+- Šviesos erdvė (http://141.98.10.45)
+-- Forum: Sveikata ir gerovė (http://141.98.10.45/forumdisplay.php?fid=6)
+--- Forum: Ligų priežastys ir gydymas (http://141.98.10.45/forumdisplay.php?fid=20)
+--- Thread: Vėžys (/showthread.php?tid=101)
RE: Vėžys - Linas - 09-23-2023
Tarp žmonių paplitęs mąstymo stereotipas, esą vėžys neišgydomas. Ir kai gydytojai praneša ligoniui arba giminaičiams tokią diagnozę, tai daugeliui jis skamba kaip nuosprendis. Tačiau nusiminti neverta. Kaip sako išmintis: “Nėra neišgydomų ligų, yra neišgydomų ligonių”. Dar prieš du tūkstančius metų garsus kinų gydytojas Sma Thienas išvardijo penkis tipus žmonių, kurių išgydyti negalima:
_- užsispyrėliai, kuriuos įtikinėti beprasmiška;
- nepasotinami gobšuoliai, kurie vaikydamiesi pinigų apleido savo sveikatą;
- ištvirkėliai, kurie nenori atsisakyti pražūtingo nesaikingumo ir žalingumo įpročių;
- ligoniai, kurie jau tokie silpni, kad negali vartoti vaistų;
- visi tie, kurie labiau pasitiki šarlatanais nei gydytoj_ais;
…vienas judėjų karalius susirgo sunkia liga. Jam patarė kreiptis į Dievą. Tačiau jis kreipėsi į gydytojus ir po dviejų metų mirė.
Kreiptis į savo vidų - tai reiškia kreiptis į Dievą. Juk Dievas kiekvieno sieloje. Būtina atverti savyje amžiną galios ir sveikatos šaltinį. Jį turi kiekvienas. Jūsų viduje yra visi reikalingi ištekliai. Pasiekite juos. O dabar pagalvokite, kokios jūsų pražūtingos mintys bei emocijos sukėlė ligą.
Vėžys - tai sena, užslėpta nuoskauda, pyktis ir įniršis, neapykanta ir noras atkeršyti, - šios pragaištingos emocijos tiesiog “ryja” kūną. Tai gili, pasąmoninė, negyjanti sielos žaizda. Tai didelis ir nuėjęs gilyn vidinis konfliktas su pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu.
Puikybė, kaltės jausmas ir savibauda, smerkimas ir panieka, priešiškumas žmonėms, - štai pagrindinės vėžio priežastys. Jeigu žmogus savo pasaulėžiūra supanašėja su vėžio ląstele, tai jis savo kūne sukuria vėžį.
Kaip funkcionuoja sveika ląstelė? Visų pirma ji rūpinasi visu organizmu ir vykdo jo labui savo specifines funkcijas. Ir organizmas atsako jai tuo pačiu: duoda tai ląstelei viską, ko reikia. Sveika, normali ląstelė “supranta”, kad jos gerovė priklauso nuo viso organizmo gerovės, todėl visas savo jėgas atiduoda jam. Normaliai ląstelei visas organizmas - tai Dievas, jos gyvenimo, gerovės ir klestėjimo šaltinis.
Kaipgi elgiasi vėžinė ląstelė? Jai nesvarbūs viso organizmo interesai. Ji rūpinasi tiktai savimi. Ji nežino, iš kur gauna visas maistines medžiagas. Vėžinė ląstelė netgi neįtaria, kad savo elgesiu naikina visą organizmą, o tai reiškia, kad po organizmo mirties žus ir ji pati. Kitaip sakant, savo veiksmais, savo gyvybine veikla vėžinė ląstelė naikina ir visą organizmą, ir save pačią.
Tačiau visata, šitas vientisas organizmas, kuriame mes gyvename, negali leisti, kad vienas žmogus su vėžine pasaulėžiūra sunaikintų viską aplinkui. Todėl toks žmogus pagal visatos įstatymus turi būti sunakintas pats. Taigi matome, kad žmogų sunaikina jo pasaulėžiūra.
