01-13-2024, 03:08 PM
Esu padaręs keletą panašių palyginimų tarp naujųjų laikų ir primityvaus žmogaus. Tokie palyginimai, kaip vėliau parodysiu, yra labai svarbūs, norint suprasti žmogaus polinkius kurti simbolius ir sapnų vaidmenį juos išreiškiant. Nes matome, kad daugelis sapnų pateikia įvaizdžius ir asociacijas, analogiškus primityviosioms idėjoms, mitams ir ritualams. Šiuos sapnų įvaizdžius Froidas pavadino "archaiškomis liekanomis", šis pasakymas reikštų, kad jos yra psichiniai elementai, išsilaikę žmogaus prote nuo senų amžių. Šitoks požiūris būdingas tiems, kurie pasąmonę laiko vien sąmonės apendiksu (ar, kalbant vaizdingiau, atliekų skardine, kurioje renkama viskas, ką atmeta sąmonė).
Toliau tyrinėdamas įsitikinau, kad toks požiūris netinkamas ir jo reikėtų atsisakyti. Aš supratau, kad tokios asociacijos ir įvaizdžiai yra neatskiriama pasąmonės dalis ir gali būti regimi visur - ar sapnuotojas būtų išsilavinęs, ar beraštis, inteligentiškas ar kvailas. Jokiu būdu jie nėra negyvos ir bereikšmės "liekanos".
Jie tebefunkcionuoja ir yra itin vertingi (kaip daktaras Hendersonas parodo savo "Senovės mituose ir šiuolaikiniame žmoguje" - "Žmogaus ir jo simbolių" 2 sk.) būtent dėl savo "istoriškos" prigimties. Jie nutiesia tiltą tarp tų būdų, kuriais mes sąmoningai reiškiame savo mintis, ir primityvesnės, spalvingesnės ir vaizdingesnės išraiškos formos. Būtent ši forma tiesiai kreipiasi į jausmus ir emocijas. Šios "istorinės" asociacijos yra ryšys tarp racionalaus sąmonės pasaulio ir instinktų pasaulio.
Jau kalbėjau apie įdomų kontrastą tarp "kontroliuojamų" mūsų budraus gyvenimo minučių ir vaizduotės lobių, kuriuos sukuria sapnai. Galima pastebėti ir kitą šio skirtumo priežastį: savo civilizuotame gyvenime iš tokios gausybės minčių mes atėmėme jų emocinę energiją ir iš tikrųjų į jas mes jau nebereaguojame. Tokias idėjas mes vartojame savo kalboje, ir įprastai į jas reaguojame, kai kiti jas vartoja, tačiau jos nedaro mums gilaus įspūdžio. Reikia kažko daugiau, kad mums kai kurie dalykai būtų pasakyti taip aiškiai, kad mes būtume priversti pakeisti savo požiūrį ir elgesį. Būtent tai daro "sapnų kalba"; jos simbolizmas turi tiek daug psichinės energijos, kad mes esame priversti į jį kreipti dėmesį.
Pavyzdžiui, buvo tokia ponia, pagarsėjusi savo kvailais prietarais ir užsispyrėlišku priešinimusi protingiems argumentams. Galima buvo įrodinėti jai ištisą naktį be jokio rezultato, ji nekreipdavo menkiausio dėmesio. Tačiau jos sapnai laikėsi kitokios taktikos. Vieną naktį ji sapnavo, kad dalyvauja svarbiame visuomenės renginyje. Šeimininkė ją pasveikino žodžiais: "Kaip puiku, kad galėjote atvykti. Visi jūsų draugai čia, ir laukia jūsų". Paskui šeimininkė nuvedė ją prie durų ir jas atidarė, sapnuotojai įžengė tiesiai - į karvidę!
Sapno kalba buvo tokia paprasta, kad ją suprasti galėjo net bukaprotis. Iš pradžių moteris nenorėjo pripažinti kad sapnas taip tiesiai taiko į jos išpuikimą, bet informacija vis tik pasiekė tikslą, ir po kurio laiko ji turėjo ją priimti, nes negalėjo nesuprasti pokšto iš savęs pačios.
Tokia informacija iš pasąmonės yra svarbesnė, negu daugelis žmonių mano. Savo sąmoningame gyvenime mes esame atviri įvairiausiems poveikiams. Kiti žmonės mus stimuliuoja arba slegia, įvykiai įstaigoje ar socialiniame gyvenime mus trikdo ir atitraukia. Tokie dalykai gundo mus pasukti keliu, kuris netinkamas mūsų individualybei. Ar mes suvokiame jų poveikį mūsų sąmonei, ar ne - ji vis tiek yra jų trikdoma ir nuo jų poveikio yra beveik neapsaugota. Tai ypatingai būdinga žmonėms, kurių ekstravertiško mąstymo nuostata ypač pabrėžia išorinius objektus arba tiems, kurie slepia savo menkavertiškumo jausmus ir nepasitiki savo pačių giliausiu ir slapčiausiu "aš".
