09-23-2023, 02:33 PM
Galbūt, jūs skaitėt Keno Kaizo jaunesniojo knygą “Šimtosios beždžionės koncepcija” (The Hunderedth monkey), kur aprašomas trisdešimties metų mokslinis projektas “Macaca Fuscata”. Kosima saloje Japonijoje gyveno laukinių beždžionių kolonija, ir mokslininkai maitino jas saldžiomis bulvėmis (batatas), išmėtydami jį smėlyje. Beždžionėms patiko batatas, bet nepatiko smėlis ir purvas ant jo. Aštuoniolikos mėnesių patelė vardu Imo pastebėjo, kad gali išspręsti šią problemą, nuplaudama batatą. Ji pamokė tuo savo motiną. Tos beždžionės, kurios žaidė su ja, irgi išmoko daryti ta triuką, ir pamokė savo mamas. Greitai visos jaunos beždžionės plovė savo batatus, bet iš suagusių beždžionių tai darė tiktai tos mamos, kurios mėgdžiojo savo vaikus. Mokslininkai pastebėjo šį įvykį tarp 1952 ir 1958 metais.
Staiga 1958 rudenį, batatus plaunančių beždžionių kiekis Kosimo saloje pasiekė kritinės masės, kurią Dr. Uotson aprašė kaip 100, ir beveik visos Kosimo salos beždžionės pradėjo plauti batatus, be jokio išorinio paraginimo. Jei tai atsitiktų tik vienoje saloje, mokslininkai paaiškintų tai bendravimu, tačiau visų artimiausių salų beždžionės vienu metu pradėjo plauti batatą! Net pagrindinėje Japonijos saloje, Takasakijamoje, beždžionės plovė batatus. Šios beždžionės negalėjo bendrauti tarpusavyje jokių mums žinomu būdu. Mokslininkai pirmą kartą stenėjo kažką tokio. Jie pagalvojo, kad turėtų egzistuoti kažkokia morfogenetiška struktūra, arba laukas, apimantis visas salas, kurio dėka beždžionės galėjo bendrauti.
Šimtasis žmogus
Daug žmonių svarstė apie šimtosios beždžionės fenomeną. Vėliau, po kelerių metų, tyrinėtojų grupė iš Australijos ir Anglijos susidomėjo, ar yra toks laukas, kaip tarp beždžionių, tarp žmonių. Mokslininkai padarė tyrimus. Jie padarė nuotrauką, kur buvo šimtai didelių ir mažų žmonių veidų. Visa nuotrauka buvo iš veidų, bet iš pirmo žvilgsnio buvo galima pastebėt tik kelis. Reikėjo treniruotis, kad pamatyt visus kitus - dažniausia reikėjo, kad kas nors parodytų, kaip reikia žiūrėt.
Šią nuotrauką nuvežė į Australija ir padarė ten eksperimentą. Buvo atrinkti žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių, ir kiekvienam iš jų buvo rodoma nuotrauka, ir kelios minutės kad pažiūrėt į ją. Mokslininkai rodė nuotrauką žmonėms, ir klausė, ką ten mato. Kai kurie spėdavo pastebėt iki 6-10 veidų. Kai apklaustųjų skaičius pasiekė kelis šimtus, ir buvo užfiksuota, ką jie mato, keli tyrinėtojai nuvažiavo į Angliją, ir ten parodė tą nuotrauką per vidinė BBC kanalą, kuris buvo rodomas tik Anglijoje. Jie kruopščiai parodė žiūrovams, kur randasi visi veidai. Po kelių minučių kita tyrinėtojų grupė tęsė eksperimentą Australijoje, jau su kitais žmonėmis. Ir tada dalyviai galėjo lengvai pastebėt daugumą veidų.
Nuo to momento mokslininkai žinojo, kad mes turim kažką, ko nežinome. Australijos aborigenai jau senai žinojo apie šia mūsų pačių nežinomą dalį. Jie žinojo, kad yra laukas, vienijantis žmones. Net mes savo bendruomenėje stebėjom, kaip vienam pasaulio krašte sukuriama kažkas sudėtingo, ir tuo pačiu metu kitame pasaulio gale sukuriamas tas pats, naudojant tas pačias idėjas ir principus.
[attachment=0]
Staiga 1958 rudenį, batatus plaunančių beždžionių kiekis Kosimo saloje pasiekė kritinės masės, kurią Dr. Uotson aprašė kaip 100, ir beveik visos Kosimo salos beždžionės pradėjo plauti batatus, be jokio išorinio paraginimo. Jei tai atsitiktų tik vienoje saloje, mokslininkai paaiškintų tai bendravimu, tačiau visų artimiausių salų beždžionės vienu metu pradėjo plauti batatą! Net pagrindinėje Japonijos saloje, Takasakijamoje, beždžionės plovė batatus. Šios beždžionės negalėjo bendrauti tarpusavyje jokių mums žinomu būdu. Mokslininkai pirmą kartą stenėjo kažką tokio. Jie pagalvojo, kad turėtų egzistuoti kažkokia morfogenetiška struktūra, arba laukas, apimantis visas salas, kurio dėka beždžionės galėjo bendrauti.
Šimtasis žmogus
Daug žmonių svarstė apie šimtosios beždžionės fenomeną. Vėliau, po kelerių metų, tyrinėtojų grupė iš Australijos ir Anglijos susidomėjo, ar yra toks laukas, kaip tarp beždžionių, tarp žmonių. Mokslininkai padarė tyrimus. Jie padarė nuotrauką, kur buvo šimtai didelių ir mažų žmonių veidų. Visa nuotrauka buvo iš veidų, bet iš pirmo žvilgsnio buvo galima pastebėt tik kelis. Reikėjo treniruotis, kad pamatyt visus kitus - dažniausia reikėjo, kad kas nors parodytų, kaip reikia žiūrėt.
Šią nuotrauką nuvežė į Australija ir padarė ten eksperimentą. Buvo atrinkti žmonės iš skirtingų visuomenės sluoksnių, ir kiekvienam iš jų buvo rodoma nuotrauka, ir kelios minutės kad pažiūrėt į ją. Mokslininkai rodė nuotrauką žmonėms, ir klausė, ką ten mato. Kai kurie spėdavo pastebėt iki 6-10 veidų. Kai apklaustųjų skaičius pasiekė kelis šimtus, ir buvo užfiksuota, ką jie mato, keli tyrinėtojai nuvažiavo į Angliją, ir ten parodė tą nuotrauką per vidinė BBC kanalą, kuris buvo rodomas tik Anglijoje. Jie kruopščiai parodė žiūrovams, kur randasi visi veidai. Po kelių minučių kita tyrinėtojų grupė tęsė eksperimentą Australijoje, jau su kitais žmonėmis. Ir tada dalyviai galėjo lengvai pastebėt daugumą veidų.
Nuo to momento mokslininkai žinojo, kad mes turim kažką, ko nežinome. Australijos aborigenai jau senai žinojo apie šia mūsų pačių nežinomą dalį. Jie žinojo, kad yra laukas, vienijantis žmones. Net mes savo bendruomenėje stebėjom, kaip vienam pasaulio krašte sukuriama kažkas sudėtingo, ir tuo pačiu metu kitame pasaulio gale sukuriamas tas pats, naudojant tas pačias idėjas ir principus.
[attachment=0]