01-13-2024, 02:25 PM
Nuo to, ką iki šiol pasakojau, gali manyti kiekvienas, jog didžiai karingi yra buvę, drąsūs, kantrūs bei narsūs karėje žmonės, o namuose dori, malonūs ir taikūs ūkininkai, noris visados ne vien ginkluoti namie brūzdė ar kelionę keliavo, bet pačiose suvodbose ginkluoti linksminos, pavojaus nevengė, tardami: "Nuo vilko bėgęs, mešką sutiksi", kaipogi ne vien reikėjo saugotis nuo pikto žmogaus, bet ir nuo pačių smarkių žvėrių, kurie jų traškančiose giriose liulėte liulėjo. Todėl reikėjo tuoįtimpos pratintis, kaip juos paveikti ar gorinti savo skudrumu, greičiu ar spėku. To neminint, tankiai dar kilo vaidai ir barniai tarp pačių baltsermėgių ar pilksermėgių ir rudsermėgių valdymierų, kurie barniai visados bengės kare. Ant galo reikėjo grumtis su svetimomis tautomis, kurios tankiai dyko į jų kraštą įsigrūsti ir juos nuvergti, prieš kurias tuoįtimpos turėjo stengti ir kariauti lig paskuojojo, norėdami liuosais išlikti ir po seno gyventi. Dėl to ne stebuklas yra regėti senovėj lietuvius, kalnėnus ir žemaičius, ne vien smurtus ir narsius karėj, bet dar viešėse, gėrynėse ir namuose visados ginkluotus. Ne vien pati vieta (kaip sakiau), kurioje gyveno, skatino juos ant karių, bet patsai jų karingas būdas tenai traukė, nesgi mylintys pervis savo liuosybę, kurios iki pat savo gyvos galvos neišsižadėjo ir nuo neprietelių iki paskuojo ją gyniojo kaipogi turtus, lobius, lepumą, noris viso pasaulio, per nieką turėjo, vieną tiktai savo liuosybę, kaipo lietos daiktą, godojo ir gerbė. Užvis ilgainiui, kad, nedori krikščionys, užsidengę liekulu savo tikybos, suokė kardu juos krikštytis, vildamies, jog tuo pragumu tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių paskaityti, todėl toje gadynėj lietuvis, kalnėnas ar žemaitis, norėdamas dar liuosu mirti ar po seno gyventi, turėjo su ginklu gulti ir kelti, idant visados būt rangiu drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstančius išplėšti jo liuosybę, visų brangiąją nuo paties Dievo jiems duotą dovaną, kuriuos tankiai nuveikę, atmonydami savo žalas ir gieždamies ant jų apmaudą, nusiaubė plačiai platesniai, toli tolesiniai jų kraštų sritis, belikdami po savęs akmenį ir vandenį.
Viežlybumą saugojo ne vien kalboje, apdare, induose bet ir visuose namuose, nepadorių ir goslingų žodžių veltui ieškos jų kalboje, nesgi, būdami romaus būdo, retai tesivaidijo ir tesibarė ir apmaudą ant viens kito tankiau veikalu, ne žodžiu, giežė. Goslybos neapvežėjo ir nelėbavo, krūpaudami, kad neištižtų. Elgimos su svietu visados buvo mandagus ir švelnus, kame nesusitikęs su žmogum, tuojau savo mandagumą reiškė, sakydamas: "Dievali, padėk", jei buvo pažįstamas, tuojau klausė: "Ką beveiki, ar sveikas? Sveikas, Naujų metų sulaukęs", - sveikai perleisti ir kitų besveikam sulaukti linkėjo. Ne vien susitikęs, bet praeidamas pro šalį, kas būt esąs per žmogų, sako jam labas rytas, laba diena, labas vakaras, laba naktis - pagal laiką. Reikalaudami ko nuo ko norint ar paguodos sau ieškodami, visados nuo tų žodžių pradėjo kalbėti, galvą savo lenkdami: "Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti ar pasijautoti" arba: "Nuo tavo baltos galvos atėjom paguodos ir malonės lūgoti". Antgėrė svetį, visados sakydami į pažįstamą: "Sveikas", į ne visai pažįstamą: "Būk sveikas", pagėrus svečiui ar pavalgius, taip pat jam sveikatos geros linkėjo, sakydami: "Ant sveikatos" ir dėkavodami, jog vaišę jų priėmė, arba, kaip jie kad sako, už jo gerą širdį. Apdare visados padorumą saugojo, nesgi plikų alkūnių, atdaros cacinės svietui negailino, plaukų kaktoj neraitė, marškinių išeiginių, kaip sakiau, plačias rankoves ties delnais ir antį visados su segele susegtus laikė, mergvaikių paklausais tarp jų neantsiklausi. Vasarą kas devintąją dieną, paskui, krikščionimis tapę, kas subatą ežeruose ar upėse maudės, žiemą pirtyse mazgojos, kas nedėlios rytą marškinius ir kelnes baltas perkeitė, ir ta gaspadinė už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusi, kurios šeimyna juoda būt dirvose arusi ar pievoj šienavusis, nesgi balti drabužiai buvo jų visų didžiausia išeiga, ką stigavoja patys žodžiai, šiandien dar jų kalboj tebesantys, kaip viršiau minavojau. Ne vien drabužy, bet induose viežlybumą užlaikė, nesakysiu, jog mazginius tris kartus dienoj mazgojo, pagal tą, kaip tris kartus valgė, bet dar suolus, stalus, palanges, langų ir durų troboje staktas ne vien iš vidaus, bet ir iš lauko mazgojo, ką šiandien dar keleivis, keliaudamas nuo pat Lydos lig pat Rygos papilio, regės kame-ne-kame, noris tarp nuvargusių, tą senovės dabą. Trobų ir namų aslas kas dieną šlavinėjo, o kiemą ir laidarą nedėlioj kartą, nesgi vasarą ant kiemo vejos pakaičiavo medžių ūksmėse; ne vien kiemą ir laidarą čystą laikė, bet pačias pievas pavasarį grėbstė. Nuo ryto, pusryčioti eidami, visi prausės ir, abrūsu didžiai ilgu šluostydamies, meldės, kaip anie sakė, už skendinius, paskui galvas šukavo su šepečiais, savo prasma dirbtais. Mirti nė vienas nesibijojo, bet sirgti ar luošu tapti nė vienas prie gyvo kaklo nenorėjo, nesgi sergąs ar luošas, regėdamas nebišgysiąs, dievams save aukavo, ugny degindamos; nes jog žmogaus kūno stiprume visa jo sveikata yra, todėl nuo viso to, kas kūną lepino, silpnino ir gadino, didžiai saugiai vengė, o viso naudojo, kas būt galįs kūną stiprinti ir tvirtinti; ir taip pirmuoju jų darbu buvo savo kūną gryną laikyti, todėl kožname kieme pirtį sau turėjo, ir tas ne ūkininku vadinos, kurio kieme jos nebuvo, į kurią, kelias dienas nuleidę, kaip sakiau, ėjo mazgotis. Į kurias, regis, įprato Ryme būdami ir per 14 metų Valakų žemę valdydami, nuo kur pagrįžę pas save jas įkūrė, o rasi jau ir pirmiau jas turėjo, nėra raštuose randama, kuriose ne vien kūną čystijo, bet dar nuo daug ligų vaistėjos, užvis nuo peršalimo, kaipogi, šaltame krašte gyvendami, tankiai liuobėjo peršalti, giriose brūzdami ar tolimas keliones keliaudami. Tose pirtyse stiprino kūną tokiu pragumu: nebtverdamos tenai nuo šilimos ir varvindami prakaitą, šoko stačiai į eketį žiemos vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas panėrę vėsinos, paskui iššokę vėl ėjo į pirtį kaitintis. Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdikėliai mažtiteli, išsprūdę raudoni, it iš ugnies ištraukti, po sniegus it po pūkus voliojos, atvėsę vėl bėgo į pirtį. Vasaros vidu įkaitę upėse ar ežeruose, kaip sakiau, maudės. Taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų neb kūnu, bet jau plienu buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo, todėl šimtą ir pusantro šimto metų ant svieto ištvėrė. Ant galo nuo mažų dienų pratinos visados trūsėti, sunkius sunkesnius darbus trivoti ir maž temiegoti, nesgi krūpavo, idant, slinkaudami ir lovose bipsodami, neištižtų, purpti ir pūti nepradėtų. Todėl ir apdarą tokį tedėvėjo, koks kūną nelepino: kaipogi Rimgaudas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, didieji Lietuvos kunigaikščiai, po dvi, tris dešimtis milijonų svieto savo ūkėj valdydami, lobius ir turtus visų didžiausių šio pasaulio viešpačių turėdami, nė apsirikę negėrė kito gėrimo, kaip tiktai čystą vandenį, valgius sausus tevalgė ir namų avikailiais tesidarė, nes, ir taip elgdamies ir tokį storą drabužį dėvėdami, galybe savo kitus viešpačius gandino ir nuo visų buvo godojami ir garbinami, noris kailinuočiai.
