09-23-2023, 03:36 PM
Dievas ir meilė
Vieną vakarą pas Maharadžą atvyko jaunatviškai atrodantis kanadietis vilkintis lungi ir ploną kurtą. Jis teigė, jog jam yra dvidešimt trys metai, tačiau iš išvaizdos jis atrodė kaip paauglys. Ant jo kaklo kabojo sidabrinis kryželis. Jis sakė, kad prieš keletą dienų Mumbajaus knygyne atrado knyga „Aš esu Tai“. Perskaičius kelis puslapius jį paskatino noras asmeniškai susitikti su Maharadžu. Jis beveik nepertraukiamai dieną ir naktį skaitė knygą ir abu tomus baigė tik prieš kelias valandas.
Maharadžas: Tu toks jaunas. Man įdomu kokio amžiaus pradėjai domėtis dvasiniais dalykais.
Svečias: Pone, nuo tada kaip save prisimenu aš jaučiau ypatingą susidomėjimą Meile ir Dievu. Turėjau stiprų pojūtį, kad jie yra tapatūs. Kai aš sėdu medituoti, aš dažnai……
M: Palauk sekunde. Ką tiksliai tu vadini meditacija?
S: Tiesa pasakius, aš nežinau. Aš tiesiog atsisėdu sukryžiavęs kojas, užmerkiu akis ir būnu absoliučioje tyloje. Mano kūnas atsipalaiduoja, beveik ištirpsta, o protas ar būtis ar bet kas kaip tai įvardysi susilieja į kosmosą, o minties procesas palaipsniui slopsta.
M: Tai yra gerai. Prašau tęsk.
S: Gana dažnai, meditacijos eigoje mano širdį užplūsta ekstatinė meilė paskui kurią seka geros savijautos pojūtis. Aš nežinau kas tai. Po vienos iš tokių meditacijų aš pajaučiau įkvėpimą aplankyti Indiją – ir štai aš esu čia.
M: Kiek laiko būsi Mumbajuje?
S: Aš tikrai nežinau. Retai kada kuriu planus. Aš turiu pakankamai pinigų pragyventi apie penkiolikai dienų, bei turiu bilietą grįžti namo.
M: Sakyk man, ką konkrečiai tu nori sužinoti? Ar turi kokių specifinių klausimų?
S: Aš buvau labai sutrikęs žmogus, kai nusileidau Mumbajuje. Atrodė jog kraustausi iš proto. Aš nežinau kas mane paskatino užeiti į knygyną, kadangi aš retai skaitau. Tą akimirką kai į rankas paėmiau „Aš esu Tai“ knygą, aš patyriau tą patį persmelkiantį pojūtį koks būdavo ir per meditaciją. Toliau skaitydamas knygą atrodė, kad našta nukrito nuo mano pečių, ir, sėdėdamas čia prieš tave, jaučiuosi taip, lyg kalbėčiau su savimi. Tai, ką sakau sau, atrodo kaip šventvagystė. Buvau įsitikinęs, kad meilė yra Dievas. Bet dabar manau, kad meilė tikrai yra sąvoka, o jei meilė yra sąvoka, Dievas taip pat turi būti sąvoka.
M: Taigi, o kas blogai su tuo?
S: (Juokiasi) Na, dabar kai taip pateikiate klausimą, aš nejaučiu jokios kaltės transformuoti Dievą į kažkokią koncepciją.
M: Iš tiesų, tu sakei, kad meilė yra Dievas. Ką turi galvoje sakydamas žodį „meilė“. Ar tau „meilė“ yra „neapykantos“ priešybė? Ar turi galvoje kažką kitą, nors aišku, kad nėra adekvačių žodžių apibūdinti „Dievui“.
S: Ne, ne. Žodį „meilė“ aš tikrai nelaikau kaip priešybę „pykčiui“. Turiu omenyje, kad meilė tai nėra atskyrimas tarp „aš“ ir „kiti“.
M: Kitaip tariant, būties vienybė?
S: Taip, tikrai. Tuomet, kas yra „Dievas“, kuriam aš planuoju melstis?
M: Apie maldą pakalbėkime vėliau. Dabar atsakyk apie kokį tiksliai „Dievą“ tu kalbi? Ar tai nėra sąmonės esmė – būties pojūtis – tas, dėl kurio tu gebi užduoti klausimus? „Aš esu“ savaime yra Dievas. Kas yra tai ką myli labiausiai? Ar tai nėra šis „Aš esu“, sąmoningas buvimas, kurį bandai apsaugoti bet kokia kaina? Ieškodamas atrandi, kad „tu“ esi atskiras nuo šio kūno-proto darinio. Jei nebūtum sąmoningas, ar pasaulis egzistuotų tau? Ar jame būtų Dievo idėja? Ir ar sąmoningumas tavyje ir sąmoningumas manyje – ar jie skirtingi? Ar jie nėra skirtingi tik kaip sąvokos, nesuvokiama jėga siekdami vienybės, ir ar tai nėra meilė?
S: Na, dabar aš suprantu, kad tai kas vadinama „Dievu“ yra arčiau manęs už mane patį.
