09-23-2023, 03:37 PM
[HEADING=2]12 skyrius Asmenybė nėra realybė[/HEADING]
K: Maloniai prašau, papasakokite kaip jūs realizavote save?
A: Aš sutikau savo Guru būdamas 34 metų, o 37 metų jau patyriau realizaciją.
K: Kas nutiko? Kas pasikeitė?
A: Malonumas ir skausmas nebeteko reikšmės man. Aš tapau laisvu nuo troškimų ir baimių. Aš radau save pilną, kuriam nieko nereikia. Aš pamačiau, kad tyro būdrumo vandenyne, universalios sąmonės paviršiuje kyla nesuskaičiuojamas kiekis fenomenalių pasaulių bangų, jie atsiranda ir pranyksta, tam nėra nei pradžios nei pabaigos. Kaip sąmonė, visi jie yra aš. Kaip įvykiai, visi jie yra mano. Už viso to stovi paslaptinga jėga, kuri viską prižiūri. Ta jėga yra budrumas, Sąvastis, Gyvenimas, Dievas, vadinkite tai kaip norite. Tai yra pagrindas, visa ko palaikymas, taip kaip auksas yra visų aukso dirbinių pagrindas. Ir tai yra taip intymiai mūsų! Pašalink vardus ir formas iš dirbinių ir auksas tampa akivaizdus. Būk laisvas nuo vardų ir formų ir nuo troškimų ir baimių, kurias jie sukelia, kas tuomet lieka?
K: Nebūtis.
A: Taip, lieka tuštuma. Tačiau tuštuma yra pilna iki pat kraštų. Tai yra amžinas potencialas, nes sąmonė yra amžina.
K: Potencialas turite galvoje ateitį?
A: Praeitis, dabartis ir ateitis – jie visi yra ten. Ir dar daugiau.
K: Bet kadangi tuštuma yra tuštuma, mums iš jos mažai naudos.
A: Kaip tu gali taip sakyti? Nepažeidžiant tęstinumo, kaip gali būti atgimimas? Ar gali būti atsinaujinimas be mirties? Net ir sapno tamsumos yra atgaivinančios ir atnaujinančios. Be mirties mes būtume pasmerkti amžinai senatvei.
K: Ar nėra tokio dalyko kaip nemirtingumas?
A: Kuomet gyvenimas ir mirtis yra matomi kaip esminiai vieno aspekto reiškiniai, tai yra nemirtingumas. Matyti pabaigą pradžioje ir pradžią pabaigoje yra amžinybės bauginimas. Žinoma, kad nemirtingumas nėra tęstinumas. Tik pokyčių procesas tęsiasi. Niekas kitas nelieka.
K: Būdravimas išlieka?
A: Būdravimas nėra laike. Laikas egzistuoja tik sąmonėje. Anapus sąmoningumo kur yra laikas ir erdvė?
K: Jūsų sąmonės lauke yra ir jūsų kūnas.
A: Žinoma. Bet idėjos “mano kūnas” kaip atskiro kūno nuo kitų kūnu, nėra. Man tai yra “kūnas”, o ne “mano kūnas”, “protas”, o ne “mano protas”. Protas rūpinasi kūnu teisingai, man nereikia įsikišti. Kas turi būti padaryta yra padaroma, tinkamu ir natūraliu būdu.
Tu gali būti nevisai sąmoningas dėl savo fiziologinių funkcijų, bet kai kalba eina apie mintis, jausmus, troškimus ir baimes tu tampi gan sąmoningu. Man visi šie dalykai atrodo nelabai sąmoningi. Aš randu save kalbantį su žmonėmis, ar bedarantį kažką gan tiksliai ir tinkamai net ir nebūnant sąmoningu. Atrodo, kad aš gyvenu savo fizinį gyvenimą automatiškai, reaguoju spontaniškai ir tiksliai.
K: Ar šios spontaniškos reakcijos kyla kaip rezultatas savirealizacijos, ar tai yra praktikos dalykas?
A: Abu. Atsidavimas savo tikslui verčia gyventi švarų ir tvarkingą gyvenimą, skirtą tiesos paieškoms ir pagalbai žmonėms, o realizacija daro kilnią dorybę lengvą ir spontanišką, pašalindama kliūtis troškimų, baimių ir klaidingų idėju pavidalu.
K: Ar jūs nebeturite daugiau jokių troškimų ir baimių?
