir profilaktika.
Gydymas tampa beveik malda, Dievo, meilės, visumos pergyvenimu.

Istorija apie arklį - neskubėkite teisti
Papasakosiu jums vieną istoriją, kuri nutiko Kinijoje Lao Dzi laikais. Ištisos kartos Lao Dzi sekėjų mėgdavo atpasakoti šią istoriją atrasdami vis gilesnę prasmę joje. Istorija užaugo; ji tapo gyvu veiksniu.
Istorija paprasta: Viename kaime gyveno senas žmogus, labai varganas, bet jam pavydėjo net karaliai, kadangi jis turėjo labai gražų baltą žirgą. Tokio gražaus žirgo niekas anksčiau nebuvo matęs – koks grožis, kokia jėga, kokia gracija. Karaliai siūlė jam pasakiškus turtus mainais į arklį, bet senolis atsakydavo, „Šis žirgas man yra ne žirgas, o asmenybė, kaip aš galiu parduoti asmenybę? Jis yra mano draugas, o ne nuosavybė. Kaip galima parduoti draugą? Ne, tai neįmanoma.“ Žmogus gyveno labai neturtingai, todėl dažnai sulaukdavo pasiūlymų, bet jis niekada nesutiko parduoti arklio.
Vieną rytą užėjęs į arklidę jis neberado arklio. Susirinko visas kaimas ir tarė jam, „Tu senas kvailį. Mes senai žinojome, kad vieną dieną arklys bus pavogtas. O tu esi toks vargšas – kaip gali apsaugoti tokį vertingą daiktą? Būtų buvę daug geriau, jei būtum jį pardavęs. Galėjai užsiprašyti kokią tik norį kainą ir jie būtų sumokėję. O dabar arklio nebėra. Tai prakeikimas, nelaimė.“
Senolis atsakė, „Neikite taip toli – paprasčiausiai įvardinkite, kad arklio nėra arklidėje. Tai yra faktas; visa kita yra tėra nuomonė. Ar tai sėkmė ar nesėkmė, iš kur jūs žinote? Kaip jūs nusprendėte?“
Žmonės atsakė, „Nebandyk mūsų apkvailinti. Gal mes ir neesame geri filosofai, bet čia nereikia jokios filosofijos. Tai yra paprasčiausias faktas, kad turtas yra prarastas, ir tai yra nelaimė.“
Senolis tarė, „Aš pasiliksiu prie fakto, kad arklidės yra tuščios, o arklio nebėra. Viso kito aš nežinau – ar tai nelaimė ar palaiminimas – nes tai tik fragmentas. Kas žino, kas nutiks vėliau?“
Žmonės juokėsi. Jie pamanė, kad senolis išprotėjo. Jie visada žinojo, kad jis yra šiek tiek pamišęs; kitaip jis būtų pardavęs arklį ir gyvenęs turtuose. O jis gyveno kaip medkirtys, nors ir buvo labai senas, jis vis dar keliaudavo į mišką kirsti medžių, o pargabentą medieną parduodavo. Taip jis gyveno varge ir skurde. Dabar buvo aišku, kad šis žmogus yra pamišęs.
Po penkiolikos dienų, staiga vieną naktį arklys sugrįžo. Jis nebuvo pavogtas: jis tiesiog ištrūko į laukinę gamtą. Ir jis ne tik sugrįžo, bet paskui save atsivedė kaimenę laukinių arklių. Ir vėl aplink senolį susirinko kaimiečiai ir tarė, „Senasis žmogaus, tu buvai teisus, o mes klydome. Tai buvo ne nelaimė, o dovana. Mes atsiprašome, kad taip atkakliai tvirtinome savo tiesą.“
Senis tarė, „Ir vėl jūs keliaujate per toli. Tiesiog pasakykite, kad arklys grįžo ir su savimi atsivedė dvylika arklių – bet nespręskite. Kas žino ar tai laimė ar nelaimė? Tai tik fragmentas. Jei nežinote visos istorijos, kaip galite spręsti? Jūs perskaitėte vieną knygos puslapį, kaip galite spręsti apie visą knygą? Jūs perskaitėte vieną sakinį puslapyje – kaip galite spręsti apie visą puslapį? Jūs perskaitėte vieną žodį sakinyje – kaip galite spręsti apie visą sakinį? Ir net vieno žodžio nėra rankoje – gyvenimas toks didžiulis – žodžio fragmentas ir jūs įvertinote visumą! Nesakykite, kad tai laimė, niekas to nežino. O aš esu laimingas su savo nevertinimu; netrukdykite man.“
Šį kartą žmonės neturėjo ko pasakyti; galbūt senolis iš tikrųjų buvo teisus. Jie visi tylėjo, bet viduje jautė, kad jis klysta. Dvylika nuostabių arklių… su nedidelėmis treniruotėmis ir jie visi galėjo būti parduoti, o už juos gauti dideli pinigai.
