01-12-2024, 04:39 PM
Pagrindinis destruktyvios švytuoklės bruožas - ji agresyviai siekia sunaikinti kitas švytuokles, kad patrauktų žmones į savo pusę. Todėl tokia švytuoklė nuolat pjudo savo šalininkus su kitų švytuoklių atstovais: „Mes tokie, o jie kitokie! Blogi!" Į šią kovą įtraukti žmonės nuklysta nuo savo gyvenimo kelio, suklaidinami ir siekia visiškai svetimų tikslų. Taip pasireiškia švytuoklės destruktyvumas.
Kova prieš kitos švytuoklės atstovus nevaisinga, ji griauna savo šalininkų ir kitų gyvenimus.
Kraštutinis kovos už pasekėjus atvejis - karas. Kad įtikintų savo šalininkus eiti į karą, švytuoklė pateikia esamai istorinei epochai deramus argumentus. Pats primityviausias metodas, kuris buvo naudojamas anksčiau - įsakyti atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso.
Visuomenei įgijus civilizuotesnių bruožų, argumentai būdavo rafinuotesni. Viena nacija paskelbiama aukščiausia, o kitos -žalingomis. Šiuo atveju kilnus tikslas - siekti neišsivysčiusių tautų pažangos, o jeigu jos priešintusi, panaudoti jėgą. Šiuolaikinės karo koncepcijos atrodo maždaug taip: miške ant medžio kabo bičių lizdas, jame gyvena laukinės bitės, renkančios medų ir auginančios vaikus. Prie lizdo priartėja švytuoklė ir paskelbia savo pasekėjams: „Tai laukinės bitės, jos labai pavojingos, todėl jas reikia sunaikinti arba, geriausiu atveju, sugriauti lizdą. Netikit? Žiūrėkit!" Ji pradeda lazda ardyti lizdą. Bitės išskrenda ir ima gelti pasekėjus. Švytuoklė triumfuoja: „Ar matote, kokios jos agresyvios! Jas reikia sunaikinti".
Kokiais pateisinančiais šūkiais būtų pridengiami karai ir revoliucijos, esmė lieka ta pati - tai švytuoklių kova už savo pasekėjus.
Kovos formos gali būti skirtingos, tačiau tikslas vienas - užkariauti kuo daugiau pasekėjų. Naujos jėgos švytuoklei gyvybiškai reikalingos, be jų jį sustos, todėl švytuoklių kova - tai natūrali ir neišvengiama kova už egzistavimą.
Po karų ir revoliucijų seka mažiau agresyvios, tačiau gan atkaklios kovos. Pvz., kova už pardavimo rinkas, politinių partijų kova, konkurencija ekonomikoje, įvairiausios marketingo formos, reklaminės kampanijos, ideologinė propaganda ir t.t.
Žmonių gyvenimas sudarytas iš švytuoklių, todėl visos veiklos sferos konkuruoja. Varžomasi visais lygiais, pradedant valstybių ginčais ir baigiant rungtyniavimu tarp klubų komandų ir atskirų žmonių.
Kas nauja, neįprasta, nesuprantama, visada sunkiai skinasi kelią. Kodėl gi? Nejau tik dėl mąstymo inertiškumo? Pagrindinė to reiškinio priežastis - senoms švytuoklėms nenaudinga, jei iškils naujokas, patrauksiąs į savo pusę pasekėjų.
Pvz., vidaus degimo variklis, šitaip teršiantis miestų orą, būtų jau seniai pakeistas. Pasaulyje sukurta daugybė alternatyvių ekologiškų variklių modelių. Tačiau tas procesas numarintų naftos kompanijų švytuokles, kol kas jos labai stiprios, todėl neleis, kad kažkokie išradėjai nušluotų juos nuo žemės paviršiaus.
Šie monstrai tiesiog superka naujų variklių patentus ir laiko paslėptus, skelbdami apie žemą išradimo efektyvumą.
Materialiniu lygiu švytuoklės savo struktūrą realizuoja finansinėmis lėšomis, pastatais, įranga ir, žinoma žmonėmis.
Žmonių piramidės viršūnėje stovi švytuoklių favoritai.
Favoritai - tai visų rangų vadovai, pradedant smulkiais viršininkais ir baigiant valstybių prezidentais. Jiems visiškai nebūtina turėti išskirtinių savybių. Jais paprastai tampa šalininkai, kurių savybės labiausiai dera prie švytuoklės struktūros. Favoritui gali atrodyti, kad jis pasiekė įspūdingų rezultatų dėl savo išskirtinių privalumų. Tam tikra dalimi tai iš tiesų taip, tačiau didžiausių pastangų numylėtiniui iškelti prireikia savarankiškai besivystančiai švytuoklės struktūrai. Jei favorito parametrai (savybės) neatitinka sistemos reikalavimų, jis be gailesčio pašalinamas.
