09-23-2023, 03:37 PM
[HEADING=2]8 skyrius Savastis yra anapus proto[/HEADING]
K: Būdamas vaikas aš dažnai patirdavau absoliučios laimės būsenas artimas ekstazei: tačiau vėliau jos liovėsi, o nuo tos akimirkos kai atvykau į Indiją jos vėl pradėjo kartotis, sutikus jus. Tačiau šios būsenos, nors ir yra nuostabios, bet jos baigiasi. Jos prasideda ir baigiasi ir neaišku kada vėl pasikartos.
A: Kaip gali būti prote kažkas stabilaus, kai pats protas nėra stabilus?
K: Kaip man padaryti protą ramų?
A: Kaip neramus protas gali save padaryti ramiu? Žinoma, kad negali. Proto prigimtis būti neramiam. Viskas ką tu gali padaryti yra perkelti sąmonės dėmesį anapus proto.
K: Kaip tai padaryti?
A: Atsisakyk visų minčių išskyrus vienos: “Aš Esu”. Iš pradžių protas priešinsis, bet su kantrybe ir ištverme jis pasiduos ir nurims. Kai tampate tylus, dalykai pradeda nutikti spontaniškai ir natūraliai be jokio jūsų įsikišimo.
K: Ar aš galiu išvengti šios besitęsiančios kovos su savo protu?
A: Taip, gali. Tiesiog priimk gyvenimą tokį koks jis yra, tačiau dėmesingai, stebėdamas, leisdamas viskam įvykti taip kaip tai vyksta, atlikdamas veiksmus natūraliai, kentėdamas, džiaugdamasis – tuo ką gyvenimas duoda. Tai taip pat yra kelias.
K: Na, tada aš galiu tuoktis, susilaukti vaikų, užsiimti verslu . . . būti laimingu.
A: Žinoma. Tu gali būti laimingas arba nelaimingas, tai tavo pasirinkimas.
K: Tačiau aš noriu laimės.
A: Tikroji laimė negali būti surasta dalykuose, kurie kinta ir išnyksta. Malonumas ir skausmas keičia vienas kitą neišvengiamai. Laimė kyla iš savasties ir gali būti surasta tik tai savastyje. Surask savo tikrąją prigimtį (svarupa) ir visa kita ateis iš jos.
K: Jei mano tikroji prigimtis yra ramybė ir meilė, tai kodėl ji tokia nerami?
A: Ne tavo prigimtis yra nerami, o jos atspindys prote yra neramus, kadangi protas yra neramus. Tai lyg mėnulio atspindys ant vandens paviršiaus, kuris kinta nuo pučiančio vėjo. Troškimų vėjas dirgina protą ir “mane”, kas yra tik Savasties atspindys prote. Todėl šios visos idėjos apie kintamumą, apie neramią būseną, apie skausmą ir džiaugsmą tėra prote. Savastis yra anapus proto, sąmoninga, be jokių rūpesčių.
K: Kaip ją pasiekti?
A: Tu esi Savastis, čia ir dabar. Palik protą šone, būk sąmoningas ir nesusirūpinęs ir tu suvoksi, kad būti dėmesingu bei atsiribojusiu, stebėti įvykius kaip jie ateina ir išeina yra dalis tavo tikrosios prigimtis.
K: Kokios yra kitos dalys?
A: Tų dalių skaičius yra begalybė. Suvok vieną ir tu suvoksi viską.
K: Pasakykite man kažką kas man padėtų.
A: Tu žinai geriau, ko tau reikia!
K: Aš esu neramus. Kaip man įgauti ramybę?
A: Kam tau reikia ramybės?
K: Būti laimingu.
A: Ar tu neesi laimingas dabar?
K: Ne, neesu.
A: Kodėl esi nelaimingas?
K: Aš turiu tai ko nenoriu, ir noriu to, ko neturiu.
A: Kodėl tau neapvertus to: norėk to, ką turi ir nesirūpink tuom, ko neturi.
K: Aš noriu to, kas yra malonu ir nenoriu to, kas yra skausminga.
