01-13-2024, 09:44 AM
Džentelmeno sąvoka atsirado dar viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę kaip sąkoma, "geroje šeimoje". Beje, žodis "gentleman" (gentle -kilmingas, man - žmogus) anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos. Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu.
XIX ir XX anžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus,paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo deramu laiku deramoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Šit kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu. Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose.
Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai - baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis. Anglas - tikras savo vyriausybės pagalbininkas ir rėmėjas, o prancūzų džentelmenas geriausiu atveju savo vyriausybę tik pakęsdavo. Metams bėgant džentelmenas anglas lengvai įsijautė į savo naują vaidmenį, kurį jam skyrė pasikeitusi visuomenė, o prancūzų džentelmenas virto tik puošnia atgyvena.
Džentelmeno, kitaip - riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus. A. Čartoryskio "Riterio katekizme" rašoma, kad "šlėkta" turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis - apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margays rūbais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo "keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis". Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labia ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius ir situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs "džentelmeno kodeksas".
Kitas džentelmeno požymis - manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atsispindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje. Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara. Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose ir t.t.
Be gero elgesio, praeities džentelmeno "kodekse" buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka - garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingu. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Specialiuose kodeksuose buvo surašyti garbingi poelgiai, kuriais turėjo garsėti džentelmenas; jie reguliavo didiko elgesį įvairiose situacijose, apibūdindavo ir suskirstydavo tokias situacijas į tam tikras grupes.
Džentelmeniškumą sentimentaliai dievino H.de Balzakas ir M.Prustas. Jie mėgo senas aristokratiškas pavardes ir įmantrų didikų pasaulį kaip kiti mėgsta senus paveikslus ir šventyklas.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius "Ledi ir džentelmenai". Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi "Džentelmeno kodekso" reikalavimų, kiti nusispjauna į viską. Bet, matyt, vertėtų prisiminti bene paskutiniojo didžiojo anglų džentelmeno Bertrano Raselo žodžius: "Džentelmenas - tai žmogus, bendraudamas su kuriuo, pats jautiesi džentelmenu".
Romualdas Razauskas
XIX ir XX anžių sandūroje džentelmenu laikytas mokantis deramai elgtis, gerų manierų, turintis nepriekaištingą skonį žmogus,paprastai jis būdavo turtingas ir savarankiškas, be to, deramai apsirengęs pasirodydavo deramu laiku deramoje vietoje. Beje, džentelmenas nieku gyvu neturėjo dirbti.
Romantizmo laikotarpiu, ir netgi dar anksčiau, XVIII a. antroje pusėje, susiformavo tautinis džentelmeno tipas. Šit kaip aprašomi prancūzų ir anglų džentelmeno skirtumai. Prancūzų džentelmenai pasižymėjo elegantiškumu, delikatumu, taktu, nepriekaištingu mandagumu, taurumu, riterišku elgesiu, nepaprastu dosnumu. Anglai džentelmenu laikė tik turtingą, savarankišką žmogų, gyvenantį jo padėtį atitinkančiuose namuose.
Anglų džentelmenas turėjo būti kultūringesnis ir labiau išsilavinęs už kitus žmones (dažniausiai - baigęs humanitarinės pakraipos aukštąją mokyklą), pasižymėti puikiomis manieromis, turėti apie pasaulį žinių, sukauptų keliaujant. Anglai vertina santūrumą, šaltakraujiškumą, ištvermingumą varguose ir nelaimėse. Jie nelinkę karščiuotis, girtis, didžiuotis. Anglas - tikras savo vyriausybės pagalbininkas ir rėmėjas, o prancūzų džentelmenas geriausiu atveju savo vyriausybę tik pakęsdavo. Metams bėgant džentelmenas anglas lengvai įsijautė į savo naują vaidmenį, kurį jam skyrė pasikeitusi visuomenė, o prancūzų džentelmenas virto tik puošnia atgyvena.
Džentelmeno, kitaip - riterio įvaizdis romantizmo laikais paplito ir kituose kraštuose. Geriausiai žinome savo kaimynų, lenkų, aprašytus džentelmenus. A. Čartoryskio "Riterio katekizme" rašoma, kad "šlėkta" turi būti doras, narsus, drausmingas karys, dievobaimingas, užsigrūdinęs kūnu ir siela, patriotas, galįs paaukoti turtą ir gyvybę vardan tėvynės. Tų pačių savybių reikalauta ir iš lietuvių šlėktų.
