01-13-2024, 03:57 PM
[HEADING=2]Įvadas[/HEADING]
Tas, kas tikisi lengvai išmokti meilės meno, perskaitęs šią knygą, turėtų nusivilti. Ši knyga, priešingai, siekia įrodyti, kad meilė nėra jausmas, lengvai apimantis kiekvieną, nepriklausomai nuo jo subrendimo. Ji nori įtikinti skaitytoją, kad visos jo pastangos mylėti bus nesėkmingos, jei jis nemėgins pačiu aktyviausiu būdu pakeisti savo asmenybės visumą, kad išsiugdytų produktyvią orientaciją; kadangi individualioje meilėje negalima patirti pasitenkinimo be gebėjimo mylėti artimą, be tikro kuklumo, drąsos, tikėjimo ir disciplinos. Kultūroje, kurioje šios savybės retos, retai gebama mylėti. Ir iš tiesų kiekvienas galėtų savęs paklausti, ar daug pažįsta iš tikrųjų mylinčių žmonių.
Ir vis dėlto, nors užduotis ir sunki, tai neturėtų varžyti mūsų pastangų pažinti sunkumus ir galimybes juos įveikti. Stengdamasis išvengti papildomų komplikacijų, pamėginau gvildenti kiek įmanoma mažiau specializuota kalba. Dėl tos pačios priežasties stengiausi kuo mažiau naudotis jau esama literatūra apie meilę.
Kita problema taip ir liko iki galo neišspręsta; būtent, nepavyko išvengti minčių iš ankstesnių mano knygų pasikartojimo. Skaitytojas, jau susipažinęs su "Laisvės baime", "Žmogumi sau" ir "Sveikąja visuomene", atras šioje knygoje daug minčių, išsakytų ankstesniuose mano darbuose. Aišku, "Menas mylėti" anaiptol nėra vien jų santrauka. Knyga pateikia daug visiškai naujų idėjų, tad natūralu, kad net ir senosios įgauna naują prasmę, kai sutelkiamos apie vieną temą - meną mylėti.
--
Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko nevertas. O tas, kas supranta, taip pat ir myli, stebi, mato... Kuo daugiau žinai apie daiktą, tuo labiau jį myli... Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu laiku kaip žemuogės, nieko nežino apie vynuoges.
PARACELSAS
--
[/HR]
[HEADING=3]I skyrius[/HEADING]
Ar meilė yra menas?
Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, "apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja.
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra - kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas - jį dažniausiai renkasi vyrai - tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami "įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.
Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų - tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško "romantinės meilės", asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginus su funkcijos reikšme.
Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška - tai virpulys, kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali - grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai - tai apdovanojimas, kurio jie siekia. "Patrauklus" - paprastai reiškia puikų komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas - šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.
Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis "įsimylėjimo" išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo "proto praradimą" vienas dėl kito palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.
Šis santykis - kad nieko nėra lengvesnio už meilę - tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, - arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes - išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.
Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi dalis: viena - teorijos įsisavinimas, kita - praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be abejo, esu kompetetingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje - bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas - tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime - ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę - sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, - beveik visa mūsų energija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis meilės.
Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga "tik" sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų? Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną: pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus - tai sudarys didesniąją knygos dalį, po to - meilės praktiką - tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie bet kokią praktiką.
[/HR]
[HEADING=3]II skyrius[/HEADING]
Meilės teorija
l. Meilė - atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą
Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.
Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.
Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.
Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo "gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad "jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.
Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.
Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug - žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija - tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą kitais būdais.
Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta. Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.
Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus.
Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami; taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje, kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip, seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė, bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.
Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę - jos protą ir kūną; yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje, ir dabar) - vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės, jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam tikra raida.
Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja; ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti "civis romanus sum", Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi išnyksta ir kurio tikslas - priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys - įtikinėjimą ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų. Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę. Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastas herojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje konformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškant atsako į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, likti šalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūti atsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktinių pavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės net ir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjų yra verčiami būti konformistais.
Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra individualistai, kad jų nuomonė - tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis sutapimas - puikiausias įrodymas, kad "jų" idėjos teisingos. Kadangi vis dėlto esama tokio poreikio - turėti bent šiek tiek individualumo, šis poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant krepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymas respublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams - kurie tampa individo išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikį išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.
Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse šalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo vaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šia prasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas turi būti gerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesa turi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitas kosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude: "Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį". Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis, įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaip eksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tas išnaudojimas būtų žiaurus ar "žmogiškas".
Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybė prilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą. Lygybė šiandien labiau reiškia "tapatumą" negu "unikalumą". Tai abstraktus tapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito tuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu su tam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurie laikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kad nesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtų klaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybė yra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria. Švietėjų filosofų prielaida - l'ame n'a pas de sexe - siela yra belytė - dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotine meile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, bet ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šį deindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurie tarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniame agregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėlto kiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinė produkcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesas reikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas "lygybe".
Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yra simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šis būdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta, palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vieną privalumą - yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai atitinka įprastą ritualą.
Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir malonumuose. "Nuo devynių iki penkių" žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų - tarnautojų ir menedžerių - jėgos dalimi. Jo iniciatyva yra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje, nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus - kinų ir teatrų savininkai, jie apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas: sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis, visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki pirmadienio, nuo ryto iki vakaro - visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš, kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?
Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys - juvelyrinį dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą - visose šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu, žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik produktyvioje veikloje, tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, pats matau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.
Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę.
Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės, klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybę arba destrukciją - savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime "meile", susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektas įvairiais būdais - skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, ką vadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadinamas meile? O gal žodį "meilė" derėtų pasaugoti specifinei sąryšio formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų ir Rytų istorijos tūkstantmečius?
Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau aš meile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios "meilės" sampratos.
Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena "kartu" (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma.
Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis. Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs. Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame kontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo sukeltai orgiastinei būsenai - visais šiais atvejais asmuo išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia pačiam spręsti gyvenimo problemos.
Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina.
Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kur kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mes tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi ir mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi aiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai - "likimo, istorijos, aukštesnių gamtos jėgų" atžvilgiu. Jo galas - savižudybė tarp visuotinio sugriovimo - yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę - begalinę valdžią".
Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi prieštaringoje žodžio "aktyvumas" prasmėje. "Aktyvumas" dabartinėje vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmogus laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai, kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo aktyvumas iš tiesų tėra "pasyvumas", nes jis yra verčiamas veikti, o ne veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra vadinamas "pasyviu", nes nieko "nedaro". Iš tiesų šis koncentruotas meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniams tikslams; kita aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgų naudojimą, nepriklausomai, ar duos kokių išorinių pakitimų. Pastarąją aktyvumo koncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė aktyviuosius ir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), "veiksmus" (akcijas) ir "aistras" (pasijas). Aktyvaus afekto poveikyje žmogus yra laisvas, jis lieka savo veiksmų šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogus tampa pajungiamas tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taip Spinoza daro išvadą, kad dorybė ir galia yra vienas ir tas pats. Pavyduliavimas, ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas, tai žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartos padarinys.
Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra "veikimas", o ne "buvimas paveiktu". Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.
Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yra sudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad "duoti", tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo, kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yra linkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygu būti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma - geriau duoti, negu imti - reiškia, kad verčiau kentėti, nei patirti džiaugsmą.
Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą, galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.
Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose. Paprasčiausias pavyzdys - lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijos kulminacija atsiskleidžia davimo akte; vyras duoda savo lyties organą moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis negali neduoti, jei yra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, nors esama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savo moteriškąjį centrą; taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgė atsiduodama, jei ji gali tik gauti, yra frigidiška. Davimo būseną ji vėl išgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji atiduoda save jos viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą. Neduoti būtų skausminga kančia.
Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris labai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų, psichologiškai kalbant yra vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas gali kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali padėti kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimo pagrindus, nebegali džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienė patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu minimumu, tiek pat priklauso nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšai yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam tikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl, kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą.
Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį - visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: "Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite gėrėtis menu, jūs turite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikį kitiems žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiems žmonėms. Kiekvienas jūsų santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsų realaus, individualaus gyvenimo išraiška, atitinkanti jūsų valios objektą. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų bejėgiškumas, jūsų nelaimė. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą. Mokytojas mokosi iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitiką gydo jo pacientai - su sąlyga, kad kits kitą jie laiko ne objektais, bet yra susiję vienas su kitu nuoširdžiai ir kūrybiškai.
Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklauso nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save - taigi mylėti.
Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji visiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinę gerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes nebetikėsime jos "meile" gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tatai yra puikiai aprašyta Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją ir įspėti jos gyventojus kad šie bus nubausti, jei nesiliaus daryti bloga. Jona norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės maldaus Dievo, ir šis atleis jiems. Jis - žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, bet be meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve, simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės ir solidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir, nuvykęs į Nineviją, Jona kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko jis bijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiems atleido: nusprendė negriauti miesto. Jona supyko ir nusiminė; jis norėjo, kad laimėtų teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau rado nusiraminimą po medžiu, kuriam Dievas leido išaugti, idant saugotų nuo saulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Jona nusiminė ir piktai papriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: "Tau gaila augalo, kurio tu nepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiu negailėti Ninevijos, didelio miesto, kur gyvena daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės". Dievo atsakymas Jonai turėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės esmė yra "veikti" vardan kažko ir "suteikti gyvenimą kažkam", kad meilė ir veikla yra neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.
Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą - atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam "atsakui". Jona nejautė atsakomybės už Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: "Ar aš esu savo brolio sargas?" Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.
Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento - pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio "respicere" šaknį - "žiūrėti į") - gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas. Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir neišnaudojamas kito. Pagarba remiasi tik laisve, kaip sakoma senoje prancūzų dainoje: "L'amour est l'enfant de la liberte" - meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.
Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš galiu žinoti, pavyzdžiui, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito atvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau: kad jis yra suirzęs, susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.
Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti "žmogaus paslaptį". Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra "jis".
Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžia kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime, galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis - tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Šis troškimas įsiskverbti į kito žmogaus ir savo paties paslaptį padeda suvokti ir giliąją žiaurumo bei destruktyvumo esmę. Šią idėja labai vykusiai išreiškė Isakas Babelis. Jis cituoja pažįstamą karininką, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkia savo buvusį poną mirčiai sakydamas: "Nušaudamas - taip pasakysiu - nušaudamas žmogumi tik atsikratai. Šūviu jūs niekada nepasieksite sielos, kuri yra jūsų artimajame, ir nesužinosite, kaip ji reiškiasi. Bet aš nesigailėdavau savęs, aš ne kartą trypdavau priešą kojomis ilgiau kaip valandą. Matot, aš noriu suvokti, kas yra gyvenimas iš tiesų, kas yra gyvybė, kai ji mus palieka.
Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą. Vaikas ardo daiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvūnus, žiauriai nuplėšia sparnus plaštakei, kad sužinotų, išgautų iš jos paslaptį. Žiaurumo prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.
Kitas būdas pažinti "paslaptį" yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Sąryšyje aš pažįstu tave, save, visus - ir nieko. Aš žinau tik vieną pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui - tai sąryšio išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis.
Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks pat neišmanėlis, kaip ir ankščiau. Jei aš nuplėšiau kitai būtybei galūnes, aš ją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas, kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu atiduodamas save, įsiskverbdamas į kitą, aš atrandu save, aš atskleidžiu save, aš atskleidžiu mus abu, aš atskleidžiu žmogų.
Siekimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų orakulo moto: "Pažink save". Tai yra visos psichologijos esmė. Bet tiek, kiek tai liečia pastangas suprasti visus žmones, jų didžiausią paslaptį, šis siekimas negali būti patenkintas įprastu pažinimo keliu, žinojimu. Net jei mes žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada nepasiektume dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.
Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei aš objektyviai pažįstu žmogišką būtybę, galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte (Šis teiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas rodo susidomėjimą žmogaus pažinimu, bet tai liudija ir esminį meilės trūkumą šiandieniniuose žmonių santykiuose. Taigi psichologinės žinios tampa visiško žinojimo meilės akte pakaitalu, užuot tapusios žingsniu link jos).
Žmogaus pažinimas eina lygiagrečiai su religiniu Dievo pažinimu. Konvencinėje Vakarų teologijoje pastangos pažinti Dievą sutelktos į protą, tai yra į teiginius apie Dievą. Manoma, kad aš galiu pažinti Dievą savo mintyse. Misticizme, kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (aš vėliau mėginsiu tai įrodyti), yra atmetamos pastangos pažinti Dievą mintyse, jos pakeistos sąryšio su Dievu išgyvenimu, kur nebelieka vietos ir nebėra poreikio žinojimui apie Dievą.
Sąryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgyvenimas jokiu būdu nėra iracionalus. Priešingai, kaip Albertas Šveiceris pabrėžė, jis yra drąsiausia ir radikaliausia racionalizmo pasekmė. Jis remiasi esminiu, ne atsitiktiniu mūsų ribotumo žinojimu, tai yra suvokimu, kad mes niekada "nesuaugsime" žmogaus ir pasaulio paslapties mintyje, bet kad mes vis dėlto galime pažinti ją meilės veiksme. Psichologija kaip mokslas turi savo ribas. Kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas, taip psichologijos galutinė pasekmė yra meilė.
Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.
Iki šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaip sąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinio poreikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriško prado troškimas susijungti. Šio poliariškumo idėja geriausiai išreikšta mite apie tai, kad iš pradžių vyras ir moteris buvo viena visuma, padalinta į dvi puses, nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosios dalies tam, kad atkurtų vienybę su ja. (Ta pati pirminės lyčių vienybės idėja išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva padaryta iš Adomo šonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite moteris laikoma žemesnė už vyrą). Mito prasmė yra pakankamai aiški. Lyčių poliarizacija verčia žmogų siekti ryšio ypatingu būdu, sąjungoje su kita lytimi. Vyriško ir moteriško pradų priešybė slypi kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje. Taip pat kaip fiziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taip pat ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo ir įsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir moteris atranda vienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybės yra bet kokio kūrybingumo pagrindas.
Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeninis kūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstės susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje; meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta (homoseksualinis iškrypimas kyla dėl nepajėgumo pasiekti šią priešybių vienybę, todėl homoseksualizmas kenčia dėl niekaip neįveikiamo vienišumo, šis skausmas, aišku, jį suartina su eiliniu heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti).
Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdu ne tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų - gavimo ir skverbimosi - priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės ir lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijos ir dvasios. Šią idėją nuostabiai išreiškė didysis musulmonų poetas ir mistikas Rūmi:
Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.
Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.
Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas myli tave.
Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.
Dieviška Išmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą.
Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.
Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė - moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.
Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.
Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.
O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji išnešiojo.
Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.
Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?
Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangaus vandenys ir šiluma?
Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.
Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.
Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.
Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.
Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti Dieną.
Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia tęsti diskusiją apie meilės ir sekso esmę. Aš jau ankščiau kalbėjau apie Froido klaidą - jis laiko meilę tik seksualinių instinktų išraiška, arba sublimacija, nepastebėdamas to, kad seksualinis geismas yra vienas iš meilės ir sąryšio poreikio pasireiškimų. Bet Froido klaida siekia dar giliau. Vadovaudamasis fiziologiniu materializmu, lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadinta įtampa kūne, skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo tikslas yra likviduoti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkinimas yra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris vertingas tiek, kiek įžvelgia, kad seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis poreikis šioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pasitenkinimas tėra šio alkio panaikinimas. Iš tiesų, jei ši samprata yra priimtina, masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tai, ką Froidas pakankamai paradoksaliai ignoruoja, yra psichologinis seksualumo aspektas, moteriškumo ir vyriškumo priešybė ir poreikis jungti šias priešybes. Ta keista klaida turbūt kilo iš kraštutinio Froido patriarchalizmo, kuris vertė jį galvoti, kad seksualumas per se yra vyriškas, ir neleido pastebėti ypatingo moteriško seksualumo. Jis išdėstė šią idėją straipsnyje "Trys įnašai į lyties teoriją", tvirtindamas, kad libido visada yra "vyriškosios prigimties", nepriklausomai nuo to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Ta pati idėja užslėptai yra išreikšta Froido pažiūroje, kad mažas berniukas suvokia moterį kaip kastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausių kompensacijų vietoje prarastų vyriškų genitalijų. Bet moteris nėra kastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas, visai ne "vyriškos prigimties".
Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis atsikratyti įtampos; iš esmės tai yra sąjungos su priešinga lytimi poreikis. Iš tiesų seksas yra tik vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir vyriškumas lygiai taip pat reiškiasi charakteryje kaip ir seksualinėje funkcijoje. Vyriškas charakteris gali būti apibrėžtas tokiomis savybėmis kaip skverbimasis, vadovavimas, veiklumas, disciplinuotumas, nuotykių ieškojimas ir avantiūrizmas; moteriškas charakteris išsiskiria produktyviu imlumu, globa, realizmu, kantrybe, moteriškumu. (Visada reikia turėti galvoje, kad realiai abi tos charakteristikos yra sumišusios, bet vyrauja tokios, kurios atstovauja "jos" arba "jo" lyčiai). Dažnai, kai vyriško charakterio savybės vyriškyje yra susilpnėjusios dėl emocinio infantilizmo, šį trūkumą jis mėgina kompensuoti išskirtinai pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Šito pavyzdys yra Don Žuanas, kuriam būtina įrodyti savo vyriškumo šaunumą sekse todėl, kad niekada nėra tikras dėl savo vyriškumo dvasine prasme. Kai vyriškumas tampa galutinai paralyžuotas, jo iškreiptu pakaitalu tampa sadizmas. Jei susilpnėjęs ar iškreiptas moteriškas seksualumas, jis virsta mazochizmu ar savininkiškumu.
Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl buvo norima pašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie kelia tradiciškai mąstančių žmonių priešiškumą. Froidas tai jautė ir kovojo prieš bet kokią pastangą keisto jo sekso teoriją. Tiesa sakant, anuo metu Froido teoriją buvo iššaukianti, revoliucinga. Bet, kas buvo tikra 1900 metais, nebėra teisinga dabar. Seksualiniai papročiai pasikeitė taip smarkiai, kad dabar Froido teorija nebešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donkichotiškai atrodo tie ortodoksai analitikai, kurie iki šiol tebegalvoja esą drąsūs ir radikalūs gindami Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų dabar jų psichoanalizės kryptis yra konformistinė, nes nebelieka psichologijos klausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką.
Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą, bet kad nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti. Jis pirmasis prakalbo apie tarpasmenines aistras, nors jas ir aiškino fiziologiškai. Tolesnė psichoanalizės raida reikalauja patikslinti ir pagilinti Froido koncepciją, perkelti jo įžvalgą iš fiziologinės į biologinį ir egzistencinį lygį. (Froidas ir pats žengė šia kryptimi savo vėlesnėje mirties ir gyvenimo instinktų sampratoje. Jo pirmasis požiūris į erosą, kaip sintetinantį ir vienijantį principą, visiškai skiriasi nuo libido koncepcijos. Bet nepaisant to, kad gyvenimo ir mirties instinktų sampratą vėliau ir priėmė ortodoksai analitikai, tai nepakeitė fundamentalios libido sampratos, ypač klinikiniuose darbuose).
[/HR]
2. Meilė tarp tėvų ir vaiko.
Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio - motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.
Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo spenelio; krūtį nuo motinos. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų - skirtingų ir turinčių savo būtį. Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardinti. Taip pat jis mokosi jais naudotis. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų, kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia. Pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu. Šis patyrimas, kad esi motinos mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau mylimas - motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti - tai būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent, tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, - ji ir negali būti tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.
Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra būti mylimam - būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti - svarbiau negu būti mylimu. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo - iš narcisizmo ir egocentrizmo pagimdytos būsenos. Jis išgyvena naują sąryšio, bendrumo jausmą. Dar daugiau, jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas, t.y. geras. Infantiliška meilė grindžiama principu: "Aš myliu, nes esu mylimas". Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: "Aš esu mylimas, nes pats myliu". Nesubrendusi meilė teigia: "Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas". Brandi meilė sako: "Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave".
Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas visai natūralus iki gimimo, kai motina ir vaikas sudaro vienovę, nors yra du. Gimimas daug ką keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos priklausomas. Bet kaskart darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda sąryšis su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.
Kad deramai įvertintume šį posūkį nuo motinos prie tėvo, turime aptarti esminius, kokybinius skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Mes jau kalbėjome apie motinišką meilę. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas, o ne dėl to, kad jis turėtų kažkokių nepaprastų savybių ar pateisintų ypatingus jos lūkesčius. (Suprantama, kai aš kalbu apie tėvo ir motinos meilę, aš kaip ir Maksas Vėberis turiu galvoje "idealiuosius tipus" ar Jungo archetipus, bet tai nereiškia, kad kiekviena motina ar tėvas myli būtent taip. Aš tik aptariu tėviškąjį ir motiniškąjį principą.) Besąlygiška meilė priklauso giliausiems ne tik vaikų, bet ir kiekvieno žmogaus jausmams, meilė už tam tikrus "nuopelnus" (nes esi jos nusipelnęs) visada kelia tam tikrų abejonių; gal aš neįtikau asmeniui, kurio mylimas norėčiau būti, čia visada slypi baimė, kad meilė gali išnykti. Be to, "užtarnauta" meilė palieka kartėlį, kad gal ir nesi mylimas ar esi mylimas tik tiek, kiek įtikai, o tai galų gale reiškia, jos iš tikrųjų esi ne mylimas, o tik išnaudojamas. Nieko nuostabaus, kad mes visi - vaikai ir suaugę - siekiame ryšio, prilygstančio motinos meilei. Daugelis vaikų yra pakankamai laimingi, patirdami motinišką meilę (plačiau tai aptarsime vėliau). Suaugusiems kur kas sunkiau tą pasiekti. Idealiu atveju tai išlieka kaip normalios erotinės meilės sudėtinė dalis; neretai įgyja religines formas, o ypač dažnai - neurotines.
Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Nors tėvas neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį.
Pastaroji funkcija glaudžiai susijusi su socialiniu ekonominiu vystymusi. Nuo to laiko, kai privati nuosavybė tapo realybe ir kai ji pasidarė vieno iš sūnų paveldima, tėvas ėmė ieškoti sūnaus, kuriam galėtų palikti savo nuosavybę. Natūralu, kad jo vietą užimdavo tinkamiausias būti paveldėtoju, panašiausias į tėvą, labiausiai jam patinkantis. Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas - "Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš". Sąlygotoje tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiausiai vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėme, bausmė už ją - tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, ta meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.
Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia su niekuo nesaistomos motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Nuo šešerių metų vaikas ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motinos paskirtis yra saugoti jo gyvybę, tėvo paskirtis - vadovauti, mokyti įveikti sunkumus, būdingas tai visuomenei, kurioje vaikas gimė. Idealiu atveju motinos meilė nesiekia stabdyti vaiko augimo, nepabrėžia jo bejėgiškumo. Motina turėtų tikėti gyvenimu, nebūti pernelyg suirzusi ir neužkrėsti vaiko savo nerimu. Jos gyvenimo siekis turėtų būti - kad vaikas pagaliau taptų nepriklausomas, atsiskirtų nuo jos. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą.
Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties motina ir tėvu. Jis gauna, kaip įprasta, ir motinos, ir tėvo žinių. Motinos sąžinė sako: "Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau". Tėvo sąžinė sako: "Tu elgiesi blogai, tu neišvengsi atpildo už savo nedorus darbus, o svarbiausia - tu privalai keisti savo būdą, jei nori man patikti". Subrendęs žmogus tampa laisvas nuo išorinių motinos ir tėvo esybių, bet susikuria juos savyje. Priešingai, negu teikia Froido super ego teorija, jis sukuria juos savyje ne susivienydamas su motina ir tėvu, bet susikurdamas motinišką sąžinę, pagrįstą gebėjimu mylėti, ir tėvišką sąžinę, pagrįstą savu protu ir vertinimu. Tada subrendęs žmogus myli pagal savo motinišką ir tėvišką sąžinę, nors ir atrodo, kad jos viena kitai prieštarauja. Jei jis vadovaujasi vien tėviškąja sąžine, būtų žiaurus ir nežmoniškas. Jei vadovautųsi vien moteriškąja, bijotų pats vertinti ir taip stabdytų savo ir kitų vystymąsi.
Šis perėjimas nuo motinos centriškumo prie tėvo centriškumo ir prie galutinės jų sintezės lemia dvasinę sveikatą, brandą. Nesėkmės šiame kelyje yra visokių neurozių priežastis. Nors tai išeina už mūsų knygos problematikos, pateiksiu keletą trumpų paaiškinimų.
Viena iš neurotinio vystymosi priežasčių gali būti tai, kad berniukas turi mylinčią, bet pernelyg slopinančią ar valdingą motiną, ir silpną, nesidomintį juo tėvą. Šiuo atveju jis gali visiškai prisirišti prie motinos ir išaugti bejėgiu, bevaliu žmogumi su visomis receptyvios asmenybės savybėmis, kuris gali tik imti, kurį reikia ginti, globoti, kuriam trūksta tėvo savybių: drausmės, nepriklausomybės, gebėjimo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jis gali mėginti ieškoti "motinų" kiekviename - kartais moteryse, kartais vyruose - nuolat pasigesti jų autoriteto ar jėgos. Jei motina yra šalta, abejinga ir valdinga, vaikas gali perkelti savo motiniškos globos poreikį į tėvą arba jį pakeičiantį asmenį - šiuo atveju rezultatas bus beveik toks pat kaip ir pirmuoju - arba vienpusiškoje tėvo įtakoje jis išsivystys į aklai paklusnų įstatymo raidei, tvarkai ir autoritetui asmenį, netikintį, kad galima būtų besąlygiškai jį mylėti. Šitokia charakterio raida dar labiau tikėtina, jei tėvas yra valdingas ir tuo pat metu stipriai prisirišęs prie sūnaus. Visoms šioms neurozėms būdinga tai, kad vienas principas - motiniškasis ar tėviškasis - neišsivystė arba (o tai yra dar aštresnės neurozės priežastis) motinos ir tėvo vaidmenys susikeitė vietomis ir išoriškai, ir asmens viduje. Tolesnis tyrimas gali parodyti, kad tam tikri neurozės tipai (pvz., manijos neurozė) vystosi labiau dėl vienašališkos tėvo įtakos, kitos neurozės (isterija, alkoholizmas, nesugebėjimas savęs įvertinti ir realistiškai žvelgti į gyvenimą, depresiją) kyla iš vienašališkos motinos įtakos.
[/HR]
3. Meilės objektai
Meilė - tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia - objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik "mylimą" asmenį. Apie šią klaidą mes jau kalbėjome. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: "Aš tave myliu", turiu būti pasirengęs sakyti: "Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu ir save".
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.
a) broliška meilė
Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia aš įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Jei aš išplėtojau savo gebėjimą mylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė - tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad pajustum šį tapatumą, būtina įsismelkti nuo išorės prie prasmės. Jei aš su kitu žmogum bendrauju tik išoriškai, aš matau tik skirtumus, tik tai, kas mus skiria. Jei aš įsiskverbiu į gelmę, suvokiu mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į centrą, o ne nuo periferijos prie periferijos, - yra "centruotas ryšys". Tai puikiai išreiškė Simone Weil: "Tie patys žodžiai, pavyzdžiui, vyras sako žmonai: "Aš tave myliu" - gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to, kaip jie pasakomi. O tai priklauso nuo žmogiškosios būtybės gelmės, iš kurios jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra bejėgės ką nors pakeisti. Ir stebuklingo sutapimo dėka jie pasiekia tą patį lygmenį kitame žmoguje. Todėl klausytojas gali atskirti, jei tik jis apskritai sugeba suvokti, ko verti yra žodžiai".
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada "lygūs"; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Šiandien aš, rytoj tu... Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėjimas. Gyvulys taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis. Ne veltui Senajame Testamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas nepažįstamasis, našlaitė ar našlaitis, ar netgi tautos priešas, egiptietis ar edomitas. Užjausdamas kenčiantį, žmogus pažadina meilę savo broliui; net meilėje sau jis taip pat myli tą, kuris reikalingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo ir susitapatinimo: "Jūs pažįstate svetimojo širdį, - sako Senasis Testamentas, - nes patys buvote svetimais Egipto žemėje ...todėl mylėkite nepažįstamąjį".
b) motinos meilė
Mes jau kalbėjome apie motinos meilės prigimtį ankstesniame skyriuje ir aptarėme skirtumą tarp motiniškos ir tėviškos meilės. Motinos meilė, kaip sakiau, yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Bet prie šio apibūdinimo kai ką reikėtų pridurti. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis - rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, kaip nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, puiku gyventi šioje žemėje! Šie du motiniškos meilės bruožai labai koncentruotai išreikšti Biblijos pasakojime apie tvėrimą. Dievas sukūrė pasaulį, žmogų. Tai susiję su paprastu rūpesčiu ir būties teigimu. Bet Dievas eina toliau. Kitą dieną, kai gamta ir žmogus jau buvo sukurti, Dievas tarė: "Tai yra gerai". Kitas motiniškos meilės žingsnis - išmokyti vaiką jausti: gera gimti; tai įdiegia jame meilę gyvenimui, ne tik norą likti gyvam. Ta pati idėja slypi ir kitoje Biblijos simbolikoje. Pažadėtoji žemė (žemė visados yra motinos simbolis) aprašyta kaip "pertekusi pieno ir medaus"; pienas yra pirmojo meilės lygmens - rūpesčio ir teigimo - simbolis. Medus simbolizuoja gyvenimo saldybę, meilę jam ir džiaugsmą dėl to, kad gyveni. Dauguma motinų gali duoti "pieną", bet nedaugelis gali duoti taip pat ir "medų". Tam, kad galėtų duoti medų, motina turi būti ne tik "gera motina", bet ir laimingas žmogus - tikslą pasiekia nedaugelis. Poveikis vaikui yra labai didelis. Motinos meilė gyvenimui yra tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia visą vaiko asmenybę; iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų - ir tarp suaugusių - tuos, kurie gavo tik "pieną", ir tuos, kurie gavo "pieną" ir "medų".
Kitaip negu broliška ar erotinė meilė, meilė tarp lygių, ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, tačiau, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas - tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, džiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies pagrįstas instinktu ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir moterims. Nors instinktyvumo čia apstu, motinos meilę lemia išskirtinai žmogiški psichologiniai veiksniai. Narcisizmas pirmiausia išryškėja motinos meilėje, kadangi kūdikį ji jaučia kaip savo pačios dalį. Motinos meilė ir rūpestis gali virsti tik jos narcisizmo patenkinimu. Kita priežastis - tai valdžios ar nuosavybės poreikis. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę.
Iš tikrųjų šie motyvai ne tokie svarbūs ir bendri, kaip vadinamasis transcendencijos (savęs pažinomo) poreikis. Transcendencijos poreikis yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, jis kyla iš savęs suvokimo, iš to, kad žmogus nėra patenkintas kūrinio vaidmeniu, kai nenori savęs laikyti tik lošimo kauliuku, išmestu iš puodelio. Jis nori jaustis kūrėju, peržengusiu pasyvų kūrinio vaidmenį. Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias - tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė teikia jos gyvenimui prasmę ir reikšmingumą. (Kadangi vyrai negali patenkinti savo transcendencijos poreikio nešiodami vaikus, to paties jie siekia kurdami daiktus ir idėjas).
Bet vaikas turi augti. Jis turi atsiskirti nuo bambagyslės, nuo motinos krūties; pagaliau jis tampa visiškai atskira būtybe. Pati motiniškos meilės esmė yra rūpintis vaiko augimu, iš to kyla poreikis atskirti vaiką nuo savęs. Čia išryškėja pagrindinis skirtumas tarp motiniškos ir erotinės meilės. Erotinėje meilėje du žmonės susivienija. Motinos meilėje du žmonės, sudarę vieną, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, kol vaikas yra mažas. Tik iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos toli.
Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.
c) erotinė meilė
Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu "įsimylėjimu"; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip jau sakėme, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. "Mylimas" asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.
Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo ir netgi rodydami jį, demonstruodami abstraktų interesą vis-a-vis pasauliui - visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas "artimu" asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.
Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti "iš meilės".
Atrodo, kad seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kuria stipria emocija, iš kurių viena yra meilė. Kadangi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši "vienybė" palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Švelnumas jokiu būdu nėra, kaip manė Froidas, seksualinio instinkto sublimacija; tai tiesioginė broliškos meilės pasekmė, besireiškianti ir fizine, ir nefizine meile. Erotinėje meilėje esama išskirtinumo, kurio nėra broliškoje meilėje ir motiniškoje meilėje. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, "mylinčius" tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas a deux: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau; jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme.
Erotinė meilė, jei tai yra meilė, remiasi viena sąlyga. Tai yra meilė, kylanti iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo (ar jos) būties esmėje. O savo esme visi žmonės yra vienodi. Visi yra Vieno dalis; visi yra Viena. Jei viskas yra taip, neturėtų būti skirtumo, kurį tu myli. Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas daugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilės.
Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje ši idėja atrodo visiškai neįmanoma. Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Šiuo požiūriu matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai - o ne tai, kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys - Ievos dalis. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu - valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti - mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas.
Taip galvodami, galime prieiti prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, ar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Mes visi esame Viena, ir tuo pat metu kiekvienas iš mūsų yra vienintelis, nepakartojamas. Tas pats paradoksas išlieka ir mūsų tarpusavio santykiuose. Kadangi mes visi esame viena, galime visus mylėti ta pačia broliška meile. Bet kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų.
Taigi abu požiūriai: vienas - erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras - erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis.
d) meilė sau
(Paulius Tilichas savo "Sveikosios visuomenės" apžvalgoje "Pastoriškoje psichologijoje" 1955 rugsėjo mėn. pasiūlė, kad geriau būtų vengti dviprasmiško termino "meilė sau" ir vietoj jo naudoti "natūralus savęs įtvirtinimas" ar "paradoksalus savęs vertinimas". Suvokdamas tų siūlymų gerąsias puses, aš vis dėlto negaliu sutikti su jais. Termine "meilė sau" - paradoksalūs meilės sau elementai akivaizdesni. Taip pabrėžiama, kad meilė yra santykis, vienodas visiems objektams, vadinasi, ir sau pačiam. Nereikia pamiršti, kad terminas "meilė sau" ta prasme, kuria mes naudojame, turi istoriją. Biblija kalba apie meilę sau, kai reikalauja "mylėti savo artimą kaip save patį", ir Meistras Eckhartas Kalba apie meilę sau labai panašia prasme.)
Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora - mylėti kitus, o save mylėti - nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie "piktžaizdę". Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus - tai meilė, o kai į save - meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.
Kyla šie klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina tezę, kad tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešybės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis savo intelektualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar "jis" nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaidmens? Ar jo savanaudiškumas tapatus jo meilei sau, o gal jį ir gimdo kaip tik jos trūkumas?
Prieš pradėdami aiškintis psichologinius savanaudiškumo ir meilės sau ypatumus, turėtume išryškinti požiūrio, kad meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginę klaidą. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau - aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties. Doktrina, kuri teigtų tokį išskirtinumą, atrodytų iš vidaus prieštaringa. Biblijos išmintis: "Mylėk savo artimą kaip patį save" teigia, kad pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui, meilė ir savo paties savasties pažinimas neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.
Dabar prieiname prie pagrindinių psichologinių prielaidų, mūsų argumentų. Esminės prielaidos yra šios: ne tik kiti, bet ir mes patys esame mūsų jausmų ir nuostatų "obejktai"; santykiai su kitais ir su savimi yra ne priešingi, o iš esmės susiję. Aptariamąja prasme tai reiškia: meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Tai ne kieno nors sukeltas "susijaudinimas", bet veiklus augimo ir laimės mylimam asmeniui siekimas, slypintis kiekvieno gebėjime mylėti.
Meilė kam nors yra meilės galios įgyvendinimas ir susitelkimas. Besąlygiškas teigimas, esantis meilėje, nukreipiamas mylimajam, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė vienam žmogui tuo pačiu reiškia meilę žmogui apskritai. "Darbo pasidalijimas", anot Viljamo Džeimso, kai mylime savo šeimą, bet esame bejausmiai "svetimiems", reiškia nesugebėjimą mylėti. Meilė žmogui - tai ne abstrakcija, kaip dažnai manoma, einanti po meilės atskiram žmogui, bet jos prielaida, jos mokomės mylėdami konkretų individą.
Reiškia, kad aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, taip pat galiu būti savo paties meilės objektas. Gyvenimo laimės, augimo, laisvės teigimas grindžiamas gebėjimu mylėti, t.y. rūpesčiu, pagarba, atsakomybe ir žinojimu. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Toks žmogus pasaulį vertina tik tuo požiūriu, ką iš jo galima gauti; jis nesidomi kitų reikmėmis, nereiškia pagarbos jų orumui ar asmenybės vientisumui. Jis iš tikrųjų negali matyti nieko, išskyrus save; viską vertina tik pagal naudą sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti. Ar tai neįrodo, kad rūpestis kitais ir rūpestis savimi yra priešybės? Būtų taip, jei savanaudiškumas ir meilė sau būtų vienas ir tas pats. Bet tai neteisinga prielaida, vedanti į begales klaidingų išvadų. Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai, tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Jo nepasitenkinimas ir nesirūpinimas savimi yra tik viena jo produktyvumo trūkumo išraiškų, tai jį sekina ir slopina. Jis neišvengiamai jaučiasi nelaimingas ir nerimastingai taikosi nutverti iš gyvenimo tų malonumų, kuriuos pats sau yra uždraudęs. Nors atrodo, kad jis perdaug rūpinasi savimi, iš tiesų jis tik nesėkmingai mėgina paslėpti ar kompensuoti nevykusį rūpinimąsi savo realia savastimi. Froidas laikė savanaudį asmenį narcistiniu, kadangi jis nugręžia savo meilę nuo kitų ir nukreipia į savo asmenį. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs.
Savanaudiškumas pasidarys aiškesnis, jei palyginsime jį su godžia pernelyg rūpestingos mamos globa. Ji iš tiesų tiki, kad rūpinasi savo vaiku, nors pasąmonėje skiria gilų priešiškumą savo rūpesčio objektui. Ji pernelyg globoja ne todėl, kad per daug myli savo vaiką, bet todėl, kad jai reikia paslėpti nesugebėjimą jį mylėti iš tikrųjų.
Ši savanaudiškumo samprata sukurta, remiantis neurotinio "nesavanaudiškumo" psichoanalitiniais stebėjimais. Pastebėta, kad neurotikai, kenčiantys dėl šio simptomo, lygiai taip pat skundžiasi depresija, nuovargiu, negalia dirbti, nesėkmėmis meilės santykiuose ir panašiais simptomais. Paprastai nesavanaudiškumas nėra suvokiamas kaip "simptomas", dažniausiai tai laikoma viską atperkančia charakterio savybe, kuria žmonės linkę puikuotis. "Nesavanaudis" žmogus nieko nenori sau, "jis gyvena dėl kitų", jis didžiuojasi, kad nelaiko savęs reikšmingu. Jis sutrinka suvokęs, kad nepaisant jo nesavanaudiškumo, yra nelaimingas, kad jo santykiai net su artimais žmonėmis nėra patenkinami. Analizė rodo, kad jo nesavanaudiškumas niekuo nesiskiria nuo kitų simptomų, kad yra tik vienas iš jų, bet, tiesą sakant, vienas iš svarbiausių, kad jo galios mylėti ir džiaugtis yra paralyžuotos, kad jis yra apimtas priešiškumo gyvenimui, todėl už nesavanaudiškumo fasado slypi subtilus, bet ne mažesnis egocentrizmas. Šis asmuo gali būti išgydytas tik tuo atveju, jei jo nesavanaudiškumas bus įvertintas kaip neurozės požymis, tada galima bus atitaisyti iš jo kylantį neproduktyvumą ir visas kitas problemas.
Nesveika "nesavanaudiškumo" prigimtis atsiskleidžia poveikiu kitiems, o mūsų kultūroje tai dažniausiai yra "nesavanaudiškų" motinų įtaka jos vaikams. Jos tikisi, kad jų nesavanaudiškumo dėka vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Jos nesavanaudiškumo poveikis, aišku, visiškai neatitinka jos lūkesčių. Jos vaikai nepanašūs į žmones, kurie yra laimingi dėl to, kad yra mylimi; jie yra neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. Paprastai jie yra paveikti užslėpto motinos priešiškumo gyvenimui, kurį jie labiau jaučia, negu sąmoningai suvokia ir, pagaliau, jie patys tuo persiima. "Nesavanaudiškos" motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos "nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo. Kas pastebėjo tikrai save mylinčios motinos poveikį, galėjo įsitikinti, kad labiausiai vaikui padeda suvokti, kas yra meilė, džiaugsmas ir laimė, tai tokios motinos meilė.
Šias mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eskharto žodžiai "Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo podraug yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save vienodai myli ir visus kitus". (Meister Eckhart, trans. by R.B.Blakeny, London, Watkins. 1955).
e) meilė Dievui
Jau buvo pabrėžta, kad mūsų troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meile Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį.
Iš tiesų meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis.
Visose teistinėse religijose - nesvarbu, ar jos būtų politeistinės, ar monoteistinės - Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą.
Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių - randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių - savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias "daiktas" pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi į moterišką ir vyrišką dievų prigimtį, kita - į paties žmogaus brandos lygį, lemiantį tiek jo dievų prigimtį, tiek jo meilės pobūdį. Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Didžių ir išskirtinių Bochofeno ir Morgano atradimų XIX_a. viduryje dėka, nepaisant didelio akademinių sluoksnių pasipriešinimo, labai mažai beliko abejonių dėl to, kad daugelyje kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės. Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra deivė, taip pat didžiausias autoritetas šeimoje ir visuomenėje. Tam, kad suvoktume matriarchalinės religijos esmę, derėtų prisiminti, kas buvo sakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra besąlygiška, ji yra visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įsigyjama. Ji tekia mylimam asmeniui palaimos jausmą, be jos apima nereikalingumo ir nevilties jausmas. Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie "geri", paklusnūs ir vykdo visus jos norus ar komandas. Motinos meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra motinos vaikai, Motinos Žemės vaikai.
Kita žmonijos vystymosi stadija gerai mums žinoma, tad nereikalauja jokių išvedžiojimų ir rekonstrukcijų, tai yra patriarchatas. Šiuo laikotarpiu motina netenka vadovaujančios padėties ir tėvas tampa Aukščiausia Esybe ir religijoje, ir visuomenėje. Tėvo meilės prigimtis tokia, kad jis kelia reikalavimus, kuria principus ir įstatymus, o jo meilė vaikui priklauso nuo pastarojo paklusnumo. Jam labiausiai patinka panašiausias į jį ir paklusniausias sūnus, kuris labiausiai tinka būti jo įpėdiniu ir jo nuosavybės paveldėtoju. (Patriarchalinė visuomenė atsiranda kartu su privačios nuosavybės atsiradimu.) Todėl patriarchalinė visuomenė yra hierarchinė, brolių lygybė užleidžia kelią konkurencijai ir tarpusavio vaidams.
Ar mes galvosime apie Indijos, Egipto ar Graikijos kultūras, ar apie žydų, krikščionių, ar islamo religijas, mes būsime patriarchaliniame pasaulyje su vyriškais dievais, tarp kurių vienas svarbiausias dievas valdo kitus arba kur visi dievai yra panaikinti, išskyrus vieną - tikrąjį Dievą. Kadangi motiniškos meilės troškimas negali išnykti iš žmogaus širdies, nieko neturi stebinti, kad mylinčios motinos figūra niekada neišnyksta iš panteono. Žydų religijoje motiniški Dievo bruožai lengvai atpažįstami įvairiose narcisizmo atmainose. Katalikybėje Motiną simbolizuoja Bažnyčia ir skaisčiausioji Marija. Net protestantizme Motinos figūra visiškai neišnyksta ir išlieka užslėpta forma. Svarbiausias Liuterio principas skelbia, kad niekas iš to, ką žmogus daro, negali garantuoti Dievo meilės. Dievo meilė yra malonė, būti religingam - reiškia tikėti ta malone ir tuo pačiu save laikyti mažu ir bejėgiu; jokie geri darbai negali daryti įtakos Dievui ar priversti Jį mus mylėti, kaip tvirtina katalikų doktrina. Katalikiškoje gerų darbų doktrinoje atpažįstame patriarchalizmą: aš galiu pelnyti tėvo meilę būdamas klusnus ir vykdydamas visus jo reikalavimus. O liuteronų doktrinoje, nepaisant ryškaus patriarchalinio jos pobūdžio, slypi matriarchalinis elementas. Motinos meilė negali būti užsitarnauta - arba ji yra, arba jos nėra; visa, ką aš galiu - tai tikėti (kaip Psalmyne sakoma: "Tu davei tikėjimą mano motinos krūtimis") ir tapti bejėgiu, silpnu vaiku. Bet Liuterio tikėjimas ypatingas tuo, kad motinos vaizdinys čia užleidžia vietą tėvui; vietoje tikrumo, kad esi motinos mylimas, atsiranda nuolatinė abejonė, ar gali tikėtis besąlyginės tėvo meilės.