A: Iš kur tu žinai kas yra malonu, o kas ne?
K: Iš patirties, žinoma.
A: Pasikliaudamas atmintimi tu sieki malonaus ir bandai atmesti nemalonų. Ar tau pavyko?
K: Ne, nepavyko. Malonumai baigiasi. Skausmas vėl sugryžta.
A: Koks skausmas?
K: Malonumo troškimas, skausmo baimė, šios dvi būsenos yra kančios priežastis. Ar yra kokia tyros laimės busena?
A: Bet kokiam malonumui, fiziniui ar protiniui reikalingas instrumentas. Tiek fiziniai, tiek protiniai instrumentai yra materialūs. Malonumas, kurį jie sukelia yra apribotas laiko ir intensyvumo. Skausmas yra visų tavo malonumų fonas. Tu nori malonumų, kadangi kenti. Kita vertus, malonumo ieškojimas yra skausmo priežastis. Tai yra negailestingas ratas.
K: Aš matau mano paklydimo mechanizmą, tačiau nematau kaip iš to ištrūkti.
A: Pats mechanizmo tyrinėjimas parodo kelią. Šiaip ar taip, tavo painiava yra tik tavo prote, kuris niekada nesukilo prieš painiavą ir niekada su tuo nesusidūrė. Jis priešinosi tik tais skausmui.
K: Taigi, viskas ką galiu padaryti, tai būti sumišusiu?
A: Būk dėmesingas. Klausk, stebėk, tyrinėk, pažink viską ką tik gali apie sumišimą, kaip tai veikia, kaip tai paveikia tave ir kitus. Aiškiai suvokdamas procesą, tu tampi laisvas nuo painiavos.
K: Kai aš žiūriu į save, Aš randu savo stipriausią troškimą sukurti kažką, kas pragyventų mane. Net kai mąstau apie namus, žmoną ir vaiką – todėl, kad jie yra mano pratęsimas, stabilūs, besitęsiantys.
A: Žinoma, pastatyk sau paminklą. Kaip galvoji tai padaryti?
K: Nesvarbu ką sukursiu, svarbu kad tai būtų nuolatos.
A: Žinoma, tačiau tu pats matai, kad viskas yra laikina. Viskas susidėvi, sulūžta, išnyksta. Visas pagrindas ant kurio statai yra trapus. Ką tu gali sukurti, kas pralenktų visus?
K: Intelektu, žodžiais aš suprantu, kad viskas laikina. Tačiau, kažkaip mano širdis vistiek nori kažko nekintančio. Aš noriu sukurti kažką ilgam.
A: Tuomet turi kurti iš kažko kas yra ilgalaikis. Ką tu turi tokio, kas yra ilgalaikis? Nei tavo kūnas, nei protas čia ilgai nebus. Turi ieškoti kitur.
K: Aš ilgiuosi pastovumo, tačiau niekur jo nerandu.
A: Ar tu, pats savaime, neesi pastovus?
K: Aš gimiau, aš ir mirsiu.
A: Ar tu iš tikrųjų gali pasakyti, kad nebuvai prieš gimimą ir kad galimai pasakysi po mirties: “Na, dabar aš jau nebeesu?” Iš savo patirties tu negali pasakyti, kad tu neesi. Tu tik gali pasakyti “Aš Esu”. Kiti tau taip pat negali pasakyti, kad “tu neesi”.
K: Miego metu nėra “Aš Esu”.
A: Prieš ištardamas tokį skambų pareiškimą, atidžiai ištyrinėk savo būdravimo būseną. Tu greitai pastebėsi, kad ji pilna tarpų, kai protas išsijungia. Atkreipk dėmesį kiek nedaug tu prisimeni, net būdamas pilnai nubudęs. Tu negali sakyti, kad buvai nesąmoningas miego metu. Tu tiesiog neatsimeni. Protarpis atmintyje nereiškia, kad tai yra protarpis sąmoningume.
K: Ar aš galiu prisiminti savo būseną gilaus miego metu?
