01-13-2024, 03:09 PM
Vienas mano pacientas buvo labai geros nuomonės apie save ir nežinojo, kad beveik visus, jį pažinojusius, erzino jo moralinio pranašumo jausmas. Jis atėjo pas mane susapnavęs girtą valkatą, kuris ritosi į duobę. Tas vaizdas jam sukėlė tik globėjišką nusistebėjimą: "Baisu, kaip žemai gali pulti žmogus". Buvo aišku, kad nemalonus sapnas bent iš dalies buvo mėginimas atsverti pernelyg išpūstą nuomonę apie savo paties nuopelnus. Bet ne vien tai. Paaiškėjo, kad jis turėjo brolį - degradavusį alkoholiką. Be to, sapnas atskleidė, kad tas jo pranašumo jausmas kompensavo brolį - kaip išorinę ir vidinę figūrą.
Kitu atveju, prisimenu, moteris, kuri labai didžiavosi savo psichologijos išmanymu, regėjo pasikartojančius sapnus apie kitą moterį. Jai kasdieniame gyvenime labai nepatiko ta moteris, kai su ja susipažino, nes manė, kad ji yra tuščia ir nedora intrigantė. Bet sapnuose moteris pasirodydavo beveik kaip sesuo, buvo draugiška ir miela. Mano pacientė negalėjo suprasti, kodėl taip palankiai sapnavo žmogų, kurio nemėgo. Bet tie sapnai bandė perteikti mintį, kad ant jos pačios "metė šešėlį" nesąmoningas jos būdas, kuris labai priminė tą kitą moterį. Mano pacientei, kuriai jos pačios asmenybė visuomet atrodė gera ir šviesi, buvo sunku suprasti, kad sapnas jai kalbėjo apie jos pačios valdžios troškimo kompleksą ir jos slaptus motyvus - nesąmoningą įtaką, kuri ne kartą privertė ją susivaidyti su draugais. Ji visada kaltino kitus, ne save.
Mes nepastebime, nepaisome ar slopiname ne tik "šešėlinę" savo asmenybės dalį. Taip pat galime elgtis ir su savo teigiamomis savybėmis. Štai pavyzdys, kuris man ateina į galvą - prisimenu iš pažiūros kuklų, nuošaliai besilaikantį, žavių manierų žmogų. Atrodė, kad jis visada tenkinasi paskutine vieta, tačiau nori visur dalyvauti. Paklaustas jis visada pasakydavo savo - išmanančio žmogaus - nuomonę, bet pats niekada jos nepiršdavo. Nors kartais jis užsimindavo, kad tas reikalas galėtų būti tvarkomas kur kas tobuliau ir "aukštesniu lygiu" (nors niekada nepaaiškindavo kaip).
Savo sapnuose jis nuolat susitikdavo su didžiosiomis istorinėmis asmenybėmis - Napoleonu ir Aleksandru Didžiuoju. Tie sapnai aiškiai kompensavo jo nepilnavertiškumo kompleksą. Bet buvo ir kita prasmė. Sapnas klausė - koks aš turiu būti žmogus, kad mane lanko tokie įžymūs žmonės? Šiuo požiūriu sapnas nurodė slaptą megalomaniją, kuri atsvėrė sapnuotojo nepilnavertiškumo jausmą. Ši nesąmoninga didybės idėja izoliavo jį nuo jo aplinkos realybės ir leido likti nuošaly nuo pareigų, kurios privalomos kitiems žmonėms. Jis nematė reikalo įrodinėti sau ar kitiems, kad jo pranašesni sprendimai pagrįsti ir pranašesnėmis savybėmis, ir nuopelnais.
Iš tikrųjų jis nesąmoningai žaidė liguistą žaidimą, ir jo sapnai bandė iškelti tai į sąmonės lygmenį keistai dviprasmišku būdu. Išgėrinėti su Napoleonu ir draugiškai šnekučiuotis su Aleksandru Didžiuoju - būtent tokias fantazijas sukelia nepilnavertiškumo kompleksas. Bet tuomet kyla klausimas, kodėl sapnas negali pasakyti to tiesiai ir atvirai.
