01-12-2024, 04:46 PM
Meilės įsikūnijimai! Mes visą laiką stengiamės gyventi ramybėje, tačiau kur rasti ramybę? Ar jos reikia ieškoti išoriniame materialiame mus supančiame pasaulyje? Jei manytume, kad ją galima rasti pasaulyje, tai pasaulis turėtų suteikti jums ramybę ilgam, tačiau jūsų patirtis rodo ką kitą.
Ramybė – viduje
Ramybė, kaip žinote, yra viduje. Klajojantis žvėris pamato miražą ir, palaikęs jį vandens telkiniu, bėga prie jo, tačiau nusivilia neradęs vandens. Žmogus taip pat apsigauna tikėdamas, kad ramybę galima rasti jį supančiame pasaulyje. Jis vaikosi visko, kas materialu ir greit praeina. Besivaikant jo užsidegimas blėsta, jį apima liūdesys ir nusivylimas. Tiesą sakant, kiekvienas žmogus jau turi ramybę viduje. Deja, jis neatpažįsta jos, todėl nerimauja ir jaudinasi. Tik ramybė gali suteikti jums paguodą ir džiaugsmą. Šventasis Tjagaradža giedojo pasauliui, kad tik ramybė atneš mums džiaugsmą ir paguodą.
Kaip reaguoti į kritiką
Kai kiti mus pajuokia, kritikuoja, šaiposi iš mūsų, netenkame pusiausvyros bei ramybės ir lengvai pasiduodame neapykantai bei pykčiui. Tokiomis akimirkomis, kai kas nors mus ypatingai suerzina, turėtume stengtis išlaikyti nesutrikdytą savo vidinę ramybę. Be to, į šį aspektą turėtume pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, jei kas nors mus kritikuoja, ar ši kritika pagrįsta? Jei tikrai esame kalti, tada turime ištaisyti savo trūkumus. Antra vertus, jei neturime jokių trūkumų ir nesame kalti, neturėtume jaudintis dėl nepagrįstos kritikos. Be to, ar kritikuojantis asmuo turi teisę spręsti? Taip pat turėtume atsižvelgti ir į kritikuojančiojo motyvus. Kodėl mus kritikuoja? Jei jo motyvai – pavydas ar egoizmas, tada mes tikrai turėtume tarti: „Natūralu, kad jis taip elgiasi.“ Tačiau tai nėra natūralu mums, todėl mes turime atskleisti savo prigimtį. Mūsų įgimta savybė – tai ramybė. Mes – ramybės įsikūnijimai. Ramybė yra žmogaus būties puošmena. Ieškančiam Dievo ji – tarsi puošiantis brangakmenis arba jį dengiantis skydas. Kadangi ramybė – mūsų prigimtis, mes turėtume stengtis ją atskleisti.
Saugokitės savo jausmų
Yra žmonių, kurie pasiduoda pavydui, egoizmui, neišmanymui ir todėl lengvai išklysta iš kelio. Šitaip elgdamiesi jie nepasieks nieko gero. Labiausiai žmogui reikia ramybės. Be ramybės nėra gyvenimo. Visokiais būdais jos siekdami, turime stengtis jos nesutrikdyti. Varnai gali nepatikti gegutės kukavimas, antis gali nesidžiaugti, matydama gulbę, tačiau bjaurėjimasis nė vienai iš jų neatneš naudos. Jei pasiduosite savo jausmams, galų gale prarasite tai, kas jums įgimta.
Ramybė – mūsų dharma
Dharmaradža (vyriausias iš penkių brolių Pandavų, „Mahabharatos“ herojus) buvo karalių karalius. Jame įsikūnijo viskas, kas kilnu ir dora. Jis buvo galiūnas. Jo visi broliai – Bhima, Ardžuna, Nakula ir Sahadeva buvo narsūs ir galingi. Dharmaradža siekė Dievo, jo Dievas buvo pats Krišna. Pandavai buvo labai apdovanoti, tačiau kas jiems atsitiko? Jie kentė vis didėjančią įtampą ir sunkumus. Kauravai išvarė juos į mišką ir pažemino jų žmoną Draupadę. Tačiau galiausiai Pandavų vardą ir garbę išgarsino ramybė, kurią įkūnijo Dharmaradža. Jis skelbė: „Ramybė – mūsų dharma. Ramūs galime bet ką pasiekti. Neturėsime ramybės, jei sielvartausime, neapkęsime ar jaudinsimės. Iš tikrųjų šitaip tik pakenktume visuomenei“.