Senasis žmogus turėjo jauną sūnų, vienintelį sūnų. Jaunasis sūnus pradėjo jodinėti laukinius arklius; vos po savaitės jis nukrito nuo vieno iš jų ir susilaužė abi kojas. Žmonės vėl susirinko – o žmonės yra žmonės visur, kaip jūs visur – jie vėl teisė. Vertinimai atėjo taip greitai!
Jie sakė, „Tu buvai teisus, tu dar kartą įrodei savo tiesą. Tai buvo ne palaiminimas, tai buvo nelaimė. Tavo vienintelis sūnus susilaužė abi kojas, o tu toks senas, jis buvo vienintelė tavo parama. Dabar tu esi dar vargingesnis nei prieš tai.“
Senis atsakė, „Jūs esate apsėsti teisti. Neikite taip toli. Pasakykite, kad mano sūnus susilaužė abi kojas. Kas žino ar tai sėkmė ar nesėkmė? – niekas nežino. Tai tik fragmentas, o daugiau jūs nieko nežinote. Gyvenimas vyksta fragmentais, o vertinimas apima visumą.“
Po kelių savaičių kilo karas su kaimynine šalimi ir visi jauni vyrai buvo jėga paimti į kariuomenę. Tik senojo vyro sūnus buvo paliktas, dėl savo sulaužytų kojų. Žmonės vėl susirinko verkdami, kadangi iš kiekvienų namų jėga buvo paimti jauni vyrai. Ir nebuvo vilties, kad jie sugrįš, kadangi karas kilo su daug galingesniu priešu.
Visas kaimas verkė ir raudojo, jie atėjo pas senolį ir tarė, „Tu buvai teisus, senoli! Dievas žino, tu buvai teisus – tai įrodė palaiminimą. Gal tavo sūnui ir išsuktos kojos, bet jis vis dar su tavimi. Mūsų sūnų nebėra amžiams. O jis yra gyvas su tavimi, ir žingsnis po žingsnio vėl pradės vaikščioti. Gal ir liks kažkiek šlubumo, bet jam viskas bus gerai.“
Senolis prakalbo, „Su jumis žmonės neįmanoma susikalbėti, jūs einate toliau ir toliau – jūs darote išvadas. Niekas nežino! Tiesiog pasakykite tai: kad jūsų sūnūs buvo priversti eiti į kariuomenę, į armiją, o mano sūnaus nevertė. Bet niekas nežino ar tai laimė ar nelaimė. Niekas niekada negalės to sužinoti. Tik Dievas žino.“
Ir kai mes sakome tik Dievas žino, tai reiškia, kad Visuma žino. Neteiskite, nes kitaip jūs niekada negalėsite tapti sąjungoje su Visuma. Jūs būsite apsėsti fragmentų, su mažais dalykais jūs peršoksite prie išvadų. Jūsų sąmonė yra ant labai žemo laiptelio. Jūs gyvenate tamsiame kančių slėnyje, o iš savo tamsiausių kančių slėnių sprendžiate net apie Budą. Net Buda nelieka be jūsų nuosprendžio. Net Jėzų teisiate jūs – ne tik teisiate, bet ir nukryžiuojate; teistas ir pripažintas kaltu; teisiama ir baudžiama.

Kalakutų nuoskaudos
Aš esu labai svarbus kalakutas ir neleidžiu, kad kas nors elgtųsi pagal savo prigimtį, jei ji man nepatinka. Aš labai svarbus kalakutas ir savo įsižeidimu nubausiu kiekvieną, kuris pasakys ar pasielgs ne taip, kaip aš tikiuosi. O! Tegul pamato, kaip tai svarbu – mano įsižeidimas, tegul gauna jį kaip bausmę už savo klaidas. Nes aš labai, labai svarbus kalakutas!
Aš nevertinu savo gyvenimo. Aš taip nevertinu savo gyvenimo, kad man net negaila praleisti visą bevertį laiką savo nuoskaudų apmąstymui. Aš atsisakysiu minutės džiaugsmo, minutės laimės, minutės žaismingumo tam, kad skirčiau šias minutes savo nuoskaudoms prisiminti. Ir man tas pats, kad šios dažnai pasitaikančios minutės suguls į valandas – valandos į dienas, dienos – į savaites, savaitės – į mėnesius, mėnesiai – į metus. Man negaila praleisti metų metus su savo nuoskaudomis – nes aš nevertinu savo gyvenimo.
Aš nemoku žiūrėti į save iš šalies. Aš taip nemoku pamatyti savęs iš šalies, kad taip niekada ir nepamatysiu savo surauktų antakių, papūstų lūpų, savo sielvartaujančio veido išraiškos. Aš niekada nepamatysiu, koks aš juokingas atrodau iš šalies ir niekada pats nepasijuoksiu iš savo nevykėliškumo.
