01-13-2024, 10:04 AM
Perteklinis potencialas atsiranda tik tada, kai vertinimui skiriama itin didelė reikšmė.
Potencialas padidėja, kai labai reikšmingas vertinimas itin iškreipia tikrovę. Taip jau yra, kad mums ypač svarbaus objekto savybių negalime objektyviai įvertinti. Pvz., garbinimo objektui visada priskiriame jo neturimų privalumų, neapykantos objektui - trūkumų, baimės objektui - bauginamų savybių. Vadinasi, minčių energija siekia dirbtinai sukurti savybes, kurių tikrovėje nėra. Tokiu atveju susikuria perteklinis potencialas, sukeliantis pusiausvyros jėgų vėją.
Vertinimo nukrypimas, iškreipiantis tikrovę, gali būti dviejų rūšių: objektui suteikiamos itin neigiamos arba itin teigiamos savybės. Tačiau vertinimo klaidingumas savaime nevaidina jokio vaidmens. Dar kartą įsidėmėkite, vertinimo netikslumai sukelia perteklinį potencialą tik tada, kai vertinimas labai sureikšminamas. Tik tai, kad vertinimas reikšmingas jums, suteikia vertinimui jūsų energijos.
Perteklinis potencialas, nematomas ir nejaučiamas, vaidina žmonių gyvenime klastingą vaidmenį. Pusiausvyros jėgų veikimas, stengiantis jas pašalinti, sukelia daugelį problemų. Klastingas tas veikimas todėl, kad žmogus dažniausiai gauna priešingą rezultatą, nei tikėjosi, ir visiškai nesuprantama, kas vyksta. Atrodo, kad veikia nesuprantama blogio galia, savotiškas „kiaulystės dėsnis". Jau minėjome, kodėl gauname tai, ko aktyviai
nenorime. Panagrinėkim kitą pavyzdį ir pažiūrėkim, kaip prarandame geidžiamus dalykus.
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad visiškai pasišventus darbui galima laimėti reikšmingų rezultatų. Pusiausvyros dėsnio atžvilgiu „pasišvęsti darbui" reiškia, kad ant vienos svarstyklių lėkštės dedamas darbas, o ant kitos -visa kita. Pusiausvyra pažeista, ir netrukus pajusite pasekmes. Rezultatas bus priešingas, nei tikitės.
Jei jums „dirbti daugiau" reiškia daugiau uždirbti arba pakelti kvalifikaciją, žinoma, stenkitės ir nieko baisaus neįvyks. Tačiau visur reikia turėti saiką. Jei jaučiate, kad labai pavargstate, kad darbas jums tapo katorga, vadinasi, reikia lėtinti tempą arba visiškai pakeisti darbą. Per didelės pastangos sukels neigiamą rezultatą.
Pažvelkime, kaip visa tai vyksta. Be darbo, jūs turite tam tikrą vertybių sistemą: namus, šeimą, pasilinksminimus, laisvalaikį ir kt. Jei darbą supriešinate su visomis tomis vertybėmis, sukuriate labai stiprų potencialą. Visa gamtoje siekia pusiausvyros, vadinasi, neatsižvelgiant į jūsų valią, atsiras jėgų, kurios stengsis mažinti perteklinį potencialą. O veikti jos gali labai įvairiais būdais. Pvz., jūs susirgsite ir jokio uždarbio nebus. Jus gali apimti depresija, nes verčiate save daryti tai, kas jus vargina. Protas tvirtina: „Judėk, reikia uždirbti pinigus!" O siela (pasąmonė) stebisi: „Nejau aš tam atėjau į šį pasaulį, kad kentėčiau ir kankinčiausi?" Pagaliau apims chroniškas nuovargis ir apie jokį našumą nebus nė šnekos. Plakiesi kaip žuvis ant ledo, o naudos jokios.
Tuo pat metu pastebėsite, kad kiti žmonės pasiekia daugiau įdėdami mažiau pastangų. Sureikšminus darbą reikalai sustoja. Kuo didesnę reikšmę jums turi darbas, tuo daugiau kyla problemų. Atrodys, kad visos tos problemos įprastas dalykas. Iš tikrųjų jų bus daug mažiau, jei mažiau sureikšminsite savo darbą.
Peršasi viena išvada - būtina sąmoningai peržiūrėti požiūrį į darbą, kad perteklinis potencialas būtų panaikintas. Reikia turėti laisvo laiko savo pomėgiams. Kas nemoka ilsėtis, atsipalaiduoti, tas nemoka dirbti. Atėję į darbą išnuomokite save. Išnuomokite savo rankas ir galvą, bet ne širdį. Darbo švytuoklei reikia visos jūsų energijos, bet jūs gi atėjote į šį pasaulį ne tik tam, kad dirbtumėte. Jūsų darbo efektyvumas ženkliai pakils, kai pašalinsite perteklinį potencialą ir išsilaisvinsite nuo švytuoklės.