Man ne kartą užduodavo šį klausimą, ir aš pats savęs to klausiau. Mane dažnai stebino, kaip kankinančiai sapnai vengia tikslios informacijos ar praleidžia esminius sprendimus. Froidas manė, kad esama ypatingos psichikos funkcijos, kurią jis vadino "cenzoriumi". Šis, jo nuomone, neatpažįstamai klaidinančiai iškreipia sapno vaizdinius, kad apgautų sapnuojančią sąmonę, ir ji nesuprastų, apie ką yra sapnas. Nuslėpdamas nuo sapnuotojo kritišką mintį, "cenzorius" saugo miegą nuo šoko, kurį gali sukelti nemalonūs prisiminimai. Bet aš skeptiškai žiūriu į teoriją, pagal kurią sapnas saugo miegą; ne rečiau sapnai miegą trikdo.
Dažnai atrodo, kad artėjimas į sąmoningą būseną "užtrina" psichikos pasąmoningąjį turinį. Pasąmonės būsena išlaiko idėjas ir įvaizdžius su daug mažesne įtampa nei ta, kuri paprastai būna sąmoningoje būsenoje. Pasąmonėje jie praranda aiškų apibrėžtumą; santykiai tarp jų ne tokie nuoseklūs ir analogiški, mažiau racionalūs, todėl labiau "nesuprantami".
Tai pastebima visose į sapną panašiose būsenose - pavargus, karščiuojant, apsinuodijus. Bet jeigu atsitinka taip, kad kas nors suteikia šiems vaizdiniams daugiau įtampos, jie ima mažiau priklausyti pasąmonei, ir artėdami prie sąmoningumo slenksčio, darosi aiškiau apibrėžti.
Būtent iš šio fakto galima suprasti, kodėl kartais sapnai išreiškia save analogijomis, kodėl vienas sapno vaizdinys įsilieja į kitą, kodėl netinka mūsų gyvenimo logika nei laiko skalė. Ši sapnų forma visiškai normali pasąmonei, kadangi medžiaga, iš kurios atsiranda sapnai, pasąmonėje išlaikoma būtent tokiu pavidalu. Sapnai nesaugo miego nuo to, ką Froidas vadino "nepriimtinais troškimais". Tai, ką jis vadino "nuslėpimu", iš tiesų tėra forma, kurią pasąmonėje natūraliai įgyja visi impulsai. Taigi, sapnas negali sukelti apibrėžtos minties. Jei sapnas sukelia mintį, jis tampa nebe sapnu, nes įžengia į sąmonę. Štai kodėl atrodo, kad sapnai praleidžia būtent tuos momentus, kurie svarbiausi sąmonei, ir išreiškia "sąmonės pakraščius" - panašiai kaip silpnas žvaigždžių švytėjimas matyti visiško saulės užtemimo metu.
Turime suprasti, kad sapno simboliai dažniausiai išreiškia tą psichikos dalį, kurios nekontroliuoja sąmonė. Prasmė ir tikslingumas nėra vien proto prerogatyva, jie būdingi visai gyvajai gamtai. Iš esmės nėra skirtumo tarp organinės ir psichinės plėtros. Kaip augalas išaugina žiedą, taip psichika sukuria savo simbolius. Kiekvienas sapnas tik iliustruoja šį procesą.