Ramybė gimsta iš tyros meilės
„Kas yra ramybė?“ – galite paklausti. Tai kvapni gėlė, gimusi iš tyros meilės. Tai aromatas, lydintis gerus darbus. Jūs ją patiriate, nes to nusipelnėte savo darbais praeituose gyvenimuose. Jei prarandate šią kilnią ir kvapnią ramybę, jūs prarandate viską. Nuo seniausių laikų išminčiai stengėsi skelbti ramybės didybę. Jie buvo kritikuojami, išjuokiami ir pasmerkiami neapsakomoms kančioms, tačiau niekada neprarado savo ramybės. Tai pirmiausia, ką žmogus turėtų atskleisti savyje. Jei prarandate šaltakraujiškumą, prarandate save.
Ramybė – tai aromatas
Jūs gimėte žmonėmis, gyvenate žmonių visuomenėje ir vadinatės žmonėmis, tačiau kas iš to, jei neatskleidžiate savo žmogiškų savybių? Ramybė suteikia žmogaus gyvenimui aromatą. Kai aštriu kirviu kertate sandalo medį, ne medis sužeidžia kirvį, o kirvis – medį, ir kirvis įgauna sandalmedžio kvapą. Jei uždegate smilkalų lazdelę, degdama ji skleidžia aplinkui savo aromatą. Taip ir tikras Dievo ieškotojas, tikras atsidavėlis turėtų stengtis išlikti ramus ir visada skleisti aplink save džiaugsmą. Tai svarbiausias dvasinis darbas, ir jis atneša ramybę.
Praktikuokite ... Praktikuokite ... Praktikuokite ...
Tiesą pasakius, nebežinome, ko turėtume siekti gyvenime, todėl švaistome savo laiką ir energiją. Turime stengtis drąsiai sutikti ne išorinius, o savo vidinius priešus. Tai šventas dvasinis darbas, kurio turi imtis kiekvienas, siekiantis Dievo. Kūrinijoje ir medžiai, ir kitos gyvybės formos – gyvūnai, paukščiai bei žvėrys padeda žmogui. Bet žmogus tapo savanaudis ir žaloja tokius pat kaip jis. Jis skaudina savo tėvus, savo mokytojus ir patį Dievą. Kas to pagrindinė priežastis? Tai ne kas kita kaip savanaudiškumas. Kad įgyvendintų savo tikslus, žmogus griebiasi kraštutinių priemonių ir užmiršta savąjį „aš“. Be abejo, jis ir toliau visą laiką kalba apie idealus, kaip tiesa, dora, ramybė, meilė ir taikumas, tačiau pats taip negyvena.
Pasėkite tik vieną sėklą, o išaugs daug vaisių
Ką šiame pasaulyje bedarytume savo kūnu, rezultatai atitiks tą kūną. Tačiau žmogus nesistengia suprasti šios svarbios tiesos. Jei norite išauginti kokius nors pasėlius, turite būti tikri, kad sėkla sveika, ir nesėti blogos sėklos. Sėkite gerą, sveiką sėklą ir derlius taip pat bus geras ir sveikas. Sėkite erškėčių sėklas – ir išaugs erškėčiai, kurie jus tik sužalos. Tačiau reikia atsiminti vieną dalyką: pasėję negalite iš karto pjauti. Norint pjauti, ką pasėjote, reikia laiko. Tai tiesa, kurią turite suprasti. Jums gali atrodyti: „Na gerai, šiandien padariau blogą darbą, tačiau man nieko blogo neatsitiko“. Neapsigaukite. Šiandien jūs tik pasėjote sėklą. Vaisius sunoks vėliau. Neužmirškite šios svarbiausios tiesos. Galite pasėti tik vieną sėklą, tačiau ta sėkla duos jums šimtus vaisių. Taip pat atsitinka, kai padarote vieną blogą darbą, – blogis išaugs ir vėliau visokiais būdais sugrįš pas jus. Padarykite šiandien vieną gerą darbą, ir vėliau patirsite daug gero. Taigi patiriamas gėris ir blogis – tai rezultatas to, ką esate padarę anksčiau. Dėl to nekalti nei jus supantys žmonės, nei aplinkybės.