Aš labai pažeidžiamas. Aš toks pažeidžiamas, kad esu priverstas ginti savo teritoriją ir reaguoti įsižeidimu į bet kurį, peržengusį mano nusibrėžtas ribas. Aš pasikabinsiu sau ant kaktos lentelę ,Atsargiai, piktas šuo” ir tegu tik pabando kas nors jos nepastebėti! Aš apsupsiu savo pažeidžiamumą aukštomis sienomis ir man nusispjauti, kad per tas sienas pats nieko nebematysiu. Nebematysiu, net kas vyksta anapus, bet už tai mano pažeidžiamumas bus saugus.
Aš labai priklausomas nuo kitų. Aš taip priklausomas nuo kitų, kad negaliu nepastebėti nė vieno žvilgsnio, nė vieno žodžio, nė vieno gesto. Aš nuolatos seksiu kiekvieną, ir nuolatos vertinsiu, ką jie tuo nori pasakyti apie mane. Ir jei aš nuspręsiu, kad tai, ką jie galvoja apie mane yra neteisinga, – tai aš jau parodysiu jiems, kokie jie neteisūs! Juk tie, kurie mane supa turi pabrėžti mano privalumus, išryškinti mano didingumą, ir neduok Dieve, jie pasielgs ne taip. Aš įsižeisiu, kad nuslėpčiau – kaip stipriai aš nuo jų priklausau.
Aš – kitų vergas. Aš kitų žmonių žodžių ir poelgių vergas. Nuo jų, mano šeimininkų, priklauso mano nuotaika, mano jausmai, mano savivertė. Ne aš – jie – yra už tai atsakingi. Ne aš – jie – yra kalti dėl to, kas su manimi darosi. Ne aš – jie – turi kažko imtis, kad man taptų lengviau. Taip, man nesunku būti marionete – juk aš – kitų vergas.
Aš padarysiu iš musės dramblį. Tarsi leisgyvę musę aš paimsiu kito padarytą klaidą ir įžvelgsiu joje asmeninį įžeidimą. Savo dienoraštyje aš neparašysiu, koks puikus pasaulis, aš parašysiu, kaip niekšingai su manimi pasielgė. Aš nepasakysiu savo draugams, kaip labai aš juos myliu, aš geriau pusę dienos skirsiu tam, kuris mane įskaudino. Man teks į tą leisgyvę musę prileisti labai daug savo ir kitų žmonių energijos, kad padaryčiau iš jos dramblį. Juk musę labai lengva nuvyti ar net jos nepastebėti, o dramblio – nepastebėti neįmanoma. Todėl aš iš musių darau dramblius.
Aš vargšas, toks vargšas, kad neturiu savyje nė lašo kilnumo – kad galėčiau atleisti, nė lašo autoironijos – kad pasijuokčiau, nė lašo dosnumo – kad galėčiau nekreipti dėmesio, nė lašo išminties – kad neužkibčiau, nė lašo meilės – kad priimčiau. Aš tiesiog neturiu tokių lašų, juk aš labai, labai ribotas vargšas.
Aš labai nelaimingas. Aš toks nelaimingas, kad kitų žmonių žodžiai ir poelgiai nuolatos užgauna mano nelaimingumą. Juk aš labai svarbus kalakutas, bet nevertinu savo gyvenimo, nemoku pažvelgti į save iš šalies, mėgstu iš musės išpūsti dramblį, aš labai pažeidžiamas, priklausomas nuo kitų nuomonės ir, iš esmės, vargšas. Neskriauskite manęs, geriau pagailėkite. Todėl, kad aš labai nelaimingas.

Minties gimimo kontrolė
Paklauskite savęs, į ką dabar žiūrite. Ką dabar matote? Kuria kryptimi teka jūsų vizija, jūsų sąmonė? Patyrinėkite tai. Stebėkite tai. Jūs aptiksite, kad ji teka išorėn. Visos jūsų mintys yra apie išorę. Visą laiką jūs galvojate apie išorę, apie pasaulį išorėje. Kai jūsų akys yra atmerktos, jūs matote išorę. Kai jas užmerkiate, jūs vis tiek matote išorę, nes išorinių formų ir vaizdų įspaudai jus ir toliau supa. Jūsų išorėje yra objektų pasaulis; bet jūsų viduje yra kitas pasaulis, minčių pasaulis – šių išorinių daiktų aidas. Nors jis ir yra randamas viduje, bet tas minčių pasaulis vis tiek tebėra išorė, nes „aš”, kaip liudytojas, taip pat yra atskiras nuo jo. Jūsų „aš” jį taip pat mato, todėl tas minčių pasaulis taip pat yra išorė.
Mus supa daiktai ir mintys. Įsižiūrėję giliau, jūs aptiksite, jog mums savirealizacijos kelyje kliudo ne tai, kad esame apsupti daiktų, bet tai, kad esame minčių apsuptyje. Visų pirma, daiktai negali apsupti sielos – materija gali apsupti tik materiją. Mintys apsupa sielą. Matymo, sąmonės srovė teka link minčių. Mintys ir vien tik mintys tėra prieš mus; jos uždengia visą mūsų matymą.