M: Taip pat atmink, kad negali būti kito Tikrovės įrodymo kaip pačio būvimo ja. Iš tiesų tu esi tai, ir visada buvai. Sąmonė palieka kūną jam mirus ir su tuo išnyksta dualumas, kuris yra sąmonės ir pasireiškimo pagrindas.
S: Tuomet kas yra malda, ir koks jos tikslas?
M: Malda, kalbant paprastai yra ne kas kita, kaip maldavimas kažko. Kai iš tiesų malda reiškia komuniją-jungimasi-Joga.
S: Viskas dabar taip aišku, tarsi staiga iš mano proto išmesta daugybė šiukšlių, kurios pradingo iš egzistencijos.
M: Nori pasakyti, kad dabar tau atrodo, kad viską matai aiškiai?
S: Ne, neatrodo. Taip aiškiai, kad aš esu šokiruotas, kodėl man nebuvo aišku anksčiau. Įvairios citatos iš Biblijos, kuris skaičiau, kurios atrodė svarbios, dabar tapo aiškios kaip niekad – kaip pavyzdžiui: Prieš Abraomą Aš buvau; Aš ir mano tėvas yra viena; Aš esu tas, kas esu.
M: Gerai. Kadangi dabar jau žinai apie ką viskas yra, kokią Sadhana užsiimsi, kad išsilaisvintum iš savo „pančių“?
S: Ah! Maharadžai. Dabar jūs tikrai šaipotės iš manęs. Ar jūs tikrinate mane? Aišku, kad dabar aš žinau ir suvokiau, kad Aš esu tai – kas esu, kas visada buvau ir visada būsiu. Kas dar liko padaryti? Ar nepadaryti? Ir kas tą darys? Ir kokiu tikslu?
M: Puiku! Tiesiog būk.Dievas ir Meilė
S: Iš tiesų, būsiu.
Tada, jaunasis kanadietis nusilenkė prieš Maharadžą, jo akys spindėjo dėkingumo ir džiaugsmo ašaromis. Maharadžas paklausė, ar jis vėl ateis, o vaikinas pasakė: – „Nuoširdžiai, aš nežinau.“
Išėjęs Maharadžas kurį laiką sėdėjo užsimerkęs, švelni šypsena matėsi jo lūpose.
Tada jis labai tyliai pasakė: „Retas“; Vos spėjau pagauti žodžius.
Daugiau niekada nebemačiau jauno kanadiečio ir dažnai pagalvodau apie jį.
Šri Nisargadatta Maharaj Nuorodos.
Ramešo Balsekaro konspektai.
13 skyrius
Vieną vakarą pas Maharadžą atvyko jaunatviškai atrodantis kanadietis vilkintis lungi ir ploną kurtą. Jis teigė, jog jam yra dvidešimt trys metai, tačiau iš išvaizdos jis atrodė kaip paauglys. Ant jo kaklo kabojo sidabrinis kryželis. Jis sakė, kad prieš keletą dienų Mumbajaus knygyne atrado knyga „Aš esu Tai“. Perskaičius kelis puslapius jį paskatino noras asmeniškai susitikti su Maharadžu. Jis beveik nepertraukiamai dieną ir naktį skaitė knygą ir abu tomus baigė tik prieš kelias valandas.
Maharadžas: Tu toks jaunas. Man įdomu kokio amžiaus pradėjai domėtis dvasiniais dalykais.
Svečias: Pone, nuo tada kaip save prisimenu aš jaučiau ypatingą susidomėjimą Meile ir Dievu. Turėjau stiprų pojūtį, kad jie yra tapatūs. Kai aš sėdu medituoti, aš dažnai……
M: Palauk sekunde. Ką tiksliai tu vadini meditacija?
S: Tiesa pasakius, aš nežinau. Aš tiesiog atsisėdu sukryžiavęs kojas, užmerkiu akis ir būnu absoliučioje tyloje. Mano kūnas atsipalaiduoja, beveik ištirpsta, o protas ar būtis ar bet kas kaip tai įvardysi susilieja į kosmosą, o minties procesas palaipsniui slopsta.
M: Tai yra gerai. Prašau tęsk.
S: Gana dažnai, meditacijos eigoje mano širdį užplūsta ekstatinė meilė paskui kurią seka geros savijautos pojūtis. Aš nežinau kas tai. Po vienos iš tokių meditacijų aš pajaučiau įkvėpimą aplankyti Indiją – ir štai aš esu čia.
M: Kiek laiko būsi Mumbajuje?
S: Aš tikrai nežinau. Retai kada kuriu planus. Aš turiu pakankamai pinigų pragyventi apie penkiolikai dienų, bei turiu bilietą grįžti namo.
M: Sakyk man, ką konkrečiai tu nori sužinoti? Ar turi kokių specifinių klausimų?