Susirgę vaistėjos, beje: gumbuodamies metyles gėrė, nuo putmenių lipštukais ar ievų kaišenomis vaistėjos, įkirtę ar padūrę, sviesto sulčia užpylė, kad nekirmėtų, koją ar ranką palūžę, gluosnio metūgėmis apsuikui prie kita kitos apdėję lentelėmis plonomis suveržė, išnirę kits kitam atitraukė koją ar ranką, nudegusį ugny putelių uogomis traiškė, nutvilkusius druska sūdė, dyguliui duriant, lydekos žandus sudeginę gėrė arba kraują medijonais leido. Krislui į akį įkritus, vėžio girnas leido, lielešai duriant, alksnio žalią lapą prie lielešos dėjo, liežuoniui į kojos išliežius įsimetus, variu sūdė, kūdikiui kirkšnims išsutus, kirmgraužomis sūdė, strėnoms skaustant, taures pirty statė, nuo pavietrės, arba antkryčio, šišnakus valgė, nuo kosulio žalčio lunkus krimto, ausiai skaustant, svogūną, ant anglių iškeptą, pritvėrė, nuo niežų godų sulčia vaistėjos, opai, arba ronai, atsivėrus, beržo blizgėmis sausino. Akims skaustant, šalteny, prieš saulę tekančiame, akis mazgojo, klynui piaunant (visų baisiausiai ligai tame krašte), devynspėkes gėrė, svaitėjančius volungės lizdu smilkė, pašalusį straipstį, pirštą, ausį ar nosį žąsies ar kiškio taukais tepė, girgždėlei rankoje girgždant, vilnonu siūlu aprišo tą vietą, kurioje girgždėjo, kaklą užėmus, žekes vilnonas prakaituotas šiltas ar avižas sukaitintas prie kaklo tvėrė, dantims geliant, gelžgalį ant dantų dėjo, rėmui piaunant arba sriegiant, landuoniai geliant..., užspringusiam į pečiomenčių tarpą su kumščiu niūkterėjo. Sunkiose ligose jei viršiau minavoti vaistai nemačijo, tad, iš šventos ugnies išsėmę, raudonas pirkšnis gėrė ir apžadus dievams darė, jei ir tas nemačijo, tad patys save aukavo dievams, degindamos ant malkos, idant nebvargtų ilgiau ant svieto, kaip viršiau minavojau.
Lietuvis, tai yra kalnėnas arba žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus; keliaudamas, dirbdamas, kame būt nevargstąs, visados niūniuoja ar dainuoja. Nuvargęs ar rūpesningas saviep niūniuoja, tarsi kutindamas širdį laimingesne atente, linksmu būdamas, dainuoja skaidriu balsu, tarsi it kitus norėdamas palinksminti savo džiaugsmu. Visų didžiąja jų linksmybe buvo viešės, beje, pasiregėjimas genties su genčia arba pažįstamu, kaip viršiau minavojau. Įrankiais jų linksmybės buvo ilgi, iš trijų skilų sudėti apvalūs medžio trūbai, nuokamieni ir truputį pakumpi, per pusantro sieksnio ilgi, stipriai sukibyti, nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti, kuriuos vadino trimitais, jog iš trijų dalių buvo sudėti; tais trūbais skatino kareivius į kovą kariaudami, pūtė aukas dievams aukaudami, nabaštikus laidodami, kaip viršiau minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to, jog vieni trūbijo, o kiti atlieptinai dainavo sueimuose: kaipogi Kiauleikio nabaštikas, 137 metus turįs, 1836 metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs, kaip liuobėję subatos vakarą nuo saulės užsileidimo lig saulei patekant sutartines dainuoti. Ir taip, susiėję į vieną kiemą, motriškosios ir vyriškieji vieni į tuos trimitus pūtę, o kiti dainavę atlieptinai, nuo ko ir dainos yra taip pat sutartinėmis vadinamos. Šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begal regėti, nes paprastai tirškina vario trūbelius, kuriais meškininkai meškas tancina, po kaimus vadžiodami. Tų trimitų balsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailesį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios dienos variniais karės trūbais. Tokie Lietuvos trimitai yra jau minavojami 1180 gudų raštuose, kaipo įvairiu ir neregėtu daiktu. Taip pat vamzdžiais vamzdijo jaunuomenė, iš mauknos karklų ar blendies padirbę pavasariais, lig žievei neprikepus; be tų vamzdžių turėjo piemenėliai molio pypynes, su kuriomis pavasarį ožaičius ir ėraičius po laukus ganydami tancino. Antras įrankis jų linksmybės buvo kanklės, pavėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis taip pat gelžinėmis ir varinėmis; jų gaudesys yra trumpas ir kimus; smuikais, arba skripyčiomis, taip pat smuikavo savo prasma; nes tarp tų visų įrankių dainos buvo visų didžiausia linksmybe, kurias dainavo darbą dirbdami, ilsėdami ar linksmindamies; ir taip kožna notis jų gyvenimo turėjo sau ypatingą dainą, kurių palaikai šiandien dar kame-ne-kame yra girdimi. Garsus raštininkas Rėza, sulasęs jų kelias dešimtis, apskelbė svietui metuose 1825, taip pat Simonas Stanevičius metuose 1829 Vilniuje, kurių daugioje vietoje gal regėti gaidos aitrą, laibumą ir švelnumą kalbos bei gailingumą širdies. Kitos linksmybės jaunuomenės, apie kurias jau didumą minavojau, buvo ritinis, pylynė, suopynė, stutės, tabalai, žiužis ir lauminėsena, kurios ne vien linksmino, bet dar pratino juos guvumon ir skudrumon.