Taigi, per sapnus (kartu su įvairiomis intuicijomis, impulsais bei kitais spontaniškais dalykais) instinktyviosios jėgos veikia sąmonę. Ar ta įtaka gera, ar bloga, priklauso nuo esamo pasąmonės turinio. Jei joje yra daug daugiau dalykų, kurie normaliai turėtų būti sąmoningi, tuomet jos funkcija iškreipiama ir tampa žalinga, atsiranda motyvų, kurie nėra pagrįsti tikraisiais instinktais, bet atsiranda ir daro įtaką psichikai dėl to, kad, slopinami ir ignoruojami, jie buvo nustumti į pasąmonę. Jie tarytum uždengia normalią psichikos pasąmonę ir iškreipia jos natūralų polinkį išreikšti pagrindinius simbolius ir motyvus. Todėl psichoanalitikui, kuriam rūpi protinių sutrikimų priežastys, svarbu pasiekti, kad pacientas daugiau ar mažiau savanoriškai išpažintų ir įsisąmonintų viską, ko jis bijo ar nemėgsta.
Tai panašu į daug senesnę bažnytinę išpažintį, kuri daugeliu atveju kur kas anksčiau jau naudojo šių dienų psichologinę techniką. Tai bendra taisyklė. Tačiau praktikoje ji gali veikti ir atvirkščiai. Jei viską nustelbia nepilnavertiškumo jausmas ar silpnumas tikrai yra rimtas, pacientui gali būti labai sunku, netgi neįmanoma drąsiai pažvelgti į naujus savo paties netinkamumo įrodymus. Todėl dažnai man atrodė, kad naudinga iš pradžių pacientui parodyti pozityviąją pusę; tai suteikia saugumo jausmą, kuris padeda, pacientui artėjant prie skaudesnių dalykų.
Pavyzdžiui, pažvelkime į "asmeninio išaukštinimo" sapnus, kai žmogus geria arbatą su Anglijos karaliene arba artimai bendrauja su popiežiumi. Jei sapnuotojas nėra šizofrenikas, praktinė sapno simbolio interpretacija didele dalimi priklauso nuo dabartinės paciento proto (psichikos) būsenos - t.y. nuo jo ego būsenos. Jei sapnuotojas pernelyg aukštai save vertina, lengva parodyti (iš idėjų asociacijų sukurtos medžiagos), kokie nevykę ir vaikiški yra sapnuotojo ketinimai, ir kaip didele dalimi jie kyla iš vaikiškų norų būti lygiu ar net pranašesniu už tėvus. Bet jei tai nepilnavertiškumo kompleksas, kai visaapimantis nevertingumo jausmas jau viršija visus teigiamus sapnuojančio asmenybės aspektus, būtų neteisinga dar labiau jį prislėgti, parodant koks jis infantilus, juokingas, netgi užsispyręs. Tai dar labiau padidintų jo nepilnavertiškumo jausmą, sukeltų nepriimtiną ir visiškai nereikalingą pasipriešinimą gydymui.
Nėra visiems tinkančių gydymo metodų ar teorijos, kadangi kiekvienu atveju gydomasis yra individas, kurio būsena yra savita. Prisimenu pacientą, kurį gydžiau devynerius metus. Matydavau jį kas metai tik keletą savaičių, kadangi jis gyveno užsienyje. Iš pat pradžių žinojau, kokia bėda jį kankina, bet taip pat mačiau, kad menkiausias bandymas priartėti prie tiesos sukeldavo audringą gynybinę reakciją, kuri grėsė visišku santykių tarp mūsų nutrūkimu. Patiko man tai, ar ne, bet turėjau daryti viską, kad išsaugočiau mūsų ryšį; turėjau nusileisti šiam jo palinkimui, kurį rėmė jo sapnai, ir kuris stūmė mus tolyn nuo jo neurozės šaknų. Mes klaidžiojome taip toli, kad dažnai aš kaltindavau save, klaidinantį savo pacientą. Tik tai, kad jo būklė lėtai, bet neabejotinai gerėjo, sulaikė mane nuo kuo brutaliausio visos tiesos atskleidimo.