Aš aptariau skirtumus tarp matriarchalinių ir patriarchalinių elementų religijoje tam, kad parodyčiau, jog meilės Dievui pobūdis priklauso nuo to, kodėl požiūriai religijoje vyrauja. Patriarchalinis požiūris verčia mylėti Dievą kaip tėvą; aš suvokiu jį kaip teisingą, griežtą, nes jis baudžia ir atlygina; ir pagaliau jis išsirinks mane kaip mylimiausią sūnų, kaip Dievas išsirinko Abraomą - Izraelį, kaip Izaokas išsirinko Jokūbą, kaip Dievas išsirinko savo mylimiausią tautą. Matriarchalinės religijos požiūriu aš myliu Dievą kaip visa apglėbiančią motiną. Aš tikiu jos meile, ir nesvarbu, kad esu vargšas ir bejėgis, nesvarbu, kad esu nuodėmingas, ji vis tiek mane mylės, neiškeis į jokį kitą vaiką; kas man beatsitiktų, ji vis vien mane išgelbės, išvaduos, ateis. Nėra reikalo sakyti, kad mano meilė Dievui ir Dievo meilė man yra neatsiejamos. Jei Dievas yra tėvas, jis myli mane kaip sūnų, o aš myliu jį kaip tėvą. Jei Dievas yra motina, tai sąlygoja jos ir mano meilę.
Šis skirtumas tarp motiniškų ir tėviškų meilės Dievui aspektų yra, aišku, tik vienas iš veiksnių, lemiančių meilės prigimtį; kitas veiksnys - individo subrendimo laipsnis, išreikštas jo susikurtoje Dievo koncepcijoje ir jo meilėje Dievui.
Žmonija vystėsi nuo matriarchalinės prie patriarchalinės visuomenės, tas pat vyko ir religijoje, todėl tolesnį meilės brendimą galime pasekti patriarchalinės religijos vystymesi. (Tai ypač būdinga monoteistinėms Vakarų religijoms, Indijos religijose motinos figūros išlaiko didelę įtaką, pavyzdžiui deivės Kali vaizdinyje; budizme ir daosizme dievo - ar deivės - samprata neturi esminės reikšmės arba yra visai eliminuota.) Pradžioje mes matome Dievą, despotišką ir pavydų, savo paties sukurtą žmogų jis laiko savo nuosavybe, su kuria galima daryti viską, ką tik panorės. Šioje religijos pakopoje Dievas išvaro žmogų iš rojaus, kadangi šis paragavo pažinimo medžio vaisiaus ir pats galėjo tapti Dievu; šioje pakopoje Dievas nutaria sunaikinti žmonių giminę Tvanu, kadangi nė vienas iš jų neįtiko, išskyrus mylimiausią jo sūnų Nojų; šioje pakopoje Dievas reikalauja iš Abraomo nužudyti savo vienintelį sūnų Izaoką ir taip per begalinį paklusnumą įrodyti savo meilę Dievui. Bet tuo pačiu prasideda nauja pakopa; Dievas kartu su Nojumi pasirašo sutartį, kurioje pasižada niekada daugiau nebenaikinti žmonių giminės; šia sutartimi Dievas save suvaržo. Dabar jį riboja ne tik jo duoti pažadai, bet ir jo paties principai, tokie kaip teisingumas, todėl Dievui tenka nusileisti Abraomo reikalavimams ir pagailėti Sodomos, jei ten atsirastu bent dešimt teisuolių. Bet Dievas kinta toliau, despotiškas genties vadas tampa mylinčiu tėvu, suvaržytu savo paties iškeltų principų; tolesnėje raidoje Dievo asmuo virsta jo paties iškeltų principų, tokių kaip teisingumas, tiesa ir meilė simboliu. Dievas yra tiesa, Dievas yra teisingumas. Dievas nustoja būti asmeniu, žmogumi, tėvu; jis tampa reiškinių įvairovėje slypinčios vienybės simboliu, įvaizdžiu gėlės, kuri iš dvasinės sėklos išaugs žmogaus viduje. Dievas negali turėti vardo. Vardas visada žymi asmenį, kažką apibrėžia. Kaip gali Dievas turėti vardą, jei nėra nei asmuo, nei daiktas?
Ryškiausiai šį pokytį išreiškia Biblijos pasakojimas apie Dievo apsireiškimą Mozei. Kai Mozė pasakė, kad hebrajai juo nebetiki, kad Dievas jį siuntė, bet jis negali jiems pasakyti Dievo vardo (kaip gali stabmeldžiai priimti bevardį Dievą, jei pati stabo esmė yra jo vardas?). Dievas padarė nuolaidą. Jis pasakė Mozei, kad jo vardas yra "Aš esu tampantis tuo, kuo esu tampantis?" "Aš-esu-tampantis-tai mano vardas". "Aš-esu-tampantis" reiškia, kad Dievas nėra baigtinis, nėra asmuo, nėra "būtybė". Adekvačiausias šio sakinio vertimas būtų: pasakyk jiems, kad "mano vardas yra bevardis".
Draudimas kurti bet kokį Dievo įvaizdį, tarti Dievo vardą be reikalo, netgi iš viso tarti tą vardą siekia to paties tikslo - išlaisvinti žmogų nuo minties, kad Dievas yra tėvas, kad jis yra asmuo. Tolesnėje teologijos raidoje idėja virto principu, kad Dievui neturi būti suteikiami jokie teigiami atributai. Sakyti apie Dievą, kad jis yra protingas, stiprus, geras, tai reiškia teigti, kad jis yra asmuo; daugiausia, ką aš galiu padaryti, tai pasakyti, kuo Dievas nėra, nurodyti negatyvius požymius, tvirtinti, kad jis nėra ribotas, nėra negeras, nėra neteisingas. Juo daugiau aš žinau, kuo Dievas nėra, juo daugiau aš gaunu žinių apie Dievą.
Tolesnė monoteizmo raida veda tik prie vienos išvados: neminėti Dievo vardo iš viso, nekalbėti apie Dievą. Tada Dievas tampa tuo, kuo jis potencialiai yra monoteistinėje teologijoje, bevardis Vienis, neišreiškiama gyvenimo jėga, vedanti į vieningumą, slypintį po fenomenų pasauliu, visos egzistencijos pamatas, Dievas tampa tiesa, meile, teisingumu. Dievas esu Aš tiek, kiek aš esu žmogiškas.
Visiškai aišku, kad ši raida nuo antropomorfinio prie grynai monoteistinio principo lėmė pokyčius meilės Dievui prigimtyje. Abraomo Dievą galima mylėti, bijoti jo kaip tėvo, kartais jis atleidžia, kartais ima viršų jo pyktis. Jei Dievas yra tėvas, tai aš esu jo vaikas. Aš dar visiškai neišsivaduoju nuo savimeiliškos visažinystės ir visagalybės noro. Aš dar nesuvokiau objektyvaus savo, kaip žmogaus būtybės, ribotumo, savo nežinojimo, savo bejėgiškumo. Aš vis dar kaip vaikas šaukiuosi tėvo, kuris apsaugotų mane, rūpintųsi manimi, baustų mane, pasigendu tėvo, kuris myli mane, kai aš jo klausau, kurį galima palenkti garbinimu ir kuris pyksta už nepaklusnumą. Akivaizdu, kad dauguma žmonių savo asmeniniame vystymesi nėra peržengę šio infantiliško lygmens, tuo pačiu tikėjimas Dievu daugumai žmonių tėra tikėjimas kiekvienam padedančiu tėvu - vaikiška iliuzija. Nors šią religijos sampratą jau yra įveikę didieji žmonijos mokytojai, taigi nedidelė žmonijos dalis, daugumai žmonių ji ir toliau tebelieka vyraujančia religijos forma.
Todėl Froido pateikta Dievo idėjos kritika yra visai teisinga. Tačiau jis, aišku, klydo nepastebėjęs kito monoteistinės religijos aspekto, jos tikrosios esmės, kuri logiškai veda į visišką šios Dievo sampratos neigimą. Tikrai religingas asmuo, suvokiantis monoteistinės religijos esmę, nieko neprašo, nieko nelaukia iš Dievo, jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar motiną, jis jau yra įgavęs kuklumo, todėl suvokia savo ribotumą bent tiek, kad žino, jog nieko nežino apie Dievą. Dievas jam yra simbolis, kuriuo žmogus savo vystymosi pradinėse pakopose yra išreiškęs visumą to, ko žmogus siekia; dvasinio pasaulio erdvę, meilę, tiesą, teisingumą. Jis tiki principais, kuriozu reglamentuoja "Dievas", jis ieško tiesos, gyvena meilėje ir teisingume ir laiko gyvenimą tiek vertingu, kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmogiškąsias galias - vienintelę tikrovę, kaip vienintelį "didžiausio rūpesčio tikslą", objektą; pagaliau jis niekada nekalba apie Dievą - net nemini jo vardo. Mylėti Dievą, jei jau ryžtumėmės panaudoti šį žodį, reikštų aistringai siekti visiškai atskleisti savo sugebėjimą mylėti, o šito įgyvendinimą kiekviename iš mūsų simbolizuoja "Dievas".
Šiuo požiūriu monoteistinio galvojimo logika veda prie bet kurios "teologijos", bet kurio žinojimo apie Dievą neigimo. Tačiau reiktų skirti radikalų neteologinį požiūrį nuo neteistinių sistemų, pavyzdžiui, ankstyvojo budizmo arba daosizmo.
Visos teistinės sistemos, net ir neteologinės, mistiškosios, remiasi prielaida, kad yra dvasinė realybė, kuri yra transcendentinė žmogui, kuri teikia prasmę ir vertę žmogaus vidinėms galioms, jo išsigelbėjimo bei dvasinio gimimo siekiui. Neteistinėse sistemose nėra dvasinio lygmens anapus žmogaus ar transcendenciško jam. Meilė, protas ir teisingumas realiai egzistuoja kaip tik todėl ir tik tiek, kiek žmogus pajėgia atskleisti šias galias savyje. Šiuo požiūriu nėra kitos gyvenimo prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus pats jam teikia, jis tiek įveikia savo vienišumą, kiek padeda kitam.
Noriu pabrėžti, kad aš pats, kalbėdamas apie meilę Dievui, negalvoju teistinės sampratos sąvokomis, kad ir mano požiūriu Dievo samprata yra istoriškai sąlygota, kad ja žmogus išreiškia savo paties aukštesniųjų galių patyrimą, savo tiesos ir vienybės siekį konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Tačiau aš tikiu, kad, nors griežto monoteizmo išvados ir neteizmo didžiausias rūpestis dvasine tikrove yra du skirtingi požiūriai, jie neturėtų naikinti vienas kitą.
Čia išryškėja dar vienas meilės Dievui bruožas, kurį reiktų aptarti, idant visiškai suprastume klausimo sudėtingumą. Aš kalbu apie esminį religinių nuostatų skirtumą Rytuose (Kinija ir Indija) ir Vakaruose; tas skirtumas gali būti išreikštas logikos sąvokomis. Nuo Aristotelio Vakarų pasaulis vadovaujasi aristotelinės filosofijos principais. Ši logika grindžiama tapatybės dėsniu, teigiančiu, kad A yra A, priešybės dėsniu (A nėra ne A) ir trečio nebuvimo dėsniu (A negali būti ir A, ir ne A arba nei A, nei ne A). Aristotelis paaiškina šį požiūrį taip: "Nėra galima tam pačiam daiktui tuo pačiu metu priklausyti ir nepriklausyti tam pačiam daiktui tuo pačiu atžvilgiu ir, jei kurie kiti skirtumai gali iškilti ir papildyti dialektinius prieštaravimus, tebūnie jie iškelti. Taigi tai yra tikriausias iš visų principų...".
Ši Aristotelio logikos aksioma yra taip stipriai paveikusi mūsų mąstymo įpročius, kad taip galvoti jau tapo visiškai "natūralu" ir "savaime suprantama", kita vertus, teiginys, kad X yra A ir nėra A, atrodo beprasmis (aišku, teiginys apibrėžia subjektą X duotuoju laiku, ne X dabar ir X vėliau, ar kai vienas X subjektas priešinamas kitam).
Logika, priešingai aristotelinei, gali būti pavadinta paradoksaliąja logika. Ji teigia, kad A ir ne A neišskiria vienas kito kaip X predikatai. Paradoksalioji logika vyravo Kinijoje ir Indijoje, Heraklito filosofijoje ir dabar vėl dialektikos vardu ji atgijo Hėgelio ir Markso filosofijoje. Pagrindinis paradoksaliosios logikos principas buvo labai aiškiai suformuluotas Lao-tse. "Tikrai teisingi žodžiai atrodo paradoksalūs". Iš Chuang-tzu: "Tai, kas yra tas, yra anas. Tai, kas nėra tas, taip pat yra anas". Šios paradoksaliosios logikos formuluotės yra teigiamos: tai yra ir to nėra. Kita formuluotė yra neigiama: "Tai yra nei tas, nei anas". Pirmoji minties išraiška dažnesnė daosistiniam mąstymui, Heraklito ir vėl Hėgelio dialektikoje, o antroji - Indijos filosofijoje.
Nors aristotelinės ir paradoksaliosios logikos skirtumų detalesnis aiškinimas peržengia šios knygos objekto ribas, pateiksiu keletą iliustracijų, kad tie principai taptų aiškesni. Vakaruose paradoksalioji logika labiausiai atsiskleidė Heraklito filosofijoje. Jis teigia, kad priešybių vienybė yra visokios būties pagrindas. "Jie nesupranta, - sako jis, - kad viskas yra Viena, priešiška savyje ir tapatu sau; konfliktiška harmonija kaip styga lyroje". Ar dar ryškiau: "Mes įeiname į tą pačią upę, ir vis dėl to ne į tą pačią, tai esame mes ir ne mes. Arba: "Viena ir tas pats pasireiškia daiktuose kaip gyvas ir miręs, prabudęs ir miegąs, jaunas ir senas".
Lao-tse filosofijoje ta pati idėja yra išreikšta labiau poetiška forma. Būdingas daosistinio samprotavimo pavyzdys yra kitas teiginys: "Svoris yra lengvumo pagrindas; ramybė sąlygoja judėjimą". Arba: "Dao savo esmėje nieko neveikia, tuo pačiu nėra nieko, ko jis neveiktų". Arba: "Mano žodžius lengva sužinoti, lengva jais vadovautis, bet nėra nieko pasaulyje, kas galėtų juos sužinoti ir veikti pagal juos". Daosizmo mąstyme, taip pat Indijos ir Sokrato mintijime aukščiausias pasiekimas, iki kurio mintis gali pakilti, tai suvokti, kad tu nieko nežinai. "Žinoti ir tuo pačiu suvokti, kad mes nieko nežinome, yra aukščiausias pasiekimas; nežinoti ir vis vien galvoti, kad žinai, yra yda". Būtent šios filosofijos išvada būtų tai, kad aukščiausias Dievas negali būti įvardytas. Ši absoliuti realybė, aukščiausias Vienis negali būti sugautas žodžiuose ar mintyse. Kaip Lao-tse teigia, "Dao, kuris gali būti apibrėžtas, nėra visa persmelkiantis ir nesikeičiantis Dao. Vardas, kuris gali būti atrastas, nėra ilgalaikis ir nepakeičiamas vardas". Ar kitoje formuluotėje: Mes žiūrime į tai, bet mes to nematome, mes vadiname tai Pastovumu. Mes klausomės to, ir mes negirdime to, ir mes vadiname tai "Neišgirstamumu". Mes bandome sugauti tai ir nepajėgiame šito apčiuopti, ir mes duodame vardą "Neapčiuopiamasis". Tokios savybės neleidžia mums apibrėžti subjekto, ir vis dėlto mes sujungiame jas kartu ir laikome tai "Vieniu". Ir dar viena tos pačios formuluotė: "Tam, kuris žino Dao, nerūpi kalbėti apie jį; tas, kuris aiškiai yra pasirengęs kalbėti apie tai, nepažįsta jo".
Brahmanų filosofija nagrinėja santykį tarp begalinės įvairovės (reiškiniai) ir vieningumo (Brahmanas). Tačiau nereikėtų painioti Indijos ir Kinijos paradoksaliąsias filosofijas su dualizmu. Jų požiūriu, harmoniją (vienybę) sudaro konfliktuojančios priešybės, iš kurių ji sudaryta. "Brahmanų mąstymas nuo pat pradžių buvo sutelktas į priešybių vienybės paradoksą, t.y. visų pasaulio reiškinių formų ir jėgų priešybę bei tapatumą tuo pat metu". Aukščiausioji galia Pasaulyje, taip pat ir žmoguje pranoksta abu - sąvokinį ir jausminį - lygius. Todėl tai yra "ir ne šis, ir ne tas". Bet, kaip pažymi Zimeris, "šiame griežtai nedualistiniame įsivaizdavime nėra priešybės tarp tikro ir netikro". Ieškodami vienybės ir įvairialypiškumo, brahmanai padarė išvadą, kad apibrėžiama priešybių pora atspindi ne daiktų prigimtį, bet patį apibrėžiantįjį protą. Įžvalgi mintis turi pranokti pati save, kad atitiktų realybę. Priešybės yra žmogaus proto sąvokos, ne realybės bruožai. Rigvedoje šis principas išreikštas tokia forma: "Aš esu du - gyvenimo jėga ir gyvenimo medžiaga - ir abu tuo pat metu". Idėja, kad mintis gali būti pagavi tik prieštaravimuose, čia drastiškiau išreikšta. Vedantiniame mintijime, kur postuluojama, kad mintis su visais jos puikiais apibrėžimais yra "tik subtilesnis nežinojimo lygis, iš tiesų subtiliausias iš visų majos klaidinimų".
Paradoksalioji logika stipriai paveikė Dievo sampratą. Kadangi Dievas reiškia galutinę tikrovę, o žmogaus protas tikrovę suvokia kaip prieštaravimą, negalima nieko teigiama pasakyti apie Dievą. Vedantoje požiūris į Dievą, kaip į visagalį ir visažinį, yra laikomas didžiausiu tamsumu. Mes matome sąryšį tarp bevardžio Dao ir Dievo, ir Dievo, vardu Bevardis, kuris apsireiškė Mozei, ir Meisterio Eckharto "Absoliutaus Nieko". Žmogus gali žinoti tik neiginį, o ne galutinės realybės vardą. Nors žmogus negali žinoti, kad Dievas yra, jis gali gerai suvokti, kuo Dievas nėra... Susidurdamas su nieku, protas šaukiasi aukščiausiojo gėrio. Anot Meisterio Eckharto, "Šventasis Vienis yra neigimo neigimas ir atmetimo atmetimas... Kiekviena būtybė turi savyje neigimo: kiekviena neigia tai, kad ji yra kita". Tolesnėse išvadose Meisteriui Eckhartui Dievas tampa "Absoliuciu Nieku", taip pat, kaip Kabaloje galutinė tikrovė yra "En Sof", Begalinis Vienis.
Aš aptariau skirtumą tarp aristotelinės ir paradoksaliosios logikos tam, kad pagrįsčiau svarbius pokyčius meilės Dievui sampratoje. Paradoksaliosios logikos mokytojai sako, kad žmogus gali suvokti tikrovę tik prieštaravimuose ir niekada negali mintyje užčiuopti galutinės tikrovės, paties Vienio. Peršasi išvada, kad nėra prasmės ieškoti galutinio atsakymo mintyje. Mintis gali mus vesti tik prie žinojimo, kad ji, mintis, negali mums duoti galutinio atsakymo. Minties pasaulis lieka sukaustytas paradokso. Vienintelis būdas, kuriuo pasaulis gali būti visiškai pažintas, slypi ne mintyje, bet veiksme, vieningumo išgyvenime. Taigi paradoksalioji logika veda prie išvados, kad Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimas mintyje, nei mintis apie meilę Dievui, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas.
Tai reikalauja teisingo gyvenimo būdo. Viskas gyvenime - ir menkas, ir labai svarbus veiksmas - yra susietas su Dievo pažinimu ne teisingoje mintyje, bet teisingame veiksme. Tai labai ryšku Rytų religijose. Brahmanizme, taip pat kaip ir budizme ar daosizme, galutinis religijos tikslas yra ne teisingas įsitikinimas, o teisingas elgesys. Tą patį akcentą mes randame ir žydų religijoje. Kažin ar būta kada skilimo dėl tikėjimo žydų tradicijoje (vienintelė išimtis - kova tarp fariziejų ir sadukėjų, kuri iš esmės buvo prieštaravimas tarp skirtingų socialinių klasių). Žydų religijoje visada (ypač nuo mūsų eros pradžios) buvo akcentuojamas teisingas gyvenimo būdas, arba Halacha (šis žodis iš tiesų turi tą pačią prasmę kaip ir Dao).
Šiuolaikinėje istorijoje tas pats principas yra išreikštas Spinozos, Markso ir Froido mąstyme. Spinozos filosofijoje akcentas perkeliamas nuo teisingo tikėjimo į teisingą gyvenimo būdą. Marksas teigė tą patį principą, kai sakė, kad "filosofai visaip aiškino pasaulį, o uždavinys yra jį pertvarkyti". Froido paradoksalioji logika atvedė prie psichoanalitinių procesų terapijos, prie vis gilėjančio savęs paties pažinimo.
Paradoksalioji logika pabrėžia ne mintį, bet veiksmą. Tai lėmė kai kurias pasekmes. Pirmiausia tai vedė į toleranciją, kokią mes matome Indijos ir Kinijos religijų raidoje. Jei teisinga mintis nėra galutinė tiesa ir nėra kelias į išsigelbėjimą, tai nėra priežasties kovoti su kitais, kurių mintis veda prie skirtingų formuluočių. Ši tolerancija yra puikiai išreikšta pasakojime apie keletą žmonių, kurių paprašė aprašyti dramblį tamsoje. Vienas liesdamas jo kūną, sakė: "Šis gyvulys yra kaip vandens vamzdis", kitas, liesdamas ausį, tarė: "Šis gyvulys yra kaip vėduoklė", trečias, liesdamas jo kojas, teigė, kad jis panašus į koloną.
Antra, paradoksalus požiūris pabrėžia žmogaus kitimą, o ne dogmos ar mokslo. Indijos, Kinijos ir misticizmo filosofijos požiūriu, religinė žmogaus priedermė yra ne teisingas mąstymas, bet teisingas elgesys, arba sutapimas su Vieniu sukauptos meditacijos akte.
Vakarų mąstyme priešingi dalykai yra laikomi teisingais. Kadangi tikimasi rasti galutinę tiesą teisingoje mintyje, išskiriamas mąstymas, nors teisingas veiksmas taip pat yra vertinamas. Religijos raidoje tai vedė prie dogmų skelbimo, begalinių ginčų dėl dogmų apibrėžimo, nepakantumo "netikėliams" bei eretikams. Tai savo ruožtu veda prie tikėjimo į Dievą kaip pagrindinio religinio santykio tikslo akcentavimo. Pagrindiniu religingumo tikslu tapo tikėti į Dievą. Tai, žinoma, nereiškia, kad čia nesupranta, jog gyventi dera teisingai. Vis dėlto asmuo, tikintis Dievu - net jei jis negyvena su Dievu - jaučiasi esąs viršesnis už tą, kuris gyvena Dievuje, bet juo "netiki".
Minties pirmenybė turi dar vieną istoriškai labai svarbią pasekmę. Požiūris, kad tiesa gali būti rasta mintyje, sukūrė ne tik dogmas, bet ir mokslą. Mokslinėje mintyje teisingas mintijimas yra visa ko pamatas - ir mąstymo patikimumo, ir mokslinės minties taikymo praktikai, t.y. technikai, požiūriu.
Trumpai tariant, paradoksali mintis veda į toleranciją, skatina pastangas keisti save. Aristotelinė pozicija veda į dogmą, mokslą, katalikybę ir atominės energijos atradimą. Išsiaiškinus šio skirtumo tarp dviejų požiūrių į meilę Dievui pasekmes, pravartu glaustai viską susumuoti.
Vakaruose vyraujančioje religinėje sistemoje meilė Dievui yra iš esmės tas pats, kas ir tikėjimas į Dievo buvimą. Dievo teisingumą, Dievo meilę. Dievo meilė iš esmės yra mintis. Rytų religijose ir misticizme Dievo meilė yra intensyvus vieningumo išgyvenimas, neatsiejamas nuo šios meilės apraiškų kiekviename gyvenimo veiksme. Tai ryškiausiai apibūdino Meisteris Eckhartas: "Jei aš esu tapęs Dievu ir Jis padarė mane savo paties dalimi, tada, pagal gyvąjį Dievą, nėra skirtumo tarp mūsų... Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie eina žiūrėti Dievo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas ir aš - mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jo persmelkimas.
Dabar galime grįžti prie svarbios paralelės tarp meilės tėvams ir meilės Dievui. Pradžioje vaikas būna prisirišęs prie motinos kaip savo būties pagrindo. Jis jaučiasi bejėgis ir reikalingas visa apimančios motinos meilės. Po to jis atsigręžia į tėvą, kaip naują jo jausmų centrą, vadovaujantį jo mintimis ir jausmais; šioje stadijoje jis jaučia poreikį susilaukti tėvo pagyrimo arba išvengti jo nepasitenkinimo. Visiško subrendimo stadijoje jis išsivaduoja iš asmeninės priklausomybės ir nuo tėvo, ir nuo motinos, kaip jį saugojančių ir vadovaujančių jėgų; tėvo ir motinos principus jis suformuoja savyje. Jis pats tampa savo tėvu ir motina; jis yra tėvas ir motina. Žmonija vystėsi taip pat: pradžioje buvo meilė Dievui, kaip bejėgiškas santykis su motina Deive, po to paklusnumo santykis su Dievu Tėvu, vėliau pasiekiamas brandus santykis, kai Dievas nustoja būti išorine jėga, kai žmogus tarsi įaugina meilės ir teisingumo principus į save, pajunta vienybę su Dievu ir pagaliau pasiekiamas tas lygis, kai apie Dievą kalbama tik poetine, simboline prasme.
Toliau sektų, kad meilė Dievui negali egzistuoti skyrium nuo meilės tėvams. Jei asmuo neatsiskyrė nuo kraujomaišinio santykio su motina, klanu, tauta, jei ir toliau lieka vaikiškai priklausomas nuo baudžiančio ir keršijančio tėvo ar kurio kito autoriteto, jis negali subrandinti meilės Dievui; tada jo religija lieka pirmykščio lygio, kai Dievas buvo suvokiamas kaip visa globojanti motina ar visa baudžiantis ir keršijantis tėvas.
Šiuolaikinėje religijoje mes randame visas fazes - nuo ankstyviausių ir labiausiai primityvių iki pačių aukščiausių - visų jų dar esama. Žodis "Dievas" reiškia genties vadą lygiai kaip ir "absoliutų Nieką". Tuo pačiu būdu kiekvienas individas talpina savyje, savo nesąmoningume, kaip rašė Froidas, visas stadijas, pradedant nuo bejėgio kūdikio. Klausimas: iki kokio lygio jis subrendo? Viena yra tikra: jo meilės Dievui prigimtis priklauso nuo jo meilės žmogui prigimties. Ir dar, tikra jo meilės Dievui ir žmogui kokybė dažniausiai yra nesąmoningai slepiama ir racionalizuojama kur kas brandesnės minties - kas yra jo meilė? Taigi meilė žmogui, nors tiesiogiai išauga iš šeimos santykių, iš tikrųjų sąlygota visuomenės, kurioje ji gyvena, struktūros. Jei visuomeninė santvarka teigia nuolankumą, nesvarbu - akivaizdžiam ar beasmeniam rinkos ar visuomenės nuomonės - autoritetui, jo Dievo samprata lieka infantili ir labai nutolusi nuo brandžios sampratos, kurios užuomazgos slypi monoteistinių religijų istorijoje.
[/HR]
[HEADING=3]III skyrius[/HEADING]
Meilė ir jos irimas dabartinėje Vakarų visuomenėje
Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio galia, tai reiškia, kad individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus charakteriui. Kai kalbame apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Tai, kad mes to klausiame, jau suponuoja neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis mūsų Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė - broliška, motiniška, erotinė - yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos.
Kapitalistinė visuomenė remiasi iš vienos pusės politinės laisvės principu, iš kitos - rinka, reguliuojančia visus ekonominius ir socialinius santykius. Prekių rinka lemia sąlygas, pagal kurias prekės yra keičiamos, darbo rinka reguliuoja darbo pasiūlą ir pirkimą. Ir reikalingi daiktai, ir reikalinga žmogaus energija paverčiami prekėmis, kurios rinkoje mainomos be prievartos ir apgavystės.
Batai, kad ir kaip jie būtų naudingi ir reikalingi, neturi ekonominės (mainomosios) vertės, jei nėra paklausos; lygiai kaip ir žmogaus energija bei sugebėjimai neturi mainomosios vertės, jei jiems nėra paklausos rinkoje. Kapitalo turėtojas gali pirkti darbą ir jam vadovauti taip, kad jo kapitalo investavimas duotų pelną. Darbo jėgos savininkui tenka parduoti ją kapitalistui pagal egzistuojančias rinkos sąlygas, kitaip jis badaus. Ši ekonominė struktūra atsispindi ir vertybių hierarchijoje. Kapitalas vadovauja darbui: sukaupti daiktai, tai, kas yra nebegyva, turi lemiamą reikšmę darbui, žmogaus galioms, taigi tam, kas yra gyva.
Tokia buvo kapitalizmo struktūra pačioje pradžioje. Tai tebelieka būdinga ir šiandieniniam kapitalizmui, nors daugelis svarbių veiksnių yra pakitę ir kaip tik jie daro didžiausią poveikį dabarties žmogaus charakteriui. Mes esame vis didėjančios kapitalo centralizacijos ir koncentracijos liudininkai. Didelės įmonės auga pasiglemždamos mažesnes. Savininkai, investavę į šias įmones kapitalą, vis labiau ir labiau atsiskiria nuo tų, kurie joms iš tikrųjų vadovauja. Įmonė "priklauso" šimtams tūkstančių akcininkų, o jai vadovauja menedžerinė biurokratija, kuri yra gerai apmokama, bet kuriai įmonė nepriklauso. Šiai biurokratijai labiau rūpi ne didinti pelną, o plėsti įmones ir taip didinti savo galią. Augant kapitalo koncentracijai ir ryškėjant galingai menedžerių biurokratijai, panašiai vystosi ir dirbančiųjų judėjimai. Dirbantieji vienijasi, ir darbininkas negali pats daryti sandėrių, nes darbo biržoje jis yra įtrauktas į dideles profesines sąjungas, taip pat vadovaujamas galingos biurokratijos, kuri atstovauja jam vis-a-vis industrijos milžinams. Gerai tai ar blogai, ir kapitalo, ir darbo sferoje iniciatyva atitenka ne individui, o biurokratijai. Vis daugiau žmonių netenka savo nepriklausomybės ir tampa pavaldūs didžiosios ekonominės imperijos menedžeriams.
Kitas būdingas ir lemtingas dabarties kapitalizmo bruožas, kylantis iš kapitalo koncentracijos, yra ypatingas darbo organizavimas. Labai centralizuotose įmonėse su griežtu darbo pasidalijimu individas praranda savo individualybę ir tampa lengvai pakeičiamu mašinos sraigteliu. Žmogaus problemos šiuolaikiniame kapitalizme gali būti suformuluotos taip.
Šiuolaikiniam kapitalizmui reikalingi tokie žmonės, kurie be pasipriešinimo jungiasi į dideles grupes, kurie nori vartoti vis daugiau ir daugiau, kurių skoniai yra suvienodinami ir todėl gali būti lengvai keičiami bei nuspėjami. Reikalingi žmonės, kurie jaučiasi esą laisvi ir nepriklausomi, nepavaldūs jokiam autoritetui ar sąmonės principui ir vis dėlto trokšta būti valdomi, nori daryti tai, ko iš jų laukiama, sklandžiai, be jokios trinties prisitaikyti prie visuomenės mašinos, nori būti valdomi be jėgos, vedami be vado, kreipiami be tikslo - išskyrus vieną - gaminti gėrybes, dalyvaujant judėjime, funkcionuoti, eiti į priekį.
Kas iš to išeina? Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir savo prigimčiai (Detalesnė diskusija apie susvetimėjimo problemą ir apie šiuolaikinės visuomenės įtaką žmogaus charakteriui "Sveika visuomenė". E.Fromm, Routledge, London.). Jis tapo daiktu, išgyvenančiu savo gyvybines jėgas kaip investiciją, kuri turi duoti didžiausią naudą, kokią tik galima gauti esamoje rinkoje. Žmonės bendrauja panašiai kaip susvetimėję automatai, jų saugumui reikia būti prie bandos ir neišsiskirti nei mintimis, nei jausmais, nei elgesiu. Kai kiekvienas siekia būti taip arti kits kito, kiek tik tai įmanoma, kiekvienas lieka visiškai vienišas, persmelktas stipraus nesaugumo jausmo, nerimo ir kaltės, kurie visada atsiranda, kai nėra įveiktas svetimumas tarp žmonių. Mūsų civilizacija siūlo daugelį palengvinimų, kurie padeda žmonėms išvengti šio vienišumo suvokimo: pirmiausia - griežta biurokratizuoto, mechaniško darbo rutina, neleidžianti žmonėms suvokti savo esminių žmogiškųjų reikmių, transcendencijos ir vienybės siekių. Kadangi vien rutinos nepakanka, žmogus slopina savo nesąmoningą desperaciją rutinizuotomis pramogomis, pasyviai vartodamas vaizdus ir garsus, kuriuos jam siūlo pramogų industrijos; taip pat per malonumą pirkti naujus daiktus ir greitai juos keisti kitais. Dabartinis žmogus yra labai arti to vaizdinio, kurį Huxley aprašo, "Šauniajame naujajame pasaulyje": gerai pamaitintas, gerai aprengtas, seksualiai patenkintas, bet visiškai be savasties; visi jo kontaktai su aplinkiniais žmonėmis yra mechaniški, jis vadovaujasi lozungais, kuriuos labai vykusiai suformulavo Huxley, kaip antai: "Kai individas jaučia, visuomenė virpa" arba "Niekada neatidėk rytdienai malonumo, kurį gali patirti šiandien", arba visa apvainikuojantis šūkis: "Šiais laikais visi yra laimingi". Žmogaus laimė šiandien sudaryta iš "malonumų patirties". Malonumų patiriame dėl pasitenkinimo, pirkdami ir vartodami daiktus, vaizdus, maistą, gėrimus, cigaretes, žmones, paskaitas, knygas, kino filmus; viskas kaip mat suvartojama, praryjama. Pasaulis yra vienas didelis objektas mūsų apetitui patenkinti, didelis obuolys, didelis butelis, didelė krūtis; mes esame žindukliai, visada laukiantys, kupini vilčių ir amžinai nusiviliantys. Mūsų charakteris priklauso nuo mainų ir gavimo, prekybos ir vartojimo, viskas - dvasiniai ir materialūs objektai - tampa objektais mainams ir vartojimui.
Tokia pati situacija yra ir meilėje, nes šiuolaikinė visuomenė daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali mylėti; jie gali tik mainyti savo "asmeninį paketą" ir tikėtis lygiaverčio užmokesčio. Viena ryškiausių šio susvetimėjimo apraiškų meilėje, ypač vedybose, yra "partnerystė". Daugelyje straipsnių apie laimingas vedybas idealas yra aprašomas kaip sklandžiai funkcionuojanti "partnerystė". Šitoks aprašymas nedaug skiriasi nuo sklandžiai funkcionuojančio tarnautojo apibūdinimo, jis turi būti "protingai nepriklausomas", draugiškas, tolerantiškas ir tuo pat metu ambicingas bei agresyvus. Taip ir vedybų patarėjas mums teigia, kad vyras turėtų "suprasti" savo žmoną ir padėti jai. Jis turėtų palankiai vertinti jos naujus drabužius, skanius patiekalus. Ji, savo ruožtu, turėtų suprasti, kad jis grįžta namo pavargęs ir suirzęs, turėtų dėmesingai klausytis, kai jis pasakoja apie savo darbo problemas, neužpykti, bet suprasti, kai užmiršta jos gimtadienį. Visi tokios rūšies santykiai yra visuma gerai sustyguotų santykių tarp dviejų asmenų, kurie lieka svetimi visą gyvenimą, niekad nerasdami "centruoto ryšio", bet vienas su kitu elgiasi mandagiai ir neriasi iš kailio dėl abipusės geros savijautos.
Šioje meilės ir vedybų sampratoje svarbiausia - atsikratyti nepakeliamo vienatvės jausmo. "Meilėje" pagaliau randamas išsigelbėjimas nuo vienatvės. Sukuriama dviejų sąjunga prieš visą likusį pasaulį, ir šis egoizmas a deux klaidingai yra laikomas meile ir intymumu.
Komandos jausmo, abipusio pakantumo ir panašių dalykų iškėlimas palyginti naujas reiškinys. Prieš tai, po Pirmojo pasaulinio karo, vyravo požiūris, kad meilės ryšių ir ypač laimingų vedybų pamatas yra abipusis seksualinis pasitenkinimas. Buvo tikima, jog dažnai nelaimingų vedybų priežastis esti tai, kad partneriai nėra teisingai seksualiai susiderinę; šios nesėkmės priežastimi buvo laikomas "teisingo" elgesio nežinojimas, tai yra neteisinga vieno ar abiejų partnerių seksualinė technika. Tam, kad ištaisytų šią ydą ir pagelbėtų nelaimingoms poroms, nemylinčioms vienas kito, daugelis knygų ėmė siūlyti seksualinio elgesio instrukcijas ir konsultacijas, žadėdamos netiesiogiai ar visai atvirai meilę ir laimę. Visa tai grindžiama mintimi, kad meilė yra seksualinio malonumo pagimdyta, taigi jei du žmonės žino, kaip patenkinti vienas kitą seksualiai, jie vienas kitą mylės. Tai buvo tąsa bendros to meto iliuzijos, kad teisingas technikos panaudojimas gali išspręsti visas - ir industrijos, ir žmogaus - problemas. Buvo nepastebima, kad iš tikrųjų teisinga yra visiškai priešinga idėja.
Meilė gimsta ne iš seksualinio pasitenkinimo, bet seksualinė laimė - net vadinamosios seksualinės technikos įsisavinimas yra tik meilės pasekmė. Jei be kasdieninės patirties dar reiktų ir įrodymų, tai tokių įrodymų galima rasti gausiuose psichoanalitikų tyrinėjimuose. Labiausiai paplitusių seksualinių problemų - moterų šaltumo ir psichinės vyrų impotencijos - tyrimas rodo, kad priežastis yra ne tinkamas technikos žinių trūkumas, bet tos kliūtys, kurios neleidžia mylėti. Baimė arba neapykanta priešingai lyčiai yra priežastis tų sunkumų, kurie neleidžia žmogui visiškai atsiduoti, elgtis spontaniškai ir betarpiškai, pasitikėti seksualiniu partneriu bet kurią fizinio artumo akimirką. Jei užslopintas asmuo gali atsikratyti savo baimės ar neapykantos, jis kartu tampa pajėgiu mylėti, visos jo ar jos seksualinės problemos bus išspręstos. Jei ne - jokios žinios apie seksualinę techniką nepadės.
Psichoanalitinio gydymo duomenys rodo, jog teisingos seksualinės technikos žinojimas neveda į seksualinę laimę ir meilę, tačiau įsitikinimas, kad meilė yra abipusio seksualinio pasitenkinimo pasekmė, labiausiai buvo grindžiamas Froido teorija. Froidui meilė iš esmės buvo seksualumo fenomenas. "Žmogus savo išgyvenimu atranda, kad seksualinė (genitalinė) meilė atneša jam didžiausią pasitenkinimą, ir tai tampa jam visokios laimės prototipu, todėl ir ateityje jis ieškos laimės lytiniuose santykiuose, paversdamas lytinį jausmingumą gyvenimo ašimi". Broliškos meilės išgyvenimas, pasak Froido, yra seksualinio potraukio pasekmė, tik jame seksualinis instinktas yra virtęs impulsu, kurio tikslas yra nuslopintas. "Meilė, kurios tikslas yra nuslopintas, atsirasdama buvo kupina jausmingumo, žmogaus pasąmonėje tokia ir pasilieka". Susiliejimo, vieningumo ("okeaninis") jausmas, kuris yra mistinės patirties esmė ir stipriausiai jaučiamo dviejų žmonių artumo pagrindas - Froido buvo interpretuojamas kaip iškrypimas, grįžimas į ankstyvąjį "beribį narcisizmą".
Tereikia žengti dar vieną žingsnį toliau, ir išeitų, kad meilė Froidui yra iracionalus fenomenas. Jam nėra skirtumo tarp iracionalios meilės ir meilės kaip brandžios asmenybės raiškos. Savo straipsnyje apie meilės perkėlimą jis rašo, kad perkelta meilė iš esmės nesiskiria nuo "normalios" meilės. Įsimylėjimas visada ribojasi su nenormalumu, jį visada lydi aklumas, vidinė prievarta ir vaikystės meilės objekto perkėlimas. Meilė, kaip racionalus fenomenas, kaip visa vainikuojantis brandumo pasiekimas, nebuvo Froido tyrinėta, nes jam iš tiesų ji neegzistavo.
Aišku, nevertėtų pervertinti Froido įtakos požiūriui, kad meilė yra seksualinio potraukio pasekmė ar, tiksliau, kad tai yra tas pats seksualinis pasitenkinimas, atsispindėjęs sąmoninguose žmogaus jausmuose. Tikrasis priežastinis ryšys yra visai kitoks. Froido mąstymą iš dalies paveikė bendra devynioliktojo amžiaus dvasia; iš dalies jo mintis išpopuliarino po Pirmojo pasaulinio karo vyravusi dvasia. Ir visuomenės nuostata, ir Froido teorija buvo pirmiausiai pasipriešinimas griežtiems Viktorijos laikų papročiams. Kitas veiksnys, sąlygojęs Froido pažiūras, kilo iš kapitalistinės struktūros nulemtos žmogaus sampratos. Tam, kad įrodžius, jog kapitalizmas atitinka įgimtas žmogaus reikmes, reikėjo įrodyti, kad žmogus iš prigimties yra konkuruojantis ir pilnas priešiškumo. Ekonomistai tai "įrodė" nenugalimu ekonominės naudos troškimu, o darvinistai - biologiniais dėsniais apie stipriausiųjų išlikimą. Froidas prie to paties priėjo teigdamas, jog vyrą valdo nežabota aistra seksualiai nukariauti visas moteris, tik visuomenė stabdo jo norų įgyvendinimą. Todėl žmonės neišvengiamai pavydi vienas kitam, jų pavydas ir konkurencija išliktų netgi tada, jei visos socialinės ir ekonominės priežastys išnyktų.
Aišku, Froidas buvo labai paveiktas XIX amžiaus materializmo. Buvo manoma, kad visų sąmonės reiškinių pagrindas glūdi fiziologiniuose reiškiniuose; taigi meilė, neapykanta, ambicija, pavydas Froido buvo aiškinami kaip įvairūs seksualinio instinkto pasireiškimai. Jis nesuprato, kad esminė tikrovė žmogui yra jo egzistencijos visuma, pirma - žmogiškoji situacija, bendra visiems žmonėms, antra - gyvenimo praktika, sąlygota konkrečios visuomenės struktūros (lemiamą žingsnį link šio materializmo tipo žengė Marksas savo "istoriniu materializmu", kuriame ne kūnas, ne instinktas, kaip maisto ar nuosavybės poreikis, padeda suprasti žmogų, bet žmogaus gyvenimo proceso visuma, jo "gyvenimo praktika"). Pagal Froidą, visiškas ir neužslopintas visų instinktyvių norų patenkinimas turėtų garantuoti dvasios sveikatą ir laimę. Tuo tarpu paprasčiausi klinikiniai duomenys rodo, kad vyrai ir moterys, paskyrę savo gyvenimą nevaržomam seksualiniam pasitenkinimui, nepasiekia laimės ir labai dažnai kenčia nuo aštrių neurotinių simptomų ar konfliktų. Visiškas visų instinktų patenkinimas ne tik nėra laimės pamatas, jis dargi neužtikrina sveikatos. Vis dėlto po Pirmojo pasaulinio karo Froido idėjos galėjo būti populiarios, nes tuo metu išryškėjo pokyčiai pačioje kapitalizmo dvasioje, nuo taupumo pereita prie išlaidumo, nuo savęs ribojimo vardan ekonominės sėkmės pereita prie besaikio vartojimo, kaip vis besiplečiančios rinkos pamato ir būdo patenkinti nerimstantį, atbukusį individą. Vyraujančia nuostata tapo nepraleisti nė vienos progos patenkinti savo norus sekso srityje - lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje materialinio vartojimo srityje.
