01-13-2024, 02:50 PM
Autorius apie save...
Esu gimęs 1922 m., lietuvis, politinėms partijoms nepriklausau. Už ginkluotą pasipriešinimą TSRS santvarkai 1944m. buvau įkalintas Alytaus, Marijampolės kalėjimuose, teistas 10 m. lagerio ( dirbau Vorkutos anglies šachtoje Nr.2 ), po to tremtyje dirbau Turuchansko miško pramonės ūkyje. Dabar gyvenu Lietuvoje ir esu žemdirbys. Šalia pagrindinio darbo duomiuosi mėgėjiška filosofija. Aprašyta tema pradėjau domėtis kalėjime, nagrinėdamas kameros draugų sapnus. Visą teoriją baigiau formuluoti 1953 m. Sibire (aišku, tai buvo dar tik apmastymuose). Dar būdamas tremtyje savo mintimis norėjau pasidalinti su filosofijos žinovais. Parašiau prašymą, kurį įteikiau savo KGB komendantui. Po kelių mėnesių gavau leidimą vykti į Krasnojarsko KGB vadovybę. Tačiau ten gavau paaiškinimą, kad filosofijoje viskas aišku, ir jos klausimai nenagrinėtini... Tad ir toliau teko mąstyti šiuo klausimu vienam.
Tuo tarpu pastarųjų dešimtmečių įvykiai patvirtino mano tyrinėjimų išvadas, bei kai kurias prognozes ( 1953 m. atrastu dėsniu buvo galima progrnozuoti TSRS politinių įvykių eigą ), ir tai mane dar kartą paskatino pasidalinti savo mintimis su mąstančiais žmonėmis. To rezultatas - šis darbas.
Mykolas Blaževičius,
Ašmintos kaimas, Prienų rajonas.
[/HR]
Kosmosas, Žmogus, Dvasia, Mintys (Redaguoja: Arūnas Berulis)
Šiandien daug kas žinoma apie kosmosą, tačiau nemažiau ir nežinomybės. Žmogus taip pat biologiškai daugiau mažiau atpažintas, Dvasią aiškina teologija.Atrodytų, ko dar betrūksta, gyvenk žmogau ir džiaukis mūsų gražioje žemelėje.
Tačiau net ir sukaupęs daug mokslinių ir teologinių žinių, galintis valdyti sudėtingą techniką, mokantis daug ką griauti ir statyti žmogus tiek kasdieniškoj buity, tiek tūkstančių žmonių gerbūvį ir net gyvybę nulemenčiuose sprendimuose atsiduria situacijose, iš kurios neranda teisingos išeities. O kartais, tarytum nežinomos jėgos pastūmėtas, žmogus pasirenka blogiausią išeitį. To pasekoje įvyksta tragedija. Vieni tokiais atvejais kaltina žmogų, kiti - įvairius veiksnius, o treti - tiesiog pasako "Tokia Dievo valia". Ar šio posakio prasmė turi racionalų grūdą? Kodėl tokia Dievo valia? Dabar mokslas į tokius klausimus nebando atsakinėti, jis tokius klausimus neigia.
Anksčiau moksle pažangos prielaida buvo nauja informacija. Darant tyrinėjimus ir vystantis skaičiavimo technikai, yra kaupiama vis daugiau ir daugiau naujos informacijos. Tačiau stambių, moksle perversmą darančių šuolių jau senokai nėra. Šios stagnacijos priežastimi, kaip daug kas pripažįsta, yra stagnacija šiuolaikinėje pasaulėžiūroje. "Visa tai leidžia tvirtinti, kad mus supančio pasaulio supratimas turi kažkokią labai svarią pasaulėžiūros spragą, dėl kurios negalima suvokt svarbiausių tiesų, o be jų neįmanoma tolesnė įvairių mokslo sričių raida".
Taigi, dabar mokslas panašus į keturratį vežimą, pas kurį trys ratai yra, o vieno trūksta. Tie trys ratai - materija, laikas ir erdvė. O kas ketvirtas?
Apie tai skaitytojui siūlome susipažinti su nauja pasaulėžiūra: visiškai skirtingu kosminės priklausomybės, Dievo valios - dvasinės priklausomybės supratimu. Siūlomas kelias eina per religijų gilesnį išsiaiškinimą, supratimą, iš anksto nekeliant tikslo paneigti ar kultivuoti, o naudojant kaip aprašymą mokslinėms dvasinės savybės studijoms.
Anksčiau pažangiausi mokslininkai tvirtino, kad nėra Dievo, nėra dvasių, viskas šiame pasaulyje elementaru, išmatuojama, pasveriama; kad nėra jokių antgamtinių jėgų, kurios veiktų žmogų, žemę. Tačiau kai mokslas pasistūmėjo pirmyn dar toliau, pamatė, kad egzistuoja daug reiškinių, kurių paaiškinti remiantis vien materialistine teorija neįmanoma. Dabar mokslininkai samprotauja apie "to kažko" egzistavimą, kurio neįmanoma nei apibrėžti, nei išmatuoti. Vieni tai vadina "neląsteline informacija", kiti "antimaterija", dar kiti - "šešėline materija" ir t.t.. Kaip "tą kažką" bepavadintum, jis veikia ir mus - žmones, mūsų smegenis, mūsų mintis. Nors mes to tiesiogiai ir nejaučiame, ir tuo labiau, paaiškinti to negalime, jis veikia mus panašiai kaip traukos, elektromagnetinės ir kitos jėgos ir laukai, kurių mes nejaučiame, bet esame veikiami ir nesustodami sukamės apie žemės ašį, lakstome pasiutusiu greičiu apie Saulę. Jeigu mes negalime suprasti ir paaiškinti, kodėl elektromagnetinių bangų veikiami metalo plokštėje esantys elektronai nusprendžia suvažiuoti į vieną pusę, bet pripažįstame, kad taip yra, kodėl tada mums taip sunku pripažinti kad smegenys esančios "to kažko" lauke gali būti veikiamos ir įtakojamos dirbti vienaip ar kitaip - kurti vienokias ar kitokias mintis?
Tuo tarpu jau žiloje senovėje "to kažko" egzistavimą ir poveikį žmonės pastebėjo, ir nors to išmatuoti ir nebuvo galima, jie tuo tikėjo. Apie tai byloja visoje žemėje gyvavusios ir gyvuojančios religijos.
Taigi, apie visa tai - šio straipsnio tęsiniuose. O jei jūs susidomėjote ir norėtumėte šiais klausimais padiskutuoti, pasiaiškinti ar pasidalinti idėjomis - autorius visada tam pasiruošęs.
[/HR]
( I tęsinys)
BENDRAIS BRUOŽAIS APIE DVASIĄ
Kaip tikimės, skaitytojas suprato, kad siūloma tema skirta dvasinės savybės atpažinimui. Mėginsime išsiaiškinti kaip ir kodėl dvasia yra kaip ketvirta komponentė ir atatinkama prasme tolygi materijai, laikui ir erdvei. Pagal atatinkamas teorines išvadas, kurias skaitytojas vėliau sužinos, dvasinė savybė yra viena ketvirtoji vieneto dalis, - vieneto, - kurį vadiname būtimi.
Šiai savybei, pabrėšime - kol kad, nebuvo atrastas dėsningumas, be ko negalima jos konstatuoti. Todėl iki mūsų dienų mįslinga savybė tebėra tik ginčų ir garbinimo maldose objektu. Ir, noriu vėl pabrėžti, garbinama ne be reikalo, nes savo prigimtimi pasireiškia būtyje apvaisindami erdvės taškus. T.y., aptariama savybė sąlygoja susikoncentravimą taip vadinamo "sąveikų lauko" materialioms formoms, visiems taškams erdvėje ir gyvybei reikštis.
Manome, tikslinga pastebėti ir apie Dievo valios supratimą. Tikėtina, kad ši paslaptinga valia gali būti neginčitinai suprasta realybės plotmėje. Tereikia pagalvoti: juk žinome, kad materija plazmos būvyje yra ta pati, bet jau gali turėti fantastiškai pakitusį sąveikų lauką, kurį stebime kamuolinio žaibo ar skraidančio objekto pasireiškime ir panašiai. Tačiau materija, tapusi žmogaus smegenų sistema, jau gali turėti į mūsų proto supratimą neįtelpantį pakitusį sąveikų lauką, tebevadinamą Dievu.
Tik todėl (galima drąsiai teigti) ir stebuklai susiję su žmogaus smegenų veikla tebesuprantami nepaaiškinamais.
Ką galima pasakyti apie "svarią spragą" pasaulio sandaros supratime, susijusią su taip vaidinama dvasia?
Empyrinis mokslas bandė aiškint "TĄ KAŽKAS" prieš tris šimtmečius pavadintą "sąveikos lauku", bet vėliau tarsi leidžia sau įmigti. Nors gerai žinoma materiali savybė pasikeitus jos būvio formai niekur nepranyksta - "šiluminės mirties" nėra. Tad kaip gali kažkur priešybe egzistuojanti jau neabejotinai suprantama antimaterija įtalpinta į terminą "TAS KAŽKAS"? Ji neprapuola, ji tiesiog nekonstatuota savybė.
Prisiminkim, ką apie pasaulio sandarą yra pasakęs biblijinis mokslas. Palieskime vieną kitą sampratą:
"VARDAN DIEVO TĖVO sūnaus ir šv.dvasios"
"GARBĖ DIEVUI TĖVUI sūnui ir šv.dvasiai"
Privalome sutikti, šių frazių prasmė turi nemirtingą tiesą. Taip pat pastesime, kad ne visiems ši prasmė suprantama ir neginčijama.
Pirma: savybę, kuriai mes pavaldūs vadinkime Dievu.
Antra: žmonija, gyvybė, yra šio tėvo.
Trečia: dvasia materiją paverčia gyva.