Kuo labiau toji sąmonė veikiama prietarų, klaidų, fantazijų ir infantilių norų, tuo labiau platėja jau esantis plyšys pereidamas į neurotinį skilimą ir atvesdamas į daugiau ar mažiau dirbtinį gyvenimo būdą, labai nutolusį nuo sveikų instinktų, prigimties ir tiesos.
Pagrindinė sapnų funkcija yra bandyti atstatyti mūsų psichologinę pusiausvyrą, sukuriant sapnų medžiagą, kuri labai subtiliai atstato visą psichinę lygsvarą. Būtent tai aš vadinu papildomu (arba kompensuojančiu) sapnų vaidmeniu mūsų psichinėje sandaroje. Tai paaiškina, kodėl žmonės, turintys nerealistinių idėjų arba esantys pernelyg geros nuomonės apie save, arba kuriantys grandiozinius planus, neatitinkančius jų realių galimybių, sapnuoja, kad skrenda arba krinta. Sapnas kompensuoja jų asmenybių trūkumus ir kartu įspėja apie pavojus, kurie jiems gresia gyvenant taip, kaip jie dabar gyvena. Jei nepaisoma sapnų įspėjimų, gali iš tikro įvykti nelaimingi atsitikimai. Auka gali nukristi nuo laiptų arba patekti į automobilio avariją.
Aš prisimenu vieną atvejį, kai žmogus buvo smarkai įsipainiojęs į kelis tamsius reikalus. Jam atsirado tiesiog liguista aistra - pavojingai kopti į kalnus - kaip savotiška kompensacija. Jis norėjo "pakilti virš paties savęs". Vieną naktį sapne jis išvydo save žengiantį nuo aukšto kalno viršūnės į tuščią erdvę. Kai jis man papasakojo savo sapną, aš iš karto pamačiau jam gresiantį pavojų ir bandžiau pabrėžti įspėjimą ir įtikinti jį, kad susilaikytų. Aš netgi pasakiau, kad sapnas - jo žūties kalnuose ženklas. Viskas veltui. Po šešių mėnesių jis "žengė į erdvę". Alpinistų vadovas matė, kaip jis su draugu leidosi žemyn labai sunkioje vietoje. Draugas rado ant briaunos atramą kojai, o sapnuotojas leidosi žemyn paskui jį. Staiga, vadovo žodžiais tariant, jis paleido virvę, "lyg šoktų į orą". Jis užkrito ant savo draugo, ir abu nukritę žemyn, užsimušė.
Kitas tipiškas atvejis - ponia, kuri gyveno nieko nepaisydama. Savo kasdieniniame gyvenime ji buvo išdidi, bet sapnavo baisius sapnus, primenančius jai apie įvairiausius bjaurius dalykus. Kai jai tai atskleidžiau, ji pasipiktinusi atsisakė juos pripažinti. Sapnai pasidarė grasūs, pilni užuominų apie pasivaikščiojimus miškuose, kur ji eidavo viena ir atsiduodavo jausmingoms fantazijoms. Aš mačiau pavojų, bet ji nenorėjo klausyti mano įspėjimo. Netrukus miške ją užpuolė seksualinis iškrypėlis, ir jeigu ne žmonės, kurie išgirdo riksmą, ją būdų nužudęs.
Čia nėra jokios magijos. Jos sapnai man pasakė, kad toji moteris slapta ilgėjosi tokio nuotykio - kaip ir kopėjas į kalnus nesąmoningai siekė pasitenkinti, suradęs tam tikrą išeitį iš savo sunkumų. Be abejonės, nė vienas iš jų nesitikėjo tokios aukštos kainos: jai sulaužė kelis kaulus, jis sumokėjo gyvybe.
Taigi, sapnai kartais gali pranešti apie kai kurias situacijas gerokai ankščiau nei jos iš tikrųjų įvyksta. Tai nebūtinai stebuklas ar ateities numatymo forma. Daugelis mūsų gyvenimo krizių turi ilgą nesąmoningą priešistorę. Mes einam prie jų pamažu, net nenutuokdami apie besitelkiančius (susikaupusius) pavojus. Bet tai, ko nepavyksta pamatyti mūsų sąmonei, dažnai pastebi mūsų pasąmonė, kuri gali perduoti informaciją per sapnus.