A: Mano likimas buvo gimti paprastu žmogumi, eiliniu nuolankiu prekybininku su labai menku išsilavinimu. Mano gyvenimas buvo įprastas, su įprastais troškimais ir baimėmis. Kuomet per pasitikėjimą ir atsidavimą savo mokytojo žodžiams, aš realizavau savo tikrąją prigimtį, aš palikau savo žmogišką prigimtį gyventi savaime, kol jos lemtis išsisems. Retkarčiais senų įpročių reakcijos emocinės ar protinės kyla prote, bet jos iškart yra pastebimos ir atmetamos. Tol, kol vienas yra apsikrovęs save asmenybe, tol jis bus jos valdomas ir išnaudojamas.
K: Ar jūs nebijote mirties?
A: Aš jau esu miręs.
K: Kuria prasme?
A: Aš esu dvigubai miręs. Ne tik, kad aš esu miręs savo kūnui, bet savo protui taip pat.
K: Na, man jūsų nepanašus į mirusįjį visai!
A: Tai tu taip sakai! Tau atrodo, kad tu žinai geriau mano būseną nei aš!
K: Atsiprašau. Bet aš tiesiog jūsų nesuprantu. Jūs teigiate, kad esate be kūno ir be proto, tačiau aš jus matau labai gyvą.
A: Nepaprastai sudėtingas darbas vyksta nuolatos jūsų kūne ir prote, ar esi sąmoningas viso to? Tikrai ne. Tačiau kitam iš šono atrodo, kad viskas vyksta protingai ir tikslingai. Kodėl nepripažinti, kad visas asmeninis žmogaus gyvenimas gali panirti žemiau sąmonės slenksčio ir vistiek viskas vystytis sveikai ir švelniai?
K: Ar tai normalu?
A: Kas yra normalu? Ar tavo gyvenimas – apsėstas troškimų ir baimių, pilnas nesaintaikos ir kovos, betikslis ir be džiaugsmo – norrmalus? Ar būti aštriai sąmoningu savo kūno yra normalu? Būti plėšomam jausmų, kankinamam minčių: ar tai normalu? Sveikas kūnas ir sveikas protas gyvena didžiąją dalį savaime be savo šeimininko; tik retkarčiais, per skausmą ir kančias jie šaukiasi dėmesio. Kodėl to neišplėsti visam asmeniniui gyvenimui? Vienas gali funkcionuoti teisingai, reaguoti ir veikti tinkamai į viską kas nutinka be sąmoningo dėmesio nukreipimo. Kuomet savikontrolė tampa antrąja prigimtimi, būdravimas pakinta į gilesnius egzistencijos ir veiksmo lygmenis.
K: Ar jūs netampate robotu?
A: Kokia žala yra padaryti tai automatika, kas ir taip yra įprasta ir pasikartojama? Tai vistiek yra kažkuria prasme automatiška. Bet kai visa tai yra chaotiška, tai sukelia skausmą ir kančias, kurios reikalauja dėmesio. Visa tvarkingo ir gerai suplanuoto gyvenimo prasmė yra išvaduoti žmogų iš chaoso ir kančių naštos.
K: Atrodo, kad esate šalininkas kompiuterizuoto gyvenimo.
A: Kas blogai su gyvenimu laisvu nuo problemų? Asmenybė yra tik atspindys tikrojo. Ar neturėtų tikrojo atspindys gyventi automatiškai? Ar asmuo turi turėti savo dizainą? Kai jūs suvokiate, jog asmenybė yra tik šešėlis realybės, o ne pati realybė, jūs nustojate jaudintis. Jūs sutinkate būti vedami iš vidaus ir gyvenimas patampa kelione į nežinomybę.
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai. 12 skyrius Asmenybė nėra realybė
K: Maloniai prašau, papasakokite kaip jūs realizavote save?
A: Aš sutikau savo Guru būdamas 34 metų, o 37 metų jau patyriau realizaciją.
K: Kas nutiko? Kas pasikeitė?
A: Malonumas ir skausmas nebeteko reikšmės man. Aš tapau laisvu nuo troškimų ir baimių. Aš radau save pilną, kuriam nieko nereikia. Aš pamačiau, kad tyro būdrumo vandenyne, universalios sąmonės paviršiuje kyla nesuskaičiuojamas kiekis fenomenalių pasaulių bangų, jie atsiranda ir pranyksta, tam nėra nei pradžios nei pabaigos. Kaip sąmonė, visi jie yra aš. Kaip įvykiai, visi jie yra mano. Už viso to stovi paslaptinga jėga, kuri viską prižiūri. Ta jėga yra budrumas, Sąvastis, Gyvenimas, Dievas, vadinkite tai kaip norite. Tai yra pagrindas, visa ko palaikymas, taip kaip auksas yra visų aukso dirbinių pagrindas. Ir tai yra taip intymiai mūsų! Pašalink vardus ir formas iš dirbinių ir auksas tampa akivaizdus. Būk laisvas nuo vardų ir formų ir nuo troškimų ir baimių, kurias jie sukelia, kas tuomet lieka?