Ketvirta: mums suvokiama būtis egzistuoja laike, erdvėje.
Argi neverta pagarba šioms savybėms, kuriose reikšiasi būtis? Juk dvasia reikškiasi laike, erdvėje. Tad kodėl jai išskirtina pagarba? Ar tik ne vien dėl to kad nesugebama dvasios atpažinti (kartoju) kaip tolygų trims tam tikru lygiu suprantamus komponentus?
Temos įžangoje paminėjome klausimą: kodėl tokia Dievo valia?
Šio klausimo aptarinėjimas, tam tikrų įsitikinimų žmonėms, gali būti nepriimtinas ir vertinamas neigiamai, nes liesti Dievą ar jo valią "mirtingam žmogui" yra TABU.
Visų pirma, jei būtų liečiamas Dievas, TABU galioja. Kadangi šiame termine yra paprasčiausiai dvi prasmės. Mes norime nagrinėti tik tą prasmę, kurią susikūrė žmonės, neliesdami klausymo kas sukūrė materiją, dvasią, laiką, erdvę, ko pasekoje reiškiasi būtis.
Prisiminkime: elektro-mangetinės bangos, visuotinė trauka, mums kartais mirtinai pavojingos - parpuolame, susižeidžiame, kartais net mirtinai. Kartu suprantame, kitaip neįmanoma mūsų būtis. Ypač plačiai naudojamos ir pritaikomos įvairių rūšių bangos (taip pat ir tos, kurių kilmė nėra iki galo išaiškinta).
Nekonstatuota savybė, kurią mums nepastebimai sąmoningai ar nesąmoningai atpažysta mūsų smegenys, suformuoja vidinius pojūčius užprogramuotai veiklai, o veiklą suprantame vien savo proto produktu. Tai galima palyginti su judėjimu erdvėje (saulės atžvilgiu), nors mes tuo tarpu gulime lovoje, jaučiame ramybę ir apie tai net nesusimastom.
Manome, skaitytojas paklaustų, kam kalbėti apie nesuprantamus dalykus, kam reikalinga kalba kurios motina mūsų nemokė ir panašiai.
Dievas ar Gamta (kaip bepavadintum) davė mums gyvybę ir visas tas dovanas kuriomis naudojamės. Tad gerbkime visagalį, taip kad būtume laimingi, turtingi ir t.t.?
Minėjome Dievui, jo sūnui ir šv. Dvasiai gražius, prasmingus pagarbos žodžius. Faktai rodo grėsmingą žmonijos dorovės situaciją, kitaip tariant dvasinės "ekologijos" krizę, žmonių gyvybių beprasmišką žūtį. Tad faktai diktuoja suprasti, kad nemokame pasiimti tų vertybių, kurias gali mums duoti Dievas. Tam reikalingos žinios mokėti atskirti Dievą nuo savojo susiformuoto "sąveikos lauko". Apie tai seka pavyzdys.
"Kiekviena lemtis užprogramuota" (sako aiškiaregiai ir kai kurie fenomenus nagrinėjantys mokslininkai). Kad šioje filosojos prasmėje yra tiesa, liudija eilė pavyzdžių. Daug kam žinomas kai kurių žmonių menas įžvelgti žmogaus rankų delnų linijose jo būsimąjį tam tikrų įvykių lemtingumą, arba lemties būrimas kortomis, sapnų aiškinimas ir pan. Bet kol nesugeba to paaiškinti mokslininkai, visa tai pavadinama universaliu žodeliu "kvaila".
Tačiau spaudoje yra ir mokslinės minties straipsnių. Paminėtinas Audriaus Beinoriaus straipsnis "Ar verta įeiti į antipasaulį pro užpakalines duris" (žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 1991m. Nr. 2). Šiam straipsniui ir jo autoriui pilnai pritariu, nes jame aprašoma itin žmogui pavojingi dalykai (dvasios išleidimas iš kūno "paskraidyti" ir t.t.). Negalima kultivuoti to, kas nėra paaiškinta. Bet nereikia nepaaiškintų dalykų "mesti už borto". Jeigu nesiaiškinsime, dar ilgai negalėsime naudotis Dievo dovanomis.
[/HR]
( II tęsinys)
Noriu priminti, kad šiame aptarime mes liečiame daugeliui žmonių suprantamą Dievą egzistuojantį erdvėje, kuriam esame tam tikra prasme pavaldūs. Neliečiame Dievo, kuris mums dovanojo ne vien erdvę, bet ir laiką, materiją, ir aptariamą antimateriją. Šios dvi sampratos išskirtinos, kaip diena ir naktis, nors yra natūralus vienetas laike, mūsų supratimo atžvilgiu.
Tam suprantmai išsiaiškinti (pakartosime) siūlome pabendrauti, pasidaliti mintimis, kalbant apie "kūdykį" bet ne apie "gimdytoją". Panagrinėkime pavyzdį iš jau minėto Audriaus Beinoriaus straipsnio "Ar verta įeiti į antipasaulį pro užpakalines duris" (žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 1991m. Nr. 2). Ten autorius išsamiai nagrinėja dvasinės savybės medžiagą, ir pataria (cituoju):
"Įvaldyti mastymą ir širdį, plėsti sąmonę, ugdyti visų jausmų subtilumą, nuolatinė savidisciplina - toks tikrasis naturalaus dvasinio vystymosi kelias. Bet kokie bandymai "įeiti pro užpakalines duris" yra pavojingas laiko gaišinimas, nes tik tie yra laimėjimai, kurie pasiekiami kaip dvasinio tobulėjimo išraiška" (cit.pabaiga)
Apibendrinant kas išreikšta, galima išvada - turėtų būti ir "priekinės durys", kurias žmogus suradęs galėtų įeiti su empyrinio mokslo žiniomis.
Mūsų darbo tema - surasti tas "duris" ir susipažinti su paslapčių pasauliu įėjus per jas.
Tad kuo remiantis daroma išvada? Pirmiausia atsakysime mokslinių ekspeimentinių darbų išvadomis (cituoju):
"Tuo tarpu visiškai tikėtina, kad smegenyse gali likti kažkas, ko mūsų informacijos ir logikos teorijos paprasčiausiai nepajėgia apimti. Galbūt mūsų smegenyse slypi tokie pasaulio suvokimo būdai, kurie mums nesisapnavo ir nesisapnuos. Labai galimas dalyas, kad gamta pasirūpino, kad smegenys niekada sau neatskleistų pasaulio pažinimo receptų. Jau vien todėl kad visiškai neaišku, kas tada atsitiktų" (cit.pabaiga) (straipsnis "Neuronų pokalbiai", žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 1997m. Nr.5-6). Šių minčių autorius - Skirmantas Janušonis - dirba JAV Masačiūsetso universitete.
Iš pradžių norėčiau aptarti frazę "nežinome, kas tada atsitiktų". Tai tiesa - empirinio mokslo atstovai nežino. Tačiau žmonija turi ir biblijinį mokslą, jo atstovus, kurie mums pasakę, ką daugelis gerai žinome: "Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti". Taip pat tokia pačia prasme yra pasakymai apie "pasaulio pabaigą" su nusakoma šio įvykio data 2000 metų po Kristaus gimimo.
Tame pačiame žurnale buvo ir japonų atatinkamo mokslo žinovų pasisakymas straipsnyje pavadinimu: "Žmonija artėja prie kritinio savo raidos momento".
Tad koks tas raidos momentas? Kodėl jis būtent kritinis?
Apie tai eina kalba.
Sugrįškime prie cituotų gerb. Janušonio minčių. Kaip sako straipsnio pavadinimas ("Neuronų pokalbiai"), žmogaus smegenyse pastoviai vyksta tam tikras darbas, kuris yra nekontroliuojamas žmogaus. Tuo galime įsitikinti kiekvienas, nes kaip žinome, nors žmogus miega, smegenų nekontroliuoja, tačiau smegenys jam sukuria visokiausius vaizdus ir panašiai. Nors ši veikla nekontroliuojama, bet pastebėti jos dėsningumai, šiuos dėsningumus žmonės bando užfiksuoti (kaip pavyzdys - įvairiausio plauko sapnininkai).
Kitas reikalas - kai žmogus užsiima tam tikra veikla ir savo smegenis kontroliuoja. Tad jeigu smegenys pavaldžios savo šeimininkui ir Kosminei nepaaiškintai savybei, tai peršasi išvada - smegenys valdomos žmogaus ir vadinamo Dievo. Žmogaus darbas paprastai visada aiškiai pastebimas, suprantamas, o Dievo darbą žmogaus smegenų veikloje žmogus pastebi labai retai. Bet jeigu Dievas smegenis veikia, tai ši veikla turėtų būti dėsninga. Suraskime tam dėsnį - paaiškės ir Dievo nuveikti darbai per žmogaus smegenis. Tokią išvadą remia žinomas pasakymas, kad "Dievas yra šviesa ir tiesa, dievas yra kiekvienoje vietoje". Prisiminkime ir mokslo paaiškintą taisyklę - materialių kūnų "dievas" - visuotinė trauka - skirtingomis sąlygomis veikia skirtingai - mėnulyje žmogus lengvesnis, bet tai ne todėl, kad traukos principas skirtingas. Nėra prasmės ir gal būt nekorektiška priminti tai kas gerai žinoma. Reikalas tas, kad materija savo prigimtyje turinti antimateriją (ką vėliau galėsime konstatuoti), ir šios priešybės būdamos vienybėje, dalyvavo sukuriant žmogų, kuris irgi yra tiek materialus tiek ir antimaterialus. Ir tai yra suprantama įvairiai, bet lig šiol - neteisingai. Tai ir yra toji "svari spraga".
[/HR]
( III tęsinys)
Pratęsime aptarimą dvasinės savybės ir žmogaus smegenų atpažinimo klausymais. Palietėme savo kūryba labai aktualią temą, nes aptariama žmogui maloni neklystamumo samprata, kaip tai rodo citatos ir komentarai kuriuos mes pateikėme.
