+- Šviesos erdvė (http://141.98.10.45)
+-- Forum: Bendros temos (http://141.98.10.45/forumdisplay.php?fid=3)
+--- Forum: Įvairūs (http://141.98.10.45/forumdisplay.php?fid=35)
+--- Thread: Senieji Baltų dievai (/showthread.php?tid=9)
RE: Senieji Baltų dievai - Linas - 09-23-2023
Austėja - bičių deivė, siejama su Babilu, kartais minima kartu su Žemyna, teigiama, kad jos prisideda prie augimo, dauginimosi, šeimos gausintoja, ištekančių moterų globėja
Aušlavis - paliegėlių, ligonių Dievaitis, įgaunantis Žalčio pavidalą
Aušrinė - aušros deivė, gražuolė, marių pana. Jos gyvuliai - karvė, kumelė. Auksaplaukė pana, gyvenanti saloje. Aušrinė - aštuonių spindulių žvaigždutė, latvių Auseklis. Rytų Lietuvoje šia žvaigžde puošiami nuometai ir tai, kas susiję su vestuvėmis. Aušros žvaigždės, t.y. Veneros, deivė
Auštrinis (Auštra) - lietuvių tautosakoje šiaurryčių vėjas, budintis prie rojaus vartų ir šviečiantis kelią einantiems į rojų. Švietimo f-ja gretintų jį su Aušrine; galimas jos pusbrolis
Babilas, Bubilas - medaus ir bičių dievas
Bangpūtys - lietuvių jūros, audros bei vėjo jūroje dievas, ypač svarbus žvejams, bangų ir vėjų dievas
Baubis - lietuvių galvijų dievas, globojo galvijus
Bentis - bendros kelionės dievas, padedantis du ar kelis drauge išsivilioti į kelionę
Beržulis, Biržulis - beržų, beržų lapijos bei sulos dievybė
Blizgulis - sniego dievas
Brėkšta - sutemų deivė, globoja nakties metą, nuo Saulės laidos iki patekėjimo, sapnų dievybė
Butė - išminties Deivė
Didis Lado, Lada - pavasarį nuo pirmo sekmadienio po Velykų gegužės 25 d. iki birželio 25 d. skiriama jai. Didžioji Deivė. Paskutinę pagarbos dieną būdavo Rasos šventė.
Dievas Senelis - žmonių mokytojas ir jų dorovės tikrintojas bei sergėtojas. Dievas magas, keičiantis pavidalą, dažniausiai pasirodantis keliaujančiu seneliu elgeta.
Dievas - dangaus šviesos, taikos ir draugystės Dievas. Jaunas ir gražus. Augalijos augimo skatintojas, susijęs su Saulės metų laikais. Jo gyvuliai: elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai. Augalai: beržas ir kiti lapuočiai, rugiai. Ginklai: durklas, kardas. Žirgas yra pagrindinis Dievo palydovas. Žirgas yra laikas ir energija.
Dievas - lietuvių sakmėse dažnai vaizduojamas kaip Dievas senelis, einantis per žmones ir juose besisvečiuojantis, vienu žodžiu, artimas kaimo žmonems, tačiau jis podraug turi daug kuriamosios galios. Pavyzdžiui, Dievui besiprausiant, nukritęs žemėn lašas ir taip atsiranda žmogus arba Dievas užsigauna koją į akmenį ir nuo to laiko akmenys nebeauga. Svečiuodamasis pirkiose Dievas senelis jį priglaudusius ir pavaišinusius žmones dosniai apdovanoja, o šykštuolius baudžia dažnai paversdamas juos į žvėris.
Dimstipatis - lietuvių namų, sodybos, taip pat ugnies dievas. Jam aukojama norint apsaugoti namus nuo ugnies.
Dirvolika (Dirvolira) - javų dievas, kuriam aukojamas paršas, tikintis geresnio derliaus
Drebkulys - drebėjimo dievas
Dvargantis - dievas, saugantis lietuvių sodybą, kiemą, gal ir kaimą.
Ėratinis, Ėraitis, Ėraičių dievas - globoja ėriukus.
Ežerinis - ežero (ežerų) dievas, tikriausiai gyvenantis kiekviename ežere.