Tačiau dešimtaisiais metais pacientas pareiškė esąs išgydytas ir išsilaisvinęs nuo visų simptomų. Buvau nustebęs, nes teoriškai jo būklė buvo nepagydoma. Pastebėjęs mano apstulbimą, jis nusišypsojo ir pasakė (siekdamas padaryti efektą): "Ir visų pirma noriu padėkoti jums už neišsenkamą kantrybę ir taktą, padedant man nugalėti skausmingą mano neurozės priežastį. Dabar esu pasiruošęs viską jums papasakoti. Jei būčiau galėjęs laisvai apie tai kalbėti, būčiau papasakojęs per pirmąją konsultaciją. Bet tai būtų nutraukę mūsų ryšį. Kur tada būčiau atsidūręs? Būčiau dvasiškai žlugęs. Per dešimtį metų išmokau jumis pasitikėti, ir mano pasitikėjimui didėjant, gerėjo mano būklė. Aš jaučiuosi geriau, nes šis lėtas procesas atstatė mano pasitikėjimą savimi. Dabar esu pakankamai stiprus, kad galėčiau kalbėti apie problemą, kuri mane žlugdė".
Paskui kankinančiai atvirai išpažino savo problemą, ir tai man atskleidė priežastis, dėl kurių mums reikėjo ypatingo gydymo kurso. Pirminis šokas buvo toks, kad jis vienas negalėjo drąsiai jo sutikti. Reikėjo kito žmogaus pagalbos ir gydytojo užduotis buvo pamažu įdiegti pasitikėjimą, o ne demonstruoti klinikinę teoriją.
Iš tokių atvejų išmokau daugiau taikyti savo metodus prie individualių paciento poreikių, negu atsiduoti bendriems teoriniams svarstymams, kurie gali netikti jokiu atskiru atveju. Žmogaus prigimties pažinimas, sukauptas per 60 praktinio patyrimo metų, išmokė mane žiūrėti į kiekvieną atvejį kaip į visiškai naują, prie kurio, pirmiausia, prieiti turėjau visiškai individualiai. Kartais nedvejodamas pasinerdavau į rūpestingus infantilių atvejų ir fantazijų tyrinėjimus. Kitąkart pradėdavau "nuo viršaus", net jeigu tai reiškė, kad reikia skrieti į visiškai nutolusius metafizinius išvedžiojimus. Viskas priklauso nuo to, kaip sugebi išmokti individualaus paciento kalbą ir kiek gali sekti jo pasąmonės ėjimą apgraibomis šviesos link. Vienais atvejais reikia vieno metodo, kitais - kito.
Tai ypač tinka, kai nori aiškinti simbolius. Du skirtingi asmenys gali sapnuoti beveik tokį pat sapną. (Tai, kaip greitai paaiškėja iš gydymo praktikos, nėra taip reta, kaip atrodo pradedančiajam). Tačiau jeigu, pavyzdžiui, vienas sapnuotojas yra jaunas, o kitas senas, atitinkamai skiriasi ir juos varginančios problemos, todėl, be abejo, būtų absurdiška aiškinti sapnus vienodai.
Man į galvą ateina toks pavyzdys - sapne jaunų vyrų būrelis joja arkliais per platų lauką. Sapnuotojas joja pirmas ir peršoka duobę, pilną vandens - taip jis parodo tykantį pavojų. Kiti jaunuoliai sukrinta į duobę. Taigi, jaunuolis, kuris pirmasis man papasakojo šį sapną, buvo atsargus, intravertiško tipo žmogus. Bet tokį sapną girdėjau iš seno, narsaus būdo žmogaus, kuris gyveno aktyvų gyvenimą ir buvo kupinas iniciatyvos. Tuo metu, kai sapnavo šį sapną, jis sirgo ir savo gydytojui bei slaugei kėlė daug rūpesčių - jis tiesiog kenkė sau nepaisydamas medicininių nurodymų.