Negalima būtų nieko konkretaus pasakyti apie dvasią ir žmogaus smegenis, nesinaudojant žmonijos istorine patirtimi, kas išreikšta remiantis stebimais reiškiniais su apibendrintomis išvadomis, įamžintomis maldose bei teologiniuose teiginiuose. Kaip konkretų faktą pacituosim popiežiaus Jono Povilo II žodžius: "Viskas, kas sukurta geriausia pasaulyje, yra sukūrusi dvasia". Šiais žodžiais dvasininkijos valdovas mums pasako: pirma, kad dvasinė savybė egzistuoja, antra, kad jos didžiausia reikšmė pasaulyje, ir trečia, nurodo, kad visiems mokslams ir jų atstovams reikia atkreipti dėmesį į dvasinę savybę ir būtinai ją atpažinti.
Visa tai ką skaitytojas sužinojo baigiant pastarąją citata ir komentaru, diktuoja klausimą: kuo remiantis išreiškiamas šis temos nagrinėjimas? Kol kas skaitytojui negaliu trumpai, pakankamai aiškiai ir galutinai suprantamai atsakyti. Kodėl? Leiskite paaiškinti.
Visų pirma, mes liečiame žmogaus smegenų savybę, kurioje kaip jau rašyta vyksta nesuprantami dalykai, kuriuos mokslininkai bando aprašyti (pvz., minėtas Janusonis), tačiau vienareikšmiškai to padaryti negali.
Todėl remiantis vien plačiai žinomu mokslu, savo kūrybos paaiškinti negaliu. Tačiau mano kūrybos pagrindas yra 1953m. atrastas dėsnis. Tai gali sukelti neaiškumų: atrastas lyg ir seniai - prieš keletą dešimtmečių, bet visuomenei lyg ir nežinomas. Atsakymas - reikėjo laiko dėsnį eksperimentiškai patikrinti. Kodėl negalima jo išsakyti vienu sakiniu? Todėl, kad yra liečiama paslaptinga žmogaus funkcija - jo smegenų veikla, ir kiekvienas atsakymas gimdo begalę kitų klausimų, o kiekybė čia neperaugs į kiekybę. Štai todėl turiu viską aiškinti atitinkamu eiliškumu ir remtis atatinkamais pavyzdžiais.
Kad žmogus civilizacijos vystymosi eigoje praturtėjo savo žiniomis - tą žino visi. Bet kad žmogus, jo smegenys buvo kuriamos laiko amžinybę, to kol kas netvirtiname.
Žinodami materijos savybę, bet nežinodami jos "atsvaros" - antimaterijos savybės, - negalime teisingai suprasti, kaip fizinės taip ir biologinės gyvybės žemėje, jos atsiradimo priežasties. O svarbiausia, nežinome, kad vadinama dvasia žmogaus gyvybėje bendrauja nuo pat pirmojo momento - nuo žmogaus pradžios. Nežinome, kad ląstelinė informacija bendrauja su neląsteline visose pasireiškimo formose. Nežinome, kad žmogaus smegenų produktas - jų paruošta mintis - atspindi dvi prasmes, sukurtas žemės evoliucijos raidos pasekmėmis ir erdvės civilizacijų amžinybėse patirties pasekmėmis. Bet apie tai skaitykite sekančiame skyrelyje.
[/HR]
( IV tęsinys)
Šiame skyrelyje pratęsime minėtos frazės "viskas, kas sukurta geriausia pasaulyje, yra sukūrusi dvasia" aptarimą.
Žmogaus protas, išreikšdamas aprašytą mintį vadovavosi jam žinoma ląsteline informacija. Šią informaciją jam perdavė žmonės pradedant iškaltais akmenyje hieroglifais ir baigiant šiuolaikinio mokslo sukurta technika. Todėl šios prasmės suprastos tiesos yra sąlyginės absoliučių tiesų atžvilgiu.
Pavyzdžiui: Žmogus gali suprasti, kad "geriausia pasaulyje" yra dvasininkijos mokslas, religijų kūrėjai, ar visa eilė suprastų šventais žmonių ir kitų įžymybių. Tai bus pirmoji tiesa, kuri gali būti ginčijama bet nepaneigiama. Antroji tiesa - "geriausia pasaulyje" - kuriai ginčo nėra, bus mums suvokiamos būties procesas, kaip paaiškės (dvasinė) antimaterialios savybės funkcija, tolygi materijai, laikui, erdvei.
Taigi, išvada: žmogus žino ir nežino ką jis pasako.
Teatleidžia už tokią išvadą įsižeidęs skaitytojas, ją vėliau paremsime atitinkamais faktais ir teoriškai. Kol kas eina kalba susijusi su antrąja prasme, kurią žmogaus smegenys atspindi jam nejaučiant, o kodėl taip vyksta, norėčiau aptarti keliomis mintimis.
Kaip jau minėta, nieko konkretaus apie dvasinės savybės ir žmogaus smegenų veiklą negalima pasakyti nesinaudojant tolimosios praeities žmonijos protais. Tad prisiminsime jų stebimų reiškinių apibendrintas išvadas minėtu klausimu.
Kaip žinome, yra teigiama: žmogus turi nemirtingą sielą. Jeigu taip, tai žmonijos sielos susiformavę į apibendrintą savosios būties "žiniją" ir į ten atsinešę su žmogaus kūnais užgyventą patirtį, kuri reiškiasi kaip nelastelinė informacija, bendraujanti su lasteline nuo lytinių lastelių virsmo gyvybe iki žmogaus mirties jo smegenyse. Taigi, išvada - vadinant amžinybėmis erdvės civilizacijų sukurtą "Dievą" visagaliu viešpačiu, bus sąlyginė tiesa, nes ši savybė apvaisina visus tam palankius taškus gyvybe erdvės begalybėje, kuri yra (atatinkama prasme) savo viešpačiui pavaldi.
Pakomentuosiu šią išvadą.
Tolimosios praeities žmonijos protai apibendrino išvadą - žmogus pavaldus tam kažkam, t.y. Dievui.
Taip pat jie pastebėjo sielos nemirtingumą - nes miršta tik materialus kūnas. Kūnas gyvendamas naudojosi praeityje gyvenusių kūnų patirtimi, susikurta informacijos sistema. Materialus žmogaus kūnas gyvenu su susiformavusiu antikūnu, vadinamu siela. Siela, buvusi kūno nemateriali savybė, su kaip nemirtinga, taip ir bendro gyvenimo su kūnu patirtimi, negali būti, o paskui kažkur išnykti.
Aptariamoje dvasininkijos valdovo frazėje pirmoji prasmė laisvai suprantama, aprašytos prasmės plotmėje. Antroji - kuri (kartojame) žmonijos mokslui nežinoma nes nekonstatuota antimateriali savybė, kaip vienetas materialios savybės (pakartosim) moksline prielaida vadinama "antimaterija", "šešėline materija" ar pan.
Todėl šaltinis, iš kurio išteka mintis, savo "vandeniu" maitina, laisvai ir sunkiai suprantamą antrąją prasmę, kuri pirmosios atžvilgiu yra absoliuti. Todėl fizinis žmogaus kūnas, jo smegenys sujungtos su žemės evoliucine patirtimi, išreiškia prasmę tik žemės evoliucijos patirties lygiu.
Antifizinis žmogus savo vadinama siela ar pan. Turėdamas smegenis - jų neuronus antimaterialios savybės viename su materialia savybe vienete gimdo prasmę analogišką sąvajai prigimčiai.
[/HR]
( V tęsinys)
Šiuo skyreliu apžvelgsime jums pateiktą kūrybą, papildant keleto faktų aprašymu. Tuo užbaigsime pasiūlymą susimastyti apie mus supančio pasaulio supratimą.
Tikimės, skaitytojas, galėjęs susipažinti su ankstesniuose skyreliuose aprašyta tema, bus supratęs ir kūrybos tikslą, kuriuo siekiama konstatuoti (dvasinės) antimaterialios savybės apsireiškimą mums suvokiamos būties procese, ir visa kita, kas liečia žmogaus smegenų atpažinimą. Tai aprašoma neprofesionalios filosofijos sąvokomis, tačiau tai mus įgalintų pasinaudoti erdvėje ir laike, praeities amžinybėje (danguje) gyvenusių žmonių civilizacinės kaitos nelastelinėje informacijoje įamžinta patirtimi.
Pakartojau tai, kas jau tam tikra dalimi žinoma ir komentuota. Tačiau aprašyti komentarai, šia neįprastai sudėtinga tema, galėjo būti neteisingai suprantami arba išvis nesuprantami dėl eilės priežasčių, kurias aptariant teks papildyti tam tikrus pavyzdžius ir komentarus.
Pirmiausiai apie priežastis.
Neurobiologų žodžiais, smegenys - sudėtingiausia Visatos sistema. Taigi, tai, kad nagrinėjamas objektas - sudėtingiausias, yra svari priežastis. Tikslo sudėtingumo apibūdinimui galim paminėti pavyzdį, tarkime apie tai, kaip žmonijos mokslas sukūrė erdvėlaivio modelį ir praktiškai įgyvendino ankstesnę žmogaus išreikštą fantaziją - aplankė mėnulį. Sunku ar lengva buvo tai padaryti ir kiekvienam suprantamai aprašinėti? Tačiau mūsų aprašoma tema liečia ne žmonijos kūrybą - tai ir yra priežastis, dėl kurios dažnai tenka sugrįžti, kartoti ir papildyti faktus bei komentarus. Apie žmogaus kosminę priklausomybę tūkstantmečius svarstė žinomi ir nežinomi autoriai, tačiau ir jų išvados, kol kas, vieniems - neliečiama tiesa, kitiems - "nei paveikslas, nei rėmai". Šiais samprotavimais apsiribosiu, aiškindamas priežastis, dėl kurių yra galimas neteisingas mano kūrybos supratimas.