Įdomu palyginti Froido sampratą, atitikusią šio amžiaus pradžios kapitalizmo dvasią, su vieno iš puikiausių šiuolaikinių psichoanalitikų vėlyvojo H.S.Salivano teorija. Salivano psichoanalitinėje sistemoje, priešingai negu Froido, griežtai skiriamas seksualumas ir meilė.
Ką reiškia meilė ir intymumas Salivano koncepcijoje? "Intymumas yra toks santykių būdas, kuris apima du žmones ir teigia visų jų asmenybės pusių vertingumą. Asmeninio vertingumo patvirtinimui reikia tokio santykių tipo, kurį aš pavadinčiau bendradarbiavimu, pabrėždamas vieno asmens prisitaikymą prie kito poreikių taip, kad augtų abiejų jų identiškumas, t.y. vis labiau ir labiau būtų artėjama prie abipusio pasitenkinimo ir būtų palaikomas bendras jų saugumas". Savo painoku stiliumi Salivanas teigia, jog meilės esmę apibūdina bendradarbiavimo situacija, kurioje du žmonės jaučia: "Mes žaidžiame pagal žaidimo taisykles, kurios turi apsaugoti mūsų garbę ir pranašumo bei vertingumo jausmus".
Lygiai kaip Froido meilės samprata yra patriarchalinio tipo vyriškio patirtis, išreikšta XIX_a. terminais, taip Salivanas apibūdina XX amžiaus susvetimėjusios, parsiduodančios asmenybės patirtį. Tai esanti "egoizmo dviese" išraiška, dviejų žmonių, sujungtų bendrų interesų, pasipriešinimas priešiškam ir susvetimėjusiam pasauliui. Šis intymumo apibrėžimas iš esmės tinka apibūdinti jausmus bet kokioje besitelkiančioje grupėje, kurioje visi vardan bendro tikslo savo elgesiu prisitaiko prie kito asmens išreikštų poreikių. Įdomu tai, kad Salivanas kalba apie išreikštas reikmes, nors meilėje svarbiausia yra atsiliepti į neišreikštas vienas kito reimes.
Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė, kaip "komandos veikla", gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi "normalios" meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija. Bet yra daug individualizuotų meilės iškrypimo, kai sąmoningai kenčiama, apraiškų, kurias psichiatrai ir didžiuma eilinių žmonių laiko neurotinėmis. Keletą dažniausiai pasitaikančių trumpai aptarsime kituose pavyzdžiuose.
Neurotinės meilės pagrindas yra tai, kad vienas arba abu "įsimylėjėliai" lieka prisirišę prie gimdytojo ir, jau būdami suaugę, perkelia jausmus, lūkesčius ir baimes, kurias kadaise patyrė savo tėvo ar motinos atžvilgiu, į mylimą asmenį: įtraukti ir niekaip neįstengiantys išsivaduoti iš infantiliško prieraišumo, jie to paties siekia savo suaugusiame gyvenime. Šiuo atveju emociškai asmuo taip ir lieka dvejų, penkerių ar dvylikos metų vaiku, nors intelektualiai ir socialiai jau yra visai kito amžiaus. Aštresniais atvejais šis emocinis nesubrendimas sukelia socialinės veiklos sutrikimų; švelnesniais - konfliktai kyla intymiuose, asmeniniuose santykiuose.
Mūsų pokalbio iliustracija gali būti kitas neurotinės meilės atvejis, būdingas vyrams, kurie emociškai liko prisirišę prie motinos. Tokie žmonės vis dar jaučiasi vaikais, pasigenda motinos globos, jos meilės šilumos, rūpesčio ir žavėjimosi; trokšta besąlyginės motinos meilės, teikiamos vien todėl, kad jiems jos reikia, kad yra motinos vaikai, kad yra bejėgiai. Tokie vyrai dažnai esti švelnūs ir žavūs, siekdami moters meilės ir net pasiekę ją, tokie ir lieka. Tačiau jų santykis su moterim, paprastai ir su visais kitais žmonėmis, lieka paviršutiniškas ir neatsakingas. Jų tikslas - būti mylimam, o ne pačiam mylėti. Šio tipo vyruose yra didelė dozė tuštybės, geriau ar blogiau užmaskuotos už grandiozinių idėjų. Jei jie randa ieškomą moterį, jaučiasi saugūs, pasaulio viršūnėje, gali parodyti be galo daug meilės ir žavesio. Tai ir yra priežastis, kodėl šie vyrai dažnai tokie nepatikimi. Bet, kai po kurio laiko moteris atsisako gyventi pagal jų fantastinius lūkesčius, prasideda konfliktai ir apmaudas. Jei moteris nesižavi juo visą laiką, jei ji nori turėti savo pačios gyvenimą, jei ji ir pati nori būti mylima ir globojama ir jei kraštutiniu atveju nenori atleisti visų jo romanų su kitomis moterimis (ar nepaprastai domėtis jais), vyriškis jaučiasi labai įžeistas ir apviltas, dažniausiai pateisina savo jausmus mintimi, kad moteris "nemyli jo, yra savanaudė ir valdinga". Bet kuris nukrypimas nuo mylinčios motinos ir žavaus vaiko santykių yra laikomas meilės stokos įrodymu. Šie vyrai dažnai painioja savo prieraišumą, norą patikti su tikra meile ir galvoja, kad su jais elgiamasi negarbingai, įsivaizduoja esą didieji meilužiai ir sielvartingai skundžiasi dėl savo meilės partnerių nedėkingumo.
Kartais tokie prie motinos prisirišę asmenys gali gyventi be rimtų sutrikimų. Jei jo motina iš tiesų "mylėjo" jį pernelyg globodama (galbūt būdama valdinga, bet be destruktyvumo apraiškų), jei jis randa žmoną tokio pat būdo kaip jo motina, jei jo ypatingi sugebėjimai ir talentas leidžia naudotis savo žavesiu ir likti dėmesio centre (kaip kad tai būna su kai kuriais sėkmės lydimais politikais), jis būna "gerai prisitaikęs" socialine prasme, nors ir nepasiekia savo asmenybės didesnio subrendimo. Mažiau sėkmingais atvejais, - ir tai, aišku, atsitinka gerokai dažniau, - jo nesėkmės meilėje, o neretai ir visuomeniniame gyvenime jį stumia į neviltį; kai tik toks asmuo paliekamas vienas, tuoj pat kyla konfliktai, didžiulis nerimas ir depresija.
Dar stipresnės patologijos atvejais prisirišimas prie motinos yra didesnis ir iracionalesnis. Šiame lygmenyje geidžiama, simboliškai kalbant, ne grįžti į saugų motinos glėbį, ne prie jos maitinančios krūtinės, bet į jos visa priimančias ir visa griaunančias įsčias. Sveika prigimtis stengiasi išsiveržti iš įsčių į pasaulį; o rimtos psichinės ligos atveju akivaizdus siekimas grįžti atgal, t.y. būti vėl "išimtam" iš gyvenimo. Šis prieraišumo atvejis paprastai išryškėja, kai motinos prisiriša prie savo vaikų, kaip tik tokiu ryjančiai griaunančiu būdu. Kartais vardan meilės, o kartais vardan pareigos jos nori pasilaikyti sau vaiką, paauglį, vyrą, kad šis negalėtų be jų kvėpuoti, negalėtų mylėti, nebent iškreiptu seksualiniu būdu - žemindamas visas kitas moteris; kad negalėtų tapti laisvu, nepriklausomu, nebent pasidarydamas iškrypėliu ar nusikaltėliu.
Ši destruktyvi, į save siurbianti motina yra neigiama motinos meilės pusė. Motina gali duoti gyvenimą ir gali jį atimti. Ji yra tai, kas gaivina, ir tai, kas griauna; ji gali daryti meilės stebuklus ir gali labiausiai sužeisti. Religiniuose įvaizdžiuose (tokiuose kaip indų deivė Kali) ir sapnų simbolikoje dažnai galima aptikti ir priešingų motinos pusių.
Kitokia neurotinės patologijos forma pasireiškia tais atvejais, kai prisirišama prie tėvo.
Minėtinas atvejis, kai vyras turi šaltą ir abejingą motiną, o jo tėvas (iš dalies dėl žmonos šaltumo) visą savo švelnumą ir dėmesį sutelkia į sūnų. Jis yra "geras tėvas", bet tuo pačiu metu autoritariškas. Kai jis patenkintas sūnaus elgesiu, mielai jį giria, apdovanoja, yra meilus; kai sūnus jį apvilia, atšąla ar bara. Sūnus, kuriam tėvo meilė yra vienintelė, vergiškai prisiriša prie tėvo. Svarbiausiu jo tikslu gyvenime tampa noras įtikti tėvui. Kai tai pasiekia, jaučiasi laimingas, saugus, patenkintas. Bet kai padaro klaidą, nesugeba įtikti tėvui, jaučiasi sugniuždytas, nemylimas, atstumtas. Visą savo gyvenimą toks vyriškis stengsis rasti tėvišką asmenį, prie kurio galėtų prisirišti panašiu būdu. Visas jo gyvenimas tampa pakilimų ir nuopuolių grandine, priklausomai nuo to, kaip seksis užkariauti tėvo palankumą. Tokiems žmonėms dažnai sekasi kopti socialinės karjeros laiptais. Jie sąžiningi, patikimi, energingi, įsisąmoninę pasirinktojo tėvo vaizdinį, supranta ir kaip jį valdyti. Bet su moterimis jie lieka abejingi ir išlaiko distanciją. Moteris niekada jam neturi esminės reikšmės. Paprastai žiūri į ją su lengva panieka, dažniausiai pridengdami ją tėvišku rūpesčiu maža mergaite. Jie gali imponuoti moterims akivaizdžiomis vyriškomis savybėmis, bet jais vis labiau nusiviliama, kai moteris, kurią jis veda, palaipsniui suvokia, kad jai skirtas tik antraeilis vaidmuo, o pirmaeiliai jausmai skirti tėvui, kuris bet kuriuo atveju yra svarbiausias jos vyro gyvenime; nebent jei atsitinka, kad žmona taip pat lieka priklausoma nuo tėvo, ir tai daro ją laimingą su vyru, kuris žiūri į ją kaip į kaprizingą vaiką.
Sudėtingesnis neurotinio sutrikimo atvejis yra infantiliška meilė, atsirandanti tada, kai tėvai nemyli vienas kito, bet yra pernelyg santūrūs, kad pyktųsi arba rodytų išorinių nepasitenkinimo ženklų. Svetimumas vienas kitam verčia juos būti nenuoširdžiais su savo vaikais. Tai, ką patiria maža mergaitė, yra "korektiškumo" atmosfera, kur, deja nelieka vietos nei artimam ryšiui su motina, nei su tėvu, taigi mergaitė lieka visad sutrikusi ir baili. Ji niekad nėra tikra dėl to, ką jos tėvai galvoja ir jaučia iš tikrųjų. Visada persekioja nežinomybės, netikrumo jausmas. Dėl to mergaitė užsisklendžia savo pačios pasaulėlyje, svajonėse, tampa užsidariusi ir visa tai perkelia į vėlesnius savo meilės santykius.
Be to, svetimumas kelia intensyvų nerimą, kad nesi tvirtai įsišaknijęs pasaulyje, tai dažnai skatina mazochistinius polinkius, kaip vienintelį būdą patirti stiprų susijaudinimą. Neretai tokios moterys labiau linkusios pasirinkti vyrą, keliantį scenas ir barnius negu normalų ir supratingą, nes tai vis dėlto nuima įtampos ir baimės naštą; neretai jos sąmoningai provokuoja tokį elgesį, kad nutrauktų jausminio neutralumo kankinančią nežinomybę.
Kitos paplitusios iracionalios meilės formos aprašytos nesigilinant į ypatingus jas sukeliančius vaikystės veiksnius.
Netikros meilės forma, kuri nereta ir paprastai išgyvenama (o dažniausiai aprašoma filmuose ir romanuose) kaip "didžioji", yra "stabmeldiška meilė". Žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, savo "aiškumo", jis linkęs "sudievinti" mylimą asmenį. Jis svetimas savo paties galioms, todėl projektuoja jas į mylimą žmogų, kurį ima garbinti kaip sumnum bonum, kaip tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiuo atveju jis išsižada savo jėgos jausmo, praranda save savo mylimajame užuot atradęs save. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgą laiką gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius, neišvengiamai ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam stabmeldiškos meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia sudievinančioji meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė, bet kadangi sprendžiama pagal jausmų stiprumą ir gilumą, tai iš tikrųjų tik parodo dievinančiojo alkį ir neviltį. Reikia turėti galvoje, kad kartais tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštutiniais atvejais tai virsta folie a deux.
Kita netikros meilės forma gali būti pavadinta "sentimentalia meile". Jos esmė aiškėja iš to, kad meilė išgyvenama vien tik vaizduotėje ir niekada realiame (čia ir dabar) ryšyje. Šitokie meilės pakaitalai dažniausiai vaizduojami kino filmuose, žurnaliniuose apsakymuose ir meilės dainose. Visa tai vartodami, žmonės patenkina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Vyras ir moteris, kurie savo santuokoje nepajėgia peržengti svetimumo ribos, puola į ašaras, kai tampa laimingos ir nelaimingos meilės istorijos liudininkais. Daugeliui šeimų tokių filmų žiūrėjimas yra vienintelė atgaja, kai patiria meilę - ne vienas kitam, bet abu kartu, kaip kitų žmonių "meilės" žiūrovai. Kai meilė yra tik svajonė, jie gali dalyvauti abu, kai grįžta į realų savo gyvenimą, išsyk atšąla.
Kitas sentimentaliosios meilės bruožas yra atsitraukimas nuo jos laike. Porą gali labai jaudinti jų buvusios meilės prisiminimai,- nors kai ta praeitis buvo dabartimi, meilės iš tikrųjų nebuvo - arba svajonės apie būsimą jų meilę. Kaip gali įsimylėjusios arba ką tik vedusios poros svajoti apie jų laimę ateityje, kai kiekvienu esamu jų gyvenimo momentu jie jau ima bodėtis vienas kitu? Ši nuostata būdinga dabartiniam žmogui. Jis gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena. Jis jausmingai prisimena vaikystę ir savo motiną arba kuria laimės planus ateičiai. Ar meilė yra patiriama, pakeičiant ją išgalvotais kitų išgyvenimais, ar ji perkeliama iš dabarties į praeitį ar ateitį, ši abstrakti ir susvetimėjusi meilės rūšis tarnauja vietoj narkotikų, lengvinančių realybės skausmą, individo atskirtumą ir vienišumą.
Kita neurotinės meilės rūšis - perkėlimo naudojimas: susitelkiama prie "mylimo" asmens ydų ir silpnybių, defektų ir pažeidžiamumo, kad išvengus savo paties problemų. Individai šiuo požiūriu elgiasi taip pat, kaip ir skirtingos grupės, nacijos ar religijos. Jie mato kiekvieną, net mažiausią kito žmogaus trūkumą, bet neįžvelgia to paties savyje,- jie visada kaltina ir stengiasi keisti kitą žmogų. Jei abu daro tą patį, - o tai dažnai būna - meilės ryšys virsta abipusiu perkėlimu. Jei aš esu valdingas, neryžtingas ar šykštus, kaltinu šituo savo partnerį ir, priklausomai nuo savo charakterio, arba noriu jį perauklėti, arba nubausti. Abu daro tą patį, ir abiem gerai sekasi išvengti savo problemų ir tuo pačiu nesiseka nė vieno žingsnio žengti savo paties ugdymo linkme.
Kita perkėlimo rūšis yra savo paties problemų perkėlimas į vaikus. Beje, neretai dėl to kyla noras turėti vaikų. Tokiais atvejais noras turėti vaikų atsiranda iš poreikio perkelti savo paties egzistencines problemas į vaiką. Kai asmuo jaučia, kad jis pats negali suteikti prasmę savo gyvenimui, mėgina ją suteikti savo vaiko gyvenimo padedamas. Bet nesėkmė laukia ir jo, ir jo vaiko. Pirma, todėl, kad egzistencijos problemas gali išspręsti tik kiekvienas savo, o antra, kad tas asmuo neturi svarbiausių savybių, reikalingų tam, kad galėtų mokyti vaiką ieškoti savų atsakymų. Perkėlimo tikslams vaikas naudojamas ir tada, kai pradeda irti nevykusi santuoka. Svarbiausias tėvų aiškinimas: esą jie negali skirtis, kad neatimtų iš vaikų saugių namų užuovėjos. Išsamesnės studijos, aišku, parodytų, kad įtampos ir nelaimingumo atmosfera "vieningoje šeimoje" labiau kenkia vaikui negu atviros skyrybos, kurios bent moko, kad žmogus gali nutraukti jam nepriimtiną būseną ryžtingu sprendimu.
Dar derėtų paminėti vieną dažną klaidą. Kažkodėl įsivaizduojama, kad mylint negali būti konfliktų. Kadangi žmonės įpratę galvoti, kad bet kokiomis aplinkybėmis reikia vengti skausmo ir liūdesio, jie tiki, kad konfliktai griauna meilę. Ir randa pavyzdžių šiai minčiai paremti, kai visi susidūrimai aplinkui tik ardo, neduoda nieko gero. Bet tikroji viso to priežastis yra tai, jos daugelis žmonių "konfliktuoja" tik norėdami išvengti tikrų konfliktų. Dažniausiai nesutarimai kyla dėl smulkių ir paviršutiniškų dalykų, kurie dėl savo prigimties negali būti išsprendžiami ar išsiaiškinami. Tikri prieštaravimai tarp dviejų žmonių neskatina slėpti arba perkelti, jie išgyvenami giliame vidinės tikrovės, kuriai abu priklauso, lygmenyje ir nėra griaunantys. Jie padeda išsiaiškinti, dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, kurie įgyja daugiau išminties ir jėgų. Tai verčia dar kartą pabrėžti kai ką, kas jau buvo sakyta anksčiau.
Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame "esmės" išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Meilė, kaip išgyvenimas, yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas: net jei čia yra harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys, tai yra antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu. Du žmonės susiję vienas su kitu, išlikdami vienybėje su pačiu savimi, o ne bėgdami nuo savęs. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.
Kaip automatai negali vienas kito mylėti, taip jie negali mylėti ir Dievo. Meilė Dievui pašlijo tiek pat, kiek pašlijo ir meilė žmogui. Tai, aišku, prieštarauja vyraujančiai nuomonei, kad mes esame religijos renesanso mūsų epochoje liudininkai. Sunku rasti ką nors labiau tolimo tiesai. Tai, ką mes iš tiesų regime (nors, aišku, yra išimčių), yra tik grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sampratos ir meilės Dievui kitimas, prisitaikant prie susvetimėjusios charakterio struktūros. Grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sampratos yra akivaizdus. Žmonės yra sunerimę, neturėdami principų ir tikėjimo, jie nejaučia gyvenimo tikslo, išskyrus vieną - judėti į priekį, taigi jie ir toliau lieka vaikais, besiilginčiais tėvo ir motinos pagalbos.
Tiesa, religinėse kultūrose, tokiose kaip Viduriniai amžiai, eilinis žmogus taip pat žvelgė į Dievą, kaip į pradedantį tėvą ar motiną. Bet tuo pat metu jis suvokė Dievą labai rimtai - aukščiausias jo gyvenimo tikslas buvo gyventi pagal Dievo priesakus, sielos "išganymas" buvo pagrindinis rūpestis, nuo kurio turėjo priklausyti bet kuri kita veikla. Šiandien tokių pastangų nėra. Kasdieninis gyvenimas griežtai atsiskyrė nuo visokių religinių vertybių. Jis yra skirtas siekti materialinio komforto ir sėkmės asmenybių rinkoje. Principai, kuriais grindžiamos visos mūsų pastangos šiame pasaulyje, yra abejingumas ir egoizmas (tai dažniausiai vadinama "individualizmu" arba "privačia iniciatyva"). Tikrai religinės kultūros žmogus gali būti palygintas su kokiu aštuonerių metų vaiku, kuriam reikia tėvo globos, bet kuris pats pradeda taikyti jo pamokymus ir principus savo gyvenime. Šiuolaikinis žmogus yra panašesnis į trejų metų vaiką, kuris šaukiasi tėvo, kai jo būtinai reikia, ir kuris visai savimi patenkintas, kai gali žaisti.
Šitokia infantiliška priklausomybė nuo sužmoginto Dievo vaizdinio, nepakeitusio savo gyvenimo pagal Dievo principus, mes esame artimesni pirmykštėms stabmeldiškoms gentims negu Vidurinių amžių religiniai kultūrai. Kitu požiūriu mūsų religinė būsena atskleidžia naujų bruožų, būdingų tik šiuolaikinei Vakarų kapitalistinei visuomenei. Aš galiu tik pakartoti, ką jau sakiau anksčiau. Šiuolaikinis žmogus save pavertė preke, savo gyvenimo energiją suvokia kaip investiciją, kurios dėka jis turėtų gauti kuo didesnį pelną, priklausomai nuo padėties asmenybių rinkoje. Jis yra susvetimėjęs sau, savo bičiuliams ir gamtai. Jo pagrindinis tikslas yra naudingai išmainyti savo mokėjimą, žinias ir "savo asmeninį paketą" su kitais, lygiai taip pat įsitraukusiais į pelningus mainus. Gyvenimas neturi jokio kito tikslo, tik judėjimą, jokių principų - tik būtinumą mainyti, jokio kito pasitenkinimo - tik vartojimą.
Ką gali reikšti Dievo sąvoka tokiomis aplinkybėmis? Nuo savo pirminės religinės reikšmės ji pakito taip, kad atitiktų susvetimėjusią pasisekimo kultūrą. Šių laikų religinis atgimimas tikėjimą į Dievą pavertė psichologine priemone geriau pritaikyti individą prie konkurencinės kovos.
Religija priartėjo prie autosugestijos ir psichoterapijos, padedančios žmogui biznyje. Dvidešimtaisiais metais dar niekas negalvojo šauktis Dievo tam, kad "patobulintų savo asmenybę". 1938 metų bestseleris Deilo Karnegerio "Kaip įsigyti draugų ir veikti žmones" buvo grynai pasaulietiškas. Dabartiniu metu Karnegerio knygos funkciją atlieka didžiai gerbiamo N.V.Peale (Reverend N.V.Peale "The Power of Positive thinking") "Pozytivaus mąstymo jėga". Šioje religinėje knygoje net nekeliamas klausimas, ar mūsų svarbiausias rūpestis dėl savo sėkmės yra priimtinas monoteistinės religijos dvasiai. Priešingai, šiuo svarbiausiu tikslu niekada nesuabejota, o tikėjimas į Dievą ir malda rekomenduojami kaip priemonės sėkmei didinti. Kaip šiuolaikinis psichiatras pataria tarnautojams džiaugtis darbu tam, kad pritrauktų daugiau klientų, taip kai kurie dvasininkai pataria mylėti Dievą, kad labiau sektųsi. "Padaryti Dievą savo partneriu" veikiau reiškia paversti Dievą savo biznio bendrininku, negu susisieti su Juo meilėje, teisingume ir tiesoje. Kai brolišką meilę pakeitė beasmenis padorumas, Dievas virto labai tolimu Pasaulio Generaliniu Direktoriumi; jūs žinote, kad jis ten yra, jis vadovauja organizacijai (nors tai tikriausiai vyktų ir be jo), jūs niekad jo nematote, bet jaučiate jo vadovavimą, kai atliekate savo vaidmenį.
[/HR]
[HEADING=3]IV skyrius[/HEADING]
Meilės praktika
Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo?
Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, "kaip tai daryti pačiam". Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos - vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Kalbos apie meilės praktiką, jei ką ir gali, tai tik aptarti prielaidas ir nuostatas, būtinas meilės menui, taip pat įvertinti šių prielaidų ir nuostatų praktiką. Eiti prie tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, kalbos baigiasi, kai žengiamas lemiamas žingsnis. Taigi aš manau, kad diskusija apie nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie nelaukia "receptų".
Bet kurio meno praktika reikalauja tam tikrų būtinų sąlygų, nepriklausomai nuo meno rūšies: ar audimo, ar medicinos, ar meilės meno. Pirmiausia meno praktika reikalauja disciplinos. Aš niekada nepasieksiu nieko reikšmingesnio, jei nedarysiu to drausmingai; jei aš kažką darau tik tada, kai "esu nuotaikoje", tai gali būti puikus ir nuostabus hobi, bet aš niekada netapsiu to meno meistru. Kalbame ne tik apie discipliną praktikuojant apibrėžtą meną (sakysim, skiriant jam kiekvieną dieną tam tikrą valandų kiekį), bet apie viso asmeninio gyvenimo discipliną. Kai kam gali atrodyti, kad nieko nėra lengvesnio šiuolaikiniam žmogui kaip drausmė. Argi jis nepraleidžia aštuonių valandų per dieną disciplinuočiausiu būdu darbe, kuris griežtai rutinizuotas? Akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus visai nekreipia dėmesio į savidscipliną po darbo. Kai nedirba, jis nori patinginiauti, atsipalaiduoti arba, vartojant gražesnį žodį "relaksuotis". Jau pats noras tinginiauti iš esmės yra pasipriešinimas gyvenimo tvarkai. Kadangi žmogus yra verčiamas aštuonias valandas per dieną savo energiją eikvoti tokiems tikslams, kurie nėra jo asmeniniai ir kuriuos jam diktuoja darbo ritmas, jis maištauja. Šis maištas įgauna infantiliško nuolaidžiavimo sau formą. Be to, kovoje prieš autoritarizmą jis tampa nepakantus bet kokiai drausmei, prievartiniam iracionaliam autoritetui, lygiai kaip ir racionaliai paties nusistatytai disciplinai. Be tokios drausmės gyvenimas, aišku, tampa išblaškytas, netvarkingas, jam trūksta susitelkimo.
Kažin ar būtina įrodinėti, kad koncentracija yra būtina sąlyga pasiekti meistriškumą mene. Kiekvienas, kas kada nors bandė mokytis menų, tai žino. Vis dėlto koncentracija yra dar retesnis dalykas mūsų kultūroje negu savidisciplina. Priešingai, mūsų kultūra, kaip jokia kita, veda į nesukauptą ir išblaškytą gyvenimo būdą. Jūs darote daugybę dalykų vienu metu: skaitote, klausotės radijo, kalbatės, rūkote, valgote, geriate. Jūs esate vartotojas "pilna burna", galintis ir pasiruošęs praryti viską - paveikslus, likerį, žinias. Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nepajėgume būti vienam su savimi pačiu. Sėdėti ramiai, be kalbų, rūkymo, skaitymo, gėrimo - tai daugeliui žmonių neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna, (Rūkymas yra vienas iš susikaupimo trūkumo požymių; tai užima išsyk rankas, burną, akis ir nosį.)
Trečias veiksnys yra kantrybė. Ir vėlgi, kas siekė meistriškumo bet kuriame mene, tas žino, kad kantrybė yra būtina, jei norite ko nors pasiekti. Jei siekiama greitų rezultatų, meno niekada neišmoksi. Vis dėlto šiuolaikiniam žmogui sudėtinga būti kantriam, kaip ir disciplinuotam bei koncentruotam. Visa mūsų industrinė sistema ugdo visišką priešybę - greitį. Visos mūsų mašinos yra sukurtos greičiui: mašina ir lėktuvas greitai nugabena mus į vietą ir - kuo greičiau, tuo geriau. Mašina, kuri pagamina tiek pat, tik dvigubai greičiau, yra dvigubai geresnė negu senesnė ir lėtesnė. Aišku, tam yra svarbių ekonominių priežasčių. Bet, kaip ir daugeliu atvejų, ekonominės priežastys ima lemti žmogiškąsias vertybes. Kas gerai mašinoms, gerai ir žmogui - tokia logika. Šiuolaikinis žmogus galvoja, kad jis kažką praranda (laiką), kai kažko nedaro greitai, nors pats nežino, o ką gi jam daryti su tuo laiku, kurį laimės - nebent "užmušti" jį.
Pagaliau bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra išskirtinis noras mokytis meno. Jei menas nėra nepaprastai svarbus, mokinys niekada jo neišmoks. Geriausiu atveju liks geru diletantu, bet niekada netaps meistru. Ši sąlyga būtina ir meilės menui, lygiai kaip ir kitoms jo rūšims.
Atrodo, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.
Dar vieną dalyką derėtų pabrėžti, kai kalbama apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas. Paprastai meno pradedama mokytis netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, reikia išmokti daug visokių, regimai su tuo nesusijusių, dalykų. Tas, kas mokosi dailidės amato, pirmiausia išmoksta apdoroti medį, pianistas pradeda nuo gamų grojimo, besimokantis šaudymo iš lanko dzen būdu pradeda nuo kvėpavimo pratimų (Zen in the art of archery, by E.Herrigel, London, Rontledge, 1954). Jei kas nori tapti meistru bet kurioje meno srityje, tam turi skirti visą savo gyvenimą arba bent susieti su tuo. Jo paties asmenybė tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Meilės meno atveju tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nori tapti šio meno meistru, turi pradėti nuo kasdieninės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo visose savo gyvenimo srityse.
Kaip ugdyti savyje drausmingumą? Mūsų seneliai buvo geriau parengti atsakyti į šį klausimą. Jų patarimai būtų tokie: keltis anksti, atsisakyti nebūtinos prabangos, sunkiai dirbti. Šitokia disciplina turi aiškių trūkumų. Ji nelanksti ir autoritariška, paremta taupumo ir tausojimo dorybėmis ir daugeliu atveju yra priešiška gyvenimui. Kaip pasipriešinimas tokiai disciplinos rūšiai ryškėja nuostata priešintis bet kokiai drausmei ir paversti nedrausmingu, tingiu visą likusį gyvenimą - po aštuonių darbo valandų, kad rutinizuotas gyvenimo būdas būtų papildytas ir subalansuotas. Laiku keltis, kas dieną skirti apibrėžtą laiko kiekį meditacijai, skaitymui, muzikos klausymui, pasivaikščiojimui; neįsitraukti, bent jau apsiriboti tam tikru minimumu, į tokias bėgimo nuo tikrovės veiklas, kaip detektyviniai romanai ir kino filmai, nepersivalgyti ir nepersigerti - tai tik kelios aiškios ir paprastos taisyklės. Svarbiausia, kad drausmė nevirstų išorine prievarta, bet kad tai būtų savo paties valios raiška, kad būtų jaučiamas pasitenkinimas; kad galėtum pamažu prisitaikyti prie elgesio, nuo kurio galima atprasti, nustojus praktikuoti. Nelemtas vakarietiškas drausmės sampratos bruožas yra išankstinė jos sąsaja su kažkuo kankinančiu, esą tik tai, dėl ko kenčiama, gali būti "gera". Rytai jau labai seniai yra suvokę, kad tai, kas yra gera žmogui - jo kūnui ir sielai - priimtina, nors iš pradžių ir tektų įveikti tam tikrą pasipriešinimą.
Susikaupti yra ypač sunku mūsų kultūroje, kurioje, atrodo, viskas tam kliudo. Svarbiausia, mokantis koncentracijos, yra išmokti būti pačiam su savimi be skaitymo, radijo klausymosi, rūkymo ir gėrimo. Iš tiesų mokėti susikaupti - reiškia mokėti likti vienam su pačiu savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti. Jei aš esu prisirišęs prie kito žmogaus, nes negaliu būti savarankiškas, jis ar ji yra mano gyvenimo išgelbėtojai, toks santykis dar nėra meilė. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, nervintis ir labai nerimauti. Jis bus mielai linkęs teisinti savo nenorą tęsti šį užsiėmimą, įrodinėdamas, kad visa tai neturi vertės, kad yra kvaila, kad atima per daug laiko ir t.t. Jis taip pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Jis pagaus save galvojant apie savo planus likusiai dienos daliai ar apie sunkumus darbe, ar apie tai, kur eiti vakare, ar apie daugelį kitų dalykų, kurie užpildo jo protą ir neleidžia likti tuščiam. Pagelbėtų keletas labai paprastų pratimų, pavyzdžiui, sėdėti atsipalaidavimo pozoje nei išdribus, nei įsitempus, užmerkti akis ir pabandyti pamatyti baltą ekraną ir mėginti išvalyti visus vieną ant kito užplaukiančius vaizdus, tada pamėginti patikrinti savo kvėpavimą; negalvoti apie jį, nekeisti jo, bet sekti jį ir, darant tai, paskui pamėginti apčiuopti jausmą "aš", aš - pats, kaip savo jėgų centrą, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį koncentracijos pratimą reikėtų daryti kasryt po dvidešimt minučių (jei galima, ir ilgiau) ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti (Labai daug šiuo požiūriu teorijoje ir praktikoje yra atradusi Rytų kultūra, ypač Indijos, nors pastaruoju metu tų pačių tikslų pradėta siekti ir Vakaruose. Reikšmingiausi, mano požiūriu, pasiekimai yra Gindler mokykloje, kur siekiama pajusti savo kūną. Gindler metodo supratimui žr. taip pat Šarlotos Selver darbą, jos paskaitose, skaitytose Naujoje Mokykloje, Niujorke).
Be šių supratimų, kiekvienas turi išmokti susikaupti bet ką darydamas - klausydamas muzikos, skaitydamas knygą, kalbėdamas su žmogumi, stebėdamas vaizdą. Šio momento veikla privalo būti vienintelis dalykas, kuriam esi visiškai atsidavęs. Jei jis yra susikaupęs, visai nesvarbu, ką jis daro; ką nors reikšminga ar nereikšminga, daiktai įgyja naują realybės dimensiją, nes sutelkia visą asmens dėmesį. Mokantis susikaupimo, reikia vengti, kiek įmanoma, trivialių pokalbių, t.y. tokių, kurie nėra nuoširdūs. Jei du žmonės kalba apie medžio, kurį jie abu žino, augimą arba apie duonos, kurią kartu valgė, skonį ar apie bendrus išgyvenimus darbe, toks pokalbis gali būti svarbus su sąlyga, jei abu išgyvena tai, apie ką kalbą, ir tai nėra tik pokalbis apskritai; kita vertus, pokalbis gali liesti politikos, religijos dalykus ir vis tiek būti trivialus, tai atsitinka, kai du asmenys vartoja klišes, kai jų širdys toli nuo to, ką jie sako. Aš pridėčiau, kad išvengti lėkštų pokalbių yra taip pat svarbu, kaip ir blogos draugijos. Blogai draugijai aš priskiriu ne tik tuos žmonės, kurie yra ydingi ir destruktyvūs, kiekvienas turėtų vengti tokios draugijos, nes jos įtaka veda į nuopolį. Aš turiu galvoje taip pat "zombius", žmones, kurių sielos yra mirusios, nors kūnai ir gyvi; žmonių, kurių mintys ir kalbos yra lėkštos, kurie plepa užuot kalbėję, kurie siūlo nuomonių klišes vietoje mąstymo. Aišku, ne visada galima išvengti tokių žmonių draugijos ir netgi ne visada būtina. Jei kas nors su jais pasielgia nelauktu būdu, t.y. ne standartiškai ir ne lėkštai, bet nuoširdžiai ir žmoniškai, tai dažniausiai tokie žmonės keičia savo elgesį, nors jaučiasi it gavę smūgį iš nuostabos ar netikėtumo.
Norint būti susikaupusiam santykiuose su kitais, pirmiausia reikia mokėti klausytis. Dauguma žmonių klauso kitų ar net duoda patarimus, iš tikrųjų jų nesiklausydami. Jie nevertina kito žmogaus kalbos rimtai, nevertina ir savo pačių atsakymų rimtai. Paprastai pokalbis juos vargina. Jie galvoja, kad dabar labiau nuvargtų, jei klausytųsi susikoncentravę. Bet iš tiesų yra atvirkščiai. Bet kuri veikla, jei atliekama susikaupus, didina aktyvumą (nors po to apima natūralus ir naudingas nuovargis), tuo tarpu kiekviena veikla nesusikaupus verčia būti mieguistam, nors, dienai pasibaigus, užmigti vis vien būna sunku.
Būti susikaupusiam reiškia gyventi tik dabartyje, dabar ir čia, negalvoti apie kitus dalykus, kurie dar turės būti padaryti, kai darau ką nors dabar. Ar verta kalbėti apie tai, kad susikaupimas turi tapti svarbiausiu įgūdžiu žmonėms, mylintiems vienas kitą. Jie turi mokytis būti dėmesingi vienas kitam be išsisukinėjimų, kaip tai įprasta daryti. Pradėti mokytis susikaupimo yra labai sunku: atrodo, niekada nepasieksi tikslo. Kažin ar reikia priminti, kad čia būtina kantrybė. Jei žmogus nežino, kad viskas atsiranda savo laiku, ir nori ką nors pasiekti per jėgą, tai iš tiesų jam niekados nepasiseks susikaupti ir meilės mene. Tam, kad pasidarytų aišku, kokios kantrybės čia reikia, pasižiūrėkime į vaiką, besimokantį vaikščioti. Jis krenta, krenta vėl ir vėl ir vis dėlto nesiliauja mėginęs, stengęsis, kol vieną gražią dieną pradeda vaikščioti be vargo. Ką galėtų suaugęs žmogus pasiekti, jei turėtų vaiko kantrybę ir jo susikaupimą siekdamas to, kas jam svarbu!
Negalima išmokti susikaupti netapus dėmesingam sau. Ką tai reiškia? Ar kiekvienas privalo nuolat galvoti apie save, "analizuoti" save? Jei mes kalbėtume apie dėmesį mašinai, nedaug tereiktų aiškinti. Kiekvienas vairuojantis mašiną yra jai dėmesingas. Reaguojama į mažiausią neįprastą garsą, kaip ir į mažiausią motoro sąrangos pokytį. Taip pat vairuotojas jautriai reaguoja į pasikeitimus kelyje, kitų automobilių judėjimą. Betgi jis negalvoja apie visus šiuos veiksnius, jo protas yra atpalaiduoto budrumo būsenoje, jautrus visiems galimiems pokyčiams, kuriuos jis susikaupęs seka, kad važiavimas būtų saugus.
Geriausias žmogaus jautrumo kitai žmogiškai būtybei pavyzdys - tai motinos jausmas ir atsakomybė savo kūdikio atžvilgiu. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kol šie atvirai pasireiškia. Ji keliasi, nes jos vaikas verkia, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai reiškia, kad ji jautri savo vaiko gyvenimo raiškai, ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budrios pusiausvyros, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą. Taip pat galima būti jautriam savo paties atžvilgiu. Jei jaučiamės, pavyzdžiui, nuvargę ar prislėgti vietoje to, kad nugrimztume į jas ir dar labiau sustiprintume slogias mintis, visada esančias šalia, pravartu paklausti savęs "o kas gi atsitiko?" Kodėl aš esu toks prislėgtas? Tą patį galima daryti aiškinantis, kodėl kažkas kitas yra suirzęs ar piktas, ar linkęs svajoti, ar dar kitaip bėgti nuo tikrovės. Kiekvienu atveju svarbiausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų ir nesiteisinti kaip paprastai vienu iš tūkstančio ir vieno būdų, svarbu būti jautriam savo vidiniam balsui, kuris pasakys, dažnai beveik akimoju, kodėl aš esu neramus, prislėgtas, suirzęs.
Kiekvienas žmogus yra jautrus savo kūnui, pastebi net mažiausius pokyčius ar skausmo apraiškas; tai pajusti yra gana lengva, nes dauguma žmonių įsivaizduoja, ką reiškia būti sveikam. Tokį patį jautrumą psichikai yra kur kas sunkiau pasiekti, nes daugelis niekad nėra sutikę žmogaus, kuris būtų be priekaištų. Jie perima savo tėvų ir artimųjų ar tos socialinės grupės, kurioje gimė, psichines nuostatas kaip normą ir, kol jose telpa, jaučiasi normaliai, nemato prasmės kažkuo rūpintis. Yra daug tokių, kurie nėra net matę mylinčio, harmoningo, drąsaus, dėmesingo žmogaus. Kad būtum jautrus pačiam sau, reikia įsivaizduoti, ką reiškia pilnavertis, sveikas žmogaus gyvenimas ir kaip galima išsiugdyti tokį jausmą, jei neturėjai jo nei vaikystėje, nei vėliau. Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą, bet jis kreipia dėmesį į vieną labai kritikuotiną mūsų auklėjimo sistemos bruožą.
Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia. Ankstesnėse kultūrinėse epochose Kinijoje ir Indijoje labiausiai vertinamas buvo tas žmogus, kuris išsiskirdavo dvasinėmis savybėmis. Netgi mokytojas pirmiausia buvo vertinamas ne kaip žinių šaltinis, o kaip apibrėžtų žmogiškų nuostatų nešėjas. Dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje - tas pats tinka ir Rusijos komunizmui - žmonės, išaukštinti žavėjimuisi ir visuotiniam dėmesiui, gali būti viskuo, tik ne išskirtiniai dvasingi žmonės. Nuolatinis rodymasis publikos akyse eiliniam žmogui kelia tam tikrą pasitenkinimą. Kino žvaigždės, radijo komentatoriai, redaktoriai, žurnalistai, reikšmingi biznesmenai ar politinės figūros - tai sėkmės pavyzdžiai. Jų tinkamumą tokiam vaidmeniui lemia tai, kad jiems pasisekė būti originaliais. Vis dėlto situacija neatrodo visiškai beviltiška. Jei toks žmogus kaip Albertas Šveiceris galėjo tapti įžymiu Jungtinėse Valstijose, jei pastebėsim, keik daug galimybių supažindinti jaunimą su gyvomis ir istorinėmis XX_a. asmenybėmis, kurios parodo, ką žmonės gali pasiekti kaip pilnavertės žmogiškos būtybės, o ne kaip programuotojai (plačiąja to žodžio prasme), jei prisiminsime visų laikų literatūros ir meno kūrinius, sutiksime, kad dar yra vilties sukurti pilnaverčio žmogaus gyvenimo vaizdinį, taip pat ir dėmesingumą nevykusiam gyvenimo būdui. Jei mums nepasiseks išlaikyti sveiko gyvenimo įžvalgos gyvybingumo, tada iš tikrųjų būsime atsidūrę prieš realią grėsmę, kad visa mūsų kultūrinė tradicija žlugs. Ši tradicija remiasi ne tam tikrais žinojimo dalykais, bet apibrėžtų žmogiškų savybių saugojimu. Jei ateinančios kartos nebeperims šių savybių, penkių tūkstančių metų kultūra žlugs, net jei jos žinios bus toliau perteikiamos ir plėtojamos.
Iki šiol aš aptarinėjau, ko reikia bet kuriai meno praktikai. Dabar aptarsiu tas savybes, kurios svarbios būtent gebėjimui mylėti. Remiantis tuo, ką jau sakiau apie meilės prigimtį, pagrindinė meilės sąlyga yra savo narcisizmo įveikimas. Narcisistinės nuostatos žmogus jaučiasi tikras tik tiek, kiek yra savo viduje, išorinio pasaulio reiškiniai jam neturi tikrumo ir išgyvenami tik tiek, kiek yra naudingi ar pavojingi. Narcisizmo priešingybė yra objektyvumas, tai yra gebėjimas matyti žmones ir daiktus; kokie jie yra, ir gebėjimas skirti šį objektyvų vaizdą nuo vaizdinių, kurie susiformuoja dėl subjektyvių troškimų ir baimių. Visos psichozės formos - tai kraštutinis nesugebėjimas vertinti objektyviai. Nesveikam asmeniui vienintelė realybė, kuri egzistuoja, tai realybė jo viduje, sąlygota jo baimių ir norų. Išorinis pasaulis tampa jo vidinio pasaulio simboliu, jo kūriniu. Visi mes darome tą patį, kai sapnuojame. Sapnuose kuriame įvykius, statome dramas, kurios yra mūsų norų ir baimių išraiška (nors kartais tai irgi mūsų įžvalgos bei sprendimai), kai mes miegame, esame įsitikinę, kad sapnų vaizdiniai yra tiek pat tikri, kaip ir pati realybė, su kuria susiduriame atsibudę.