Dažnai sapnai gali įspėti mus, bet lygiai taip pat dažnai neįspėja. Todėl prielaida, kad yra gero linkinti ranka, kuri mus laiku sustabdo, yra abejotina; atrodo, kad geros valios agentūra kartais dirba, kartais ne. Paslaptingoji ranka gali net nurodyti, kur tyko pražūtis; kartais sapnai būna tikri spąstai, arba atrodo tokie esantys. Jie kartais yra kaip Delfų orakulas, kuris Karaliui Krezui pasakė, kad jeigu šis perplauks Halio upę, tai sunaikins didelę karalystę. Tik vėliau, jau visiškai sutriuškintas - perplaukęs tą upę - karalius suprato, kad orakulo minėtoji karalystė buvo jo paties.
Negalima būti naiviam, nagrinėjant sapnus. Jie kyla iš dvasios, kuri nėra visai žmogiška,- tai greičiau gamtos dvelksmas - gražios ir kilnios, tačiau ir žiaurios deivės dvasia. Jei norime apibūdinti šią dvasią, kur kas labiau prie jos priartėsime senoviniuose mituose, pirmykščių miškų legendose, negu dabartinio žmogaus sąmonėje. Neneigiu, kad didelių laimėjimų pasiekta evoliucionuojant civilizuotai visuomenei. Bet šie laimėjimai pasiekti milžiniškų praradimų kaina, kurių apimtį vos pradedame įvertinti. Vienas tikslų, kurių siekiu lygindamas pirmykštę ir civilizuotą žmogaus būseną - pateikti šių laimėjimų ir praradimų sąskaitą.
Pirmykštį žmogų kur kas labiau valdė instinktai, negu jo "racionaliuosius" šių laikų palikuonis, kurie išmoko save "kontroliuoti". Šiame civilizacijos procese mes vis labiau atribojame savo sąmonę nuo žmogaus psichikos instinktyviųjų sluoksnių, ir beveik visiškai nuo somatinio psichinių fenomenų pagrindo. Laimei, mes nepraradome šių esminių instinktyvių sluoksnių, jie tebėra pasąmonės dalis, nors gali išreikšti save tik per sapnų vaizdinius. Šie instinktyvūs fenomenai - nors jie ne visada iš karto atpažįstami dėl savo simbolinio pobūdžio - yra gyvybiškai svarbūs tam, ką aš pavadinau kompensuojančia sapnų funkcija.
Psichinio stabilumo ir netgi fizinės sveikatos labui pasąmonė ir sąmonė turi būti vieningai susietos ir veikti lygia greta. Jei jos suskyla ar yra "atsiejamos", atsiranda psichologiniai sutrikimai. Šiuo požiūriu sapnų simboliai yra pagrindiniai informacijos nešėjai iš instinktyvios į racionalią psichikos sritį, o jų aiškinimas praturtina sąmonės skurdumą ir ji vėl išmoksta suprasti užmirštą instinktų kalbą.
Žinoma, žmonės linkę abejoti šia funkcija, kadangi jos simboliai dažnai lieka nepastebėti ar nesuprasti. Normaliame gyvenime dažnai manoma, kad suprasti sapnus netgi nėra reikalinga. Galiu tai pailiustruoti tuo, ką patyriau bendraudamas su pirmykšte Rytų Afrikos gentimi. Mano nuostabai, tie genties žmonės neigė kada nors sapnuoją. Bet po kantrių, netiesioginių pokalbių su jais netrukus supratau, kad jie sapnuoja, kaip ir visi kiti, bet yra įsitikinę, kad jų sapnai yra bereikšmiai. "Paprasto žmogaus sapnai nieko nereiškia",- sakė jie man. Jie manė, kad tik vadų ir žynių sapnai yra reikšmingi, t.y. tų žmonių, kurie rūpinasi genties gerove. Vienintelis nesklandumas - ir vadas, ir žynys tvirtino jau nebesapnuoją prasmingų sapnų. Jie sakė, tas pasikeitimas įvykęs po to, kai į jų kraštą atvyko anglas. Apygardos valdytojas - pareigūnas iš Britanijos, atsakingas už juos - perėmė "didžiųjų sapnų" funkciją, kurie iki to laiko lėmė jų elgesį.
Kai šie genties žmonės prisipažino sapnuoją, bet manė savo sapnus neturint prasmės, jie buvo panašūs į šių laikų žmones, kurie mano, kad jų sapnai nieko nereiškia vien todėl, kad jų nesupranta. Bet netgi civilizuotas žmogus kartais pastebi, kad sapnas (kurio gali ir neprisiminti) pataiso ar sugadina jo nuotaiką. Tai reiškia, kad sapnas jau "suprastas", bet tik nesąmoningai. Būtent šitaip paprastai ir būna. Tik labai retai, kai sapnas yra ypač įspūdingas ar reguliariai pasikartoja, daugelis žmonių mano, kad jį reikia išsiaiškinti.