Išnuomodami save dirbkite nepriekaištingai. Nedarykite smulkių klaidų, kad jūsų neapkaltintų paprastu aplaidumu. Nepriekaištingas darbas įeina į jūsų pareigas. Išnuomoti save visai nereiškia, kad galima elgtis nedrausmingai ir neatsakingai. Tai reiškia, kad veikti reikia šiek tiek nutolus nuo aplinkos, nesukuriant perteklinio potencialo, bet tuo pat metu atliekant viską, ko reikalaujama. Kitu atveju gali kilti nemalonumų. Jūsų aplinkoje visada atsiras žmonių, paskendusių darbe. Jie pasąmonėje pajus, kad save išnuomojot, t. y. nededate ypatingų pastangų, tačiau veikiate efektingai. Šie krapštukai intuityviai ims ieškoti priekabių, kad pagautų konkurentą nusižengiant. Kai tik padarysite klaidą, jie jus užsipuls.
Klaida gali būti elementari, todėl bus apmaudu. Pvz., jūs pavėluosite į darbą, ką nors pamiršite ar pražiopsosite. Jei būtumėte apsikrovęs darbu, į jūsų klaidą nekreiptų dėmesio. O dabar jus apkaltins tuo, kad darbą vertinate atsainiai.
Panašios situacijos susidaro ne tik darbe, bet ir šeimoje, artimųjų ratelyje. Todėl bet kurioje situacijoje, kai save išnuomojate, būtina tiksliai atlikti savo pareigas, kad jums negalėtų nieko prikišti. Jūsų vidinis stebėtojas - Prižiūrėtojas - turi stebėti, kad dirbtumėte nepriekaištingai. Kitaip vėl nugrimsite į švytuoklės žaidimą. Vidinis prižiūrėtojas neturi nieko bendra su asmenybės susidvejinimu. Tiesiog stebi, ką darote ir kaip. Tai aptarsime kituose skyriuose.
Norisi paprieštarauti: juk įprasta dirbti „iš širdies". Žiūrint koks darbas. „Pasišventimas darbui" pateisinamas tik tada, kai tikslas yra pats darbas. (Apie jūsų tikslą dar pakalbėsim.) Tokiu atveju darbas būtų tunelis, vedantis jus į sėkmę. Jis suteikia energijos, džiaugsmo, įkvėpimo ir pasitenkinimo. Jei esate vienas tų retai pasitaikančių laimingųjų, kurie tvirtai gali pasakyti šiuos žodžius apie savo darbą, jums nėra ko rūpintis.
Visus išdėstytus teiginius galima pritaikyti ir mokymuisi. Toliau šiame skyriuje aptarsime gyvenimiškas situacijas, kuriose susidaro perteklinis potencialas, ir kokius padarinius sukelia pusiausvyros jėgų veikla.
Potencialas padidėja, kai labai reikšmingas vertinimas itin iškreipia tikrovę. Taip jau yra, kad mums ypač svarbaus objekto savybių negalime objektyviai įvertinti. Pvz., garbinimo objektui visada priskiriame jo neturimų privalumų, neapykantos objektui - trūkumų, baimės objektui - bauginamų savybių. Vadinasi, minčių energija siekia dirbtinai sukurti savybes, kurių tikrovėje nėra. Tokiu atveju susikuria perteklinis potencialas, sukeliantis pusiausvyros jėgų vėją.
Vertinimo nukrypimas, iškreipiantis tikrovę, gali būti dviejų rūšių: objektui suteikiamos itin neigiamos arba itin teigiamos savybės. Tačiau vertinimo klaidingumas savaime nevaidina jokio vaidmens. Dar kartą įsidėmėkite, vertinimo netikslumai sukelia perteklinį potencialą tik tada, kai vertinimas labai sureikšminamas. Tik tai, kad vertinimas reikšmingas jums, suteikia vertinimui jūsų energijos.
Perteklinis potencialas, nematomas ir nejaučiamas, vaidina žmonių gyvenime klastingą vaidmenį. Pusiausvyros jėgų veikimas, stengiantis jas pašalinti, sukelia daugelį problemų. Klastingas tas veikimas todėl, kad žmogus dažniausiai gauna priešingą rezultatą, nei tikėjosi, ir visiškai nesuprantama, kas vyksta. Atrodo, kad veikia nesuprantama blogio galia, savotiškas „kiaulystės dėsnis". Jau minėjome, kodėl gauname tai, ko aktyviai
nenorime. Panagrinėkim kitą pavyzdį ir pažiūrėkim, kaip prarandame geidžiamus dalykus.
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad visiškai pasišventus darbui galima laimėti reikšmingų rezultatų. Pusiausvyros dėsnio atžvilgiu „pasišvęsti darbui" reiškia, kad ant vienos svarstyklių lėkštės dedamas darbas, o ant kitos -visa kita. Pusiausvyra pažeista, ir netrukus pajusite pasekmes. Rezultatas bus priešingas, nei tikitės.
Jei jums „dirbti daugiau" reiškia daugiau uždirbti arba pakelti kvalifikaciją, žinoma, stenkitės ir nieko baisaus neįvyks. Tačiau visur reikia turėti saiką. Jei jaučiate, kad labai pavargstate, kad darbas jums tapo katorga, vadinasi, reikia lėtinti tempą arba visiškai pakeisti darbą. Per didelės pastangos sukels neigiamą rezultatą.