Ežiagulis - ne visiškai aiškus dievas, šaltiniuose siejamas su mirusiaisiais, tačiau tikriausiai šitaip įvardijimas pats mirusysis
Gabija - ugnies Deivė, dar įvardijima kaip Pelengabija, Matergabija ir pan., namų židinio globėja. Sūkurėlis arba Svastika - kryžma su užlenktais galais, tai išplėtotas ugnies ženklas. V. Tumėnas mano, jog "baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu, jo žmona Laima. Svastika - vienas iš dažnaiusiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puošiamos verpstės, jos tapomos ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raštus. Margučių raštuose svastikos aptinkamos kaip stambūs, savarankiški, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio šonuose, taip pat deriniuose su kitais statiškais bei dinamiškais ženklais. Svastikos dinamiškumą vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas “sūkurėlis”.
Gabjauja - globoja nuimtus javus, kluonus.
Gaila - nakties dvasia, sapne kankinanti žmones ir gyvulius.
Ganiklis - ganiavos Dievas.
Gardaitis - vėjų, liūties, audros Dievas, jūreivių globėjas. (Šiaurys, Peitvis, Rytvėjis, Vakarinis)
Giltinė - mirties deivė, numarinanti žmones, Laimos sesuo.
Girstis, Giraitis - miško (giraitės) dievas.
Gyvatė, Žaltys - namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybės. Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simboliai. S - simbolizuoja žaltį arba gyvatę.
Gondas, Gonda - mergelių garbinamas dievas, galima šeimyninių santykių bei saiko globojimo f-ja, tačiau greičiausiai jis globoja seksualinius santykius, vestuvių dievas, prieš vestuves jam melsdavosi merginos.
Gulbidievas - gulbių Dievas, žmones sauganti dvasia
Javinė - javų deivė
Jėvulis - ievų deivė
Jagaubis - kalvių žaizdro ugnies dievas, padedantis kalvystėje.
Karorius - arklių ir karo dievas.
Karvaitis - dievas, globojantis veršelius.
Kelio dievas, Kelių dievas - globojo kelius, vieškelius, takelius, jo būdavo prašoma, kad kelionė pasisektų laimingai, nuo namų iki namų.
Kerpyčius - miško dievas, kartu su Medeina ir Ragaina (Ragana) globojantis mišką. Tikėtina, jog kartu su Šilinyčiu buvęs leituvių statybos dievas.
Kirnis - vyšnių Dievas, tai vyšnių medžio dievas.
Kolera - lietuvių tautosakoje Maro palydovė, epideminės ligos deivė.
Kovas - trečiasis mėnesis, karo ir jėgos Dievas.
Krugis - kalvių dievas, kalvystės globėjas.
Krukis, Kriukis, Kiaulių Kriukis - paršų ir kiaulių dievas, bet ne paršelių.
Krūminė, Krūminė Pradžių Varpų - lietuvių javų dievybė (deivė).
Laima, Laimė - lietuvių mitinė būtybė, lemianti žmonių likimą jiems gimstant, globojanti gimdyves, moterų globėja, sergėdavusi jas visą gyvenimą, prižiūrėjo gimdyves, globojo naujagimius, jų sveikatą ir likimą. Globoja Žemės vaisius. Laimės, geros lemties, palaimos deivė.
Laima - Dalia - gėrybių gausintoja arba mažintoja. Gyviai - antelė, gulbė, avinukas. Visa žinanti gimimo, likimo Deivė. Jos medis - liepa, paukščiai - gegutė, vanagas. Ji verpėja, audėja ir siuvėja, taip pat gadintoja ir nukirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Vienas iš Laimos simbolių - varpstelis, prieverpstė. Eglutė - Deivės Laimos ornamentas “laumės šluotelė”.
Laukpatis, Lauksargis - dirbamų laukų ir gyvulių globėjas, lauko dievas, jam meldžiamasi, einant sėti ar arti, jis sergsti laukus nuo nederliaus ir nelaimių (lietaus, krušos).
Laumė - Laimai giminiška Deivė, antgamtiška darbininkė, teisingumo įsikūnijimas, duodanti ir atimanti gėrybes, vaisingumą, nešanti mirtį, stebuklingo gražumo Deivė, lietuvių mitologijoje deivė kadaise nublokšta į žemę; folklore savita būtybė, pasirodanti tamsoje, susijusi su vandeniu, ežerais, upėmis, ypač darbšti, verpia, audžia skalbiasi. Jos dovanoti rietimai niekad nesibaigia. Domisi kūdikiais, gali juos sukeisti ir t.t.