Čia aš turiu įspėti dėl nemokšiškos ir nekompetentiškos sapnų analizės. Esama žmonių, kurių psichika be pusiausvyros, todėl jų sapnų aiškinimas gali būti labai rizikingas: tokiu atveju labai vienpusiška sąmonė yra atkirsta nuo atitinkamai iracionalios ar "beprotiškos" pasąmonės, ir jų negalima sujungti nesant ypatingai atsargiam.
O kalbant apskritai, visiška kvailystė tikėti, kad galimi sistemiški sapnų aiškinimo vadovėliai, kai kiekvienas, nusipirkęs žinyną, galėtų susirasti bet kokį simbolį. Joks sapno simbolis negali būti atskirtas nuo individo, kuris jį sapnuoja, ir nėra jokio tikslaus ir tiesioginio sapno aiškinimo. Kiekvienas individas labai skiriasi tuo, kaip jo pasąmonė papildo ar kompensuoja sąmonę, todėl neįmanoma nustatyti, kiek sapnai ar jų simboliai iš viso gali būti klasifikuojami.
Tiesa, yra sapnų ir atskirų simbolių (juos verčiau vadinčiau motyvais), kurie yra tipiški ir pasitaiko dažnai. Tokie motyvai - tai kritimas, skridimas, jus persekioja pavojingi žvėrys ar priešiški žmonės, jūs netinkamai ar kaip nors absurdiškai apsirengęs viešoje vietoje, skubate ar pasimetate minioje, kovojate su ginklu, kuris neveikia, ar esate visiškai beginklis, smarkiai bėgate ir niekur nenubėgate. Tipiškas infantilus motyvas - sapnuojate, kad be galo sumažėjate ar be galo išaugate, arba iš vienokio esate paverčiamas kitokiu - kaip, pavyzdžiui, Lewis Caroll knygoje "Alisa stebuklų šalyje". Bet turiu dar kartą pabrėžti, kad tai motyvai, kuriuos būtina aiškinti paties sapno kontekste, o ne žiūrėti į juos kaip į šifrus, kuriuos galima paaiškinti iš jų pačių.
Periodiškai pasikartojantys sapnai yra dėmesio vertas reiškinys. Esama atvejų, kai žmonės sapnavo tą patį sapną nuo vaikystės iki vėlesnių brandaus gyvenimo metų. Toks sapnas - tai dažniausiai pastangos kompensuoti kokį nors trūkumą sapnuotojo požiūryje į gyvenimą; arba jis gali prasidėti nuo tos akimirkos, kai įvyko trauma, palikusi savo žymę. Kartais jis gali numatyti kokį nors svarbų ateities įvykį.
Aš pats keletą metų sapnavau vieną motyvą: vis "atrasdavau" savo namo dalį, apie kurią nieko iki tol nežinojau. Kartais tai būdavo kambariai, kuriuose gyveno mano seniai mirę tėvai, mano nuostabai, tėvas ten turėdavo laboratoriją ir studijavo lyginamąją žuvų anatomiją, o mama laikė visą viešbutį užklydusioms dvasioms. Paprastai šis nežinomas namo fligelis būdavo senovinis istorinis pastatas, seniai užmiršta, tačiau mano paveldėta nuosavybė. Joje stovėdavo įdomūs senoviniai baldai. Baigiantis šiai sapnų serijai, atradau seną biblioteką su man nežinomomis knygomis. Galiausiai, paskutiniame sapne, atskleidžiau vieną knygą ir išvydau joje gausybę nuostabių simboliškų piešinių. Kai nubudau, mano širdis daužėsi iš susijaudinimo.
Šiek tiek ankščiau, prieš susapnuojant šį sapną, užsakiau antikvarui surasti vieną klasikinį viduramžių alchemijos leidinį. Literatūroje buvau radęs citatą, kuri, mano nuomone, galėjo turėti ryšį su ankstyvosios Bizantijos alchemija, ir aš norėjau tai patikrinti. Praėjus kelioms savaitėms po šio sapno apie nežinomą knygą, iš antikvariato atėjo siuntinys. Jame buvo XVI amžiaus rankraštis, iliustruotas nuostabiais simboliniais piešiniais, kurie man iš karto priminė matytuosius sapne. Kadangi naujas alchemijos principų atradimas buvo svarbi mano, kaip naujų psichologijos kelių skynėjo, darbo dalis, nesunku suprasti mano pasikartojančio sapno motyvą. Namas, suprantama,- mano asmenybės ir jos sąmoningų interesų simbolis, o nežinomas priestatas reiškė būsimą naują interesų ir tyrinėjimų sritį, apie kurią mano sąmonė tuomet dar nežinojo. Nuo to laiko - tai buvo prieš 30 metų - niekad daugiau to sapno nesapnavau.
