01-11-2024, 06:34 PM
Pagrindiniai NLP postulatai
NLP apibūdinamas taip:
ISTORIJA
NLP šaknys - kalbos filosofų Alfredo Korzybskio ir Noamo Chomskio, antropologo Gregoro Batesono ir psichoanalitiko Polio Watzlawickio darbai. 8-ojo dešimtmečio pradžioje matematikas Richardas Bandleras ir lingvistas Johnas Grinderis ėmė plėtoti neurolingvistinio programavimo pagrindus. Juos domino psichoterapija - toks žmonių bendravimas, dėl kurio pakinta žmonių savijauta ir supratimas. Todėl jie pasitelkė žymiausius Amerikos psichoterapeutus - hipnozės specialistą Miltoną Ericksoną, šeimos psichoterapeutę Virginiją Satir ir geštalto terapijos kūrėją Fritzą Perlsą. Nuo tada NLP prasiskverbė ir į mediciną, ir į psichologiją, ir į vadybą.
Kodėl ši sistema vadinama neurolingvistiniu programavimu ?
„Neuro” į pavadinimą įtrauktas dėl to, kad NLP remiasi žmogaus nervinių ląstelių tyrimais - tuo, kaip jos perteikia ir perdirba informaciją.
„Lingvistinis” - nes nagrinėjama, kaip vartojama kalba pasauliui atspindėti.
„Programavimas” - nes nagrinėjami mūsų įprastiniai, automatiniai mąstymo, kalbėjimo ir elgesio būdai. Deja, mes dažnai elgiamės ir bendraujame kaip užprogramuoti kompiuteriai. Ir patys to nepastebime.
ŽODINIS IR NEŽODINIS BENDRAVIMAS
Verta prisiminti, kad bendraudami didesnę informacijos dalį perteikiame ne žodžiais, o kūno kalba(55%) ir savo balso savybėmis (38%). Žodžiais perteikiame tik 7%. Žinoma, mus supa milijonai vaizdų, garsų ir pojūčių. Viso to srauto neįmanoma suvokti, perdirbti ir įsiminti. O mūsų pašnekovas dar kreipia dėmesį ne į tai, kas sakoma, o į tai, kaip tai sakoma. Suprantama, kad tai, kaip mes suvokiami, lemia pašnekovo kultūra, įsitikinimai, įprastiniai pasaulio suvokimo būdai. Todėl pašnekovo psichika atspindi mus ne kaip kino kamera ir ne kaip magnetofonas. Jo psichikoje susiformuoja netiksli mūsų ir mūsų žodžių kopija. Čia veikia vadinamieji „filtrai”, kurie iš mūsų gaunamą informaciją iš dalies ištrina, iš dalies apibendrina, iš dalies iškreipia. Atsakydami mums žmonės taip pat naudoja „filtrus”. Būtent tokius filtrus turėjo omenyje Froidas, rašydamas apie „išstumtas” iš sąmonės seksualines fantazijas.
KAIP MŪSŲ SMEGENYS „FILTRUOJA” PASAULĮ
Pirmiausia filtrai, pro kuriuos praeina visa informacija iš išorės, sukurti pačių mūsų nervinių ląstelių. Tai - nervinis filtras. Jis išskiria iš viso informacijos srauto penkis mažesnius - regos, pojūčių, garsų, kvapo ir skonio. Kiekviename srautelyje telpa ne visi, o tik kokie 2-3 esminiai vienetai… Mūsų sąmonę pasiekia netgi ne kiekvienos rūšies pojūčiai. Kai kurie žmonės pirmiausiai suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie tiesiog ignoruoja („ištrina”). Kiti išskiria tik pojūčius. Treti - tik garsus. Skonį ir uoslę mes ignoruojame dažniausiai, kol jų intensyvumas nepasidaro per didelis…
Antra, egzistuoja socialiniai filtrai. Pagrindinis - mūsų kalba. Kalba gali paįvairinti mūsų suvokimą - eskimai turi kelis šimtus žodžių sniego atspalviams apibūdinti. Todėl žiūrėdamas į sniegą eskimas mato žymiai daugiau negu lietuvis. Kalba gali susiaurinti mūsų suvokimą. Lietuvio smegenys „ištrina” visus baltos spalvos niuansus, palieka tik vieną, kurią mes ir vadiname „balta kaip sniegas”. Užtat lietuvis, ypač baigęs muzikos mokyklą, gali būti didesnis muzikos žinovas. Žmogus, turintis muzikinį išsilavinimą, gali daugiau išgirsti koncerto metu negu neišprusęs žmogus. Eskimas „ištrins” muzikinių garsų niuansus ir pasakys tik tiek: „groja stygomis”. Abu šie žmonės klausysis tos pačios muzikos, bet išgirs skirtingą. Juk skiriasi jų žodynai garsams apibūdinti.