Lazdona - globojo lazdynus.
Lėta - laisvės deivė
Lietuvonis, Lytuvonis - tai dievas, teikiantis lietų.
Lyginčius - teisės ir sandoros dievas
Magyla - lietuvių mirties deivė, Giltinės tarnaitė
Maras - lietuvių tautosakoje - maro epidemijos sukėlėjas, kartais įgaunantis savarankiško dievo statusą.
Medeina - lietuvių miško deivė, medžioklės globėja. Buvo tarp svarbiausių lietuvių oficialiojo panteono dievų kaip vienintelė deivė, jai aukojo Mindaugas.
Mėletėlė - dažų bei spalvų deivė.
Mėnulis, Mėnuo - nakties šviesos Dievas, karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius, laikmečio valdytojas.
Milda - meilės ir piršlybų deivė.
Nijolė - požemio deivė, Pokliaus žmona.
Pajauta - sudievinta asmenybė, legendinio Lietuvos kunigaikščio Kerniaus duktė, Kukovaičio motina
Pergrubijus - prūsų pavasario ir augmenijos dievas, priskiriamas ir lietuviams. Dar vadinamas gėlių ir visokių žolių dievu, garbinamu per Jorę.
Pergubrius - globojo laukų darbus.
Perkūnas - Gedimino laikais buvo kunigaikščio ir jo karių Dievas. Jis kartais įsivaizduojamas kaip žmogus ugniniais (raudonais) drabužiais, raudonais (rudais) plaukais ir barzda; su strėlėmis, kovos kirviu ar net kalaviju rankoje. O kartais tiesiog sakoma, kad “Perkūnas esąs kunigaikštis su ugniniu kalaviju, ir kai su tuo kalaviju pašvytruojąs, tada žaibuoja”. Perkūno medžiai - ąžuolas, šermukšnis. Lietuvių griaustinio, žaibo ir audros dievas, dangaus, dievų ir žemės karalius, gamtos valdovas, karių Dievas, kovojantis su mitine būtybe Velniu, laiduojantis vaisingumą, teikiantis lietų. Jo vardu atžvilgiu galiojo tam tikras tabu. Vadintas: Brazdeikiu, Dunduliu, Gramaliu, Griaustiniu, Pakalbildžiu, Poškuliu, Tarškuliu, Trinkučiu arba paprasčiausiai Dievaičiu.
Pilvytis, Pilnytis - lietuviams priskiriamas prūsų turto ir pertekliaus dievas.
Pizius - jam aukoja jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį (merginos tuo metu aukoja Gondui). Atrodo, jog jis globoja seksualinius santykius.
Poklius, Pikulis - pragaro Dievas, pikto įkūnijimas.
Polengabija - ugnies dievybė. dvejinasji su Gabija
Praamžis, Praamžius, Prakorimas - seniausias ir aukščiausias lietuvių Dievas, amžinas Dievas, Dievas senelis, Dievų ir žmonių pasaulio pradininkas, kuriam aukojami balti kaplūnai (romyti gaidžiai), ne pjaunant, bet užmušant lazdomis.
Praurimė - šventosios ugnies deivė, jai aukojo Birutė Palangoje iki pat mirties, tos šventyklos neleido nugriauti net kryžiuočiai.
Ragainė, Ragana - miškų Deivė, miško gilumos ir tamsos deivė, piktoji burtininkė.
Ragutis - midaus darytojų, bartininkų, aludarių, degtrinės varytojų dievas, garbinamas puotautojų.
Raitininkas - karo Dievas.
Ratainyčia - arklių dievybė.
Raugų Žemėpatis - raugo dievas.
Rungis - malūnininkų dievas.