"Nuo žodžių - prie darbų". Žmogus, norėdamas žmogui parodyti savo darbą, turi jį rodyti atitinkamu atstumu. Įsivaizduokime žmogų, kuriantį laužą žmonių sukrauta jam medžiaga. Stebėtojas, priklausomai nuo atstumo, pirmiausiai pamatys dūmus, ir artėdamas, priklausomai nuo jo turimų žinių, galės spręsti apie degančią medžiagą ir jos skleidžiamą šilumą.
Aprašinėjant savo kūrybos tikslą ir problematiką, būtina stebėtoją priartinti atitinkamu atstumu atsižvelgiant į jo žinių lygį, kuris daugeliu atvejų lygus nuliui, arba artimas tam.
Pateiksiu keletą apibendrinančių pavyzdžių, kuriais norėčiau skaitytoją priartinti prie teisingo kūrybos supratimo, kad būtų galima "atskirti dūmus nuo ugnies šilumos". Visa tai - vardan žmonijos ateities.
Įsivaizduokim šio laikmečio žmogų su žiniomis ir priemonėmis tiriant (pagal žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" publikacijoje pavaizduotą schemą) katės smegenų žievės neuronus ar kitų šios sisitemos mažųjų gyvybių vienetus. Įvertinkime šio ir tam panašaus eksperimentinio darbo išvadų rezultatus pačiu dižiausiu nuopelnu žmonijai. Kartu pažvelkime ir į kitą šio "medalio pusę" opozicinės sampratos faktine medžiaga.
Vienu kitu pavyzdžiu apie poziciją ir opoziciją:
Šiuo laiku tam tikrų mokslų dėka yra žinoma prielaida apie "didįjį sprogimą", juo prasidėjusią Visatos evoliuciją. Taip pat žinoma ir apie galimą "juodą skylę", galinčią materiją sugražinti į buvusį tankį. Kitaip tariant, mums suvokiamos būties procesas gimė, bet gali ir mirti. Todėl išvada - egzistuoja nepaaiškinamas gimimas, gyvenimas ir mirtis.
Gimusio žmogaus vystymasis yra nulemtas paveldėta "tėvystės lasteline informacija" ir kitais - išoriniais - faktoriais. Visata gimusi, kaip ir žmogus, gali turėti tėvystės informaciją, kurią mokslas vadina nelasteline. Taigi, mes liudijame, kad visata gimė, gyvena, bet kodėl negalime suprasti ir pripažinti, kad jos vystymasis - užprogramuotas? Kalbant apie antimateriją (dvasią) - ji sprogimui nepriklausoma, o patirtį mums perdavus iš "anapus" - prieš sprogimą. Šia tema kalbant pabrėžtina, kad žmogaus smegenys vystėsi "šiapus" (po "didžiojo sprogimo") mums suvokiamos būties evoliucijoje, bet jų "tėvystės sėklos" vystėsi "anapus", t.y. prieš didįjį sprogimą.
Tik todėl mokslo atstovas negali smegenų visiškai atpažinti ir ištirti, nes neturi žinių tėvystės akto supratimui, težinodamas teiginius "Tėve mūsų, kurs esi danguje". Tegalėdamas dirbtinai dirginti mažose sistemose materialios savybės informacinius taškus, smegenų tyrinėtojas neturi žinių stebėti informacijos perdavimus "neuronuose", nes šis žmogus "gyvena" tūkstantmečių laike, ir pakolkas neturi galimybių girdėti, matyti tų "įrašų", kurie pasireiškia dėsninga inofrmacija (tam tikrais pavyzdžiais jau apibūdinta), kuri gali būti iššifruojama 1953m. atrastu dėsniu.
Prakalbėta opozicine tema, nors kol kas nėra aprašyti daugelio faktų dėl tam tikrų priežasčių. Keletą jų paminėsiu.
Galbūt svarbiausia priežasčių priežastis - tai "svari spraga" - antimaterialios savybės nežinojimas praktiniu patyrimu.
Antra, priežasties nežinojimą įteisina neteisingas priežasčių žinojimas.
Trečia, tiesų žinojimas neturi įteisintos demokratinės opozicijos.
Galbūt paliesta opozicinė tema bus nekorektiška, nes žmogui yra nemalonu girdėti, kad dar daug kas nežinoma, tuo labiau žmogui, kuris visą amžių mokosi.
Apie žinojimą ir nežinojimą - paprastu pavyzdziu.
Žmonija savo mokslais jau įgyvendino daugelį stebuklų. Prisiminkime vieną jų: yra galimybė matyti ir girdėti praeities vaizdą ir garsą, kurie užfiksuojami tam tikrose materialios savybės molekulėse (video ir kino juostos).
Klausimas. Ką galime vadinti pranašesniu sugebėjime vykdyti stebuklus: mokslo kūrybinę galią, ar žmogui "nežinomybę" - gamtą, Dievą, šv. Dvasią?
Tikėdamasis pritarimo galimam sutvėrėjo pranašumui mokslo žmogaus kūrybinės galios atžvilgiu, papildysiu šią temą komentaru.
Žmonės - tai "gyvosios molekulės" (žmonijos atžvilgiu). Todėl yra galimybė naudojantis atitinkama sampratos sistema - 1953 m. atrastu dėsniu - šias "molekulias" suvienyti į vaizduotę ("plokštelę") ir išgirsti, pamatyti dangaus karalystės įrašų patirtį ("dainą"). Kitaip tariant - pamatyti ir išgirsti įamžintą antisavybėje patirties atsispindėjimą (vadinamu žmogaus sielos bendravimu per šv. dvasią) natūraliu būdu, suprasti būties procesų dvasinį kontaktą su būtimi prieš didįjį sprogimą (anapus būties), atrasti sąlytį su "dangaus Dievu", jo "karalyste" mūsų būties atžvilgiu.
Apibendrinsiu skyrelį gerai žinomu pavyzdžiu. Mes girdime: "Lietuva Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia". Nekalbant apie poeto giesmės kitų žodžių prasmę, turinčią didesnę (kol kas nesuprantamą) reikšmę, atkreipsiu dėmesį į "praeities stiprybę". (Pakartosiu) "Nemetant už borto" praeities žinomų sampratų - žmogus turi nemirtingą sielą. Galima suprasti, kad daktaro V.Kudirkos siela jungėsi su praeities patirtimi buvusia "anapus" - prieš didįjį sprogimą ir mums dėsningai atspindėjo ("hieroglifais") nepaaiškinta prasme būsimo laiko įvykį. Įvykį, kurį skaitytojas mato paremtu neginčijamu faktu - Lietuvos sūnų, dirbančių praeities stiprybės aiškinamą darbą, pavardėmis.
Užbaigsiu kūrybos aprašymus dvejodamas, pavyko ar nepavyko priartinti žmogų teisingam vertinimui naujos sanpratos idėjai. Vien todėl, kad idėja yra ypatingai problematiška, kas jau tam tikra dalimi apibūdinta, tegaliu papildyti vienu kitu faktu.
1992 m. 04.12 parašiau laikraščio redakcijai pareiškimą, prašydamas išspausdinti aprašomą kūrybą. Cituoju rezoliucinį atsakymą:
"Mūsų laikraščio apimtis yra labai nedidelė, todėl mes neturime galimybės atspausdinti jūsų darbo. Mes lauktume nedidelių 3-4 puslapių Jūsų rašinėlių pasaulėžiūros klausimais. Su pagarba, (red.parašas)."
(Citatos pabaiga).
Pateikus trumpus rašinėlius, bendradarbiavimas nutylėtas.
Daugiau atsisakymų padėkos žodžiu kūrybos tema:
(Cituoju)
"Gerbiamas Mykolai Blaževičiau, dėkoju už įdomų pranešimą "Fraktalo" klube "Žinijos" draugijoje. (Autoriaus parašas), 1995.10.24 Vilnius"
(Citatos pabaiga)
Analogiškai:
(Cituoju)
"Gerbiamas Mykolai Blaževičiau, dėkoju už dėmesį mūsų žurnalui, už norą bendradarbiauti. Deja, neturėsime galimybės jūsų straipsnių išspausdinti. Su geriausiais linkėjimais, (autoriaus parašas) 1995.08.07"
(Citatos pabaiga).
Šie ir tam panašūs faktai kalba apie pareigingų žmonių minties "įmigimą" apsiklostant profesionaliais žinojimais (su tiesos nežinojimu).
Tikiuosi, bus suprantama: įveikti pareigybės monopoliją yra nepaprastas "barjeras" - čia žmogus tarsi po sunkių dienos darbų ramiai miega, nors kartais už lango audra su griaustiniu ir žaibais. Tai paaiškinti nesunku. Juk nepaprastai pavargta ieškant atsakymų į nesuprantamus reikšinius, o pavargus miegoti - natūralu.
Natūralu ir man apgailestauti nesugebėjus surasti būdą žiniasklaidai, apeinant pareigingų žmonių supratimą, padėti išlaisvinti mintį. Kartu galiu džiaugtis gyvendamas laike, kuriame savo darbus galiu palikti rankraščiuose, žinodamas žmonijos "artėjimą prie kritinio savo raidos momento" ("Dievo teismo"), kas užtikrina mano darbo sėkmę užprogramuotoje ateityje.
Dėkingas idėjos skaitytojams, tikiuosi, dar gyvas būdamas išgirsti vertinimą. Tikiuosi, kad galėsiu žmonėms pageidaujant paaiškinti aptariamai idėjai teorinį pagrindą, kosminei priklausomybei ir visa kita, kas liečia žmogų, jo stebuklingą smegenų savybę, begalinio minties vystymosi principinę schemą, konstatuojant dvasinę savybę.
Mykolas Blaževičius,
1997.12.26.
