01-13-2024, 04:04 PM
1. Štai šitos Žosmės esančios amžinai nesupranta žmonės nei prieš išgirsdami, nei kartą išgirdę. Mat viskam randantis pagal šią Žosmę, Jie panašūs į [jos] nepatyrusius, nors patiria ir tokius kalbesius, ir tokius darbus, kaip aš dėstau, kiekvieną pagal prigimtį atskirdamas ir išklodamas, kaip yra. 0 kitiems žmonėms lieka paslėpta tai, ką jie veikia ovyje, lygiai kaip ir tai, ką maršai atiduoda miegodami.
2. Su kuo labiausiai be paliovos bendrauja – su šia Žosme, – jie nesutaria, – ir su kuo kas dieną susiduria, tai jiems svetima rodosi.
3. Tokių dalykų nenuvokia dauguma, kurie su jais susiduria, ir nepažįsta patyrę, o jiems tiktai regisi.
4. Išgirdusieji ir nesupratę panašūs į kurčius – tai apie juos liudija posakis: „Būdami čia nebūna“.
6. Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką.
7. Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką.
8. Miegantieji yra to, kas vyksta pasaulyje, dirbėjai ir bendradarbiai.
9. Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems.
11. Nuvokimas bendras visiems.
12. Ne manęs, bet Žosmės išklausiusiems išmintinga sutarti visa viena esant.
13. Yra Viena Išmintinga – žinoti sprendimą, visus daiktus per visus vairuojantį.
14. Būtina žinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė –vaidas, ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi [pagal jį].
15. Viena Išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori vadintis Dzeuso vardu.
16. Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi.
17. Teisybės vardo jie nežinotų, jei tokių dalykų [t.y. neteisybės] nebūtų.
18. Dievas – diena naktis, žiema vasara, kova taika, sotis alkis: keičiasi kaip kad kai [kas] sumaišyta su smilkalais vadinama pagal kiekvieno jų kvapą.
19. Karas – visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus – kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus – laisvaisiais.
20. Nemarūs marūs, marūs nemarūs, kitų mirtimi gyvi, kitų gyvenimu mirę.
21. Tas pat buva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena: nes šitai, pavirtę, yra anuo ir ana tai, vėl pavirtę, šituo.
22. Žmogus naktį, kai jo rega užgesinta, užsižiebia žiburį, o gyvenime [žmogus] miegodamas užsižiebia mirtimi, budėdamas – miegu.
23. Mirtis – ką ovyje regim, o ką miegodami – miegas.
24. Gimusieji geidauja gyventi – ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.
26. Lavonai už mėšlą išmestinesni.
28. Didingos mirties burtas didingą atneša dalią.
29. Arėjo nukautus gerbia dievai ir žmonės.
30. Mirusių žmonių laukia tai, ko jie nei tikisi, nei vaizduojasi.
31. Nesitikėdamas netikėta neatras – [yra] nesuieškoma ir neprieinama.
32. Didžiuma dieviškųjų dalykų per netikėjimą išvengia pažinimo.
33. Žmogiškus vaizdinius laikė vaikų žaislais.
34. Vaizdinimąsi vadino šventąja liga.
36. Žmonės dėl aiškių dalykų pažinimo apsigauna panašiai kaip Homėras, kuris buvo už visus graikus išmintingesnis. Mat ir jį apgavo utėlinėjęsi vaikai, pasakę: „Ką pamatėme ir sugavome, tą paliekame, ko nepamatėme ir nepagavome, tą nešamės.“
37. Valdovas, kurio yra ta pranašavietė Delfuose, nei žosta, nei slepia, bet duoda ženklą.
38. Gimtis mėgsta slėptis.
39. Neiškylanti aikštėn dermė už iškylančią galingesnė.
40. Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su pačiu savimi sutaria: tai – atvirkščiai apgręžta dermė, kaip lanko ir lyros.
41. Priešprieša naudinga, ir iš besiskiriančiųjų – gražiausia dermė.
44. Kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats.
45. Rato apskritimo pradžia ir pabaiga bendra.
46. Jūra – tyriausias ir suterščiausias vanduo: geriamas ir išganingas žuvims, negeriamas ir pražūtingas žmonėms.
47. Asilai mieliau renkasi šiaudus negu auksą.
48. Kiaulės srutomis džiaugiasi labiau negu švariu vandeniu.
52. Pagavos: visumos ir nevisumos, sutelktis išskirtis, darna nedarna: iš visų viena ir iš viena visi.
54. Šlamštas, pabertas kaip papuola, – gražiausia darna.
55. Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas iš dievų, nei kas iš žmonių sukūrė, bet buvo ji amžinai, ir yra, ir bus – amžinai gyva ugnis, pagal saiką įsižiebianti ir pagal saiką užgęstanti.
56. Visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip, kaip auksui prekės ir prekėms auksas.
57. Ugnies atogrįžos: pirma jūra, o iš jūros – perpus žemė, perpus ugninė vėtra. [...] Jūra išsilieja ir seikėjasi iki tokio mato, koks buvo pirma.
58. Ugnis - stygius ir sotis.
59. Ugnis - nuovoki.
60. Visus [daiktus] teis ir pasmerks užklupusi ugnis.
61. Amžinastis yra vaikas vaikaujantis, kauliukus metantis: vaiko yra karalystė.
62. Šitą viską vairuoja Perkūnas.
63. Kiekvienas padaras botagu ganomas.
64. Būdas žmogaus dievybė.
65. Žmogiškas būdas nevaldo sprendimų, o dieviškas valdo.
66. Vyras paikas dievybės akyse, kaip vaikas – vyro.
67. Gražiausia is beždžionių šlykšti, palyginti su žmonių gimine. Išmintingiausias is žmonių prieš Dievą atrodys bezdžionė ir išmintimi, ir grožiu, ir visa kuo kitu.
77. Puikybę reikia gesinti labiau negu gaisrą.
78. Liaudžiai reikia ginti įstatymą nelyginant [miesto] mūrą.
79. Įstatymas – ir vieno valiai paklusti.
80. Tie, kurie žosta su protu, turi stiprintis tuo, kas bendra visiems, – kaip miestas įstatymu ir dar daug stipriau, – mat visi žmogiškieji įstatymai maitinami vieno dieviškojo; jo valdos siekia tiek toli, kiek tik nori, ir yra pakankamas visiems, ir [juos] viršija.
81. Kilniausieji renkasi Viena vietoj visa ko: amžinai tveriančią šlovę – vietoj marių [daiktų]: tačiau dauguma persisotinę kaip galvijai.
82. Sveikai nuvokti – dorybė didžiausia ir išmintis: tiesą žosti bei elgtis įsiklausant pagal prigimtį.
83. Visiems žmonėms duota save pačius pažinti ir sveikai nuvokti.
84. Nemokšiškumą geriau slėpti.
85. Apie didžiausiuosius dalykus nespręskime bet kaip.
86. Kieno tik žosmes esu girdėjęs, nė vienas to nepasiekia, kad pažintų Išmintinga nuo visų atsiskyrus.
87. Daug žemės perkasa aukso ieškotojai ir maža teranda.
88. Išmintin linkę vyrai turi būti geri daugybės dalykų žinovai.
89. Daugžinybė proto neišmoko, antraip Hėsiodą būtų išmokius ir Pytagorą, ar vėlgi Ksenofaną bei Hekatają.
90. Pytagoras, Mnėsarcho sunus, iš visų žmonių labiausiai išsimiklino žiniarinkystėje ir, tuos raštus susirankiojęs, išmintį sau pasidarė, daugžinybę ir suktybę.
93. Priėnėje gimė Biantas, Teutamo sūnus, kurio žos-mė vertesnė negu kitų.
94. Kokį gi protą ar nuovoką jie turi? Nuo liaudies dainių jie sutirpsta ir minią ima per mokytoją, nežinodami, jog „daugel blogų, maža gerų“.
95. Šunes loja ant nepažįstamų.
96. Kvaišas žmogus linkęs būti sukrėstas kiekvienos Žosmės.
98. Hėrakleitas peikia sukūrusįjį: „O kad vaidas pražūtų iš tarpo dievų ir žmonių“.
100. Atrodo, pasak kai kurių [Talis] pirmas ėmėsi žvaigždininkystės. [...] Apie tai liudija ir Hėrakleitas.
101. Neturime [kalbėti ir elgtis] it savo gimdytojų vaikai.
103. Eidamas sielos ribų neatrastum, kad ir kokiu keliu trauktum, – tokia joje žosmės gelmė.
104. Sausas spindesys – išmintingiausia ir kilniausia siela.
105. Sieloms mirtis – tapti vandeniu, vandeniui mirtis – tapti žeme: iš žemės randasi vanduo, o iš vandens – siela.
106. Vyras, kai pasigeria, eina vaikio nebrendėlio vedamas, griuvinėdamas, kur traukia nenutuokdamas – mat drėgną sielą turi.