Saulė - šviesos, šilumos ir gyvybės davėja. Ji gimsta žeimą ir toliau auga, bręsta visą metų ratą, kol vėl grįžta žiema. Saulė - tai dukrelė, bet ir močiutė. Kalėdų dainose pasirodo elnias devyniaragis kaip nauja Saulė, ištirpdanti ledus. Dainuojama apie kalvelius, kalančius arba liejančius “aukso kupką” (taurę, puodelį). Saulė, jos šviesa ar aukso spalvos substancija, pasklidusi žmonių pasaulyje, - tai mūsų folkloro aukso rasa, indai ir t.t. Saulės ženklai Lietuvoje yra vieni seniausių - tai lygūs arba ornamentuoti skritinėliai, gintaro ir kt. amuletai, taip pat spinduliuoti apskritimai arba rombai. Žalvario amžiuje pasirodė saulinės apvalios segės ir įvijiniai smeigtai. Saulę galėjo reikšti ir įvairaus pavidalo svastikos. Saulė - šešiakampė segmentinė žvaigždė - labai populiari laidies mene (architektūroje, prieverpstėse, paminkluose ir t.t.). Ji galėjo būti ir Perkūno simbolis. Roželė - Saulės ir pasaulio medžio ženklas mūsų juostose bei audiniuose. Tautosakoje dažnai minima, tačiau jai didesnė reikšmė teikta valstiečių tikėjime, ypač piemenėlių maldelėse. Latviai Saulei teikė didesnę religinę reikšmę nei lietuviai. Dangaus ir šviesos Deivė, gėrio ir gyvybės Dievybė.
Skalsa - gausumo, palaimos, pilnatvės deivė
Slogutis - tautosakoje sloginanti dvasia.
Srutis - dažų dievas, minimas kartu su Mėletėle.
Sutvaras - galvijų bandos dievas
Šeimės dievas - šeimos dievas globėjas
Šventpaukštinis - paukščių, tiek naminių, tiek laukinių globėjas.
Teliavelis - vadinamas kalviu galiūnu milžinu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Tai veiklus, turintis kultūrinio didvyrio požymių dievas, artimas Velniui ar Velinui.
Upinė, Upyna, Upa - upių, šaltinių, vandenų dievybė.
Upinis (dievas) - tekančių vandenų globėjas, kuriam aukojami balti paršeliai idant vanduo būtų skaidrus.
Užpelenė - viena iš namų ugnies deivių, tikriausiai globojusi kampą tarip židinio ir sienos.
Vaižgantas - linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis Dievas, augmenijos atsinaujinimo galia.
Valgina (Valginė) - tai deivė, globojanti naminius gyvulius jų tuklumo bei tinkamumo žmonių maistui atžvilgiu, nulemianti gyvulių pašaro skalsumą.
Vėjopatis - vėjo dievas, dažniausiai garbinamas žvejų.
Velinas - požemio Dievas, mirusiųjų grlobėjas.
Veliona - amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo Deivė, Veliuonoje buvo didžiausia Lietuvoje šventykla, dabar ant jos bažnyčia, globojo Gediminas, atstatė Kęstutis
Žemėpatis, Žemininkas - Žemynos brolis, žemės, derliaus, namų dievas, sodybos bei vietovės Dievas, jam skirta rudens šventė. Kiekvienas ūkininkas turi savo Žemėpatį, globojantį ūkį ir namus. Jam ir jo seseriai Žemynai buvo dėkojama už gerą derlių.
Žemyna, Žemynėlė -tai Žemė Motina, žemės derlingumo deivė, avų deivė, gėlių davėja, Žemėpačio sesuo, jos dėka žemė yra vaisinga, Mirusiųjų Motina. Rombas - su ataugom ir be jų - reiškia Žemę, Motiną - Žemę, augmeniją, moteriškąjį pradą, Deivę Žemyną. Jis susijęs su derlingumo magija. Ženklas žinomas jau prieš keletą tūkstančių metų. Rombų juosta reiškia žemės derlingumą, gyvybės medį. Dantytas rombas - Saulė ir obelis, obuolys, j
Žiburinis - vienas kraupiausių lietuvių sakmių personažų, kurį vien pamatęs žmogus iš išgąsčio gali mirti. Atrodo kaip griaučiai su liepsnele viduje (širdies vietoje)
Žvorūna, Žvorūnė, Žvėrinė - laukinių žvėrių globėja, siejama su Vakarine žvaigžde, mišką, žvėris bei medžioklę globojanti deivė.
Surinko Vytautas ir Giedrius pagal:
Lietuvių religija ir mitologija // Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vaga, 1999
G. Beresnevičius. Dausos. Gimtinė ir Taura, 1990
G. Beresnevičius. Baltų religinės reformos. Taura, 1995
N. Vėlius. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1996
N. Vėlius. Lietuvių mitologija. 1, 2 tomai.Mintis, Vilnius, 1997