Visa gudryba senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, buvo ta, jog visa, ko vien reikiant, patys sau steigė, idant svetimo nereikalautų, kaip motriškosios, taip ir vyriškieji; ir taip motriškosios verpė, audė ir dažė savo drobes ir milus įvairiomis barvomis nė nuo ko nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasma. Vyriškieji taip pat strūnijo sau visus trobesius, svetimo meistro nereikalaudami, dailidavo ratus, važius, šlėdes, arba šlajas, ir roges. Vokiečiams užgulus jūrines jų pilis, beje: Klaipėdos, Liepojos, Lielupio ir Daugavos, kad nebgalėjo patys su svečia šalia per jūrą beprekioti, tad, nebgaudami nė nuo kur geležies žambių noragams, iš medžio juos dirbo; todėl nuo senų laikų tariama yra: "Lietuvis išjoja į girią raitas, o parvažiuoja važiuotas". Taip pat įrankius, kuriais namus strūnijo ar dailidavo, patys sau kalė, nė nuo ko nemokomi, nesgi šiandien dar taria į žmogų, rūpinantis įsteigimu kokio daikto ir dejuojantį nesugebėjimu, sako: "Akių pasiklausk" arba: "Buklus ir su žąsia moka arti", kaipogi, pagal jų nuomonę, žmogus, ką paregėjęs, tą turi padirbti. Ir taip jų grąžtai, kaltai, strūnos, skaptai, skrytulės, kirviai, skliutai yra pačių dirbti. Lygia dalia dailidavo sau patys namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres, rakandas, pintines, kurvius, rėčius, kretilus, sietus, sėtuves, minkytuvius, lovius, raugtines, kipius, geldas, muldas, taip pat ir kitą butos padargą sau tiekė: plėskes, apnasrius, brizgilus, strungus, tinklus, krytis, kampus, venterius, riužius, kinkymus, pavalkus, kamantus, ienas, - trumpai sakant, visa, ko vien butai reikiant, vis sau patys savo prasma dirbo. Perkaršęs bočius lazdos sau nepirko, su ievine, savo liekne išpiauta, krūpštinėjo. Lygia dalia motriškosios pirkinių negeidė ir už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusios svečios drobės nuometą sau ant galvos vyturti ar sermėga apsivilkti, nesgi jų staklės, skietai, mastuvai, lankčiai, vytuvai buvo jų vyrų dirbti. Tą jų gebėjimą ant visokio amato gal šiandien dar regėti.
Kas nežino šiandien tokių vyrų, kurie, niekame nesimokę ir nė balsės rašto nežinodami, laikrodžius skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu gali lygintis su visų didžiųjų meistrų arba dailidžių ziegoriais. Taip pat Luoba, rašto nemokėdamas, iš akmenėlių, paupiais surankiotų, barvas trindamas, abrozdus į bažnyčias ir koplyčias tėplioja. Metuose 1790 Mančys, dailidė, nuo visų dar minimas, ketino ratus padirbti, kurie be arklių rietės, nes, negavęs nė nuo vieno 100 muštų medžiagai paskolyti, turėjo liautis nuo savo ketėjimo, nieko nenuveikęs. Kurią dieną nieksai į tą netikėtų, jei šiandien anglai, 40 metų buvus, nebūtų tą nuveikę. Pasaulis stebėtųsi į lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, protą ir buklumą, kad būt buvusių toje žemėj akylų didžturčių ar kunigų, kurie būt suteikę pragumą jiems svietą regėti ir mokslą savo amato permanyti, todėl, nerasdami nė nuo ko sau globos, miršta nuo svetimo svieto nežinomi. Tuo tarpu prašaleičiai vis taria, jog mūsų krašto žmogus gyvulio proto, ne žmogaus, teturi, nesgi nieko garsaus nepadaro, vienok teisinga atentė nuspręs teisybę, ir tad ne tam bus gėda, kurs norėjo, o negalėjo, bet tam, kurs dėl lobio ar skaugės kitų, galinčių ką garsų nuveikti, nešelpė ir neglobė.
Čia dar pridursiu bengdamas tą, ką Gvaninis, raštininkas, galop 16 amžiaus pasakoja savo garsiame rašte apie kalnėnus ir žemaičius, tarp kurių pats gyveno ir visa regėjo. "Žemaičių kraštas, - sako jis, - noris yra platus, tačiau neturi stiprių pilių, tiktai vietoves, arba miestus, ir kiemynojus, arba sodas, jau karališkas, jau poniškas. Tame krašte yra vyriausiu perdėtiniu storasta, nuo lenkų karaliaus patvirtintas, kursai iki savo gyvos galvos rėdo ir kurio karalius negali išmesti be didžio lyčiaus. Katalikų vienas vyskupas tėra. Žmonės gyvena žemuose ir pailguotinuose namuose, kurių asloje ugnis kūrinas, pas kurią gaspadorius, su šeimyna sėdėdamas, visus savo gyvulius ir namų padargą mato, nesgi po tuo stogu, be kokio perdorio, ir gyvulius tenai laiko. Diduomenė vietoje stiklų iš ragų, tauragėmis vadinamų, geria. Žmonės yra drąsūs, skudrūs ir ant karės pagebsnūs, kariauja šarvuoti visokiais ginklais, užvis ragotinėmis. Arklius mažus teturi, kuriuos matydamas, niekados netarsi galinčius butos darbus nuveikti ir karės žygius atlikti. Žemę aria medžio noragais, ne geležies, tas dar yra stebuklingesniu, jog jų grumtai yra kieti, ne smiltėti. Paprastai aria sau medžio noragus po juosta pakišę, idant, vienam nulūžus, netrukdami kitą antmautų. Nekurie storastos, norėdami palengvinti orę, įsakė laukus arti gelžiniais noragais; jei tą metą ar atentį nepaderėjo javai dėl giedrų ar lytų taip, kaip svietas kad buvo geidęs, tad pradėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių noragų javai nevykstantys, nesgi kito lyčiaus nenumanė. Storasta, krūpaudamas, kad svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti. Tame krašte, sako, yra traškančios girios ir lieknai, kuriose, svietas pasakoja, jog vėlės kana kados rodančios. Niekame nėra taip gražaus medaus, kaip Žemaičiuose, nesgi maž vaško teturi ir didžiai yra baltas. Girios yra jų turtų klėtimis, bitės paprastai drevėse po girias veisias. Iki šiol dar daug yra tarp žmonių netikėlių, kurie juodus žalčius ir driežus, kaipo sargus savo namų, laiko ir gerbia, kuriuos nekurias dienas šeria akivaizdoj visos šeimynos, kuri apstojusi vampso; jei kokia nelaimė namuose nutinka, tuojau taria namų sargą alkaną ir nepagerbtą esantį.
Žemaičiai, visa nuo lauko nuvokę, rudeniui bengiantis, kas metą didžią šventę šventina tokiu pragumu: visi su pačiomis, vaikais ir šeimyna susirenka į vienus namus, stalą, arba skomį, šienu pakreikia, ant kurio stuopą alaus ir šalip jos priešais du kukuliu duonos padeda. Paskui atveda gyvulių visokios veislės patiną ir pačią, kuriuos aukauja tokiu pragumu: visų pirma žynys, kalbėdamas maldą, uždaužia su lazda gyvulį, paskui, kas vien esąs, muša tam pačiam gyvuliui per galvą, šonus ir kojas ir kitus straipsčius, arba člankus, sakydami: "Tau, dievali žemeliukių, aukaujam ir tau dėkavojam, kad mus šį metą sveikus ir viso pertekusius užlaikyti teikeis; dabar tavęs meldžiam, idant mus toliau gūžtum, nuo geležies ir ugnies saugotum, nuo antkryčių, marų ir nuo visokių neprietelių mus glemžtum". Ant galo mėsą gyvulių aukautųjų išvirę valgė ir nuo kiekvieno valgio šmotelius, lig nepradėjus valgyti, į pastalę ir visas namų kerčias mėčiojo: "Še jums, žemeliukės, imkit nuo mūsų auką ir valgykit besveikos". Tada visi pradeda linksmintis ir vaišintis. Vėliavą karėj žemaičiai turėjo tokią pat, kaip jei kalnėnai, jotą raudonuose laukuose. Gyventojai to krašto, it kaip kiti lietuviai, dėvėja pilkas sermėgas, būdu, daba, kalba maž kuo teįvairauja nuo kitų lietuvių kalnėnų, apie kuriuos tuojau papasakosiu.