Vėžine pasaulėžiūra dabar užsikrėptę daugybė žmonių. Kaip tik dėl to mirtingumas nuo piktybinių auglių, kaip skelbia statistika, dabar užimą antrą vietą. Tokie žmonės pasiruošę sunaikinti pasaulį, kuriame jie gyvena, dėl tariamo jo netobulumo. Jie niekina, įsižeidžia, nekenča ir keršija, mintimis naikindami planetą ir visatą. Turintys vėžinę pasaulėžiūrą žmonės paprasčiausiai nesupranta, kad aplinkinis pasaulis - tai jų pasaulis. Ir generuodami destruktyvas mintis, jie naikinasi patys. Aš tvirtai įsitikinęs, kad visata labai harmoninga, teisinga ir tobula. Nes joje veikia universalus įstatymas: “Kiekvienam atlyginama pagal jo tikėjimą, pagal jo mintis”. Žmonės turi suprasti, kad ne visata yra ydinga, o jų pasaulėžiūra, tiksliau - ne pats pasaulis, o jų susikurtas šio pasaulio modelis.
Vėžys - IŠGYDOMA liga. Ir čia tradicinių poveikio priemonių - chemijos, švitinimo, chirurgijos - negana. Visa tai ligą tik nuslopina ir ją tik atideda, nes nepašalinamos ligos priežastys. Juk vėžys - tai viso organizmo liga. Vėžinio auglio išgydymas - tai visų pirma vėžinės pasaulėžiūros atsikratymas.
Ką reikia daryti, kad pasveiktumėte?
Pirma, reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, už savo ligą ir už savo sveikatą.
Antra, būtina turėti didelį norą gyventi. Ir svarbiausia - nusistatyti, dėl ko. Pagalvokite apie gyvenimo tikslą ir prasmę.
Trečia, būtina savo sąmonėje atsikratyti via to, kas svetima: negatyvių minčių, emocijų ir charakterio bruožų, kurie jus veda į mirtį. Pradėkite tobulintis.
Atkreipkite dėmesį ne tik į savo galvoseną. Pakeiskite ir gyvenimo būdą; mitybą, darbą, fizinį aktyvumą. Į savo gyvenimą įliekite žvalumo, šviesos, džiaugsmo.
Yra sukurtos specialiosios aktyvios vizualizacijos technikos, kurios naudojamos šiuolaikiniuose vėžio centruose.
Esama daugybės pranešimų apie žmonių išgijimą nuo vėžio, užfiksuota daugybė pavyzdžių. Pateiksiu ištrauką iš Luizos Hei knygos, aprašančios jos ligos istoriją ir pasveikimą.
Quote:Vieną gražią dieną man nustatė vėžį. Vėžys buvo moteriškas, makšties srityje. Mane apėmė panika. Iki šiol mano darbas buvo padėti žmonėms, o dabar aš supratau, kad turiu unikalią galimybę pasitikrinti savo skleistus principus praktiškai. Galų gale aš juk pati parašiau knygą apie tai, kad vėžys - tai tik sukaupta nuoskauda, ir jei jos atsikratysi, tai ligą galima išgydyti. Ir dar supratau, kad iki šiol aš nesugebėjau ištirpdyti visų savo vaikiškų nuoskaudų, tad šioje srityje manęs laukė daug darbo.