Mes turime pasisukti nuo minčių link bemintiškumo. Šis krypties pakeitimas yra revoliucija! Kaip ji gali būti įvykdyta? Pirma, mes turime sužinoti, kaip gimsta mintys, ir tik po to galime sustabdyti jų gimimą. Paprastai ieškotojai pradeda slopinti mintis, nesirūpindami suprasti paties proceso, kaip jos gimsta. Tai neabejotinai gali sukelti pamišimą, o ne išsilaisvinimą. Minčių slopinimas nieko nepakeičia, nes naujos mintys gimsta kiekvieną momentą. Jos yra kaip tie mitologiniai demonai, kuriems nukirtus vieną galvą išauga dešimčia kartų daugiau.
Aš neprašau jūsų, kad naikintumėte mintis, nes jos kiekvieną momentą miršta savaime. Mintys gyvena labai trumpai; nė viena mintis neišlieka ilgam. Konkreti mintis neišlieka, tačiau išlieka galvojimo procesas. Mintys miršta pačios savaime, viena po kitos, tačiau minčių tėkmė ne. Vos tik numirus vienai minčiai, jos vietą užima kita. Šis pakeitimas yra labai greitas ir tai yra problema. Reali problema susijusi ne su minties mirtimi, bet su jos greitu atgimimu. Taigi aš neprašau jūsų naikinti mintis, aš kviečiu jus suprasti jų pradėjimo procesą ir jį nutraukti. Tas, kuris supranta, kaip prasideda minčių procesas, lengvai randa būdą, kaip nuo jo išsivaduoti. Tačiau tas, kuris nesupranta šio proceso, toliau kuria naujas mintis ir tuo pačiu metu kovoja su jomis. Todėl mintys nepasibaigia, o tas asmuo, kuris su jomis kovoja, sužlunga pats.
Dar kartą kartoju: ne mintys yra problema, problema yra jų gimimas. Klausimas yra, kaip jos gimsta. Jeigu mes galėsime sustabdyti jų atsiradimą, jeigu mes galėsime kontroliuoti jų gimimą, tuomet jau gimusios mintys pradings akimirksniu. Mintys miršta kiekvieną sekundę, bet jos nevisiškai sunaikinamos, nes nuolat veisiasi naujos mintys.
Aš noriu pasakyti, kad mes turime ne naikinti mintis, bet turime sustabdyti jų veisimąsi. Sustabdyti jų gimimą reiškia visiškai jas pašalinti. Mes visi žinome, kad protas nuolat juda, keičiasi. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mintis ilgai negyvena. Jos gyvenimas trumpalaikis: ji gimsta ir išnyksta. Jeigu mes galėsime sustabdyti vien tik jos pradėjimą, mes apsisaugosime nuo smurto ją naikinant, ir ji liausis savaime.
Kaip gimsta mintis? Minties pradžia ir gimimas yra mūsų reakcijos į išorinį pasaulį rezultatas. Išorėje yra įvykių ir objektų pasaulis, ir vien tik mūsų reakcija į tą pasaulį yra minčių gimimo priežastis. Aš žiūriu į gėlę. Žiūrėjimas nėra galvojimas, ir jeigu aš tiesiog žiūrėsiu toliau, nekils jokia mintis. Bet vos tik mes į ją pažiūrime, sakome: „Tai – labai graži gėlė”, ir gimė mintis. Kita vertus, jeigu aš tik žiūrėsiu į gėlę ir patirsiu jos grožį, negims jokia mintis. Bet vos tik mums blyksteli įspūdis, mes pradedame suteikinėti jam vardą. Todėl vos tik potyriui suteikiamas vardas, gimsta mintis.
Ši reakcija, šis įprotis potyriui priskirti žodžius uždengia patyrimą ir matymą mintimis. Potyris yra užslopinamas, matymas yra užslopinamas, o prote lieka plūduriuoti tik žodžiai. Šie žodžiai patys savaime ir yra mūsų mintys. Šios mintys yra labai trumpalaikės, bet prieš numirštant vienai minčiai, mes į mintis transformuojame kitą potyrį. Šis procesas tęsiasi per visus mūsų gyvenimus ir mes tampame taip pripildyti žodžių ir taip jų prislėgti, kad juose pametame save. Nutraukti šį įprotį priskirti žodžius mūsų potyriams ir reiškia nutraukti minčių veisimąsi. Pamėginkite ir tai supraskite.
Aš žiūriu į jus, ir kas gi atsitiks, jeigu ir toliau žiūrėsiu, nepriskirdamas žodžių šiam matymui? Tokie, kokie esate dabar, jūs negalite netgi įsivaizduoti, kas atsitiks. Tuomet jūsų gyvenime įvyks didinga, jokių analogų neturinti revoliucija. Žodžiai įsiterpia kelyje ir trukdo įvykti tokiai revoliucijai. Minčių gimimas tampa šios revoliucijos kliūtimi.