Kultūriniai filtrai veikia ne tiek suvokimą, kiek raišką. Tai įvairūs apribojimai. Pavyzdžiui, žiūrėjimas į akis. Moteris dažniausiai žiūri kitai moteriai į akis be didesnės įtampos. Tačiau mūsų kultūros vyrai, žiūrėdami vienas kitam į akis, dažnai suvokia tai kaip iššūkį, agresiją. Tai - kultūrinis barjeras. Kultūrinių filtrų yra daugybė.
Trečios rūšies filtrai - individualūs. Kiekvienas iš mūsų bendraudamas atkuria iš atminties tik jam būdingus patirties gabaliukus, susidūręs su pašnekovo žodiniais ir nežodiniais signalais. Taip kaip kaleidoskope kuriamos įvairios kombinacijos, vadinamos vidiniu patyrimu. Tokių vidinių patyrimų kryptingos kombinacijos vadinamos mąstymu. Tačiau niekas negarantuoja, kad bendraudamas su jumis žmogus turi omenyje tą patį patyrimą kaip ir Jūs.
FILTRAVIMO RIBOTUMAS: IŠTRYNIMAS, APIBENDRINIMAS, IŠKREIPIMAS
Ištrynimas. Mūsų smegenys, saugodamos mus nuo informacijos pertekliaus, dalį informacijos ištrina. Tarkime, savo garsinėje ir vaizdinėje atmintyje išlaikome ne daugiau kaip septynis - aštuonis objektus. Visus kitus mūsų psichika tiesiog „ištrina”. Turėkime tai omenyje, kai pranešame bendradarbiui faktus arba ilgą savo prašymų sąrašą… Ištrynimas būdingas ir mūsų kalbai. Draugas gali pasakyti: „atnešk… na, žinai, tą kasetę”. Jo kalba ekonomiškai „pašalina”, kokią būtent kasetę jis prašo atnešti. O Jums sunku jį suprasti.
Apibendrinimas - dar viena mūsų psichikos savybė. Jos pagrindu kuriamos taisyklės, dėsningumai, sąvokos. Padavėja nesako kiekvienam į restoraną atėjusiam klientui: „prašome paimti šį meniu ir išsirinkti patiekalą”. Tiesiog pamatai ją stovinčią šalia ir klausiamai žiūrinčią. Abu vadovaujamės apibendrinimu: „visi turi išsirinkti meniu, ką valgys”. Apibendrinimas šiuo atveju neįvardijamas, jis tiesiog savaime suprantamas. Taupome žodžius. Suaugusių žmonių pasaulis kupinas tokių apibendrinimų. Tačiau apibendrinimas gali apriboti mūsų pasaulio suvokimą. Tėvas gali pasakyti besirengiančiai išeiti dukrai: „Na ką? Skubi nuo mūsų pabėgti? Vien šokiai galvoje?” „Kodėl?” - nustebs dukra. - „Pažįstu tą jaunimą, visi jie…” - pasakys tėvas. Jo pasaulio suvokimas apribotas apibendrinto supratimo „visi jauni žmonės - nenuoramos, nuo tėvų skubantys į šokius”.
Iškreipimas - aiškus pasaulio vaizdo pakeitimas. Pavyzdys - fantazija. Mes žiūrime į tuščią kambarį ir įsivaizduojame, kaip jį apstatysime baldais. Taigi vaizduotėje iškreipiame kambario vaizdą. Tačiau iškreipimas gali būti visiškai nenaudingas. Pavyzdžiui, mokinys, išgirdęs piktą mokytojos balsą, nusprendžia: ji manęs nekenčia. Ir tik po kiek laiko sužino: ją supykdė direktorius. Mokiniui ji nejaučia nieko pikto.