A: Žinoma! Mažindamas neatidumo intervalus būdravimo metu, tu palaipsiui sumažinsi tą nesąmoningumą, kurį vadini miegu. Tu būsi sąmoningas, kai miegi.
K: Tačiau, nekintamumo, būties tęstinumo problema vistiek yra.
A: Pastovumas yra labiau idėja laike. O laikas yra priklausomas nuo atminties. Sakydamas pastovumas tu turi omenyje neišdildomą atmintį per nesibaigiantį laiką. Tu nori įamžinti protą, kas yra neįmanoma.
K: Tuomet, kas yra amžina?
A: Tai, kas nekinta su laiku. Tu negali įamžinti kintančio dalyko – tik nekintantis yra amžinas.
K: Aš esu susipažinęs su bendru jūsų supratimu. Aš nesiekiu daugiau žinių. Viskas ko aš noriu yra ramybė.
A: Jūs galite paprašyti visos norimos ramybės.
K: Tai aš prašau.
A: Turi prašyti nedaloma širdimi ir gyvendamas integruotą gyvenimą.
K: Kaip?
A: Atsitapatink nuo visko kas sukelia tavo protui nerimą. Atsisakyk visko, kas trukdo pasiekti ramybę. Jei nori ramybės, užsitarnauk jos.
K: Žinoma, kad kiekvienas nusipelno ramybės.
A: Nusipelno tik tie, kurie jos nesudrumsčia.
K: Kokiu būdu aš sudrumsčiu ramybę?
A: Būdamas savo troškimų ir baimių vergu.
K: Net tuomet, kai jie yra pateisinami?
A: Emocinės reakcijos gimusios iš neišmanymo ar nesąmoningumo niekada nėra pateisinamos. Siek aiškaus proto ir švarios širdies. Viskas ko tau reikia yra būti dėmesingai tyliam, pasinerti į savo tikrosios prigimties savityrą. Tai yra vienintelis kelias į ramybę.
[IMG alt="images"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/3b7542c645ab90c217425f89ed490dbac64f1768.jpeg[/IMG]
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai, 8 skyrius Savastis yra anapus proto
K: Būdamas vaikas aš dažnai patirdavau absoliučios laimės būsenas artimas ekstazei: tačiau vėliau jos liovėsi, o nuo tos akimirkos kai atvykau į Indiją jos vėl pradėjo kartotis, sutikus jus. Tačiau šios būsenos, nors ir yra nuostabios, bet jos baigiasi. Jos prasideda ir baigiasi ir neaišku kada vėl pasikartos.
A: Kaip gali būti prote kažkas stabilaus, kai pats protas nėra stabilus?
K: Kaip man padaryti protą ramų?
A: Kaip neramus protas gali save padaryti ramiu? Žinoma, kad negali. Proto prigimtis būti neramiam. Viskas ką tu gali padaryti yra perkelti sąmonės dėmesį anapus proto.
K: Kaip tai padaryti?
A: Atsisakyk visų minčių išskyrus vienos: “Aš Esu”. Iš pradžių protas priešinsis, bet su kantrybe ir ištverme jis pasiduos ir nurims. Kai tampate tylus, dalykai pradeda nutikti spontaniškai ir natūraliai be jokio jūsų įsikišimo.
K: Ar aš galiu išvengti šios besitęsiančios kovos su savo protu?
A: Taip, gali. Tiesiog priimk gyvenimą tokį koks jis yra, tačiau dėmesingai, stebėdamas, leisdamas viskam įvykti taip kaip tai vyksta, atlikdamas veiksmus natūraliai, kentėdamas, džiaugdamasis – tuo ką gyvenimas duoda. Tai taip pat yra kelias.
K: Na, tada aš galiu tuoktis, susilaukti vaikų, užsiimti verslu . . . būti laimingu.
A: Žinoma. Tu gali būti laimingas arba nelaimingas, tai tavo pasirinkimas.
K: Tačiau aš noriu laimės.