Žodis “neišgydomas” asmeniškai man reiškia tik viena: tai būklė, kurios neįmanoma išgydyti tradiciniu būdu. Todėl mes turime nusileisti į savo vidų ir ten rasti gydymo būdą. Jeigu aš būčiau sutikusi operuotis ir nieko nebūčiau dariusi, kad atsikratyčiau senų įsitikinimų, gydytojai būtų pjaustę vargšę Luizą tol, kol iš jos nieko nebūtų likę. Taigi eidama operuotis aš būčiau turėjusi pakeisti vėžį sukėlusią galvoseną, kad liga negrįžtų. Jeigu vėžys ar kita liga grįžta, tai, manau ne dėl to, kad ne viską išpjovė. Priežastis ta, kad žmogus savo sąmonėje nieko nepakeitė ir tuo būdu vėl susikūrė tą pačią ligą, nors galbūt kitoje kūno dalyje. Taip pat tikėjau, kad išvalysiu savo mentalinį lauką, operacijos man nereikės. Savo gydytojui aš pasakiau, kad šiuo metu pinigų operacijai neturiu, o jis savo ruožtu pareiškė, kad man gyventi liko tik trys mėnesiai. Aš tuoj pat ėmiausi veikti. Pradėjau daug skaityti apie netradicinius gydymo būdus. Nuėjau į specialią sveikatos parduotuvę ir nusipirkau visas knygas apie vėžį. Paskui nuėjau į biblioteką ir perskaičiau viską, ką galėjau rasti apie šią ligą. Ypač mane sudomino mokslas apie odos refleksus. Aš užsimojau surasti ką nors, kas tą padarytų. Kartą nuėjau į paskaitą. Paprastai aš mėgstu sėdėti priekyje, o čia atsisėdau gale. Prie manęs priėjo žmogus ir atsisėdo šalia. Pasirodė, kad tai kaip tik tas žmogus, kurio aš ieškojau (dirbo su odos refleksais). Jis pradėjo lankytis mano namuose triskart per savaitę ir labai man padėjo.
Aš taip pat žinojau, jog man reikia išmokti labiau mylėti ir gerbti save. Mano vaikystėje meilės buvo labai mažai. Aš tiesiog priėmiau tada mane supusių žmonių į save su nuolatine jų kritika, ir tai tapo mano antrąja prigimtimi.
Kai pradėjau dirbti Religinio mokslo bažnyčioje, tai supratau, kaip svarbu teigiamai vertinti savo pačios poelgius. Vis dėlto nuolat atidėdavau rytdienai tikrai svarbius dalykus, žodžiu, gyvenau pagal principą “Pradėsiu laikytis dietos nuo rytojaus”. Pradžioje man buvo neįtikėtinai sunku pasakyti savo atvaizdui veidrodyje: “Luiza, aš myliu tave. Aš iš tikrųjų myliu tave”. Tačiau aš nusprendžiau iš paskutiniųjų tęsti pratimus su veidrodžiu ir pastebėjau, kad į situacijas, kuriose paprastai jausdavausi pažeminta, laikui bėgant ėmiau žvelgti jau kitaip. Taigi man pasidarė aišku, kad nestoviu vietoje.
Sunkiausia buvo nustoti kaltinti kitus. Taip, aš turėjau sunkią vaikystę ir visi mane skriaudė - mentališkai, fiziškai ir seksualiai. Tačiau tai buvo taip seniai ir visiškai nepateisino mano požiūrio į save dabar. Aš pati naikinau vėžiu savo kūną, nes negalėjau atleisti. Paskui susiradau gerą psichiatrą ir jo padėdama pradėjau lieti iš savęs sukauptą pyktį. Aš daužiau pagalves ir iš įtūžio rėkiau. Iš dalies mane tai išvalė. Vėliau prisiminusi savo tėvų gyvenimo nuotrupas aš susidariau jų vaikystės vaizdą. Ir man pasidarė jų beprotiškai gaila, o jų kaltė dėl visa to, kas man įvyko, pradėjo tirpti. Be visa to, aš susiradau gerą gydytoją dietologą, kuris padėjo man atsikratyti mėšlo, per daugelį metų susikaupusio mano kūne. Jis man skyrė griežtą dietą - ją sudarė vien žalios daržovės. Pirmą mėnesį man tris kartus savaitėje valė storąją žarną. Operacijos man nedarė, o po šešių mėnesių gydytojai buvo priversti sutikti ir man praneši (tai, beje aš jau žinojau pati), kad mano vėžys dingo visiškai. Dabar iš savo patirties žinau, kad bet kokią ligą glaime išsigydyti, jeigu tik patys norim pakeisti savo mintis, įsitikinimus ir elgesį.
Kartais pati didžiausia tragedija persimaino į laimę. Jūs net negalite įsivaizduoti kaip liga pakeitė mano gyvenimą. Įvyko visiškas vertybių perkainojimas. Aš pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą, daugiau vertinti dalykus, kuriems iki ligos neteikdavau jokios reikšmės.