Toliau tyrinėdamas įsitikinau, kad toks požiūris netinkamas ir jo reikėtų atsisakyti. Aš supratau, kad tokios asociacijos ir įvaizdžiai yra neatskiriama pasąmonės dalis ir gali būti regimi visur - ar sapnuotojas būtų išsilavinęs, ar beraštis, inteligentiškas ar kvailas. Jokiu būdu jie nėra negyvos ir bereikšmės "liekanos".
Jie tebefunkcionuoja ir yra itin vertingi (kaip daktaras Hendersonas parodo savo "Senovės mituose ir šiuolaikiniame žmoguje" - "Žmogaus ir jo simbolių" 2 sk.) būtent dėl savo "istoriškos" prigimties. Jie nutiesia tiltą tarp tų būdų, kuriais mes sąmoningai reiškiame savo mintis, ir primityvesnės, spalvingesnės ir vaizdingesnės išraiškos formos. Būtent ši forma tiesiai kreipiasi į jausmus ir emocijas. Šios "istorinės" asociacijos yra ryšys tarp racionalaus sąmonės pasaulio ir instinktų pasaulio.
Jau kalbėjau apie įdomų kontrastą tarp "kontroliuojamų" mūsų budraus gyvenimo minučių ir vaizduotės lobių, kuriuos sukuria sapnai. Galima pastebėti ir kitą šio skirtumo priežastį: savo civilizuotame gyvenime iš tokios gausybės minčių mes atėmėme jų emocinę energiją ir iš tikrųjų į jas mes jau nebereaguojame. Tokias idėjas mes vartojame savo kalboje, ir įprastai į jas reaguojame, kai kiti jas vartoja, tačiau jos nedaro mums gilaus įspūdžio. Reikia kažko daugiau, kad mums kai kurie dalykai būtų pasakyti taip aiškiai, kad mes būtume priversti pakeisti savo požiūrį ir elgesį. Būtent tai daro "sapnų kalba"; jos simbolizmas turi tiek daug psichinės energijos, kad mes esame priversti į jį kreipti dėmesį.
Pavyzdžiui, buvo tokia ponia, pagarsėjusi savo kvailais prietarais ir užsispyrėlišku priešinimusi protingiems argumentams. Galima buvo įrodinėti jai ištisą naktį be jokio rezultato, ji nekreipdavo menkiausio dėmesio. Tačiau jos sapnai laikėsi kitokios taktikos. Vieną naktį ji sapnavo, kad dalyvauja svarbiame visuomenės renginyje. Šeimininkė ją pasveikino žodžiais: "Kaip puiku, kad galėjote atvykti. Visi jūsų draugai čia, ir laukia jūsų". Paskui šeimininkė nuvedė ją prie durų ir jas atidarė, sapnuotojai įžengė tiesiai - į karvidę!
Sapno kalba buvo tokia paprasta, kad ją suprasti galėjo net bukaprotis. Iš pradžių moteris nenorėjo pripažinti kad sapnas taip tiesiai taiko į jos išpuikimą, bet informacija vis tik pasiekė tikslą, ir po kurio laiko ji turėjo ją priimti, nes negalėjo nesuprasti pokšto iš savęs pačios.
Tokia informacija iš pasąmonės yra svarbesnė, negu daugelis žmonių mano. Savo sąmoningame gyvenime mes esame atviri įvairiausiems poveikiams. Kiti žmonės mus stimuliuoja arba slegia, įvykiai įstaigoje ar socialiniame gyvenime mus trikdo ir atitraukia. Tokie dalykai gundo mus pasukti keliu, kuris netinkamas mūsų individualybei. Ar mes suvokiame jų poveikį mūsų sąmonei, ar ne - ji vis tiek yra jų trikdoma ir nuo jų poveikio yra beveik neapsaugota. Tai ypatingai būdinga žmonėms, kurių ekstravertiško mąstymo nuostata ypač pabrėžia išorinius objektus arba tiems, kurie slepia savo menkavertiškumo jausmus ir nepasitiki savo pačių giliausiu ir slapčiausiu "aš".