Įprotis – jūsų prigimties pamatas
Kokie jūsų veiksmai, tokia ir jūsų prigimtis. Jie atneša jums tai, ką turite gauti. Elgesys tampa įpročiu, įprotis – jūsų prigimtimi, o prigimtis savo ruožtu lemia rezultatus. Taigi rezultatai – ne jūsų rankose. Jei norite patirti gera, darykite dabar ką nors gero, išlikdami ramūs. Tačiau ir toliau darote tai, kas priešinga ramybei. Šiandien šią silpnybę turi daugelis žmonių. Gali būti, kad net mažiausiems dalykams neužtenka kantrybės. Tarkime, skaitote knygą, o jūsų vaikas ateina pasikalbėti su jumis. Jūs netenkate kantrybės ir nebenorite net matyti savo vaiko. Arba atskrenda uodas ir nutupia jums ant nosies. Nuvejate jį, tačiau jis ir vėl sugrįžta. Netekę kantrybės dar energingiau stengiatės jį nuvyti. Taigi net mažas, menkas uodas gali atimti jūsų vidinę ramybę ir jus suerzinti. Tą akimirką, kai įveiksite šią silpnybę, tapsite Dievo ieškotoju (sadhaka).
Kaip pelnyti Malonę
Nesuprantantis, kas yra šventa, savanaudiškas ir tik savo tikslų siekiantis žmogus išklys iš kelio. Tačiau tikrieji Dievo ieškotojai, norintys daryti gera ir gyventi šventai bei nesavanaudiškai, turi išsaugoti vidinę ramybę. Dramblį gali aploti visa gauja šunų, bet jam nė motais. Šunys gali aploti ir žvaigždes – ar dėl to žvaigždės nukris? Yra žmonių, linkusių tuščiai svarstyti. Turime stengtis būti kantrūs su jais. Taip pelnysime malonę. Ramybė – tai pati žmogaus esmė. Jei praradote ramybę, viską gyvenime praradote.
Nuo senųjų laikų šios šalies išminčiai gyvena ramybėje – kūno, proto ir sielos. Kiekvieną kartą, užbaigdami programą, arati ar bhadžanas, mes giedame „ramybė, ramybė, ramybė“. Kodėl? Pirmoji „ramybė“ reiškia: „džiaukimės ramiu kūnu“. Kūno neturėtų kankinti neapykanta, pavydas, prisirišimas. Kokią žinia beateitų, priimkite ją ramiai, ar ji būtų gera, ar bloga. Jei prarandate kūno ramybę, tampate neatsparūs ligoms. Antroji „ramybė“ skirta protui. Būtina turėti ramų protą. Turėtumėte sakyti: „Tai, ko nėra manyje, negali tapti mano“. Žmonės gali kalbėti apie tai, ko jumyse nėra, tačiau kodėl turėtumėte jų neapkęsti? Turite išlikti ramūs. Kam nerimauti dėl tuščių apkalbų? Kam prarasti ramybę, jei kitas jos neturi? Dievo ieškotojas turėtų išsiskirti tokiomis savybėmis, kurios liudytų apie jo pasirinktą kelią. Meilės esmė, jo tikroji prigimtis, jo ramybė liudija, jog jis – Dievo ieškotojas. Jo ramybė – jo Dievo karalystė, meilės karalystė. Turite puoselėti būtent šią meilę. Neturi būti vietos neapykantai.
Turite išmokti laukti. Būkite kantrūs. Prisitaikę prie esamų aplinkybių tapsite ramesni. Iki raudonumo įkaitinę geležį ir sudavę kūju, galėsite ją perlaužti. Tačiau jei daužysite ją šaltą, niekaip jos neperlaušite. Todėl pasakyta: kai ateis tinkamas laikas, kirskite ir jums pavyks. Ramybė – jūsų sėkmės pamatas. Dėl pavydo ir egoizmo pasaulis tapo apgailėtinas. Tik meilė ir ramybė gali sugrąžinti jį į teisingą kelią. Tegu jūsų mintys, veiksmai, jausmai būna pilni meilės, tiesos ir ramybės. Meilė – visos jūsų sėkmės pamatas. Galbūt yra žmonių, kurie mūsų neapkenčia, tačiau mylėkime juos.