Kiekvienas žmogus „filtruoja” pojūčių kanalus. Tačiau dažniausiai jis apie tai net nenutuokia. Pajūrio gyventojai pripranta prie jūros ošimo ir jo negirdi. Mes priprantame prie savo „filtrų” ir jų nepastebime. NLP verčia mus juos suprasti.
KAS YRA BENDRAVIMAS, ARBA KAIP MES MODELIUOJAME PASAULĮ
Įsivaizduokime darbinę situaciją. Viršininkas išeina atostogų ir sako buhalterei: „Skambins iš firmos, kuriai mes skolingi. Mums kaip tik šiandien turi pervesti pinigų. Sumokėk aniems”.
Jam išvykus buhalterė nesulaukia perlaidos. O nekantrūs kreditoriai jau laukia priimamajame! Ji paskambina tiems, kurie turėjo tuos pinigus atsiųsti, ir girdi: „Čia kalba tokio ir tokio sekretorė. Atsiprašome, bet mes jums dabar pervesti pinigų negalime. Kodėl? Ką aš žinau? Šnekėkitės su viršininku. O jo dabar nėra. Kada bus? Ką aš žinau?”
Kas vyksta buhalterės psichikoje?
A. Ji išgirsta telefono ragelyje tam tikrą balsą. Jos psichika susisiekia su atmintimi, kad:
nustatytų, ką reiškia šie žodžiai, ir koks yra balso tonas;
interpretuotų pašnekovo žodžius;
interpretuotų pašnekovo elgesį, priklausomai nuo to, ar jis pažįstamas.
B. Buhalterės įsitikinimai padės nuspręsti, kokia šio įvykio svarba. Ar tai stresas? Ar tai nemalonumas? Tai priklausys ir nuo intonacijos, kuria kalba sekretorė.
C. Buhalterės psichika sukurs šio įvykio reprezentaciją - įvaizdį, kuris susidarys veikiamas psichikos filtrų. Pavyzdžiui, ji įsivaizduos įsiutusį kreditoriaus atstovo veidą. Arba išgirs vaizduotėje, kaip ji pati drebančiu balsu kažką bando išlementi.
Greičiausiai tuomet buhalterė pajus nemalonų tempimą duobutėje, kuris gali būti pavadintas „katastrofos pojūčiu”. Arba nerimu.
D. Buhalterė pradės vidinį dialogą - spręs, kaip išsisukti nuo kreditorių. O gal ji mintyse peiks skolininkus? O gal aptarinės sekretorės abejingumą?
E. Buhalterė gali nuspręsti, kad šis skambutis yra nereikšmingas - „tegul viršininkas su tais kreditoriais pats aiškinasi” - ir tiesiog „ištrins” įvykį iš savo sąmonės, kol grįš viršininkas.
Tačiau ji gali nuspręsti, kad asmeniškai atsakinga už skolą. Negalėdama atsiskaityti, ji gali pajusti stiprų stresą. Ji paraus arba pabals. Paprašys palaukti ir išsitrauks vaistų…
Visa tai atsitiks per kelias sekundes.
Jei situacija kartosis, ji norės tobulinti savo reakciją į panašius įvykius. Čia prasideda praktiškasis NLP.
- ŽEMĖLAPIS NĖRA TERITORIJA. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulio patyrimą ir savus įsitikinimus, kuriuos galima pavadinti tikrovės žemėlapiu.
- PAGARBA. Jūs su savo pašnekovu jau turite savyje pakankamai atsargų, reikalingų teigiamiems pokyčiams, nieko naujo kurti nereikia.
- SKIRTUMAI - TAI GROŽIS. Kai žmonių skirtumus vertini ne kritiškai ir smerkiamai, o su susidomėjimu ir simpatija, žymiai lengviau pačiam būti lanksčiam ir pasiekti teigiamų rezultatų.
- 50/50 TAISYKLĖ. Maždaug pusė bendravimo naudos gauname per nežodinį bendravimą. Todėl svarbu pasitikėti tuo, ką pasąmoningai perteiki kitam.
- MANIPULIACIJA YRA BENDRAVIMAS. Nebendrauti negalima. Kiekvienas žmogaus žodinis ar nežodinis signalas sukelia kitų žmonių atsaką. Kaip pasakė viena klientė, „tau atėjus į parduotuvę tai jau nebe ta pati parduotuvė”.