Esu gimęs 1922 m., lietuvis, politinėms partijoms nepriklausau. Už ginkluotą pasipriešinimą TSRS santvarkai 1944m. buvau įkalintas Alytaus, Marijampolės kalėjimuose, teistas 10 m. lagerio ( dirbau Vorkutos anglies šachtoje Nr.2 ), po to tremtyje dirbau Turuchansko miško pramonės ūkyje. Dabar gyvenu Lietuvoje ir esu žemdirbys. Šalia pagrindinio darbo duomiuosi mėgėjiška filosofija. Aprašyta tema pradėjau domėtis kalėjime, nagrinėdamas kameros draugų sapnus. Visą teoriją baigiau formuluoti 1953 m. Sibire (aišku, tai buvo dar tik apmastymuose). Dar būdamas tremtyje savo mintimis norėjau pasidalinti su filosofijos žinovais. Parašiau prašymą, kurį įteikiau savo KGB komendantui. Po kelių mėnesių gavau leidimą vykti į Krasnojarsko KGB vadovybę. Tačiau ten gavau paaiškinimą, kad filosofijoje viskas aišku, ir jos klausimai nenagrinėtini... Tad ir toliau teko mąstyti šiuo klausimu vienam.
Tuo tarpu pastarųjų dešimtmečių įvykiai patvirtino mano tyrinėjimų išvadas, bei kai kurias prognozes ( 1953 m. atrastu dėsniu buvo galima progrnozuoti TSRS politinių įvykių eigą ), ir tai mane dar kartą paskatino pasidalinti savo mintimis su mąstančiais žmonėmis. To rezultatas - šis darbas.
Mykolas Blaževičius,
Ašmintos kaimas, Prienų rajonas.
[/HR]
Kosmosas, Žmogus, Dvasia, Mintys (Redaguoja: Arūnas Berulis)
Šiandien daug kas žinoma apie kosmosą, tačiau nemažiau ir nežinomybės. Žmogus taip pat biologiškai daugiau mažiau atpažintas, Dvasią aiškina teologija.Atrodytų, ko dar betrūksta, gyvenk žmogau ir džiaukis mūsų gražioje žemelėje.
Tačiau net ir sukaupęs daug mokslinių ir teologinių žinių, galintis valdyti sudėtingą techniką, mokantis daug ką griauti ir statyti žmogus tiek kasdieniškoj buity, tiek tūkstančių žmonių gerbūvį ir net gyvybę nulemenčiuose sprendimuose atsiduria situacijose, iš kurios neranda teisingos išeities. O kartais, tarytum nežinomos jėgos pastūmėtas, žmogus pasirenka blogiausią išeitį. To pasekoje įvyksta tragedija. Vieni tokiais atvejais kaltina žmogų, kiti - įvairius veiksnius, o treti - tiesiog pasako "Tokia Dievo valia". Ar šio posakio prasmė turi racionalų grūdą? Kodėl tokia Dievo valia? Dabar mokslas į tokius klausimus nebando atsakinėti, jis tokius klausimus neigia.
Anksčiau moksle pažangos prielaida buvo nauja informacija. Darant tyrinėjimus ir vystantis skaičiavimo technikai, yra kaupiama vis daugiau ir daugiau naujos informacijos. Tačiau stambių, moksle perversmą darančių šuolių jau senokai nėra. Šios stagnacijos priežastimi, kaip daug kas pripažįsta, yra stagnacija šiuolaikinėje pasaulėžiūroje. "Visa tai leidžia tvirtinti, kad mus supančio pasaulio supratimas turi kažkokią labai svarią pasaulėžiūros spragą, dėl kurios negalima suvokt svarbiausių tiesų, o be jų neįmanoma tolesnė įvairių mokslo sričių raida".
Taigi, dabar mokslas panašus į keturratį vežimą, pas kurį trys ratai yra, o vieno trūksta. Tie trys ratai - materija, laikas ir erdvė. O kas ketvirtas?
Apie tai skaitytojui siūlome susipažinti su nauja pasaulėžiūra: visiškai skirtingu kosminės priklausomybės, Dievo valios - dvasinės priklausomybės supratimu. Siūlomas kelias eina per religijų gilesnį išsiaiškinimą, supratimą, iš anksto nekeliant tikslo paneigti ar kultivuoti, o naudojant kaip aprašymą mokslinėms dvasinės savybės studijoms.
Anksčiau pažangiausi mokslininkai tvirtino, kad nėra Dievo, nėra dvasių, viskas šiame pasaulyje elementaru, išmatuojama, pasveriama; kad nėra jokių antgamtinių jėgų, kurios veiktų žmogų, žemę. Tačiau kai mokslas pasistūmėjo pirmyn dar toliau, pamatė, kad egzistuoja daug reiškinių, kurių paaiškinti remiantis vien materialistine teorija neįmanoma. Dabar mokslininkai samprotauja apie "to kažko" egzistavimą, kurio neįmanoma nei apibrėžti, nei išmatuoti. Vieni tai vadina "neląsteline informacija", kiti "antimaterija", dar kiti - "šešėline materija" ir t.t.. Kaip "tą kažką" bepavadintum, jis veikia ir mus - žmones, mūsų smegenis, mūsų mintis. Nors mes to tiesiogiai ir nejaučiame, ir tuo labiau, paaiškinti to negalime, jis veikia mus panašiai kaip traukos, elektromagnetinės ir kitos jėgos ir laukai, kurių mes nejaučiame, bet esame veikiami ir nesustodami sukamės apie žemės ašį, lakstome pasiutusiu greičiu apie Saulę. Jeigu mes negalime suprasti ir paaiškinti, kodėl elektromagnetinių bangų veikiami metalo plokštėje esantys elektronai nusprendžia suvažiuoti į vieną pusę, bet pripažįstame, kad taip yra, kodėl tada mums taip sunku pripažinti kad smegenys esančios "to kažko" lauke gali būti veikiamos ir įtakojamos dirbti vienaip ar kitaip - kurti vienokias ar kitokias mintis?
Tuo tarpu jau žiloje senovėje "to kažko" egzistavimą ir poveikį žmonės pastebėjo, ir nors to išmatuoti ir nebuvo galima, jie tuo tikėjo. Apie tai byloja visoje žemėje gyvavusios ir gyvuojančios religijos.
Taigi, apie visa tai - šio straipsnio tęsiniuose. O jei jūs susidomėjote ir norėtumėte šiais klausimais padiskutuoti, pasiaiškinti ar pasidalinti idėjomis - autorius visada tam pasiruošęs.
[/HR]
( I tęsinys)
BENDRAIS BRUOŽAIS APIE DVASIĄ
Kaip tikimės, skaitytojas suprato, kad siūloma tema skirta dvasinės savybės atpažinimui. Mėginsime išsiaiškinti kaip ir kodėl dvasia yra kaip ketvirta komponentė ir atatinkama prasme tolygi materijai, laikui ir erdvei. Pagal atatinkamas teorines išvadas, kurias skaitytojas vėliau sužinos, dvasinė savybė yra viena ketvirtoji vieneto dalis, - vieneto, - kurį vadiname būtimi.
Šiai savybei, pabrėšime - kol kad, nebuvo atrastas dėsningumas, be ko negalima jos konstatuoti. Todėl iki mūsų dienų mįslinga savybė tebėra tik ginčų ir garbinimo maldose objektu. Ir, noriu vėl pabrėžti, garbinama ne be reikalo, nes savo prigimtimi pasireiškia būtyje apvaisindami erdvės taškus. T.y., aptariama savybė sąlygoja susikoncentravimą taip vadinamo "sąveikų lauko" materialioms formoms, visiems taškams erdvėje ir gyvybei reikštis.
Manome, tikslinga pastebėti ir apie Dievo valios supratimą. Tikėtina, kad ši paslaptinga valia gali būti neginčitinai suprasta realybės plotmėje. Tereikia pagalvoti: juk žinome, kad materija plazmos būvyje yra ta pati, bet jau gali turėti fantastiškai pakitusį sąveikų lauką, kurį stebime kamuolinio žaibo ar skraidančio objekto pasireiškime ir panašiai. Tačiau materija, tapusi žmogaus smegenų sistema, jau gali turėti į mūsų proto supratimą neįtelpantį pakitusį sąveikų lauką, tebevadinamą Dievu.
Tik todėl (galima drąsiai teigti) ir stebuklai susiję su žmogaus smegenų veikla tebesuprantami nepaaiškinamais.
Ką galima pasakyti apie "svarią spragą" pasaulio sandaros supratime, susijusią su taip vaidinama dvasia?
Empyrinis mokslas bandė aiškint "TĄ KAŽKAS" prieš tris šimtmečius pavadintą "sąveikos lauku", bet vėliau tarsi leidžia sau įmigti. Nors gerai žinoma materiali savybė pasikeitus jos būvio formai niekur nepranyksta - "šiluminės mirties" nėra. Tad kaip gali kažkur priešybe egzistuojanti jau neabejotinai suprantama antimaterija įtalpinta į terminą "TAS KAŽKAS"? Ji neprapuola, ji tiesiog nekonstatuota savybė.
Prisiminkim, ką apie pasaulio sandarą yra pasakęs biblijinis mokslas. Palieskime vieną kitą sampratą:
"VARDAN DIEVO TĖVO sūnaus ir šv.dvasios"
"GARBĖ DIEVUI TĖVUI sūnui ir šv.dvasiai"
Privalome sutikti, šių frazių prasmė turi nemirtingą tiesą. Taip pat pastesime, kad ne visiems ši prasmė suprantama ir neginčijama.
Pirma: savybę, kuriai mes pavaldūs vadinkime Dievu.
Antra: žmonija, gyvybė, yra šio tėvo.
Trečia: dvasia materiją paverčia gyva.
Ketvirta: mums suvokiama būtis egzistuoja laike, erdvėje.