Darykite teigiamą įtaką visuomenei
Taigi turite saugoti ir puoselėti ramybę. Satjos Sai organizacijos nariai turėtų būti pilni meilės bei ramybės ir nesavanaudiškai tarnauti kitiems. Nepasiduokite savimeilei, neapykantai ar silpnumui. Nepraraskite vilties, nenusiminkite. Turite būti pasitikintys savimi, drąsūs, narsūs, teigiamai veikti visuomenę. Šito Sai norėtų iš jūsų. Tai – idealas. Taigi imkitės savo užduoties, tolerantiškai, kantriai, ramiai. Tai jūsų tikrasis dvasinis darbas.
Yra devyni atsidavimo Dievui būdai, tačiau kiekvienam iš jų būtini du elementai: meilė ir ramybė. Yra šešios meilės Dievui rūšys, tačiau kiekvienai iš jų svarbiausia – ramybė. Pirmoji meilės Dievui rūšis – tai rami meilė Dievui (šanta bhakti). Ji – tarsi variklis, vežantis jus į priekį. Sužeistas Bhišma (Mahabharatos herojus, kovojęs Kauravų pusėje) gulėjo strėlių guolyje. 56 dienas jis kentė neapsakomas kančias, tačiau kantriai ir ramiai jas ištvėrė, laukdamas palankaus laiko nusimesti savo kūną. Šis epizodas moko: kokias kančias bepatirtumėte, ištverkite jas ramiai ir neprarasdami pusiausvyros. Jei leidžiate, kad nereikšmingi dalykai atimtų iš jūsų ramybę, švaistote savo gyvenimo laiką ir energiją. Kai įsiveliate į kivirčą ir susierzinate, manote, kad baudžiate kitus. Ne, jūs baudžiate save. Ginčydamiesi ir jaudindamiesi galite atgauti, ką praradote, tačiau jei praradote ramybę, jūs nieko neįgijote. Nepraraskite ramybės. Įveikite tą akimirką, kai galite prarasti ramybę. Tai jūsų dvasinis darbas.
Gyvenimas – tai iššūkis. Priimkite jį
Meilės įsikūnijimai! Niekas negali suprasti Satjos Sai prigimties ir Jo idėjų. Satja Sai – tai tas, kurio širdis tyra ir nesavanaudiška. Niekada, niekur, jokiomis aplinkybėmis Jis niekam nepadarė nieko blogo ir niekam nepadarys. Ši Satjos Sai prigimtis turi pakelti daugybę išbandymų ir sunkumų. Neturime ištižti vien todėl, kad kartais silpnumo valandėlę susierziname. Gyvenimas – tai iššūkis, priimkite jį. Gyvenimas – tai žaidimas, žaiskite jį. Gyvenimas – tai meilė, džiaukitės ja. Gyvenimas – tai svajonė, įgyvendinkite ją. Pirmasis posakis skelbia: „Gyvenimas – tai iššūkis“. Mes turime priimti ir įveikti šį iššūkį. Tai pagrindinis kiekvieno tikro ieškotojo tikslas. Sai niekada nesusierzina, Jis niekada nesikeičia. Yra daugybė žmonių, kurie prisigalvoja nebūtų dalykų, nes žmonės viską supranta savaip. Kaip pasakyta upanišadose: „Pasaulyje tiek daug galvų, ir kiekviena jų mąsto savaip“. Kiekvienas susikuria savo istoriją, ir tai nieko blogo, tačiau mums dėlto neturėtų būti nei šilta, nei šalta. Pasikliaukime savo pačių mintimis. Būkime geri, kilnūs ir dori. Tokia turėtų būti tikroji žmogaus prigimtis. Kas yra dvasinė praktika? Tai ne Dievo vardo kartojimas (džapa), ne meditacija ar bhadžanų giedojimas. Tai meilės ir ramybės ugdymas. Vardo kartojimas ar meditacija – tik instrumentai, priemonės, kurios padeda pasiekti tai, kas amžina: meilę ir ramybę.