Kuo labiau toji sąmonė veikiama prietarų, klaidų, fantazijų ir infantilių norų, tuo labiau platėja jau esantis plyšys pereidamas į neurotinį skilimą ir atvesdamas į daugiau ar mažiau dirbtinį gyvenimo būdą, labai nutolusį nuo sveikų instinktų, prigimties ir tiesos.
Pagrindinė sapnų funkcija yra bandyti atstatyti mūsų psichologinę pusiausvyrą, sukuriant sapnų medžiagą, kuri labai subtiliai atstato visą psichinę lygsvarą. Būtent tai aš vadinu papildomu (arba kompensuojančiu) sapnų vaidmeniu mūsų psichinėje sandaroje. Tai paaiškina, kodėl žmonės, turintys nerealistinių idėjų arba esantys pernelyg geros nuomonės apie save, arba kuriantys grandiozinius planus, neatitinkančius jų realių galimybių, sapnuoja, kad skrenda arba krinta. Sapnas kompensuoja jų asmenybių trūkumus ir kartu įspėja apie pavojus, kurie jiems gresia gyvenant taip, kaip jie dabar gyvena. Jei nepaisoma sapnų įspėjimų, gali iš tikro įvykti nelaimingi atsitikimai. Auka gali nukristi nuo laiptų arba patekti į automobilio avariją.
Aš prisimenu vieną atvejį, kai žmogus buvo smarkai įsipainiojęs į kelis tamsius reikalus. Jam atsirado tiesiog liguista aistra - pavojingai kopti į kalnus - kaip savotiška kompensacija. Jis norėjo "pakilti virš paties savęs". Vieną naktį sapne jis išvydo save žengiantį nuo aukšto kalno viršūnės į tuščią erdvę. Kai jis man papasakojo savo sapną, aš iš karto pamačiau jam gresiantį pavojų ir bandžiau pabrėžti įspėjimą ir įtikinti jį, kad susilaikytų. Aš netgi pasakiau, kad sapnas - jo žūties kalnuose ženklas. Viskas veltui. Po šešių mėnesių jis "žengė į erdvę". Alpinistų vadovas matė, kaip jis su draugu leidosi žemyn labai sunkioje vietoje. Draugas rado ant briaunos atramą kojai, o sapnuotojas leidosi žemyn paskui jį. Staiga, vadovo žodžiais tariant, jis paleido virvę, "lyg šoktų į orą". Jis užkrito ant savo draugo, ir abu nukritę žemyn, užsimušė.
Kitas tipiškas atvejis - ponia, kuri gyveno nieko nepaisydama. Savo kasdieniniame gyvenime ji buvo išdidi, bet sapnavo baisius sapnus, primenančius jai apie įvairiausius bjaurius dalykus. Kai jai tai atskleidžiau, ji pasipiktinusi atsisakė juos pripažinti. Sapnai pasidarė grasūs, pilni užuominų apie pasivaikščiojimus miškuose, kur ji eidavo viena ir atsiduodavo jausmingoms fantazijoms. Aš mačiau pavojų, bet ji nenorėjo klausyti mano įspėjimo. Netrukus miške ją užpuolė seksualinis iškrypėlis, ir jeigu ne žmonės, kurie išgirdo riksmą, ją būdų nužudęs.
Čia nėra jokios magijos. Jos sapnai man pasakė, kad toji moteris slapta ilgėjosi tokio nuotykio - kaip ir kopėjas į kalnus nesąmoningai siekė pasitenkinti, suradęs tam tikrą išeitį iš savo sunkumų. Be abejonės, nė vienas iš jų nesitikėjo tokios aukštos kainos: jai sulaužė kelis kaulus, jis sumokėjo gyvybe.
Taigi, sapnai kartais gali pranešti apie kai kurias situacijas gerokai ankščiau nei jos iš tikrųjų įvyksta. Tai nebūtinai stebuklas ar ateities numatymo forma. Daugelis mūsų gyvenimo krizių turi ilgą nesąmoningą priešistorę. Mes einam prie jų pamažu, net nenutuokdami apie besitelkiančius (susikaupusius) pavojus. Bet tai, ko nepavyksta pamatyti mūsų sąmonei, dažnai pastebi mūsų pasąmonė, kuri gali perduoti informaciją per sapnus.
Dažnai sapnai gali įspėti mus, bet lygiai taip pat dažnai neįspėja. Todėl prielaida, kad yra gero linkinti ranka, kuri mus laiku sustabdo, yra abejotina; atrodo, kad geros valios agentūra kartais dirba, kartais ne. Paslaptingoji ranka gali net nurodyti, kur tyko pražūtis; kartais sapnai būna tikri spąstai, arba atrodo tokie esantys. Jie kartais yra kaip Delfų orakulas, kuris Karaliui Krezui pasakė, kad jeigu šis perplauks Halio upę, tai sunaikins didelę karalystę. Tik vėliau, jau visiškai sutriuškintas - perplaukęs tą upę - karalius suprato, kad orakulo minėtoji karalystė buvo jo paties.