Lietuva didžiai giringa, kaip jei Žemaičiai, turi versmes ir daugybę plačių ežerų, kurie į mares pavėdauja, be to, daugybė upių irklinių, beje: Tripentė, Svisločė ir Beržinė, į Niperį teka, o ta paskuojoji į Uksmę, arba Juodąją, marę sriauma. Nemunas, Neris, Naročius, Daugava ir Gauja - į Žemaičių jūrą.
Gyvuliai visokios veislės Lietuvoj yra smulkūs. Žmonės nuvargę, kaip pilelėse, arba miestuose, taip ir kiemuose ar sodose gyvenantys, didžiai sunkia vergyba nunovyti, nesgi kožnas gyventojas yra prie žemės prikaltas. Į namus gyventojo įėjęs, gali kaip tinkamas lėbauti, valgomą daiktą ar drabužį neklausdamas paimti ir patį iki smerčio primušti; vargšas niekame paguodos neras ir niekas jo neužstos, ir piktadėjas paliks nesudraustu. Gyventojai prie savo pono dėl kokio norint lyčiaus be kukulio negali pasirodyti, kursai, jei ir prileis prie savęs, kukulius atims ir, nieko gero nepadaręs, pas storastą arba tėvūną jį nusiųs teisybės sau melsti; tie vėl, noris antrus kukulius priims, teisybės vienok nepadarys, nesgi Lietuvoj kožnas žodis teisybės nuo sūdžios yra auksu sveriamas. Gyventojai penkias dienas, o kartais ir šešias, dvare dirba, panedėlį tiktai savo darbui teturi, didžiai tankiai nedėlios dienomis (nesgi svietas švenčių nešventina) visus darbus dirba, beje: aria, sėja, šieną piauna, javus nuo lauko vokia ir kulia. Tas dar yra stebuklingesniu, jog klausiant, dėl ko šventą dieną darbą dirba, atsako: "Ar nereikia ir nedėlios dieną valgyti?" Duokles, arba rinkliavas, dvejas, trejas į ūkės skarbą moka, ponai vėl pramanytais mokesniais didžiai žudo. Duona juoda ir prasta minta, rugių varpas sumaltas valgo, girnas trejas, ketverias kieme turi javams malti, kuriomis maldami tautos būdu. visados niūniuoja, sakydami: "Malu, malu", - kuri niūniava į dainą pavėdauja. Tas dar yra ypatingesniu tarp vyriškųjų ir motriškųjų, jog ką vien dirba, vis dainuodami. Turi ilgus trūbus, trimitais vadinamus, kurie yra graudingo balso, kartais viensai, dviem trūbais pūsdamas, sutaikina jųdviejų balsą.
Visi lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, bei padaugaviai paprastai pilkas sermėgas dėvi, pilies gase ar kieme nė kokiu kitu drabužiu apsidariusių neregėsi, kaip tiktai pilka sermėga, visi austos vyženomis ar kojenomis. Ratai jų yra be kokio gelžgalio, kuriuos suvaržo medžio kyliais arba vicių varandomis vietoje geležies rinkių, tekinius iš vieno medžio išlenkia, kurių niekados nei smala, nei degutu netepa, ir jei kuomet pasitinka daug važiuojančių, tad toksai biaurus yra braškesys - aulolo aulolo - girdimas.
Javus, pirma karštoj duoboj nudžiovinę, paskui, rejos kluone paskleidę, kulia.
Visų pirma žemę išgyvena tokiu būdu: apie šv. Petrą ir Povilą, vasarą, lig motinos švenčiausios į dangų ėjimo, krūmus ir žarynus skina, kuriuos skynimus paprastai lydimais vadina, ir taip jei krūmai dar tankūs pasiliko, tad, šiaudais apkreikę, per žiemą laikė, pavasariui pagrįžus, po Velykų, giedrai radusis, per kelias dienas, vėl šiaudais apkreikę, tuos skynimus uždega ir į peleną apverčia; kame žemė išdega, ten, regis, niekas neauga, todėl degėsius nesudegusiuosius į malkas krauna ir vėl degina; ir taip į tą žemę, sudegusią ir neartą, nurinkę tiktai anglis ir pagalius apdegusiuosius, pirma pūrus sėja ir vienu arkliu aparia ir apakėja, o Kalne aria jaučiais, už ragų įkinkytais. Takiu pragumu pasėti javai taip tenai vyksta, jog tarsi vaisingesnės žemės pasauly nebėra. Taip pat jie miežius sėja, piauna ir valija; retuosius skynimus miežiams laiko, nes pūrai riebesnę žemę mėgsta. Ir taip į tokias dirvas per 6 ar 8 metus mėšlų nebveža.
Jei giriose, kur keta sėti, medžiai dar aukšti ir platūs, beje: pušys, uosiai, ąžuolai ir tiems pavėdūs, tad pačių medžių nekerta, bet jų šakas pagenėja, idant dirvų nesmelktų. Vienas žmogus, po medžius laipiodamas, visas šakas pagenėja nenulipdamas: įrankį, tam daiktui patiektą, turi it į kėdelę pavėdų, pagal žmogaus augumą, kurį į medį ant ilgų strikių pakabina ir, taip sėdėdamas, nuo medžio į medį persikelia; turi šalip pririštą kumpą medį, tam daiktui patiektą, kuriuo, prie medžio prisiartinęs, įsikabina, ir jį nuo galūnės lig pat žemo nugenėja, ir tas šakas, atėjus pavasariui, taip pat degina ir sėja.
Nuvokę pūrus ar miežius, paskui tose naujose dirvose rugius sėja, kuriuos du kartu aparti turi. Sėti juos pradeda apie Į dangų ėmimą motinos švenčiausios, 15 dienoj rugsėjo mėnesio, kurių jei rambus artojas nepasėjo lig Matkibožo, beje, lig 8 dienos šilo mėnesio, tad veltui jis lauks brandos atenčiam metui, kurią sėją žiemine vadina, antrąją sėją, vasarai grįžtant, vasarojum.
Yra taip pat kitas pragumas sėjimo, neseniai pramanytas viršiau minavotuose lydimuose.
Dvi dali miežių, o trečiąją rugių sumaišo, kurį mišinį, vasarai grįžtant, privaliu laiku sėja, tą patį metą miežius tepiauna, o rugius po miežiais it žolę, kuo tankiau želiančią, žiemai palieka, kurie rugiai atentį metą taip yra derlingi ir tankūs, jog arklys negali jų išbristi, ir iš vieno grūdo 30 ir daugiau varpų išsišakoja ir taip išauga, jog vyro raito negal regėti. Žemaičiai vienu arkliu aria, nesgi jų gruntai yra didžiai lengvi.
Tokį paračių sėjos saugoja visuose Žemaičiuose. Visų pirma po Velykų sėja kviečius, paskui atuodogius, kurią sėją nuo vasaros vasarojum vadina dėl perskyros nuo žieminės, kurią atlieka apie Žolių šventę; jei aną vasarą sėtų, niekas nepaaugtų, jei atkaliai, vasarojų ant žiemos sėtų, taip pat visa prapultų, noris grūdai yra būtinai pavėdūs ir tos pačios, rodos, veislės esantys; todėl vasarojų po Velykų tesėja pagal tą, kaip žemę yra išgyventi galima; ir taip kalnėnai pirmiau sėja, nekaip žemaičiai, nesgi Kalne yra šilčiau, nekaip Žemaičiuose, tačiau visi vienu laiku javus nuo lauko nuvokia. Tas yra stebuklingu, jog, pasėjus vasarojų po Velykų, kelioms nedėlioms prašokus, tą pačią vasarą, beje, 8 nedėlioms praėjus, vasarojų paaugusį ,ir išbrendusį piauna ir į stogines, arba daržines, krauna. Žirnius sėja ant švento Vaitiekaus todėl, jog ilgai reikia juos brandinti, avižas ir miežius apie Sekmines, grikus apie šv. Petrą, atuodogius apie šv. Joną. Visi tie javai yra nuvokiami, iškuliami ir į aruodus supilami, jog grūdas iš stiebo per 10, o kartais 8 nedėlias, pagal taikumą oro, apent į grūdą pagrįžta ir šimteriopą vaisių artojui parneša. Kalnėnai ir žemaičiai savo javus krauna jau į daržines, arba stogines, jau į bragus arba žagus, kurių kartais prie gero gaspadoriaus matysi po kelias dešimtis, kaip bokštų, nuo kelerių metų riogsančių.
