01-12-2024, 07:33 PM
Žinia apie Kastanedos mirtį pasirodė tik birželio 18-tą.
Suprask, karys į save žiūri kaip į mirusįjį, todėl jis neturi ką prarasti.
Karlosas Kastaneda
Balandžio 27-tą savo namuose Vestvude, Kalifornijoje, nuo kepenų vėžio mirė Karlosas Kastaneda. Manoma, kad jis turėjo 72 metus. Nevyko jokios laidojimo apeigos; jo kremuoti palaikai buvo išvežti į Meksiką. Pagrindinis dalykas Karloso Kastanedos knygose, aišku, ne antropologinė medžiaga, ne jo “energetinis visatos modelis” ir ne jo augalinių psichodelikų vartojimo receptai. Daugelis iš jo aprašytųjų mistinių technikų egzistuoja ir kitose tradicijose. Svarbiausia – tai įstabaus grožio ir jėgos egzistencinė poezija, kurios raibuliai pasklidę po visas jo knygos, - o pirmąsias keturias iš jų drąsiai galima vadinti didžiomis (aš tokiomis pavadinčiau beveik visas). Iš to ir susideda dono Chuano mokymas – psichodelinis stoicizmas arba šamaniškasis egzistencializmas, kaip kam patinka, ir man visiškai nesvarbu, kas iš tiesų slepiasi už šio mokymo – meksikietis šamanas donas Chuanas Matusas ar amerikietis antropologas donas Karlosas Kastaneda.
Nedaugelis rašytojų kėlė tokį susižavėjimą ir tokį susierzinimą. Šitas susižavėjimas suprantamas – daugelis iš mūsų prisimenam, kaip teko skaityti Kastanedos savilaidos kserokopiją Maskvoje, apkabinėtoje juodųjų magų portretais, arba urmu užpirkinėti dekoratyvinio kaktuso Lophophora Williamsi partijas pas pablūdusius kaktusų augintojus Paukščių turguje – stebimiems įtariančio ir sutrikusio patruliojančio milicininko žvilgsnio. Suprantamas ir susierzinimas – pasaulyje pilna užsikompleksavusių nevykėlių, kurie matuoja jo knygas savo matais. Tais matais yra jie patys, todėl dėl Kastanedos visada bus ginčijamasi. Tik aš abejoju, kad kas nors norės ginčytis dėl šių ginčininkų.
Kastaneda – didžiausias XX amžiaus poetas ir mistikas. Milijonai žmonių dėkingi jam už praregėjimo ir laimės akimirkas, ir netgi jei vėliau paaiškėjo, kad šie praregėjimai niekur neveda, tai ne jo kaltė. Jis pats parašė savo geriausioje knygoje “Tales of Power” (“Pasakojimai apie Jėgą”):
“Tai žodžių problema. Jie priverčia mus patirti nušvitimą, bet, kai mes pasisukam veidu į pasaulį, jie visuomet išduoda, ir baigiasi tuo, kad mes stovime prieš pasaulį tokie patys, kaip ir anksčiau, be jokio nušvitimo.”
Ir beje: kas ir kur gyvenime veda žmogų? Kaip sakė Kastaneda, šiame pasaulyje daugybė kelių, ir visi jie veda į niekur. Bet tarp šių kelių yra “širdies keliai”, ir jis, be abejo, ėjo vienu iš jų.
Jis rašė, kad žinantis žmogus turi keturis priešus – tai baimė, jėga, aiškumas ir senatvė. Pastarasis priešas – pats žiauriausias. Noras nusileisti gali “sulaužyti visą jo aiškumą, visą jo jėgą, visą jo pašaukimą. Tačiau jei žmogus įveikia savo nuovargį ir išgyvena savo likimą iki galo, tuomet jį galima vadinti žinančiu žmogumi. Jeigu bent vieną trumpą akimirką jis atrems savo paskutinįjį priešą! Šios aiškumo, jėgos ir žinojimo akimirkos užtenka”. Aš tikiu, kad Kastanedos gyvenime tokia akimirka buvo. Jis tai pavadino “having to believe”.
Ar iš tiesų Kastaneda miręs? Nuo šešiasdešimtųjų metų jis mirė jau kelis kartus. Kelis kartus atgimė. Kelis kartus prisikėlė. Ir apskritai, ar Kastaneda yra Kastaneda? Man, tiesą sakant, kilęs gilus įtarimas, kad jis ir vėl su pasitenkinimu pudrina mums smegenis, o po metų, dvejų išnirs iš Meksikos, pareikšdamas pasauliui, kad buvo priverstas “sutraukyti svetimų minčių srautus sukoncentruotus į jį, kad išsamiai peržiūrėtų asmeninį sąrašą prieš pereinant į trečiąjį dėmesį”. Būtų visiškai jo dvasia. Jis gali ir neišnirti iš Meksikos, jeigu iš tiesų nusprendė įeiti į šitą patį trečiąjį dėmesį tiesiog su batais ir skrybėle, kaip donas Chuanas. Aš manau, kad čia geriausia būtų pasinaudoti viena iš jo poetinių metodikų ir atidėti sprendimą. Bet jeigu jis visdėlto numirė, kas tada?
“Niujorker” žurnale neseniai buvo atspausdinta labai juokinga karikatūra – kažkieno laidotuvės, niūrus veidas su raginiais akiniais, žvelgiantis iš karsto, liūdinčiųjų grupė ir labai panašus į mirusįjį ponas, tariantis paskutinįjį žodį: “Business person mirtis ypatingai liūdina”. Kurgi ne. Reikia manyti. Bet poeto, kario ir mago mirtis – tai ne tragedija. Tai tiesiog paskutinis jo pokštas. Jis neturi ką prarasti – ir jis nepraranda nieko. Prarandame mes.
