01-12-2024, 07:06 PM
Gyveno vienas neturtingas žmogus ir turėjo jis keturis sūnus: trys buvo protingi, o vienas nekoks – nei proto, nei kvailumo. O ir negalėjo žmonės spręsti apie jo protą: jis daugiau tylėjo ir mėgdavo vaikščioti į pievą, prie jūros, klausytis ir kažką mąstyti, naktį jis žiūrėjo į žvaigždes.
Ir štai aplankė tėvą mirtis. Prieš atsisveikindamas su gyvenimu, jis pakvietė savo vaikus ir tarė: "Mano sūnūs, greitai aš mirsiu. Kai tik jūs mane palaidosite, uždarykite trobą ir eikite į pasaulio kraštą laimės ieškoti. Tegul kiekvienas ko nors išmoks, kad galėtų pats save maitinti".
Mirė tėvas, o vaikai, jį palaidojus, išėjo į pasaulio kraštą laimės ieškoti ir susitarė, kad susitiks po trijų metų toje pievoje, kur išsiskyrė, ir papasakos, kas ko išmoko per tą laiką.
Prabėgo trys metai, ir laikydamiesi susitarimo, grįžo broliai iš pasaulio krašto į gimtąją žemę. Atėjo pirmas brolis, kuris išmoko dailidės meno. Iš nuobodulio nukirto medį ir išdrožė mergaitę. Grįžo antras brolis, pamatė medinę merginą, ir būdamas siuvėju, nusprendė aprengti ją tą pačią minutę, ir kaip tikras meistras, sukūrė jai gražią šilkinę suknelę. Atėjo trečias sūnus, papuošė moterį auksu ir brangakmeniais. Jis buvo juvelyras ir sukaupė didelius turtus.
Ir atėjo ketvirtas brolis. Jis nemokėjo nei drožti iš medžio, nei siūti – jis mokėjo klausytis to, ką kalba žemė, ką taria medžiai, žolės, žvėrys ir paukščiai, žinojo dangaus planetų paslaptis ir dar mokėjo dainuoti nuostabias dainas. Pamatė jis medinę moterį prabangiais rūbais, papuoštą auksu ir brangakmeniais. Tačiau ji buvo kurčia ir nebylė ir nejudėjo. Tada jis surinko visą savo meną – juk jis išmoko kalbėti su viskuo, kas buvo žemėje, savo dainomis suteikdamas gyvybę medžiams ir akmenims... Ir uždainavo jis stulbinančią dainą, kuri pravirkdė brolius, pasislėpusius už krūmų, ir ši daina įkvėpė sielą į medinę moterį. Ir ji nusišypsojo ir sudūsavo...
Tada broliai priartėjo ir tarė:
"Aš tave sukūriau, buk mano žmona".
"Buk mano žmona, nes aš aprengiau tave".
"O aš tave padariau turtingą".
Tačiau mergina atsakė:
"Tu mane sukūrei – buk mano tėvas. Tu mane aprengei, o tu papuošei – bukite man broliais. O tu, kuris įkvėpei sielą ir išmokei džiaugtis gyvenimu, tu vienas buk mano vyras, visą gyvenimą!"
Ir medžiai, ir gėlės, ir visa žemė kartu su paukščiais užgiedojo jiems meilės himną.
Ir štai aplankė tėvą mirtis. Prieš atsisveikindamas su gyvenimu, jis pakvietė savo vaikus ir tarė: "Mano sūnūs, greitai aš mirsiu. Kai tik jūs mane palaidosite, uždarykite trobą ir eikite į pasaulio kraštą laimės ieškoti. Tegul kiekvienas ko nors išmoks, kad galėtų pats save maitinti".
Mirė tėvas, o vaikai, jį palaidojus, išėjo į pasaulio kraštą laimės ieškoti ir susitarė, kad susitiks po trijų metų toje pievoje, kur išsiskyrė, ir papasakos, kas ko išmoko per tą laiką.
Prabėgo trys metai, ir laikydamiesi susitarimo, grįžo broliai iš pasaulio krašto į gimtąją žemę. Atėjo pirmas brolis, kuris išmoko dailidės meno. Iš nuobodulio nukirto medį ir išdrožė mergaitę. Grįžo antras brolis, pamatė medinę merginą, ir būdamas siuvėju, nusprendė aprengti ją tą pačią minutę, ir kaip tikras meistras, sukūrė jai gražią šilkinę suknelę. Atėjo trečias sūnus, papuošė moterį auksu ir brangakmeniais. Jis buvo juvelyras ir sukaupė didelius turtus.
Ir atėjo ketvirtas brolis. Jis nemokėjo nei drožti iš medžio, nei siūti – jis mokėjo klausytis to, ką kalba žemė, ką taria medžiai, žolės, žvėrys ir paukščiai, žinojo dangaus planetų paslaptis ir dar mokėjo dainuoti nuostabias dainas. Pamatė jis medinę moterį prabangiais rūbais, papuoštą auksu ir brangakmeniais. Tačiau ji buvo kurčia ir nebylė ir nejudėjo. Tada jis surinko visą savo meną – juk jis išmoko kalbėti su viskuo, kas buvo žemėje, savo dainomis suteikdamas gyvybę medžiams ir akmenims... Ir uždainavo jis stulbinančią dainą, kuri pravirkdė brolius, pasislėpusius už krūmų, ir ši daina įkvėpė sielą į medinę moterį. Ir ji nusišypsojo ir sudūsavo...
Tada broliai priartėjo ir tarė:
"Aš tave sukūriau, buk mano žmona".
"Buk mano žmona, nes aš aprengiau tave".
"O aš tave padariau turtingą".
Tačiau mergina atsakė:
"Tu mane sukūrei – buk mano tėvas. Tu mane aprengei, o tu papuošei – bukite man broliais. O tu, kuris įkvėpei sielą ir išmokei džiaugtis gyvenimu, tu vienas buk mano vyras, visą gyvenimą!"
Ir medžiai, ir gėlės, ir visa žemė kartu su paukščiais užgiedojo jiems meilės himną.