108. Žmonėms ne geriau pasiekti ko jie nori: sveikatą malonią ir gerą padarė liga, sotį – alkis, poilsį – triūsas.
109. Sunku kovoti su aistra: ko tik nori, ji perka sielos kaina.
110. Tosna pačiosna upėsna įžengiantiems atplūsta vis kiti ir kiti vandens, ir sielos kyla garais iš drėgmės.
111. Ką galima regėti, girdėti, patirti – tam aš teikiu pirmenybę.
112. Akys ir ausys blogos liudytojos barbarų sielas turintiems žmonėms.
114. Akys tikslesnės liudytojos už ausis.
115. Jei visi esantieji daiktai taptų dūmais, [juos] atpažintų šnervės.
119. Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti.
120. Išsisklaido ir vėl susirenka, o greičiau jau nei vėl, nei vėliau, bet vienu metu susitelkia ir nuslūgsta, ir ateina, ir nueina.
121. Į tas pačias upes įžengiame ir neįžengiame, esame [jose] ir nesame.
123 . Šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.
124. Saulė [...] yra kasdien nauja.
125. Saulė neperžengs saiko – antraip ją atras Erinyjos, Teisybės padėjėjos.
126. Jei Saulės nebūtų, nepaisant kitų žvaigždžių, būtų naktis.
127. Daugybės mokytojas – Hėsiodas, dėl kurio jie įsitikinę, kad jis itin daug žinąs, – tas, kuris nepažino dienos ir nakties: juk yra viena!
130 a. Susitinkant mėnesiams tris dienas iš eiles nesirodo [mėnuo] – pirmąją, o antroji – mėnesio pradžia: kartais jis pasikeičia per mažiau, kartais per daugiau [dienų].
130 b . Mėnuo, pasirodęs trečiąją [dieną], tampa pilnatimi šešioliktąją [mėnesio dieną] per keturiolika dienų. [Laiko], kurio trūksta iki saiko, atsikrato per trylika dienų.
2. Su kuo labiausiai be paliovos bendrauja – su šia Žosme, – jie nesutaria, – ir su kuo kas dieną susiduria, tai jiems svetima rodosi.
3. Tokių dalykų nenuvokia dauguma, kurie su jais susiduria, ir nepažįsta patyrę, o jiems tiktai regisi.
4. Išgirdusieji ir nesupratę panašūs į kurčius – tai apie juos liudija posakis: „Būdami čia nebūna“.
6. Todėl reikia sekti tuo, kas bendra, – o daugelis, esant bendrai Žosmei, gyvena tarsi turėtų nuosavą nuovoką.
7. Ovyje būnantiems yra viena ir bendra [pasaulio] sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką.
8. Miegantieji yra to, kas vyksta pasaulyje, dirbėjai ir bendradarbiai.
9. Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems.
11. Nuvokimas bendras visiems.
12. Ne manęs, bet Žosmės išklausiusiems išmintinga sutarti visa viena esant.
13. Yra Viena Išmintinga – žinoti sprendimą, visus daiktus per visus vairuojantį.
14. Būtina žinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė –vaidas, ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi [pagal jį].
15. Viena Išmintinga vienui viena ir nenori, ir nori vadintis Dzeuso vardu.
16. Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi.
17. Teisybės vardo jie nežinotų, jei tokių dalykų [t.y. neteisybės] nebūtų.
18. Dievas – diena naktis, žiema vasara, kova taika, sotis alkis: keičiasi kaip kad kai [kas] sumaišyta su smilkalais vadinama pagal kiekvieno jų kvapą.
19. Karas – visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus – kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus – laisvaisiais.
20. Nemarūs marūs, marūs nemarūs, kitų mirtimi gyvi, kitų gyvenimu mirę.
21. Tas pat buva gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena: nes šitai, pavirtę, yra anuo ir ana tai, vėl pavirtę, šituo.
22. Žmogus naktį, kai jo rega užgesinta, užsižiebia žiburį, o gyvenime [žmogus] miegodamas užsižiebia mirtimi, budėdamas – miegu.