Negalima būti naiviam, nagrinėjant sapnus. Jie kyla iš dvasios, kuri nėra visai žmogiška,- tai greičiau gamtos dvelksmas - gražios ir kilnios, tačiau ir žiaurios deivės dvasia. Jei norime apibūdinti šią dvasią, kur kas labiau prie jos priartėsime senoviniuose mituose, pirmykščių miškų legendose, negu dabartinio žmogaus sąmonėje. Neneigiu, kad didelių laimėjimų pasiekta evoliucionuojant civilizuotai visuomenei. Bet šie laimėjimai pasiekti milžiniškų praradimų kaina, kurių apimtį vos pradedame įvertinti. Vienas tikslų, kurių siekiu lygindamas pirmykštę ir civilizuotą žmogaus būseną - pateikti šių laimėjimų ir praradimų sąskaitą.
Pirmykštį žmogų kur kas labiau valdė instinktai, negu jo "racionaliuosius" šių laikų palikuonis, kurie išmoko save "kontroliuoti". Šiame civilizacijos procese mes vis labiau atribojame savo sąmonę nuo žmogaus psichikos instinktyviųjų sluoksnių, ir beveik visiškai nuo somatinio psichinių fenomenų pagrindo. Laimei, mes nepraradome šių esminių instinktyvių sluoksnių, jie tebėra pasąmonės dalis, nors gali išreikšti save tik per sapnų vaizdinius. Šie instinktyvūs fenomenai - nors jie ne visada iš karto atpažįstami dėl savo simbolinio pobūdžio - yra gyvybiškai svarbūs tam, ką aš pavadinau kompensuojančia sapnų funkcija.
Psichinio stabilumo ir netgi fizinės sveikatos labui pasąmonė ir sąmonė turi būti vieningai susietos ir veikti lygia greta. Jei jos suskyla ar yra "atsiejamos", atsiranda psichologiniai sutrikimai. Šiuo požiūriu sapnų simboliai yra pagrindiniai informacijos nešėjai iš instinktyvios į racionalią psichikos sritį, o jų aiškinimas praturtina sąmonės skurdumą ir ji vėl išmoksta suprasti užmirštą instinktų kalbą.
Žinoma, žmonės linkę abejoti šia funkcija, kadangi jos simboliai dažnai lieka nepastebėti ar nesuprasti. Normaliame gyvenime dažnai manoma, kad suprasti sapnus netgi nėra reikalinga. Galiu tai pailiustruoti tuo, ką patyriau bendraudamas su pirmykšte Rytų Afrikos gentimi. Mano nuostabai, tie genties žmonės neigė kada nors sapnuoją. Bet po kantrių, netiesioginių pokalbių su jais netrukus supratau, kad jie sapnuoja, kaip ir visi kiti, bet yra įsitikinę, kad jų sapnai yra bereikšmiai. "Paprasto žmogaus sapnai nieko nereiškia",- sakė jie man. Jie manė, kad tik vadų ir žynių sapnai yra reikšmingi, t.y. tų žmonių, kurie rūpinasi genties gerove. Vienintelis nesklandumas - ir vadas, ir žynys tvirtino jau nebesapnuoją prasmingų sapnų. Jie sakė, tas pasikeitimas įvykęs po to, kai į jų kraštą atvyko anglas. Apygardos valdytojas - pareigūnas iš Britanijos, atsakingas už juos - perėmė "didžiųjų sapnų" funkciją, kurie iki to laiko lėmė jų elgesį.
Kai šie genties žmonės prisipažino sapnuoją, bet manė savo sapnus neturint prasmės, jie buvo panašūs į šių laikų žmones, kurie mano, kad jų sapnai nieko nereiškia vien todėl, kad jų nesupranta. Bet netgi civilizuotas žmogus kartais pastebi, kad sapnas (kurio gali ir neprisiminti) pataiso ar sugadina jo nuotaiką. Tai reiškia, kad sapnas jau "suprastas", bet tik nesąmoningai. Būtent šitaip paprastai ir būna. Tik labai retai, kai sapnas yra ypač įspūdingas ar reguliariai pasikartoja, daugelis žmonių mano, kad jį reikia išsiaiškinti.