Išprotėjusio ar sapnuojančio žmogaus išorinio pasaulio supratimas yra visiškai neobjektyvus; bet visi mes esame daugiau ar mažiau nenormalūs ir daugiau ar mažiau miegantys; visų mūsų pasaulio vaizdas yra neobjektyvus, iškreiptas narcisistinės nuostatos. Ar reikia pavyzdžių? Kiekvienas lengvai gali jų rasti stebėdamas save, kaimynus, skaitydami laikraščius. Skiriasi tik narcisistinio pasaulio iškreipimo laipsnis. Pavyzdžiui, moteris skambina gydytojui, sako, kad nori ateiti pas jį tuoj pat vakare. Gydytojas paaiškina, kad šį vakarą yra užimtas, bet gali priimti kitą dieną. Jos atsakymas toks: "Bet, gydytojau, aš gyvenu tik penkios minutės kelio nuo jūsų ofiso". Ji negali suprasti, kad jam nuo to, jog ji gyvena taip arti, laiko nepadaugėja. Moteris traktuoja situacija narcisistiškai. Kadangi ji turi laiko, vadinasi, ir jis turi laiko; vienintelė realybė yra ji pati.
Ne tokie ryškūs, - o gal tik mažiau akivaizdūs, - yra kasdienių asmeninių santykių iškreipimai. Daugelis tėvų savo vaikų elgesį vertina pagal tai, kiek jie yra paklusnūs, jiems malonūs, ar jaučiantys pareigą ir pan., užuot pamėginę suvokti ar bent pasidomėti, ką jaučia pats vaikas. Kiek daug vyrų turi susikūrę išankstinį valdingos savo žmonos vaizdinį tik todėl, kad jų santykiai su savo motina verčia galvoti, jog bet kuris reikalavimas yra jų laisvės ribojimas. Kiek daug žmonų galvoja, kad jų vyrai yra neaktyvūs ar kvaili, nes negyvena pagal tuos spindinčius pasakų princų įvaizdžius, kuriuos jos susikūrė dar vaikystėje.
Visiems žinomas vertinimo neobjektyvumas, kai kalbama apie kitas tautas. Kitos tautos vaizdinys diena po dienos pasipildo pagedimo ir šėtoniškais bruožais, o savo tauta gina tikrąjį gėrį ir kilnumą. Visi priešo veiksmai vertinami vienu masteliu - visi savo veiksmai - kitu. Net geri priešo poelgiai vertinami kaip velnio kerai, kuriais siekiama apgauti mus ir aplinkinį pasaulį, tuo tarpu mūsų pačių blogi poelgiai yra būtini ir vertinami pagal mūsų kilnius tikslus, kuriems tarnauja. Iš tiesų, kas tiria tautų, taip pat ir individų santykius, prieina prie išvados, kad objektyvumas yra tik išimtis, o didesnis ar mažesnis narcisistinis iškreipimas - taisyklė.
Gebėjimas galvoti objektyviai yra išmintis, emocinis santykis, kuriuo remiasi išmintis, yra kuklumas. Būti objektyviam, naudotis savo protu galima tik tiek, kiek tampama kukliu, išsivaduojama nuo vaikiškų visa žinojimo ir visa galėjimo sapnų.
Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir objektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Aš negaliu būti iš tiesų objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negaliu būti objektyvus svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Jei aš noriu išmokti meilės meno, aš privalau siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėmesingas toms situacijoms, kur aš esu objektyvus. Aš turiu stengtis įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio mano sukurtame vaizdinyje, kuris gali būti narcisistiškai iškreiptas, ir realaus asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reikmių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kažkas norėtų apriboti savo objektyvumą tik mylimu žmogumi ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.
Galia mylėti priklauso nuo gebėjimo išsivaduoti nuo narcisizmo, nuo kraujomaišinio prisirišimo prie motinos ir klano; tai priklauso nuo mūsų gebėjimo augti, vystyti produktyvią nuostatą į save patį ir pasaulį. Šis subrendimas, gimimas, pabudimas reikalauja vienos būtinos sąlygos - tikėjimo. Meilės meno praktika reikalauja tikėti ta praktika.
Kas yra tikėjimas? Ar būtinai tikėjimas susijęs su tikėjimu į Dievą ar į religines doktrinas? Ar tikėjimas būtinai yra proto ir racionalaus mąstymo priešybė? Norint suvokti tikėjimo problemą, reikia skirti racionalų ir iracionalų tikėjimą. Iracionaliu tikėjimu aš laikau tokį tikėjimą į asmenį ar idėją, kuris grindžiamas asmens paklusnumu iracionaliam autoritetui. Priešingai, racionalus tikėjimas yra įsitikinimas, pagrįstas savo paties mintijimu ir išgyventais jausmais. Racionalus tikėjimas tai nėra vien įsitikinimas, o to įsitikinimo tikrumas ir stiprumas. Tikėjimas yra greičiau viso charakterio bruožas, apibūdinantis asmenybės visumą, o ne koks apibrėžtas įsitikinimas.
Racionalus tikėjimas remiasi vaisinga intelektualia ir emocine veikla. Manoma, kad racionaliame mąstyme tikėjimui nėra vietos, tuo tarpu racionalus tikėjimas yra svarbi jo sudėtinė dalis. Kaip mokslininkas, pavyzdžiui, siekia atradimo? Argi jis nepradeda daryti vieną eksperimentą po kito, dėti faktą prie fakto, tikėdamas tuo, ką svajoja rasti? Retai padaromi svarbūs atradimai be tikėjimo savo numatymu. Žmonės neprieina svarbių išvadų, jei jie tik medžioja savo svajonę. Kūrybinis mąstymas bet kurioje žmogaus reiškimosi srityje visada prasideda nuo to, kas gali būti pavadinta "racionalia svajone", gimstančia iš ankstesnių tyrimų, mąstymo ir stebėjimo. Kai mokslininkui pasiseka surinkti pakankamai duomenų ir sukurti matematinę formuotę, patvirtinančią naują jo įžvalgą, jis, galima sakyti, jau iškelia eksperimentinę hipotezę. Rūpestinga šios hipotezės analizė, nagrinėjanti visas iš jos kylančias išvadas, ir keisti duomenys, patvirtinantys ją, veda prie dar tinkamesnės hipotezės, kuri, galimas dalykas, bus įtraukta į bendrąją teoriją.
Mokslo teorija yra turtinga tikėjimo protu ir tiesos įžvalga pavyzdžių. Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir Niutonas - visi jie buvo persmelkti tikėjimo žmogaus protu. Todėl Bruno buvo sudegintas, o Spinoza atskirtas nuo bažnyčios. Tikėjimas yra būtinas kiekviename žingsnyje - nuo racionalios svajonės iki teorijos formulavimo: tikėjimas įžvalga, kaip racionaliai vertingas tikslas, tikėjimas hipotezėmis, kaip galimais ir tikėtinais pasiūlymais, ir tikėjimas galutine teorija dar iki tol, kol bus galutinai susitarta dėl jos vertingumo. Šis tikėjimas pagrįstas išgyvenimu, pasitikėjimu savo paties mąstymu, stebėjimu ir vertingumu. Iracionalus tikėjimas kažką laiko teisinga vien tik todėl, kad taip teigia autoritetas ar dauguma, o racionalus tikėjimas - neprievartiniu įsitikinimu, grindžiamu vaisingu savo paties stebėjimu ir mąstymu, nepaisant daugumos nuomonės.
Racionalus tikėjimas būdingas ne tik mąstymui ir vertinimui. Žmonių santykių srityje tikėjimas yra neįkainojama kiekvienos svarbios draugystės ar meilės savybė. Tikėti kitu žmogumi reiškia būti tikram dėl jo pagrindinių nuostatų, jo asmenybės branduolio, jo meilės pastovumo ir tvirtumo. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad asmuo negali keisti savo nuomonių, bet jo pagrindinės nuostatos lieka tos pačios; jo pagarba gyvenimui ir žmogiškam vertingumui yra jo paties dalis, tad negali kisti.
Taip pat mes tikime ir savimi. Mes suvokiama savo pačių egzistenciją, savo asmenybės šerdį, kuri nesikeičia ir išlieka per visą mūsų gyvenimą, nepaisant kintančių aplinkybių ir nepriklausomai nuo kintančių nuomonių ir jausmų. Tai yra esmė, kuri slypi už žodžio "Aš" ir kuria remiasi įsitikinimas savo tapatumu. Jei mes netikime savo savasties pastovumu, mūsų tapatumo jausmas tampa lengvai pažeidžiamu, mes patenkame į priklausomybę nuo kitų žmonių, kurių vertinimas tampa mūsų tapatumo jausmo atrama. Tik tikintis savimi žmogus gali tikėti kitais, nes tik jis gali būti tikras, kad ir ateityje bus toks pat, kaip ir šiandien, jaus ir veiks lygiai taip pat, kaip ir dabar. Tikėjimas savimi yra gebėjimo žadėti sąlyga, kadangi, kaip Nyčė sakė, žmogų galima apibūdinti pagal jo gebėjimą tesėti pažadus, tikėjimas yra vienas iš žmogaus egzistencijos sąlygų. Kalbant apie meilę, tai reiškia tikėjimą savo meile; t.y. savo patikimumu ir gebėjimu žadinti kitų meilę.
Kita tikėjimo žmogumi prasmė liečia mūsų tikėjimą kitų sugebėjimais. Pati seniausia jo rūšis yra motinos tikėjimas savo kūdikiu: kad jis gyvens, augs, vaikščios, kalbės. Aišku, paprastai vaikai taip ir vystosi, todėl, atrodytų, ir nebūtina tikėti. Kitaip yra su tomis potencijomis, kurios gali ir neišsirutulioti: vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti ir dar ypatingesni sugebėjimai, pvz., meniniai gabumai. Tai yra sėklos, kurių daigai auga ir ryškėja tik tam tikromis sąlygomis, ir jos gali nunykti, jei pastarųjų nebus.
Tarp šių sąlygų svarbiausia yra tai, kad jo galiomis tikėtų reikšmingas jam asmuo. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos. Auklėjimas prilygsta pagalbai realizuoti vaiko potenciją (Žodžio "e-ducere" šaknis reiškia: vesti priekin ar išryškinti tai, kas potencialiai yra). Auklėjimo priešybė yra manipuliacija, kuri remiasi netikėjimu, kad šios galios išsivystys, ir įsitikinimu, kad suaugęs privalo sudėti į jį visa, ko pats pageidauja, ir nusopinti, kas jau atrodo nepageidautina. Robotui nereikia tikėjimo, nes jame nėra gyvybės.
Tikėjimo kitais viršūnė - tai tikėjimas žmonija. Vakarų pasaulyje šis tikėjimas religine kalba buvo išreikštas judėjų ir krikščionių religijose, o pasaulietine kalba jis tapo stipriausiai išreikštas pastarųjų pusantro šimto metų politinėse ir socialinėse humanizmo idėjose. Kaip ir tikėjimas vaiku, šis tikėjimas remiasi mintimi, kad žmogaus galimybės, esant palankioms sąlygoms, gali sukurti socialinę tvarką, valdomą lygybės, teisingumo ir meilės principų. Deja, žmogus dar nesukūrė tokios tvarkos, todėl įsitikinimas, kad jis gali to pasiekti, reikalauja tikėjimo. Bet, kaip ir kuris nors racionalus tikėjimas, tai nėra vien įnoris. Tai tikėjimas, paremtas akivaizdžiais žmonių giminės pasiekimais, vidiniu kiekvieno individo išgyvenimu, savo paties proto ir meilės išgyvenimu.
Iracionalus tikėjimas remiasi paklusnumu jėgai, kuri laikoma be galo stipria, visagale ir visažine, tuo tarpu savo paties vidinėmis galiomis nepasitikima. Racionalus tikėjimas remiasi priešingu išgyvenimu. Mes tikime tam tikra mintim todėl, kad tai yra mūsų pačių stebėjimo ir apmąstymo rezultatas. Mes tikime kitų, savo ir žmonijos galiomis todėl ir tiek, kiek mes patys išgyvename savo galių augimą; to augimo tikrumą, mūsų pačių ir meilės galią. Racionalaus tikėjimo pamatas yra produktyvumas; gyventi tikint - reiškia gyventi produktyviai. Vadinasi, kad tikėjimas jėga (valdymo prasme) ir jėgos naudojimas yra tikėjimo priešybė. Tikėti esama jėga yra tolygu netikėti, kad galima išugdyti tas galias, kurios kol kas dar nepasireiškė. Taip nusakoma ateitis, remiantis tik tuo, kas yra regima, bet tai virsta baisia painiava, visiškai iracionaliu žmogišku galimybių ir žmogaus augimo nepaisymu. Jėgai nereikia racionalaus tikėjimo. Jėgai reikia nuolankumo, o kita vertus, tie, kas ją turi, nori ją išsaugoti. Nors prievarta daugumai atrodo pats tikriausias dalykas, žmogaus istorija įrodė, kad tai vienas iš pačių nepatvariausių žmogaus pasiekimų. Dėl to, kad tikėjimas ir jėga yra vienas kitą šalinantys dalykai, visos religinės ir politinės sistemos, kurios iš pradžių rėmėsi racionaliu tikėjimu, išsigimė ir pagaliau prarado tą jėgą, kuria rėmėsi, jei patikėjo jėgą arba susisiejo su ja.
Tikėjimas reikalaują drąsos, gebėjimo rizikuoti, pasiruošimo patirti skausmą ir nusivylimą. Kas orientuojasi į saugumą ir ramybę, kaip pirmines gyvenimo sąlygas, negali turėti tikėjimo; o kas užsisklendžia apsigynimo sistemoje, kur užsklendimas ir nuosavybė tampa apsaugos priemonėmis, paverčia save kaliniu. Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką - pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes.
Ši drąsa labai skiriasi nuo tos, kurią turėjo galvoje žinomas pagyrūnas Musolinis, mesdamas šūkį - "gyventi pavojinga". Jo drąsa yra nihilistinė. Ji pagrįsta gyvenimo griovimo nuostata, stengiasi paneigti gyvenimą, nes nepajėgia jo mylėti. Nevilties drąsa yra priešybė drąsai mylėti, lygiai kaip tikėjimas yra priešybė tikėjimui gyvenimu.
Ar galima kaip nors lavinti savyje tikėjimą ir drąsą? Iš tikrųjų mūsų tikėjimas yra nuolat išbandomas. Tikėjimo reikia kad užaugintum vaiką, kad galėtum užmigti; reikia tikėjimo, kad pradėtum bet kokį darbą. Bet mes visi esame įpratę prie šios rūšies tikėjimo. Kas jo neturi, kenčia perdėtą nerimą dėl savo vaiko ar nuo nemigos, ar dėl nepajėgumo imtis bet kokio produktyvaus darbo; arba yra įtarus, bijo suartėti su žmogumi, ieško savy ligos, nepajėgia planuoti savo ateities. Laikytis savo nuomonės apie žmogų, net jei viešoji nuomonė arba kai kurie nenumatyti faktai ją griauna, laikytis savo įsitikinimų net, jei jie yra nepopuliarūs - visa reikalauja tikėjimo ir drąsos. Priimti sunkumus, pralaimėjimus ir liūdesį gyvenime kaip išbandymą, kurį įveikę, mes tampame stipresni, o ne kaip neteisingą bausmę, kuri neturėjo būti mums skirta, visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos. Tikėjimo ir drąsos praktika prasideda nuo smulkių kasdienio gyvenimo detalių. Pirmas žingsnis - pastebėti, kur ir kada buvo prarastas tikėjimas, nepasikliauti pasiteisinimais, kurie naudojami pridengti tikėjimo praradimą, atpažinti, kur buvo bailiai pasielgta, ir nepaisyti, kaip tai vėl bus pateisinta. Suvokti, kad kiekvienas tikėjimo išsižadėjimas mus silpnina, o padidėjęs silpnumas veda į naujas išdavystes ir taip toliau - užburtu ratu. Tada suvoksime, kad nors sąmoningai kiekvienas bijo, kad yra nemylimas, iš tiesų dažniausiai nesąmoningai tik pats bijo mylėti. Mylėti - nebijoti likti be garantijų, atiduoti save kitam žmogui, tikint, kad mano meilė uždegs meilę ir mylimame žmoguje. Meilė yra tikėjimo veiksmas, ir kas mažai tiki, mažai ir myli. Ar gali kas daugiau pasakyti apie tikėjimo praktiką? Kai kas gali; jei aš būčiau poetas ar pamokslininkas, taip pat galėčiau. Bet kadangi nesu nė vienas iš jų, aš negaliu nė mėginti ką nors daugiau sakyti apie tikėjimo praktiką, nors aš įsitikinęs, kad kiekvienas, kas iš tikrųjų tuo rūpinasi, gali išmokti tikėti, kaip kad vaikas išmoksta vaikščioti.
Dar viena neįkainojama meno mylėti prielaida, kuri iki šiol buvo numanoma, dabar turėtų būti aptarta apibrėžčiau, nes ji yra meilės praktikos pagrindas: tai - aktyvumas. Aš jau ankščiau sakiau, kad aktyvumas nereiškia "daryti bet ką", tai yra vidinis veiklumas, produktyvus jėgų naudojimas. Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui. Ir ne vien jam ar jai. Nes aš negalėsiu savęs aktyviai susieti su mylimu asmeniu, jei tingėsiu, jei nebūsiu nuolatinio budrumo, veiklumo būsenoje. Miegas yra vienintelė tinkama neveiklumo būsena, bet atsibudus nebeturėtų likti vietos tingumui. Paradoksali daugeliui šių dienų žmonių būsena yra tai, kad jie ir atsikėlę lieka pusiau miegantys, ir lieka pusiau budrūs, kai miega. Visiškas atsibudimas yra sąlyga, kad nenuobodžiautum ar nebūtum įkyrus; ir iš tiesų viena iš pagrindinių meilės sąlygų - nepasiduoti nuoboduliui ar irzlumui. Būti aktyviu mintimis, jausmais, akimis ir ausimis per visą dieną nepasiduoti vidiniam tingumui, grynam vartojimui, apsidraudėliškumui, tuščiam laiko švaistymui - tai būtinos meilės meno praktikos sąlygos. Naivu galvoti, kad galima būtų paskirstyti savo gyvenimą taip, kad būtum produktyvus meilėje, bet liktum neproduktyvus visur kitur. Produktyvumas nepasiduoda tokiam darbo padalijimui. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Jei asmuo nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje.
Kalba apie meną mylėti negali apsiriboti individualiu išsiugdymu šiame skyriuje aptartų savybių ir nuostatų. Tai yra neatsiejama nuo visuomenės. Jei mylėti reiškia vadovautis meilės kiekvienam nuostata, jei meilė yra charakterio savitumas, tai ji būtinai pasireiškia ne tik šeimoje ar draugystėje, bet ir darbe, reikaluose, profesijoje. Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra. Vadovaujantis tokiu požiūriu rimtai, reikia ryžtingai atsisakyti įprasto santykiavimo su žmonėmis būdo. Nors didžioji dalis mūsų nenuoširdžių paslaugų yra laikoma duokle religiniam mūsų artimo meilės idealui, iš tikrųjų mūsų santykiu geriausiu atveju lemia padorumas. Būti padoriam reiškia prekių, paslaugų ir jausmų mainuose nenaudoti apgavystės ir sukčiavimo. "Aš duodu tau tiek, kiek tu duodi man", tai svarbiausia etinė kapitalistinės visuomenės materialinių vertybių maksima. Netgi galima būtų pasakyti, kad padorumo etikos atradimas yra konkretus kapitalistinės visuomenės įnašas į etiką.
Šito priežastys glūdi pačioje kapitalistinės visuomenės prigimtyje. Ikikapitalistinėse visuomenėse gaminiai buvo paskirstomi arba tiesiogine jėga, arba pagal tradiciją, žmonių draugystės ar meilės ryšį. Kapitalizme visa lemiantis veiksnys tuose mainuose yra rinka prekių turguje, darbo biržoje ar paslaugų rinkoje. Kiekvienas asmuo keičia, ką jis nori parduoti, kad gautų tai, ką nori įsigyti pagal rinkos sąlygas be prievartos ir apgavystės.
Padorumo etika atrodo panaši į aukso taisyklės etiką. Maksima: "Daryk kitiems taip, kaip tu norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi" gali būti suprasta: "Būk doras mainuose". Iš pradžių taip populiariai buvo persakomas Biblijos priesakas "Mylėk savo artimą kaip pats save". Iš tiesų judėjų ir krikščionių broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos. Mylėti savo artimą - reiškia jaustis atsakingam už jį, būti kartu su juo, tuo tarpu padorumo etika reikalauja ne jaustis atsakingam ar būti išvien su juo, o būti atsiribojusiam ir išlaikyti nuotolį; tai yra gerbti savo kaimyno teises, o ne jį mylėti. Nieko nuostabaus, kad ši auksinė taisyklė tapo populiariausia religine maksima šiandien, kadangi gali būti interpretuota padorumo etikos sąvokomis, tai yra tokia religinė taisyklė, kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.
Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir ekonominė organizacija remiasi kiekvieno naudos siekimu, jei ji valdoma egoizmo principų, tik sušvelnintų padorumo etikos, kaip gali kažkas dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje visuomenėje ir tuo pačiu metu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asmeninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi su vargšais? Tą klausimą kėlė ir radikaliu būdu į jį atsakė krikščionys vienuoliai ir tokios asmenybės kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) ir Simona Vail (Simone Weil). Esama ir tokių, kurie mano, kad meilė ir normalus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės yra nesuderinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šiandien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad tik kankinys ir beprotis gali mylėti šiuolaikiniame pasaulyje, taigi visos kalbos apie meilę tėra tik pamokslai. Šis labai prakilnus požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapčiomis vadovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: "Aš norėčiau būti geras krikščionis, bet juk tada aš būčiau priverstas badauti, jei žiūrėčiau į tai rimtai". Šis "radikalizmas" pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir "radikalieji mąstytojai", ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vienintelis skirtumas tarp jų, kad paskutinieji nesuvokia, o pirmieji suvokia ir įrodinėja šio reiškinio "istorinį būtinumą".
Aš esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir "normalaus" gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir meilės principai yra nesuderinami. Bet šiuolaikinė visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsilaikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas, fizikas - gali. Panašiai ir fermeris, darbininkas, mokytojas, biznesmenas. Jie gali mylėti nieko nenustodami ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai yra nesuderinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad "kapitalizmas" yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti struktūra, kurioje vis dėlto atsiranda galimybių daugeliui nonkonformizmo ir asmeninės laisvės pasireiškimų.
Taip sakydamas, suprantama, aš neturiu minties, kad esama socialinė sistema gyvuos be galo ir kad mes galim puoselėti viltį, jog broliškos meilės idealai pagaliau bus realizuoti. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra tik neišvengiamos išimtys: meilė šių dienų Vakarų visuomenėja yra ribinis reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia mylėti, o dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai nuo jos apsiginti. Tie, kas į meilę žiūri rimtai, kaip į vienintelį racionalų atsakymą į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie išvados, jog svarbūs ir radikalūs pokyčiai socialinėje struktūroje yra būtini tam, kad meilė taptų socialinių, o ne išimtinai individualiu, sunkiai pasiekiamu reiškiniu. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje knygoje tik užsimenama ("The Sane Society", Routledge, London, - šioje knygoje aš mėginau detaliau aptarti minimą problemą). Mūsų visuomenė yra valdoma menedžerinės biurokratijos, profesionalių politikų; žmonių nuostatos yra masinės propagandos paveiktos, jų siekis - daugiau gaminti ir daugiau vartoti. Visokia veikla nukreipta ekonominiams tikslams, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai - gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau be jokio supratimo apie tai, kas yra jo išskirtinės žmogiškos savybės, kokia jo paties paskirtis. Tam, kad žmogus galėtų mylėti, jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ekonominė mašina turi jam tarnauti, o ne jis tarnauti jai. Jis turi vėl gyventi ir jaustis laisvas, dirbti, o ne (geriausiu atveju) dalintis pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, - o aš mėginau tą parodyti, - tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra "pamokslavimas" vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.
[/HR]
Tas, kas tikisi lengvai išmokti meilės meno, perskaitęs šią knygą, turėtų nusivilti. Ši knyga, priešingai, siekia įrodyti, kad meilė nėra jausmas, lengvai apimantis kiekvieną, nepriklausomai nuo jo subrendimo. Ji nori įtikinti skaitytoją, kad visos jo pastangos mylėti bus nesėkmingos, jei jis nemėgins pačiu aktyviausiu būdu pakeisti savo asmenybės visumą, kad išsiugdytų produktyvią orientaciją; kadangi individualioje meilėje negalima patirti pasitenkinimo be gebėjimo mylėti artimą, be tikro kuklumo, drąsos, tikėjimo ir disciplinos. Kultūroje, kurioje šios savybės retos, retai gebama mylėti. Ir iš tiesų kiekvienas galėtų savęs paklausti, ar daug pažįsta iš tikrųjų mylinčių žmonių.
Ir vis dėlto, nors užduotis ir sunki, tai neturėtų varžyti mūsų pastangų pažinti sunkumus ir galimybes juos įveikti. Stengdamasis išvengti papildomų komplikacijų, pamėginau gvildenti kiek įmanoma mažiau specializuota kalba. Dėl tos pačios priežasties stengiausi kuo mažiau naudotis jau esama literatūra apie meilę.
Kita problema taip ir liko iki galo neišspręsta; būtent, nepavyko išvengti minčių iš ankstesnių mano knygų pasikartojimo. Skaitytojas, jau susipažinęs su "Laisvės baime", "Žmogumi sau" ir "Sveikąja visuomene", atras šioje knygoje daug minčių, išsakytų ankstesniuose mano darbuose. Aišku, "Menas mylėti" anaiptol nėra vien jų santrauka. Knyga pateikia daug visiškai naujų idėjų, tad natūralu, kad net ir senosios įgauna naują prasmę, kai sutelkiamos apie vieną temą - meną mylėti.
--
Tas, kas nieko nežino, nieko nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko nevertas. O tas, kas supranta, taip pat ir myli, stebi, mato... Kuo daugiau žinai apie daiktą, tuo labiau jį myli... Tas, kas įsivaizduoja, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu laiku kaip žemuogės, nieko nežino apie vynuoges.
PARACELSAS
--
[/HR]
[HEADING=3]I skyrius[/HEADING]
Ar meilė yra menas?
Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, "apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja.
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra - kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas - jį dažniausiai renkasi vyrai - tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami "įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms". Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.
Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų - tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško "romantinės meilės", asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginus su funkcijos reikšme.
Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška - tai virpulys, kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali - grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai - tai apdovanojimas, kurio jie siekia. "Patrauklus" - paprastai reiškia puikų komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas - šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.
Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis "įsimylėjimo" išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo "proto praradimą" vienas dėl kito palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.
Šis santykis - kad nieko nėra lengvesnio už meilę - tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, - arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes - išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.
Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi dalis: viena - teorijos įsisavinimas, kita - praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be abejo, esu kompetetingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje - bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas - tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime - ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę - sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, - beveik visa mūsų energija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis meilės.
Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga "tik" sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų? Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną: pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus - tai sudarys didesniąją knygos dalį, po to - meilės praktiką - tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie bet kokią praktiką.
[/HR]
[HEADING=3]II skyrius[/HEADING]
Meilės teorija
l. Meilė - atsakymas į, žmogaus egzistencijos problemą
Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta - jis nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai prarastos priešžmogiškosios.
Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, - ateityje tikra tiktai viena - mirtis.
Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.
Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas aktyviai veikti pasaulį - daiktus ir žmones - tai reiškia, kad pasaulis gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo "gėrio ir blogio pažinimo medžio" vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, - pamatė, kad "jie yra nuogi, - ir jie susigėdo". Kažin ar mes sutiksime, kad toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito (tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, - tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.
Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl, kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.
Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui, Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui. Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu, menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug - žmonių istorija yra jų metraštis - jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija - tai tokių skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą kitais būdais.
Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta. Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.
Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama kartojant ritualus.
Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami; taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje, kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip, seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė, bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.
Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę - jos protą ir kūną; yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje, ir dabar) - vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės, jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam tikra raida.
Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja; ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti "civis romanus sum", Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi išnyksta ir kurio tikslas - priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys - įtikinėjimą ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų. Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę. Totalitarinėse sistemose paklusti atsisako tik vienas kitas nepaprastas herojus ar kankinys. Nepaisant šio skirtumo, demokratinėje visuomenėje konformizmo mastas nepaprastai didelis. Priežastis glūdi tame, kad ieškant atsako į klausimą, koks turi būti tavo santykis su pasauliu, ir nerandant geresnio, tokiu atsaku tampa minios konformizmas. Baimę išsiskirti, likti šalia minios gali suprast tik tas, kas suvokia visą poreikio nebūti atsiskyrėliu gelmę. Kartais ši nonkonformizmo baimė virsta praktinių pavojų, kurie galėtų grėsti nonkonformistui, baime. Bet iš tiesų žmonės net ir Vakarų demokratijoje konformizmo nori kur kas labiau, negu iš tikrųjų yra verčiami būti konformistais.
Daugelis žmonių nė nesuvokia poreikio būti konformistu. Jie guodžiasi iliuzija, kad gyvena pagal savo pačių idėjas ir polinkius, kad yra individualistai, kad jų nuomonė - tai jų pačių galvosenos rezultatas, tik taip jau atsitiko, kad tos jų idėjos sutapo su daugumos idėjomis. Šis sutapimas - puikiausias įrodymas, kad "jų" idėjos teisingos. Kadangi vis dėlto esama tokio poreikio - turėti bent šiek tiek individualumo, šis poreikis patenkinamas pabrėžiant kai kuriuos skirtumus: inicialai ant krepšio ar megztinio, ekslibris ant banko pranešimo, priklausymas respublikonų priešininkams demokratams elkams ar šrineriams - kurie tampa individo išskirtinumo išraiška. Reklaminiai šūkiai rodo patetišką poreikį išsiskirti, nors iš tikrųjų vargu ar čia to esama.
Ši vis stiprėjanti tendencija šalinti skirtumus yra glaudžiai susijusi su lygybės samprata ir jos išgyvenimu labiausiai išvystytose industrinėse šalyse. Lygybė religiniame kontekste reiškia, kad mes visi esame Dievo vaikai, kad visi mes esame tos pačios dieviškos substancijos, taigi šia prasme visi vienodi. Tai taip pat reiškia, kad individo savitumas turi būti gerbiamas, nes, jeigu tai tiesa, kad mes visi esame tokie patys, tai tiesa turi būti ir tai, kad kiekvienas iš mūsų yra unikali esybė, savitas kosmosas. Toks įsitikinimas dėl individo unikalumo yra išsakytas Talmude: "Išgelbėti vienatinį gyvenimą tolygu išgelbėti pasaulį, lygiai kaip sugriauti vienatinį gyvenimą yra tas pats, kaip sugriauti visą pasaulį". Lygybė, kaip individualybės išsivystymo sąlyga, buvo Vakarų švietėjų koncepcijos esmė. Tai reiškė (aiškiausiai tai suformulavo Kantas), kad joks žmogus neprivalo būti priemonė kito žmogaus tikslams įgyvendinti. Kad visi žmonės yra lygūs tiek, kiek jie yra tikslai, ir tik tikslai, jokiu būdu ne priemonės tuos tikslus įgyvendinti. Sekdami Švietimo epochos idėjomis, įvairių pakraipų socialistų mąstytojai lygybę apibūdino kaip eksploatacijos, žmogaus išnaudojimo panaikinimą, nesvarbu, ar tas išnaudojimas būtų žiaurus ar "žmogiškas".
Šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje lygybės prasmė pakito. Lygybė prilyginta automatų lygybei; žmonių, kurie prarado savo individualumą. Lygybė šiandien labiau reiškia "tapatumą" negu "unikalumą". Tai abstraktus tapatumas žmonių, kurie dirba vienodą darbą, taip pat pramogauja, skaito tuos pačius laikraščius, kurių jausmai ir mintys tapatūs. Šiuo požiūriu su tam tikru skepticizmu reiktų vertinti ir kai kuriuos laimėjimus, kurie laikomi pažangos ženklais, kaip antai moterų lygybė. Neverta nė sakyti, kad nesu moterų lygybės priešininkas, bet teigiamieji jos aspektai neturėtų klaidinti. Tai tėra tik tendencijos į skirtingumų šalinimą dalis. Lygybė yra pirkta didele kaina: moterys tapo lygios, nes niekuo nebesiskiria. Švietėjų filosofų prielaida - l'ame n'a pas de sexe - siela yra belytė - dabar tapo visuotinai priimta. Lyčių poliariškumas išnyko kartu su erotine meile, kuri pagrįsta šiuo poliariškumu. Vyrai ir moterys tapo vienodi, bet ne lygiaverčiai kaip priešingi poliai. Šiuolaikinė visuomenė propaguoja šį deindividualizuotos lygybės idealą, nes jai reikia žmoniškų atomų, kurie tarpusavyje niekuo nesiskiria, juos galima priversti funkcionuoti masiniame agregate tvarkingai, be sutrikimų, visi klauso tų pačių komandų; vis dėlto kiekvienas yra tikras, kad viską daro savo paties noru. Kaip moderni masinė produkcija reikalauja įrangos standartizacijos, taip ir socialinis procesas reikalauja žmogaus standartizacijos, ir tas suvienodinimas vadinamas "lygybe".
Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės yra simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Be to, šis būdas iš esmės liečia tik protą, bet ne kūną, dėl to jam daug ko trūksta, palyginus su orgiastiniais būdais. Minios konformizmas turi tik vieną privalumą - yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai atitinka įprastą ritualą.
Podraug su konformizmu, kaip būdu atsikratyti vienatvės nerimo, reiktų aptarti kitą šiuolaikinio gyvenimo veiksnį: rutinos vaidmenį darbe ir malonumuose. "Nuo devynių iki penkių" žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų - tarnautojų ir menedžerių - jėgos dalimi. Jo iniciatyva yra labai ribota, jo uždavinius apibrėžia pati darbo organizacija, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi tie, kas yra darbo organizacijos laiptų viršūnėje, nuo tų, kas yra laiptų apačioje. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patikimumas, ambicija, gebėjimas sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus - kinų ir teatrų savininkai, jie apmoka ir reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas: sekmadieniais pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, lošimas kortomis, visuomeninės organizacijos. Nuo gimimo iki mirties, nuo pirmadienio iki pirmadienio, nuo ryto iki vakaro - visas žmogaus aktyvumas yra rutinizuotas ir standartizuotas. Kaip žmogus, patekęs į šios rutinos tinklą, neužmirš, kad jis vis dėlto yra žmogus, unikalus individas, kuriam duotas tik vienas gyvenimas, su viltimis ir nusivylimais, su liūdesiu ir baime, su meilės siekimu ir nebūties bei vienišumo siaubu?
Trečias sąryšio būdas yra menininko arba amatininko kūrybinė veikla. Bet kurioje kūrybinio darbo srityje kuriantysis susieja save su medžiaga, kuri atstovauja pasaulį. Ar stalius daro stalą, ar auksakalys - juvelyrinį dirbinį, ar žemdirbys augina javus, ar dailininkas tapo paveikslą - visose šiose kūrybinės veiklos srityse veikėjas ir jo objektas tampa kažkuo vienu, žmogus susijungia su pasauliu kūrybos procese. Tai, aišku, yra tikra tik produktyvioje veikloje, tokioje, kur aš pats planuoju, pats darau, pats matau savo veiklos rezultatus. Šiuolaikiniame darbo procese begalinio konvejerio tarnautojas ir darbininkas vargu ar gali pajusti, kad jo darbas jungia jį su visu likusiu pasauliu. Darbininkas tapo mašinos ar biurokratinės organizacijos priedėliu. Jis nustojo būti savimi, nes šalia konformizmo nebeliko vietos kitoms sąryšio formoms.
Vienybė, pasiekiama produktyviame darbe, nėra tarpasmeninė. Vienybė orgiastiniame ryšyje yra trumpalaikė, netvari, o vienybė konformizme tėra tik pseudovienybė. Taigi visa tai tėra tik atsakymai iš dalies į egzistencijos problemą: galutinis atsakymas slypi tarpusavio santykiuose, vienybėje su kitu žmogumi per meilę.
Šis tarpasmeninio sąryšio poreikis yra pats stipriausias žmogaus siekis. Tai yra fundamentaliausioji aistra, jėga, kuri išlaiko žmonių giminės, klano, šeimos, visuomenės vienybę. Negalėjimas to pasiekti veda į beprotybę arba destrukciją - savęs arba kitų griovimą. Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. Taigi, jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime "meile", susidursime su dideliais sunkumais. Sąryšis gali būti pasiektas įvairiais būdais - skirtumai tarp jų nėra reikšmingesni negu tai, ką vadiname skirtingomis meilės formomis. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadinamas meile? O gal žodį "meilė" derėtų pasaugoti specifinei sąryšio formai, kuri yra aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose per pastaruosius keturis Vakarų ir Rytų istorijos tūkstantmečius?
Kaip ir visais semantinių sunkumų atvejais, atsakymas gali būti ginčytinas. Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais. Tačiau aš meile vadinsiu tik pirmąją. O diskusiją pradėsiu nuo antrosios "meilės" sampratos.
Simbiozinis ryšys turi savo biologinį atitikmenį nėščios motinos ir gemalo vienybėje. Jie yra dviese ir vis dėlto tai yra viena. Jie gyvena "kartu" (sym-biosis), jiems reikia vienas kito. Gemalas yra motinos dalis, jis gauna iš jos viską, ko reikia; motina yra jo pasaulis; ji maitina, gina jį, bet kartu su juo stiprėja ir jos pačios gyvybingumas. Psichinėje simbiozėje du kūnai yra nepriklausomi, bet psichologiškai išlieka ta pati santykio forma.
Pasyvioji simbiozinio ryšio forma yra pavaldumas arba, klinikine terminologija, mazochizmas. Mazochistinė asmenybė gelbstisi nuo nepakeliamos izoliacijos, vienišumo jausmo, pasidarydama dalimi kito asmens, kuris ją valdo, nurodinėja, gina, ir tai jai yra reikalinga kaip pats gyvenimas, kaip oras. Jėga to, kuriam ji lenkiasi, yra perdėta, tai gali būti žmogus ar dievas; jis yra viskas, aš esu niekas, išskyrus tai, kad esu jo dalis. Ir kaip toks, aš esu jo didybės, jėgos ir tikrumo dalis. Mazochistinis asmuo nedaro sprendimų, nerizikuoja, jis niekad nebūna vienas, bet jis nėra nepriklausomas, nėra integruotas, nes dar nėra gimęs. Religijoje toks garbinimo objektas vadinamas stabu, mazochistinis meilės ryšys iš esmės yra toks pat stabo garbinimas, tik pasaulietiškame kontekste. Mazochizmas gali būti sumišęs su lytiniu geismu; šiuo atveju tai yra ne tik proto, bet ir kūno nuolankus atsidavimas. Galima mazochistiškai atsiduoti likimui, ligai, ritminei muzikai, narkotikų ar hipnotinio transo sukeltai orgiastinei būsenai - visais šiais atvejais asmuo išsižada savo neliečiamybės ir paverčia save išorinės jėgos įrankiu, jam nebereikia pačiam spręsti gyvenimo problemos.
Aktyvioji simbiozės forma yra dominavimas, arba, vartojant psichologijos su mazochizmu gretinamą terminą, sadizmas. Sadistiškas asmuo nori išsigelbėti nuo vienatvės ir savo įkalinimo jausmo, paversdamas kitą asmenį savo dalimi arba įrankiu. Jis iškelia ir įtvirtina save, pajungdamas kitą žmogų, kuris jį garbina.
Sadistas yra taip pat priklausomas nuo paklūstančio jam asmens, kaip ir šis nuo pirmojo; abu negali gyventi vienas be kito. Skirtumas tik tas, kad sadistas vadovauja, išnaudoja, skaudina, žemina, o mazochistas duodasi vadovaujamas, išnaudojamas, skaudinamas, žeminamas. Istoriniu požiūriu tai reikšmingi skirtumai, tuo tarpu gilesniu emociniu požiūriu skirtumai kur kas mažesni nei tai, ką jie turi bendra: sąryšis be integruotumo. Jei mes tai suvoksime, mūsų nebestebins, kad paprastai tas pats asmuo elgiasi ir mazochistiškai, ir sadistiškai, priklausomai nuo objekto. Hitleris elgėsi aiškiai sadistiškai su žmonėmis, bet mazochistiškai - "likimo, istorijos, aukštesnių gamtos jėgų" atžvilgiu. Jo galas - savižudybė tarp visuotinio sugriovimo - yra taip pat būdinga, kaip ir jo svajonė apie laimę - begalinę valdžią".
Skirtingai nuo simbolinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.
Jei mes meilę vadiname aktyvumu, susiduriame su keblumais, kurie slypi prieštaringoje žodžio "aktyvumas" prasmėje. "Aktyvumas" dabartinėje vartosenoje paprastai reiškia veiksmą, kuriam reikia energijos Žmogus laikomas aktyviu, jei daro biznį, studijuoja mediciną, dirba prie konvejerio, sukala stalą arba sportuoja. Bendra tokiame aktyvume yra tai, kad jis yra nukreiptas į išorinį tikslą. Be dėmesio lieka veiklos motyvacija. Pavyzdžiui, žmogus, kuris be atvangos dirba dėl didžiulio vienišumo ir nesaugumo jausmo, arba kitas, kuris dirba savimeilės ar pinigų godulio verčiamas. Abiem šiais atvejais asmuo yra aistros vergas, jo aktyvumas iš tiesų tėra "pasyvumas", nes jis yra verčiamas veikti, o ne veikėjas. Kita vertus, žmogus, sėdintis ramiai ir kontempliuojantis be jokių siekių ar tikslo, išskyrus ryšio tarp savęs ir pasaulio suvokimą, yra vadinamas "pasyviu", nes nieko "nedaro". Iš tiesų šis koncentruotas meditacinis santykis ir yra aukščiausia aktyvumo rūšis, tai yra žmogaus sielos aktyvumas, kuris įmanomas vien tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuolaikinė aktyvumo koncepcija kreipia mus naudoti energiją išoriniams tikslams; kita aktyvumo koncepcija orientuoja į žmogaus vidinių jėgų naudojimą, nepriklausomai, ar duos kokių išorinių pakitimų. Pastarąją aktyvumo koncepciją aiškiausiai suformulavo Spinoza. Jis skyrė aktyviuosius ir pasyviuosius afektus (vidinius postūmius), "veiksmus" (akcijas) ir "aistras" (pasijas). Aktyvaus afekto poveikyje žmogus yra laisvas, jis lieka savo veiksmų šalininkas; patirdamas pasyviuosius afektus, žmogus tampa pajungiamas tokiems motyvams, kurių pats nesuvokia. Taip Spinoza daro išvadą, kad dorybė ir galia yra vienas ir tas pats. Pavyduliavimas, ambicija, bet kuri godumo rūšis yra aistros, o meilė yra aktyvumas, tai žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik laisvės, o ne prievartos padarinys.
Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra "veikimas", o ne "buvimas paveiktu". Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas.
Kas yra davimas? Atsakymas, atrodo, paprastas, o iš tiesų jis yra sudėtingas ir prieštaringas. Laibiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad "duoti", tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Asmuo, kurio charakteris neperžengia ėmimo, išnaudojimo ar apsidraudimo orientacijos, davimą suvokia būtent taip. Vartotojiškas charakteris yra linkęs duoti, bet tik kaip avansą už gavimą, duoti be užmokesčio jam tolygu būti apgautam. Neproduktyvios orientacijos žmonės atiduodami jaučiasi skurdinami. Todėl daugelis iš jų atsisako duoti. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdinti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma - geriau duoti, negu imti - reiškia, kad verčiau kentėti, nei patirti džiaugsmą.
Produktyviam charakteriui davimas turi visiškai kitą prasmę. Davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Duodamas aš patiriu savo jėgą, sveikatą, galią. Šis padidėjusio vitališkumo ir jėgos išgyvenimas pripildo mane džiaugsmo. Davimas labiau džiugina negu gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodamas aš išreiškiu savo gyvybingumą.
Nesunkiai pastebėsime šio principo vertingumą įvairiuose reiškiniuose. Paprasčiausias pavyzdys - lyties sfera. Vyro seksualinės funkcijos kulminacija atsiskleidžia davimo akte; vyras duoda savo lyties organą moteriai. Orgazmo momentu atiduoda jai savo sėklą. Jis negali neduoti, jei yra lytiškai pajėgus. Jei negali, yra impotentas. Moteris taip pat, nors esama tam tikrų sudėtingumų. Ji taip pat atsiduoda, atveria vartus į savo moteriškąjį centrą; taigi gaudama ir pati duoda. Jei ji yra bejėgė atsiduodama, jei ji gali tik gauti, yra frigidiška. Davimo būseną ji vėl išgyvena, tik jau ne kaip mylimoji, o kaip motina. Ji atiduoda save jos viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia savo kūno šilumą. Neduoti būtų skausminga kančia.