A: Tikroji laimė negali būti surasta dalykuose, kurie kinta ir išnyksta. Malonumas ir skausmas keičia vienas kitą neišvengiamai. Laimė kyla iš savasties ir gali būti surasta tik tai savastyje. Surask savo tikrąją prigimtį (svarupa) ir visa kita ateis iš jos.
K: Jei mano tikroji prigimtis yra ramybė ir meilė, tai kodėl ji tokia nerami?
A: Ne tavo prigimtis yra nerami, o jos atspindys prote yra neramus, kadangi protas yra neramus. Tai lyg mėnulio atspindys ant vandens paviršiaus, kuris kinta nuo pučiančio vėjo. Troškimų vėjas dirgina protą ir “mane”, kas yra tik Savasties atspindys prote. Todėl šios visos idėjos apie kintamumą, apie neramią būseną, apie skausmą ir džiaugsmą tėra prote. Savastis yra anapus proto, sąmoninga, be jokių rūpesčių.
K: Kaip ją pasiekti?
A: Tu esi Savastis, čia ir dabar. Palik protą šone, būk sąmoningas ir nesusirūpinęs ir tu suvoksi, kad būti dėmesingu bei atsiribojusiu, stebėti įvykius kaip jie ateina ir išeina yra dalis tavo tikrosios prigimtis.
K: Kokios yra kitos dalys?
A: Tų dalių skaičius yra begalybė. Suvok vieną ir tu suvoksi viską.
K: Pasakykite man kažką kas man padėtų.
A: Tu žinai geriau, ko tau reikia!
K: Aš esu neramus. Kaip man įgauti ramybę?
A: Kam tau reikia ramybės?
K: Būti laimingu.
A: Ar tu neesi laimingas dabar?
K: Ne, neesu.
A: Kodėl esi nelaimingas?
K: Aš turiu tai ko nenoriu, ir noriu to, ko neturiu.
A: Kodėl tau neapvertus to: norėk to, ką turi ir nesirūpink tuom, ko neturi.
K: Aš noriu to, kas yra malonu ir nenoriu to, kas yra skausminga.
A: Iš kur tu žinai kas yra malonu, o kas ne?
K: Iš patirties, žinoma.
A: Pasikliaudamas atmintimi tu sieki malonaus ir bandai atmesti nemalonų. Ar tau pavyko?
K: Ne, nepavyko. Malonumai baigiasi. Skausmas vėl sugryžta.
A: Koks skausmas?
K: Malonumo troškimas, skausmo baimė, šios dvi būsenos yra kančios priežastis. Ar yra kokia tyros laimės busena?
A: Bet kokiam malonumui, fiziniui ar protiniui reikalingas instrumentas. Tiek fiziniai, tiek protiniai instrumentai yra materialūs. Malonumas, kurį jie sukelia yra apribotas laiko ir intensyvumo. Skausmas yra visų tavo malonumų fonas. Tu nori malonumų, kadangi kenti. Kita vertus, malonumo ieškojimas yra skausmo priežastis. Tai yra negailestingas ratas.
K: Aš matau mano paklydimo mechanizmą, tačiau nematau kaip iš to ištrūkti.
A: Pats mechanizmo tyrinėjimas parodo kelią. Šiaip ar taip, tavo painiava yra tik tavo prote, kuris niekada nesukilo prieš painiavą ir niekada su tuo nesusidūrė. Jis priešinosi tik tais skausmui.
K: Taigi, viskas ką galiu padaryti, tai būti sumišusiu?
A: Būk dėmesingas. Klausk, stebėk, tyrinėk, pažink viską ką tik gali apie sumišimą, kaip tai veikia, kaip tai paveikia tave ir kitus. Aiškiai suvokdamas procesą, tu tampi laisvas nuo painiavos.
K: Kai aš žiūriu į save, Aš randu savo stipriausią troškimą sukurti kažką, kas pragyventų mane. Net kai mąstau apie namus, žmoną ir vaiką – todėl, kad jie yra mano pratęsimas, stabilūs, besitęsiantys.
A: Žinoma, pastatyk sau paminklą. Kaip galvoji tai padaryti?
