Aš galiu užtikrinti, draugai mano, jog jūsų gyvenime ateis diena, kai jūs prabusite tiesai, kuomet prabusite iš šio sapno. Žinau, kad kai kurie iš jūsų netiki, kad čia sapnas, o ne realybė. Ir nepaisant to, ką aš jums sakau, jūs vistiek tikite jo tikrumu, dėl to, kad reaguojate į gyvenimą ir jo peripetijas. Jūs tampate laimingi, jūs tampate liūdni, jūs tampate abejingi, priklausomai nuo to kas vyksta jūsų išoriniame pasaulyje.
O kai jums kyla rimtų problemų, stengiuosi su jumis kalbėti ir paaiškinti, kad tai sapnas, ir nereaguokite į jį, jūs imate pykti ant manęs. Jūs man sakote: „Aš išgyvenu šią problemą, Robertai, o tu ne. Aš tai jaučiu “. Taigi aš labai užjaučiu jus, jaučiu didelę meilę ir aš palaikau jus, tol kol jūs tai pergyvenate. Vis dėlto tai tiesiog kaip sapnas.
Įsivaizduokite tokį pat veiksmą sapne. Jūsų mylimasis miršta, jūs tai sapnuojate, o aš prieinu prie jūsų ir sakau: “Tai nėra tiesa. Tai tik pasirodymas. Nespręsk iš išvaizdos”. Tačiau jūs verkiate ir sakot: “Tai mano senelis. Aš jį labai mylėjau, o dabar jis mirė”. Tuomet aš bandau paaiškinti, kad kiekvienas gimęs kažkada mirs. Anksčiau ar vėliau mes visi mirsime, taip sakant. Ir nepaisant nieko ką aš sakau, tavo jausmai nesikeičia. Ir tuomet tu prabundi. Tu prabundi iš to sapno, apsidairai. Viskas baigta. Tai niekada neegzistavo iš tikrųjų.
Šis pasaulis, kuriame mes gyvename yra toks pat. Nėra jokio skirtumo. Jūs gyvenate mirtingą sapną. Todėl didieji išminčiai sakė mums, kad turime susitapatinti su sąmone, su absoliučia tikrove, o ne su tuo, kas vyksta. Vienintelė laisvė, kurią turime, yra į nieką nereaguoti, o atsigręžti į vidų ir pažinti tiesą “.
Kartą Buda ir jo vyriausias mokinys Nerada diskutavo, „Mokytojau, kas yra maja apie kurią tu kalbi? Tu sakai, jog viskas yra maja. Ar gali paaiškinti tai paprastai? Kas yra maja? Na gerai, pasivaikščiokime. Aš tau paaiškinsiu. – tarė Buda.“
Jie ilgai ėjo keliuku. O Buda neištarė nei žodžio. Tuomet Nerada prabilo, „Mokytojau, ar tu man paaiškinsi kas yra maja?“ Buda atsakė, „O, taip žinoma. Bet pradžiai ar negalėtum man atnešti atsigerti vandens, aš ištroškau.“ Nerada nusilenkė. Paėjęs keliu toliau jis pamatė namą. Pasibeldė į duris, o jas atidarė moteris. Nerada paklausė, „Ar galėčiau gauti stiklinę vandens? Moteris atsakė, „Taip, užeikite.“ Moteris paragino savo dukrą. „Eik atnešk šiam vyrui atsigerti vandens“ Nerada spoksojo į jos dukrą. Ji buvo geidulingai graži. Jis nebuvo sutikęs tokio grožio per visą gyvenimą. Tuomet senoji moteris tarė, „Ar nenorėtum vesti mano dukros?“ O Nerada atsakė, „Kodėl ne?“
Taigi, jie susituokė. Nerada dirbo laukuose. Jis turėjo du sūnus ir dukrą. Bėgo metai. Vieną dieną juos užklupo uraganas, o žemę užplūdo potvynis. Vanduo pradėjo skverbtis į namus. Nerada sukrovė visus namų daiktus į vieną namo kampą ir su visa šeima užsilipo ant daiktų viršaus. O vanduo nesustodamas tekėjo, giliau ir giliau, aukščiau ir aukščiau. Kol galiausiai jie buvo priversti lipti ant stogo. Ant stogo buvo stulpas drabužiams džiauti, ir jie visi kovojo dėl savo gyvybės įsitvėrę į tą stulpą. Vėjas pūtė 150 mylių per valandą greičiu. Vanduo ir toliau kilo.
Kol galiausiai dukra nebepajėgė išsilaikyti ir nuskendo. Nerada buvo sutrikęs, bet ką jis galėjo padaryti? Tuomet jo pirmasis sūnus nebeišgalėjo išsilaikyti ir taip pat paleido stulpą ir nuskendo. Nerada buvo tikrai nusiminęs. Jis nesuprato kas vyksta. Tada ir kitas sūnus nuskendo. Po jo sekė uošvė, o Nerada tarė, „Na, ji vistiek jau buvo sena.“ Galiausiai nuskendo ir jo žmona. Nerada buvo labai nusiminęs.