Ramybė – viduje
Ramybė, kaip žinote, yra viduje. Klajojantis žvėris pamato miražą ir, palaikęs jį vandens telkiniu, bėga prie jo, tačiau nusivilia neradęs vandens. Žmogus taip pat apsigauna tikėdamas, kad ramybę galima rasti jį supančiame pasaulyje. Jis vaikosi visko, kas materialu ir greit praeina. Besivaikant jo užsidegimas blėsta, jį apima liūdesys ir nusivylimas. Tiesą sakant, kiekvienas žmogus jau turi ramybę viduje. Deja, jis neatpažįsta jos, todėl nerimauja ir jaudinasi. Tik ramybė gali suteikti jums paguodą ir džiaugsmą. Šventasis Tjagaradža giedojo pasauliui, kad tik ramybė atneš mums džiaugsmą ir paguodą.
Kaip reaguoti į kritiką
Kai kiti mus pajuokia, kritikuoja, šaiposi iš mūsų, netenkame pusiausvyros bei ramybės ir lengvai pasiduodame neapykantai bei pykčiui. Tokiomis akimirkomis, kai kas nors mus ypatingai suerzina, turėtume stengtis išlaikyti nesutrikdytą savo vidinę ramybę. Be to, į šį aspektą turėtume pažvelgti giliau. Pavyzdžiui, jei kas nors mus kritikuoja, ar ši kritika pagrįsta? Jei tikrai esame kalti, tada turime ištaisyti savo trūkumus. Antra vertus, jei neturime jokių trūkumų ir nesame kalti, neturėtume jaudintis dėl nepagrįstos kritikos. Be to, ar kritikuojantis asmuo turi teisę spręsti? Taip pat turėtume atsižvelgti ir į kritikuojančiojo motyvus. Kodėl mus kritikuoja? Jei jo motyvai – pavydas ar egoizmas, tada mes tikrai turėtume tarti: „Natūralu, kad jis taip elgiasi.“ Tačiau tai nėra natūralu mums, todėl mes turime atskleisti savo prigimtį. Mūsų įgimta savybė – tai ramybė. Mes – ramybės įsikūnijimai. Ramybė yra žmogaus būties puošmena. Ieškančiam Dievo ji – tarsi puošiantis brangakmenis arba jį dengiantis skydas. Kadangi ramybė – mūsų prigimtis, mes turėtume stengtis ją atskleisti.
Saugokitės savo jausmų
Yra žmonių, kurie pasiduoda pavydui, egoizmui, neišmanymui ir todėl lengvai išklysta iš kelio. Šitaip elgdamiesi jie nepasieks nieko gero. Labiausiai žmogui reikia ramybės. Be ramybės nėra gyvenimo. Visokiais būdais jos siekdami, turime stengtis jos nesutrikdyti. Varnai gali nepatikti gegutės kukavimas, antis gali nesidžiaugti, matydama gulbę, tačiau bjaurėjimasis nė vienai iš jų neatneš naudos. Jei pasiduosite savo jausmams, galų gale prarasite tai, kas jums įgimta.
Ramybė – mūsų dharma
Dharmaradža (vyriausias iš penkių brolių Pandavų, „Mahabharatos“ herojus) buvo karalių karalius. Jame įsikūnijo viskas, kas kilnu ir dora. Jis buvo galiūnas. Jo visi broliai – Bhima, Ardžuna, Nakula ir Sahadeva buvo narsūs ir galingi. Dharmaradža siekė Dievo, jo Dievas buvo pats Krišna. Pandavai buvo labai apdovanoti, tačiau kas jiems atsitiko? Jie kentė vis didėjančią įtampą ir sunkumus. Kauravai išvarė juos į mišką ir pažemino jų žmoną Draupadę. Tačiau galiausiai Pandavų vardą ir garbę išgarsino ramybė, kurią įkūnijo Dharmaradža. Jis skelbė: „Ramybė – mūsų dharma. Ramūs galime bet ką pasiekti. Neturėsime ramybės, jei sielvartausime, neapkęsime ar jaudinsimės. Iš tikrųjų šitaip tik pakenktume visuomenei“.