Jeigu aš toliau žiūrėsiu į jus ir nepriskirsiu tam jokių žodžių, jeigu aš ir toliau tiesiog žiūrėsiu, tai per tokį procesą aptiksiu, kad iš anapusinio pasaulio ant manęs nusileidžia tyla ir kad visur pasklinda tuštuma, vakuumas, nes žodžių nebuvimas yra vakuumas.
Šioje tuštumoje, šiame vakuume sąmonės tėkmė įgauna naują kryptį ir tuomet aš matau ne tik jus, bet palaipsniui taip pat pradeda pasirodyti ir tas, kuris mato. Tuomet bundančiojo sąmonėje pasirodo naujas horizontas, tarsi kas nors pabustų iš sapno ir širdis prisipildytų tyros šviesos ir begalinės ramybės. Šioje šviesoje yra matoma savastis. Šiame vakuume yra patiriama tiesa.‘’

Lemtinga diena - prašvitimas
Aš prisimenu tą lemtingą 1953 m. kovo 21-ją dieną. Daugelį gyvenimų aš ieškojau, ieškojau savęs, kovojau, dariau kas tik įmanoma - ir nieko neįvykdavo.
Dabar aš suprantu, kodėl nieko neįvykdavo. Mano paties pastangos buvo barjeras, pačios kopėčios trukdė, pats troškimas buvo kliūtis. Ne tai, jog tai pasiekiama be pastangų. Siekimas reikalingas, bet visuomet prieinamas momentas, kai troškimas turi atkristi. Valtis būtina upei perplaukti, bet po to ateina akimirka, kai jūs turite išlipti iš valties ir ją pamiršti. Pastangos reikalingos, be jų niekas neįmanoma. Bet ir su pastangomis niekas neįmanoma.
Prieš kovo 21, septynios dienos iki 21 - osios aš nustojau tobulinęs save. Ateina akimirka, kai pamatote visą pastangų tuštumą. Jūs padarėte viską, ką galėjote, ir nieko neįvyko. Jūs padarėte viską, kas įmanoma žmogui. Tad ką dar galite padaryti? Pajautę visišką bejėgiškumą jūs paliekate visus ieškojimus.
Tą dieną, kai aš nustojau ieškojęs, kai nustojau ko nors siekęs, kai nustojau ko nors tikėjęsis, tai pradėjo vykti. Atsirado nauja energija - iš niekur. Ji nesklido iš kokio nors šaltinio. Ji sklido iš niekur ir iš visur. Tai buvo medžiuose, uolose, danguje, saulėje ir ore - tai buvo visur. Aš ieškojau taip sunkiai, aš maniau, jog tai yra labai toli. Bet tai buvo taip arti, čia pat.
Tik todėl, kad ieškojau, aš negalėjau matyti arti. Siekiama visuomet to, kas yra tolima; ieškoma visuomet tolimų dalykų, o tai buvo artima. Akys tapo toliaregės, aš praradau sugebėjimą matyti arti. Akys pradėjo fokusuotis į tolį, į horizontą ir taip buvo prarasta savybė matyti arti tai, kas aplink, kas supa mus.
Tą dieną, kai mano pastangos baigėsi, lioviausi buvęs ir aš. Be pastangų jūs negalite egzistuoti, jūs negalite būti be troškimų, be siekimo.
Ego fenomenas yra ne daiktas, o procesas. Tai ne substancija, kuri yra jumyse, jį jūs turite kurti kiekvieną akimirką. Tai lyg dviračio pedalų mynimas. Kol minate, važiuojate, jei ne - sustojate. Dar truputį jūs galite pavažiuoti, bet iš tikrųjų, kai tik nustojate minęs pedalus, dviračio greitis lėtėja. Jis neturi daugiau energijos, daugiau jėgos judėti. Jis griūna ir kolapsuoja.
Ego egzistuoja, nes mes palaikome troškimus, su kuo nors kovojame, šokame virš savęs. Tai ego fenomenas - iššokti virš savęs, šokti į ateitį, į rytojų. Šuolis į tai, ko nėra, sukuria ego. Kadangi jis atsiranda iš nieko, lyg miražas, jame nieko nėra, tik norai ir troškimai. Daugiau nieko. Ego nėra dabartyje, jis yra ateityje. Jei jūs žiūrite į ateitį, ego taps labai apčiuopiamu. Jei jūs esate šioje akimirkoje, ego yra tik miražas, jis pradeda dingti. Tą dieną, kai aš nustojau ieškojęs…, ne visai teisinga sakyti, kad aš nustojau ieškojęs - geriau būtų pasakius, jog tai buvo diena, kai ieškojimas baigėsi. Leiskite pakartoti - tą dieną ieškojimas baigėsi. Jei aš jį baigiau, tai aš esu, tuomet stabdymas tampa pastanga, noru, ir tuomet noras labai subtiliu būdu išlieka.
Jūs negalite atmesti troškimo, jūs galite suprasti tik jo kilmę. Pačiame supratime troškimas baigiasi. Įsiminkite, niekas negali panaikinti noro, bet jūs tampate realybės dalimi, kai noras baigiasi.