23. Mirtis – ką ovyje regim, o ką miegodami – miegas.
24. Gimusieji geidauja gyventi – ir gauti mirties dalias, ir dar vaikus palieka [naujoms] mirties dalioms gimti.
26. Lavonai už mėšlą išmestinesni.
28. Didingos mirties burtas didingą atneša dalią.
29. Arėjo nukautus gerbia dievai ir žmonės.
30. Mirusių žmonių laukia tai, ko jie nei tikisi, nei vaizduojasi.
31. Nesitikėdamas netikėta neatras – [yra] nesuieškoma ir neprieinama.
32. Didžiuma dieviškųjų dalykų per netikėjimą išvengia pažinimo.
33. Žmogiškus vaizdinius laikė vaikų žaislais.
34. Vaizdinimąsi vadino šventąja liga.
36. Žmonės dėl aiškių dalykų pažinimo apsigauna panašiai kaip Homėras, kuris buvo už visus graikus išmintingesnis. Mat ir jį apgavo utėlinėjęsi vaikai, pasakę: „Ką pamatėme ir sugavome, tą paliekame, ko nepamatėme ir nepagavome, tą nešamės.“
37. Valdovas, kurio yra ta pranašavietė Delfuose, nei žosta, nei slepia, bet duoda ženklą.
38. Gimtis mėgsta slėptis.
39. Neiškylanti aikštėn dermė už iškylančią galingesnė.
40. Jie nesuvokia, kaip išsiskirdamas su pačiu savimi sutaria: tai – atvirkščiai apgręžta dermė, kaip lanko ir lyros.
41. Priešprieša naudinga, ir iš besiskiriančiųjų – gražiausia dermė.
44. Kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats.
45. Rato apskritimo pradžia ir pabaiga bendra.
46. Jūra – tyriausias ir suterščiausias vanduo: geriamas ir išganingas žuvims, negeriamas ir pražūtingas žmonėms.
47. Asilai mieliau renkasi šiaudus negu auksą.
48. Kiaulės srutomis džiaugiasi labiau negu švariu vandeniu.
52. Pagavos: visumos ir nevisumos, sutelktis išskirtis, darna nedarna: iš visų viena ir iš viena visi.
54. Šlamštas, pabertas kaip papuola, – gražiausia darna.
55. Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas iš dievų, nei kas iš žmonių sukūrė, bet buvo ji amžinai, ir yra, ir bus – amžinai gyva ugnis, pagal saiką įsižiebianti ir pagal saiką užgęstanti.
56. Visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip, kaip auksui prekės ir prekėms auksas.
57. Ugnies atogrįžos: pirma jūra, o iš jūros – perpus žemė, perpus ugninė vėtra. [...] Jūra išsilieja ir seikėjasi iki tokio mato, koks buvo pirma.
58. Ugnis - stygius ir sotis.
59. Ugnis - nuovoki.
60. Visus [daiktus] teis ir pasmerks užklupusi ugnis.
61. Amžinastis yra vaikas vaikaujantis, kauliukus metantis: vaiko yra karalystė.
62. Šitą viską vairuoja Perkūnas.
63. Kiekvienas padaras botagu ganomas.
64. Būdas žmogaus dievybė.
65. Žmogiškas būdas nevaldo sprendimų, o dieviškas valdo.
66. Vyras paikas dievybės akyse, kaip vaikas – vyro.
67. Gražiausia is beždžionių šlykšti, palyginti su žmonių gimine. Išmintingiausias is žmonių prieš Dievą atrodys bezdžionė ir išmintimi, ir grožiu, ir visa kuo kitu.
77. Puikybę reikia gesinti labiau negu gaisrą.
78. Liaudžiai reikia ginti įstatymą nelyginant [miesto] mūrą.
79. Įstatymas – ir vieno valiai paklusti.
80. Tie, kurie žosta su protu, turi stiprintis tuo, kas bendra visiems, – kaip miestas įstatymu ir dar daug stipriau, – mat visi žmogiškieji įstatymai maitinami vieno dieviškojo; jo valdos siekia tiek toli, kiek tik nori, ir yra pakankamas visiems, ir [juos] viršija.
81. Kilniausieji renkasi Viena vietoj visa ko: amžinai tveriančią šlovę – vietoj marių [daiktų]: tačiau dauguma persisotinę kaip galvijai.