Sukrovę į daržines, pradeda kulti, iškūlę paslepia grūdus rūsiuose tarp tankių lieksnų, tyčiomis tai lietai iškastuose, kuriuos pirma stipriai mauknomis apdanguoja, ant kurių viršaus mėsą, lašinius ir visą pavalgą bei daržų žalesą, beje, batvinius, sėtinius, ir drabužius, užvis brangiuosius mazginius, sukrauna, pervis karei esant, idant vargdieniai gyventojai tuo paglemžtų savo labybą nuo antpuolių neprietelių.
Tas dar pas juos yra ypatingu, jog, jei kas randas ant smerčio pasmerktas, tam ponas liepia pačiam nusigaluoti ir savo rankomis pasikarti, jei to kurs nenorėtų daryti, tad rykštėmis dybavoja tol, kol prisuokia jį tą daryti".
Viežlybumą saugojo ne vien kalboje, apdare, induose bet ir visuose namuose, nepadorių ir goslingų žodžių veltui ieškos jų kalboje, nesgi, būdami romaus būdo, retai tesivaidijo ir tesibarė ir apmaudą ant viens kito tankiau veikalu, ne žodžiu, giežė. Goslybos neapvežėjo ir nelėbavo, krūpaudami, kad neištižtų. Elgimos su svietu visados buvo mandagus ir švelnus, kame nesusitikęs su žmogum, tuojau savo mandagumą reiškė, sakydamas: "Dievali, padėk", jei buvo pažįstamas, tuojau klausė: "Ką beveiki, ar sveikas? Sveikas, Naujų metų sulaukęs", - sveikai perleisti ir kitų besveikam sulaukti linkėjo. Ne vien susitikęs, bet praeidamas pro šalį, kas būt esąs per žmogų, sako jam labas rytas, laba diena, labas vakaras, laba naktis - pagal laiką. Reikalaudami ko nuo ko norint ar paguodos sau ieškodami, visados nuo tų žodžių pradėjo kalbėti, galvą savo lenkdami: "Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti ar pasijautoti" arba: "Nuo tavo baltos galvos atėjom paguodos ir malonės lūgoti". Antgėrė svetį, visados sakydami į pažįstamą: "Sveikas", į ne visai pažįstamą: "Būk sveikas", pagėrus svečiui ar pavalgius, taip pat jam sveikatos geros linkėjo, sakydami: "Ant sveikatos" ir dėkavodami, jog vaišę jų priėmė, arba, kaip jie kad sako, už jo gerą širdį. Apdare visados padorumą saugojo, nesgi plikų alkūnių, atdaros cacinės svietui negailino, plaukų kaktoj neraitė, marškinių išeiginių, kaip sakiau, plačias rankoves ties delnais ir antį visados su segele susegtus laikė, mergvaikių paklausais tarp jų neantsiklausi. Vasarą kas devintąją dieną, paskui, krikščionimis tapę, kas subatą ežeruose ar upėse maudės, žiemą pirtyse mazgojos, kas nedėlios rytą marškinius ir kelnes baltas perkeitė, ir ta gaspadinė už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusi, kurios šeimyna juoda būt dirvose arusi ar pievoj šienavusis, nesgi balti drabužiai buvo jų visų didžiausia išeiga, ką stigavoja patys žodžiai, šiandien dar jų kalboj tebesantys, kaip viršiau minavojau. Ne vien drabužy, bet induose viežlybumą užlaikė, nesakysiu, jog mazginius tris kartus dienoj mazgojo, pagal tą, kaip tris kartus valgė, bet dar suolus, stalus, palanges, langų ir durų troboje staktas ne vien iš vidaus, bet ir iš lauko mazgojo, ką šiandien dar keleivis, keliaudamas nuo pat Lydos lig pat Rygos papilio, regės kame-ne-kame, noris tarp nuvargusių, tą senovės dabą. Trobų ir namų aslas kas dieną šlavinėjo, o kiemą ir laidarą nedėlioj kartą, nesgi vasarą ant kiemo vejos pakaičiavo medžių ūksmėse; ne vien kiemą ir laidarą čystą laikė, bet pačias pievas pavasarį grėbstė. Nuo ryto, pusryčioti eidami, visi prausės ir, abrūsu didžiai ilgu šluostydamies, meldės, kaip anie sakė, už skendinius, paskui galvas šukavo su šepečiais, savo prasma dirbtais. Mirti nė vienas nesibijojo, bet sirgti ar luošu tapti nė vienas prie gyvo kaklo nenorėjo, nesgi sergąs ar luošas, regėdamas nebišgysiąs, dievams save aukavo, ugny degindamos; nes jog žmogaus kūno stiprume visa jo sveikata yra, todėl nuo viso to, kas kūną lepino, silpnino ir gadino, didžiai saugiai vengė, o viso naudojo, kas būt galįs kūną stiprinti ir tvirtinti; ir taip pirmuoju jų darbu buvo savo kūną gryną laikyti, todėl kožname kieme pirtį sau turėjo, ir tas ne ūkininku vadinos, kurio kieme jos nebuvo, į kurią, kelias dienas nuleidę, kaip sakiau, ėjo mazgotis. Į kurias, regis, įprato Ryme būdami ir per 14 metų Valakų žemę valdydami, nuo kur pagrįžę pas save jas įkūrė, o rasi jau ir pirmiau jas turėjo, nėra raštuose randama, kuriose ne vien kūną čystijo, bet dar nuo daug ligų vaistėjos, užvis nuo peršalimo, kaipogi, šaltame krašte gyvendami, tankiai liuobėjo peršalti, giriose brūzdami ar tolimas keliones keliaudami. Tose pirtyse stiprino kūną tokiu pragumu: nebtverdamos tenai nuo šilimos ir varvindami prakaitą, šoko stačiai į eketį žiemos vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas panėrę vėsinos, paskui iššokę vėl ėjo į pirtį kaitintis. Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdikėliai mažtiteli, išsprūdę raudoni, it iš ugnies ištraukti, po sniegus it po pūkus voliojos, atvėsę vėl bėgo į pirtį. Vasaros vidu įkaitę upėse ar ežeruose, kaip sakiau, maudės. Taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų neb kūnu, bet jau plienu buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo, todėl šimtą ir pusantro šimto metų ant svieto ištvėrė. Ant galo nuo mažų dienų pratinos visados trūsėti, sunkius sunkesnius darbus trivoti ir maž temiegoti, nesgi krūpavo, idant, slinkaudami ir lovose bipsodami, neištižtų, purpti ir pūti nepradėtų. Todėl ir apdarą tokį tedėvėjo, koks kūną nelepino: kaipogi Rimgaudas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, didieji Lietuvos kunigaikščiai, po dvi, tris dešimtis milijonų svieto savo ūkėj valdydami, lobius ir turtus visų didžiausių šio pasaulio viešpačių turėdami, nė apsirikę negėrė kito gėrimo, kaip tiktai čystą vandenį, valgius sausus tevalgė ir namų avikailiais tesidarė, nes, ir taip elgdamies ir tokį storą drabužį dėvėdami, galybe savo kitus viešpačius gandino ir nuo visų buvo godojami ir garbinami, noris kailinuočiai.