S: Aš buvau labai sutrikęs žmogus, kai nusileidau Mumbajuje. Atrodė jog kraustausi iš proto. Aš nežinau kas mane paskatino užeiti į knygyną, kadangi aš retai skaitau. Tą akimirką kai į rankas paėmiau „Aš esu Tai“ knygą, aš patyriau tą patį persmelkiantį pojūtį koks būdavo ir per meditaciją. Toliau skaitydamas knygą atrodė, kad našta nukrito nuo mano pečių, ir, sėdėdamas čia prieš tave, jaučiuosi taip, lyg kalbėčiau su savimi. Tai, ką sakau sau, atrodo kaip šventvagystė. Buvau įsitikinęs, kad meilė yra Dievas. Bet dabar manau, kad meilė tikrai yra sąvoka, o jei meilė yra sąvoka, Dievas taip pat turi būti sąvoka.
M: Taigi, o kas blogai su tuo?
S: (Juokiasi) Na, dabar kai taip pateikiate klausimą, aš nejaučiu jokios kaltės transformuoti Dievą į kažkokią koncepciją.
M: Iš tiesų, tu sakei, kad meilė yra Dievas. Ką turi galvoje sakydamas žodį „meilė“. Ar tau „meilė“ yra „neapykantos“ priešybė? Ar turi galvoje kažką kitą, nors aišku, kad nėra adekvačių žodžių apibūdinti „Dievui“.
S: Ne, ne. Žodį „meilė“ aš tikrai nelaikau kaip priešybę „pykčiui“. Turiu omenyje, kad meilė tai nėra atskyrimas tarp „aš“ ir „kiti“.
M: Kitaip tariant, būties vienybė?
S: Taip, tikrai. Tuomet, kas yra „Dievas“, kuriam aš planuoju melstis?
M: Apie maldą pakalbėkime vėliau. Dabar atsakyk apie kokį tiksliai „Dievą“ tu kalbi? Ar tai nėra sąmonės esmė – būties pojūtis – tas, dėl kurio tu gebi užduoti klausimus? „Aš esu“ savaime yra Dievas. Kas yra tai ką myli labiausiai? Ar tai nėra šis „Aš esu“, sąmoningas buvimas, kurį bandai apsaugoti bet kokia kaina? Ieškodamas atrandi, kad „tu“ esi atskiras nuo šio kūno-proto darinio. Jei nebūtum sąmoningas, ar pasaulis egzistuotų tau? Ar jame būtų Dievo idėja? Ir ar sąmoningumas tavyje ir sąmoningumas manyje – ar jie skirtingi? Ar jie nėra skirtingi tik kaip sąvokos, nesuvokiama jėga siekdami vienybės, ir ar tai nėra meilė?
S: Na, dabar aš suprantu, kad tai kas vadinama „Dievu“ yra arčiau manęs už mane patį.
M: Taip pat atmink, kad negali būti kito Tikrovės įrodymo kaip pačio būvimo ja. Iš tiesų tu esi tai, ir visada buvai. Sąmonė palieka kūną jam mirus ir su tuo išnyksta dualumas, kuris yra sąmonės ir pasireiškimo pagrindas.
S: Tuomet kas yra malda, ir koks jos tikslas?
M: Malda, kalbant paprastai yra ne kas kita, kaip maldavimas kažko. Kai iš tiesų malda reiškia komuniją-jungimasi-Joga.
S: Viskas dabar taip aišku, tarsi staiga iš mano proto išmesta daugybė šiukšlių, kurios pradingo iš egzistencijos.
M: Nori pasakyti, kad dabar tau atrodo, kad viską matai aiškiai?
S: Ne, neatrodo. Taip aiškiai, kad aš esu šokiruotas, kodėl man nebuvo aišku anksčiau. Įvairios citatos iš Biblijos, kuris skaičiau, kurios atrodė svarbios, dabar tapo aiškios kaip niekad – kaip pavyzdžiui: Prieš Abraomą Aš buvau; Aš ir mano tėvas yra viena; Aš esu tas, kas esu.
M: Gerai. Kadangi dabar jau žinai apie ką viskas yra, kokią Sadhana užsiimsi, kad išsilaisvintum iš savo „pančių“?
S: Ah! Maharadžai. Dabar jūs tikrai šaipotės iš manęs. Ar jūs tikrinate mane? Aišku, kad dabar aš žinau ir suvokiau, kad Aš esu tai – kas esu, kas visada buvau ir visada būsiu. Kas dar liko padaryti? Ar nepadaryti? Ir kas tą darys? Ir kokiu tikslu?
M: Puiku! Tiesiog būk.Dievas ir Meilė
S: Iš tiesų, būsiu.
Tada, jaunasis kanadietis nusilenkė prieš Maharadžą, jo akys spindėjo dėkingumo ir džiaugsmo ašaromis. Maharadžas paklausė, ar jis vėl ateis, o vaikinas pasakė: – „Nuoširdžiai, aš nežinau.“
Išėjęs Maharadžas kurį laiką sėdėjo užsimerkęs, švelni šypsena matėsi jo lūpose.
Tada jis labai tyliai pasakė: „Retas“; Vos spėjau pagauti žodžius.
Daugiau niekada nebemačiau jauno kanadiečio ir dažnai pagalvodau apie jį.
Šri Nisargadatta Maharaj Nuorodos.
Ramešo Balsekaro konspektai.
13 skyrius