Man buvo aišku, kad jaunajam žmogui šis sapnas saką, ką jis turėtų daryti. Bet senajam jis kalbėjo apie tai, ką jis tebedarė. Sapnas drąsino neveiklų, svyruojantį jaunuolį, o senajam žmogui tokio padrąsinimo nereikėjo - veiklos dvasia, kuri jame teberuseno, buvo didžiausias jo rūpestis. Šis pavyzdys parodo, kaip smarkiai sapnų ir simbolių aiškinimas priklauso nuo individualių sapnuotojo aplinkybių ir nuo jo proto būsenos.
Kitu atveju, prisimenu, moteris, kuri labai didžiavosi savo psichologijos išmanymu, regėjo pasikartojančius sapnus apie kitą moterį. Jai kasdieniame gyvenime labai nepatiko ta moteris, kai su ja susipažino, nes manė, kad ji yra tuščia ir nedora intrigantė. Bet sapnuose moteris pasirodydavo beveik kaip sesuo, buvo draugiška ir miela. Mano pacientė negalėjo suprasti, kodėl taip palankiai sapnavo žmogų, kurio nemėgo. Bet tie sapnai bandė perteikti mintį, kad ant jos pačios "metė šešėlį" nesąmoningas jos būdas, kuris labai priminė tą kitą moterį. Mano pacientei, kuriai jos pačios asmenybė visuomet atrodė gera ir šviesi, buvo sunku suprasti, kad sapnas jai kalbėjo apie jos pačios valdžios troškimo kompleksą ir jos slaptus motyvus - nesąmoningą įtaką, kuri ne kartą privertė ją susivaidyti su draugais. Ji visada kaltino kitus, ne save.
Mes nepastebime, nepaisome ar slopiname ne tik "šešėlinę" savo asmenybės dalį. Taip pat galime elgtis ir su savo teigiamomis savybėmis. Štai pavyzdys, kuris man ateina į galvą - prisimenu iš pažiūros kuklų, nuošaliai besilaikantį, žavių manierų žmogų. Atrodė, kad jis visada tenkinasi paskutine vieta, tačiau nori visur dalyvauti. Paklaustas jis visada pasakydavo savo - išmanančio žmogaus - nuomonę, bet pats niekada jos nepiršdavo. Nors kartais jis užsimindavo, kad tas reikalas galėtų būti tvarkomas kur kas tobuliau ir "aukštesniu lygiu" (nors niekada nepaaiškindavo kaip).
Savo sapnuose jis nuolat susitikdavo su didžiosiomis istorinėmis asmenybėmis - Napoleonu ir Aleksandru Didžiuoju. Tie sapnai aiškiai kompensavo jo nepilnavertiškumo kompleksą. Bet buvo ir kita prasmė. Sapnas klausė - koks aš turiu būti žmogus, kad mane lanko tokie įžymūs žmonės? Šiuo požiūriu sapnas nurodė slaptą megalomaniją, kuri atsvėrė sapnuotojo nepilnavertiškumo jausmą. Ši nesąmoninga didybės idėja izoliavo jį nuo jo aplinkos realybės ir leido likti nuošaly nuo pareigų, kurios privalomos kitiems žmonėms. Jis nematė reikalo įrodinėti sau ar kitiems, kad jo pranašesni sprendimai pagrįsti ir pranašesnėmis savybėmis, ir nuopelnais.
Iš tikrųjų jis nesąmoningai žaidė liguistą žaidimą, ir jo sapnai bandė iškelti tai į sąmonės lygmenį keistai dviprasmišku būdu. Išgėrinėti su Napoleonu ir draugiškai šnekučiuotis su Aleksandru Didžiuoju - būtent tokias fantazijas sukelia nepilnavertiškumo kompleksas. Bet tuomet kyla klausimas, kodėl sapnas negali pasakyti to tiesiai ir atvirai.