Ramybė gimsta iš tyros meilės
„Kas yra ramybė?“ – galite paklausti. Tai kvapni gėlė, gimusi iš tyros meilės. Tai aromatas, lydintis gerus darbus. Jūs ją patiriate, nes to nusipelnėte savo darbais praeituose gyvenimuose. Jei prarandate šią kilnią ir kvapnią ramybę, jūs prarandate viską. Nuo seniausių laikų išminčiai stengėsi skelbti ramybės didybę. Jie buvo kritikuojami, išjuokiami ir pasmerkiami neapsakomoms kančioms, tačiau niekada neprarado savo ramybės. Tai pirmiausia, ką žmogus turėtų atskleisti savyje. Jei prarandate šaltakraujiškumą, prarandate save.
Ramybė – tai aromatas
Jūs gimėte žmonėmis, gyvenate žmonių visuomenėje ir vadinatės žmonėmis, tačiau kas iš to, jei neatskleidžiate savo žmogiškų savybių? Ramybė suteikia žmogaus gyvenimui aromatą. Kai aštriu kirviu kertate sandalo medį, ne medis sužeidžia kirvį, o kirvis – medį, ir kirvis įgauna sandalmedžio kvapą. Jei uždegate smilkalų lazdelę, degdama ji skleidžia aplinkui savo aromatą. Taip ir tikras Dievo ieškotojas, tikras atsidavėlis turėtų stengtis išlikti ramus ir visada skleisti aplink save džiaugsmą. Tai svarbiausias dvasinis darbas, ir jis atneša ramybę.
Praktikuokite ... Praktikuokite ... Praktikuokite ...
Tiesą pasakius, nebežinome, ko turėtume siekti gyvenime, todėl švaistome savo laiką ir energiją. Turime stengtis drąsiai sutikti ne išorinius, o savo vidinius priešus. Tai šventas dvasinis darbas, kurio turi imtis kiekvienas, siekiantis Dievo. Kūrinijoje ir medžiai, ir kitos gyvybės formos – gyvūnai, paukščiai bei žvėrys padeda žmogui. Bet žmogus tapo savanaudis ir žaloja tokius pat kaip jis. Jis skaudina savo tėvus, savo mokytojus ir patį Dievą. Kas to pagrindinė priežastis? Tai ne kas kita kaip savanaudiškumas. Kad įgyvendintų savo tikslus, žmogus griebiasi kraštutinių priemonių ir užmiršta savąjį „aš“. Be abejo, jis ir toliau visą laiką kalba apie idealus, kaip tiesa, dora, ramybė, meilė ir taikumas, tačiau pats taip negyvena.
Pasėkite tik vieną sėklą, o išaugs daug vaisių
Ką šiame pasaulyje bedarytume savo kūnu, rezultatai atitiks tą kūną. Tačiau žmogus nesistengia suprasti šios svarbios tiesos. Jei norite išauginti kokius nors pasėlius, turite būti tikri, kad sėkla sveika, ir nesėti blogos sėklos. Sėkite gerą, sveiką sėklą ir derlius taip pat bus geras ir sveikas. Sėkite erškėčių sėklas – ir išaugs erškėčiai, kurie jus tik sužalos. Tačiau reikia atsiminti vieną dalyką: pasėję negalite iš karto pjauti. Norint pjauti, ką pasėjote, reikia laiko. Tai tiesa, kurią turite suprasti. Jums gali atrodyti: „Na gerai, šiandien padariau blogą darbą, tačiau man nieko blogo neatsitiko“. Neapsigaukite. Šiandien jūs tik pasėjote sėklą. Vaisius sunoks vėliau. Neužmirškite šios svarbiausios tiesos. Galite pasėti tik vieną sėklą, tačiau ta sėkla duos jums šimtus vaisių. Taip pat atsitinka, kai padarote vieną blogą darbą, – blogis išaugs ir vėliau visokiais būdais sugrįš pas jus. Padarykite šiandien vieną gerą darbą, ir vėliau patirsite daug gero. Taigi patiriamas gėris ir blogis – tai rezultatas to, ką esate padarę anksčiau. Dėl to nekalti nei jus supantys žmonės, nei aplinkybės.