Susirgę vaistėjos, beje: gumbuodamies metyles gėrė, nuo putmenių lipštukais ar ievų kaišenomis vaistėjos, įkirtę ar padūrę, sviesto sulčia užpylė, kad nekirmėtų, koją ar ranką palūžę, gluosnio metūgėmis apsuikui prie kita kitos apdėję lentelėmis plonomis suveržė, išnirę kits kitam atitraukė koją ar ranką, nudegusį ugny putelių uogomis traiškė, nutvilkusius druska sūdė, dyguliui duriant, lydekos žandus sudeginę gėrė arba kraują medijonais leido. Krislui į akį įkritus, vėžio girnas leido, lielešai duriant, alksnio žalią lapą prie lielešos dėjo, liežuoniui į kojos išliežius įsimetus, variu sūdė, kūdikiui kirkšnims išsutus, kirmgraužomis sūdė, strėnoms skaustant, taures pirty statė, nuo pavietrės, arba antkryčio, šišnakus valgė, nuo kosulio žalčio lunkus krimto, ausiai skaustant, svogūną, ant anglių iškeptą, pritvėrė, nuo niežų godų sulčia vaistėjos, opai, arba ronai, atsivėrus, beržo blizgėmis sausino. Akims skaustant, šalteny, prieš saulę tekančiame, akis mazgojo, klynui piaunant (visų baisiausiai ligai tame krašte), devynspėkes gėrė, svaitėjančius volungės lizdu smilkė, pašalusį straipstį, pirštą, ausį ar nosį žąsies ar kiškio taukais tepė, girgždėlei rankoje girgždant, vilnonu siūlu aprišo tą vietą, kurioje girgždėjo, kaklą užėmus, žekes vilnonas prakaituotas šiltas ar avižas sukaitintas prie kaklo tvėrė, dantims geliant, gelžgalį ant dantų dėjo, rėmui piaunant arba sriegiant, landuoniai geliant..., užspringusiam į pečiomenčių tarpą su kumščiu niūkterėjo. Sunkiose ligose jei viršiau minavoti vaistai nemačijo, tad, iš šventos ugnies išsėmę, raudonas pirkšnis gėrė ir apžadus dievams darė, jei ir tas nemačijo, tad patys save aukavo dievams, degindamos ant malkos, idant nebvargtų ilgiau ant svieto, kaip viršiau minavojau.
Lietuvis, tai yra kalnėnas arba žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus; keliaudamas, dirbdamas, kame būt nevargstąs, visados niūniuoja ar dainuoja. Nuvargęs ar rūpesningas saviep niūniuoja, tarsi kutindamas širdį laimingesne atente, linksmu būdamas, dainuoja skaidriu balsu, tarsi it kitus norėdamas palinksminti savo džiaugsmu. Visų didžiąja jų linksmybe buvo viešės, beje, pasiregėjimas genties su genčia arba pažįstamu, kaip viršiau minavojau. Įrankiais jų linksmybės buvo ilgi, iš trijų skilų sudėti apvalūs medžio trūbai, nuokamieni ir truputį pakumpi, per pusantro sieksnio ilgi, stipriai sukibyti, nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti, kuriuos vadino trimitais, jog iš trijų dalių buvo sudėti; tais trūbais skatino kareivius į kovą kariaudami, pūtė aukas dievams aukaudami, nabaštikus laidodami, kaip viršiau minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to, jog vieni trūbijo, o kiti atlieptinai dainavo sueimuose: kaipogi Kiauleikio nabaštikas, 137 metus turįs, 1836 metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs, kaip liuobėję subatos vakarą nuo saulės užsileidimo lig saulei patekant sutartines dainuoti. Ir taip, susiėję į vieną kiemą, motriškosios ir vyriškieji vieni į tuos trimitus pūtę, o kiti dainavę atlieptinai, nuo ko ir dainos yra taip pat sutartinėmis vadinamos. Šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begal regėti, nes paprastai tirškina vario trūbelius, kuriais meškininkai meškas tancina, po kaimus vadžiodami. Tų trimitų balsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailesį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios dienos variniais karės trūbais. Tokie Lietuvos trimitai yra jau minavojami 1180 gudų raštuose, kaipo įvairiu ir neregėtu daiktu. Taip pat vamzdžiais vamzdijo jaunuomenė, iš mauknos karklų ar blendies padirbę pavasariais, lig žievei neprikepus; be tų vamzdžių turėjo piemenėliai molio pypynes, su kuriomis pavasarį ožaičius ir ėraičius po laukus ganydami tancino. Antras įrankis jų linksmybės buvo kanklės, pavėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis taip pat gelžinėmis ir varinėmis; jų gaudesys yra trumpas ir kimus; smuikais, arba skripyčiomis, taip pat smuikavo savo prasma; nes tarp tų visų įrankių dainos buvo visų didžiausia linksmybe, kurias dainavo darbą dirbdami, ilsėdami ar linksmindamies; ir taip kožna notis jų gyvenimo turėjo sau ypatingą dainą, kurių palaikai šiandien dar kame-ne-kame yra girdimi. Garsus raštininkas Rėza, sulasęs jų kelias dešimtis, apskelbė svietui metuose 1825, taip pat Simonas Stanevičius metuose 1829 Vilniuje, kurių daugioje vietoje gal regėti gaidos aitrą, laibumą ir švelnumą kalbos bei gailingumą širdies. Kitos linksmybės jaunuomenės, apie kurias jau didumą minavojau, buvo ritinis, pylynė, suopynė, stutės, tabalai, žiužis ir lauminėsena, kurios ne vien linksmino, bet dar pratino juos guvumon ir skudrumon.
Visa gudryba senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, buvo ta, jog visa, ko vien reikiant, patys sau steigė, idant svetimo nereikalautų, kaip motriškosios, taip ir vyriškieji; ir taip motriškosios verpė, audė ir dažė savo drobes ir milus įvairiomis barvomis nė nuo ko nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasma. Vyriškieji taip pat strūnijo sau visus trobesius, svetimo meistro nereikalaudami, dailidavo ratus, važius, šlėdes, arba šlajas, ir roges. Vokiečiams užgulus jūrines jų pilis, beje: Klaipėdos, Liepojos, Lielupio ir Daugavos, kad nebgalėjo patys su svečia šalia per jūrą beprekioti, tad, nebgaudami nė nuo kur geležies žambių noragams, iš medžio juos dirbo; todėl nuo senų laikų tariama yra: "Lietuvis išjoja į girią raitas, o parvažiuoja važiuotas". Taip pat įrankius, kuriais namus strūnijo ar dailidavo, patys sau kalė, nė nuo ko nemokomi, nesgi šiandien dar taria į žmogų, rūpinantis įsteigimu kokio daikto ir dejuojantį nesugebėjimu, sako: "Akių pasiklausk" arba: "Buklus ir su žąsia moka arti", kaipogi, pagal jų nuomonę, žmogus, ką paregėjęs, tą turi padirbti. Ir taip jų grąžtai, kaltai, strūnos, skaptai, skrytulės, kirviai, skliutai yra pačių dirbti. Lygia dalia dailidavo sau patys namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres, rakandas, pintines, kurvius, rėčius, kretilus, sietus, sėtuves, minkytuvius, lovius, raugtines, kipius, geldas, muldas, taip pat ir kitą butos padargą sau tiekė: plėskes, apnasrius, brizgilus, strungus, tinklus, krytis, kampus, venterius, riužius, kinkymus, pavalkus, kamantus, ienas, - trumpai sakant, visa, ko vien butai reikiant, vis sau patys savo prasma dirbo. Perkaršęs bočius lazdos sau nepirko, su ievine, savo liekne išpiauta, krūpštinėjo. Lygia dalia motriškosios pirkinių negeidė ir už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusios svečios drobės nuometą sau ant galvos vyturti ar sermėga apsivilkti, nesgi jų staklės, skietai, mastuvai, lankčiai, vytuvai buvo jų vyrų dirbti. Tą jų gebėjimą ant visokio amato gal šiandien dar regėti.