Argi neverta pagarba šioms savybėms, kuriose reikšiasi būtis? Juk dvasia reikškiasi laike, erdvėje. Tad kodėl jai išskirtina pagarba? Ar tik ne vien dėl to kad nesugebama dvasios atpažinti (kartoju) kaip tolygų trims tam tikru lygiu suprantamus komponentus?
Temos įžangoje paminėjome klausimą: kodėl tokia Dievo valia?
Šio klausimo aptarinėjimas, tam tikrų įsitikinimų žmonėms, gali būti nepriimtinas ir vertinamas neigiamai, nes liesti Dievą ar jo valią "mirtingam žmogui" yra TABU.
Visų pirma, jei būtų liečiamas Dievas, TABU galioja. Kadangi šiame termine yra paprasčiausiai dvi prasmės. Mes norime nagrinėti tik tą prasmę, kurią susikūrė žmonės, neliesdami klausymo kas sukūrė materiją, dvasią, laiką, erdvę, ko pasekoje reiškiasi būtis.
Prisiminkime: elektro-mangetinės bangos, visuotinė trauka, mums kartais mirtinai pavojingos - parpuolame, susižeidžiame, kartais net mirtinai. Kartu suprantame, kitaip neįmanoma mūsų būtis. Ypač plačiai naudojamos ir pritaikomos įvairių rūšių bangos (taip pat ir tos, kurių kilmė nėra iki galo išaiškinta).
Nekonstatuota savybė, kurią mums nepastebimai sąmoningai ar nesąmoningai atpažysta mūsų smegenys, suformuoja vidinius pojūčius užprogramuotai veiklai, o veiklą suprantame vien savo proto produktu. Tai galima palyginti su judėjimu erdvėje (saulės atžvilgiu), nors mes tuo tarpu gulime lovoje, jaučiame ramybę ir apie tai net nesusimastom.
Manome, skaitytojas paklaustų, kam kalbėti apie nesuprantamus dalykus, kam reikalinga kalba kurios motina mūsų nemokė ir panašiai.
Dievas ar Gamta (kaip bepavadintum) davė mums gyvybę ir visas tas dovanas kuriomis naudojamės. Tad gerbkime visagalį, taip kad būtume laimingi, turtingi ir t.t.?
Minėjome Dievui, jo sūnui ir šv. Dvasiai gražius, prasmingus pagarbos žodžius. Faktai rodo grėsmingą žmonijos dorovės situaciją, kitaip tariant dvasinės "ekologijos" krizę, žmonių gyvybių beprasmišką žūtį. Tad faktai diktuoja suprasti, kad nemokame pasiimti tų vertybių, kurias gali mums duoti Dievas. Tam reikalingos žinios mokėti atskirti Dievą nuo savojo susiformuoto "sąveikos lauko". Apie tai seka pavyzdys.
"Kiekviena lemtis užprogramuota" (sako aiškiaregiai ir kai kurie fenomenus nagrinėjantys mokslininkai). Kad šioje filosojos prasmėje yra tiesa, liudija eilė pavyzdžių. Daug kam žinomas kai kurių žmonių menas įžvelgti žmogaus rankų delnų linijose jo būsimąjį tam tikrų įvykių lemtingumą, arba lemties būrimas kortomis, sapnų aiškinimas ir pan. Bet kol nesugeba to paaiškinti mokslininkai, visa tai pavadinama universaliu žodeliu "kvaila".
Tačiau spaudoje yra ir mokslinės minties straipsnių. Paminėtinas Audriaus Beinoriaus straipsnis "Ar verta įeiti į antipasaulį pro užpakalines duris" (žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 1991m. Nr. 2). Šiam straipsniui ir jo autoriui pilnai pritariu, nes jame aprašoma itin žmogui pavojingi dalykai (dvasios išleidimas iš kūno "paskraidyti" ir t.t.). Negalima kultivuoti to, kas nėra paaiškinta. Bet nereikia nepaaiškintų dalykų "mesti už borto". Jeigu nesiaiškinsime, dar ilgai negalėsime naudotis Dievo dovanomis.
[/HR]
( II tęsinys)
Noriu priminti, kad šiame aptarime mes liečiame daugeliui žmonių suprantamą Dievą egzistuojantį erdvėje, kuriam esame tam tikra prasme pavaldūs. Neliečiame Dievo, kuris mums dovanojo ne vien erdvę, bet ir laiką, materiją, ir aptariamą antimateriją. Šios dvi sampratos išskirtinos, kaip diena ir naktis, nors yra natūralus vienetas laike, mūsų supratimo atžvilgiu.
Tam suprantmai išsiaiškinti (pakartosime) siūlome pabendrauti, pasidaliti mintimis, kalbant apie "kūdykį" bet ne apie "gimdytoją". Panagrinėkime pavyzdį iš jau minėto Audriaus Beinoriaus straipsnio "Ar verta įeiti į antipasaulį pro užpakalines duris" (žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 1991m. Nr. 2). Ten autorius išsamiai nagrinėja dvasinės savybės medžiagą, ir pataria (cituoju):
"Įvaldyti mastymą ir širdį, plėsti sąmonę, ugdyti visų jausmų subtilumą, nuolatinė savidisciplina - toks tikrasis naturalaus dvasinio vystymosi kelias. Bet kokie bandymai "įeiti pro užpakalines duris" yra pavojingas laiko gaišinimas, nes tik tie yra laimėjimai, kurie pasiekiami kaip dvasinio tobulėjimo išraiška" (cit.pabaiga)
Apibendrinant kas išreikšta, galima išvada - turėtų būti ir "priekinės durys", kurias žmogus suradęs galėtų įeiti su empyrinio mokslo žiniomis.
Mūsų darbo tema - surasti tas "duris" ir susipažinti su paslapčių pasauliu įėjus per jas.
Tad kuo remiantis daroma išvada? Pirmiausia atsakysime mokslinių ekspeimentinių darbų išvadomis (cituoju):
"Tuo tarpu visiškai tikėtina, kad smegenyse gali likti kažkas, ko mūsų informacijos ir logikos teorijos paprasčiausiai nepajėgia apimti. Galbūt mūsų smegenyse slypi tokie pasaulio suvokimo būdai, kurie mums nesisapnavo ir nesisapnuos. Labai galimas dalyas, kad gamta pasirūpino, kad smegenys niekada sau neatskleistų pasaulio pažinimo receptų. Jau vien todėl kad visiškai neaišku, kas tada atsitiktų" (cit.pabaiga) (straipsnis "Neuronų pokalbiai", žurnale "Mokslas ir gyvenimas", 1997m. Nr.5-6). Šių minčių autorius - Skirmantas Janušonis - dirba JAV Masačiūsetso universitete.
Iš pradžių norėčiau aptarti frazę "nežinome, kas tada atsitiktų". Tai tiesa - empirinio mokslo atstovai nežino. Tačiau žmonija turi ir biblijinį mokslą, jo atstovus, kurie mums pasakę, ką daugelis gerai žinome: "Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti". Taip pat tokia pačia prasme yra pasakymai apie "pasaulio pabaigą" su nusakoma šio įvykio data 2000 metų po Kristaus gimimo.
Tame pačiame žurnale buvo ir japonų atatinkamo mokslo žinovų pasisakymas straipsnyje pavadinimu: "Žmonija artėja prie kritinio savo raidos momento".
Tad koks tas raidos momentas? Kodėl jis būtent kritinis?
Apie tai eina kalba.
Sugrįškime prie cituotų gerb. Janušonio minčių. Kaip sako straipsnio pavadinimas ("Neuronų pokalbiai"), žmogaus smegenyse pastoviai vyksta tam tikras darbas, kuris yra nekontroliuojamas žmogaus. Tuo galime įsitikinti kiekvienas, nes kaip žinome, nors žmogus miega, smegenų nekontroliuoja, tačiau smegenys jam sukuria visokiausius vaizdus ir panašiai. Nors ši veikla nekontroliuojama, bet pastebėti jos dėsningumai, šiuos dėsningumus žmonės bando užfiksuoti (kaip pavyzdys - įvairiausio plauko sapnininkai).
Kitas reikalas - kai žmogus užsiima tam tikra veikla ir savo smegenis kontroliuoja. Tad jeigu smegenys pavaldžios savo šeimininkui ir Kosminei nepaaiškintai savybei, tai peršasi išvada - smegenys valdomos žmogaus ir vadinamo Dievo. Žmogaus darbas paprastai visada aiškiai pastebimas, suprantamas, o Dievo darbą žmogaus smegenų veikloje žmogus pastebi labai retai. Bet jeigu Dievas smegenis veikia, tai ši veikla turėtų būti dėsninga. Suraskime tam dėsnį - paaiškės ir Dievo nuveikti darbai per žmogaus smegenis. Tokią išvadą remia žinomas pasakymas, kad "Dievas yra šviesa ir tiesa, dievas yra kiekvienoje vietoje". Prisiminkime ir mokslo paaiškintą taisyklę - materialių kūnų "dievas" - visuotinė trauka - skirtingomis sąlygomis veikia skirtingai - mėnulyje žmogus lengvesnis, bet tai ne todėl, kad traukos principas skirtingas. Nėra prasmės ir gal būt nekorektiška priminti tai kas gerai žinoma. Reikalas tas, kad materija savo prigimtyje turinti antimateriją (ką vėliau galėsime konstatuoti), ir šios priešybės būdamos vienybėje, dalyvavo sukuriant žmogų, kuris irgi yra tiek materialus tiek ir antimaterialus. Ir tai yra suprantama įvairiai, bet lig šiol - neteisingai. Tai ir yra toji "svari spraga".
[/HR]
( III tęsinys)
Pratęsime aptarimą dvasinės savybės ir žmogaus smegenų atpažinimo klausymais. Palietėme savo kūryba labai aktualią temą, nes aptariama žmogui maloni neklystamumo samprata, kaip tai rodo citatos ir komentarai kuriuos mes pateikėme.