Man ne kartą užduodavo šį klausimą, ir aš pats savęs to klausiau. Mane dažnai stebino, kaip kankinančiai sapnai vengia tikslios informacijos ar praleidžia esminius sprendimus. Froidas manė, kad esama ypatingos psichikos funkcijos, kurią jis vadino "cenzoriumi". Šis, jo nuomone, neatpažįstamai klaidinančiai iškreipia sapno vaizdinius, kad apgautų sapnuojančią sąmonę, ir ji nesuprastų, apie ką yra sapnas. Nuslėpdamas nuo sapnuotojo kritišką mintį, "cenzorius" saugo miegą nuo šoko, kurį gali sukelti nemalonūs prisiminimai. Bet aš skeptiškai žiūriu į teoriją, pagal kurią sapnas saugo miegą; ne rečiau sapnai miegą trikdo.
Dažnai atrodo, kad artėjimas į sąmoningą būseną "užtrina" psichikos pasąmoningąjį turinį. Pasąmonės būsena išlaiko idėjas ir įvaizdžius su daug mažesne įtampa nei ta, kuri paprastai būna sąmoningoje būsenoje. Pasąmonėje jie praranda aiškų apibrėžtumą; santykiai tarp jų ne tokie nuoseklūs ir analogiški, mažiau racionalūs, todėl labiau "nesuprantami".
Tai pastebima visose į sapną panašiose būsenose - pavargus, karščiuojant, apsinuodijus. Bet jeigu atsitinka taip, kad kas nors suteikia šiems vaizdiniams daugiau įtampos, jie ima mažiau priklausyti pasąmonei, ir artėdami prie sąmoningumo slenksčio, darosi aiškiau apibrėžti.
Būtent iš šio fakto galima suprasti, kodėl kartais sapnai išreiškia save analogijomis, kodėl vienas sapno vaizdinys įsilieja į kitą, kodėl netinka mūsų gyvenimo logika nei laiko skalė. Ši sapnų forma visiškai normali pasąmonei, kadangi medžiaga, iš kurios atsiranda sapnai, pasąmonėje išlaikoma būtent tokiu pavidalu. Sapnai nesaugo miego nuo to, ką Froidas vadino "nepriimtinais troškimais". Tai, ką jis vadino "nuslėpimu", iš tiesų tėra forma, kurią pasąmonėje natūraliai įgyja visi impulsai. Taigi, sapnas negali sukelti apibrėžtos minties. Jei sapnas sukelia mintį, jis tampa nebe sapnu, nes įžengia į sąmonę. Štai kodėl atrodo, kad sapnai praleidžia būtent tuos momentus, kurie svarbiausi sąmonei, ir išreiškia "sąmonės pakraščius" - panašiai kaip silpnas žvaigždžių švytėjimas matyti visiško saulės užtemimo metu.
Turime suprasti, kad sapno simboliai dažniausiai išreiškia tą psichikos dalį, kurios nekontroliuoja sąmonė. Prasmė ir tikslingumas nėra vien proto prerogatyva, jie būdingi visai gyvajai gamtai. Iš esmės nėra skirtumo tarp organinės ir psichinės plėtros. Kaip augalas išaugina žiedą, taip psichika sukuria savo simbolius. Kiekvienas sapnas tik iliustruoja šį procesą.
Taigi, per sapnus (kartu su įvairiomis intuicijomis, impulsais bei kitais spontaniškais dalykais) instinktyviosios jėgos veikia sąmonę. Ar ta įtaka gera, ar bloga, priklauso nuo esamo pasąmonės turinio. Jei joje yra daug daugiau dalykų, kurie normaliai turėtų būti sąmoningi, tuomet jos funkcija iškreipiama ir tampa žalinga, atsiranda motyvų, kurie nėra pagrįsti tikraisiais instinktais, bet atsiranda ir daro įtaką psichikai dėl to, kad, slopinami ir ignoruojami, jie buvo nustumti į pasąmonę. Jie tarytum uždengia normalią psichikos pasąmonę ir iškreipia jos natūralų polinkį išreikšti pagrindinius simbolius ir motyvus. Todėl psichoanalitikui, kuriam rūpi protinių sutrikimų priežastys, svarbu pasiekti, kad pacientas daugiau ar mažiau savanoriškai išpažintų ir įsisąmonintų viską, ko jis bijo ar nemėgsta.
