+- Šviesos erdvė (http://141.98.10.45)
+-- Forum: Resursai (http://141.98.10.45/forumdisplay.php?fid=8)
+--- Forum: Kūryba / Knygos (http://141.98.10.45/forumdisplay.php?fid=14)
+--- Thread: J. Ivanauskaitės - Laiškas žmonijai (/showthread.php?tid=225)
RE: J. Ivanauskaitės - Laiškas žmonijai - Linas - 01-09-2024
Mano likimas megsta pokstus ir paradoksus. Pokstauti jam ypac patinka
gruodzio menesi. Pernai, gruodzio 12-aja, jau iskritus pirmajam sniegui,
lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofejais: ryte suzinojau, kad sergu
velyvos stadijos itin piktybiska sarkoma, o vakarop man pranese, kad gavau
Nacionaline premija.
Tasyk priejau prie lango, pro asaru migla pazvelgiau i juoda, pasibaisetinai
abejinga dangu ir pagrumojau ten aukstybese sedintiems Nezinomiesiems, kurie
mus, lyg marionetes, tampo uz atsitiktinumu, sutapimu ir neisvengiamybes
virvuciu. Pasnabzdomis isreziau, nors mieliau buciau isrekusi: *Sitaip
nezaidziama!" Jokio atsako, zinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau
reikes gyventi. Butent gyventi, o ne mirti, kad ir ka bylotu rustus, dievu
funkcijas prisiemusiu onkologu konsiliumai.Siemet gruodis ir vel pateike dvi
staigmenas: nugyvenau 12 unikaliu menesiu, jie man tikriausiai jau nebuvo
skirti, ir tapau Metu Moterimi.
Visada buvau fanatiska darboholike, nei dienos negaledavau istverti nieko
neveikdama, dusau nuo savo pacios ideju, kurioms įgyvendinti reiketų bent
penkiasdesimties klonuotu mano antrininkiu. Taciau butent 2006-aisiais as
nieko neveikiau ir nicnieko nenuveikiau. Tik varciausi įvairiu ligoniniu
lovose ir buvau vartoma ant operaciniu stalu net dviejose slyse:
Lietuvoje ir Svedijoje. Uz mano gyvybe, uz ilgesne gyvenimo trukme ir kiek
imanoma geresne jo kokybe kovojo daugybe zmoniu. Pries juos zemai lenkiu
galva.
Kiekviena is nebuties isplesta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir
laika mums dalija Dievas.
Jei ka siemet ir nuveikiau, tai ismokau elgtis su laiku. Kuo masiau man jo
lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti i kiekviena valanda, minute. Laiko
kiekybe ir laiko kokybe yra du visiskai skirtingi dalykai.
Akimirka gali buti ilgesne ir puikesne uz simtmeti.
Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magarycių dovanotas
gyvenimas, per kuri patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol iveikta,
isbaigta ir uzbaigta 44-eriu metu perioda.
*Magarycios" * zodis, ataidejes is mano vaikystss, kai mudvi su senele
slampinsdavom po Palangos turgu, o snekios zemaiciuojancios motereles ant
lygiai nusistovejusiu svarstykliu pridedavo dar viena obuoli, kelias braskes
ar prie puslitrio agrastu, subertu i laikrastini piltuveli, svysteledavo
papildomą ziupsni.
Magarycios isireze net ir mano delne: prie netiketai sutrumpejusios Gyvenimo
linijos staiga atsirado mazyte uodegele. Uz jos dabar ir laikausi, kaip uz
voratinklio, kaip skestantis * siaudo.
Siame gyvenime po gyvenimo man teko is naujo mokytis vaikscioti beveik
suparalyziuota koja ir kvepuoti puse plauciu. Kudikiskai plika galva sildau
vaikiskomis kepuraitemis. Chemoterapija tapo savotiska iniciacija
* juk plikai nuskutamos tos, kurios isventinamos i deives Nut zyniu luoma
arba tampa budistu vienuolemis, taigi pradeda nauja, aukstesni buties etapa.
Niekur nemaciau tiek graziu moteru, kaip kad palatose, kuriose lasinami
nuodu sinonimu tape vaistai. Glotnus it kristolo rutulys pakausis paryskina
kasdienybes aptrintus veido bruozus ir nutraukia rutinos syda nuo akiu *
sielos veidrodziu. Nesuprantu, kodel kai kurios moterys drovisi tokio
atviro, tarsi deimantinis peilis astraus grozio. Esu isitikinusi, kad
garbingo Metu Moters titulo nusipelne bet kuri veziu serganti mano
pakeleive, sutikta Santariskiu kliniku orbitoje. Jos visos su sventu
Jeanne'os d'Arc ryztu grumesi uz buti.
Tikiu, kad Regina, it koks maistaujantis angelas metusi issuki siaubingai,
vos kelias savaites gyvenimo jai zadejusiai diagnozei, dabar vaikstineja
savo namu sode prie Cikagos, stebi paukscius, atskrendancius i
31 lesyklele ir seria simpatinguosius mangustus.
Regina ne uz ka nesutiko mirti, kai, pasak jos pacios, pagaliau sutiko
mylinti ir mylima vyra, kai po daugybes sunkiu, savizudisku metu pajuto
svaigu gyvenimo skoni ir salduma. Taciau ne tik didziosios pergales vertos
apdovanojimu. Visada prisiminsiu ir ponia Roze, kuri pasiryzo numirti
graziai, taip, kad artimieji jos isejima priimtu lyg didzia Pamoka, o kada
nors, stojus ju paciu atsisveikinimo valandai, galetu susnibzdeti kaip sv.
Pranciskus: *Mano Sese, Mirtie..."
Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos pilieciai
baugsciai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatsaukiamo, nepermaldaujamo fakto,
kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopsciau slepiama, tarsi butu
gedinga. Nemazai ligoniu gedijasi net savo ligos * jei susirgai veziu, tampi
tarsi pazymetas geltona zvaigzde ir atsiduri sveikuju pasaulio uzribyje.
Musu visuomeneje dar labai gaji nuomone, kad sunkus ligonis privalo zinoti
savo vieta:
palata, tvanku merdeti pritaikyta kambareli ar urva, i koki traukiasi dvesti
suzeistas zveris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei veziu pazymetasis drista
islisti i viesuma, sakytum, ant jo kaktos sviestu ryskus it *Coca-Colos"
reklama uzrasas: *Memento mori." Atmink, kad mirsi. Dar visai neseniai, kai
pati buvau sveika, salia vezininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga
butu uzkreciama. Apie vezi tebesklando daugybe mitu ir prietaru, jis tebera
apgaubtas baimes ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga,
isskyrus AIDS. Iki siol atkakliai tikima, kad onkologiniai susirgimai
nepagydomi.
Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimejimais pagrista medicina bejege,
kad vezi verciau gydyti kaip
viduramziais: delemis, slapimu, musmiriu, rupuziu ir koriu kandziu
trauktinemis arba burokeliu sulciu klizmomis. Neseniai sulaukiau laisko,
kuriame rasoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikraji tikejima,
nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau *mafijai su baltais
chalatais ir skalpeliais". I tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikejimas
yra tvirtesnis nei kada nors anksicau, kad kritiniais siu baisiu ir graziu
metu momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietima, bet ir jo
glebio stiprybe. Juk net itin skeptiskas onkologas patvirtins, kad, gydant
vezi, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra
treciasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neivardyti, abejojantieji jam
suteikia Absoliuto varda, na, o tikintieji ta lemiama jega vadina Dievu.
Visiems gerai zinoma pasakele, kad onkologines ligos priezastys neva *
karmines, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu ie
tikruju taip butu, nereiketu kalejimu, nes visi zmogzudziai, kankintojai,
vagys ismirtu nuo leukemijos ar sarkomos. Naujajame Testamente ne karto
neuzsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis zmones baudzia arba taip jiems
kerstauja (girdejau nuomone, kad man sitaip *atkersyta" uz keliones i
Himalajus ir domejimasi budizmu). Jezus Kristus beveik visose evangeliju
istorijose gydo ligonius, o labiausiai ikvepiantys jo pamokslai skirti
paliegeliams, nelaimeliams, mazuteliams...
Apie liga, kaip bausme, labai megsta kalbeti visokio plauko ekstrasensai,
bioenergetikai, sarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir
kontaktuotojai su nezemiskomis civilizacijomis, jie uz kosminius pinigus
siulo savo slykscias *panacejas" vilti praradusiems ligoniams ir ju
artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai zongliruojancius madingais
zodelyciais *cakra", *aura", *prana", *ajurveda", *Tibeto medicina", jau
seniai laikas traukti baudziamojon atsakomyben, o kai kuriuos as isakyciau
net susaudyti be teismo. Sako, kad sergantis zmogus tampa piktas.
Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visu ku tik cia isvardytu menkystu.
Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos edamas zmogus gali gyventi
pilnakrauji, turininga yvenima.
Kartais serganciojo egzistencija tampa gal net vertesne uz iprasta sveikojo
rutina, nes staiga atsirades suvokimas, kad kiekviena diena yra didziausia
dovana, kokia tik imanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybe
nereiksmingu smulkmenu, kvailu isitikinimu ir beprasmiu isipareigojimu.
Butis ima svyteti, neretai spinduliuoja ir jos seimininkas, nors gal tik jis
ir dar keli artimieji zino masta tos kancios, kuria mokama uz sia ypatinga
sviesa. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties
linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tisau
lovoje galvodama apie ikapes, bet turiu daugybe darbu, pramogu ir ateities
planu. Kita vertus, sergantis * dar nereiskia niekam tikes. Kad ir kokia
sunki liga, svarbiausia jos neisileisti i savo siela. Tada stebuklingas
galias parodys ir kunas. As pati apstulbstu stebedama, kaip jis uz mane
grumiasi, kaip uzgydo zaizdas po sunkiausiu operaciju, kaip stengiasi, kad,
netekusi vienos ar kitos savo fizines detales, pamazu prisitaikyciau vel
gyventi taip, kaip man patinka.
Paradoksalu, bet butent dabar is tikruju pamilau savo kuna, nors anksciau
turejau aibe kompleksu, o kartais tiesiog nekenciau savo atspindzio
veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nunai egzistuojancias grozio teorijas
tureciau savo noru pasitraukti i siukslyna) tapau pati sau grazi. Net
pamegau fotografuotis, kaitalioti ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai
lengva, kai neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute couture"
drabuziais. Sitaip stengiuosi atsidekoti savo kantriajam, darbsciajam ir vis
dar man labai istikimam kunui. Jau girdziu, kaip dvasingieji teisuoliai
saukia, kad mirstant reikia rupintis savo siela.
Taciau ir kunas man yra duotas Dievo. Butent dabar ismokau save myleti ir
patikejau, kad galiu buti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neigali,
neretai * bejege, su daugybe randu, zaizdu ir netgi su veziu. Uz tai, kad
isdrisau i save isileisti meile, esu be galo dekinga visiems tiems drasiems
zmonems, kurie nebijojo su manimi, sergancia, buti, man padejo, mane
palaike, gelbejo, globojo, guode, stiprino, linksmino, dziugino, juokino,
kurie mano gyvenima dare ir tebedaro nuostabu. Aciu, aciu, aciu!"