K: Nesvarbu ką sukursiu, svarbu kad tai būtų nuolatos.
A: Žinoma, tačiau tu pats matai, kad viskas yra laikina. Viskas susidėvi, sulūžta, išnyksta. Visas pagrindas ant kurio statai yra trapus. Ką tu gali sukurti, kas pralenktų visus?
K: Intelektu, žodžiais aš suprantu, kad viskas laikina. Tačiau, kažkaip mano širdis vistiek nori kažko nekintančio. Aš noriu sukurti kažką ilgam.
A: Tuomet turi kurti iš kažko kas yra ilgalaikis. Ką tu turi tokio, kas yra ilgalaikis? Nei tavo kūnas, nei protas čia ilgai nebus. Turi ieškoti kitur.
K: Aš ilgiuosi pastovumo, tačiau niekur jo nerandu.
A: Ar tu, pats savaime, neesi pastovus?
K: Aš gimiau, aš ir mirsiu.
A: Ar tu iš tikrųjų gali pasakyti, kad nebuvai prieš gimimą ir kad galimai pasakysi po mirties: “Na, dabar aš jau nebeesu?” Iš savo patirties tu negali pasakyti, kad tu neesi. Tu tik gali pasakyti “Aš Esu”. Kiti tau taip pat negali pasakyti, kad “tu neesi”.
K: Miego metu nėra “Aš Esu”.
A: Prieš ištardamas tokį skambų pareiškimą, atidžiai ištyrinėk savo būdravimo būseną. Tu greitai pastebėsi, kad ji pilna tarpų, kai protas išsijungia. Atkreipk dėmesį kiek nedaug tu prisimeni, net būdamas pilnai nubudęs. Tu negali sakyti, kad buvai nesąmoningas miego metu. Tu tiesiog neatsimeni. Protarpis atmintyje nereiškia, kad tai yra protarpis sąmoningume.
K: Ar aš galiu prisiminti savo būseną gilaus miego metu?
A: Žinoma! Mažindamas neatidumo intervalus būdravimo metu, tu palaipsiui sumažinsi tą nesąmoningumą, kurį vadini miegu. Tu būsi sąmoningas, kai miegi.
K: Tačiau, nekintamumo, būties tęstinumo problema vistiek yra.
A: Pastovumas yra labiau idėja laike. O laikas yra priklausomas nuo atminties. Sakydamas pastovumas tu turi omenyje neišdildomą atmintį per nesibaigiantį laiką. Tu nori įamžinti protą, kas yra neįmanoma.
K: Tuomet, kas yra amžina?
A: Tai, kas nekinta su laiku. Tu negali įamžinti kintančio dalyko – tik nekintantis yra amžinas.
K: Aš esu susipažinęs su bendru jūsų supratimu. Aš nesiekiu daugiau žinių. Viskas ko aš noriu yra ramybė.
A: Jūs galite paprašyti visos norimos ramybės.
K: Tai aš prašau.
A: Turi prašyti nedaloma širdimi ir gyvendamas integruotą gyvenimą.
K: Kaip?
A: Atsitapatink nuo visko kas sukelia tavo protui nerimą. Atsisakyk visko, kas trukdo pasiekti ramybę. Jei nori ramybės, užsitarnauk jos.
K: Žinoma, kad kiekvienas nusipelno ramybės.
A: Nusipelno tik tie, kurie jos nesudrumsčia.
K: Kokiu būdu aš sudrumsčiu ramybę?
A: Būdamas savo troškimų ir baimių vergu.
K: Net tuomet, kai jie yra pateisinami?
A: Emocinės reakcijos gimusios iš neišmanymo ar nesąmoningumo niekada nėra pateisinamos. Siek aiškaus proto ir švarios širdies. Viskas ko tau reikia yra būti dėmesingai tyliam, pasinerti į savo tikrosios prigimties savityrą. Tai yra vienintelis kelias į ramybę.
[IMG alt="images"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/3b7542c645ab90c217425f89ed490dbac64f1768.jpeg[/IMG]
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai, 8 skyrius Savastis yra anapus proto