Tai panašu į daug senesnę bažnytinę išpažintį, kuri daugeliu atveju kur kas anksčiau jau naudojo šių dienų psichologinę techniką. Tai bendra taisyklė. Tačiau praktikoje ji gali veikti ir atvirkščiai. Jei viską nustelbia nepilnavertiškumo jausmas ar silpnumas tikrai yra rimtas, pacientui gali būti labai sunku, netgi neįmanoma drąsiai pažvelgti į naujus savo paties netinkamumo įrodymus. Todėl dažnai man atrodė, kad naudinga iš pradžių pacientui parodyti pozityviąją pusę; tai suteikia saugumo jausmą, kuris padeda, pacientui artėjant prie skaudesnių dalykų.
Pavyzdžiui, pažvelkime į "asmeninio išaukštinimo" sapnus, kai žmogus geria arbatą su Anglijos karaliene arba artimai bendrauja su popiežiumi. Jei sapnuotojas nėra šizofrenikas, praktinė sapno simbolio interpretacija didele dalimi priklauso nuo dabartinės paciento proto (psichikos) būsenos - t.y. nuo jo ego būsenos. Jei sapnuotojas pernelyg aukštai save vertina, lengva parodyti (iš idėjų asociacijų sukurtos medžiagos), kokie nevykę ir vaikiški yra sapnuotojo ketinimai, ir kaip didele dalimi jie kyla iš vaikiškų norų būti lygiu ar net pranašesniu už tėvus. Bet jei tai nepilnavertiškumo kompleksas, kai visaapimantis nevertingumo jausmas jau viršija visus teigiamus sapnuojančio asmenybės aspektus, būtų neteisinga dar labiau jį prislėgti, parodant koks jis infantilus, juokingas, netgi užsispyręs. Tai dar labiau padidintų jo nepilnavertiškumo jausmą, sukeltų nepriimtiną ir visiškai nereikalingą pasipriešinimą gydymui.
Nėra visiems tinkančių gydymo metodų ar teorijos, kadangi kiekvienu atveju gydomasis yra individas, kurio būsena yra savita. Prisimenu pacientą, kurį gydžiau devynerius metus. Matydavau jį kas metai tik keletą savaičių, kadangi jis gyveno užsienyje. Iš pat pradžių žinojau, kokia bėda jį kankina, bet taip pat mačiau, kad menkiausias bandymas priartėti prie tiesos sukeldavo audringą gynybinę reakciją, kuri grėsė visišku santykių tarp mūsų nutrūkimu. Patiko man tai, ar ne, bet turėjau daryti viską, kad išsaugočiau mūsų ryšį; turėjau nusileisti šiam jo palinkimui, kurį rėmė jo sapnai, ir kuris stūmė mus tolyn nuo jo neurozės šaknų. Mes klaidžiojome taip toli, kad dažnai aš kaltindavau save, klaidinantį savo pacientą. Tik tai, kad jo būklė lėtai, bet neabejotinai gerėjo, sulaikė mane nuo kuo brutaliausio visos tiesos atskleidimo.
Tačiau dešimtaisiais metais pacientas pareiškė esąs išgydytas ir išsilaisvinęs nuo visų simptomų. Buvau nustebęs, nes teoriškai jo būklė buvo nepagydoma. Pastebėjęs mano apstulbimą, jis nusišypsojo ir pasakė (siekdamas padaryti efektą): "Ir visų pirma noriu padėkoti jums už neišsenkamą kantrybę ir taktą, padedant man nugalėti skausmingą mano neurozės priežastį. Dabar esu pasiruošęs viską jums papasakoti. Jei būčiau galėjęs laisvai apie tai kalbėti, būčiau papasakojęs per pirmąją konsultaciją. Bet tai būtų nutraukę mūsų ryšį. Kur tada būčiau atsidūręs? Būčiau dvasiškai žlugęs. Per dešimtį metų išmokau jumis pasitikėti, ir mano pasitikėjimui didėjant, gerėjo mano būklė. Aš jaučiuosi geriau, nes šis lėtas procesas atstatė mano pasitikėjimą savimi. Dabar esu pakankamai stiprus, kad galėčiau kalbėti apie problemą, kuri mane žlugdė".