Švytuoklių kova jų šalininkams destruktyvi, nes šiems atrodo, kad vykdydami aukščiausią valią jie veikia savo asmeniniu įsitikinimu. Ši nuomonė dažniausiai būna įteigta švytuoklės. Vos tik žmogus ima derintis prie švytuoklės dažnio, energetiniame lygmenyje atsiranda sąveika tarp jo ir švytuoklės. Pasekėjo minčių energetinį dažnį švytuoklė remia savo energija. Vyksta savotiškas užgrobimas, kilpa užsiveržia. Pasekėjas skleidžia švytuoklės dažnio virpesius, o ši savo energija šiek tiek maitina šalininką, kad išsaugotų įtaką.
Materialios realizacijos lygiu regime labai įprastą vaizdą. Pvz., politinės partijos švytuoklė skleidžia agitaciją, užkabina pasekėją ir jį šiek tiek energetiškai remia, nes jis jaučia pasitenkinimą, jaučiasi teisus, garbingas, reikšmingas.
Pasekėjui atrodo, kad jis valdo situaciją ir gali rinktis. Tačiau iš tikrųjų tai jį pasirinko ir ėmė kontroliuoti.
Išorėje atrodo, kad pasekėjas įsitikinęs, jog realizuoja savo valią.
Tačiau tą valią meistriškai ir nepastebimai primeta švytuoklė. Pasekėjas patenka į jos informacinį lauką, svarsto su panašiais į save „svarbius" klausimus, atsiranda energetinis ryšys ir jo dažnis užtvirtinamas.
Po kiek laiko pasekėjo viltys gali žlugti, tokiu atveju jis ima neigiamai mąstyti apie savo garbinimo objektą, o jo skleidžiamas dažnis nebesutampa su švytuoklės. Užgrobimas silpsta. Užgrobimo stiprumas priklauso nuo švytuoklės galios. Kartais pasekėjams leidžiama paprasčiausiai išeiti, o kartais toks „eretikas" netenka laisvės ir net gyvybės.
Pateiksiu pavyzdį, kaip vyksta dažnio pasisavinimas. Tarkim, jūs pusbalsiu niūniuojate kokią nors melodiją. Staiga suskamba tranki muzika. Dabar, kai jūs girdit kitą melodiją, jums labai sunku dainuoti senąją.
Transerfingo įgyvendinimui nesvarbu, kokia forma energetiniame lygmenyje sąveikauja švytuoklė ir pasekėjas. Šį santykį nagrinėsime remdamiesi paprastesnių, mums įprastu modeliu. To mums visiškai pakaks.
Kaip iš tikrųjų visa tai vyksta, negali niekas išsamiai paaiškinti, nes tuoj pat kyla klausimas: o ką reiškia „iš tikrųjų"? Kadangi pažinimo procesas begalinis, aiškinti - nedėkingas užsiėmimas. Teks pasitenkinti tuo, ką žinom. Turėtume džiaugtis, kad sugebame nors kai ką suprasti. Pažvelkime, kaip švytuoklės manipuliuoja savo pasekėjais.
Kova prieš kitos švytuoklės atstovus nevaisinga, ji griauna savo šalininkų ir kitų gyvenimus.
Kraštutinis kovos už pasekėjus atvejis - karas. Kad įtikintų savo šalininkus eiti į karą, švytuoklė pateikia esamai istorinei epochai deramus argumentus. Pats primityviausias metodas, kuris buvo naudojamas anksčiau - įsakyti atimti iš kitų tai, kas jiems priklauso.
Visuomenei įgijus civilizuotesnių bruožų, argumentai būdavo rafinuotesni. Viena nacija paskelbiama aukščiausia, o kitos -žalingomis. Šiuo atveju kilnus tikslas - siekti neišsivysčiusių tautų pažangos, o jeigu jos priešintusi, panaudoti jėgą. Šiuolaikinės karo koncepcijos atrodo maždaug taip: miške ant medžio kabo bičių lizdas, jame gyvena laukinės bitės, renkančios medų ir auginančios vaikus. Prie lizdo priartėja švytuoklė ir paskelbia savo pasekėjams: „Tai laukinės bitės, jos labai pavojingos, todėl jas reikia sunaikinti arba, geriausiu atveju, sugriauti lizdą. Netikit? Žiūrėkit!" Ji pradeda lazda ardyti lizdą. Bitės išskrenda ir ima gelti pasekėjus. Švytuoklė triumfuoja: „Ar matote, kokios jos agresyvios! Jas reikia sunaikinti".
Kokiais pateisinančiais šūkiais būtų pridengiami karai ir revoliucijos, esmė lieka ta pati - tai švytuoklių kova už savo pasekėjus.
Kovos formos gali būti skirtingos, tačiau tikslas vienas - užkariauti kuo daugiau pasekėjų. Naujos jėgos švytuoklei gyvybiškai reikalingos, be jų jį sustos, todėl švytuoklių kova - tai natūrali ir neišvengiama kova už egzistavimą.
Po karų ir revoliucijų seka mažiau agresyvios, tačiau gan atkaklios kovos. Pvz., kova už pardavimo rinkas, politinių partijų kova, konkurencija ekonomikoje, įvairiausios marketingo formos, reklaminės kampanijos, ideologinė propaganda ir t.t.
