Šviesos erdvė

Vienoje Afrikos gentyje pavadinimu Dagara (Burkina Faso, Vakarų Afrika), vaiko gimimo diena laikoma ta diena, kai mama pirmą kartą susimastė apie mažylį.

Tą dieną, kai aplankė mintis apie sūnų ar dukrą, moteris palieka gentį ir pasineria į būseną, artimą meditacijai. Taip ji netrikdoma bus tol, kol išgirs Savo Vaiko Dainą, vaiko kuris nori pas ją ateiti. Ir tik tada ji ateina pas savo mylimą vyrą ir padeda jam išmokti melodija ir žodžius.
Vaiko pradėjimo metu jie kartu dainuoja Savo Vaiko Dainą, kviesdami jį.

Nėštumo metu mama dainuoja šią dainą savo akušerei ir vyresniosioms genties moterims, kad pirmą akimirką po mažylio gimimo visas kaimas jo paties daina galėtų pasveikinti naująjį žmogų.

Visais savo brendimo etapais vaikas girdi šią melodiją. Ji padeda jam, palaiko jo dvasią tiek tragiškais gyvenimo momentais, tiek ir stiprybės bei džiaugsmo akimirkomis.
Būtent ši daina tampa pagrindine jo vestuvių daina. Ir galiausiai mirties patale visi kaimo gyventojai dar kartą dainuoja Jo Dainą, paskutinį kartą.

Ir dar: “… Dagara gentyje pirmuosius savo gyvenimo metus vaikas praleidžia su močiute ir seneliu, o ne su tėvais. Tai, kuo dalinasi močiutės, seneliai ir anūkai, ko neturi tėvai…tai jų betarpiškas artumas kosmosui. Močiutė ir senelis netrukus grįš ten, iš kur tik ką atėjo mažylis. Todėl anūkas yra naujienų nešėjas, naujienų, kurios taip reikalingos močiutei ir seneliui. Jie turi gauti šią informaciją prieš tai, kai vaikas viska pamirš”.

Malidoma Some “Of Water and the Spirit”
Iš E. Lubys fb srauto.