01-13-2024, 09:34 AM
[HEADING=2]Homeopatijos privalumai[/HEADING]
palyginkime „tradicinę“ mediciną – alopatiją su homeopatija.
Alopatinėje medicinoje naudojamos vaistų dozės yra didelės, todėl beveik visas siekiamas efektas yra slopinamasis. Todėl ši medicina yra efektyvi tada, kai reikia užslopinti tam tikrų mikroorganizmų veiklą ar tam tikrą procesą (pvz., uždegimą, skrandžio rūgšties sekreciją ir kt.). Tačiau didelių dozių naudojimas sukelia ir šalutinių poveikių.
Daugelis reakcijų, atsirandančių ligos metu, yra apsauginės, pvz., karščiavimas. Šis procesas žmogui yra nemalonus ir interpretuojamas kaip vienas susirgimo komponentų, tačiau, pakilus organizmo temperatūrai, sumažėja bakterijų ir virusų dauginimasis, pagerėja medžiagų apykaita bei imuninės sistemos funkcijos. Taigi karščiavimas slopinimas ne tik negreitina sveikimo, tačiau dar jį prailgina.
Be abejo, kai temperatūra pakyla itin aukšta, ją slopinti reikia, nes karščiavimas daugiau nei 39,5ºC, o vaikams atskirais atvejais ir žemesnis, gali išprovokuoti traukulius ar kitas gyvybei pavojingas reakcijas.
Pradėjus gydymą alopatiniais vaistais, dažnai pasireiškia šalutinis poveikis, kuriam gydyti yra skiriamas kitas alopatinis vaistas, taip pat sukeliantis šalutinių poveikių, ir tada reikia vartoti vaistų vis daugiau ir daugiau.
![[Image: grafikas1.jpg]](https://web.archive.org/web/20071010120107im_/http://www.imunitetas.lt/images/grafikas1.jpg)
Homeopatijoje naudojamos dozės nėra toksiškos ir veikia ne slopindamos tam tikrus procesus, o stimuliuodamas kompensacinius mechanizmus.
Vartojant homeopatinius vaistus neatsiranda naujų šalutinių reiškinių, kuriuos reiktų gydyti vis naujais ir naujais vaistais.
Vienas svarbiausių homeopatijos privalumų yra lėtinių ligų išgydymas – toks išgydymas, kai galima nevartoti homeopatinių ar kitų vaistų ir sveikata išlieka gera. Deja, tuo negali pasigirti alopatija, nes gydant ligą alopatiniais vaistais nuolat didėja poreikis didinti vaisto dozę ar keisti vartojamą vaistą modernesniu. Tai reiškia, kad pacientas, norėdamas jaustis sveikas, iki gyvenimo galo turi vartoti tam tikrus vaistus, ir kuo toliau, tuo jų daugiau.
Homeopatija – nėra panacėja (vaistas nuo visų ligų), yra ligų kur vartojant homeopatinius preparatus, sunku gauti gerą teigiamą efektą. Todėl kai kuriais atvejais ją reikia derinti su alopatija. Alopatija yra vertinga, kai reikia gauti greitą, pakankamą ir trumpalaikį efektą. Tačiau būtent todėl, kad efektas yra trumpalaikis, vėliau patartina vartoti homeopatinius vaistus.
Vienas pavyzdžių yra ūmios būklės, kai reikia, greito ir staigaus efekto, nes gresia pavojus gyvybei. Todėl tada gydymo pradžioje turime naudoti visą medicinos arsenalą – ir homeopatiją, ir alopatiją. Tačiau kai gyvybinės funkcijos stabilizuojasi, būtina taikyti homeopatinį gydymą ne tik dėl greitesnio ir mažiau toksiško organizmo sveikimo, bet ir dėl profilaktikos, kad esamas susirgimas nepereitų į lėtinį dėl didelio alopatijos toksiškumo ir efekto trumpalaikiškumo.
palyginkime „tradicinę“ mediciną – alopatiją su homeopatija.
Alopatinėje medicinoje naudojamos vaistų dozės yra didelės, todėl beveik visas siekiamas efektas yra slopinamasis. Todėl ši medicina yra efektyvi tada, kai reikia užslopinti tam tikrų mikroorganizmų veiklą ar tam tikrą procesą (pvz., uždegimą, skrandžio rūgšties sekreciją ir kt.). Tačiau didelių dozių naudojimas sukelia ir šalutinių poveikių.
Daugelis reakcijų, atsirandančių ligos metu, yra apsauginės, pvz., karščiavimas. Šis procesas žmogui yra nemalonus ir interpretuojamas kaip vienas susirgimo komponentų, tačiau, pakilus organizmo temperatūrai, sumažėja bakterijų ir virusų dauginimasis, pagerėja medžiagų apykaita bei imuninės sistemos funkcijos. Taigi karščiavimas slopinimas ne tik negreitina sveikimo, tačiau dar jį prailgina.
Be abejo, kai temperatūra pakyla itin aukšta, ją slopinti reikia, nes karščiavimas daugiau nei 39,5ºC, o vaikams atskirais atvejais ir žemesnis, gali išprovokuoti traukulius ar kitas gyvybei pavojingas reakcijas.
Pradėjus gydymą alopatiniais vaistais, dažnai pasireiškia šalutinis poveikis, kuriam gydyti yra skiriamas kitas alopatinis vaistas, taip pat sukeliantis šalutinių poveikių, ir tada reikia vartoti vaistų vis daugiau ir daugiau.
Homeopatijoje naudojamos dozės nėra toksiškos ir veikia ne slopindamos tam tikrus procesus, o stimuliuodamas kompensacinius mechanizmus.
Vartojant homeopatinius vaistus neatsiranda naujų šalutinių reiškinių, kuriuos reiktų gydyti vis naujais ir naujais vaistais.
Vienas svarbiausių homeopatijos privalumų yra lėtinių ligų išgydymas – toks išgydymas, kai galima nevartoti homeopatinių ar kitų vaistų ir sveikata išlieka gera. Deja, tuo negali pasigirti alopatija, nes gydant ligą alopatiniais vaistais nuolat didėja poreikis didinti vaisto dozę ar keisti vartojamą vaistą modernesniu. Tai reiškia, kad pacientas, norėdamas jaustis sveikas, iki gyvenimo galo turi vartoti tam tikrus vaistus, ir kuo toliau, tuo jų daugiau.
Homeopatija – nėra panacėja (vaistas nuo visų ligų), yra ligų kur vartojant homeopatinius preparatus, sunku gauti gerą teigiamą efektą. Todėl kai kuriais atvejais ją reikia derinti su alopatija. Alopatija yra vertinga, kai reikia gauti greitą, pakankamą ir trumpalaikį efektą. Tačiau būtent todėl, kad efektas yra trumpalaikis, vėliau patartina vartoti homeopatinius vaistus.
Vienas pavyzdžių yra ūmios būklės, kai reikia, greito ir staigaus efekto, nes gresia pavojus gyvybei. Todėl tada gydymo pradžioje turime naudoti visą medicinos arsenalą – ir homeopatiją, ir alopatiją. Tačiau kai gyvybinės funkcijos stabilizuojasi, būtina taikyti homeopatinį gydymą ne tik dėl greitesnio ir mažiau toksiško organizmo sveikimo, bet ir dėl profilaktikos, kad esamas susirgimas nepereitų į lėtinį dėl didelio alopatijos toksiškumo ir efekto trumpalaikiškumo.