Materialių daiktų sferoje davimas reiškia turtingumą. Ne tas yra turtingas, kuris turi daug, o tas, kuris daug duoda. Apsidraudėlis, kuris labai susirūpinęs tuo, kad tik ko neprarastų, psichologiškai kalbant yra vargšas, menkas žmogus, neturintis supratimo, kiek daug turi. Tas, kas gali kažką atiduoti, yra turtingas. Jis išgyvena savo reikšmingumą, nes gali padėti kitiems. Tik tas, kas yra praradęs pačius būtiniausius egzistavimo pagrindus, nebegali džiaugtis materialių daiktų davimu. Bet kasdienė patirtis rodo, kad tai, ką žmonės laiko būtinu minimumu, tiek pat priklauso nuo žmogaus charakterio, kiek ir nuo jo turto. Gerai žinoma, jog vargšai yra labiau linkę duoti negu turtingieji. Be abejo, skurdas žemiau tam tikros ribos davimą daro neįmanomą, todėl jis žemina žmogų ne tik todėl, kad tiesiogiai didina kančias, bet ir dėl to, kad atima iš vargšo davimo džiaugsmą.
Bet svarbiausioji davimo sfera, aišku, yra ne materialių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį - visas žmogiškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, podraug stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų: davimas pats savaime yra išskirtinis džiaugsmas. Bet jis negali duoti nepažadindamas kitame asmenyje kažko, kas gimdamas apšviečia ir jį patį. Nuoširdžiai duodamas, jis neišvengiamai gauna ir pats. Abu dalijasi džiaugsmu dėl to, ką pažadino gyvenimui. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: "Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs norite gėrėtis menu, jūs turite būti meniškai išlavintas žmogus; jei jūs norite daryti poveikį kitiems žmonėms, turite būti pajėgus sujaudinti ir daryti įtaką kitiems žmonėms. Kiekvienas jūsų santykis su žmogumi ar gamta turi būti jūsų realaus, individualaus gyvenimo išraiška, atitinkanti jūsų valios objektą. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūsų bejėgiškumas, jūsų nelaimė. Bet ne tik meilėje davimas reiškia gavimą. Mokytojas mokosi iš savo studentų, aktorių įkvepia publika, psichoanalitiką gydo jo pacientai - su sąlyga, kad kits kitą jie laiko ne objektais, bet yra susiję vienas su kitu nuoširdžiai ir kūrybiškai.
Vargu ar reikia pabrėžti, kad gebėjimas mylėti; kaip davimas, priklauso nuo asmens charakterio. Tam reikia susiformuoti produktyvią nuostatą; šios nuostatos dėka žmogus įveikia priklausomybę, narcisistinę visagalybę, norą išnaudoti kitą arba atsiriboti nuo visų, įgauna pasitikėjimo savo paties galiomis, drąsos pasikliauti savo jėgomis siekiant tikslo. Jeigu jam šių savybių trūksta (ar jos nėra pakankamai išugdytos), jis bijo duoti save - taigi mylėti.
Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.
Kad meilė neįmanoma be rūpesčio, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, jeigu matytume, kad ji visiškai nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, kurti fizinę gerovę; mums nereikia kitų jos meilės įrodymų, jei matome, kaip motina rūpinasi savo vaiku. Lygiai tą patį galima pasakyti apie meilę gyvuliams ar gėlėms. Jei moteris sakosi mylinti gėles, bet pamiršta jas palaistyti, mes nebetikėsime jos "meile" gėlėms. Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Tatai yra puikiai aprašyta Jonos knygoje. Dievas liepė Jonai eiti į Nineviją ir įspėti jos gyventojus kad šie bus nubausti, jei nesiliaus daryti bloga. Jona norėjo išvengti tokios misijos, bijojo, kad žmonės maldaus Dievo, ir šis atleis jiems. Jis - žmogus su stipriu tvarkos ir įstatymo jausmu, bet be meilės; besistengdamas pabėgti, atsidūrė banginio pilve, simbolizuojančiame įkalinimą ir vienatvę, kuriuos jam lėmė meilės ir solidarumo jausmo stoka. Dievas jį išvadavo ir, nuvykęs į Nineviją, Jona kreipėsi į gyventojus, kaip Dievas buvo prisakęs. Ir atsitiko tai, ko jis bijojo. Žmonės gailėjosi dėl savo nuodėmių, atsisakė pikto, ir Dievas jiems atleido: nusprendė negriauti miesto. Jona supyko ir nusiminė; jis norėjo, kad laimėtų teisingumas, o nebūtų visiems atleista. Pagaliau rado nusiraminimą po medžiu, kuriam Dievas leido išaugti, idant saugotų nuo saulės. Bet kai Dievo valia medis nuvyto, Jona nusiminė ir piktai papriekaištavo Dievui. Dievas atsakė: "Tau gaila augalo, kurio tu nepasodinai, kuris atsirado naktį ir išnyko naktį. O kaip aš galiu negailėti Ninevijos, didelio miesto, kur gyvena daugiau nei šeši tūkstančiai žmonių, neskiriančių dešinės nuo kairės". Dievo atsakymas Jonai turėtų būti suprastas simboliškai. Jis išaiškino Jonai, kad meilės esmė yra "veikti" vardan kažko ir "suteikti gyvenimą kažkam", kad meilė ir veikla yra neatskiriami. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.
Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą - atsakomybę. Mūsų dienomis atsakomybė dažniausiai suvokiama kaip pareiga, kaip tai, kas mums primetama iš išorės. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam "atsakui". Jona nejautė atsakomybės už Ninevijos gyventojus. Jis kaip ir Kainas, galėjo paklausti: "Ar aš esu savo brolio sargas?" Mylintis asmuo jaučiasi atsakingas. Brolio gyvenimas jam yra ne tik brolio, bet ir jo paties reikalas. Jis jaučiasi atsakingas už savo artimą kaip pats už save. Ši atsakomybė motinos ir kūdikio atveju yra iš esmės rūpinimasis jo fizinėmis reikmėmis. Meilė tarp suaugusių yra susijusi su kito žmogaus psichinėmis reikmėmis.
Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savininkiškumą, jei nebus trečio komponento - pagarbos. Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia (pagal žodžio "respicere" šaknį - "žiūrėti į") - gebėjimą vertinti asmenį tokį, koks jis yra, suvokti jo individualumą. Pagarba reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Tokiu būdu pagarba teigia išnaudojimo nebuvimą. Aš noriu, kad mylimas asmuo augtų ir atsiskleistų savo paties labui; saviškai, o ne tokiu būdu, kad pasitarnautų man. Jei aš myliu žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas. Aišku, kad pagarba yra galima tik tada, jei aš esu prisiekęs nepriklausomybę, jei galiu stovėti ir eiti be ramentų, nestelbiamas ir neišnaudojamas kito. Pagarba remiasi tik laisve, kaip sakoma senoje prancūzų dainoje: "L'amour est l'enfant de la liberte" - meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.
Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Pažinimas būtų tuščias, jei nebūtų pagrįstas rūpesčiu. Yra daug žinojimo lygmenų; žinojimas meilės požiūriu yra ne kažkas išoriška, bet esminis dalykas. Tai įmanoma vien tik tada, kai aš galiu peržengti rūpinimąsi savimi ir žiūrėti į kitą žmogų jo akimis. Aš galiu žinoti, pavyzdžiui, kad tas žmogus yra piktas, net jei jis šito atvirai neparodo, bet aš galiu pažinti jį giliau: kad jis yra suirzęs, susirūpinęs, kad jaučiasi vienišas, kaltas. Taigi aš suprantu, kad jo pyktis tik kai ko gilesnio išraiška, ir tada aš matau jį sunerimusį ir sutrikusį, t.y. kenčiantį, o ne piktą.
Žinojimas turi dar vieną svarbesnį sąryšį su meilės problema. Esminis poreikis užčiuopti ryšį su kitu žmogumi taip, kad būtų peržengtos žmogaus vienatvės kalbėjimo ribos, yra susijęs su išskirtiniu žmogišku poreikiu pažinti "žmogaus paslaptį". Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis sau, ir savo draugams. Mes žinome save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai. Juo giliau skverbiamės į mūsų ar kieno nors kito esybę, tuo labiau pažinimo tikslas tolsta nuo mūsų. Vis dėlto mes negalime atsisakyti pastangų skverbtis į žmogaus sielą, į slapčiausią branduolį to, kas yra "jis".
Yra vienas desperatiškas būdas pažinti paslaptį: tai yra visiška valdžia kitam žmogui, verčianti daryti tai, ką mes norime, jausti, ką norime, galvoti, ką norime, sudaiktinti jį, paversti mūsų nuosavybe. Aukščiausias tokio pažinimo laipsnis - tai sadizmas, noras ir gebėjimas priversti žmogų kentėti; kankinti jį, kol išduos savo paslaptį. Šis troškimas įsiskverbti į kito žmogaus ir savo paties paslaptį padeda suvokti ir giliąją žiaurumo bei destruktyvumo esmę. Šią idėja labai vykusiai išreiškė Isakas Babelis. Jis cituoja pažįstamą karininką, kuris Rusijos pilietiniame kare pasmerkia savo buvusį poną mirčiai sakydamas: "Nušaudamas - taip pasakysiu - nušaudamas žmogumi tik atsikratai. Šūviu jūs niekada nepasieksite sielos, kuri yra jūsų artimajame, ir nesužinosite, kaip ji reiškiasi. Bet aš nesigailėdavau savęs, aš ne kartą trypdavau priešą kojomis ilgiau kaip valandą. Matot, aš noriu suvokti, kas yra gyvenimas iš tiesų, kas yra gyvybė, kai ji mus palieka.
Stebėdami vaikus, mes dažnai stebime šį kelią į pažinimą. Vaikas ardo daiktus, laužo, kad pažintų juos, arba žudo gyvūnus, žiauriai nuplėšia sparnus plaštakei, kad sužinotų, išgautų iš jos paslaptį. Žiaurumo prigimtis pagrįsta troškimu suvokti daiktų ir gyvybės paslaptį.
Kitas būdas pažinti "paslaptį" yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimasis į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Sąryšyje aš pažįstu tave, save, visus - ir nieko. Aš žinau tik vieną pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui - tai sąryšio išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis.
Sadizmas kyla iš noro suvokti paslaptį, bet aš lieku toks pat neišmanėlis, kaip ir ankščiau. Jei aš nuplėšiau kitai būtybei galūnes, aš ją pražudžiau, ir nieko daugiau. Meilė yra vienintelis pažinimo būdas, kuris atsako į mano klausimą. Meilės aktu atiduodamas save, įsiskverbdamas į kitą, aš atrandu save, aš atskleidžiu save, aš atskleidžiu mus abu, aš atskleidžiu žmogų.
Siekimą pažinti save ir savo artimą išreiškia ir Delfų orakulo moto: "Pažink save". Tai yra visos psichologijos esmė. Bet tiek, kiek tai liečia pastangas suprasti visus žmones, jų didžiausią paslaptį, šis siekimas negali būti patenkintas įprastu pažinimo keliu, žinojimu. Net jei mes žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada nepasiektume dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.
Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Šis veiksmas peržengia mintį, jis transcenduoja žodžius. Tai yra drąsus šuolis į sąryšio išgyvenimą. Aišku, protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, arba tiksliau, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą. Tik jei aš objektyviai pažįstu žmogišką būtybę, galiu pažinti jį aukščiausia prasme, meilės akte (Šis teiginys pasako kai ką svarbaus apie psichologijos vaidmenį šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Nors didelis psichologijos populiarumas rodo susidomėjimą žmogaus pažinimu, bet tai liudija ir esminį meilės trūkumą šiandieniniuose žmonių santykiuose. Taigi psichologinės žinios tampa visiško žinojimo meilės akte pakaitalu, užuot tapusios žingsniu link jos).
Žmogaus pažinimas eina lygiagrečiai su religiniu Dievo pažinimu. Konvencinėje Vakarų teologijoje pastangos pažinti Dievą sutelktos į protą, tai yra į teiginius apie Dievą. Manoma, kad aš galiu pažinti Dievą savo mintyse. Misticizme, kuris yra nuosekli monoteizmo pasekmė (aš vėliau mėginsiu tai įrodyti), yra atmetamos pastangos pažinti Dievą mintyse, jos pakeistos sąryšio su Dievu išgyvenimu, kur nebelieka vietos ir nebėra poreikio žinojimui apie Dievą.
Sąryšio su žmogumi ar (religine prasme) su Dievu išgyvenimas jokiu būdu nėra iracionalus. Priešingai, kaip Albertas Šveiceris pabrėžė, jis yra drąsiausia ir radikaliausia racionalizmo pasekmė. Jis remiasi esminiu, ne atsitiktiniu mūsų ribotumo žinojimu, tai yra suvokimu, kad mes niekada "nesuaugsime" žmogaus ir pasaulio paslapties mintyje, bet kad mes vis dėlto galime pažinti ją meilės veiksme. Psichologija kaip mokslas turi savo ribas. Kaip loginė teologijos pasekmė yra misticizmas, taip psichologijos galutinė pasekmė yra meilė.
Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu, kuri yra atmetusi narcisistines svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.
Iki šiol aš kalbėjau apie meilę kaip žmogiško atskirtumo įveikimą, kaip sąryšio poreikio patenkinimą. Bet šalia universalaus, egzistencinio poreikio iškyla specifiškesnis biologinis poreikis: vyriško ir moteriško prado troškimas susijungti. Šio poliariškumo idėja geriausiai išreikšta mite apie tai, kad iš pradžių vyras ir moteris buvo viena visuma, padalinta į dvi puses, nuo to laiko kiekvienas vyriškis ieško savo moteriškosios dalies tam, kad atkurtų vienybę su ja. (Ta pati pirminės lyčių vienybės idėja išreikšta Biblijos pasakojime apie tai, kad Ieva padaryta iš Adomo šonkaulio, nors šiame patriarchališkame mite moteris laikoma žemesnė už vyrą). Mito prasmė yra pakankamai aiški. Lyčių poliarizacija verčia žmogų siekti ryšio ypatingu būdu, sąjungoje su kita lytimi. Vyriško ir moteriško pradų priešybė slypi kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje. Taip pat kaip fiziologiškai vyras ir moteris turi skirtingos lyties hormonų, taip pat ir psichologine prasme jie yra dvilyčiai. Jie turi savyje gavimo ir įsiskverbimo principus, materialumą ir dvasią. Vyras ir moteris atranda vienybę savyje tik per vyriško ir moteriško pradų vienybę. Šios priešybės yra bet kokio kūrybingumo pagrindas.
Vyriško ir moteriško pradų priešybe remiasi ir tarpasmeninis kūrybiškumas. Tai akivaizdu biologiniame spermos ir kiaušialąstės susijungime, iš kurio gimsta kūdikis. Tas pats yra ir psichikos srityje; meilėje tarp vyro ir moters kiekvienas iš jų atgimsta (homoseksualinis iškrypimas kyla dėl nepajėgumo pasiekti šią priešybių vienybę, todėl homoseksualizmas kenčia dėl niekaip neįveikiamo vienišumo, šis skausmas, aišku, jį suartina su eiliniu heteroseksualistu, kuris nesugeba mylėti).
Ta pati vyriška ir moteriška priešybė egzistuoja gamtoje; tai akivaizdu ne tik gyvūnų ir augalų gyvenime, bet ir dviejų fundamentalių funkcijų - gavimo ir skverbimosi - priešingume. Tai yra priešybė tarp žemės ir lietaus, upės ir vandenyno, nakties ir dienos, tamsos ir šviesos, materijos ir dvasios. Šią idėją nuostabiai išreiškė didysis musulmonų poetas ir mistikas Rūmi:
Niekada iš tikrųjų mylintysis nepasieks meilės, jei jo mylimasis nesieks jos taip pat.
Jei meilės žaibas nušvietė vieną širdį, žinok, kad meilė pabudo ir kitoje.
Jei meilė Dievui auga tavo širdyje, be jokių abejonių, Dievas myli tave.
Viena ranka nesukelia plojimų be kitos.
Dieviška Išmintis lemia ir įsako mums mylėti vienas kitą.
Taip jau lemta, kad viskas pasaulyje turi savo porą.
Išmintingai žiūrint, Dangus yra vyras, o Žemė - moteris; Žemė puoselėja tai, kam Dangus leidžia įvykti.
Kai Žemei trūksta šilumos, Dangus ją atsiunčia, kai ji praranda savo gaivą ir drėgmę, Dangus juos grąžina.
Dangus supa Žemę kaip vyras, besirūpinantis savo žmonos gerove.
O Žemė šeimininkauja: ji rūpinasi gimimu ir maitinimu tų, kuriuos ji išnešiojo.
Laikykime Žemę ir Dangų protingais, kadangi jie atlieka protingų būtybių darbą.
Jei jie neteikia vienas kitam džiaugsmo, ko jie taip siekia vienas kito?
Kaip gėlės ir medžiai žydėtų be Žemės? Kam tada būtų skirti Dangaus vandenys ir šiluma?
Matyt, Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad pasaulis būtų išsaugotas jų sąjungoje.
Taip jis suteikė kiekvienai būties daliai kitos būties dalies troškimą.
Diena ir Naktis yra priešybės tik išoriškai, o iš tiesų tarnauja vienam tikslui.
Kiekvienas myli kitą tam, kad būtų įvykdytas bendras reikalas.
Be nakties Žmogaus prigimtis niekuo nepraturtėtų ir nebūtų ką eikvoti Dieną.
Vyriškumo ir moteriškumo priešybės problema verčia tęsti diskusiją apie meilės ir sekso esmę. Aš jau ankščiau kalbėjau apie Froido klaidą - jis laiko meilę tik seksualinių instinktų išraiška, arba sublimacija, nepastebėdamas to, kad seksualinis geismas yra vienas iš meilės ir sąryšio poreikio pasireiškimų. Bet Froido klaida siekia dar giliau. Vadovaudamasis fiziologiniu materializmu, lytinį instinktą jis laiko chemiškai sužadinta įtampa kūne, skausminga ir reikalaujančia iškrovos. Seksualinio geismo tikslas yra likviduoti šią skausmingą įtampą; seksualinis pasitenkinimas yra šios iškrovos pasiekimas. Šis požiūris vertingas tiek, kiek įžvelgia, kad seksualinis poreikis panašus į alkį ar troškulį. Seksualinis poreikis šioje koncepcijoje yra tas pats alkis, o seksualinis pasitenkinimas tėra šio alkio panaikinimas. Iš tiesų, jei ši samprata yra priimtina, masturbacija būtų idealus seksualinis pasitenkinimas. Tai, ką Froidas pakankamai paradoksaliai ignoruoja, yra psichologinis seksualumo aspektas, moteriškumo ir vyriškumo priešybė ir poreikis jungti šias priešybes. Ta keista klaida turbūt kilo iš kraštutinio Froido patriarchalizmo, kuris vertė jį galvoti, kad seksualumas per se yra vyriškas, ir neleido pastebėti ypatingo moteriško seksualumo. Jis išdėstė šią idėją straipsnyje "Trys įnašai į lyties teoriją", tvirtindamas, kad libido visada yra "vyriškosios prigimties", nepriklausomai nuo to, ar jis reiškiasi vyre, ar moteryje. Ta pati idėja užslėptai yra išreikšta Froido pažiūroje, kad mažas berniukas suvokia moterį kaip kastruotą vyriškį ir kad ji pati siekia įvairiausių kompensacijų vietoje prarastų vyriškų genitalijų. Bet moteris nėra kastruotas vyras, jos seksualumas yra savitas, moteriškas, visai ne "vyriškos prigimties".
Seksualinį potraukį tarp lyčių tik iš dalies lemia poreikis atsikratyti įtampos; iš esmės tai yra sąjungos su priešinga lytimi poreikis. Iš tiesų seksas yra tik vienas iš lyčių traukos požymių. Moteriškumas ir vyriškumas lygiai taip pat reiškiasi charakteryje kaip ir seksualinėje funkcijoje. Vyriškas charakteris gali būti apibrėžtas tokiomis savybėmis kaip skverbimasis, vadovavimas, veiklumas, disciplinuotumas, nuotykių ieškojimas ir avantiūrizmas; moteriškas charakteris išsiskiria produktyviu imlumu, globa, realizmu, kantrybe, moteriškumu. (Visada reikia turėti galvoje, kad realiai abi tos charakteristikos yra sumišusios, bet vyrauja tokios, kurios atstovauja "jos" arba "jo" lyčiai). Dažnai, kai vyriško charakterio savybės vyriškyje yra susilpnėjusios dėl emocinio infantilizmo, šį trūkumą jis mėgina kompensuoti išskirtinai pabrėždamas savo vyriškumą sekse. Šito pavyzdys yra Don Žuanas, kuriam būtina įrodyti savo vyriškumo šaunumą sekse todėl, kad niekada nėra tikras dėl savo vyriškumo dvasine prasme. Kai vyriškumas tampa galutinai paralyžuotas, jo iškreiptu pakaitalu tampa sadizmas. Jei susilpnėjęs ar iškreiptas moteriškas seksualumas, jis virsta mazochizmu ar savininkiškumu.
Froidas buvo kritikuojamas dėl sekso pervertinimo. Todėl buvo norima pašalinti iš jo sistemos tuos elementus, kurie kelia tradiciškai mąstančių žmonių priešiškumą. Froidas tai jautė ir kovojo prieš bet kokią pastangą keisto jo sekso teoriją. Tiesa sakant, anuo metu Froido teoriją buvo iššaukianti, revoliucinga. Bet, kas buvo tikra 1900 metais, nebėra teisinga dabar. Seksualiniai papročiai pasikeitė taip smarkiai, kad dabar Froido teorija nebešokiruoja Vakarų viduriniųjų klasių, ir donkichotiškai atrodo tie ortodoksai analitikai, kurie iki šiol tebegalvoja esą drąsūs ir radikalūs gindami Froido seksualumo teoriją. Iš tikrųjų dabar jų psichoanalizės kryptis yra konformistinė, nes nebelieka psichologijos klausimų, vedančių į šiuolaikinės visuomenės kritiką.
Aš kritikuoju Froido teoriją ne todėl, kad jis pernelyg pabrėžia seksą, bet kad nepajėgia jį pakankamai giliai suprasti. Jis pirmasis prakalbo apie tarpasmenines aistras, nors jas ir aiškino fiziologiškai. Tolesnė psichoanalizės raida reikalauja patikslinti ir pagilinti Froido koncepciją, perkelti jo įžvalgą iš fiziologinės į biologinį ir egzistencinį lygį. (Froidas ir pats žengė šia kryptimi savo vėlesnėje mirties ir gyvenimo instinktų sampratoje. Jo pirmasis požiūris į erosą, kaip sintetinantį ir vienijantį principą, visiškai skiriasi nuo libido koncepcijos. Bet nepaisant to, kad gyvenimo ir mirties instinktų sampratą vėliau ir priėmė ortodoksai analitikai, tai nepakeitė fundamentalios libido sampratos, ypač klinikiniuose darbuose).
[/HR]
2. Meilė tarp tėvų ir vaiko.
Kūdikis gimimo metu turėtų jausti mirties baimę, jei mielaširdingas likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Net ir gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažįsta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Jis teigiamai reaguoja į šilumą ir maistą, bet dar neskiria šilumos ir maisto nuo jų šaltinio - motinos. Motina yra šiluma, motina yra maistas, motina yra euforiška pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra narcisizmas. Išorinė realybė, žmonės ir daiktai, reikšmingi tik tiek, kiek jie patenkina ar slopina vidines kūno būsenas. Tikra yra tik tai, kas jo viduje, o kas išorėje, realu tik jo reikmių požiūriu, bet ne savaime.
Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie jie yra; valgymo malonumą ima skirti nuo spenelio; krūtį nuo motinos. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Jis mokosi suvokti daugelį kitų dalykų - skirtingų ir turinčių savo būtį. Šiuo laikotarpiu jis mokosi juos įvardinti. Taip pat jis mokosi jais naudotis. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi elgtis žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji paims mane ant rankų, kai aš verksiu, kad pagirs, kai aš tuštinsiuos. Visi šie išgyvenimai išgrynina ir susivienija patirtyje: aš esu mylimas. Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Aš esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia. Pateikiant bendresne formuluote: aš esu mylimas toks, koks esu, ar dar tiksliau, esu mylimas, kad aš esu. Šis patyrimas, kad esi motinos mylimas, yra pasyvus. Čia nėra nieko, ką aš turėčiau daryti, kad būčiau mylimas - motinos meilė yra besąlygiška. Viskas, ką aš turiu daryti - tai būti, būti jos vaiku. Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti. Bet čia yra ir negatyvioji pusė, būtent, tas besąlygiškumas. Jos ne tik kad nereikia pelnyti, - ji ir negali būti tokiu būdu gauta, sukelta, kontroliuojama. jei ji yra, tai lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.
Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių su puse metų svarbiausia yra būti mylimam - būti mylimam, koks esi. Pats vaikas iki to amžiaus dar nemyli, bet džiaugsmingai reaguoja į tai, kad yra mylimas. Šiuo laikotarpiu atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai (ar tėvui), sukurti eilėraštį, piešinį ar dar ką. Pirmą kartą vaiko gyvenime meilės idėja transformuojasi nuo geismo būti mylimu į gebėjimą mylėti, meilės kūrimą. Daug metų praeina nuo pirmųjų tokių mėginimų iki meilės brandos. Pagaliau vaikas, gal jau paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti - svarbiau negu būti mylimu. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo - iš narcisizmo ir egocentrizmo pagimdytos būsenos. Jis išgyvena naują sąryšio, bendrumo jausmą. Dar daugiau, jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nebepriklausyti nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas, t.y. geras. Infantiliška meilė grindžiama principu: "Aš myliu, nes esu mylimas". Subrendusi meilė orientuojasi į kitą principą: "Aš esu mylimas, nes pats myliu". Nesubrendusi meilė teigia: "Aš myliu tave, nes tu man esi reikalingas". Brandi meilė sako: "Tu man esi reikalingas, nes aš myliu tave".
Kartu su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas visai natūralus iki gimimo, kai motina ir vaikas sudaro vienovę, nors yra du. Gimimas daug ką keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos priklausomas. Bet kaskart darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda sąryšis su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.
Kad deramai įvertintume šį posūkį nuo motinos prie tėvo, turime aptarti esminius, kokybinius skirtumus tarp motinos ir tėvo meilės. Mes jau kalbėjome apie motinišką meilę. Motinos meilė pačia savo prigimtimi yra besąlygiška. Motina myli savo kūdikį, nes tai yra jos vaikas, o ne dėl to, kad jis turėtų kažkokių nepaprastų savybių ar pateisintų ypatingus jos lūkesčius. (Suprantama, kai aš kalbu apie tėvo ir motinos meilę, aš kaip ir Maksas Vėberis turiu galvoje "idealiuosius tipus" ar Jungo archetipus, bet tai nereiškia, kad kiekviena motina ar tėvas myli būtent taip. Aš tik aptariu tėviškąjį ir motiniškąjį principą.) Besąlygiška meilė priklauso giliausiems ne tik vaikų, bet ir kiekvieno žmogaus jausmams, meilė už tam tikrus "nuopelnus" (nes esi jos nusipelnęs) visada kelia tam tikrų abejonių; gal aš neįtikau asmeniui, kurio mylimas norėčiau būti, čia visada slypi baimė, kad meilė gali išnykti. Be to, "užtarnauta" meilė palieka kartėlį, kad gal ir nesi mylimas ar esi mylimas tik tiek, kiek įtikai, o tai galų gale reiškia, jos iš tikrųjų esi ne mylimas, o tik išnaudojamas. Nieko nuostabaus, kad mes visi - vaikai ir suaugę - siekiame ryšio, prilygstančio motinos meilei. Daugelis vaikų yra pakankamai laimingi, patirdami motinišką meilę (plačiau tai aptarsime vėliau). Suaugusiems kur kas sunkiau tą pasiekti. Idealiu atveju tai išlieka kaip normalios erotinės meilės sudėtinė dalis; neretai įgyja religines formas, o ypač dažnai - neurotines.
Santykis su tėvu yra visiškai kitoks. Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, okeanas; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Jis mažai teturi ryšių su vaiku pirmaisiais gyvenimo metais, jo reikšmė šiuo ankstyvuoju periodu negali prilygti motinos reikšmei. Nors tėvas neatstovauja natūraliam pasauliui, jis atstovauja daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį.
Pastaroji funkcija glaudžiai susijusi su socialiniu ekonominiu vystymusi. Nuo to laiko, kai privati nuosavybė tapo realybe ir kai ji pasidarė vieno iš sūnų paveldima, tėvas ėmė ieškoti sūnaus, kuriam galėtų palikti savo nuosavybę. Natūralu, kad jo vietą užimdavo tinkamiausias būti paveldėtoju, panašiausias į tėvą, labiausiai jam patinkantis. Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas - "Aš myliu tave, nes tu atliepi mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš". Sąlygotoje tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė labiausiai vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėme, bausmė už ją - tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, ta meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.
Motinos ir tėvo santykiai su vaiku atitinka paties vaiko reikmes. Kūdikiui reikia su niekuo nesaistomos motinos meilės ir rūpesčio, fiziologinio bei psichologinio. Nuo šešerių metų vaikas ima siekti tėvo meilės, jo autoriteto ir vadovavimo. Motinos paskirtis yra saugoti jo gyvybę, tėvo paskirtis - vadovauti, mokyti įveikti sunkumus, būdingas tai visuomenei, kurioje vaikas gimė. Idealiu atveju motinos meilė nesiekia stabdyti vaiko augimo, nepabrėžia jo bejėgiškumo. Motina turėtų tikėti gyvenimu, nebūti pernelyg suirzusi ir neužkrėsti vaiko savo nerimu. Jos gyvenimo siekis turėtų būti - kad vaikas pagaliau taptų nepriklausomas, atsiskirtų nuo jos. Tėvo meilė turėtų būti rami ir pakanti, o ne grėsminga ir autoritariška. Ji turėtų diegti augančiam vaikui pasitikėjimo savimi jausmą ir pagaliau leisti jam pasijusti autoritetu pačiam sau, nebesiorientuoti į tėvą.
Ateina laikas, ir žmogus subręsta: pats tampa savo paties motina ir tėvu. Jis gauna, kaip įprasta, ir motinos, ir tėvo žinių. Motinos sąžinė sako: "Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau". Tėvo sąžinė sako: "Tu elgiesi blogai, tu neišvengsi atpildo už savo nedorus darbus, o svarbiausia - tu privalai keisti savo būdą, jei nori man patikti". Subrendęs žmogus tampa laisvas nuo išorinių motinos ir tėvo esybių, bet susikuria juos savyje. Priešingai, negu teikia Froido super ego teorija, jis sukuria juos savyje ne susivienydamas su motina ir tėvu, bet susikurdamas motinišką sąžinę, pagrįstą gebėjimu mylėti, ir tėvišką sąžinę, pagrįstą savu protu ir vertinimu. Tada subrendęs žmogus myli pagal savo motinišką ir tėvišką sąžinę, nors ir atrodo, kad jos viena kitai prieštarauja. Jei jis vadovaujasi vien tėviškąja sąžine, būtų žiaurus ir nežmoniškas. Jei vadovautųsi vien moteriškąja, bijotų pats vertinti ir taip stabdytų savo ir kitų vystymąsi.
Šis perėjimas nuo motinos centriškumo prie tėvo centriškumo ir prie galutinės jų sintezės lemia dvasinę sveikatą, brandą. Nesėkmės šiame kelyje yra visokių neurozių priežastis. Nors tai išeina už mūsų knygos problematikos, pateiksiu keletą trumpų paaiškinimų.
Viena iš neurotinio vystymosi priežasčių gali būti tai, kad berniukas turi mylinčią, bet pernelyg slopinančią ar valdingą motiną, ir silpną, nesidomintį juo tėvą. Šiuo atveju jis gali visiškai prisirišti prie motinos ir išaugti bejėgiu, bevaliu žmogumi su visomis receptyvios asmenybės savybėmis, kuris gali tik imti, kurį reikia ginti, globoti, kuriam trūksta tėvo savybių: drausmės, nepriklausomybės, gebėjimo savarankiškai kurti savo gyvenimą. Jis gali mėginti ieškoti "motinų" kiekviename - kartais moteryse, kartais vyruose - nuolat pasigesti jų autoriteto ar jėgos. Jei motina yra šalta, abejinga ir valdinga, vaikas gali perkelti savo motiniškos globos poreikį į tėvą arba jį pakeičiantį asmenį - šiuo atveju rezultatas bus beveik toks pat kaip ir pirmuoju - arba vienpusiškoje tėvo įtakoje jis išsivystys į aklai paklusnų įstatymo raidei, tvarkai ir autoritetui asmenį, netikintį, kad galima būtų besąlygiškai jį mylėti. Šitokia charakterio raida dar labiau tikėtina, jei tėvas yra valdingas ir tuo pat metu stipriai prisirišęs prie sūnaus. Visoms šioms neurozėms būdinga tai, kad vienas principas - motiniškasis ar tėviškasis - neišsivystė arba (o tai yra dar aštresnės neurozės priežastis) motinos ir tėvo vaidmenys susikeitė vietomis ir išoriškai, ir asmens viduje. Tolesnis tyrimas gali parodyti, kad tam tikri neurozės tipai (pvz., manijos neurozė) vystosi labiau dėl vienašališkos tėvo įtakos, kitos neurozės (isterija, alkoholizmas, nesugebėjimas savęs įvertinti ir realistiškai žvelgti į gyvenimą, depresiją) kyla iš vienašališkos motinos įtakos.
[/HR]
3. Meilės objektai
Meilė - tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia - objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik "mylimą" asmenį. Apie šią klaidą mes jau kalbėjome. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: "Aš tave myliu", turiu būti pasirengęs sakyti: "Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu ir save".
Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.
a) broliška meilė
Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia aš įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Jei aš išplėtojau savo gebėjimą mylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė - tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Broliška meilė remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, inteligencijos, pažinimo skirtumai yra nežymūs palyginti su pačia žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms. Tam, kad pajustum šį tapatumą, būtina įsismelkti nuo išorės prie prasmės. Jei aš su kitu žmogum bendrauju tik išoriškai, aš matau tik skirtumus, tik tai, kas mus skiria. Jei aš įsiskverbiu į gelmę, suvokiu mūsų tapatumą, mūsų brolybės faktą. Toks ryšys iš centro į centrą, o ne nuo periferijos prie periferijos, - yra "centruotas ryšys". Tai puikiai išreiškė Simone Weil: "Tie patys žodžiai, pavyzdžiui, vyras sako žmonai: "Aš tave myliu" - gali būti banalūs ar nuostabūs, priklausomai nuo to, kaip jie pasakomi. O tai priklauso nuo žmogiškosios būtybės gelmės, iš kurios jie plaukia, ir visos valios pastangos čia yra bejėgės ką nors pakeisti. Ir stebuklingo sutapimo dėka jie pasiekia tą patį lygmenį kitame žmoguje. Todėl klausytojas gali atskirti, jei tik jis apskritai sugeba suvokti, ko verti yra žodžiai".
Broliškoji meilė yra meilė tarp lygių: bet, aišku, net ir lygūs nėra visada "lygūs"; tik tiek, kad visi mes esame žmonės, visi reikalingi pagalbos. Šiandien aš, rytoj tu... Bet tas pagalbos poreikis nereiškia, kad vienas yra bejėgis, o kitas galingas. Bejėgiškumas yra praeinanti sąlyga. Gebėjimas atsistoti ir eiti savo kojomis yra pastovus ir visiems bendras.
Taigi meilė bejėgiui, meilė vargšui ir svetimam yra broliškos meilės pradžia. Mylėti savo kūną ir kraują nėra laimėjimas. Gyvulys taip pat myli savo jauniklius ir jais rūpinasi. Bejėgis myli savo gelbėtoją, nes jo gyvenimas priklauso nuo jo; vaikas myli savo tėvus, nes jam reikia jų pagalbos. Tik ten, kur meilė nesiekia kokios nors naudos, ji ima skleistis. Ne veltui Senajame Testamente pagrindinis žmogaus meilės objektas yra vargšas nepažįstamasis, našlaitė ar našlaitis, ar netgi tautos priešas, egiptietis ar edomitas. Užjausdamas kenčiantį, žmogus pažadina meilę savo broliui; net meilėje sau jis taip pat myli tą, kuris reikalingas pagalbos, silpnas, nesaugus. Užuojautoje esama pažinimo ir susitapatinimo: "Jūs pažįstate svetimojo širdį, - sako Senasis Testamentas, - nes patys buvote svetimais Egipto žemėje ...todėl mylėkite nepažįstamąjį".
b) motinos meilė
Mes jau kalbėjome apie motinos meilės prigimtį ankstesniame skyriuje ir aptarėme skirtumą tarp motiniškos ir tėviškos meilės. Motinos meilė, kaip sakiau, yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Bet prie šio apibūdinimo kai ką reikėtų pridurti. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis - rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, kaip nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, puiku gyventi šioje žemėje! Šie du motiniškos meilės bruožai labai koncentruotai išreikšti Biblijos pasakojime apie tvėrimą. Dievas sukūrė pasaulį, žmogų. Tai susiję su paprastu rūpesčiu ir būties teigimu. Bet Dievas eina toliau. Kitą dieną, kai gamta ir žmogus jau buvo sukurti, Dievas tarė: "Tai yra gerai". Kitas motiniškos meilės žingsnis - išmokyti vaiką jausti: gera gimti; tai įdiegia jame meilę gyvenimui, ne tik norą likti gyvam. Ta pati idėja slypi ir kitoje Biblijos simbolikoje. Pažadėtoji žemė (žemė visados yra motinos simbolis) aprašyta kaip "pertekusi pieno ir medaus"; pienas yra pirmojo meilės lygmens - rūpesčio ir teigimo - simbolis. Medus simbolizuoja gyvenimo saldybę, meilę jam ir džiaugsmą dėl to, kad gyveni. Dauguma motinų gali duoti "pieną", bet nedaugelis gali duoti taip pat ir "medų". Tam, kad galėtų duoti medų, motina turi būti ne tik "gera motina", bet ir laimingas žmogus - tikslą pasiekia nedaugelis. Poveikis vaikui yra labai didelis. Motinos meilė gyvenimui yra tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia visą vaiko asmenybę; iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų - ir tarp suaugusių - tuos, kurie gavo tik "pieną", ir tuos, kurie gavo "pieną" ir "medų".
Kitaip negu broliška ar erotinė meilė, meilė tarp lygių, ryšys tarp motinos ir vaiko pačia savo prigimtimi reiškia nelygybę, čia vienam reikia visokeriopos pagalbos, kitas ją teikia. Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu. Atrodo, tačiau, kad tikras motiniškos meilės laimėjimas - tai ne jos meilė mažam kūdikiui, bet augančiam vaikui. Iš tikrųjų didžiuma motinų myli savo vaiką tol, kol jis yra mažas ir dar visiškai nuo jos priklausomas. Daugelis moterų nori vaiko, džiaugiasi naujagimiu ir trokšta juo rūpintis. Ir taip yra nepaisant to, kad pačios nieko negauna iš kūdikio, išskyrus gal šypseną ir pasitenkinimo išraišką veide. Panašu, kad šis meilės santykis iš dalies pagrįstas instinktu ir gyvulių patelėms pasireiškia lygiai taip pat, kaip ir moterims. Nors instinktyvumo čia apstu, motinos meilę lemia išskirtinai žmogiški psichologiniai veiksniai. Narcisizmas pirmiausia išryškėja motinos meilėje, kadangi kūdikį ji jaučia kaip savo pačios dalį. Motinos meilė ir rūpestis gali virsti tik jos narcisizmo patenkinimu. Kita priežastis - tai valdžios ar nuosavybės poreikis. Bejėgis ir visiškai priklausantis nuo motinos valios vaikas natūraliai patenkina į valdingumą ir savininkiškumą linkusios moters savimeilę.
Iš tikrųjų šie motyvai ne tokie svarbūs ir bendri, kaip vadinamasis transcendencijos (savęs pažinomo) poreikis. Transcendencijos poreikis yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių, jis kyla iš savęs suvokimo, iš to, kad žmogus nėra patenkintas kūrinio vaidmeniu, kai nenori savęs laikyti tik lošimo kauliuku, išmestu iš puodelio. Jis nori jaustis kūrėju, peržengusiu pasyvų kūrinio vaidmenį. Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias - tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė teikia jos gyvenimui prasmę ir reikšmingumą. (Kadangi vyrai negali patenkinti savo transcendencijos poreikio nešiodami vaikus, to paties jie siekia kurdami daiktus ir idėjas).
Bet vaikas turi augti. Jis turi atsiskirti nuo bambagyslės, nuo motinos krūties; pagaliau jis tampa visiškai atskira būtybe. Pati motiniškos meilės esmė yra rūpintis vaiko augimu, iš to kyla poreikis atskirti vaiką nuo savęs. Čia išryškėja pagrindinis skirtumas tarp motiniškos ir erotinės meilės. Erotinėje meilėje du žmonės susivienija. Motinos meilėje du žmonės, sudarę vieną, tampa du. Motina ne tik neturi trukdyti, bet turi norėti ir skatinti vaiko savarankiškumą. Kaip tik šioje pakopoje motinos meilė tampa ypač sunkiu uždaviniu, nes reikalauja nesavanaudiškumo, gebėjimo duoti viską ir nereikalauti nieko, linkėti tik laimės mylimam. Šioje pakopoje motinos neretai suklumpa ir nesugeba įgyvendinti motiniškos meilės paskirties. Narciziška, valdinga, savininkiška motina sėkmingai gali būti mylinčia motina tik tol, kol vaikas yra mažas. Tik iš tiesų mylinti moteris, kuri yra laimingesnė duodama, negu imdama, kuri tvirta savo egzistencijoje, gali likti mylinčia motina, kai vaikas pradeda nuo jos toli.
Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.
c) erotinė meilė
Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.
Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu "įsimylėjimu"; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip jau sakėme, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. "Mylimas" asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo. Bet daugumai žmonių jų pačių asmenybė, lygiai kaip ir kitų, yra labai greitai perprantamos ir greitai išsemiamos. Jiems intymumas pasiekiamas tiesiogiai per seksualinį kontaktą. Kadangi jie kito asmens atskirtumą supranta kaip fizinį atskirtumą, tai fizinis susiliejimas jiems reiškia atskirtumo įveikimą.
Yra dar keli būdai atskirtumui įveikti. Daugelis žmonių pasakoja apie savo paties asmeninį gyvenimą, viltis ir rūpesčius, nevengdami vaikiškumo ir netgi rodydami jį, demonstruodami abstraktų interesą vis-a-vis pasauliui - visa tai naudoja atskirtumui įveikti. Net rodyti savo pyktį, neapykantą ar nesusivaldymą yra laikoma nuoširdžiu artumu, ir tai paaiškina iškreiptą potraukį tarp tokių vedusių porų, kurioms intymumas atrodo pasiekiamas tik lovoje arba kai jie duoda valią abipusei neapykantai ir pykčiui. Bet visi šie artumo būdai ilgainiui vis labiau ir labiau silpnėja. Tada jau siekiama meilės kitam asmeniui, naujam, nepažįstamajam. Ir vėl svetimas yra paverčiamas "artimu" asmeniu, ir vėl įsimylėjimo jausmas tampa įkvepiančiu ir intensyviu, ir vėl jis ima silpnėti ir baigiasi troškimu naujos pergalės, naujos meilės. Viską lydi iliuzija, kad nauja meilė iš esmės skirsis nuo ankstesniųjų. Šias iliuzijas labai stiprina seksualinio potraukio apgaulingumas.
Seksualinis potraukis siekia susijungimo. Tai anaiptol nėra vien tik fizinis apetitas, skausmingos įtampos pašalinimas. Seksualinį potraukį gali sužadinti vienatvės nerimas, noras valdyti ar būti valdomu; tuštybė, noras žeisti ar net sunaikinti "iš meilės".