Taigi yra dilema. Ką daryti? Norai yra, o budos vis sako, jog norai turi būti sustabdyti ir čia pat pabrėžia, jog jūs norų sustabdyti negalite. Ką daryti? Žmonės apimti abejonės. Jie tikrai turi norų. Jūs sakote - tai turi būti sustabdyta - puiku. O po to jūs sakote, kad tai negali būti sustabdyta. Tad kas gi gali būti padaryta?
Noras turi būti suprastas. Jūs jį galite suprasti ir pamatyti jo tuštumą. Būtinas tiesioginis suvokimas, betarpiška įžvalga. Žiūrėkite į norą, stebėkite, kas tai yra, ir pamatysite, kad tai apgaulė, kažkas nerealu. Staiga noras atkrinta ir kažkas jumyse dingsta.
Troškimas ir ego egzistuoja kooperuotai, koordinuotai. Ego negali egzistuoti be troškimo, troškimas negali egzistuoti be ego. Jie eina kartu, tai du to paties reiškinio aspektai.
Tą dieną, kai troškimai liovėsi, aš jaučiausi beviltiškai ir bejėgiškai. Neliko jokios vilties, jokios ateities. Nebuvo ko tikėtis, nes visos viltys pasirodė esančios tuščios ir niekur nevedė. Jūs sukatės ratais. Jos tvyro prieš jus ir kuria naujus miražus, jos kviečia jus: “tęsk, bėk greitai, tu pasieksi”. Bet kaip smarkiai bebėgtumėte, jūs niekuomet nieko nepasiekiate…
Septynias dienas aš buvau beviltiškoje, bejėgėje būsenoje, bet tuo pat metu manyje kažkas kilo. Kai aš sakau „beviltiškai“, aš neturiu omenyje to, ką reiškia žodis „beviltiškai“. Aš paprasčiausiai turiu omenyje, kad manyje neliko vilties. Viltis nutrūko. Aš nesakau, kad buvau be vilties ir liūdnas, aš buvau laimingas, iš tikrųjų buvau labai ramus, tylus, susikaupęs ir centruotas. Aš buvau be vilties, bet visiškai nauja prasme. Toje būsenoje nėra vilties, todėl ir beviltiškumo negali būti. Abu dingo.
Tas septynias dienas vyko didinga transformacija, totali transformacija. Paskutinę dieną pajaučiau visiškai naują energiją, visiškai naują šviesą ir naują palaimą, ir tokiu intensyvumu, jog tai tapo beveik nepakeliama - lyg aš pratrūkčiau, lyg tapčiau pamišusiu palaimoje. Nauja Vakarų karta tam turi gerą išsireiškimą - aš buvau sustingęs ekstazėje.
Buvo neįmanoma justi, kas vyksta. Tai buvo ne pojūčių pasaulis - sunku tai pavaizduoti, išreikšti žodžiais, išversti į kalbą, paaiškinti. Visi raštai, kuriais buvo bandyta perteikti šį išgyvenimą, atrodo mirę, o žodžiai - labai blausūs. Tai buvo taip gyva. Tai buvo palaimos potvynio banga.
Tą visą dieną tęsėsi keistas, stulbinantis ir sukrečiantis išgyvenimas. Praeitis dingo, lyg tai ir nepriklausytų man, lyg apie tai būčiau tik skaitęs, svajojęs, lyg apie tai aš būčiau girdėjęs ir man apie tai pasakoja. Aš buvau atmestas nuo praeities, išrautas iš savo istorijos, aš praradau autobiografiją. Aš tapau ne-būtimi. Tai Buda vadina anata. Sienos dingo, individualumas dingo.
Protas tolo, jis jau buvo begaliniam toly. Buvo sunku įsikibti, protas buvo numetamas toliau ir toliau ir nebuvo jokio potraukio jį išlaikyti. Buvo abejingumas praeičiai ir viskas buvo puiku. Jokio potraukio išlikti su praeitimi.
Vakare pasidarė beveik neįmanoma tai išlaikyti, tai laužė, skaudino. Tai buvo panašu į moters gimdymo kančias, begalinius gimdymo skausmus.
Tuo metu paprastai aš eidavau gultis apie dvyliktą ar pirmą valandą nakties, tačiau tą vakarą nebuvo įmanoma išlikti neužmigusiam. Mano akys merkėsi, buvo sunku išlikti atsimerkus. Jautėsi kažkas neišvengiama, kažkas turėjo atsitikti. Buvo sunku pasakyti, kas bus. Gal tai bus mirtis? Bet dėl to nebuvo baimės. Aš buvau tam pasirengęs. Tos septynios dienos buvo tokios nuostabios, kad aš buvau pasirengęs mirti, nieko daugiau nereikėjo. Jos buvo taip nepaprastai palaimingos, aš buvau taip patenkintas, kad jei mirtis būtų atėjusi, aš ją būčiau priėmęs.