Žmonių gyvenimas sudarytas iš švytuoklių, todėl visos veiklos sferos konkuruoja. Varžomasi visais lygiais, pradedant valstybių ginčais ir baigiant rungtyniavimu tarp klubų komandų ir atskirų žmonių.
Kas nauja, neįprasta, nesuprantama, visada sunkiai skinasi kelią. Kodėl gi? Nejau tik dėl mąstymo inertiškumo? Pagrindinė to reiškinio priežastis - senoms švytuoklėms nenaudinga, jei iškils naujokas, patrauksiąs į savo pusę pasekėjų.
Pvz., vidaus degimo variklis, šitaip teršiantis miestų orą, būtų jau seniai pakeistas. Pasaulyje sukurta daugybė alternatyvių ekologiškų variklių modelių. Tačiau tas procesas numarintų naftos kompanijų švytuokles, kol kas jos labai stiprios, todėl neleis, kad kažkokie išradėjai nušluotų juos nuo žemės paviršiaus.
Šie monstrai tiesiog superka naujų variklių patentus ir laiko paslėptus, skelbdami apie žemą išradimo efektyvumą.
Materialiniu lygiu švytuoklės savo struktūrą realizuoja finansinėmis lėšomis, pastatais, įranga ir, žinoma žmonėmis.
Žmonių piramidės viršūnėje stovi švytuoklių favoritai.
Favoritai - tai visų rangų vadovai, pradedant smulkiais viršininkais ir baigiant valstybių prezidentais. Jiems visiškai nebūtina turėti išskirtinių savybių. Jais paprastai tampa šalininkai, kurių savybės labiausiai dera prie švytuoklės struktūros. Favoritui gali atrodyti, kad jis pasiekė įspūdingų rezultatų dėl savo išskirtinių privalumų. Tam tikra dalimi tai iš tiesų taip, tačiau didžiausių pastangų numylėtiniui iškelti prireikia savarankiškai besivystančiai švytuoklės struktūrai. Jei favorito parametrai (savybės) neatitinka sistemos reikalavimų, jis be gailesčio pašalinamas.
Švytuoklių kova jų šalininkams destruktyvi, nes šiems atrodo, kad vykdydami aukščiausią valią jie veikia savo asmeniniu įsitikinimu. Ši nuomonė dažniausiai būna įteigta švytuoklės. Vos tik žmogus ima derintis prie švytuoklės dažnio, energetiniame lygmenyje atsiranda sąveika tarp jo ir švytuoklės. Pasekėjo minčių energetinį dažnį švytuoklė remia savo energija. Vyksta savotiškas užgrobimas, kilpa užsiveržia. Pasekėjas skleidžia švytuoklės dažnio virpesius, o ši savo energija šiek tiek maitina šalininką, kad išsaugotų įtaką.
Materialios realizacijos lygiu regime labai įprastą vaizdą. Pvz., politinės partijos švytuoklė skleidžia agitaciją, užkabina pasekėją ir jį šiek tiek energetiškai remia, nes jis jaučia pasitenkinimą, jaučiasi teisus, garbingas, reikšmingas.
Pasekėjui atrodo, kad jis valdo situaciją ir gali rinktis. Tačiau iš tikrųjų tai jį pasirinko ir ėmė kontroliuoti.
Išorėje atrodo, kad pasekėjas įsitikinęs, jog realizuoja savo valią.
Tačiau tą valią meistriškai ir nepastebimai primeta švytuoklė. Pasekėjas patenka į jos informacinį lauką, svarsto su panašiais į save „svarbius" klausimus, atsiranda energetinis ryšys ir jo dažnis užtvirtinamas.
Po kiek laiko pasekėjo viltys gali žlugti, tokiu atveju jis ima neigiamai mąstyti apie savo garbinimo objektą, o jo skleidžiamas dažnis nebesutampa su švytuoklės. Užgrobimas silpsta. Užgrobimo stiprumas priklauso nuo švytuoklės galios. Kartais pasekėjams leidžiama paprasčiausiai išeiti, o kartais toks „eretikas" netenka laisvės ir net gyvybės.
Pateiksiu pavyzdį, kaip vyksta dažnio pasisavinimas. Tarkim, jūs pusbalsiu niūniuojate kokią nors melodiją. Staiga suskamba tranki muzika. Dabar, kai jūs girdit kitą melodiją, jums labai sunku dainuoti senąją.
Transerfingo įgyvendinimui nesvarbu, kokia forma energetiniame lygmenyje sąveikauja švytuoklė ir pasekėjas. Šį santykį nagrinėsime remdamiesi paprastesnių, mums įprastu modeliu. To mums visiškai pakaks.
Kaip iš tikrųjų visa tai vyksta, negali niekas išsamiai paaiškinti, nes tuoj pat kyla klausimas: o ką reiškia „iš tikrųjų"? Kadangi pažinimo procesas begalinis, aiškinti - nedėkingas užsiėmimas. Teks pasitenkinti tuo, ką žinom. Turėtume džiaugtis, kad sugebame nors kai ką suprasti. Pažvelkime, kaip švytuoklės manipuliuoja savo pasekėjais.