Paskui kankinančiai atvirai išpažino savo problemą, ir tai man atskleidė priežastis, dėl kurių mums reikėjo ypatingo gydymo kurso. Pirminis šokas buvo toks, kad jis vienas negalėjo drąsiai jo sutikti. Reikėjo kito žmogaus pagalbos ir gydytojo užduotis buvo pamažu įdiegti pasitikėjimą, o ne demonstruoti klinikinę teoriją.
Iš tokių atvejų išmokau daugiau taikyti savo metodus prie individualių paciento poreikių, negu atsiduoti bendriems teoriniams svarstymams, kurie gali netikti jokiu atskiru atveju. Žmogaus prigimties pažinimas, sukauptas per 60 praktinio patyrimo metų, išmokė mane žiūrėti į kiekvieną atvejį kaip į visiškai naują, prie kurio, pirmiausia, prieiti turėjau visiškai individualiai. Kartais nedvejodamas pasinerdavau į rūpestingus infantilių atvejų ir fantazijų tyrinėjimus. Kitąkart pradėdavau "nuo viršaus", net jeigu tai reiškė, kad reikia skrieti į visiškai nutolusius metafizinius išvedžiojimus. Viskas priklauso nuo to, kaip sugebi išmokti individualaus paciento kalbą ir kiek gali sekti jo pasąmonės ėjimą apgraibomis šviesos link. Vienais atvejais reikia vieno metodo, kitais - kito.
Tai ypač tinka, kai nori aiškinti simbolius. Du skirtingi asmenys gali sapnuoti beveik tokį pat sapną. (Tai, kaip greitai paaiškėja iš gydymo praktikos, nėra taip reta, kaip atrodo pradedančiajam). Tačiau jeigu, pavyzdžiui, vienas sapnuotojas yra jaunas, o kitas senas, atitinkamai skiriasi ir juos varginančios problemos, todėl, be abejo, būtų absurdiška aiškinti sapnus vienodai.
Man į galvą ateina toks pavyzdys - sapne jaunų vyrų būrelis joja arkliais per platų lauką. Sapnuotojas joja pirmas ir peršoka duobę, pilną vandens - taip jis parodo tykantį pavojų. Kiti jaunuoliai sukrinta į duobę. Taigi, jaunuolis, kuris pirmasis man papasakojo šį sapną, buvo atsargus, intravertiško tipo žmogus. Bet tokį sapną girdėjau iš seno, narsaus būdo žmogaus, kuris gyveno aktyvų gyvenimą ir buvo kupinas iniciatyvos. Tuo metu, kai sapnavo šį sapną, jis sirgo ir savo gydytojui bei slaugei kėlė daug rūpesčių - jis tiesiog kenkė sau nepaisydamas medicininių nurodymų.
Man buvo aišku, kad jaunajam žmogui šis sapnas saką, ką jis turėtų daryti. Bet senajam jis kalbėjo apie tai, ką jis tebedarė. Sapnas drąsino neveiklų, svyruojantį jaunuolį, o senajam žmogui tokio padrąsinimo nereikėjo - veiklos dvasia, kuri jame teberuseno, buvo didžiausias jo rūpestis. Šis pavyzdys parodo, kaip smarkiai sapnų ir simbolių aiškinimas priklauso nuo individualių sapnuotojo aplinkybių ir nuo jo proto būsenos.