Bet kažkas turėjo atsitikti - kažkas panašaus į mirtį, kažkas labai drastiško, kažkas, kas bus arba mirtis, arba naujas gimimas, nukryžiavimas ar prisikėlimas. Kažkas nepaprastai svarbaus buvo čia pat už posūkio. Buvo neįmanoma išlikti atsimerkus. Aš buvau narkotizuotas.
Aš nuėjau miegoti apie aštuntą valandą. Tai nebuvo panašu į miegą. Dabar aš galiu suprasti, ką turi omeny Patandžali, kai sako, kad miegas ir samadhi (nirvana ar prašvitimas - vert. pastaba) yra panašūs. Tik vienintelis skirtumas - samadhi jūs tuo pat metu esate visiškai pabudęs ir miegantis. Pabudęs ir miegantis kartu: visas kūnas atsipalaidavęs, kiekviena kūno ląstelė visiškai atsipalaidavusi, visas funkcionavimas atpalaiduotas ir vis dėlto jūsų viduje dega sąmoningumo šviesa… aiškiai, bedūmiai. Jūs išliekate budrus ir atpalaiduotas, relaksuotas ir visiškai pabudęs. Kūnas yra giliausiame, koks tik įmanomas, miege, o jūsų sąmonė yra savo viršūnėje. Susitinka sąmoningumo viršūnė ir kūno slėnis.
Aš nuėjau miegoti. Tai buvo keistas miegas. Kūnas miegojo, o aš buvau pabudęs. Tai buvo taip keista - lyg kūnas pasisuktų į dvi kryptis, į dvi dimensijas; lyg poliariškumai visiškai susifokusuotų, lyg du poliariškumai, du poliai susitiktų… teigiamas ir neigiamas susitiko, susitiko miegas ir sąmoningumas, susitiko mirtis ir gyvenimas. Tai momentas, kai galima pasakyti: “susitiko kūrėjas ir kūrinys”.
Tai buvo antgamtiška. Pradžioje tai šokiruoja iki pačių šaknų, sujudina visus pamatus. Po šio potyrio negalite daugiau likti toks pat; tai jūsų gyvenimui atneša naują viziją, naują kokybę. Apie dvyliktą valandą nakties mano akys netikėtai atsimerkė - aš jų neatmerkiau. Miegą kažkas nutraukė. Aš jutau aplink save kambaryje didingą buvimą. Kambarys buvo labai mažas. Aplink save jutau gyvenimo plakimą, didingą vibraciją - beveik kaip uraganas - didinga šviesos liūtis, džiaugsmas, ekstazė. Aš skendau į tai.
Tai buvo taip nepaprastai tikra, kad visa kita tapo netikra. Kambario sienos tapo nerealios, namas tapo netikras, mano paties kūnas tapo netikras. Viskas buvo netikra, kadangi dabar pirmą kartą pasirodė realybė.[…] Manyje iškilo gilus noras ištrūkti iš kambario, išeiti po atviru dangumi - aš troškau. Tai buvo per daug! Tai mane užmuš! Jei aš dar keletą akimirkų liksiu čia, tai mane uždusins - atrodė panašu į tai.
Aš išlėkiau iš kambario, išėjau į gatvę. Jaučiau didžiulį norą būti tiesiog po dangumi su žvaigždėmis, medžiais, žeme… su gamta. Ir tuoj pat, kai aš išėjau, dusimo pojūtis dingo. Tai buvo per maža erdvė tokiam didingam reiškiniui. Tokiam didingam reiškiniui netgi dangus yra per mažas. Tai daugiau negu dangus. Netgi dangus tam nėra riba. Bet po to aš jaučiausi daug lengviau.
Aš nuėjau link artimiausio sodo. Tai buvo visiškai naujas ėjimas, lyg būtų dingusi gravitacija. Aš ėjau ar bėgau, ar paprasčiausiai skridau; sunku buvo nustatyti. Nebuvo gravitacijos, aš jaučiausi besvoris, lyg kažkokia energija pakeltų mane. Aš buvau kažkokios kitos energijos rankose. Pirmą kartą buvau ne vienas, pirmą kartą aš daugiau nebuvau individualybė, pirmą kartą lašas atvyko ir įkrito į okeaną. Dabar visas vandenynas buvo manimi, aš buvau vandenynu. Nebuvo ribų. Atsirado milžiniška jėga, lyg aš galėčiau padaryti viską, manęs nebuvo, buvo tik jėga.
Aš pasiekiau sodą, į kurį mėgdavau ateiti kasdien. Sodas buvo užrakintas, užrakintas nakčiai. Buvo vėlu, buvo beveik pirma valanda nakties. Sodininkai greitai užmigdavo. Aš turėjau įeiti į sodą kaip vagis. Aš turėjau perlipti vartelius. Kažkas traukė į sodą. Ne mano jėgoms buvo sustabdyti save. Aš tiesiog plaukiau… Tuo momentu, kai įėjau į sodą, viskas nušvito, visoje vietovėje buvo palaima ir malonė. Pirmą kartą aš galėjau pamatyti medžius - jų žalumą, jų gyvenimą, jų tekančius syvus. Visas sodas miegojo, medžiai miegojo. Bet aš galėjau matyti sodo gyvybę, netgi mažų žolių lapai buvo tokie nuostabūs.