Kas nežino šiandien tokių vyrų, kurie, niekame nesimokę ir nė balsės rašto nežinodami, laikrodžius skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu gali lygintis su visų didžiųjų meistrų arba dailidžių ziegoriais. Taip pat Luoba, rašto nemokėdamas, iš akmenėlių, paupiais surankiotų, barvas trindamas, abrozdus į bažnyčias ir koplyčias tėplioja. Metuose 1790 Mančys, dailidė, nuo visų dar minimas, ketino ratus padirbti, kurie be arklių rietės, nes, negavęs nė nuo vieno 100 muštų medžiagai paskolyti, turėjo liautis nuo savo ketėjimo, nieko nenuveikęs. Kurią dieną nieksai į tą netikėtų, jei šiandien anglai, 40 metų buvus, nebūtų tą nuveikę. Pasaulis stebėtųsi į lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, protą ir buklumą, kad būt buvusių toje žemėj akylų didžturčių ar kunigų, kurie būt suteikę pragumą jiems svietą regėti ir mokslą savo amato permanyti, todėl, nerasdami nė nuo ko sau globos, miršta nuo svetimo svieto nežinomi. Tuo tarpu prašaleičiai vis taria, jog mūsų krašto žmogus gyvulio proto, ne žmogaus, teturi, nesgi nieko garsaus nepadaro, vienok teisinga atentė nuspręs teisybę, ir tad ne tam bus gėda, kurs norėjo, o negalėjo, bet tam, kurs dėl lobio ar skaugės kitų, galinčių ką garsų nuveikti, nešelpė ir neglobė.
Čia dar pridursiu bengdamas tą, ką Gvaninis, raštininkas, galop 16 amžiaus pasakoja savo garsiame rašte apie kalnėnus ir žemaičius, tarp kurių pats gyveno ir visa regėjo. "Žemaičių kraštas, - sako jis, - noris yra platus, tačiau neturi stiprių pilių, tiktai vietoves, arba miestus, ir kiemynojus, arba sodas, jau karališkas, jau poniškas. Tame krašte yra vyriausiu perdėtiniu storasta, nuo lenkų karaliaus patvirtintas, kursai iki savo gyvos galvos rėdo ir kurio karalius negali išmesti be didžio lyčiaus. Katalikų vienas vyskupas tėra. Žmonės gyvena žemuose ir pailguotinuose namuose, kurių asloje ugnis kūrinas, pas kurią gaspadorius, su šeimyna sėdėdamas, visus savo gyvulius ir namų padargą mato, nesgi po tuo stogu, be kokio perdorio, ir gyvulius tenai laiko. Diduomenė vietoje stiklų iš ragų, tauragėmis vadinamų, geria. Žmonės yra drąsūs, skudrūs ir ant karės pagebsnūs, kariauja šarvuoti visokiais ginklais, užvis ragotinėmis. Arklius mažus teturi, kuriuos matydamas, niekados netarsi galinčius butos darbus nuveikti ir karės žygius atlikti. Žemę aria medžio noragais, ne geležies, tas dar yra stebuklingesniu, jog jų grumtai yra kieti, ne smiltėti. Paprastai aria sau medžio noragus po juosta pakišę, idant, vienam nulūžus, netrukdami kitą antmautų. Nekurie storastos, norėdami palengvinti orę, įsakė laukus arti gelžiniais noragais; jei tą metą ar atentį nepaderėjo javai dėl giedrų ar lytų taip, kaip svietas kad buvo geidęs, tad pradėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių noragų javai nevykstantys, nesgi kito lyčiaus nenumanė. Storasta, krūpaudamas, kad svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti. Tame krašte, sako, yra traškančios girios ir lieknai, kuriose, svietas pasakoja, jog vėlės kana kados rodančios. Niekame nėra taip gražaus medaus, kaip Žemaičiuose, nesgi maž vaško teturi ir didžiai yra baltas. Girios yra jų turtų klėtimis, bitės paprastai drevėse po girias veisias. Iki šiol dar daug yra tarp žmonių netikėlių, kurie juodus žalčius ir driežus, kaipo sargus savo namų, laiko ir gerbia, kuriuos nekurias dienas šeria akivaizdoj visos šeimynos, kuri apstojusi vampso; jei kokia nelaimė namuose nutinka, tuojau taria namų sargą alkaną ir nepagerbtą esantį.
Žemaičiai, visa nuo lauko nuvokę, rudeniui bengiantis, kas metą didžią šventę šventina tokiu pragumu: visi su pačiomis, vaikais ir šeimyna susirenka į vienus namus, stalą, arba skomį, šienu pakreikia, ant kurio stuopą alaus ir šalip jos priešais du kukuliu duonos padeda. Paskui atveda gyvulių visokios veislės patiną ir pačią, kuriuos aukauja tokiu pragumu: visų pirma žynys, kalbėdamas maldą, uždaužia su lazda gyvulį, paskui, kas vien esąs, muša tam pačiam gyvuliui per galvą, šonus ir kojas ir kitus straipsčius, arba člankus, sakydami: "Tau, dievali žemeliukių, aukaujam ir tau dėkavojam, kad mus šį metą sveikus ir viso pertekusius užlaikyti teikeis; dabar tavęs meldžiam, idant mus toliau gūžtum, nuo geležies ir ugnies saugotum, nuo antkryčių, marų ir nuo visokių neprietelių mus glemžtum". Ant galo mėsą gyvulių aukautųjų išvirę valgė ir nuo kiekvieno valgio šmotelius, lig nepradėjus valgyti, į pastalę ir visas namų kerčias mėčiojo: "Še jums, žemeliukės, imkit nuo mūsų auką ir valgykit besveikos". Tada visi pradeda linksmintis ir vaišintis. Vėliavą karėj žemaičiai turėjo tokią pat, kaip jei kalnėnai, jotą raudonuose laukuose. Gyventojai to krašto, it kaip kiti lietuviai, dėvėja pilkas sermėgas, būdu, daba, kalba maž kuo teįvairauja nuo kitų lietuvių kalnėnų, apie kuriuos tuojau papasakosiu.
Lietuva didžiai giringa, kaip jei Žemaičiai, turi versmes ir daugybę plačių ežerų, kurie į mares pavėdauja, be to, daugybė upių irklinių, beje: Tripentė, Svisločė ir Beržinė, į Niperį teka, o ta paskuojoji į Uksmę, arba Juodąją, marę sriauma. Nemunas, Neris, Naročius, Daugava ir Gauja - į Žemaičių jūrą.
Gyvuliai visokios veislės Lietuvoj yra smulkūs. Žmonės nuvargę, kaip pilelėse, arba miestuose, taip ir kiemuose ar sodose gyvenantys, didžiai sunkia vergyba nunovyti, nesgi kožnas gyventojas yra prie žemės prikaltas. Į namus gyventojo įėjęs, gali kaip tinkamas lėbauti, valgomą daiktą ar drabužį neklausdamas paimti ir patį iki smerčio primušti; vargšas niekame paguodos neras ir niekas jo neužstos, ir piktadėjas paliks nesudraustu. Gyventojai prie savo pono dėl kokio norint lyčiaus be kukulio negali pasirodyti, kursai, jei ir prileis prie savęs, kukulius atims ir, nieko gero nepadaręs, pas storastą arba tėvūną jį nusiųs teisybės sau melsti; tie vėl, noris antrus kukulius priims, teisybės vienok nepadarys, nesgi Lietuvoj kožnas žodis teisybės nuo sūdžios yra auksu sveriamas. Gyventojai penkias dienas, o kartais ir šešias, dvare dirba, panedėlį tiktai savo darbui teturi, didžiai tankiai nedėlios dienomis (nesgi svietas švenčių nešventina) visus darbus dirba, beje: aria, sėja, šieną piauna, javus nuo lauko vokia ir kulia. Tas dar yra stebuklingesniu, jog klausiant, dėl ko šventą dieną darbą dirba, atsako: "Ar nereikia ir nedėlios dieną valgyti?" Duokles, arba rinkliavas, dvejas, trejas į ūkės skarbą moka, ponai vėl pramanytais mokesniais didžiai žudo. Duona juoda ir prasta minta, rugių varpas sumaltas valgo, girnas trejas, ketverias kieme turi javams malti, kuriomis maldami tautos būdu. visados niūniuoja, sakydami: "Malu, malu", - kuri niūniava į dainą pavėdauja. Tas dar yra ypatingesniu tarp vyriškųjų ir motriškųjų, jog ką vien dirba, vis dainuodami. Turi ilgus trūbus, trimitais vadinamus, kurie yra graudingo balso, kartais viensai, dviem trūbais pūsdamas, sutaikina jųdviejų balsą.