82. Sveikai nuvokti – dorybė didžiausia ir išmintis: tiesą žosti bei elgtis įsiklausant pagal prigimtį.
83. Visiems žmonėms duota save pačius pažinti ir sveikai nuvokti.
84. Nemokšiškumą geriau slėpti.
85. Apie didžiausiuosius dalykus nespręskime bet kaip.
86. Kieno tik žosmes esu girdėjęs, nė vienas to nepasiekia, kad pažintų Išmintinga nuo visų atsiskyrus.
87. Daug žemės perkasa aukso ieškotojai ir maža teranda.
88. Išmintin linkę vyrai turi būti geri daugybės dalykų žinovai.
89. Daugžinybė proto neišmoko, antraip Hėsiodą būtų išmokius ir Pytagorą, ar vėlgi Ksenofaną bei Hekatają.
90. Pytagoras, Mnėsarcho sunus, iš visų žmonių labiausiai išsimiklino žiniarinkystėje ir, tuos raštus susirankiojęs, išmintį sau pasidarė, daugžinybę ir suktybę.
93. Priėnėje gimė Biantas, Teutamo sūnus, kurio žos-mė vertesnė negu kitų.
94. Kokį gi protą ar nuovoką jie turi? Nuo liaudies dainių jie sutirpsta ir minią ima per mokytoją, nežinodami, jog „daugel blogų, maža gerų“.
95. Šunes loja ant nepažįstamų.
96. Kvaišas žmogus linkęs būti sukrėstas kiekvienos Žosmės.
98. Hėrakleitas peikia sukūrusįjį: „O kad vaidas pražūtų iš tarpo dievų ir žmonių“.
100. Atrodo, pasak kai kurių [Talis] pirmas ėmėsi žvaigždininkystės. [...] Apie tai liudija ir Hėrakleitas.
101. Neturime [kalbėti ir elgtis] it savo gimdytojų vaikai.
103. Eidamas sielos ribų neatrastum, kad ir kokiu keliu trauktum, – tokia joje žosmės gelmė.
104. Sausas spindesys – išmintingiausia ir kilniausia siela.
105. Sieloms mirtis – tapti vandeniu, vandeniui mirtis – tapti žeme: iš žemės randasi vanduo, o iš vandens – siela.
106. Vyras, kai pasigeria, eina vaikio nebrendėlio vedamas, griuvinėdamas, kur traukia nenutuokdamas – mat drėgną sielą turi.
108. Žmonėms ne geriau pasiekti ko jie nori: sveikatą malonią ir gerą padarė liga, sotį – alkis, poilsį – triūsas.
109. Sunku kovoti su aistra: ko tik nori, ji perka sielos kaina.
110. Tosna pačiosna upėsna įžengiantiems atplūsta vis kiti ir kiti vandens, ir sielos kyla garais iš drėgmės.
111. Ką galima regėti, girdėti, patirti – tam aš teikiu pirmenybę.
112. Akys ir ausys blogos liudytojos barbarų sielas turintiems žmonėms.
114. Akys tikslesnės liudytojos už ausis.
115. Jei visi esantieji daiktai taptų dūmais, [juos] atpažintų šnervės.
119. Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti.
120. Išsisklaido ir vėl susirenka, o greičiau jau nei vėl, nei vėliau, bet vienu metu susitelkia ir nuslūgsta, ir ateina, ir nueina.
121. Į tas pačias upes įžengiame ir neįžengiame, esame [jose] ir nesame.
123 . Šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.
124. Saulė [...] yra kasdien nauja.
125. Saulė neperžengs saiko – antraip ją atras Erinyjos, Teisybės padėjėjos.
126. Jei Saulės nebūtų, nepaisant kitų žvaigždžių, būtų naktis.
127. Daugybės mokytojas – Hėsiodas, dėl kurio jie įsitikinę, kad jis itin daug žinąs, – tas, kuris nepažino dienos ir nakties: juk yra viena!
130 a. Susitinkant mėnesiams tris dienas iš eiles nesirodo [mėnuo] – pirmąją, o antroji – mėnesio pradžia: kartais jis pasikeičia per mažiau, kartais per daugiau [dienų].
130 b . Mėnuo, pasirodęs trečiąją [dieną], tampa pilnatimi šešioliktąją [mėnesio dieną] per keturiolika dienų. [Laiko], kurio trūksta iki saiko, atsikrato per trylika dienų.