Kol galiausiai ir jis pats jau buvo bepaleidžiantis stulpą, kai staiga suprato, jog stovi šalia Budos su stikline vandens. „Kas tau yra? Duok mano vandenį.“, tarė Buda. Nerada atsakė, „Dabar aš žinau, kas yra tavo maja.“
[attachment=0]
Svarbiausia dvasinė praktika – nereaguoti
Nors obelis ir negali kalbėti, ant jos auga nuostabūs obuoliai. O dabar pamėginkite įsivaizduoti, kad tas pats obuolių medis gali mąstyti, taip kaip mąstome mes. Jis apsidairytų aplinkui ir pasakytų, „Aš nenoriu būti šalia to medžio, jis yra kitos spalvos ir man tai nepatinka. Man nepatinka gėlės esančios aplinkui mane. Man nepatinka mano obuolių spalva. Man nepatinka tas ir anas.“ Jis taptu irzlus ir neramus, o galiausiai ir numirtų nuo tokių minčių. Bet, kadangi medis nemąsto, juo pasirūpina jėgos. Ir jis išauga į gražią obelį su sultingais obuoliais. Tai pasakytina apie visą gamtą ir kūdikius.
Tik kai mes suaugame, mes tampate burbančiais idiotais. Mes pradedame vertinti, rinktis, daryti išvadas apie tai kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga, tą ar aną. Mes pradedame lyginti ir įsitraukiame į tą visą nesąmonę. Tai yra tai, kas mus laiko. Tai yra tai, kas mus sulaiko nuo prabudimo – mūsų mintys. Jei tik mes būtume kaip medžiai, kaip gėlės, kurios auga ten kur jas pasodini, ir jos nesako, „Aš geriau augčiau kitoje gatvės pusėje. Kieno nors kito darže.“ Gėlė priimą viską taip kaip yra ir išauga į nuostabią gėlę.
Pažvelkite į save, į visus savo išankstinius nusistatymus, į visus nemėgstamus dalykus, į visus dalykus, kurie, jūsų manymu, yra neteisingi pasaulyje. Kas tu toks, kad tikėtum, jog su šiuo pasauliu yra kažkas negerai? Ar tu sukūrei šį pasaulį? Jūs neturėjote visiškai nieko bendro su tuo. Jūs atsiduriate čia kaip svečias. Mes turime įprasti būti su medžiais, su gėlėmis, su gyvūnais, mineralais ir su žmonėmis. Mes nesame čia, kad ką nors pakeistume. Dėl to, kad žmogus keičia daiktus, jis kenčia. Turite išmokti palikti daiktus ramybėje, palikti save ramybėje.
[attachment=0]
Nuolatinė savistaba į penkis punktus.
Šis pasaulis yra sapnas, toks pat kokį aš sapnuoju kas naktį. Viskas šiame pasaulyje yra karmiška. Niekas nėra tikra. Todėl, aš daugiau niekada neleisiu šiam pasauliui diktuoti man kas yra teisinga, o kas klaidinga, kas yra gerai, o kas blogai.
Mano prigimtis yra dieviška. Aš neesu šis kūnas ar šis pasaulis, ir neturiu nieko bendra nei su šiuo pasauliu nei su šiuo kūnu. Kūnas gyvena pagal savo karmą, jis pats pasirūpina savimi ir daro viską, kas jam priklauso. Jis visiškai neturi nieko bendro su manimi.
Viskas ką stebiu šiame pasaulyje esu tik aš, ir niekas kitas. Kur bežiūrėčiau visur matau tik save. Kad ir į ką įsitraukčiau, ten esu tik aš.
Norint peržengti šio pasaulio rėmus ir tapti visiškai laisvu, aš kažkokiu būdu turiu nubusti iš šio mirtingo sapno. Tai pasiekti aš galiu tapdamas neteisiančiu, taikiu, savo viduje, stebinčiu šį pasaulį lyg vaizdą kino filme. Aš žinau, kad šie dalykai ir šio ar bet kurio kito pasaulio dalykai nedaro man jokio poveikio.
Aš esu visos egzistencijos substratas. Aš esu ekranas, kuriame yra rodomas filmas. Aš esu filmo režisierius ir prodiuseris. Aš taip pat esu ir aktorius. Aš užimu visas roles. Nepaisant to, aš daugiau niekada nebūsiu suklaidintas vaizdu ar ekranu. Jūs turėtumėte apmąstyti šiuos dalykus kiekvieną rytą vos tik prabudus. Tapkite sąmoningi.