XIX a. pabaigoje džentelmeno įvaizdis pasikeitė. Iš Anglijos po įvairias šalis paplito džentelmeno, džentelmeniškumo sąvokos. Šis žodis išgarsino Angliją pasaulyje labiau negu jos eksportuojamos anglys.
Ryškus džentelmeno požymis - apranga. Ji kito pagal madą, nors didikai visada stengėsi pabrėžti savo nepraktiškumą ir troško atrodyti keistai. Iš pradžių, XVII-XIX a. žavėtasi margays rūbais. Pavyzdžiui, per puotą Drezdene Kristina Radvilaitė įsimylėjo "keistą kaip svajonė jaunuolį, kurio pliumažai ir apvadai, geltonomis ir violetinėmis astromis išsiuvinėti atlasai žibėjo visais vaivorykštės atspalviais ir visomis povo uodegos spalvomis". Kiek vėliau atsisakyta įvairiaspalvių drabužių ir imta dėvėti prislopintų, kuklių spalvų frakus ir dvieilius švarkus. Tik puošeivos pasidabindavo baltomis arba labia ryškiomis gėlėmis išmargintomis liemenėmis, lakuotais bateliais, atlaso skarelėmis…
Vėliau atsirado smokingai ir kostiumai. Jų spalva ir pasiuvimas atitiko poreikius ir situaciją, nors viską lėmė etiketas ir mada. Damų ir džentelmenų pasaulyje mada tapo svarbesnė už papročius ir elgesio taisykles. Vargu ar kas būtų nešiojęs cilindrą, korsetą ir lazdelę, jeigu šito nebūtų kategoriškai reikalavęs "džentelmeno kodeksas".
Kitas džentelmeno požymis - manieros. Išmokti gerų manierų buvo nelengva. Manieros ir geras auklėjimas rodė ne tik kilmę, jos atsispindėjo, anot senosios literatūros, dvasios grožį ir didingumą. Mandagumas, reveransų menas, puikiai valdoma veido mimika lemdavo džentelmeno vietą draugijos hierarchijoje. Džentelmenai turėjo žinoti daug dalykų, kurių nevertino kiti žmonės: jie privalėjo mokėti daug negyvų kalbų (senovės graikų ir lotynų), muzikuoti, dainuoti. Sportuoti, auginti niekam netinkamų dekoratyvinių veislių šunis ir arklius, kolekcionuoti keistus daiktus, keliauti, užsiimti labdara. Geros manieros reikalavo, kad džentelmenas ir kilmingoji dama daugiausia laiko skirtų susitikimams su draugais, kelionėms, pokalbiams klubuose ir t.t.
Be gero elgesio, praeities džentelmeno "kodekse" buvo įrašyta iki šiol svarbi sąvoka - garbė. Garbingas džentelmenas galėjo neturėti jokių nuopelnų, užteko tik vadintis garbingu. Garbė tarsi vertė žmogų išlaikyti taurumą ir abipusę pagarbą bendraujant.
Specialiuose kodeksuose buvo surašyti garbingi poelgiai, kuriais turėjo garsėti džentelmenas; jie reguliavo didiko elgesį įvairiose situacijose, apibūdindavo ir suskirstydavo tokias situacijas į tam tikras grupes.
Džentelmeniškumą sentimentaliai dievino H.de Balzakas ir M.Prustas. Jie mėgo senas aristokratiškas pavardes ir įmantrų didikų pasaulį kaip kiti mėgsta senus paveikslus ir šventyklas.
Mūsų laikais net konferansje salėje kreipiasi į visus susirinkusius "Ledi ir džentelmenai". Taigi šiuo garbingu vardu jis vadina kiekvieną vyrą. Vieni jų ir šiandien bent šiek tiek laikosi "Džentelmeno kodekso" reikalavimų, kiti nusispjauna į viską. Bet, matyt, vertėtų prisiminti bene paskutiniojo didžiojo anglų džentelmeno Bertrano Raselo žodžius: "Džentelmenas - tai žmogus, bendraudamas su kuriuo, pats jautiesi džentelmenu".
Romualdas Razauskas