Įprotis – jūsų prigimties pamatas
Kokie jūsų veiksmai, tokia ir jūsų prigimtis. Jie atneša jums tai, ką turite gauti. Elgesys tampa įpročiu, įprotis – jūsų prigimtimi, o prigimtis savo ruožtu lemia rezultatus. Taigi rezultatai – ne jūsų rankose. Jei norite patirti gera, darykite dabar ką nors gero, išlikdami ramūs. Tačiau ir toliau darote tai, kas priešinga ramybei. Šiandien šią silpnybę turi daugelis žmonių. Gali būti, kad net mažiausiems dalykams neužtenka kantrybės. Tarkime, skaitote knygą, o jūsų vaikas ateina pasikalbėti su jumis. Jūs netenkate kantrybės ir nebenorite net matyti savo vaiko. Arba atskrenda uodas ir nutupia jums ant nosies. Nuvejate jį, tačiau jis ir vėl sugrįžta. Netekę kantrybės dar energingiau stengiatės jį nuvyti. Taigi net mažas, menkas uodas gali atimti jūsų vidinę ramybę ir jus suerzinti. Tą akimirką, kai įveiksite šią silpnybę, tapsite Dievo ieškotoju (sadhaka).
Kaip pelnyti Malonę
Nesuprantantis, kas yra šventa, savanaudiškas ir tik savo tikslų siekiantis žmogus išklys iš kelio. Tačiau tikrieji Dievo ieškotojai, norintys daryti gera ir gyventi šventai bei nesavanaudiškai, turi išsaugoti vidinę ramybę. Dramblį gali aploti visa gauja šunų, bet jam nė motais. Šunys gali aploti ir žvaigždes – ar dėl to žvaigždės nukris? Yra žmonių, linkusių tuščiai svarstyti. Turime stengtis būti kantrūs su jais. Taip pelnysime malonę. Ramybė – tai pati žmogaus esmė. Jei praradote ramybę, viską gyvenime praradote.
Nuo senųjų laikų šios šalies išminčiai gyvena ramybėje – kūno, proto ir sielos. Kiekvieną kartą, užbaigdami programą, arati ar bhadžanas, mes giedame „ramybė, ramybė, ramybė“. Kodėl? Pirmoji „ramybė“ reiškia: „džiaukimės ramiu kūnu“. Kūno neturėtų kankinti neapykanta, pavydas, prisirišimas. Kokią žinia beateitų, priimkite ją ramiai, ar ji būtų gera, ar bloga. Jei prarandate kūno ramybę, tampate neatsparūs ligoms. Antroji „ramybė“ skirta protui. Būtina turėti ramų protą. Turėtumėte sakyti: „Tai, ko nėra manyje, negali tapti mano“. Žmonės gali kalbėti apie tai, ko jumyse nėra, tačiau kodėl turėtumėte jų neapkęsti? Turite išlikti ramūs. Kam nerimauti dėl tuščių apkalbų? Kam prarasti ramybę, jei kitas jos neturi? Dievo ieškotojas turėtų išsiskirti tokiomis savybėmis, kurios liudytų apie jo pasirinktą kelią. Meilės esmė, jo tikroji prigimtis, jo ramybė liudija, jog jis – Dievo ieškotojas. Jo ramybė – jo Dievo karalystė, meilės karalystė. Turite puoselėti būtent šią meilę. Neturi būti vietos neapykantai.
Turite išmokti laukti. Būkite kantrūs. Prisitaikę prie esamų aplinkybių tapsite ramesni. Iki raudonumo įkaitinę geležį ir sudavę kūju, galėsite ją perlaužti. Tačiau jei daužysite ją šaltą, niekaip jos neperlaušite. Todėl pasakyta: kai ateis tinkamas laikas, kirskite ir jums pavyks. Ramybė – jūsų sėkmės pamatas. Dėl pavydo ir egoizmo pasaulis tapo apgailėtinas. Tik meilė ir ramybė gali sugrąžinti jį į teisingą kelią. Tegu jūsų mintys, veiksmai, jausmai būna pilni meilės, tiesos ir ramybės. Meilė – visos jūsų sėkmės pamatas. Galbūt yra žmonių, kurie mūsų neapkenčia, tačiau mylėkime juos.