Atrodo, kad seksualinis potraukis gali būti sužadintas ar lengvai susietas su bet kuria stipria emocija, iš kurių viena yra meilė. Kadangi seksualinis potraukis daugumai žmonių yra susijęs su meile, jie dažniausiai mano, kad myli vienas kitą, jei jaučia vienas kitam fizinį potraukį. Meilė gali sužadinti troškimą suartėti lytiškai; šiuo atveju fizinis ryšys neturi ydingo godumo, noro valdyti ar būti valdomam, o yra kupinas švelnumo. Jei lytinis potraukis nėra įkvėptas meilės, jei erotinė meilė kartu nėra ir broliška meilė, tai tegali būti trumpalaikis orgazminis ryšys. Lytinis suartėjimas trumpam sukuria vienybės iliuziją, nors be meilės ši "vienybė" palieka du svetimus žmones tokius pat svetimus, kokie jie buvo anksčiau. Kartais tai verčia juos gėdytis ar net neapkęsti vienas kito, nes, kai iliuzijos išsisklaido, jie dar labiau pajunta savo svetimumą. Švelnumas jokiu būdu nėra, kaip manė Froidas, seksualinio instinkto sublimacija; tai tiesioginė broliškos meilės pasekmė, besireiškianti ir fizine, ir nefizine meile. Erotinėje meilėje esama išskirtinumo, kurio nėra broliškoje meilėje ir motiniškoje meilėje. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, "mylinčius" tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas a deux: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau; jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva. Čia renkamasi tik ta prasme, kad galima atsiduoti visiškai ir visa esybe tik vienam asmeniui. Erotinė meilė atmeta meilę kitiems tik lytinio susijungimo, visuminio ir pilnavertiško įsipareigojimo aspektu, bet ne gilios broliškos meilės prasme.
Erotinė meilė, jei tai yra meilė, remiasi viena sąlyga. Tai yra meilė, kylanti iš mano būties esmės ir į kitą asmenį aš įsijaučiu tik jo (ar jos) būties esmėje. O savo esme visi žmonės yra vienodi. Visi yra Vieno dalis; visi yra Viena. Jei viskas yra taip, neturėtų būti skirtumo, kurį tu myli. Meilė iš esmės turėtų būti valios aktas, sprendimas skirti visą savo gyvenimą vienam žmogui. Tai yra iš tiesų logiškas daugelio tradicinių vedybų patvarumo pagrindas, tradicinių vedybų, kur du partneriai niekada nesirenka vienas kito, bet yra parinkti vienas kitam, ir vis dėlto tikisi abipusės meilės.
Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje ši idėja atrodo visiškai neįmanoma. Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Šiuo požiūriu matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai - o ne tai, kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys - Ievos dalis. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu - valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti - mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas.
Taip galvodami, galime prieiti prie išvados, kad meilė yra išskirtinai valios ir sprendimo aktas, todėl iš esmės nėra skirtumo, kas tie du žmonės. Ar vedybos yra kitų sukurtos, ar tai asmeninis pasirinkimas,- jei jau nuspręsta vesti, valios aktas turėtų garantuoti meilės buvimą ir tęstinumą. Šitoks požiūris nesiskaito su žmogaus prigimties ir erotinės meilės paradoksalumu. Mes visi esame Viena, ir tuo pat metu kiekvienas iš mūsų yra vienintelis, nepakartojamas. Tas pats paradoksas išlieka ir mūsų tarpusavio santykiuose. Kadangi mes visi esame viena, galime visus mylėti ta pačia broliška meile. Bet kadangi visi esame skirtingi, erotinė meilė reikalauja ypatingų, labai individualizuotų elementų, kurie egzistuoja tik tarp šių žmonių, bet ne tarp visų.
Taigi abu požiūriai: vienas - erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras - erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis.
d) meilė sau
(Paulius Tilichas savo "Sveikosios visuomenės" apžvalgoje "Pastoriškoje psichologijoje" 1955 rugsėjo mėn. pasiūlė, kad geriau būtų vengti dviprasmiško termino "meilė sau" ir vietoj jo naudoti "natūralus savęs įtvirtinimas" ar "paradoksalus savęs vertinimas". Suvokdamas tų siūlymų gerąsias puses, aš vis dėlto negaliu sutikti su jais. Termine "meilė sau" - paradoksalūs meilės sau elementai akivaizdesni. Taip pabrėžiama, kad meilė yra santykis, vienodas visiems objektams, vadinasi, ir sau pačiam. Nereikia pamiršti, kad terminas "meilė sau" ta prasme, kuria mes naudojame, turi istoriją. Biblija kalba apie meilę sau, kai reikalauja "mylėti savo artimą kaip save patį", ir Meistras Eckhartas Kalba apie meilę sau labai panašia prasme.)
Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora - mylėti kitus, o save mylėti - nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie "piktžaizdę". Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus - tai meilė, o kai į save - meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris.
Kyla šie klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina tezę, kad tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešybės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis savo intelektualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar "jis" nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaidmens? Ar jo savanaudiškumas tapatus jo meilei sau, o gal jį ir gimdo kaip tik jos trūkumas?
Prieš pradėdami aiškintis psichologinius savanaudiškumo ir meilės sau ypatumus, turėtume išryškinti požiūrio, kad meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginę klaidą. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau - aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties. Doktrina, kuri teigtų tokį išskirtinumą, atrodytų iš vidaus prieštaringa. Biblijos išmintis: "Mylėk savo artimą kaip patį save" teigia, kad pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui, meilė ir savo paties savasties pažinimas neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.
Dabar prieiname prie pagrindinių psichologinių prielaidų, mūsų argumentų. Esminės prielaidos yra šios: ne tik kiti, bet ir mes patys esame mūsų jausmų ir nuostatų "obejktai"; santykiai su kitais ir su savimi yra ne priešingi, o iš esmės susiję. Aptariamąja prasme tai reiškia: meilė kitiems ir meilė sau nėra priešybės. Atvirkščiai, meilė sau būdinga visiems, kurie geba mylėti kitus. Meilė iš esmės yra nedaloma, nes negalima padalinti ryšio tarp savo savasties ir objektų. Tikroji meilė yra produktyvumo išraiška ir apima rūpestį, pagarbą, atsakomybę, žinojimą. Tai ne kieno nors sukeltas "susijaudinimas", bet veiklus augimo ir laimės mylimam asmeniui siekimas, slypintis kiekvieno gebėjime mylėti.
Meilė kam nors yra meilės galios įgyvendinimas ir susitelkimas. Besąlygiškas teigimas, esantis meilėje, nukreipiamas mylimajam, kaip esminių žmogiškų galių įkūnijimas. Meilė vienam žmogui tuo pačiu reiškia meilę žmogui apskritai. "Darbo pasidalijimas", anot Viljamo Džeimso, kai mylime savo šeimą, bet esame bejausmiai "svetimiems", reiškia nesugebėjimą mylėti. Meilė žmogui - tai ne abstrakcija, kaip dažnai manoma, einanti po meilės atskiram žmogui, bet jos prielaida, jos mokomės mylėdami konkretų individą.
Reiškia, kad aš, kaip ir bet kuris kitas žmogus, taip pat galiu būti savo paties meilės objektas. Gyvenimo laimės, augimo, laisvės teigimas grindžiamas gebėjimu mylėti, t.y. rūpesčiu, pagarba, atsakomybe ir žinojimu. Jei individas gali mylėti produktyviai, jis myli ir save; jei jis gali mylėti tik kitus, jis iš viso nesugeba mylėti.
Laikydami, kad meilė sau ir meilė kitiems iš esmės yra susijusios, kaip galėtume paaiškinti savanaudiškumą, akivaizdžiai atsiribojantį nuo bet kokio rūpesčio kitais? Savanaudiškas žmogus domisi tik savimi, nori visko tik sau, nejaučia jokio pasitenkinimo duodamas, o tik gaudamas. Toks žmogus pasaulį vertina tik tuo požiūriu, ką iš jo galima gauti; jis nesidomi kitų reikmėmis, nereiškia pagarbos jų orumui ar asmenybės vientisumui. Jis iš tikrųjų negali matyti nieko, išskyrus save; viską vertina tik pagal naudą sau; iš esmės jis nepajėgus mylėti. Ar tai neįrodo, kad rūpestis kitais ir rūpestis savimi yra priešybės? Būtų taip, jei savanaudiškumas ir meilė sau būtų vienas ir tas pats. Bet tai neteisinga prielaida, vedanti į begales klaidingų išvadų. Savanaudiškumas ir meilė sau ne tik kad netapatūs, bet iš tikrųjų vienas kitam priešingi dalykai. Savanaudis žmogus myli save ne per daug, o per mažai, tiesą sakant, jis neapkenčia savęs. Jo nepasitenkinimas ir nesirūpinimas savimi yra tik viena jo produktyvumo trūkumo išraiškų, tai jį sekina ir slopina. Jis neišvengiamai jaučiasi nelaimingas ir nerimastingai taikosi nutverti iš gyvenimo tų malonumų, kuriuos pats sau yra uždraudęs. Nors atrodo, kad jis perdaug rūpinasi savimi, iš tiesų jis tik nesėkmingai mėgina paslėpti ar kompensuoti nevykusį rūpinimąsi savo realia savastimi. Froidas laikė savanaudį asmenį narcistiniu, kadangi jis nugręžia savo meilę nuo kitų ir nukreipia į savo asmenį. Savanaudžiai žmonės iš tiesų nėra pajėgūs mylėti kitų, bet jie lygiai taip pat nepajėgūs mylėti ir savęs.
Savanaudiškumas pasidarys aiškesnis, jei palyginsime jį su godžia pernelyg rūpestingos mamos globa. Ji iš tiesų tiki, kad rūpinasi savo vaiku, nors pasąmonėje skiria gilų priešiškumą savo rūpesčio objektui. Ji pernelyg globoja ne todėl, kad per daug myli savo vaiką, bet todėl, kad jai reikia paslėpti nesugebėjimą jį mylėti iš tikrųjų.
Ši savanaudiškumo samprata sukurta, remiantis neurotinio "nesavanaudiškumo" psichoanalitiniais stebėjimais. Pastebėta, kad neurotikai, kenčiantys dėl šio simptomo, lygiai taip pat skundžiasi depresija, nuovargiu, negalia dirbti, nesėkmėmis meilės santykiuose ir panašiais simptomais. Paprastai nesavanaudiškumas nėra suvokiamas kaip "simptomas", dažniausiai tai laikoma viską atperkančia charakterio savybe, kuria žmonės linkę puikuotis. "Nesavanaudis" žmogus nieko nenori sau, "jis gyvena dėl kitų", jis didžiuojasi, kad nelaiko savęs reikšmingu. Jis sutrinka suvokęs, kad nepaisant jo nesavanaudiškumo, yra nelaimingas, kad jo santykiai net su artimais žmonėmis nėra patenkinami. Analizė rodo, kad jo nesavanaudiškumas niekuo nesiskiria nuo kitų simptomų, kad yra tik vienas iš jų, bet, tiesą sakant, vienas iš svarbiausių, kad jo galios mylėti ir džiaugtis yra paralyžuotos, kad jis yra apimtas priešiškumo gyvenimui, todėl už nesavanaudiškumo fasado slypi subtilus, bet ne mažesnis egocentrizmas. Šis asmuo gali būti išgydytas tik tuo atveju, jei jo nesavanaudiškumas bus įvertintas kaip neurozės požymis, tada galima bus atitaisyti iš jo kylantį neproduktyvumą ir visas kitas problemas.
Nesveika "nesavanaudiškumo" prigimtis atsiskleidžia poveikiu kitiems, o mūsų kultūroje tai dažniausiai yra "nesavanaudiškų" motinų įtaka jos vaikams. Jos tikisi, kad jų nesavanaudiškumo dėka vaikai patirs, ką reiškia būti mylimam ir išmoks patys mylėti. Jos nesavanaudiškumo poveikis, aišku, visiškai neatitinka jos lūkesčių. Jos vaikai nepanašūs į žmones, kurie yra laimingi dėl to, kad yra mylimi; jie yra neramūs, įsitempę, bijo motinos atitolimo ir stengiasi gyventi taip, kad pateisintų jos lūkesčius. Paprastai jie yra paveikti užslėpto motinos priešiškumo gyvenimui, kurį jie labiau jaučia, negu sąmoningai suvokia ir, pagaliau, jie patys tuo persiima. "Nesavanaudiškos" motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos "nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo. Kas pastebėjo tikrai save mylinčios motinos poveikį, galėjo įsitikinti, kad labiausiai vaikui padeda suvokti, kas yra meilė, džiaugsmas ir laimė, tai tokios motinos meilė.
Šias mintis apie meilę sau geriausiai apibūdina Meisterio Eskharto žodžiai "Jei jūs mylite save, jūs mylite ir visus kitus, kaip patys save. Jei jūs mylite kitą asmenį mažiau negu save, tai jums nepavyks iš tiesų pamilti nė savęs, bet jeigu jūs mylite visus vienodai, jūs mylėsite juos tarsi vieną asmenį, ir tas asmuo podraug yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi didis ir teisingas yra tas, kas mylėdamas save vienodai myli ir visus kitus". (Meister Eckhart, trans. by R.B.Blakeny, London, Watkins. 1955).
e) meilė Dievui
Jau buvo pabrėžta, kad mūsų troškimas mylėti kyla iš vienišumo jausmo, kuris sukelia poreikį įveikti vienatvės nerimą per sąryšio išgyvenimą. Religinė meilės forma, kuri vadinama meile Dievui, psichologiškai niekuo nesiskiria. Ją sukelia būtinybė įveikti vienatvę ir rasti sąryšį.
Iš tiesų meilė Dievui gali būti tokia pat įvairialypė, kaip ir meilė žmogui, tik dažnai gali skirtingai reikštis.
Visose teistinėse religijose - nesvarbu, ar jos būtų politeistinės, ar monoteistinės - Dievas yra aukščiausia vertybė, labiausiai geidžiamas gėris. Taigi išskirtinė Dievo reikšmė priklauso nuo to, ko žmogus labiausiai geidžia. Todėl norint suvokti Dievo sampratą, reikia įsigilinti į Dievą garbinančio žmogaus charakterio sandarą.
Žmonių giminės vystymąsi, kiek mes jį pažįstame, galima būtų apibūdinti kaip palaipsnį žmogaus išsiskyrimą iš gamtos, iš motinos, iš kraujo ir žemės ryšių. Žmogaus istorijos pradžioje, nors ir praradęs pirminę vienybę su gamta, žmogus dar laikosi šių pirminių ryšių. Jis jaučiasi saugus grįždamas atgal, atgaudamas šiuos ryšius. Jis vis dar mano esąs tapatus gyvulių ir medžių pasauliui ir stengiasi apčiuopti sąryšį, likdamas vienybėje su gamtos pasauliu. Daugelis primityviųjų religijų liudija šį išsivystymo lygį. Gyvulys paverčiamas totemu, kiekvienas dėvi gyvulio kaukę iškilmingiausiuose religiniuose aktuose, kare; žmogus garbina gyvulį kaip Dievą. Vėlesnėse raidos pakopose, kai žmogaus gebėjimai jau išsirutulioja iki amatų ir menų lygio, kai žmogus nebėra priklausomas nuo gamtos malonių - randamų vaisių ir sumedžiojamų gyvulių - savo paties rankų tvarinį jis transformuoja į Dievą. Tai yra pakopa, kai garbinami stabai iš molio, sidabro ar aukso. Žmogus projektuoja savo paties jėgas ir gebėjimus į daiktus, kuriuos pats padaro, ir taip susvetimėjusia forma garbina savo šaunumą, tai, kas priklauso jam. Dar vėlesnėje pakopoje žmogus suteikia savo dievams žmogiškųjų būtybių pavidalą. Galėtų atrodyti, kad taip galėjo atsitikti tik tada, kai jis labiausiai suvokė save, kai suprato, kad žmogus yra pats reikšmingiausias ir sudėtingiausias "daiktas" pasaulyje. Šioje antropomorfinėje dievų garbinimo fazėje ryškėja dvi raidos kryptys. Viena orientuojasi į moterišką ir vyrišką dievų prigimtį, kita - į paties žmogaus brandos lygį, lemiantį tiek jo dievų prigimtį, tiek jo meilės pobūdį. Pirmiausia aptarkime religijos raidą nuo matriarchalinės prie patriarchalinės. Didžių ir išskirtinių Bochofeno ir Morgano atradimų XIX_a. viduryje dėka, nepaisant didelio akademinių sluoksnių pasipriešinimo, labai mažai beliko abejonių dėl to, kad daugelyje kultūrų prieš patriarchalinę būta matriarchalinės religijos fazės. Matriarchalinėje fazėje aukščiausia esybė yra motina. Ji yra deivė, taip pat didžiausias autoritetas šeimoje ir visuomenėje. Tam, kad suvoktume matriarchalinės religijos esmę, derėtų prisiminti, kas buvo sakyta apie motinos meilę. Motinos meilė yra besąlygiška, ji yra visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įsigyjama. Ji tekia mylimam asmeniui palaimos jausmą, be jos apima nereikalingumo ir nevilties jausmas. Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie "geri", paklusnūs ir vykdo visus jos norus ar komandas. Motinos meilė remiasi lygybe. Visi žmonės yra lygūs, nes visi yra motinos vaikai, Motinos Žemės vaikai.
Kita žmonijos vystymosi stadija gerai mums žinoma, tad nereikalauja jokių išvedžiojimų ir rekonstrukcijų, tai yra patriarchatas. Šiuo laikotarpiu motina netenka vadovaujančios padėties ir tėvas tampa Aukščiausia Esybe ir religijoje, ir visuomenėje. Tėvo meilės prigimtis tokia, kad jis kelia reikalavimus, kuria principus ir įstatymus, o jo meilė vaikui priklauso nuo pastarojo paklusnumo. Jam labiausiai patinka panašiausias į jį ir paklusniausias sūnus, kuris labiausiai tinka būti jo įpėdiniu ir jo nuosavybės paveldėtoju. (Patriarchalinė visuomenė atsiranda kartu su privačios nuosavybės atsiradimu.) Todėl patriarchalinė visuomenė yra hierarchinė, brolių lygybė užleidžia kelią konkurencijai ir tarpusavio vaidams.
Ar mes galvosime apie Indijos, Egipto ar Graikijos kultūras, ar apie žydų, krikščionių, ar islamo religijas, mes būsime patriarchaliniame pasaulyje su vyriškais dievais, tarp kurių vienas svarbiausias dievas valdo kitus arba kur visi dievai yra panaikinti, išskyrus vieną - tikrąjį Dievą. Kadangi motiniškos meilės troškimas negali išnykti iš žmogaus širdies, nieko neturi stebinti, kad mylinčios motinos figūra niekada neišnyksta iš panteono. Žydų religijoje motiniški Dievo bruožai lengvai atpažįstami įvairiose narcisizmo atmainose. Katalikybėje Motiną simbolizuoja Bažnyčia ir skaisčiausioji Marija. Net protestantizme Motinos figūra visiškai neišnyksta ir išlieka užslėpta forma. Svarbiausias Liuterio principas skelbia, kad niekas iš to, ką žmogus daro, negali garantuoti Dievo meilės. Dievo meilė yra malonė, būti religingam - reiškia tikėti ta malone ir tuo pačiu save laikyti mažu ir bejėgiu; jokie geri darbai negali daryti įtakos Dievui ar priversti Jį mus mylėti, kaip tvirtina katalikų doktrina. Katalikiškoje gerų darbų doktrinoje atpažįstame patriarchalizmą: aš galiu pelnyti tėvo meilę būdamas klusnus ir vykdydamas visus jo reikalavimus. O liuteronų doktrinoje, nepaisant ryškaus patriarchalinio jos pobūdžio, slypi matriarchalinis elementas. Motinos meilė negali būti užsitarnauta - arba ji yra, arba jos nėra; visa, ką aš galiu - tai tikėti (kaip Psalmyne sakoma: "Tu davei tikėjimą mano motinos krūtimis") ir tapti bejėgiu, silpnu vaiku. Bet Liuterio tikėjimas ypatingas tuo, kad motinos vaizdinys čia užleidžia vietą tėvui; vietoje tikrumo, kad esi motinos mylimas, atsiranda nuolatinė abejonė, ar gali tikėtis besąlyginės tėvo meilės.
Aš aptariau skirtumus tarp matriarchalinių ir patriarchalinių elementų religijoje tam, kad parodyčiau, jog meilės Dievui pobūdis priklauso nuo to, kodėl požiūriai religijoje vyrauja. Patriarchalinis požiūris verčia mylėti Dievą kaip tėvą; aš suvokiu jį kaip teisingą, griežtą, nes jis baudžia ir atlygina; ir pagaliau jis išsirinks mane kaip mylimiausią sūnų, kaip Dievas išsirinko Abraomą - Izraelį, kaip Izaokas išsirinko Jokūbą, kaip Dievas išsirinko savo mylimiausią tautą. Matriarchalinės religijos požiūriu aš myliu Dievą kaip visa apglėbiančią motiną. Aš tikiu jos meile, ir nesvarbu, kad esu vargšas ir bejėgis, nesvarbu, kad esu nuodėmingas, ji vis tiek mane mylės, neiškeis į jokį kitą vaiką; kas man beatsitiktų, ji vis vien mane išgelbės, išvaduos, ateis. Nėra reikalo sakyti, kad mano meilė Dievui ir Dievo meilė man yra neatsiejamos. Jei Dievas yra tėvas, jis myli mane kaip sūnų, o aš myliu jį kaip tėvą. Jei Dievas yra motina, tai sąlygoja jos ir mano meilę.
Šis skirtumas tarp motiniškų ir tėviškų meilės Dievui aspektų yra, aišku, tik vienas iš veiksnių, lemiančių meilės prigimtį; kitas veiksnys - individo subrendimo laipsnis, išreikštas jo susikurtoje Dievo koncepcijoje ir jo meilėje Dievui.
Žmonija vystėsi nuo matriarchalinės prie patriarchalinės visuomenės, tas pat vyko ir religijoje, todėl tolesnį meilės brendimą galime pasekti patriarchalinės religijos vystymesi. (Tai ypač būdinga monoteistinėms Vakarų religijoms, Indijos religijose motinos figūros išlaiko didelę įtaką, pavyzdžiui deivės Kali vaizdinyje; budizme ir daosizme dievo - ar deivės - samprata neturi esminės reikšmės arba yra visai eliminuota.) Pradžioje mes matome Dievą, despotišką ir pavydų, savo paties sukurtą žmogų jis laiko savo nuosavybe, su kuria galima daryti viską, ką tik panorės. Šioje religijos pakopoje Dievas išvaro žmogų iš rojaus, kadangi šis paragavo pažinimo medžio vaisiaus ir pats galėjo tapti Dievu; šioje pakopoje Dievas nutaria sunaikinti žmonių giminę Tvanu, kadangi nė vienas iš jų neįtiko, išskyrus mylimiausią jo sūnų Nojų; šioje pakopoje Dievas reikalauja iš Abraomo nužudyti savo vienintelį sūnų Izaoką ir taip per begalinį paklusnumą įrodyti savo meilę Dievui. Bet tuo pačiu prasideda nauja pakopa; Dievas kartu su Nojumi pasirašo sutartį, kurioje pasižada niekada daugiau nebenaikinti žmonių giminės; šia sutartimi Dievas save suvaržo. Dabar jį riboja ne tik jo duoti pažadai, bet ir jo paties principai, tokie kaip teisingumas, todėl Dievui tenka nusileisti Abraomo reikalavimams ir pagailėti Sodomos, jei ten atsirastu bent dešimt teisuolių. Bet Dievas kinta toliau, despotiškas genties vadas tampa mylinčiu tėvu, suvaržytu savo paties iškeltų principų; tolesnėje raidoje Dievo asmuo virsta jo paties iškeltų principų, tokių kaip teisingumas, tiesa ir meilė simboliu. Dievas yra tiesa, Dievas yra teisingumas. Dievas nustoja būti asmeniu, žmogumi, tėvu; jis tampa reiškinių įvairovėje slypinčios vienybės simboliu, įvaizdžiu gėlės, kuri iš dvasinės sėklos išaugs žmogaus viduje. Dievas negali turėti vardo. Vardas visada žymi asmenį, kažką apibrėžia. Kaip gali Dievas turėti vardą, jei nėra nei asmuo, nei daiktas?
Ryškiausiai šį pokytį išreiškia Biblijos pasakojimas apie Dievo apsireiškimą Mozei. Kai Mozė pasakė, kad hebrajai juo nebetiki, kad Dievas jį siuntė, bet jis negali jiems pasakyti Dievo vardo (kaip gali stabmeldžiai priimti bevardį Dievą, jei pati stabo esmė yra jo vardas?). Dievas padarė nuolaidą. Jis pasakė Mozei, kad jo vardas yra "Aš esu tampantis tuo, kuo esu tampantis?" "Aš-esu-tampantis-tai mano vardas". "Aš-esu-tampantis" reiškia, kad Dievas nėra baigtinis, nėra asmuo, nėra "būtybė". Adekvačiausias šio sakinio vertimas būtų: pasakyk jiems, kad "mano vardas yra bevardis".
Draudimas kurti bet kokį Dievo įvaizdį, tarti Dievo vardą be reikalo, netgi iš viso tarti tą vardą siekia to paties tikslo - išlaisvinti žmogų nuo minties, kad Dievas yra tėvas, kad jis yra asmuo. Tolesnėje teologijos raidoje idėja virto principu, kad Dievui neturi būti suteikiami jokie teigiami atributai. Sakyti apie Dievą, kad jis yra protingas, stiprus, geras, tai reiškia teigti, kad jis yra asmuo; daugiausia, ką aš galiu padaryti, tai pasakyti, kuo Dievas nėra, nurodyti negatyvius požymius, tvirtinti, kad jis nėra ribotas, nėra negeras, nėra neteisingas. Juo daugiau aš žinau, kuo Dievas nėra, juo daugiau aš gaunu žinių apie Dievą.
Tolesnė monoteizmo raida veda tik prie vienos išvados: neminėti Dievo vardo iš viso, nekalbėti apie Dievą. Tada Dievas tampa tuo, kuo jis potencialiai yra monoteistinėje teologijoje, bevardis Vienis, neišreiškiama gyvenimo jėga, vedanti į vieningumą, slypintį po fenomenų pasauliu, visos egzistencijos pamatas, Dievas tampa tiesa, meile, teisingumu. Dievas esu Aš tiek, kiek aš esu žmogiškas.
Visiškai aišku, kad ši raida nuo antropomorfinio prie grynai monoteistinio principo lėmė pokyčius meilės Dievui prigimtyje. Abraomo Dievą galima mylėti, bijoti jo kaip tėvo, kartais jis atleidžia, kartais ima viršų jo pyktis. Jei Dievas yra tėvas, tai aš esu jo vaikas. Aš dar visiškai neišsivaduoju nuo savimeiliškos visažinystės ir visagalybės noro. Aš dar nesuvokiau objektyvaus savo, kaip žmogaus būtybės, ribotumo, savo nežinojimo, savo bejėgiškumo. Aš vis dar kaip vaikas šaukiuosi tėvo, kuris apsaugotų mane, rūpintųsi manimi, baustų mane, pasigendu tėvo, kuris myli mane, kai aš jo klausau, kurį galima palenkti garbinimu ir kuris pyksta už nepaklusnumą. Akivaizdu, kad dauguma žmonių savo asmeniniame vystymesi nėra peržengę šio infantiliško lygmens, tuo pačiu tikėjimas Dievu daugumai žmonių tėra tikėjimas kiekvienam padedančiu tėvu - vaikiška iliuzija. Nors šią religijos sampratą jau yra įveikę didieji žmonijos mokytojai, taigi nedidelė žmonijos dalis, daugumai žmonių ji ir toliau tebelieka vyraujančia religijos forma.
Todėl Froido pateikta Dievo idėjos kritika yra visai teisinga. Tačiau jis, aišku, klydo nepastebėjęs kito monoteistinės religijos aspekto, jos tikrosios esmės, kuri logiškai veda į visišką šios Dievo sampratos neigimą. Tikrai religingas asmuo, suvokiantis monoteistinės religijos esmę, nieko neprašo, nieko nelaukia iš Dievo, jis myli Dievą ne kaip vaikas myli tėvą ar motiną, jis jau yra įgavęs kuklumo, todėl suvokia savo ribotumą bent tiek, kad žino, jog nieko nežino apie Dievą. Dievas jam yra simbolis, kuriuo žmogus savo vystymosi pradinėse pakopose yra išreiškęs visumą to, ko žmogus siekia; dvasinio pasaulio erdvę, meilę, tiesą, teisingumą. Jis tiki principais, kuriozu reglamentuoja "Dievas", jis ieško tiesos, gyvena meilėje ir teisingume ir laiko gyvenimą tiek vertingu, kiek jame yra galimybių vis geriau atskleisti savo žmogiškąsias galias - vienintelę tikrovę, kaip vienintelį "didžiausio rūpesčio tikslą", objektą; pagaliau jis niekada nekalba apie Dievą - net nemini jo vardo. Mylėti Dievą, jei jau ryžtumėmės panaudoti šį žodį, reikštų aistringai siekti visiškai atskleisti savo sugebėjimą mylėti, o šito įgyvendinimą kiekviename iš mūsų simbolizuoja "Dievas".
Šiuo požiūriu monoteistinio galvojimo logika veda prie bet kurios "teologijos", bet kurio žinojimo apie Dievą neigimo. Tačiau reiktų skirti radikalų neteologinį požiūrį nuo neteistinių sistemų, pavyzdžiui, ankstyvojo budizmo arba daosizmo.
Visos teistinės sistemos, net ir neteologinės, mistiškosios, remiasi prielaida, kad yra dvasinė realybė, kuri yra transcendentinė žmogui, kuri teikia prasmę ir vertę žmogaus vidinėms galioms, jo išsigelbėjimo bei dvasinio gimimo siekiui. Neteistinėse sistemose nėra dvasinio lygmens anapus žmogaus ar transcendenciško jam. Meilė, protas ir teisingumas realiai egzistuoja kaip tik todėl ir tik tiek, kiek žmogus pajėgia atskleisti šias galias savyje. Šiuo požiūriu nėra kitos gyvenimo prasmės, išskyrus tą, kurią žmogus pats jam teikia, jis tiek įveikia savo vienišumą, kiek padeda kitam.
Noriu pabrėžti, kad aš pats, kalbėdamas apie meilę Dievui, negalvoju teistinės sampratos sąvokomis, kad ir mano požiūriu Dievo samprata yra istoriškai sąlygota, kad ja žmogus išreiškia savo paties aukštesniųjų galių patyrimą, savo tiesos ir vienybės siekį konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Tačiau aš tikiu, kad, nors griežto monoteizmo išvados ir neteizmo didžiausias rūpestis dvasine tikrove yra du skirtingi požiūriai, jie neturėtų naikinti vienas kitą.
Čia išryškėja dar vienas meilės Dievui bruožas, kurį reiktų aptarti, idant visiškai suprastume klausimo sudėtingumą. Aš kalbu apie esminį religinių nuostatų skirtumą Rytuose (Kinija ir Indija) ir Vakaruose; tas skirtumas gali būti išreikštas logikos sąvokomis. Nuo Aristotelio Vakarų pasaulis vadovaujasi aristotelinės filosofijos principais. Ši logika grindžiama tapatybės dėsniu, teigiančiu, kad A yra A, priešybės dėsniu (A nėra ne A) ir trečio nebuvimo dėsniu (A negali būti ir A, ir ne A arba nei A, nei ne A). Aristotelis paaiškina šį požiūrį taip: "Nėra galima tam pačiam daiktui tuo pačiu metu priklausyti ir nepriklausyti tam pačiam daiktui tuo pačiu atžvilgiu ir, jei kurie kiti skirtumai gali iškilti ir papildyti dialektinius prieštaravimus, tebūnie jie iškelti. Taigi tai yra tikriausias iš visų principų...".
Ši Aristotelio logikos aksioma yra taip stipriai paveikusi mūsų mąstymo įpročius, kad taip galvoti jau tapo visiškai "natūralu" ir "savaime suprantama", kita vertus, teiginys, kad X yra A ir nėra A, atrodo beprasmis (aišku, teiginys apibrėžia subjektą X duotuoju laiku, ne X dabar ir X vėliau, ar kai vienas X subjektas priešinamas kitam).
Logika, priešingai aristotelinei, gali būti pavadinta paradoksaliąja logika. Ji teigia, kad A ir ne A neišskiria vienas kito kaip X predikatai. Paradoksalioji logika vyravo Kinijoje ir Indijoje, Heraklito filosofijoje ir dabar vėl dialektikos vardu ji atgijo Hėgelio ir Markso filosofijoje. Pagrindinis paradoksaliosios logikos principas buvo labai aiškiai suformuluotas Lao-tse. "Tikrai teisingi žodžiai atrodo paradoksalūs". Iš Chuang-tzu: "Tai, kas yra tas, yra anas. Tai, kas nėra tas, taip pat yra anas". Šios paradoksaliosios logikos formuluotės yra teigiamos: tai yra ir to nėra. Kita formuluotė yra neigiama: "Tai yra nei tas, nei anas". Pirmoji minties išraiška dažnesnė daosistiniam mąstymui, Heraklito ir vėl Hėgelio dialektikoje, o antroji - Indijos filosofijoje.
Nors aristotelinės ir paradoksaliosios logikos skirtumų detalesnis aiškinimas peržengia šios knygos objekto ribas, pateiksiu keletą iliustracijų, kad tie principai taptų aiškesni. Vakaruose paradoksalioji logika labiausiai atsiskleidė Heraklito filosofijoje. Jis teigia, kad priešybių vienybė yra visokios būties pagrindas. "Jie nesupranta, - sako jis, - kad viskas yra Viena, priešiška savyje ir tapatu sau; konfliktiška harmonija kaip styga lyroje". Ar dar ryškiau: "Mes įeiname į tą pačią upę, ir vis dėl to ne į tą pačią, tai esame mes ir ne mes. Arba: "Viena ir tas pats pasireiškia daiktuose kaip gyvas ir miręs, prabudęs ir miegąs, jaunas ir senas".
Lao-tse filosofijoje ta pati idėja yra išreikšta labiau poetiška forma. Būdingas daosistinio samprotavimo pavyzdys yra kitas teiginys: "Svoris yra lengvumo pagrindas; ramybė sąlygoja judėjimą". Arba: "Dao savo esmėje nieko neveikia, tuo pačiu nėra nieko, ko jis neveiktų". Arba: "Mano žodžius lengva sužinoti, lengva jais vadovautis, bet nėra nieko pasaulyje, kas galėtų juos sužinoti ir veikti pagal juos". Daosizmo mąstyme, taip pat Indijos ir Sokrato mintijime aukščiausias pasiekimas, iki kurio mintis gali pakilti, tai suvokti, kad tu nieko nežinai. "Žinoti ir tuo pačiu suvokti, kad mes nieko nežinome, yra aukščiausias pasiekimas; nežinoti ir vis vien galvoti, kad žinai, yra yda". Būtent šios filosofijos išvada būtų tai, kad aukščiausias Dievas negali būti įvardytas. Ši absoliuti realybė, aukščiausias Vienis negali būti sugautas žodžiuose ar mintyse. Kaip Lao-tse teigia, "Dao, kuris gali būti apibrėžtas, nėra visa persmelkiantis ir nesikeičiantis Dao. Vardas, kuris gali būti atrastas, nėra ilgalaikis ir nepakeičiamas vardas". Ar kitoje formuluotėje: Mes žiūrime į tai, bet mes to nematome, mes vadiname tai Pastovumu. Mes klausomės to, ir mes negirdime to, ir mes vadiname tai "Neišgirstamumu". Mes bandome sugauti tai ir nepajėgiame šito apčiuopti, ir mes duodame vardą "Neapčiuopiamasis". Tokios savybės neleidžia mums apibrėžti subjekto, ir vis dėlto mes sujungiame jas kartu ir laikome tai "Vieniu". Ir dar viena tos pačios formuluotė: "Tam, kuris žino Dao, nerūpi kalbėti apie jį; tas, kuris aiškiai yra pasirengęs kalbėti apie tai, nepažįsta jo".
Brahmanų filosofija nagrinėja santykį tarp begalinės įvairovės (reiškiniai) ir vieningumo (Brahmanas). Tačiau nereikėtų painioti Indijos ir Kinijos paradoksaliąsias filosofijas su dualizmu. Jų požiūriu, harmoniją (vienybę) sudaro konfliktuojančios priešybės, iš kurių ji sudaryta. "Brahmanų mąstymas nuo pat pradžių buvo sutelktas į priešybių vienybės paradoksą, t.y. visų pasaulio reiškinių formų ir jėgų priešybę bei tapatumą tuo pat metu". Aukščiausioji galia Pasaulyje, taip pat ir žmoguje pranoksta abu - sąvokinį ir jausminį - lygius. Todėl tai yra "ir ne šis, ir ne tas". Bet, kaip pažymi Zimeris, "šiame griežtai nedualistiniame įsivaizdavime nėra priešybės tarp tikro ir netikro". Ieškodami vienybės ir įvairialypiškumo, brahmanai padarė išvadą, kad apibrėžiama priešybių pora atspindi ne daiktų prigimtį, bet patį apibrėžiantįjį protą. Įžvalgi mintis turi pranokti pati save, kad atitiktų realybę. Priešybės yra žmogaus proto sąvokos, ne realybės bruožai. Rigvedoje šis principas išreikštas tokia forma: "Aš esu du - gyvenimo jėga ir gyvenimo medžiaga - ir abu tuo pat metu". Idėja, kad mintis gali būti pagavi tik prieštaravimuose, čia drastiškiau išreikšta. Vedantiniame mintijime, kur postuluojama, kad mintis su visais jos puikiais apibrėžimais yra "tik subtilesnis nežinojimo lygis, iš tiesų subtiliausias iš visų majos klaidinimų".
Paradoksalioji logika stipriai paveikė Dievo sampratą. Kadangi Dievas reiškia galutinę tikrovę, o žmogaus protas tikrovę suvokia kaip prieštaravimą, negalima nieko teigiama pasakyti apie Dievą. Vedantoje požiūris į Dievą, kaip į visagalį ir visažinį, yra laikomas didžiausiu tamsumu. Mes matome sąryšį tarp bevardžio Dao ir Dievo, ir Dievo, vardu Bevardis, kuris apsireiškė Mozei, ir Meisterio Eckharto "Absoliutaus Nieko". Žmogus gali žinoti tik neiginį, o ne galutinės realybės vardą. Nors žmogus negali žinoti, kad Dievas yra, jis gali gerai suvokti, kuo Dievas nėra... Susidurdamas su nieku, protas šaukiasi aukščiausiojo gėrio. Anot Meisterio Eckharto, "Šventasis Vienis yra neigimo neigimas ir atmetimo atmetimas... Kiekviena būtybė turi savyje neigimo: kiekviena neigia tai, kad ji yra kita". Tolesnėse išvadose Meisteriui Eckhartui Dievas tampa "Absoliuciu Nieku", taip pat, kaip Kabaloje galutinė tikrovė yra "En Sof", Begalinis Vienis.
Aš aptariau skirtumą tarp aristotelinės ir paradoksaliosios logikos tam, kad pagrįsčiau svarbius pokyčius meilės Dievui sampratoje. Paradoksaliosios logikos mokytojai sako, kad žmogus gali suvokti tikrovę tik prieštaravimuose ir niekada negali mintyje užčiuopti galutinės tikrovės, paties Vienio. Peršasi išvada, kad nėra prasmės ieškoti galutinio atsakymo mintyje. Mintis gali mus vesti tik prie žinojimo, kad ji, mintis, negali mums duoti galutinio atsakymo. Minties pasaulis lieka sukaustytas paradokso. Vienintelis būdas, kuriuo pasaulis gali būti visiškai pažintas, slypi ne mintyje, bet veiksme, vieningumo išgyvenime. Taigi paradoksalioji logika veda prie išvados, kad Dievo meilė nėra nei Dievo pažinimas mintyje, nei mintis apie meilę Dievui, bet yra vienybės su Dievu išgyvenimo aktas.
Tai reikalauja teisingo gyvenimo būdo. Viskas gyvenime - ir menkas, ir labai svarbus veiksmas - yra susietas su Dievo pažinimu ne teisingoje mintyje, bet teisingame veiksme. Tai labai ryšku Rytų religijose. Brahmanizme, taip pat kaip ir budizme ar daosizme, galutinis religijos tikslas yra ne teisingas įsitikinimas, o teisingas elgesys. Tą patį akcentą mes randame ir žydų religijoje. Kažin ar būta kada skilimo dėl tikėjimo žydų tradicijoje (vienintelė išimtis - kova tarp fariziejų ir sadukėjų, kuri iš esmės buvo prieštaravimas tarp skirtingų socialinių klasių). Žydų religijoje visada (ypač nuo mūsų eros pradžios) buvo akcentuojamas teisingas gyvenimo būdas, arba Halacha (šis žodis iš tiesų turi tą pačią prasmę kaip ir Dao).
Šiuolaikinėje istorijoje tas pats principas yra išreikštas Spinozos, Markso ir Froido mąstyme. Spinozos filosofijoje akcentas perkeliamas nuo teisingo tikėjimo į teisingą gyvenimo būdą. Marksas teigė tą patį principą, kai sakė, kad "filosofai visaip aiškino pasaulį, o uždavinys yra jį pertvarkyti". Froido paradoksalioji logika atvedė prie psichoanalitinių procesų terapijos, prie vis gilėjančio savęs paties pažinimo.
Paradoksalioji logika pabrėžia ne mintį, bet veiksmą. Tai lėmė kai kurias pasekmes. Pirmiausia tai vedė į toleranciją, kokią mes matome Indijos ir Kinijos religijų raidoje. Jei teisinga mintis nėra galutinė tiesa ir nėra kelias į išsigelbėjimą, tai nėra priežasties kovoti su kitais, kurių mintis veda prie skirtingų formuluočių. Ši tolerancija yra puikiai išreikšta pasakojime apie keletą žmonių, kurių paprašė aprašyti dramblį tamsoje. Vienas liesdamas jo kūną, sakė: "Šis gyvulys yra kaip vandens vamzdis", kitas, liesdamas ausį, tarė: "Šis gyvulys yra kaip vėduoklė", trečias, liesdamas jo kojas, teigė, kad jis panašus į koloną.
Antra, paradoksalus požiūris pabrėžia žmogaus kitimą, o ne dogmos ar mokslo. Indijos, Kinijos ir misticizmo filosofijos požiūriu, religinė žmogaus priedermė yra ne teisingas mąstymas, bet teisingas elgesys, arba sutapimas su Vieniu sukauptos meditacijos akte.
Vakarų mąstyme priešingi dalykai yra laikomi teisingais. Kadangi tikimasi rasti galutinę tiesą teisingoje mintyje, išskiriamas mąstymas, nors teisingas veiksmas taip pat yra vertinamas. Religijos raidoje tai vedė prie dogmų skelbimo, begalinių ginčų dėl dogmų apibrėžimo, nepakantumo "netikėliams" bei eretikams. Tai savo ruožtu veda prie tikėjimo į Dievą kaip pagrindinio religinio santykio tikslo akcentavimo. Pagrindiniu religingumo tikslu tapo tikėti į Dievą. Tai, žinoma, nereiškia, kad čia nesupranta, jog gyventi dera teisingai. Vis dėlto asmuo, tikintis Dievu - net jei jis negyvena su Dievu - jaučiasi esąs viršesnis už tą, kuris gyvena Dievuje, bet juo "netiki".
Minties pirmenybė turi dar vieną istoriškai labai svarbią pasekmę. Požiūris, kad tiesa gali būti rasta mintyje, sukūrė ne tik dogmas, bet ir mokslą. Mokslinėje mintyje teisingas mintijimas yra visa ko pamatas - ir mąstymo patikimumo, ir mokslinės minties taikymo praktikai, t.y. technikai, požiūriu.
Trumpai tariant, paradoksali mintis veda į toleranciją, skatina pastangas keisti save. Aristotelinė pozicija veda į dogmą, mokslą, katalikybę ir atominės energijos atradimą. Išsiaiškinus šio skirtumo tarp dviejų požiūrių į meilę Dievui pasekmes, pravartu glaustai viską susumuoti.
Vakaruose vyraujančioje religinėje sistemoje meilė Dievui yra iš esmės tas pats, kas ir tikėjimas į Dievo buvimą. Dievo teisingumą, Dievo meilę. Dievo meilė iš esmės yra mintis. Rytų religijose ir misticizme Dievo meilė yra intensyvus vieningumo išgyvenimas, neatsiejamas nuo šios meilės apraiškų kiekviename gyvenimo veiksme. Tai ryškiausiai apibūdino Meisteris Eckhartas: "Jei aš esu tapęs Dievu ir Jis padarė mane savo paties dalimi, tada, pagal gyvąjį Dievą, nėra skirtumo tarp mūsų... Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad jie eina žiūrėti Dievo, tarsi jis būtų kažkur, o jie čia, bet taip nėra. Dievas ir aš - mes esame viena. Pažindamas Dievą, aš persiimu juo, aš esu jo persmelkimas.