- PASIPRIEŠINIMAS YRA JĖGA. Jeigu susiduri su tuo, kad žmogus „nenori tavęs suprasti”, vadinasi, nepanaudoji pašnekovo tikrovės žemėlapio arba neatsižvelgi į jį. Pašnekovo pasipriešinimą galima puikiai panaudoti kaip jėgos šaltinį.
- PASITIKĖK PASĄMONE. Žmonių pasąmonė - neišsenkantis kūrybinių sprendimų šaltinis.
- PATS SVARBIAUSIAS ŠALTINIS - TU PATS. Pradėk tobulinti bendravimą nuo savęs. Kai tau sekasi, ir pasitiki savimi, tu savaime tampi aplinkiniams pozityvaus mąstymo ir pokyčių pavyzdžiu, kuriuo jie gali sekti.
- TEISĖ MOKYTIS. Leiskite sau ir kitiems klysti mokantis. Suvoktos klaidos yra ženklas, kad keitiesi, o pokyčiai spartina rezultatus.
NLP apibūdinamas taip:
- Tai būdų, kuriais kuriame vidinį pasaulį - išorinio pasaulio modelį, tyrinėjimas.
- Tai - meistriškumo teorija.
- Tai naujas kelias mokytis, rinktis ir keistis.
ISTORIJA
NLP šaknys - kalbos filosofų Alfredo Korzybskio ir Noamo Chomskio, antropologo Gregoro Batesono ir psichoanalitiko Polio Watzlawickio darbai. 8-ojo dešimtmečio pradžioje matematikas Richardas Bandleras ir lingvistas Johnas Grinderis ėmė plėtoti neurolingvistinio programavimo pagrindus. Juos domino psichoterapija - toks žmonių bendravimas, dėl kurio pakinta žmonių savijauta ir supratimas. Todėl jie pasitelkė žymiausius Amerikos psichoterapeutus - hipnozės specialistą Miltoną Ericksoną, šeimos psichoterapeutę Virginiją Satir ir geštalto terapijos kūrėją Fritzą Perlsą. Nuo tada NLP prasiskverbė ir į mediciną, ir į psichologiją, ir į vadybą.
Kodėl ši sistema vadinama neurolingvistiniu programavimu ?
„Neuro” į pavadinimą įtrauktas dėl to, kad NLP remiasi žmogaus nervinių ląstelių tyrimais - tuo, kaip jos perteikia ir perdirba informaciją.
„Lingvistinis” - nes nagrinėjama, kaip vartojama kalba pasauliui atspindėti.
„Programavimas” - nes nagrinėjami mūsų įprastiniai, automatiniai mąstymo, kalbėjimo ir elgesio būdai. Deja, mes dažnai elgiamės ir bendraujame kaip užprogramuoti kompiuteriai. Ir patys to nepastebime.
ŽODINIS IR NEŽODINIS BENDRAVIMAS
Verta prisiminti, kad bendraudami didesnę informacijos dalį perteikiame ne žodžiais, o kūno kalba(55%) ir savo balso savybėmis (38%). Žodžiais perteikiame tik 7%. Žinoma, mus supa milijonai vaizdų, garsų ir pojūčių. Viso to srauto neįmanoma suvokti, perdirbti ir įsiminti. O mūsų pašnekovas dar kreipia dėmesį ne į tai, kas sakoma, o į tai, kaip tai sakoma. Suprantama, kad tai, kaip mes suvokiami, lemia pašnekovo kultūra, įsitikinimai, įprastiniai pasaulio suvokimo būdai. Todėl pašnekovo psichika atspindi mus ne kaip kino kamera ir ne kaip magnetofonas. Jo psichikoje susiformuoja netiksli mūsų ir mūsų žodžių kopija. Čia veikia vadinamieji „filtrai”, kurie iš mūsų gaunamą informaciją iš dalies ištrina, iš dalies apibendrina, iš dalies iškreipia. Atsakydami mums žmonės taip pat naudoja „filtrus”. Būtent tokius filtrus turėjo omenyje Froidas, rašydamas apie „išstumtas” iš sąmonės seksualines fantazijas.