Negalima būtų nieko konkretaus pasakyti apie dvasią ir žmogaus smegenis, nesinaudojant žmonijos istorine patirtimi, kas išreikšta remiantis stebimais reiškiniais su apibendrintomis išvadomis, įamžintomis maldose bei teologiniuose teiginiuose. Kaip konkretų faktą pacituosim popiežiaus Jono Povilo II žodžius: "Viskas, kas sukurta geriausia pasaulyje, yra sukūrusi dvasia". Šiais žodžiais dvasininkijos valdovas mums pasako: pirma, kad dvasinė savybė egzistuoja, antra, kad jos didžiausia reikšmė pasaulyje, ir trečia, nurodo, kad visiems mokslams ir jų atstovams reikia atkreipti dėmesį į dvasinę savybę ir būtinai ją atpažinti.
Visa tai ką skaitytojas sužinojo baigiant pastarąją citata ir komentaru, diktuoja klausimą: kuo remiantis išreiškiamas šis temos nagrinėjimas? Kol kas skaitytojui negaliu trumpai, pakankamai aiškiai ir galutinai suprantamai atsakyti. Kodėl? Leiskite paaiškinti.
Visų pirma, mes liečiame žmogaus smegenų savybę, kurioje kaip jau rašyta vyksta nesuprantami dalykai, kuriuos mokslininkai bando aprašyti (pvz., minėtas Janusonis), tačiau vienareikšmiškai to padaryti negali.
Todėl remiantis vien plačiai žinomu mokslu, savo kūrybos paaiškinti negaliu. Tačiau mano kūrybos pagrindas yra 1953m. atrastas dėsnis. Tai gali sukelti neaiškumų: atrastas lyg ir seniai - prieš keletą dešimtmečių, bet visuomenei lyg ir nežinomas. Atsakymas - reikėjo laiko dėsnį eksperimentiškai patikrinti. Kodėl negalima jo išsakyti vienu sakiniu? Todėl, kad yra liečiama paslaptinga žmogaus funkcija - jo smegenų veikla, ir kiekvienas atsakymas gimdo begalę kitų klausimų, o kiekybė čia neperaugs į kiekybę. Štai todėl turiu viską aiškinti atitinkamu eiliškumu ir remtis atatinkamais pavyzdžiais.
Kad žmogus civilizacijos vystymosi eigoje praturtėjo savo žiniomis - tą žino visi. Bet kad žmogus, jo smegenys buvo kuriamos laiko amžinybę, to kol kas netvirtiname.
Žinodami materijos savybę, bet nežinodami jos "atsvaros" - antimaterijos savybės, - negalime teisingai suprasti, kaip fizinės taip ir biologinės gyvybės žemėje, jos atsiradimo priežasties. O svarbiausia, nežinome, kad vadinama dvasia žmogaus gyvybėje bendrauja nuo pat pirmojo momento - nuo žmogaus pradžios. Nežinome, kad ląstelinė informacija bendrauja su neląsteline visose pasireiškimo formose. Nežinome, kad žmogaus smegenų produktas - jų paruošta mintis - atspindi dvi prasmes, sukurtas žemės evoliucijos raidos pasekmėmis ir erdvės civilizacijų amžinybėse patirties pasekmėmis. Bet apie tai skaitykite sekančiame skyrelyje.
[/HR]
( IV tęsinys)
Šiame skyrelyje pratęsime minėtos frazės "viskas, kas sukurta geriausia pasaulyje, yra sukūrusi dvasia" aptarimą.
Žmogaus protas, išreikšdamas aprašytą mintį vadovavosi jam žinoma ląsteline informacija. Šią informaciją jam perdavė žmonės pradedant iškaltais akmenyje hieroglifais ir baigiant šiuolaikinio mokslo sukurta technika. Todėl šios prasmės suprastos tiesos yra sąlyginės absoliučių tiesų atžvilgiu.
Pavyzdžiui: Žmogus gali suprasti, kad "geriausia pasaulyje" yra dvasininkijos mokslas, religijų kūrėjai, ar visa eilė suprastų šventais žmonių ir kitų įžymybių. Tai bus pirmoji tiesa, kuri gali būti ginčijama bet nepaneigiama. Antroji tiesa - "geriausia pasaulyje" - kuriai ginčo nėra, bus mums suvokiamos būties procesas, kaip paaiškės (dvasinė) antimaterialios savybės funkcija, tolygi materijai, laikui, erdvei.
Taigi, išvada: žmogus žino ir nežino ką jis pasako.
Teatleidžia už tokią išvadą įsižeidęs skaitytojas, ją vėliau paremsime atitinkamais faktais ir teoriškai. Kol kas eina kalba susijusi su antrąja prasme, kurią žmogaus smegenys atspindi jam nejaučiant, o kodėl taip vyksta, norėčiau aptarti keliomis mintimis.
Kaip jau minėta, nieko konkretaus apie dvasinės savybės ir žmogaus smegenų veiklą negalima pasakyti nesinaudojant tolimosios praeities žmonijos protais. Tad prisiminsime jų stebimų reiškinių apibendrintas išvadas minėtu klausimu.
Kaip žinome, yra teigiama: žmogus turi nemirtingą sielą. Jeigu taip, tai žmonijos sielos susiformavę į apibendrintą savosios būties "žiniją" ir į ten atsinešę su žmogaus kūnais užgyventą patirtį, kuri reiškiasi kaip nelastelinė informacija, bendraujanti su lasteline nuo lytinių lastelių virsmo gyvybe iki žmogaus mirties jo smegenyse. Taigi, išvada - vadinant amžinybėmis erdvės civilizacijų sukurtą "Dievą" visagaliu viešpačiu, bus sąlyginė tiesa, nes ši savybė apvaisina visus tam palankius taškus gyvybe erdvės begalybėje, kuri yra (atatinkama prasme) savo viešpačiui pavaldi.
Pakomentuosiu šią išvadą.
Tolimosios praeities žmonijos protai apibendrino išvadą - žmogus pavaldus tam kažkam, t.y. Dievui.
Taip pat jie pastebėjo sielos nemirtingumą - nes miršta tik materialus kūnas. Kūnas gyvendamas naudojosi praeityje gyvenusių kūnų patirtimi, susikurta informacijos sistema. Materialus žmogaus kūnas gyvenu su susiformavusiu antikūnu, vadinamu siela. Siela, buvusi kūno nemateriali savybė, su kaip nemirtinga, taip ir bendro gyvenimo su kūnu patirtimi, negali būti, o paskui kažkur išnykti.
Aptariamoje dvasininkijos valdovo frazėje pirmoji prasmė laisvai suprantama, aprašytos prasmės plotmėje. Antroji - kuri (kartojame) žmonijos mokslui nežinoma nes nekonstatuota antimateriali savybė, kaip vienetas materialios savybės (pakartosim) moksline prielaida vadinama "antimaterija", "šešėline materija" ar pan.
Todėl šaltinis, iš kurio išteka mintis, savo "vandeniu" maitina, laisvai ir sunkiai suprantamą antrąją prasmę, kuri pirmosios atžvilgiu yra absoliuti. Todėl fizinis žmogaus kūnas, jo smegenys sujungtos su žemės evoliucine patirtimi, išreiškia prasmę tik žemės evoliucijos patirties lygiu.
Antifizinis žmogus savo vadinama siela ar pan. Turėdamas smegenis - jų neuronus antimaterialios savybės viename su materialia savybe vienete gimdo prasmę analogišką sąvajai prigimčiai.
[/HR]
( V tęsinys)
Šiuo skyreliu apžvelgsime jums pateiktą kūrybą, papildant keleto faktų aprašymu. Tuo užbaigsime pasiūlymą susimastyti apie mus supančio pasaulio supratimą.
Tikimės, skaitytojas, galėjęs susipažinti su ankstesniuose skyreliuose aprašyta tema, bus supratęs ir kūrybos tikslą, kuriuo siekiama konstatuoti (dvasinės) antimaterialios savybės apsireiškimą mums suvokiamos būties procese, ir visa kita, kas liečia žmogaus smegenų atpažinimą. Tai aprašoma neprofesionalios filosofijos sąvokomis, tačiau tai mus įgalintų pasinaudoti erdvėje ir laike, praeities amžinybėje (danguje) gyvenusių žmonių civilizacinės kaitos nelastelinėje informacijoje įamžinta patirtimi.
Pakartojau tai, kas jau tam tikra dalimi žinoma ir komentuota. Tačiau aprašyti komentarai, šia neįprastai sudėtinga tema, galėjo būti neteisingai suprantami arba išvis nesuprantami dėl eilės priežasčių, kurias aptariant teks papildyti tam tikrus pavyzdžius ir komentarus.
Pirmiausiai apie priežastis.
Neurobiologų žodžiais, smegenys - sudėtingiausia Visatos sistema. Taigi, tai, kad nagrinėjamas objektas - sudėtingiausias, yra svari priežastis. Tikslo sudėtingumo apibūdinimui galim paminėti pavyzdį, tarkime apie tai, kaip žmonijos mokslas sukūrė erdvėlaivio modelį ir praktiškai įgyvendino ankstesnę žmogaus išreikštą fantaziją - aplankė mėnulį. Sunku ar lengva buvo tai padaryti ir kiekvienam suprantamai aprašinėti? Tačiau mūsų aprašoma tema liečia ne žmonijos kūrybą - tai ir yra priežastis, dėl kurios dažnai tenka sugrįžti, kartoti ir papildyti faktus bei komentarus. Apie žmogaus kosminę priklausomybę tūkstantmečius svarstė žinomi ir nežinomi autoriai, tačiau ir jų išvados, kol kas, vieniems - neliečiama tiesa, kitiems - "nei paveikslas, nei rėmai". Šiais samprotavimais apsiribosiu, aiškindamas priežastis, dėl kurių yra galimas neteisingas mano kūrybos supratimas.