Dabar galime grįžti prie svarbios paralelės tarp meilės tėvams ir meilės Dievui. Pradžioje vaikas būna prisirišęs prie motinos kaip savo būties pagrindo. Jis jaučiasi bejėgis ir reikalingas visa apimančios motinos meilės. Po to jis atsigręžia į tėvą, kaip naują jo jausmų centrą, vadovaujantį jo mintimis ir jausmais; šioje stadijoje jis jaučia poreikį susilaukti tėvo pagyrimo arba išvengti jo nepasitenkinimo. Visiško subrendimo stadijoje jis išsivaduoja iš asmeninės priklausomybės ir nuo tėvo, ir nuo motinos, kaip jį saugojančių ir vadovaujančių jėgų; tėvo ir motinos principus jis suformuoja savyje. Jis pats tampa savo tėvu ir motina; jis yra tėvas ir motina. Žmonija vystėsi taip pat: pradžioje buvo meilė Dievui, kaip bejėgiškas santykis su motina Deive, po to paklusnumo santykis su Dievu Tėvu, vėliau pasiekiamas brandus santykis, kai Dievas nustoja būti išorine jėga, kai žmogus tarsi įaugina meilės ir teisingumo principus į save, pajunta vienybę su Dievu ir pagaliau pasiekiamas tas lygis, kai apie Dievą kalbama tik poetine, simboline prasme.
Toliau sektų, kad meilė Dievui negali egzistuoti skyrium nuo meilės tėvams. Jei asmuo neatsiskyrė nuo kraujomaišinio santykio su motina, klanu, tauta, jei ir toliau lieka vaikiškai priklausomas nuo baudžiančio ir keršijančio tėvo ar kurio kito autoriteto, jis negali subrandinti meilės Dievui; tada jo religija lieka pirmykščio lygio, kai Dievas buvo suvokiamas kaip visa globojanti motina ar visa baudžiantis ir keršijantis tėvas.
Šiuolaikinėje religijoje mes randame visas fazes - nuo ankstyviausių ir labiausiai primityvių iki pačių aukščiausių - visų jų dar esama. Žodis "Dievas" reiškia genties vadą lygiai kaip ir "absoliutų Nieką". Tuo pačiu būdu kiekvienas individas talpina savyje, savo nesąmoningume, kaip rašė Froidas, visas stadijas, pradedant nuo bejėgio kūdikio. Klausimas: iki kokio lygio jis subrendo? Viena yra tikra: jo meilės Dievui prigimtis priklauso nuo jo meilės žmogui prigimties. Ir dar, tikra jo meilės Dievui ir žmogui kokybė dažniausiai yra nesąmoningai slepiama ir racionalizuojama kur kas brandesnės minties - kas yra jo meilė? Taigi meilė žmogui, nors tiesiogiai išauga iš šeimos santykių, iš tikrųjų sąlygota visuomenės, kurioje ji gyvena, struktūros. Jei visuomeninė santvarka teigia nuolankumą, nesvarbu - akivaizdžiam ar beasmeniam rinkos ar visuomenės nuomonės - autoritetui, jo Dievo samprata lieka infantili ir labai nutolusi nuo brandžios sampratos, kurios užuomazgos slypi monoteistinių religijų istorijoje.
[/HR]
[HEADING=3]III skyrius[/HEADING]
Meilė ir jos irimas dabartinėje Vakarų visuomenėje
Jei meilė yra brandaus, produktyvaus charakterio galia, tai reiškia, kad individo galia mylėti konkrečioje kultūroje priklauso nuo tos kultūros poveikio eilinio žmogaus charakteriui. Kai kalbame apie meilę šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, tai norime išsiaiškinti, ar Vakarų civilizacijos socialinė struktūra ir iš to kylanti dvasia yra palanki meilei. Tai, kad mes to klausiame, jau suponuoja neigiamą atsakymą. Ne vienas objektyviai stebintis mūsų Vakarų gyvenimą suabejos, kad meilė - broliška, motiniška, erotinė - yra gana retas reiškinys ir kad ją dažniausiai pakeičia gausybė pseudomeilės formų, kurios iš tikrųjų tėra tik meilės irimo formos.
Kapitalistinė visuomenė remiasi iš vienos pusės politinės laisvės principu, iš kitos - rinka, reguliuojančia visus ekonominius ir socialinius santykius. Prekių rinka lemia sąlygas, pagal kurias prekės yra keičiamos, darbo rinka reguliuoja darbo pasiūlą ir pirkimą. Ir reikalingi daiktai, ir reikalinga žmogaus energija paverčiami prekėmis, kurios rinkoje mainomos be prievartos ir apgavystės.
Batai, kad ir kaip jie būtų naudingi ir reikalingi, neturi ekonominės (mainomosios) vertės, jei nėra paklausos; lygiai kaip ir žmogaus energija bei sugebėjimai neturi mainomosios vertės, jei jiems nėra paklausos rinkoje. Kapitalo turėtojas gali pirkti darbą ir jam vadovauti taip, kad jo kapitalo investavimas duotų pelną. Darbo jėgos savininkui tenka parduoti ją kapitalistui pagal egzistuojančias rinkos sąlygas, kitaip jis badaus. Ši ekonominė struktūra atsispindi ir vertybių hierarchijoje. Kapitalas vadovauja darbui: sukaupti daiktai, tai, kas yra nebegyva, turi lemiamą reikšmę darbui, žmogaus galioms, taigi tam, kas yra gyva.
Tokia buvo kapitalizmo struktūra pačioje pradžioje. Tai tebelieka būdinga ir šiandieniniam kapitalizmui, nors daugelis svarbių veiksnių yra pakitę ir kaip tik jie daro didžiausią poveikį dabarties žmogaus charakteriui. Mes esame vis didėjančios kapitalo centralizacijos ir koncentracijos liudininkai. Didelės įmonės auga pasiglemždamos mažesnes. Savininkai, investavę į šias įmones kapitalą, vis labiau ir labiau atsiskiria nuo tų, kurie joms iš tikrųjų vadovauja. Įmonė "priklauso" šimtams tūkstančių akcininkų, o jai vadovauja menedžerinė biurokratija, kuri yra gerai apmokama, bet kuriai įmonė nepriklauso. Šiai biurokratijai labiau rūpi ne didinti pelną, o plėsti įmones ir taip didinti savo galią. Augant kapitalo koncentracijai ir ryškėjant galingai menedžerių biurokratijai, panašiai vystosi ir dirbančiųjų judėjimai. Dirbantieji vienijasi, ir darbininkas negali pats daryti sandėrių, nes darbo biržoje jis yra įtrauktas į dideles profesines sąjungas, taip pat vadovaujamas galingos biurokratijos, kuri atstovauja jam vis-a-vis industrijos milžinams. Gerai tai ar blogai, ir kapitalo, ir darbo sferoje iniciatyva atitenka ne individui, o biurokratijai. Vis daugiau žmonių netenka savo nepriklausomybės ir tampa pavaldūs didžiosios ekonominės imperijos menedžeriams.
Kitas būdingas ir lemtingas dabarties kapitalizmo bruožas, kylantis iš kapitalo koncentracijos, yra ypatingas darbo organizavimas. Labai centralizuotose įmonėse su griežtu darbo pasidalijimu individas praranda savo individualybę ir tampa lengvai pakeičiamu mašinos sraigteliu. Žmogaus problemos šiuolaikiniame kapitalizme gali būti suformuluotos taip.
Šiuolaikiniam kapitalizmui reikalingi tokie žmonės, kurie be pasipriešinimo jungiasi į dideles grupes, kurie nori vartoti vis daugiau ir daugiau, kurių skoniai yra suvienodinami ir todėl gali būti lengvai keičiami bei nuspėjami. Reikalingi žmonės, kurie jaučiasi esą laisvi ir nepriklausomi, nepavaldūs jokiam autoritetui ar sąmonės principui ir vis dėlto trokšta būti valdomi, nori daryti tai, ko iš jų laukiama, sklandžiai, be jokios trinties prisitaikyti prie visuomenės mašinos, nori būti valdomi be jėgos, vedami be vado, kreipiami be tikslo - išskyrus vieną - gaminti gėrybes, dalyvaujant judėjime, funkcionuoti, eiti į priekį.
Kas iš to išeina? Dabartinis žmogus yra susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir savo prigimčiai (Detalesnė diskusija apie susvetimėjimo problemą ir apie šiuolaikinės visuomenės įtaką žmogaus charakteriui "Sveika visuomenė". E.Fromm, Routledge, London.). Jis tapo daiktu, išgyvenančiu savo gyvybines jėgas kaip investiciją, kuri turi duoti didžiausią naudą, kokią tik galima gauti esamoje rinkoje. Žmonės bendrauja panašiai kaip susvetimėję automatai, jų saugumui reikia būti prie bandos ir neišsiskirti nei mintimis, nei jausmais, nei elgesiu. Kai kiekvienas siekia būti taip arti kits kito, kiek tik tai įmanoma, kiekvienas lieka visiškai vienišas, persmelktas stipraus nesaugumo jausmo, nerimo ir kaltės, kurie visada atsiranda, kai nėra įveiktas svetimumas tarp žmonių. Mūsų civilizacija siūlo daugelį palengvinimų, kurie padeda žmonėms išvengti šio vienišumo suvokimo: pirmiausia - griežta biurokratizuoto, mechaniško darbo rutina, neleidžianti žmonėms suvokti savo esminių žmogiškųjų reikmių, transcendencijos ir vienybės siekių. Kadangi vien rutinos nepakanka, žmogus slopina savo nesąmoningą desperaciją rutinizuotomis pramogomis, pasyviai vartodamas vaizdus ir garsus, kuriuos jam siūlo pramogų industrijos; taip pat per malonumą pirkti naujus daiktus ir greitai juos keisti kitais. Dabartinis žmogus yra labai arti to vaizdinio, kurį Huxley aprašo, "Šauniajame naujajame pasaulyje": gerai pamaitintas, gerai aprengtas, seksualiai patenkintas, bet visiškai be savasties; visi jo kontaktai su aplinkiniais žmonėmis yra mechaniški, jis vadovaujasi lozungais, kuriuos labai vykusiai suformulavo Huxley, kaip antai: "Kai individas jaučia, visuomenė virpa" arba "Niekada neatidėk rytdienai malonumo, kurį gali patirti šiandien", arba visa apvainikuojantis šūkis: "Šiais laikais visi yra laimingi". Žmogaus laimė šiandien sudaryta iš "malonumų patirties". Malonumų patiriame dėl pasitenkinimo, pirkdami ir vartodami daiktus, vaizdus, maistą, gėrimus, cigaretes, žmones, paskaitas, knygas, kino filmus; viskas kaip mat suvartojama, praryjama. Pasaulis yra vienas didelis objektas mūsų apetitui patenkinti, didelis obuolys, didelis butelis, didelė krūtis; mes esame žindukliai, visada laukiantys, kupini vilčių ir amžinai nusiviliantys. Mūsų charakteris priklauso nuo mainų ir gavimo, prekybos ir vartojimo, viskas - dvasiniai ir materialūs objektai - tampa objektais mainams ir vartojimui.
Tokia pati situacija yra ir meilėje, nes šiuolaikinė visuomenė daro įtaką žmogaus socialiniam charakteriui. Automatai negali mylėti; jie gali tik mainyti savo "asmeninį paketą" ir tikėtis lygiaverčio užmokesčio. Viena ryškiausių šio susvetimėjimo apraiškų meilėje, ypač vedybose, yra "partnerystė". Daugelyje straipsnių apie laimingas vedybas idealas yra aprašomas kaip sklandžiai funkcionuojanti "partnerystė". Šitoks aprašymas nedaug skiriasi nuo sklandžiai funkcionuojančio tarnautojo apibūdinimo, jis turi būti "protingai nepriklausomas", draugiškas, tolerantiškas ir tuo pat metu ambicingas bei agresyvus. Taip ir vedybų patarėjas mums teigia, kad vyras turėtų "suprasti" savo žmoną ir padėti jai. Jis turėtų palankiai vertinti jos naujus drabužius, skanius patiekalus. Ji, savo ruožtu, turėtų suprasti, kad jis grįžta namo pavargęs ir suirzęs, turėtų dėmesingai klausytis, kai jis pasakoja apie savo darbo problemas, neužpykti, bet suprasti, kai užmiršta jos gimtadienį. Visi tokios rūšies santykiai yra visuma gerai sustyguotų santykių tarp dviejų asmenų, kurie lieka svetimi visą gyvenimą, niekad nerasdami "centruoto ryšio", bet vienas su kitu elgiasi mandagiai ir neriasi iš kailio dėl abipusės geros savijautos.
Šioje meilės ir vedybų sampratoje svarbiausia - atsikratyti nepakeliamo vienatvės jausmo. "Meilėje" pagaliau randamas išsigelbėjimas nuo vienatvės. Sukuriama dviejų sąjunga prieš visą likusį pasaulį, ir šis egoizmas a deux klaidingai yra laikomas meile ir intymumu.
Komandos jausmo, abipusio pakantumo ir panašių dalykų iškėlimas palyginti naujas reiškinys. Prieš tai, po Pirmojo pasaulinio karo, vyravo požiūris, kad meilės ryšių ir ypač laimingų vedybų pamatas yra abipusis seksualinis pasitenkinimas. Buvo tikima, jog dažnai nelaimingų vedybų priežastis esti tai, kad partneriai nėra teisingai seksualiai susiderinę; šios nesėkmės priežastimi buvo laikomas "teisingo" elgesio nežinojimas, tai yra neteisinga vieno ar abiejų partnerių seksualinė technika. Tam, kad ištaisytų šią ydą ir pagelbėtų nelaimingoms poroms, nemylinčioms vienas kito, daugelis knygų ėmė siūlyti seksualinio elgesio instrukcijas ir konsultacijas, žadėdamos netiesiogiai ar visai atvirai meilę ir laimę. Visa tai grindžiama mintimi, kad meilė yra seksualinio malonumo pagimdyta, taigi jei du žmonės žino, kaip patenkinti vienas kitą seksualiai, jie vienas kitą mylės. Tai buvo tąsa bendros to meto iliuzijos, kad teisingas technikos panaudojimas gali išspręsti visas - ir industrijos, ir žmogaus - problemas. Buvo nepastebima, kad iš tikrųjų teisinga yra visiškai priešinga idėja.
Meilė gimsta ne iš seksualinio pasitenkinimo, bet seksualinė laimė - net vadinamosios seksualinės technikos įsisavinimas yra tik meilės pasekmė. Jei be kasdieninės patirties dar reiktų ir įrodymų, tai tokių įrodymų galima rasti gausiuose psichoanalitikų tyrinėjimuose. Labiausiai paplitusių seksualinių problemų - moterų šaltumo ir psichinės vyrų impotencijos - tyrimas rodo, kad priežastis yra ne tinkamas technikos žinių trūkumas, bet tos kliūtys, kurios neleidžia mylėti. Baimė arba neapykanta priešingai lyčiai yra priežastis tų sunkumų, kurie neleidžia žmogui visiškai atsiduoti, elgtis spontaniškai ir betarpiškai, pasitikėti seksualiniu partneriu bet kurią fizinio artumo akimirką. Jei užslopintas asmuo gali atsikratyti savo baimės ar neapykantos, jis kartu tampa pajėgiu mylėti, visos jo ar jos seksualinės problemos bus išspręstos. Jei ne - jokios žinios apie seksualinę techniką nepadės.
Psichoanalitinio gydymo duomenys rodo, jog teisingos seksualinės technikos žinojimas neveda į seksualinę laimę ir meilę, tačiau įsitikinimas, kad meilė yra abipusio seksualinio pasitenkinimo pasekmė, labiausiai buvo grindžiamas Froido teorija. Froidui meilė iš esmės buvo seksualumo fenomenas. "Žmogus savo išgyvenimu atranda, kad seksualinė (genitalinė) meilė atneša jam didžiausią pasitenkinimą, ir tai tampa jam visokios laimės prototipu, todėl ir ateityje jis ieškos laimės lytiniuose santykiuose, paversdamas lytinį jausmingumą gyvenimo ašimi". Broliškos meilės išgyvenimas, pasak Froido, yra seksualinio potraukio pasekmė, tik jame seksualinis instinktas yra virtęs impulsu, kurio tikslas yra nuslopintas. "Meilė, kurios tikslas yra nuslopintas, atsirasdama buvo kupina jausmingumo, žmogaus pasąmonėje tokia ir pasilieka". Susiliejimo, vieningumo ("okeaninis") jausmas, kuris yra mistinės patirties esmė ir stipriausiai jaučiamo dviejų žmonių artumo pagrindas - Froido buvo interpretuojamas kaip iškrypimas, grįžimas į ankstyvąjį "beribį narcisizmą".
Tereikia žengti dar vieną žingsnį toliau, ir išeitų, kad meilė Froidui yra iracionalus fenomenas. Jam nėra skirtumo tarp iracionalios meilės ir meilės kaip brandžios asmenybės raiškos. Savo straipsnyje apie meilės perkėlimą jis rašo, kad perkelta meilė iš esmės nesiskiria nuo "normalios" meilės. Įsimylėjimas visada ribojasi su nenormalumu, jį visada lydi aklumas, vidinė prievarta ir vaikystės meilės objekto perkėlimas. Meilė, kaip racionalus fenomenas, kaip visa vainikuojantis brandumo pasiekimas, nebuvo Froido tyrinėta, nes jam iš tiesų ji neegzistavo.
Aišku, nevertėtų pervertinti Froido įtakos požiūriui, kad meilė yra seksualinio potraukio pasekmė ar, tiksliau, kad tai yra tas pats seksualinis pasitenkinimas, atsispindėjęs sąmoninguose žmogaus jausmuose. Tikrasis priežastinis ryšys yra visai kitoks. Froido mąstymą iš dalies paveikė bendra devynioliktojo amžiaus dvasia; iš dalies jo mintis išpopuliarino po Pirmojo pasaulinio karo vyravusi dvasia. Ir visuomenės nuostata, ir Froido teorija buvo pirmiausiai pasipriešinimas griežtiems Viktorijos laikų papročiams. Kitas veiksnys, sąlygojęs Froido pažiūras, kilo iš kapitalistinės struktūros nulemtos žmogaus sampratos. Tam, kad įrodžius, jog kapitalizmas atitinka įgimtas žmogaus reikmes, reikėjo įrodyti, kad žmogus iš prigimties yra konkuruojantis ir pilnas priešiškumo. Ekonomistai tai "įrodė" nenugalimu ekonominės naudos troškimu, o darvinistai - biologiniais dėsniais apie stipriausiųjų išlikimą. Froidas prie to paties priėjo teigdamas, jog vyrą valdo nežabota aistra seksualiai nukariauti visas moteris, tik visuomenė stabdo jo norų įgyvendinimą. Todėl žmonės neišvengiamai pavydi vienas kitam, jų pavydas ir konkurencija išliktų netgi tada, jei visos socialinės ir ekonominės priežastys išnyktų.
Aišku, Froidas buvo labai paveiktas XIX amžiaus materializmo. Buvo manoma, kad visų sąmonės reiškinių pagrindas glūdi fiziologiniuose reiškiniuose; taigi meilė, neapykanta, ambicija, pavydas Froido buvo aiškinami kaip įvairūs seksualinio instinkto pasireiškimai. Jis nesuprato, kad esminė tikrovė žmogui yra jo egzistencijos visuma, pirma - žmogiškoji situacija, bendra visiems žmonėms, antra - gyvenimo praktika, sąlygota konkrečios visuomenės struktūros (lemiamą žingsnį link šio materializmo tipo žengė Marksas savo "istoriniu materializmu", kuriame ne kūnas, ne instinktas, kaip maisto ar nuosavybės poreikis, padeda suprasti žmogų, bet žmogaus gyvenimo proceso visuma, jo "gyvenimo praktika"). Pagal Froidą, visiškas ir neužslopintas visų instinktyvių norų patenkinimas turėtų garantuoti dvasios sveikatą ir laimę. Tuo tarpu paprasčiausi klinikiniai duomenys rodo, kad vyrai ir moterys, paskyrę savo gyvenimą nevaržomam seksualiniam pasitenkinimui, nepasiekia laimės ir labai dažnai kenčia nuo aštrių neurotinių simptomų ar konfliktų. Visiškas visų instinktų patenkinimas ne tik nėra laimės pamatas, jis dargi neužtikrina sveikatos. Vis dėlto po Pirmojo pasaulinio karo Froido idėjos galėjo būti populiarios, nes tuo metu išryškėjo pokyčiai pačioje kapitalizmo dvasioje, nuo taupumo pereita prie išlaidumo, nuo savęs ribojimo vardan ekonominės sėkmės pereita prie besaikio vartojimo, kaip vis besiplečiančios rinkos pamato ir būdo patenkinti nerimstantį, atbukusį individą. Vyraujančia nuostata tapo nepraleisti nė vienos progos patenkinti savo norus sekso srityje - lygiai taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje materialinio vartojimo srityje.
Įdomu palyginti Froido sampratą, atitikusią šio amžiaus pradžios kapitalizmo dvasią, su vieno iš puikiausių šiuolaikinių psichoanalitikų vėlyvojo H.S.Salivano teorija. Salivano psichoanalitinėje sistemoje, priešingai negu Froido, griežtai skiriamas seksualumas ir meilė.
Ką reiškia meilė ir intymumas Salivano koncepcijoje? "Intymumas yra toks santykių būdas, kuris apima du žmones ir teigia visų jų asmenybės pusių vertingumą. Asmeninio vertingumo patvirtinimui reikia tokio santykių tipo, kurį aš pavadinčiau bendradarbiavimu, pabrėždamas vieno asmens prisitaikymą prie kito poreikių taip, kad augtų abiejų jų identiškumas, t.y. vis labiau ir labiau būtų artėjama prie abipusio pasitenkinimo ir būtų palaikomas bendras jų saugumas". Savo painoku stiliumi Salivanas teigia, jog meilės esmę apibūdina bendradarbiavimo situacija, kurioje du žmonės jaučia: "Mes žaidžiame pagal žaidimo taisykles, kurios turi apsaugoti mūsų garbę ir pranašumo bei vertingumo jausmus".
Lygiai kaip Froido meilės samprata yra patriarchalinio tipo vyriškio patirtis, išreikšta XIX_a. terminais, taip Salivanas apibūdina XX amžiaus susvetimėjusios, parsiduodančios asmenybės patirtį. Tai esanti "egoizmo dviese" išraiška, dviejų žmonių, sujungtų bendrų interesų, pasipriešinimas priešiškam ir susvetimėjusiam pasauliui. Šis intymumo apibrėžimas iš esmės tinka apibūdinti jausmus bet kokioje besitelkiančioje grupėje, kurioje visi vardan bendro tikslo savo elgesiu prisitaiko prie kito asmens išreikštų poreikių. Įdomu tai, kad Salivanas kalba apie išreikštas reikmes, nors meilėje svarbiausia yra atsiliepti į neišreikštas vienas kito reimes.
Meilė, kaip abipusis seksualinis pasitenkinimas, ir meilė, kaip "komandos veikla", gelbėjimasis nuo vienatvės, yra dvi "normalios" meilės suirimo šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje apraiškos, socialiai pateisinta meilės patologija. Bet yra daug individualizuotų meilės iškrypimo, kai sąmoningai kenčiama, apraiškų, kurias psichiatrai ir didžiuma eilinių žmonių laiko neurotinėmis. Keletą dažniausiai pasitaikančių trumpai aptarsime kituose pavyzdžiuose.
Neurotinės meilės pagrindas yra tai, kad vienas arba abu "įsimylėjėliai" lieka prisirišę prie gimdytojo ir, jau būdami suaugę, perkelia jausmus, lūkesčius ir baimes, kurias kadaise patyrė savo tėvo ar motinos atžvilgiu, į mylimą asmenį: įtraukti ir niekaip neįstengiantys išsivaduoti iš infantiliško prieraišumo, jie to paties siekia savo suaugusiame gyvenime. Šiuo atveju emociškai asmuo taip ir lieka dvejų, penkerių ar dvylikos metų vaiku, nors intelektualiai ir socialiai jau yra visai kito amžiaus. Aštresniais atvejais šis emocinis nesubrendimas sukelia socialinės veiklos sutrikimų; švelnesniais - konfliktai kyla intymiuose, asmeniniuose santykiuose.
Mūsų pokalbio iliustracija gali būti kitas neurotinės meilės atvejis, būdingas vyrams, kurie emociškai liko prisirišę prie motinos. Tokie žmonės vis dar jaučiasi vaikais, pasigenda motinos globos, jos meilės šilumos, rūpesčio ir žavėjimosi; trokšta besąlyginės motinos meilės, teikiamos vien todėl, kad jiems jos reikia, kad yra motinos vaikai, kad yra bejėgiai. Tokie vyrai dažnai esti švelnūs ir žavūs, siekdami moters meilės ir net pasiekę ją, tokie ir lieka. Tačiau jų santykis su moterim, paprastai ir su visais kitais žmonėmis, lieka paviršutiniškas ir neatsakingas. Jų tikslas - būti mylimam, o ne pačiam mylėti. Šio tipo vyruose yra didelė dozė tuštybės, geriau ar blogiau užmaskuotos už grandiozinių idėjų. Jei jie randa ieškomą moterį, jaučiasi saugūs, pasaulio viršūnėje, gali parodyti be galo daug meilės ir žavesio. Tai ir yra priežastis, kodėl šie vyrai dažnai tokie nepatikimi. Bet, kai po kurio laiko moteris atsisako gyventi pagal jų fantastinius lūkesčius, prasideda konfliktai ir apmaudas. Jei moteris nesižavi juo visą laiką, jei ji nori turėti savo pačios gyvenimą, jei ji ir pati nori būti mylima ir globojama ir jei kraštutiniu atveju nenori atleisti visų jo romanų su kitomis moterimis (ar nepaprastai domėtis jais), vyriškis jaučiasi labai įžeistas ir apviltas, dažniausiai pateisina savo jausmus mintimi, kad moteris "nemyli jo, yra savanaudė ir valdinga". Bet kuris nukrypimas nuo mylinčios motinos ir žavaus vaiko santykių yra laikomas meilės stokos įrodymu. Šie vyrai dažnai painioja savo prieraišumą, norą patikti su tikra meile ir galvoja, kad su jais elgiamasi negarbingai, įsivaizduoja esą didieji meilužiai ir sielvartingai skundžiasi dėl savo meilės partnerių nedėkingumo.
Kartais tokie prie motinos prisirišę asmenys gali gyventi be rimtų sutrikimų. Jei jo motina iš tiesų "mylėjo" jį pernelyg globodama (galbūt būdama valdinga, bet be destruktyvumo apraiškų), jei jis randa žmoną tokio pat būdo kaip jo motina, jei jo ypatingi sugebėjimai ir talentas leidžia naudotis savo žavesiu ir likti dėmesio centre (kaip kad tai būna su kai kuriais sėkmės lydimais politikais), jis būna "gerai prisitaikęs" socialine prasme, nors ir nepasiekia savo asmenybės didesnio subrendimo. Mažiau sėkmingais atvejais, - ir tai, aišku, atsitinka gerokai dažniau, - jo nesėkmės meilėje, o neretai ir visuomeniniame gyvenime jį stumia į neviltį; kai tik toks asmuo paliekamas vienas, tuoj pat kyla konfliktai, didžiulis nerimas ir depresija.
Dar stipresnės patologijos atvejais prisirišimas prie motinos yra didesnis ir iracionalesnis. Šiame lygmenyje geidžiama, simboliškai kalbant, ne grįžti į saugų motinos glėbį, ne prie jos maitinančios krūtinės, bet į jos visa priimančias ir visa griaunančias įsčias. Sveika prigimtis stengiasi išsiveržti iš įsčių į pasaulį; o rimtos psichinės ligos atveju akivaizdus siekimas grįžti atgal, t.y. būti vėl "išimtam" iš gyvenimo. Šis prieraišumo atvejis paprastai išryškėja, kai motinos prisiriša prie savo vaikų, kaip tik tokiu ryjančiai griaunančiu būdu. Kartais vardan meilės, o kartais vardan pareigos jos nori pasilaikyti sau vaiką, paauglį, vyrą, kad šis negalėtų be jų kvėpuoti, negalėtų mylėti, nebent iškreiptu seksualiniu būdu - žemindamas visas kitas moteris; kad negalėtų tapti laisvu, nepriklausomu, nebent pasidarydamas iškrypėliu ar nusikaltėliu.
Ši destruktyvi, į save siurbianti motina yra neigiama motinos meilės pusė. Motina gali duoti gyvenimą ir gali jį atimti. Ji yra tai, kas gaivina, ir tai, kas griauna; ji gali daryti meilės stebuklus ir gali labiausiai sužeisti. Religiniuose įvaizdžiuose (tokiuose kaip indų deivė Kali) ir sapnų simbolikoje dažnai galima aptikti ir priešingų motinos pusių.
Kitokia neurotinės patologijos forma pasireiškia tais atvejais, kai prisirišama prie tėvo.
Minėtinas atvejis, kai vyras turi šaltą ir abejingą motiną, o jo tėvas (iš dalies dėl žmonos šaltumo) visą savo švelnumą ir dėmesį sutelkia į sūnų. Jis yra "geras tėvas", bet tuo pačiu metu autoritariškas. Kai jis patenkintas sūnaus elgesiu, mielai jį giria, apdovanoja, yra meilus; kai sūnus jį apvilia, atšąla ar bara. Sūnus, kuriam tėvo meilė yra vienintelė, vergiškai prisiriša prie tėvo. Svarbiausiu jo tikslu gyvenime tampa noras įtikti tėvui. Kai tai pasiekia, jaučiasi laimingas, saugus, patenkintas. Bet kai padaro klaidą, nesugeba įtikti tėvui, jaučiasi sugniuždytas, nemylimas, atstumtas. Visą savo gyvenimą toks vyriškis stengsis rasti tėvišką asmenį, prie kurio galėtų prisirišti panašiu būdu. Visas jo gyvenimas tampa pakilimų ir nuopuolių grandine, priklausomai nuo to, kaip seksis užkariauti tėvo palankumą. Tokiems žmonėms dažnai sekasi kopti socialinės karjeros laiptais. Jie sąžiningi, patikimi, energingi, įsisąmoninę pasirinktojo tėvo vaizdinį, supranta ir kaip jį valdyti. Bet su moterimis jie lieka abejingi ir išlaiko distanciją. Moteris niekada jam neturi esminės reikšmės. Paprastai žiūri į ją su lengva panieka, dažniausiai pridengdami ją tėvišku rūpesčiu maža mergaite. Jie gali imponuoti moterims akivaizdžiomis vyriškomis savybėmis, bet jais vis labiau nusiviliama, kai moteris, kurią jis veda, palaipsniui suvokia, kad jai skirtas tik antraeilis vaidmuo, o pirmaeiliai jausmai skirti tėvui, kuris bet kuriuo atveju yra svarbiausias jos vyro gyvenime; nebent jei atsitinka, kad žmona taip pat lieka priklausoma nuo tėvo, ir tai daro ją laimingą su vyru, kuris žiūri į ją kaip į kaprizingą vaiką.
Sudėtingesnis neurotinio sutrikimo atvejis yra infantiliška meilė, atsirandanti tada, kai tėvai nemyli vienas kito, bet yra pernelyg santūrūs, kad pyktųsi arba rodytų išorinių nepasitenkinimo ženklų. Svetimumas vienas kitam verčia juos būti nenuoširdžiais su savo vaikais. Tai, ką patiria maža mergaitė, yra "korektiškumo" atmosfera, kur, deja nelieka vietos nei artimam ryšiui su motina, nei su tėvu, taigi mergaitė lieka visad sutrikusi ir baili. Ji niekad nėra tikra dėl to, ką jos tėvai galvoja ir jaučia iš tikrųjų. Visada persekioja nežinomybės, netikrumo jausmas. Dėl to mergaitė užsisklendžia savo pačios pasaulėlyje, svajonėse, tampa užsidariusi ir visa tai perkelia į vėlesnius savo meilės santykius.
Be to, svetimumas kelia intensyvų nerimą, kad nesi tvirtai įsišaknijęs pasaulyje, tai dažnai skatina mazochistinius polinkius, kaip vienintelį būdą patirti stiprų susijaudinimą. Neretai tokios moterys labiau linkusios pasirinkti vyrą, keliantį scenas ir barnius negu normalų ir supratingą, nes tai vis dėlto nuima įtampos ir baimės naštą; neretai jos sąmoningai provokuoja tokį elgesį, kad nutrauktų jausminio neutralumo kankinančią nežinomybę.
Kitos paplitusios iracionalios meilės formos aprašytos nesigilinant į ypatingus jas sukeliančius vaikystės veiksnius.
Netikros meilės forma, kuri nereta ir paprastai išgyvenama (o dažniausiai aprašoma filmuose ir romanuose) kaip "didžioji", yra "stabmeldiška meilė". Žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, savo "aiškumo", jis linkęs "sudievinti" mylimą asmenį. Jis svetimas savo paties galioms, todėl projektuoja jas į mylimą žmogų, kurį ima garbinti kaip sumnum bonum, kaip tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiuo atveju jis išsižada savo jėgos jausmo, praranda save savo mylimajame užuot atradęs save. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgą laiką gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius, neišvengiamai ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam stabmeldiškos meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia sudievinančioji meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė, bet kadangi sprendžiama pagal jausmų stiprumą ir gilumą, tai iš tikrųjų tik parodo dievinančiojo alkį ir neviltį. Reikia turėti galvoje, kad kartais tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštutiniais atvejais tai virsta folie a deux.
Kita netikros meilės forma gali būti pavadinta "sentimentalia meile". Jos esmė aiškėja iš to, kad meilė išgyvenama vien tik vaizduotėje ir niekada realiame (čia ir dabar) ryšyje. Šitokie meilės pakaitalai dažniausiai vaizduojami kino filmuose, žurnaliniuose apsakymuose ir meilės dainose. Visa tai vartodami, žmonės patenkina savo neišsipildžiusius meilės ir artumo siekius. Vyras ir moteris, kurie savo santuokoje nepajėgia peržengti svetimumo ribos, puola į ašaras, kai tampa laimingos ir nelaimingos meilės istorijos liudininkais. Daugeliui šeimų tokių filmų žiūrėjimas yra vienintelė atgaja, kai patiria meilę - ne vienas kitam, bet abu kartu, kaip kitų žmonių "meilės" žiūrovai. Kai meilė yra tik svajonė, jie gali dalyvauti abu, kai grįžta į realų savo gyvenimą, išsyk atšąla.
Kitas sentimentaliosios meilės bruožas yra atsitraukimas nuo jos laike. Porą gali labai jaudinti jų buvusios meilės prisiminimai,- nors kai ta praeitis buvo dabartimi, meilės iš tikrųjų nebuvo - arba svajonės apie būsimą jų meilę. Kaip gali įsimylėjusios arba ką tik vedusios poros svajoti apie jų laimę ateityje, kai kiekvienu esamu jų gyvenimo momentu jie jau ima bodėtis vienas kitu? Ši nuostata būdinga dabartiniam žmogui. Jis gyvena arba praeitimi, arba ateitimi, bet niekada šia diena. Jis jausmingai prisimena vaikystę ir savo motiną arba kuria laimės planus ateičiai. Ar meilė yra patiriama, pakeičiant ją išgalvotais kitų išgyvenimais, ar ji perkeliama iš dabarties į praeitį ar ateitį, ši abstrakti ir susvetimėjusi meilės rūšis tarnauja vietoj narkotikų, lengvinančių realybės skausmą, individo atskirtumą ir vienišumą.
Kita neurotinės meilės rūšis - perkėlimo naudojimas: susitelkiama prie "mylimo" asmens ydų ir silpnybių, defektų ir pažeidžiamumo, kad išvengus savo paties problemų. Individai šiuo požiūriu elgiasi taip pat, kaip ir skirtingos grupės, nacijos ar religijos. Jie mato kiekvieną, net mažiausią kito žmogaus trūkumą, bet neįžvelgia to paties savyje,- jie visada kaltina ir stengiasi keisti kitą žmogų. Jei abu daro tą patį, - o tai dažnai būna - meilės ryšys virsta abipusiu perkėlimu. Jei aš esu valdingas, neryžtingas ar šykštus, kaltinu šituo savo partnerį ir, priklausomai nuo savo charakterio, arba noriu jį perauklėti, arba nubausti. Abu daro tą patį, ir abiem gerai sekasi išvengti savo problemų ir tuo pačiu nesiseka nė vieno žingsnio žengti savo paties ugdymo linkme.
Kita perkėlimo rūšis yra savo paties problemų perkėlimas į vaikus. Beje, neretai dėl to kyla noras turėti vaikų. Tokiais atvejais noras turėti vaikų atsiranda iš poreikio perkelti savo paties egzistencines problemas į vaiką. Kai asmuo jaučia, kad jis pats negali suteikti prasmę savo gyvenimui, mėgina ją suteikti savo vaiko gyvenimo padedamas. Bet nesėkmė laukia ir jo, ir jo vaiko. Pirma, todėl, kad egzistencijos problemas gali išspręsti tik kiekvienas savo, o antra, kad tas asmuo neturi svarbiausių savybių, reikalingų tam, kad galėtų mokyti vaiką ieškoti savų atsakymų. Perkėlimo tikslams vaikas naudojamas ir tada, kai pradeda irti nevykusi santuoka. Svarbiausias tėvų aiškinimas: esą jie negali skirtis, kad neatimtų iš vaikų saugių namų užuovėjos. Išsamesnės studijos, aišku, parodytų, kad įtampos ir nelaimingumo atmosfera "vieningoje šeimoje" labiau kenkia vaikui negu atviros skyrybos, kurios bent moko, kad žmogus gali nutraukti jam nepriimtiną būseną ryžtingu sprendimu.
Dar derėtų paminėti vieną dažną klaidą. Kažkodėl įsivaizduojama, kad mylint negali būti konfliktų. Kadangi žmonės įpratę galvoti, kad bet kokiomis aplinkybėmis reikia vengti skausmo ir liūdesio, jie tiki, kad konfliktai griauna meilę. Ir randa pavyzdžių šiai minčiai paremti, kai visi susidūrimai aplinkui tik ardo, neduoda nieko gero. Bet tikroji viso to priežastis yra tai, jos daugelis žmonių "konfliktuoja" tik norėdami išvengti tikrų konfliktų. Dažniausiai nesutarimai kyla dėl smulkių ir paviršutiniškų dalykų, kurie dėl savo prigimties negali būti išsprendžiami ar išsiaiškinami. Tikri prieštaravimai tarp dviejų žmonių neskatina slėpti arba perkelti, jie išgyvenami giliame vidinės tikrovės, kuriai abu priklauso, lygmenyje ir nėra griaunantys. Jie padeda išsiaiškinti, dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, kurie įgyja daugiau išminties ir jėgų. Tai verčia dar kartą pabrėžti kai ką, kas jau buvo sakyta anksčiau.
Meilė yra galima tik tada, kai du asmenys yra susieti vienas su kitu savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi suvokti savo egzistencijos esmę. Tik šiame "esmės" išgyvenime yra žmogiškas tikrumas, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Meilė, kaip išgyvenimas, yra nuolatinis iššūkis, ne poilsio vieta, bet judėjimas, augimas, bendras darbas: net jei čia yra harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys, tai yra antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu. Du žmonės susiję vienas su kitu, išlikdami vienybėje su pačiu savimi, o ne bėgdami nuo savęs. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas bei jėga, iš kurių atpažįstama meilė.
Kaip automatai negali vienas kito mylėti, taip jie negali mylėti ir Dievo. Meilė Dievui pašlijo tiek pat, kiek pašlijo ir meilė žmogui. Tai, aišku, prieštarauja vyraujančiai nuomonei, kad mes esame religijos renesanso mūsų epochoje liudininkai. Sunku rasti ką nors labiau tolimo tiesai. Tai, ką mes iš tiesų regime (nors, aišku, yra išimčių), yra tik grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sampratos ir meilės Dievui kitimas, prisitaikant prie susvetimėjusios charakterio struktūros. Grįžimas prie stabmeldiškos Dievo sampratos yra akivaizdus. Žmonės yra sunerimę, neturėdami principų ir tikėjimo, jie nejaučia gyvenimo tikslo, išskyrus vieną - judėti į priekį, taigi jie ir toliau lieka vaikais, besiilginčiais tėvo ir motinos pagalbos.
Tiesa, religinėse kultūrose, tokiose kaip Viduriniai amžiai, eilinis žmogus taip pat žvelgė į Dievą, kaip į pradedantį tėvą ar motiną. Bet tuo pat metu jis suvokė Dievą labai rimtai - aukščiausias jo gyvenimo tikslas buvo gyventi pagal Dievo priesakus, sielos "išganymas" buvo pagrindinis rūpestis, nuo kurio turėjo priklausyti bet kuri kita veikla. Šiandien tokių pastangų nėra. Kasdieninis gyvenimas griežtai atsiskyrė nuo visokių religinių vertybių. Jis yra skirtas siekti materialinio komforto ir sėkmės asmenybių rinkoje. Principai, kuriais grindžiamos visos mūsų pastangos šiame pasaulyje, yra abejingumas ir egoizmas (tai dažniausiai vadinama "individualizmu" arba "privačia iniciatyva"). Tikrai religinės kultūros žmogus gali būti palygintas su kokiu aštuonerių metų vaiku, kuriam reikia tėvo globos, bet kuris pats pradeda taikyti jo pamokymus ir principus savo gyvenime. Šiuolaikinis žmogus yra panašesnis į trejų metų vaiką, kuris šaukiasi tėvo, kai jo būtinai reikia, ir kuris visai savimi patenkintas, kai gali žaisti.
Šitokia infantiliška priklausomybė nuo sužmoginto Dievo vaizdinio, nepakeitusio savo gyvenimo pagal Dievo principus, mes esame artimesni pirmykštėms stabmeldiškoms gentims negu Vidurinių amžių religiniai kultūrai. Kitu požiūriu mūsų religinė būsena atskleidžia naujų bruožų, būdingų tik šiuolaikinei Vakarų kapitalistinei visuomenei. Aš galiu tik pakartoti, ką jau sakiau anksčiau. Šiuolaikinis žmogus save pavertė preke, savo gyvenimo energiją suvokia kaip investiciją, kurios dėka jis turėtų gauti kuo didesnį pelną, priklausomai nuo padėties asmenybių rinkoje. Jis yra susvetimėjęs sau, savo bičiuliams ir gamtai. Jo pagrindinis tikslas yra naudingai išmainyti savo mokėjimą, žinias ir "savo asmeninį paketą" su kitais, lygiai taip pat įsitraukusiais į pelningus mainus. Gyvenimas neturi jokio kito tikslo, tik judėjimą, jokių principų - tik būtinumą mainyti, jokio kito pasitenkinimo - tik vartojimą.
Ką gali reikšti Dievo sąvoka tokiomis aplinkybėmis? Nuo savo pirminės religinės reikšmės ji pakito taip, kad atitiktų susvetimėjusią pasisekimo kultūrą. Šių laikų religinis atgimimas tikėjimą į Dievą pavertė psichologine priemone geriau pritaikyti individą prie konkurencinės kovos.
Religija priartėjo prie autosugestijos ir psichoterapijos, padedančios žmogui biznyje. Dvidešimtaisiais metais dar niekas negalvojo šauktis Dievo tam, kad "patobulintų savo asmenybę". 1938 metų bestseleris Deilo Karnegerio "Kaip įsigyti draugų ir veikti žmones" buvo grynai pasaulietiškas. Dabartiniu metu Karnegerio knygos funkciją atlieka didžiai gerbiamo N.V.Peale (Reverend N.V.Peale "The Power of Positive thinking") "Pozytivaus mąstymo jėga". Šioje religinėje knygoje net nekeliamas klausimas, ar mūsų svarbiausias rūpestis dėl savo sėkmės yra priimtinas monoteistinės religijos dvasiai. Priešingai, šiuo svarbiausiu tikslu niekada nesuabejota, o tikėjimas į Dievą ir malda rekomenduojami kaip priemonės sėkmei didinti. Kaip šiuolaikinis psichiatras pataria tarnautojams džiaugtis darbu tam, kad pritrauktų daugiau klientų, taip kai kurie dvasininkai pataria mylėti Dievą, kad labiau sektųsi. "Padaryti Dievą savo partneriu" veikiau reiškia paversti Dievą savo biznio bendrininku, negu susisieti su Juo meilėje, teisingume ir tiesoje. Kai brolišką meilę pakeitė beasmenis padorumas, Dievas virto labai tolimu Pasaulio Generaliniu Direktoriumi; jūs žinote, kad jis ten yra, jis vadovauja organizacijai (nors tai tikriausiai vyktų ir be jo), jūs niekad jo nematote, bet jaučiate jo vadovavimą, kai atliekate savo vaidmenį.