Viktor Pelevin
Suprask, karys į save žiūri kaip į mirusįjį, todėl jis neturi ką prarasti.
Karlosas Kastaneda
Balandžio 27-tą savo namuose Vestvude, Kalifornijoje, nuo kepenų vėžio mirė Karlosas Kastaneda. Manoma, kad jis turėjo 72 metus. Nevyko jokios laidojimo apeigos; jo kremuoti palaikai buvo išvežti į Meksiką. Pagrindinis dalykas Karloso Kastanedos knygose, aišku, ne antropologinė medžiaga, ne jo “energetinis visatos modelis” ir ne jo augalinių psichodelikų vartojimo receptai. Daugelis iš jo aprašytųjų mistinių technikų egzistuoja ir kitose tradicijose. Svarbiausia – tai įstabaus grožio ir jėgos egzistencinė poezija, kurios raibuliai pasklidę po visas jo knygos, - o pirmąsias keturias iš jų drąsiai galima vadinti didžiomis (aš tokiomis pavadinčiau beveik visas). Iš to ir susideda dono Chuano mokymas – psichodelinis stoicizmas arba šamaniškasis egzistencializmas, kaip kam patinka, ir man visiškai nesvarbu, kas iš tiesų slepiasi už šio mokymo – meksikietis šamanas donas Chuanas Matusas ar amerikietis antropologas donas Karlosas Kastaneda.
Nedaugelis rašytojų kėlė tokį susižavėjimą ir tokį susierzinimą. Šitas susižavėjimas suprantamas – daugelis iš mūsų prisimenam, kaip teko skaityti Kastanedos savilaidos kserokopiją Maskvoje, apkabinėtoje juodųjų magų portretais, arba urmu užpirkinėti dekoratyvinio kaktuso Lophophora Williamsi partijas pas pablūdusius kaktusų augintojus Paukščių turguje – stebimiems įtariančio ir sutrikusio patruliojančio milicininko žvilgsnio. Suprantamas ir susierzinimas – pasaulyje pilna užsikompleksavusių nevykėlių, kurie matuoja jo knygas savo matais. Tais matais yra jie patys, todėl dėl Kastanedos visada bus ginčijamasi. Tik aš abejoju, kad kas nors norės ginčytis dėl šių ginčininkų.
Kastaneda – didžiausias XX amžiaus poetas ir mistikas. Milijonai žmonių dėkingi jam už praregėjimo ir laimės akimirkas, ir netgi jei vėliau paaiškėjo, kad šie praregėjimai niekur neveda, tai ne jo kaltė. Jis pats parašė savo geriausioje knygoje “Tales of Power” (“Pasakojimai apie Jėgą”):
“Tai žodžių problema. Jie priverčia mus patirti nušvitimą, bet, kai mes pasisukam veidu į pasaulį, jie visuomet išduoda, ir baigiasi tuo, kad mes stovime prieš pasaulį tokie patys, kaip ir anksčiau, be jokio nušvitimo.”
Ir beje: kas ir kur gyvenime veda žmogų? Kaip sakė Kastaneda, šiame pasaulyje daugybė kelių, ir visi jie veda į niekur. Bet tarp šių kelių yra “širdies keliai”, ir jis, be abejo, ėjo vienu iš jų.
Jis rašė, kad žinantis žmogus turi keturis priešus – tai baimė, jėga, aiškumas ir senatvė. Pastarasis priešas – pats žiauriausias. Noras nusileisti gali “sulaužyti visą jo aiškumą, visą jo jėgą, visą jo pašaukimą. Tačiau jei žmogus įveikia savo nuovargį ir išgyvena savo likimą iki galo, tuomet jį galima vadinti žinančiu žmogumi. Jeigu bent vieną trumpą akimirką jis atrems savo paskutinįjį priešą! Šios aiškumo, jėgos ir žinojimo akimirkos užtenka”. Aš tikiu, kad Kastanedos gyvenime tokia akimirka buvo. Jis tai pavadino “having to believe”.
Ar iš tiesų Kastaneda miręs? Nuo šešiasdešimtųjų metų jis mirė jau kelis kartus. Kelis kartus atgimė. Kelis kartus prisikėlė. Ir apskritai, ar Kastaneda yra Kastaneda? Man, tiesą sakant, kilęs gilus įtarimas, kad jis ir vėl su pasitenkinimu pudrina mums smegenis, o po metų, dvejų išnirs iš Meksikos, pareikšdamas pasauliui, kad buvo priverstas “sutraukyti svetimų minčių srautus sukoncentruotus į jį, kad išsamiai peržiūrėtų asmeninį sąrašą prieš pereinant į trečiąjį dėmesį”. Būtų visiškai jo dvasia. Jis gali ir neišnirti iš Meksikos, jeigu iš tiesų nusprendė įeiti į šitą patį trečiąjį dėmesį tiesiog su batais ir skrybėle, kaip donas Chuanas. Aš manau, kad čia geriausia būtų pasinaudoti viena iš jo poetinių metodikų ir atidėti sprendimą. Bet jeigu jis visdėlto numirė, kas tada?
“Niujorker” žurnale neseniai buvo atspausdinta labai juokinga karikatūra – kažkieno laidotuvės, niūrus veidas su raginiais akiniais, žvelgiantis iš karsto, liūdinčiųjų grupė ir labai panašus į mirusįjį ponas, tariantis paskutinįjį žodį: “Business person mirtis ypatingai liūdina”. Kurgi ne. Reikia manyti. Bet poeto, kario ir mago mirtis – tai ne tragedija. Tai tiesiog paskutinis jo pokštas. Jis neturi ką prarasti – ir jis nepraranda nieko. Prarandame mes.
Viktor Pelevin