Aš apsidairiau aplink. Vienas medis buvo nepaprastai šviesus - maušri medis. Jis traukė mane, žavėjo mane, traukė link savęs. Aš nepasirinkau, pats dievas jį pasirinko. Aš nuėjau prie medžio ir po juo atsisėdau. Kai ten atsisėdau, viskas pradėjo nusėsti. Visa Visata tapo palaima.
Sunku pasakyti, ar ilgai aš buvau toje būsenoje. Kai grįžau namo, buvo keturios valandos ryto. Taigi aš ten galėjau būti mažiausiai tris valandas - bet tai buvo begalybė. Tai neturi jokio ryšio su laikrodžiu. Tai buvo belaikiška.
Tos trys valandos tapo visa amžinybe, begaline amžinybe. Dingo laikas, nebuvo laiko tekėjimo; tai buvo nekalta realybė - nepapirkta, nepaliesta, neišmatuojama.
Tą dieną atsitiko kažkas tokio, kas tęsiasi - ne kaip nepertraukiamumas - o kaip požeminė srovė. Tai tęsiasi ne kaip nuolatinumas - kiekvienas momentas atsitinka vėl ir vėl. Kiekvienu momentu vyksta stebuklas.
iš Ošo “The Discipline of Transcendence”, t. 2, 11-as skyrius

[HEADING=1]Kartą kažkas Ošo paklausė: – “Argi šventraščių studijos nėra naudingos?”[/HEADING]

Kam yra naudingos šventraščių studijos? Tokiu būdu jūs negalite pasiekti pažinimo, tai tik išlavina jūsų atmintį. Taip jūs išmoksite keleto dalykų, bet argi išmokimas ir pažinimas yra tas pat? Jūs išmoksite apie Dievą, apie tiesą, apie sielą. Jūs galėsite apie tai pateikti jau paruoštus šablonus. Bet tai nesiskiria nuo to, ką kiekvieną rytą jūsų namuose kartoja papūga. Tiesa nerandama šventraščiuose. Ji yra savastyje, jūsų savastyje.


Šventraščiuose yra tik žodžiai ir jie yra prasmingi tik tiems, kurie realizavo tiesą savo viduje. Kitaip jie yra ne tik kad nenaudingi, bet ir žalingi. Tiesa negali būti pažinta studijuojant šventraščius, bet, be jokios abejonės, patiriant tiesą, suprantami ir šventraščiai.


Ką gi aš matau prieš save? Žmonės, užuot pažinę tiesą, stengiasi pažinti šventraščius ir netgi pasitenkina ta informacija, kurią įgijo. Koks tuščias ir apgaulingas pasitenkinimas! Argi tai nereiškia, kad mes iš tikrųjų nenorime pažinti tiesos, o tik norime, kad žmonės tikėtų, jog mes pažįstame tiesą? Kiekvienas, kuris realiai nori pažinti tiesą, niekada nebus patenkintas vien tik žodžiais. Ar jūs kada nors girdėjote, kad žmogaus troškulys būtų numalšintas žodžiu “vanduo”? O jeigu jis ir būtų numalšintas tiesiog žodžiu, argi tai nereikštų, kad iš tikrųjų nebuvo visiškai jokio troškulio?


Šventraščiai būtų naudingi tik tuo atveju, jei per juos galėtume sužinoti, kad per šventraščius tiesa negali būti suprasta. Jeigu žodis galėtų mums tik pasakyti, kad jis yra bevertis, jo nauda būtų pakankama. Iš šventraščių pakaktų to, kad jei suteiktų ne pasitenkinimą, o mumyse sukurtų troškulį ir, užuot suteikę informacijos, padėtų įsisąmoninti savo nemokšiškumą.


Aš taip pat kalbu žodžiais, ir taip gimsta šventieji raštai. Jeigu jūs tiesiog prisikabinsite prie žodžių, visa mano pastanga bus bevertė. Nesvarbu, kiek jų įsiminsite, jie bus beverčiai. Jie taip pat taps jūsų proto kalėjimu ir po to jūs visą savo gyvenimą klajosite šiame pačių pasistatytame žodžių kalėjime. Mes visi esame užrakinti pasistatytuose kalėjimuose. Jeigu norite pažinti tiesą, sugriaukite šį minčių kalėjimą, nuverskite kalėjimo sienas ir iki pelenų sudeginkite minčių blokadą. Iš šių pelenų gims realus pažinimas ir šioje neįkalintoje sąmonėje jūs pamatysite tiesą. Tiesa ateis, bet prieš tai jūs turite paruošti jai patalpas savo viduje. Jeigu jūs išmesite žodžius lauk, į šią tuščią erdvę įžengs tiesa.


Paimta iš Ošo – “Tobulumo kelias”