KAIP MŪSŲ SMEGENYS „FILTRUOJA” PASAULĮ
Pirmiausia filtrai, pro kuriuos praeina visa informacija iš išorės, sukurti pačių mūsų nervinių ląstelių. Tai - nervinis filtras. Jis išskiria iš viso informacijos srauto penkis mažesnius - regos, pojūčių, garsų, kvapo ir skonio. Kiekviename srautelyje telpa ne visi, o tik kokie 2-3 esminiai vienetai… Mūsų sąmonę pasiekia netgi ne kiekvienos rūšies pojūčiai. Kai kurie žmonės pirmiausiai suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie tiesiog ignoruoja („ištrina”). Kiti išskiria tik pojūčius. Treti - tik garsus. Skonį ir uoslę mes ignoruojame dažniausiai, kol jų intensyvumas nepasidaro per didelis…
Antra, egzistuoja socialiniai filtrai. Pagrindinis - mūsų kalba. Kalba gali paįvairinti mūsų suvokimą - eskimai turi kelis šimtus žodžių sniego atspalviams apibūdinti. Todėl žiūrėdamas į sniegą eskimas mato žymiai daugiau negu lietuvis. Kalba gali susiaurinti mūsų suvokimą. Lietuvio smegenys „ištrina” visus baltos spalvos niuansus, palieka tik vieną, kurią mes ir vadiname „balta kaip sniegas”. Užtat lietuvis, ypač baigęs muzikos mokyklą, gali būti didesnis muzikos žinovas. Žmogus, turintis muzikinį išsilavinimą, gali daugiau išgirsti koncerto metu negu neišprusęs žmogus. Eskimas „ištrins” muzikinių garsų niuansus ir pasakys tik tiek: „groja stygomis”. Abu šie žmonės klausysis tos pačios muzikos, bet išgirs skirtingą. Juk skiriasi jų žodynai garsams apibūdinti.
Kultūriniai filtrai veikia ne tiek suvokimą, kiek raišką. Tai įvairūs apribojimai. Pavyzdžiui, žiūrėjimas į akis. Moteris dažniausiai žiūri kitai moteriai į akis be didesnės įtampos. Tačiau mūsų kultūros vyrai, žiūrėdami vienas kitam į akis, dažnai suvokia tai kaip iššūkį, agresiją. Tai - kultūrinis barjeras. Kultūrinių filtrų yra daugybė.
Trečios rūšies filtrai - individualūs. Kiekvienas iš mūsų bendraudamas atkuria iš atminties tik jam būdingus patirties gabaliukus, susidūręs su pašnekovo žodiniais ir nežodiniais signalais. Taip kaip kaleidoskope kuriamos įvairios kombinacijos, vadinamos vidiniu patyrimu. Tokių vidinių patyrimų kryptingos kombinacijos vadinamos mąstymu. Tačiau niekas negarantuoja, kad bendraudamas su jumis žmogus turi omenyje tą patį patyrimą kaip ir Jūs.
FILTRAVIMO RIBOTUMAS: IŠTRYNIMAS, APIBENDRINIMAS, IŠKREIPIMAS
Ištrynimas. Mūsų smegenys, saugodamos mus nuo informacijos pertekliaus, dalį informacijos ištrina. Tarkime, savo garsinėje ir vaizdinėje atmintyje išlaikome ne daugiau kaip septynis - aštuonis objektus. Visus kitus mūsų psichika tiesiog „ištrina”. Turėkime tai omenyje, kai pranešame bendradarbiui faktus arba ilgą savo prašymų sąrašą… Ištrynimas būdingas ir mūsų kalbai. Draugas gali pasakyti: „atnešk… na, žinai, tą kasetę”. Jo kalba ekonomiškai „pašalina”, kokią būtent kasetę jis prašo atnešti. O Jums sunku jį suprasti.
Apibendrinimas - dar viena mūsų psichikos savybė. Jos pagrindu kuriamos taisyklės, dėsningumai, sąvokos. Padavėja nesako kiekvienam į restoraną atėjusiam klientui: „prašome paimti šį meniu ir išsirinkti patiekalą”. Tiesiog pamatai ją stovinčią šalia ir klausiamai žiūrinčią. Abu vadovaujamės apibendrinimu: „visi turi išsirinkti meniu, ką valgys”. Apibendrinimas šiuo atveju neįvardijamas, jis tiesiog savaime suprantamas. Taupome žodžius. Suaugusių žmonių pasaulis kupinas tokių apibendrinimų. Tačiau apibendrinimas gali apriboti mūsų pasaulio suvokimą. Tėvas gali pasakyti besirengiančiai išeiti dukrai: „Na ką? Skubi nuo mūsų pabėgti? Vien šokiai galvoje?” „Kodėl?” - nustebs dukra. - „Pažįstu tą jaunimą, visi jie…” - pasakys tėvas. Jo pasaulio suvokimas apribotas apibendrinto supratimo „visi jauni žmonės - nenuoramos, nuo tėvų skubantys į šokius”.