"Nuo žodžių - prie darbų". Žmogus, norėdamas žmogui parodyti savo darbą, turi jį rodyti atitinkamu atstumu. Įsivaizduokime žmogų, kuriantį laužą žmonių sukrauta jam medžiaga. Stebėtojas, priklausomai nuo atstumo, pirmiausiai pamatys dūmus, ir artėdamas, priklausomai nuo jo turimų žinių, galės spręsti apie degančią medžiagą ir jos skleidžiamą šilumą.
Aprašinėjant savo kūrybos tikslą ir problematiką, būtina stebėtoją priartinti atitinkamu atstumu atsižvelgiant į jo žinių lygį, kuris daugeliu atvejų lygus nuliui, arba artimas tam.
Pateiksiu keletą apibendrinančių pavyzdžių, kuriais norėčiau skaitytoją priartinti prie teisingo kūrybos supratimo, kad būtų galima "atskirti dūmus nuo ugnies šilumos". Visa tai - vardan žmonijos ateities.
Įsivaizduokim šio laikmečio žmogų su žiniomis ir priemonėmis tiriant (pagal žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" publikacijoje pavaizduotą schemą) katės smegenų žievės neuronus ar kitų šios sisitemos mažųjų gyvybių vienetus. Įvertinkime šio ir tam panašaus eksperimentinio darbo išvadų rezultatus pačiu dižiausiu nuopelnu žmonijai. Kartu pažvelkime ir į kitą šio "medalio pusę" opozicinės sampratos faktine medžiaga.
Vienu kitu pavyzdžiu apie poziciją ir opoziciją:
Šiuo laiku tam tikrų mokslų dėka yra žinoma prielaida apie "didįjį sprogimą", juo prasidėjusią Visatos evoliuciją. Taip pat žinoma ir apie galimą "juodą skylę", galinčią materiją sugražinti į buvusį tankį. Kitaip tariant, mums suvokiamos būties procesas gimė, bet gali ir mirti. Todėl išvada - egzistuoja nepaaiškinamas gimimas, gyvenimas ir mirtis.
Gimusio žmogaus vystymasis yra nulemtas paveldėta "tėvystės lasteline informacija" ir kitais - išoriniais - faktoriais. Visata gimusi, kaip ir žmogus, gali turėti tėvystės informaciją, kurią mokslas vadina nelasteline. Taigi, mes liudijame, kad visata gimė, gyvena, bet kodėl negalime suprasti ir pripažinti, kad jos vystymasis - užprogramuotas? Kalbant apie antimateriją (dvasią) - ji sprogimui nepriklausoma, o patirtį mums perdavus iš "anapus" - prieš sprogimą. Šia tema kalbant pabrėžtina, kad žmogaus smegenys vystėsi "šiapus" (po "didžiojo sprogimo") mums suvokiamos būties evoliucijoje, bet jų "tėvystės sėklos" vystėsi "anapus", t.y. prieš didįjį sprogimą.
Tik todėl mokslo atstovas negali smegenų visiškai atpažinti ir ištirti, nes neturi žinių tėvystės akto supratimui, težinodamas teiginius "Tėve mūsų, kurs esi danguje". Tegalėdamas dirbtinai dirginti mažose sistemose materialios savybės informacinius taškus, smegenų tyrinėtojas neturi žinių stebėti informacijos perdavimus "neuronuose", nes šis žmogus "gyvena" tūkstantmečių laike, ir pakolkas neturi galimybių girdėti, matyti tų "įrašų", kurie pasireiškia dėsninga inofrmacija (tam tikrais pavyzdžiais jau apibūdinta), kuri gali būti iššifruojama 1953m. atrastu dėsniu.
Prakalbėta opozicine tema, nors kol kas nėra aprašyti daugelio faktų dėl tam tikrų priežasčių. Keletą jų paminėsiu.
Galbūt svarbiausia priežasčių priežastis - tai "svari spraga" - antimaterialios savybės nežinojimas praktiniu patyrimu.
Antra, priežasties nežinojimą įteisina neteisingas priežasčių žinojimas.
Trečia, tiesų žinojimas neturi įteisintos demokratinės opozicijos.
Galbūt paliesta opozicinė tema bus nekorektiška, nes žmogui yra nemalonu girdėti, kad dar daug kas nežinoma, tuo labiau žmogui, kuris visą amžių mokosi.
Apie žinojimą ir nežinojimą - paprastu pavyzdziu.
Žmonija savo mokslais jau įgyvendino daugelį stebuklų. Prisiminkime vieną jų: yra galimybė matyti ir girdėti praeities vaizdą ir garsą, kurie užfiksuojami tam tikrose materialios savybės molekulėse (video ir kino juostos).
Klausimas. Ką galime vadinti pranašesniu sugebėjime vykdyti stebuklus: mokslo kūrybinę galią, ar žmogui "nežinomybę" - gamtą, Dievą, šv. Dvasią?
Tikėdamasis pritarimo galimam sutvėrėjo pranašumui mokslo žmogaus kūrybinės galios atžvilgiu, papildysiu šią temą komentaru.
Žmonės - tai "gyvosios molekulės" (žmonijos atžvilgiu). Todėl yra galimybė naudojantis atitinkama sampratos sistema - 1953 m. atrastu dėsniu - šias "molekulias" suvienyti į vaizduotę ("plokštelę") ir išgirsti, pamatyti dangaus karalystės įrašų patirtį ("dainą"). Kitaip tariant - pamatyti ir išgirsti įamžintą antisavybėje patirties atsispindėjimą (vadinamu žmogaus sielos bendravimu per šv. dvasią) natūraliu būdu, suprasti būties procesų dvasinį kontaktą su būtimi prieš didįjį sprogimą (anapus būties), atrasti sąlytį su "dangaus Dievu", jo "karalyste" mūsų būties atžvilgiu.
Apibendrinsiu skyrelį gerai žinomu pavyzdžiu. Mes girdime: "Lietuva Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia". Nekalbant apie poeto giesmės kitų žodžių prasmę, turinčią didesnę (kol kas nesuprantamą) reikšmę, atkreipsiu dėmesį į "praeities stiprybę". (Pakartosiu) "Nemetant už borto" praeities žinomų sampratų - žmogus turi nemirtingą sielą. Galima suprasti, kad daktaro V.Kudirkos siela jungėsi su praeities patirtimi buvusia "anapus" - prieš didįjį sprogimą ir mums dėsningai atspindėjo ("hieroglifais") nepaaiškinta prasme būsimo laiko įvykį. Įvykį, kurį skaitytojas mato paremtu neginčijamu faktu - Lietuvos sūnų, dirbančių praeities stiprybės aiškinamą darbą, pavardėmis.
Užbaigsiu kūrybos aprašymus dvejodamas, pavyko ar nepavyko priartinti žmogų teisingam vertinimui naujos sanpratos idėjai. Vien todėl, kad idėja yra ypatingai problematiška, kas jau tam tikra dalimi apibūdinta, tegaliu papildyti vienu kitu faktu.
1992 m. 04.12 parašiau laikraščio redakcijai pareiškimą, prašydamas išspausdinti aprašomą kūrybą. Cituoju rezoliucinį atsakymą:
"Mūsų laikraščio apimtis yra labai nedidelė, todėl mes neturime galimybės atspausdinti jūsų darbo. Mes lauktume nedidelių 3-4 puslapių Jūsų rašinėlių pasaulėžiūros klausimais. Su pagarba, (red.parašas)."
(Citatos pabaiga).
Pateikus trumpus rašinėlius, bendradarbiavimas nutylėtas.
Daugiau atsisakymų padėkos žodžiu kūrybos tema:
(Cituoju)
"Gerbiamas Mykolai Blaževičiau, dėkoju už įdomų pranešimą "Fraktalo" klube "Žinijos" draugijoje. (Autoriaus parašas), 1995.10.24 Vilnius"
(Citatos pabaiga)
Analogiškai:
(Cituoju)
"Gerbiamas Mykolai Blaževičiau, dėkoju už dėmesį mūsų žurnalui, už norą bendradarbiauti. Deja, neturėsime galimybės jūsų straipsnių išspausdinti. Su geriausiais linkėjimais, (autoriaus parašas) 1995.08.07"
(Citatos pabaiga).
Šie ir tam panašūs faktai kalba apie pareigingų žmonių minties "įmigimą" apsiklostant profesionaliais žinojimais (su tiesos nežinojimu).
Tikiuosi, bus suprantama: įveikti pareigybės monopoliją yra nepaprastas "barjeras" - čia žmogus tarsi po sunkių dienos darbų ramiai miega, nors kartais už lango audra su griaustiniu ir žaibais. Tai paaiškinti nesunku. Juk nepaprastai pavargta ieškant atsakymų į nesuprantamus reikšinius, o pavargus miegoti - natūralu.
Natūralu ir man apgailestauti nesugebėjus surasti būdą žiniasklaidai, apeinant pareigingų žmonių supratimą, padėti išlaisvinti mintį. Kartu galiu džiaugtis gyvendamas laike, kuriame savo darbus galiu palikti rankraščiuose, žinodamas žmonijos "artėjimą prie kritinio savo raidos momento" ("Dievo teismo"), kas užtikrina mano darbo sėkmę užprogramuotoje ateityje.
Dėkingas idėjos skaitytojams, tikiuosi, dar gyvas būdamas išgirsti vertinimą. Tikiuosi, kad galėsiu žmonėms pageidaujant paaiškinti aptariamai idėjai teorinį pagrindą, kosminei priklausomybei ir visa kita, kas liečia žmogų, jo stebuklingą smegenų savybę, begalinio minties vystymosi principinę schemą, konstatuojant dvasinę savybę.
Mykolas Blaževičius,
1997.12.26.