[/HR]
[HEADING=3]IV skyrius[/HEADING]
Meilės praktika
Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo?
Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, "kaip tai daryti pačiam". Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos - vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Kalbos apie meilės praktiką, jei ką ir gali, tai tik aptarti prielaidas ir nuostatas, būtinas meilės menui, taip pat įvertinti šių prielaidų ir nuostatų praktiką. Eiti prie tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, kalbos baigiasi, kai žengiamas lemiamas žingsnis. Taigi aš manau, kad diskusija apie nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie nelaukia "receptų".
Bet kurio meno praktika reikalauja tam tikrų būtinų sąlygų, nepriklausomai nuo meno rūšies: ar audimo, ar medicinos, ar meilės meno. Pirmiausia meno praktika reikalauja disciplinos. Aš niekada nepasieksiu nieko reikšmingesnio, jei nedarysiu to drausmingai; jei aš kažką darau tik tada, kai "esu nuotaikoje", tai gali būti puikus ir nuostabus hobi, bet aš niekada netapsiu to meno meistru. Kalbame ne tik apie discipliną praktikuojant apibrėžtą meną (sakysim, skiriant jam kiekvieną dieną tam tikrą valandų kiekį), bet apie viso asmeninio gyvenimo discipliną. Kai kam gali atrodyti, kad nieko nėra lengvesnio šiuolaikiniam žmogui kaip drausmė. Argi jis nepraleidžia aštuonių valandų per dieną disciplinuočiausiu būdu darbe, kuris griežtai rutinizuotas? Akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus visai nekreipia dėmesio į savidscipliną po darbo. Kai nedirba, jis nori patinginiauti, atsipalaiduoti arba, vartojant gražesnį žodį "relaksuotis". Jau pats noras tinginiauti iš esmės yra pasipriešinimas gyvenimo tvarkai. Kadangi žmogus yra verčiamas aštuonias valandas per dieną savo energiją eikvoti tokiems tikslams, kurie nėra jo asmeniniai ir kuriuos jam diktuoja darbo ritmas, jis maištauja. Šis maištas įgauna infantiliško nuolaidžiavimo sau formą. Be to, kovoje prieš autoritarizmą jis tampa nepakantus bet kokiai drausmei, prievartiniam iracionaliam autoritetui, lygiai kaip ir racionaliai paties nusistatytai disciplinai. Be tokios drausmės gyvenimas, aišku, tampa išblaškytas, netvarkingas, jam trūksta susitelkimo.
Kažin ar būtina įrodinėti, kad koncentracija yra būtina sąlyga pasiekti meistriškumą mene. Kiekvienas, kas kada nors bandė mokytis menų, tai žino. Vis dėlto koncentracija yra dar retesnis dalykas mūsų kultūroje negu savidisciplina. Priešingai, mūsų kultūra, kaip jokia kita, veda į nesukauptą ir išblaškytą gyvenimo būdą. Jūs darote daugybę dalykų vienu metu: skaitote, klausotės radijo, kalbatės, rūkote, valgote, geriate. Jūs esate vartotojas "pilna burna", galintis ir pasiruošęs praryti viską - paveikslus, likerį, žinias. Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nepajėgume būti vienam su savimi pačiu. Sėdėti ramiai, be kalbų, rūkymo, skaitymo, gėrimo - tai daugeliui žmonių neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna, (Rūkymas yra vienas iš susikaupimo trūkumo požymių; tai užima išsyk rankas, burną, akis ir nosį.)
Trečias veiksnys yra kantrybė. Ir vėlgi, kas siekė meistriškumo bet kuriame mene, tas žino, kad kantrybė yra būtina, jei norite ko nors pasiekti. Jei siekiama greitų rezultatų, meno niekada neišmoksi. Vis dėlto šiuolaikiniam žmogui sudėtinga būti kantriam, kaip ir disciplinuotam bei koncentruotam. Visa mūsų industrinė sistema ugdo visišką priešybę - greitį. Visos mūsų mašinos yra sukurtos greičiui: mašina ir lėktuvas greitai nugabena mus į vietą ir - kuo greičiau, tuo geriau. Mašina, kuri pagamina tiek pat, tik dvigubai greičiau, yra dvigubai geresnė negu senesnė ir lėtesnė. Aišku, tam yra svarbių ekonominių priežasčių. Bet, kaip ir daugeliu atvejų, ekonominės priežastys ima lemti žmogiškąsias vertybes. Kas gerai mašinoms, gerai ir žmogui - tokia logika. Šiuolaikinis žmogus galvoja, kad jis kažką praranda (laiką), kai kažko nedaro greitai, nors pats nežino, o ką gi jam daryti su tuo laiku, kurį laimės - nebent "užmušti" jį.
Pagaliau bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra išskirtinis noras mokytis meno. Jei menas nėra nepaprastai svarbus, mokinys niekada jo neišmoks. Geriausiu atveju liks geru diletantu, bet niekada netaps meistru. Ši sąlyga būtina ir meilės menui, lygiai kaip ir kitoms jo rūšims.
Atrodo, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.
Dar vieną dalyką derėtų pabrėžti, kai kalbama apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas. Paprastai meno pradedama mokytis netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, reikia išmokti daug visokių, regimai su tuo nesusijusių, dalykų. Tas, kas mokosi dailidės amato, pirmiausia išmoksta apdoroti medį, pianistas pradeda nuo gamų grojimo, besimokantis šaudymo iš lanko dzen būdu pradeda nuo kvėpavimo pratimų (Zen in the art of archery, by E.Herrigel, London, Rontledge, 1954). Jei kas nori tapti meistru bet kurioje meno srityje, tam turi skirti visą savo gyvenimą arba bent susieti su tuo. Jo paties asmenybė tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Meilės meno atveju tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nori tapti šio meno meistru, turi pradėti nuo kasdieninės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo visose savo gyvenimo srityse.
Kaip ugdyti savyje drausmingumą? Mūsų seneliai buvo geriau parengti atsakyti į šį klausimą. Jų patarimai būtų tokie: keltis anksti, atsisakyti nebūtinos prabangos, sunkiai dirbti. Šitokia disciplina turi aiškių trūkumų. Ji nelanksti ir autoritariška, paremta taupumo ir tausojimo dorybėmis ir daugeliu atveju yra priešiška gyvenimui. Kaip pasipriešinimas tokiai disciplinos rūšiai ryškėja nuostata priešintis bet kokiai drausmei ir paversti nedrausmingu, tingiu visą likusį gyvenimą - po aštuonių darbo valandų, kad rutinizuotas gyvenimo būdas būtų papildytas ir subalansuotas. Laiku keltis, kas dieną skirti apibrėžtą laiko kiekį meditacijai, skaitymui, muzikos klausymui, pasivaikščiojimui; neįsitraukti, bent jau apsiriboti tam tikru minimumu, į tokias bėgimo nuo tikrovės veiklas, kaip detektyviniai romanai ir kino filmai, nepersivalgyti ir nepersigerti - tai tik kelios aiškios ir paprastos taisyklės. Svarbiausia, kad drausmė nevirstų išorine prievarta, bet kad tai būtų savo paties valios raiška, kad būtų jaučiamas pasitenkinimas; kad galėtum pamažu prisitaikyti prie elgesio, nuo kurio galima atprasti, nustojus praktikuoti. Nelemtas vakarietiškas drausmės sampratos bruožas yra išankstinė jos sąsaja su kažkuo kankinančiu, esą tik tai, dėl ko kenčiama, gali būti "gera". Rytai jau labai seniai yra suvokę, kad tai, kas yra gera žmogui - jo kūnui ir sielai - priimtina, nors iš pradžių ir tektų įveikti tam tikrą pasipriešinimą.
Susikaupti yra ypač sunku mūsų kultūroje, kurioje, atrodo, viskas tam kliudo. Svarbiausia, mokantis koncentracijos, yra išmokti būti pačiam su savimi be skaitymo, radijo klausymosi, rūkymo ir gėrimo. Iš tiesų mokėti susikaupti - reiškia mokėti likti vienam su pačiu savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti. Jei aš esu prisirišęs prie kito žmogaus, nes negaliu būti savarankiškas, jis ar ji yra mano gyvenimo išgelbėtojai, toks santykis dar nėra meilė. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, nervintis ir labai nerimauti. Jis bus mielai linkęs teisinti savo nenorą tęsti šį užsiėmimą, įrodinėdamas, kad visa tai neturi vertės, kad yra kvaila, kad atima per daug laiko ir t.t. Jis taip pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Jis pagaus save galvojant apie savo planus likusiai dienos daliai ar apie sunkumus darbe, ar apie tai, kur eiti vakare, ar apie daugelį kitų dalykų, kurie užpildo jo protą ir neleidžia likti tuščiam. Pagelbėtų keletas labai paprastų pratimų, pavyzdžiui, sėdėti atsipalaidavimo pozoje nei išdribus, nei įsitempus, užmerkti akis ir pabandyti pamatyti baltą ekraną ir mėginti išvalyti visus vieną ant kito užplaukiančius vaizdus, tada pamėginti patikrinti savo kvėpavimą; negalvoti apie jį, nekeisti jo, bet sekti jį ir, darant tai, paskui pamėginti apčiuopti jausmą "aš", aš - pats, kaip savo jėgų centrą, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį koncentracijos pratimą reikėtų daryti kasryt po dvidešimt minučių (jei galima, ir ilgiau) ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti (Labai daug šiuo požiūriu teorijoje ir praktikoje yra atradusi Rytų kultūra, ypač Indijos, nors pastaruoju metu tų pačių tikslų pradėta siekti ir Vakaruose. Reikšmingiausi, mano požiūriu, pasiekimai yra Gindler mokykloje, kur siekiama pajusti savo kūną. Gindler metodo supratimui žr. taip pat Šarlotos Selver darbą, jos paskaitose, skaitytose Naujoje Mokykloje, Niujorke).
Be šių supratimų, kiekvienas turi išmokti susikaupti bet ką darydamas - klausydamas muzikos, skaitydamas knygą, kalbėdamas su žmogumi, stebėdamas vaizdą. Šio momento veikla privalo būti vienintelis dalykas, kuriam esi visiškai atsidavęs. Jei jis yra susikaupęs, visai nesvarbu, ką jis daro; ką nors reikšminga ar nereikšminga, daiktai įgyja naują realybės dimensiją, nes sutelkia visą asmens dėmesį. Mokantis susikaupimo, reikia vengti, kiek įmanoma, trivialių pokalbių, t.y. tokių, kurie nėra nuoširdūs. Jei du žmonės kalba apie medžio, kurį jie abu žino, augimą arba apie duonos, kurią kartu valgė, skonį ar apie bendrus išgyvenimus darbe, toks pokalbis gali būti svarbus su sąlyga, jei abu išgyvena tai, apie ką kalbą, ir tai nėra tik pokalbis apskritai; kita vertus, pokalbis gali liesti politikos, religijos dalykus ir vis tiek būti trivialus, tai atsitinka, kai du asmenys vartoja klišes, kai jų širdys toli nuo to, ką jie sako. Aš pridėčiau, kad išvengti lėkštų pokalbių yra taip pat svarbu, kaip ir blogos draugijos. Blogai draugijai aš priskiriu ne tik tuos žmonės, kurie yra ydingi ir destruktyvūs, kiekvienas turėtų vengti tokios draugijos, nes jos įtaka veda į nuopolį. Aš turiu galvoje taip pat "zombius", žmones, kurių sielos yra mirusios, nors kūnai ir gyvi; žmonių, kurių mintys ir kalbos yra lėkštos, kurie plepa užuot kalbėję, kurie siūlo nuomonių klišes vietoje mąstymo. Aišku, ne visada galima išvengti tokių žmonių draugijos ir netgi ne visada būtina. Jei kas nors su jais pasielgia nelauktu būdu, t.y. ne standartiškai ir ne lėkštai, bet nuoširdžiai ir žmoniškai, tai dažniausiai tokie žmonės keičia savo elgesį, nors jaučiasi it gavę smūgį iš nuostabos ar netikėtumo.
Norint būti susikaupusiam santykiuose su kitais, pirmiausia reikia mokėti klausytis. Dauguma žmonių klauso kitų ar net duoda patarimus, iš tikrųjų jų nesiklausydami. Jie nevertina kito žmogaus kalbos rimtai, nevertina ir savo pačių atsakymų rimtai. Paprastai pokalbis juos vargina. Jie galvoja, kad dabar labiau nuvargtų, jei klausytųsi susikoncentravę. Bet iš tiesų yra atvirkščiai. Bet kuri veikla, jei atliekama susikaupus, didina aktyvumą (nors po to apima natūralus ir naudingas nuovargis), tuo tarpu kiekviena veikla nesusikaupus verčia būti mieguistam, nors, dienai pasibaigus, užmigti vis vien būna sunku.
Būti susikaupusiam reiškia gyventi tik dabartyje, dabar ir čia, negalvoti apie kitus dalykus, kurie dar turės būti padaryti, kai darau ką nors dabar. Ar verta kalbėti apie tai, kad susikaupimas turi tapti svarbiausiu įgūdžiu žmonėms, mylintiems vienas kitą. Jie turi mokytis būti dėmesingi vienas kitam be išsisukinėjimų, kaip tai įprasta daryti. Pradėti mokytis susikaupimo yra labai sunku: atrodo, niekada nepasieksi tikslo. Kažin ar reikia priminti, kad čia būtina kantrybė. Jei žmogus nežino, kad viskas atsiranda savo laiku, ir nori ką nors pasiekti per jėgą, tai iš tiesų jam niekados nepasiseks susikaupti ir meilės mene. Tam, kad pasidarytų aišku, kokios kantrybės čia reikia, pasižiūrėkime į vaiką, besimokantį vaikščioti. Jis krenta, krenta vėl ir vėl ir vis dėlto nesiliauja mėginęs, stengęsis, kol vieną gražią dieną pradeda vaikščioti be vargo. Ką galėtų suaugęs žmogus pasiekti, jei turėtų vaiko kantrybę ir jo susikaupimą siekdamas to, kas jam svarbu!
Negalima išmokti susikaupti netapus dėmesingam sau. Ką tai reiškia? Ar kiekvienas privalo nuolat galvoti apie save, "analizuoti" save? Jei mes kalbėtume apie dėmesį mašinai, nedaug tereiktų aiškinti. Kiekvienas vairuojantis mašiną yra jai dėmesingas. Reaguojama į mažiausią neįprastą garsą, kaip ir į mažiausią motoro sąrangos pokytį. Taip pat vairuotojas jautriai reaguoja į pasikeitimus kelyje, kitų automobilių judėjimą. Betgi jis negalvoja apie visus šiuos veiksnius, jo protas yra atpalaiduoto budrumo būsenoje, jautrus visiems galimiems pokyčiams, kuriuos jis susikaupęs seka, kad važiavimas būtų saugus.
Geriausias žmogaus jautrumo kitai žmogiškai būtybei pavyzdys - tai motinos jausmas ir atsakomybė savo kūdikio atžvilgiu. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kol šie atvirai pasireiškia. Ji keliasi, nes jos vaikas verkia, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai reiškia, kad ji jautri savo vaiko gyvenimo raiškai, ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budrios pusiausvyros, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą. Taip pat galima būti jautriam savo paties atžvilgiu. Jei jaučiamės, pavyzdžiui, nuvargę ar prislėgti vietoje to, kad nugrimztume į jas ir dar labiau sustiprintume slogias mintis, visada esančias šalia, pravartu paklausti savęs "o kas gi atsitiko?" Kodėl aš esu toks prislėgtas? Tą patį galima daryti aiškinantis, kodėl kažkas kitas yra suirzęs ar piktas, ar linkęs svajoti, ar dar kitaip bėgti nuo tikrovės. Kiekvienu atveju svarbiausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų ir nesiteisinti kaip paprastai vienu iš tūkstančio ir vieno būdų, svarbu būti jautriam savo vidiniam balsui, kuris pasakys, dažnai beveik akimoju, kodėl aš esu neramus, prislėgtas, suirzęs.
Kiekvienas žmogus yra jautrus savo kūnui, pastebi net mažiausius pokyčius ar skausmo apraiškas; tai pajusti yra gana lengva, nes dauguma žmonių įsivaizduoja, ką reiškia būti sveikam. Tokį patį jautrumą psichikai yra kur kas sunkiau pasiekti, nes daugelis niekad nėra sutikę žmogaus, kuris būtų be priekaištų. Jie perima savo tėvų ir artimųjų ar tos socialinės grupės, kurioje gimė, psichines nuostatas kaip normą ir, kol jose telpa, jaučiasi normaliai, nemato prasmės kažkuo rūpintis. Yra daug tokių, kurie nėra net matę mylinčio, harmoningo, drąsaus, dėmesingo žmogaus. Kad būtum jautrus pačiam sau, reikia įsivaizduoti, ką reiškia pilnavertis, sveikas žmogaus gyvenimas ir kaip galima išsiugdyti tokį jausmą, jei neturėjai jo nei vaikystėje, nei vėliau. Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą, bet jis kreipia dėmesį į vieną labai kritikuotiną mūsų auklėjimo sistemos bruožą.
Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia. Ankstesnėse kultūrinėse epochose Kinijoje ir Indijoje labiausiai vertinamas buvo tas žmogus, kuris išsiskirdavo dvasinėmis savybėmis. Netgi mokytojas pirmiausia buvo vertinamas ne kaip žinių šaltinis, o kaip apibrėžtų žmogiškų nuostatų nešėjas. Dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje - tas pats tinka ir Rusijos komunizmui - žmonės, išaukštinti žavėjimuisi ir visuotiniam dėmesiui, gali būti viskuo, tik ne išskirtiniai dvasingi žmonės. Nuolatinis rodymasis publikos akyse eiliniam žmogui kelia tam tikrą pasitenkinimą. Kino žvaigždės, radijo komentatoriai, redaktoriai, žurnalistai, reikšmingi biznesmenai ar politinės figūros - tai sėkmės pavyzdžiai. Jų tinkamumą tokiam vaidmeniui lemia tai, kad jiems pasisekė būti originaliais. Vis dėlto situacija neatrodo visiškai beviltiška. Jei toks žmogus kaip Albertas Šveiceris galėjo tapti įžymiu Jungtinėse Valstijose, jei pastebėsim, keik daug galimybių supažindinti jaunimą su gyvomis ir istorinėmis XX_a. asmenybėmis, kurios parodo, ką žmonės gali pasiekti kaip pilnavertės žmogiškos būtybės, o ne kaip programuotojai (plačiąja to žodžio prasme), jei prisiminsime visų laikų literatūros ir meno kūrinius, sutiksime, kad dar yra vilties sukurti pilnaverčio žmogaus gyvenimo vaizdinį, taip pat ir dėmesingumą nevykusiam gyvenimo būdui. Jei mums nepasiseks išlaikyti sveiko gyvenimo įžvalgos gyvybingumo, tada iš tikrųjų būsime atsidūrę prieš realią grėsmę, kad visa mūsų kultūrinė tradicija žlugs. Ši tradicija remiasi ne tam tikrais žinojimo dalykais, bet apibrėžtų žmogiškų savybių saugojimu. Jei ateinančios kartos nebeperims šių savybių, penkių tūkstančių metų kultūra žlugs, net jei jos žinios bus toliau perteikiamos ir plėtojamos.
Iki šiol aš aptarinėjau, ko reikia bet kuriai meno praktikai. Dabar aptarsiu tas savybes, kurios svarbios būtent gebėjimui mylėti. Remiantis tuo, ką jau sakiau apie meilės prigimtį, pagrindinė meilės sąlyga yra savo narcisizmo įveikimas. Narcisistinės nuostatos žmogus jaučiasi tikras tik tiek, kiek yra savo viduje, išorinio pasaulio reiškiniai jam neturi tikrumo ir išgyvenami tik tiek, kiek yra naudingi ar pavojingi. Narcisizmo priešingybė yra objektyvumas, tai yra gebėjimas matyti žmones ir daiktus; kokie jie yra, ir gebėjimas skirti šį objektyvų vaizdą nuo vaizdinių, kurie susiformuoja dėl subjektyvių troškimų ir baimių. Visos psichozės formos - tai kraštutinis nesugebėjimas vertinti objektyviai. Nesveikam asmeniui vienintelė realybė, kuri egzistuoja, tai realybė jo viduje, sąlygota jo baimių ir norų. Išorinis pasaulis tampa jo vidinio pasaulio simboliu, jo kūriniu. Visi mes darome tą patį, kai sapnuojame. Sapnuose kuriame įvykius, statome dramas, kurios yra mūsų norų ir baimių išraiška (nors kartais tai irgi mūsų įžvalgos bei sprendimai), kai mes miegame, esame įsitikinę, kad sapnų vaizdiniai yra tiek pat tikri, kaip ir pati realybė, su kuria susiduriame atsibudę.
Išprotėjusio ar sapnuojančio žmogaus išorinio pasaulio supratimas yra visiškai neobjektyvus; bet visi mes esame daugiau ar mažiau nenormalūs ir daugiau ar mažiau miegantys; visų mūsų pasaulio vaizdas yra neobjektyvus, iškreiptas narcisistinės nuostatos. Ar reikia pavyzdžių? Kiekvienas lengvai gali jų rasti stebėdamas save, kaimynus, skaitydami laikraščius. Skiriasi tik narcisistinio pasaulio iškreipimo laipsnis. Pavyzdžiui, moteris skambina gydytojui, sako, kad nori ateiti pas jį tuoj pat vakare. Gydytojas paaiškina, kad šį vakarą yra užimtas, bet gali priimti kitą dieną. Jos atsakymas toks: "Bet, gydytojau, aš gyvenu tik penkios minutės kelio nuo jūsų ofiso". Ji negali suprasti, kad jam nuo to, jog ji gyvena taip arti, laiko nepadaugėja. Moteris traktuoja situacija narcisistiškai. Kadangi ji turi laiko, vadinasi, ir jis turi laiko; vienintelė realybė yra ji pati.
Ne tokie ryškūs, - o gal tik mažiau akivaizdūs, - yra kasdienių asmeninių santykių iškreipimai. Daugelis tėvų savo vaikų elgesį vertina pagal tai, kiek jie yra paklusnūs, jiems malonūs, ar jaučiantys pareigą ir pan., užuot pamėginę suvokti ar bent pasidomėti, ką jaučia pats vaikas. Kiek daug vyrų turi susikūrę išankstinį valdingos savo žmonos vaizdinį tik todėl, kad jų santykiai su savo motina verčia galvoti, jog bet kuris reikalavimas yra jų laisvės ribojimas. Kiek daug žmonų galvoja, kad jų vyrai yra neaktyvūs ar kvaili, nes negyvena pagal tuos spindinčius pasakų princų įvaizdžius, kuriuos jos susikūrė dar vaikystėje.
Visiems žinomas vertinimo neobjektyvumas, kai kalbama apie kitas tautas. Kitos tautos vaizdinys diena po dienos pasipildo pagedimo ir šėtoniškais bruožais, o savo tauta gina tikrąjį gėrį ir kilnumą. Visi priešo veiksmai vertinami vienu masteliu - visi savo veiksmai - kitu. Net geri priešo poelgiai vertinami kaip velnio kerai, kuriais siekiama apgauti mus ir aplinkinį pasaulį, tuo tarpu mūsų pačių blogi poelgiai yra būtini ir vertinami pagal mūsų kilnius tikslus, kuriems tarnauja. Iš tiesų, kas tiria tautų, taip pat ir individų santykius, prieina prie išvados, kad objektyvumas yra tik išimtis, o didesnis ar mažesnis narcisistinis iškreipimas - taisyklė.
Gebėjimas galvoti objektyviai yra išmintis, emocinis santykis, kuriuo remiasi išmintis, yra kuklumas. Būti objektyviam, naudotis savo protu galima tik tiek, kiek tampama kukliu, išsivaduojama nuo vaikiškų visa žinojimo ir visa galėjimo sapnų.
Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir objektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Aš negaliu būti iš tiesų objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negaliu būti objektyvus svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Jei aš noriu išmokti meilės meno, aš privalau siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėmesingas toms situacijoms, kur aš esu objektyvus. Aš turiu stengtis įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio mano sukurtame vaizdinyje, kuris gali būti narcisistiškai iškreiptas, ir realaus asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reikmių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kažkas norėtų apriboti savo objektyvumą tik mylimu žmogumi ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.
Galia mylėti priklauso nuo gebėjimo išsivaduoti nuo narcisizmo, nuo kraujomaišinio prisirišimo prie motinos ir klano; tai priklauso nuo mūsų gebėjimo augti, vystyti produktyvią nuostatą į save patį ir pasaulį. Šis subrendimas, gimimas, pabudimas reikalauja vienos būtinos sąlygos - tikėjimo. Meilės meno praktika reikalauja tikėti ta praktika.
Kas yra tikėjimas? Ar būtinai tikėjimas susijęs su tikėjimu į Dievą ar į religines doktrinas? Ar tikėjimas būtinai yra proto ir racionalaus mąstymo priešybė? Norint suvokti tikėjimo problemą, reikia skirti racionalų ir iracionalų tikėjimą. Iracionaliu tikėjimu aš laikau tokį tikėjimą į asmenį ar idėją, kuris grindžiamas asmens paklusnumu iracionaliam autoritetui. Priešingai, racionalus tikėjimas yra įsitikinimas, pagrįstas savo paties mintijimu ir išgyventais jausmais. Racionalus tikėjimas tai nėra vien įsitikinimas, o to įsitikinimo tikrumas ir stiprumas. Tikėjimas yra greičiau viso charakterio bruožas, apibūdinantis asmenybės visumą, o ne koks apibrėžtas įsitikinimas.
Racionalus tikėjimas remiasi vaisinga intelektualia ir emocine veikla. Manoma, kad racionaliame mąstyme tikėjimui nėra vietos, tuo tarpu racionalus tikėjimas yra svarbi jo sudėtinė dalis. Kaip mokslininkas, pavyzdžiui, siekia atradimo? Argi jis nepradeda daryti vieną eksperimentą po kito, dėti faktą prie fakto, tikėdamas tuo, ką svajoja rasti? Retai padaromi svarbūs atradimai be tikėjimo savo numatymu. Žmonės neprieina svarbių išvadų, jei jie tik medžioja savo svajonę. Kūrybinis mąstymas bet kurioje žmogaus reiškimosi srityje visada prasideda nuo to, kas gali būti pavadinta "racionalia svajone", gimstančia iš ankstesnių tyrimų, mąstymo ir stebėjimo. Kai mokslininkui pasiseka surinkti pakankamai duomenų ir sukurti matematinę formuotę, patvirtinančią naują jo įžvalgą, jis, galima sakyti, jau iškelia eksperimentinę hipotezę. Rūpestinga šios hipotezės analizė, nagrinėjanti visas iš jos kylančias išvadas, ir keisti duomenys, patvirtinantys ją, veda prie dar tinkamesnės hipotezės, kuri, galimas dalykas, bus įtraukta į bendrąją teoriją.
Mokslo teorija yra turtinga tikėjimo protu ir tiesos įžvalga pavyzdžių. Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir Niutonas - visi jie buvo persmelkti tikėjimo žmogaus protu. Todėl Bruno buvo sudegintas, o Spinoza atskirtas nuo bažnyčios. Tikėjimas yra būtinas kiekviename žingsnyje - nuo racionalios svajonės iki teorijos formulavimo: tikėjimas įžvalga, kaip racionaliai vertingas tikslas, tikėjimas hipotezėmis, kaip galimais ir tikėtinais pasiūlymais, ir tikėjimas galutine teorija dar iki tol, kol bus galutinai susitarta dėl jos vertingumo. Šis tikėjimas pagrįstas išgyvenimu, pasitikėjimu savo paties mąstymu, stebėjimu ir vertingumu. Iracionalus tikėjimas kažką laiko teisinga vien tik todėl, kad taip teigia autoritetas ar dauguma, o racionalus tikėjimas - neprievartiniu įsitikinimu, grindžiamu vaisingu savo paties stebėjimu ir mąstymu, nepaisant daugumos nuomonės.
Racionalus tikėjimas būdingas ne tik mąstymui ir vertinimui. Žmonių santykių srityje tikėjimas yra neįkainojama kiekvienos svarbios draugystės ar meilės savybė. Tikėti kitu žmogumi reiškia būti tikram dėl jo pagrindinių nuostatų, jo asmenybės branduolio, jo meilės pastovumo ir tvirtumo. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad asmuo negali keisti savo nuomonių, bet jo pagrindinės nuostatos lieka tos pačios; jo pagarba gyvenimui ir žmogiškam vertingumui yra jo paties dalis, tad negali kisti.
Taip pat mes tikime ir savimi. Mes suvokiama savo pačių egzistenciją, savo asmenybės šerdį, kuri nesikeičia ir išlieka per visą mūsų gyvenimą, nepaisant kintančių aplinkybių ir nepriklausomai nuo kintančių nuomonių ir jausmų. Tai yra esmė, kuri slypi už žodžio "Aš" ir kuria remiasi įsitikinimas savo tapatumu. Jei mes netikime savo savasties pastovumu, mūsų tapatumo jausmas tampa lengvai pažeidžiamu, mes patenkame į priklausomybę nuo kitų žmonių, kurių vertinimas tampa mūsų tapatumo jausmo atrama. Tik tikintis savimi žmogus gali tikėti kitais, nes tik jis gali būti tikras, kad ir ateityje bus toks pat, kaip ir šiandien, jaus ir veiks lygiai taip pat, kaip ir dabar. Tikėjimas savimi yra gebėjimo žadėti sąlyga, kadangi, kaip Nyčė sakė, žmogų galima apibūdinti pagal jo gebėjimą tesėti pažadus, tikėjimas yra vienas iš žmogaus egzistencijos sąlygų. Kalbant apie meilę, tai reiškia tikėjimą savo meile; t.y. savo patikimumu ir gebėjimu žadinti kitų meilę.
Kita tikėjimo žmogumi prasmė liečia mūsų tikėjimą kitų sugebėjimais. Pati seniausia jo rūšis yra motinos tikėjimas savo kūdikiu: kad jis gyvens, augs, vaikščios, kalbės. Aišku, paprastai vaikai taip ir vystosi, todėl, atrodytų, ir nebūtina tikėti. Kitaip yra su tomis potencijomis, kurios gali ir neišsirutulioti: vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti ir dar ypatingesni sugebėjimai, pvz., meniniai gabumai. Tai yra sėklos, kurių daigai auga ir ryškėja tik tam tikromis sąlygomis, ir jos gali nunykti, jei pastarųjų nebus.
Tarp šių sąlygų svarbiausia yra tai, kad jo galiomis tikėtų reikšmingas jam asmuo. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos. Auklėjimas prilygsta pagalbai realizuoti vaiko potenciją (Žodžio "e-ducere" šaknis reiškia: vesti priekin ar išryškinti tai, kas potencialiai yra). Auklėjimo priešybė yra manipuliacija, kuri remiasi netikėjimu, kad šios galios išsivystys, ir įsitikinimu, kad suaugęs privalo sudėti į jį visa, ko pats pageidauja, ir nusopinti, kas jau atrodo nepageidautina. Robotui nereikia tikėjimo, nes jame nėra gyvybės.
Tikėjimo kitais viršūnė - tai tikėjimas žmonija. Vakarų pasaulyje šis tikėjimas religine kalba buvo išreikštas judėjų ir krikščionių religijose, o pasaulietine kalba jis tapo stipriausiai išreikštas pastarųjų pusantro šimto metų politinėse ir socialinėse humanizmo idėjose. Kaip ir tikėjimas vaiku, šis tikėjimas remiasi mintimi, kad žmogaus galimybės, esant palankioms sąlygoms, gali sukurti socialinę tvarką, valdomą lygybės, teisingumo ir meilės principų. Deja, žmogus dar nesukūrė tokios tvarkos, todėl įsitikinimas, kad jis gali to pasiekti, reikalauja tikėjimo. Bet, kaip ir kuris nors racionalus tikėjimas, tai nėra vien įnoris. Tai tikėjimas, paremtas akivaizdžiais žmonių giminės pasiekimais, vidiniu kiekvieno individo išgyvenimu, savo paties proto ir meilės išgyvenimu.
Iracionalus tikėjimas remiasi paklusnumu jėgai, kuri laikoma be galo stipria, visagale ir visažine, tuo tarpu savo paties vidinėmis galiomis nepasitikima. Racionalus tikėjimas remiasi priešingu išgyvenimu. Mes tikime tam tikra mintim todėl, kad tai yra mūsų pačių stebėjimo ir apmąstymo rezultatas. Mes tikime kitų, savo ir žmonijos galiomis todėl ir tiek, kiek mes patys išgyvename savo galių augimą; to augimo tikrumą, mūsų pačių ir meilės galią. Racionalaus tikėjimo pamatas yra produktyvumas; gyventi tikint - reiškia gyventi produktyviai. Vadinasi, kad tikėjimas jėga (valdymo prasme) ir jėgos naudojimas yra tikėjimo priešybė. Tikėti esama jėga yra tolygu netikėti, kad galima išugdyti tas galias, kurios kol kas dar nepasireiškė. Taip nusakoma ateitis, remiantis tik tuo, kas yra regima, bet tai virsta baisia painiava, visiškai iracionaliu žmogišku galimybių ir žmogaus augimo nepaisymu. Jėgai nereikia racionalaus tikėjimo. Jėgai reikia nuolankumo, o kita vertus, tie, kas ją turi, nori ją išsaugoti. Nors prievarta daugumai atrodo pats tikriausias dalykas, žmogaus istorija įrodė, kad tai vienas iš pačių nepatvariausių žmogaus pasiekimų. Dėl to, kad tikėjimas ir jėga yra vienas kitą šalinantys dalykai, visos religinės ir politinės sistemos, kurios iš pradžių rėmėsi racionaliu tikėjimu, išsigimė ir pagaliau prarado tą jėgą, kuria rėmėsi, jei patikėjo jėgą arba susisiejo su ja.
Tikėjimas reikalaują drąsos, gebėjimo rizikuoti, pasiruošimo patirti skausmą ir nusivylimą. Kas orientuojasi į saugumą ir ramybę, kaip pirmines gyvenimo sąlygas, negali turėti tikėjimo; o kas užsisklendžia apsigynimo sistemoje, kur užsklendimas ir nuosavybė tampa apsaugos priemonėmis, paverčia save kaliniu. Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką - pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes.
Ši drąsa labai skiriasi nuo tos, kurią turėjo galvoje žinomas pagyrūnas Musolinis, mesdamas šūkį - "gyventi pavojinga". Jo drąsa yra nihilistinė. Ji pagrįsta gyvenimo griovimo nuostata, stengiasi paneigti gyvenimą, nes nepajėgia jo mylėti. Nevilties drąsa yra priešybė drąsai mylėti, lygiai kaip tikėjimas yra priešybė tikėjimui gyvenimu.
Ar galima kaip nors lavinti savyje tikėjimą ir drąsą? Iš tikrųjų mūsų tikėjimas yra nuolat išbandomas. Tikėjimo reikia kad užaugintum vaiką, kad galėtum užmigti; reikia tikėjimo, kad pradėtum bet kokį darbą. Bet mes visi esame įpratę prie šios rūšies tikėjimo. Kas jo neturi, kenčia perdėtą nerimą dėl savo vaiko ar nuo nemigos, ar dėl nepajėgumo imtis bet kokio produktyvaus darbo; arba yra įtarus, bijo suartėti su žmogumi, ieško savy ligos, nepajėgia planuoti savo ateities. Laikytis savo nuomonės apie žmogų, net jei viešoji nuomonė arba kai kurie nenumatyti faktai ją griauna, laikytis savo įsitikinimų net, jei jie yra nepopuliarūs - visa reikalauja tikėjimo ir drąsos. Priimti sunkumus, pralaimėjimus ir liūdesį gyvenime kaip išbandymą, kurį įveikę, mes tampame stipresni, o ne kaip neteisingą bausmę, kuri neturėjo būti mums skirta, visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos. Tikėjimo ir drąsos praktika prasideda nuo smulkių kasdienio gyvenimo detalių. Pirmas žingsnis - pastebėti, kur ir kada buvo prarastas tikėjimas, nepasikliauti pasiteisinimais, kurie naudojami pridengti tikėjimo praradimą, atpažinti, kur buvo bailiai pasielgta, ir nepaisyti, kaip tai vėl bus pateisinta. Suvokti, kad kiekvienas tikėjimo išsižadėjimas mus silpnina, o padidėjęs silpnumas veda į naujas išdavystes ir taip toliau - užburtu ratu. Tada suvoksime, kad nors sąmoningai kiekvienas bijo, kad yra nemylimas, iš tiesų dažniausiai nesąmoningai tik pats bijo mylėti. Mylėti - nebijoti likti be garantijų, atiduoti save kitam žmogui, tikint, kad mano meilė uždegs meilę ir mylimame žmoguje. Meilė yra tikėjimo veiksmas, ir kas mažai tiki, mažai ir myli. Ar gali kas daugiau pasakyti apie tikėjimo praktiką? Kai kas gali; jei aš būčiau poetas ar pamokslininkas, taip pat galėčiau. Bet kadangi nesu nė vienas iš jų, aš negaliu nė mėginti ką nors daugiau sakyti apie tikėjimo praktiką, nors aš įsitikinęs, kad kiekvienas, kas iš tikrųjų tuo rūpinasi, gali išmokti tikėti, kaip kad vaikas išmoksta vaikščioti.
Dar viena neįkainojama meno mylėti prielaida, kuri iki šiol buvo numanoma, dabar turėtų būti aptarta apibrėžčiau, nes ji yra meilės praktikos pagrindas: tai - aktyvumas. Aš jau ankščiau sakiau, kad aktyvumas nereiškia "daryti bet ką", tai yra vidinis veiklumas, produktyvus jėgų naudojimas. Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui. Ir ne vien jam ar jai. Nes aš negalėsiu savęs aktyviai susieti su mylimu asmeniu, jei tingėsiu, jei nebūsiu nuolatinio budrumo, veiklumo būsenoje. Miegas yra vienintelė tinkama neveiklumo būsena, bet atsibudus nebeturėtų likti vietos tingumui. Paradoksali daugeliui šių dienų žmonių būsena yra tai, kad jie ir atsikėlę lieka pusiau miegantys, ir lieka pusiau budrūs, kai miega. Visiškas atsibudimas yra sąlyga, kad nenuobodžiautum ar nebūtum įkyrus; ir iš tiesų viena iš pagrindinių meilės sąlygų - nepasiduoti nuoboduliui ar irzlumui. Būti aktyviu mintimis, jausmais, akimis ir ausimis per visą dieną nepasiduoti vidiniam tingumui, grynam vartojimui, apsidraudėliškumui, tuščiam laiko švaistymui - tai būtinos meilės meno praktikos sąlygos. Naivu galvoti, kad galima būtų paskirstyti savo gyvenimą taip, kad būtum produktyvus meilėje, bet liktum neproduktyvus visur kitur. Produktyvumas nepasiduoda tokiam darbo padalijimui. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Jei asmuo nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje.
Kalba apie meną mylėti negali apsiriboti individualiu išsiugdymu šiame skyriuje aptartų savybių ir nuostatų. Tai yra neatsiejama nuo visuomenės. Jei mylėti reiškia vadovautis meilės kiekvienam nuostata, jei meilė yra charakterio savitumas, tai ji būtinai pasireiškia ne tik šeimoje ar draugystėje, bet ir darbe, reikaluose, profesijoje. Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra. Vadovaujantis tokiu požiūriu rimtai, reikia ryžtingai atsisakyti įprasto santykiavimo su žmonėmis būdo. Nors didžioji dalis mūsų nenuoširdžių paslaugų yra laikoma duokle religiniam mūsų artimo meilės idealui, iš tikrųjų mūsų santykiu geriausiu atveju lemia padorumas. Būti padoriam reiškia prekių, paslaugų ir jausmų mainuose nenaudoti apgavystės ir sukčiavimo. "Aš duodu tau tiek, kiek tu duodi man", tai svarbiausia etinė kapitalistinės visuomenės materialinių vertybių maksima. Netgi galima būtų pasakyti, kad padorumo etikos atradimas yra konkretus kapitalistinės visuomenės įnašas į etiką.
Šito priežastys glūdi pačioje kapitalistinės visuomenės prigimtyje. Ikikapitalistinėse visuomenėse gaminiai buvo paskirstomi arba tiesiogine jėga, arba pagal tradiciją, žmonių draugystės ar meilės ryšį. Kapitalizme visa lemiantis veiksnys tuose mainuose yra rinka prekių turguje, darbo biržoje ar paslaugų rinkoje. Kiekvienas asmuo keičia, ką jis nori parduoti, kad gautų tai, ką nori įsigyti pagal rinkos sąlygas be prievartos ir apgavystės.
Padorumo etika atrodo panaši į aukso taisyklės etiką. Maksima: "Daryk kitiems taip, kaip tu norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi" gali būti suprasta: "Būk doras mainuose". Iš pradžių taip populiariai buvo persakomas Biblijos priesakas "Mylėk savo artimą kaip pats save". Iš tiesų judėjų ir krikščionių broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos. Mylėti savo artimą - reiškia jaustis atsakingam už jį, būti kartu su juo, tuo tarpu padorumo etika reikalauja ne jaustis atsakingam ar būti išvien su juo, o būti atsiribojusiam ir išlaikyti nuotolį; tai yra gerbti savo kaimyno teises, o ne jį mylėti. Nieko nuostabaus, kad ši auksinė taisyklė tapo populiariausia religine maksima šiandien, kadangi gali būti interpretuota padorumo etikos sąvokomis, tai yra tokia religinė taisyklė, kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.
Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir ekonominė organizacija remiasi kiekvieno naudos siekimu, jei ji valdoma egoizmo principų, tik sušvelnintų padorumo etikos, kaip gali kažkas dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje visuomenėje ir tuo pačiu metu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asmeninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi su vargšais? Tą klausimą kėlė ir radikaliu būdu į jį atsakė krikščionys vienuoliai ir tokios asmenybės kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) ir Simona Vail (Simone Weil). Esama ir tokių, kurie mano, kad meilė ir normalus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės yra nesuderinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šiandien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad tik kankinys ir beprotis gali mylėti šiuolaikiniame pasaulyje, taigi visos kalbos apie meilę tėra tik pamokslai. Šis labai prakilnus požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapčiomis vadovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: "Aš norėčiau būti geras krikščionis, bet juk tada aš būčiau priverstas badauti, jei žiūrėčiau į tai rimtai". Šis "radikalizmas" pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir "radikalieji mąstytojai", ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vienintelis skirtumas tarp jų, kad paskutinieji nesuvokia, o pirmieji suvokia ir įrodinėja šio reiškinio "istorinį būtinumą".
Aš esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir "normalaus" gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir meilės principai yra nesuderinami. Bet šiuolaikinė visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsilaikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas, fizikas - gali. Panašiai ir fermeris, darbininkas, mokytojas, biznesmenas. Jie gali mylėti nieko nenustodami ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai yra nesuderinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad "kapitalizmas" yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti struktūra, kurioje vis dėlto atsiranda galimybių daugeliui nonkonformizmo ir asmeninės laisvės pasireiškimų.
Taip sakydamas, suprantama, aš neturiu minties, kad esama socialinė sistema gyvuos be galo ir kad mes galim puoselėti viltį, jog broliškos meilės idealai pagaliau bus realizuoti. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra tik neišvengiamos išimtys: meilė šių dienų Vakarų visuomenėja yra ribinis reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia mylėti, o dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai nuo jos apsiginti. Tie, kas į meilę žiūri rimtai, kaip į vienintelį racionalų atsakymą į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie išvados, jog svarbūs ir radikalūs pokyčiai socialinėje struktūroje yra būtini tam, kad meilė taptų socialinių, o ne išimtinai individualiu, sunkiai pasiekiamu reiškiniu. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje knygoje tik užsimenama ("The Sane Society", Routledge, London, - šioje knygoje aš mėginau detaliau aptarti minimą problemą). Mūsų visuomenė yra valdoma menedžerinės biurokratijos, profesionalių politikų; žmonių nuostatos yra masinės propagandos paveiktos, jų siekis - daugiau gaminti ir daugiau vartoti. Visokia veikla nukreipta ekonominiams tikslams, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai - gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau be jokio supratimo apie tai, kas yra jo išskirtinės žmogiškos savybės, kokia jo paties paskirtis. Tam, kad žmogus galėtų mylėti, jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ekonominė mašina turi jam tarnauti, o ne jis tarnauti jai. Jis turi vėl gyventi ir jaustis laisvas, dirbti, o ne (geriausiu atveju) dalintis pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, - o aš mėginau tą parodyti, - tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra "pamokslavimas" vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.
[/HR]