Darykite teigiamą įtaką visuomenei
Taigi turite saugoti ir puoselėti ramybę. Satjos Sai organizacijos nariai turėtų būti pilni meilės bei ramybės ir nesavanaudiškai tarnauti kitiems. Nepasiduokite savimeilei, neapykantai ar silpnumui. Nepraraskite vilties, nenusiminkite. Turite būti pasitikintys savimi, drąsūs, narsūs, teigiamai veikti visuomenę. Šito Sai norėtų iš jūsų. Tai – idealas. Taigi imkitės savo užduoties, tolerantiškai, kantriai, ramiai. Tai jūsų tikrasis dvasinis darbas.
Yra devyni atsidavimo Dievui būdai, tačiau kiekvienam iš jų būtini du elementai: meilė ir ramybė. Yra šešios meilės Dievui rūšys, tačiau kiekvienai iš jų svarbiausia – ramybė. Pirmoji meilės Dievui rūšis – tai rami meilė Dievui (šanta bhakti). Ji – tarsi variklis, vežantis jus į priekį. Sužeistas Bhišma (Mahabharatos herojus, kovojęs Kauravų pusėje) gulėjo strėlių guolyje. 56 dienas jis kentė neapsakomas kančias, tačiau kantriai ir ramiai jas ištvėrė, laukdamas palankaus laiko nusimesti savo kūną. Šis epizodas moko: kokias kančias bepatirtumėte, ištverkite jas ramiai ir neprarasdami pusiausvyros. Jei leidžiate, kad nereikšmingi dalykai atimtų iš jūsų ramybę, švaistote savo gyvenimo laiką ir energiją. Kai įsiveliate į kivirčą ir susierzinate, manote, kad baudžiate kitus. Ne, jūs baudžiate save. Ginčydamiesi ir jaudindamiesi galite atgauti, ką praradote, tačiau jei praradote ramybę, jūs nieko neįgijote. Nepraraskite ramybės. Įveikite tą akimirką, kai galite prarasti ramybę. Tai jūsų dvasinis darbas.
Gyvenimas – tai iššūkis. Priimkite jį
Meilės įsikūnijimai! Niekas negali suprasti Satjos Sai prigimties ir Jo idėjų. Satja Sai – tai tas, kurio širdis tyra ir nesavanaudiška. Niekada, niekur, jokiomis aplinkybėmis Jis niekam nepadarė nieko blogo ir niekam nepadarys. Ši Satjos Sai prigimtis turi pakelti daugybę išbandymų ir sunkumų. Neturime ištižti vien todėl, kad kartais silpnumo valandėlę susierziname. Gyvenimas – tai iššūkis, priimkite jį. Gyvenimas – tai žaidimas, žaiskite jį. Gyvenimas – tai meilė, džiaukitės ja. Gyvenimas – tai svajonė, įgyvendinkite ją. Pirmasis posakis skelbia: „Gyvenimas – tai iššūkis“. Mes turime priimti ir įveikti šį iššūkį. Tai pagrindinis kiekvieno tikro ieškotojo tikslas. Sai niekada nesusierzina, Jis niekada nesikeičia. Yra daugybė žmonių, kurie prisigalvoja nebūtų dalykų, nes žmonės viską supranta savaip. Kaip pasakyta upanišadose: „Pasaulyje tiek daug galvų, ir kiekviena jų mąsto savaip“. Kiekvienas susikuria savo istoriją, ir tai nieko blogo, tačiau mums dėlto neturėtų būti nei šilta, nei šalta. Pasikliaukime savo pačių mintimis. Būkime geri, kilnūs ir dori. Tokia turėtų būti tikroji žmogaus prigimtis. Kas yra dvasinė praktika? Tai ne Dievo vardo kartojimas (džapa), ne meditacija ar bhadžanų giedojimas. Tai meilės ir ramybės ugdymas. Vardo kartojimas ar meditacija – tik instrumentai, priemonės, kurios padeda pasiekti tai, kas amžina: meilę ir ramybę.