Čia aš turiu įspėti dėl nemokšiškos ir nekompetentiškos sapnų analizės. Esama žmonių, kurių psichika be pusiausvyros, todėl jų sapnų aiškinimas gali būti labai rizikingas: tokiu atveju labai vienpusiška sąmonė yra atkirsta nuo atitinkamai iracionalios ar "beprotiškos" pasąmonės, ir jų negalima sujungti nesant ypatingai atsargiam.
O kalbant apskritai, visiška kvailystė tikėti, kad galimi sistemiški sapnų aiškinimo vadovėliai, kai kiekvienas, nusipirkęs žinyną, galėtų susirasti bet kokį simbolį. Joks sapno simbolis negali būti atskirtas nuo individo, kuris jį sapnuoja, ir nėra jokio tikslaus ir tiesioginio sapno aiškinimo. Kiekvienas individas labai skiriasi tuo, kaip jo pasąmonė papildo ar kompensuoja sąmonę, todėl neįmanoma nustatyti, kiek sapnai ar jų simboliai iš viso gali būti klasifikuojami.
Tiesa, yra sapnų ir atskirų simbolių (juos verčiau vadinčiau motyvais), kurie yra tipiški ir pasitaiko dažnai. Tokie motyvai - tai kritimas, skridimas, jus persekioja pavojingi žvėrys ar priešiški žmonės, jūs netinkamai ar kaip nors absurdiškai apsirengęs viešoje vietoje, skubate ar pasimetate minioje, kovojate su ginklu, kuris neveikia, ar esate visiškai beginklis, smarkiai bėgate ir niekur nenubėgate. Tipiškas infantilus motyvas - sapnuojate, kad be galo sumažėjate ar be galo išaugate, arba iš vienokio esate paverčiamas kitokiu - kaip, pavyzdžiui, Lewis Caroll knygoje "Alisa stebuklų šalyje". Bet turiu dar kartą pabrėžti, kad tai motyvai, kuriuos būtina aiškinti paties sapno kontekste, o ne žiūrėti į juos kaip į šifrus, kuriuos galima paaiškinti iš jų pačių.
Periodiškai pasikartojantys sapnai yra dėmesio vertas reiškinys. Esama atvejų, kai žmonės sapnavo tą patį sapną nuo vaikystės iki vėlesnių brandaus gyvenimo metų. Toks sapnas - tai dažniausiai pastangos kompensuoti kokį nors trūkumą sapnuotojo požiūryje į gyvenimą; arba jis gali prasidėti nuo tos akimirkos, kai įvyko trauma, palikusi savo žymę. Kartais jis gali numatyti kokį nors svarbų ateities įvykį.
Aš pats keletą metų sapnavau vieną motyvą: vis "atrasdavau" savo namo dalį, apie kurią nieko iki tol nežinojau. Kartais tai būdavo kambariai, kuriuose gyveno mano seniai mirę tėvai, mano nuostabai, tėvas ten turėdavo laboratoriją ir studijavo lyginamąją žuvų anatomiją, o mama laikė visą viešbutį užklydusioms dvasioms. Paprastai šis nežinomas namo fligelis būdavo senovinis istorinis pastatas, seniai užmiršta, tačiau mano paveldėta nuosavybė. Joje stovėdavo įdomūs senoviniai baldai. Baigiantis šiai sapnų serijai, atradau seną biblioteką su man nežinomomis knygomis. Galiausiai, paskutiniame sapne, atskleidžiau vieną knygą ir išvydau joje gausybę nuostabių simboliškų piešinių. Kai nubudau, mano širdis daužėsi iš susijaudinimo.
Šiek tiek ankščiau, prieš susapnuojant šį sapną, užsakiau antikvarui surasti vieną klasikinį viduramžių alchemijos leidinį. Literatūroje buvau radęs citatą, kuri, mano nuomone, galėjo turėti ryšį su ankstyvosios Bizantijos alchemija, ir aš norėjau tai patikrinti. Praėjus kelioms savaitėms po šio sapno apie nežinomą knygą, iš antikvariato atėjo siuntinys. Jame buvo XVI amžiaus rankraštis, iliustruotas nuostabiais simboliniais piešiniais, kurie man iš karto priminė matytuosius sapne. Kadangi naujas alchemijos principų atradimas buvo svarbi mano, kaip naujų psichologijos kelių skynėjo, darbo dalis, nesunku suprasti mano pasikartojančio sapno motyvą. Namas, suprantama,- mano asmenybės ir jos sąmoningų interesų simbolis, o nežinomas priestatas reiškė būsimą naują interesų ir tyrinėjimų sritį, apie kurią mano sąmonė tuomet dar nežinojo. Nuo to laiko - tai buvo prieš 30 metų - niekad daugiau to sapno nesapnavau.