Iškreipimas - aiškus pasaulio vaizdo pakeitimas. Pavyzdys - fantazija. Mes žiūrime į tuščią kambarį ir įsivaizduojame, kaip jį apstatysime baldais. Taigi vaizduotėje iškreipiame kambario vaizdą. Tačiau iškreipimas gali būti visiškai nenaudingas. Pavyzdžiui, mokinys, išgirdęs piktą mokytojos balsą, nusprendžia: ji manęs nekenčia. Ir tik po kiek laiko sužino: ją supykdė direktorius. Mokiniui ji nejaučia nieko pikto.
Kiekvienas žmogus „filtruoja” pojūčių kanalus. Tačiau dažniausiai jis apie tai net nenutuokia. Pajūrio gyventojai pripranta prie jūros ošimo ir jo negirdi. Mes priprantame prie savo „filtrų” ir jų nepastebime. NLP verčia mus juos suprasti.
KAS YRA BENDRAVIMAS, ARBA KAIP MES MODELIUOJAME PASAULĮ
Įsivaizduokime darbinę situaciją. Viršininkas išeina atostogų ir sako buhalterei: „Skambins iš firmos, kuriai mes skolingi. Mums kaip tik šiandien turi pervesti pinigų. Sumokėk aniems”.
Jam išvykus buhalterė nesulaukia perlaidos. O nekantrūs kreditoriai jau laukia priimamajame! Ji paskambina tiems, kurie turėjo tuos pinigus atsiųsti, ir girdi: „Čia kalba tokio ir tokio sekretorė. Atsiprašome, bet mes jums dabar pervesti pinigų negalime. Kodėl? Ką aš žinau? Šnekėkitės su viršininku. O jo dabar nėra. Kada bus? Ką aš žinau?”
Kas vyksta buhalterės psichikoje?
A. Ji išgirsta telefono ragelyje tam tikrą balsą. Jos psichika susisiekia su atmintimi, kad:
nustatytų, ką reiškia šie žodžiai, ir koks yra balso tonas;
interpretuotų pašnekovo žodžius;
interpretuotų pašnekovo elgesį, priklausomai nuo to, ar jis pažįstamas.
B. Buhalterės įsitikinimai padės nuspręsti, kokia šio įvykio svarba. Ar tai stresas? Ar tai nemalonumas? Tai priklausys ir nuo intonacijos, kuria kalba sekretorė.
C. Buhalterės psichika sukurs šio įvykio reprezentaciją - įvaizdį, kuris susidarys veikiamas psichikos filtrų. Pavyzdžiui, ji įsivaizduos įsiutusį kreditoriaus atstovo veidą. Arba išgirs vaizduotėje, kaip ji pati drebančiu balsu kažką bando išlementi.
Greičiausiai tuomet buhalterė pajus nemalonų tempimą duobutėje, kuris gali būti pavadintas „katastrofos pojūčiu”. Arba nerimu.
D. Buhalterė pradės vidinį dialogą - spręs, kaip išsisukti nuo kreditorių. O gal ji mintyse peiks skolininkus? O gal aptarinės sekretorės abejingumą?
E. Buhalterė gali nuspręsti, kad šis skambutis yra nereikšmingas - „tegul viršininkas su tais kreditoriais pats aiškinasi” - ir tiesiog „ištrins” įvykį iš savo sąmonės, kol grįš viršininkas.
Tačiau ji gali nuspręsti, kad asmeniškai atsakinga už skolą. Negalėdama atsiskaityti, ji gali pajusti stiprų stresą. Ji paraus arba pabals. Paprašys palaukti ir išsitrauks vaistų…
Visa tai atsitiks per kelias sekundes.
Jei situacija kartosis, ji norės tobulinti savo reakciją į panašius įvykius. Čia prasideda praktiškasis NLP.
O. Lapinas