Pažvelkime, kaip visa tai vyksta. Be darbo, jūs turite tam tikrą vertybių sistemą: namus, šeimą, pasilinksminimus, laisvalaikį ir kt. Jei darbą supriešinate su visomis tomis vertybėmis, sukuriate labai stiprų potencialą. Visa gamtoje siekia pusiausvyros, vadinasi, neatsižvelgiant į jūsų valią, atsiras jėgų, kurios stengsis mažinti perteklinį potencialą. O veikti jos gali labai įvairiais būdais. Pvz., jūs susirgsite ir jokio uždarbio nebus. Jus gali apimti depresija, nes verčiate save daryti tai, kas jus vargina. Protas tvirtina: „Judėk, reikia uždirbti pinigus!" O siela (pasąmonė) stebisi: „Nejau aš tam atėjau į šį pasaulį, kad kentėčiau ir kankinčiausi?" Pagaliau apims chroniškas nuovargis ir apie jokį našumą nebus nė šnekos. Plakiesi kaip žuvis ant ledo, o naudos jokios.
Tuo pat metu pastebėsite, kad kiti žmonės pasiekia daugiau įdėdami mažiau pastangų. Sureikšminus darbą reikalai sustoja. Kuo didesnę reikšmę jums turi darbas, tuo daugiau kyla problemų. Atrodys, kad visos tos problemos įprastas dalykas. Iš tikrųjų jų bus daug mažiau, jei mažiau sureikšminsite savo darbą.
Peršasi viena išvada - būtina sąmoningai peržiūrėti požiūrį į darbą, kad perteklinis potencialas būtų panaikintas. Reikia turėti laisvo laiko savo pomėgiams. Kas nemoka ilsėtis, atsipalaiduoti, tas nemoka dirbti. Atėję į darbą išnuomokite save. Išnuomokite savo rankas ir galvą, bet ne širdį. Darbo švytuoklei reikia visos jūsų energijos, bet jūs gi atėjote į šį pasaulį ne tik tam, kad dirbtumėte. Jūsų darbo efektyvumas ženkliai pakils, kai pašalinsite perteklinį potencialą ir išsilaisvinsite nuo švytuoklės.
Išnuomodami save dirbkite nepriekaištingai. Nedarykite smulkių klaidų, kad jūsų neapkaltintų paprastu aplaidumu. Nepriekaištingas darbas įeina į jūsų pareigas. Išnuomoti save visai nereiškia, kad galima elgtis nedrausmingai ir neatsakingai. Tai reiškia, kad veikti reikia šiek tiek nutolus nuo aplinkos, nesukuriant perteklinio potencialo, bet tuo pat metu atliekant viską, ko reikalaujama. Kitu atveju gali kilti nemalonumų. Jūsų aplinkoje visada atsiras žmonių, paskendusių darbe. Jie pasąmonėje pajus, kad save išnuomojot, t. y. nededate ypatingų pastangų, tačiau veikiate efektingai. Šie krapštukai intuityviai ims ieškoti priekabių, kad pagautų konkurentą nusižengiant. Kai tik padarysite klaidą, jie jus užsipuls.
Klaida gali būti elementari, todėl bus apmaudu. Pvz., jūs pavėluosite į darbą, ką nors pamiršite ar pražiopsosite. Jei būtumėte apsikrovęs darbu, į jūsų klaidą nekreiptų dėmesio. O dabar jus apkaltins tuo, kad darbą vertinate atsainiai.
Panašios situacijos susidaro ne tik darbe, bet ir šeimoje, artimųjų ratelyje. Todėl bet kurioje situacijoje, kai save išnuomojate, būtina tiksliai atlikti savo pareigas, kad jums negalėtų nieko prikišti. Jūsų vidinis stebėtojas - Prižiūrėtojas - turi stebėti, kad dirbtumėte nepriekaištingai. Kitaip vėl nugrimsite į švytuoklės žaidimą. Vidinis prižiūrėtojas neturi nieko bendra su asmenybės susidvejinimu. Tiesiog stebi, ką darote ir kaip. Tai aptarsime kituose skyriuose.
Norisi paprieštarauti: juk įprasta dirbti „iš širdies". Žiūrint koks darbas. „Pasišventimas darbui" pateisinamas tik tada, kai tikslas yra pats darbas. (Apie jūsų tikslą dar pakalbėsim.) Tokiu atveju darbas būtų tunelis, vedantis jus į sėkmę. Jis suteikia energijos, džiaugsmo, įkvėpimo ir pasitenkinimo. Jei esate vienas tų retai pasitaikančių laimingųjų, kurie tvirtai gali pasakyti šiuos žodžius apie savo darbą, jums nėra ko rūpintis.
Visus išdėstytus teiginius galima pritaikyti ir mokymuisi. Toliau šiame skyriuje aptarsime gyvenimiškas situacijas, kuriose susidaro perteklinis potencialas, ir kokius padarinius sukelia pusiausvyros jėgų veikla.