Visi lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, bei padaugaviai paprastai pilkas sermėgas dėvi, pilies gase ar kieme nė kokiu kitu drabužiu apsidariusių neregėsi, kaip tiktai pilka sermėga, visi austos vyženomis ar kojenomis. Ratai jų yra be kokio gelžgalio, kuriuos suvaržo medžio kyliais arba vicių varandomis vietoje geležies rinkių, tekinius iš vieno medžio išlenkia, kurių niekados nei smala, nei degutu netepa, ir jei kuomet pasitinka daug važiuojančių, tad toksai biaurus yra braškesys - aulolo aulolo - girdimas.
Javus, pirma karštoj duoboj nudžiovinę, paskui, rejos kluone paskleidę, kulia.
Visų pirma žemę išgyvena tokiu būdu: apie šv. Petrą ir Povilą, vasarą, lig motinos švenčiausios į dangų ėjimo, krūmus ir žarynus skina, kuriuos skynimus paprastai lydimais vadina, ir taip jei krūmai dar tankūs pasiliko, tad, šiaudais apkreikę, per žiemą laikė, pavasariui pagrįžus, po Velykų, giedrai radusis, per kelias dienas, vėl šiaudais apkreikę, tuos skynimus uždega ir į peleną apverčia; kame žemė išdega, ten, regis, niekas neauga, todėl degėsius nesudegusiuosius į malkas krauna ir vėl degina; ir taip į tą žemę, sudegusią ir neartą, nurinkę tiktai anglis ir pagalius apdegusiuosius, pirma pūrus sėja ir vienu arkliu aparia ir apakėja, o Kalne aria jaučiais, už ragų įkinkytais. Takiu pragumu pasėti javai taip tenai vyksta, jog tarsi vaisingesnės žemės pasauly nebėra. Taip pat jie miežius sėja, piauna ir valija; retuosius skynimus miežiams laiko, nes pūrai riebesnę žemę mėgsta. Ir taip į tokias dirvas per 6 ar 8 metus mėšlų nebveža.
Jei giriose, kur keta sėti, medžiai dar aukšti ir platūs, beje: pušys, uosiai, ąžuolai ir tiems pavėdūs, tad pačių medžių nekerta, bet jų šakas pagenėja, idant dirvų nesmelktų. Vienas žmogus, po medžius laipiodamas, visas šakas pagenėja nenulipdamas: įrankį, tam daiktui patiektą, turi it į kėdelę pavėdų, pagal žmogaus augumą, kurį į medį ant ilgų strikių pakabina ir, taip sėdėdamas, nuo medžio į medį persikelia; turi šalip pririštą kumpą medį, tam daiktui patiektą, kuriuo, prie medžio prisiartinęs, įsikabina, ir jį nuo galūnės lig pat žemo nugenėja, ir tas šakas, atėjus pavasariui, taip pat degina ir sėja.
Nuvokę pūrus ar miežius, paskui tose naujose dirvose rugius sėja, kuriuos du kartu aparti turi. Sėti juos pradeda apie Į dangų ėmimą motinos švenčiausios, 15 dienoj rugsėjo mėnesio, kurių jei rambus artojas nepasėjo lig Matkibožo, beje, lig 8 dienos šilo mėnesio, tad veltui jis lauks brandos atenčiam metui, kurią sėją žiemine vadina, antrąją sėją, vasarai grįžtant, vasarojum.
Yra taip pat kitas pragumas sėjimo, neseniai pramanytas viršiau minavotuose lydimuose.
Dvi dali miežių, o trečiąją rugių sumaišo, kurį mišinį, vasarai grįžtant, privaliu laiku sėja, tą patį metą miežius tepiauna, o rugius po miežiais it žolę, kuo tankiau želiančią, žiemai palieka, kurie rugiai atentį metą taip yra derlingi ir tankūs, jog arklys negali jų išbristi, ir iš vieno grūdo 30 ir daugiau varpų išsišakoja ir taip išauga, jog vyro raito negal regėti. Žemaičiai vienu arkliu aria, nesgi jų gruntai yra didžiai lengvi.
Tokį paračių sėjos saugoja visuose Žemaičiuose. Visų pirma po Velykų sėja kviečius, paskui atuodogius, kurią sėją nuo vasaros vasarojum vadina dėl perskyros nuo žieminės, kurią atlieka apie Žolių šventę; jei aną vasarą sėtų, niekas nepaaugtų, jei atkaliai, vasarojų ant žiemos sėtų, taip pat visa prapultų, noris grūdai yra būtinai pavėdūs ir tos pačios, rodos, veislės esantys; todėl vasarojų po Velykų tesėja pagal tą, kaip žemę yra išgyventi galima; ir taip kalnėnai pirmiau sėja, nekaip žemaičiai, nesgi Kalne yra šilčiau, nekaip Žemaičiuose, tačiau visi vienu laiku javus nuo lauko nuvokia. Tas yra stebuklingu, jog, pasėjus vasarojų po Velykų, kelioms nedėlioms prašokus, tą pačią vasarą, beje, 8 nedėlioms praėjus, vasarojų paaugusį ,ir išbrendusį piauna ir į stogines, arba daržines, krauna. Žirnius sėja ant švento Vaitiekaus todėl, jog ilgai reikia juos brandinti, avižas ir miežius apie Sekmines, grikus apie šv. Petrą, atuodogius apie šv. Joną. Visi tie javai yra nuvokiami, iškuliami ir į aruodus supilami, jog grūdas iš stiebo per 10, o kartais 8 nedėlias, pagal taikumą oro, apent į grūdą pagrįžta ir šimteriopą vaisių artojui parneša. Kalnėnai ir žemaičiai savo javus krauna jau į daržines, arba stogines, jau į bragus arba žagus, kurių kartais prie gero gaspadoriaus matysi po kelias dešimtis, kaip bokštų, nuo kelerių metų riogsančių.
Sukrovę į daržines, pradeda kulti, iškūlę paslepia grūdus rūsiuose tarp tankių lieksnų, tyčiomis tai lietai iškastuose, kuriuos pirma stipriai mauknomis apdanguoja, ant kurių viršaus mėsą, lašinius ir visą pavalgą bei daržų žalesą, beje, batvinius, sėtinius, ir drabužius, užvis brangiuosius mazginius, sukrauna, pervis karei esant, idant vargdieniai gyventojai tuo paglemžtų savo labybą nuo antpuolių neprietelių.
Tas dar pas juos yra ypatingu, jog, jei kas randas ant smerčio pasmerktas, tam ponas liepia pačiam nusigaluoti ir savo rankomis pasikarti, jei to kurs nenorėtų daryti, tad rykštėmis dybavoja tol, kol prisuokia jį tą daryti".