K: Nebūtis.
A: Taip, lieka tuštuma. Tačiau tuštuma yra pilna iki pat kraštų. Tai yra amžinas potencialas, nes sąmonė yra amžina.
K: Potencialas turite galvoje ateitį?
A: Praeitis, dabartis ir ateitis – jie visi yra ten. Ir dar daugiau.
K: Bet kadangi tuštuma yra tuštuma, mums iš jos mažai naudos.
A: Kaip tu gali taip sakyti? Nepažeidžiant tęstinumo, kaip gali būti atgimimas? Ar gali būti atsinaujinimas be mirties? Net ir sapno tamsumos yra atgaivinančios ir atnaujinančios. Be mirties mes būtume pasmerkti amžinai senatvei.
K: Ar nėra tokio dalyko kaip nemirtingumas?
A: Kuomet gyvenimas ir mirtis yra matomi kaip esminiai vieno aspekto reiškiniai, tai yra nemirtingumas. Matyti pabaigą pradžioje ir pradžią pabaigoje yra amžinybės bauginimas. Žinoma, kad nemirtingumas nėra tęstinumas. Tik pokyčių procesas tęsiasi. Niekas kitas nelieka.
K: Būdravimas išlieka?
A: Būdravimas nėra laike. Laikas egzistuoja tik sąmonėje. Anapus sąmoningumo kur yra laikas ir erdvė?
K: Jūsų sąmonės lauke yra ir jūsų kūnas.
A: Žinoma. Bet idėjos “mano kūnas” kaip atskiro kūno nuo kitų kūnu, nėra. Man tai yra “kūnas”, o ne “mano kūnas”, “protas”, o ne “mano protas”. Protas rūpinasi kūnu teisingai, man nereikia įsikišti. Kas turi būti padaryta yra padaroma, tinkamu ir natūraliu būdu.
Tu gali būti nevisai sąmoningas dėl savo fiziologinių funkcijų, bet kai kalba eina apie mintis, jausmus, troškimus ir baimes tu tampi gan sąmoningu. Man visi šie dalykai atrodo nelabai sąmoningi. Aš randu save kalbantį su žmonėmis, ar bedarantį kažką gan tiksliai ir tinkamai net ir nebūnant sąmoningu. Atrodo, kad aš gyvenu savo fizinį gyvenimą automatiškai, reaguoju spontaniškai ir tiksliai.
K: Ar šios spontaniškos reakcijos kyla kaip rezultatas savirealizacijos, ar tai yra praktikos dalykas?
A: Abu. Atsidavimas savo tikslui verčia gyventi švarų ir tvarkingą gyvenimą, skirtą tiesos paieškoms ir pagalbai žmonėms, o realizacija daro kilnią dorybę lengvą ir spontanišką, pašalindama kliūtis troškimų, baimių ir klaidingų idėju pavidalu.
K: Ar jūs nebeturite daugiau jokių troškimų ir baimių?
A: Mano likimas buvo gimti paprastu žmogumi, eiliniu nuolankiu prekybininku su labai menku išsilavinimu. Mano gyvenimas buvo įprastas, su įprastais troškimais ir baimėmis. Kuomet per pasitikėjimą ir atsidavimą savo mokytojo žodžiams, aš realizavau savo tikrąją prigimtį, aš palikau savo žmogišką prigimtį gyventi savaime, kol jos lemtis išsisems. Retkarčiais senų įpročių reakcijos emocinės ar protinės kyla prote, bet jos iškart yra pastebimos ir atmetamos. Tol, kol vienas yra apsikrovęs save asmenybe, tol jis bus jos valdomas ir išnaudojamas.
K: Ar jūs nebijote mirties?
A: Aš jau esu miręs.
K: Kuria prasme?
A: Aš esu dvigubai miręs. Ne tik, kad aš esu miręs savo kūnui, bet savo protui taip pat.
K: Na, man jūsų nepanašus į mirusįjį visai!
A: Tai tu taip sakai! Tau atrodo, kad tu žinai geriau mano būseną nei aš!
K: Atsiprašau. Bet aš tiesiog jūsų nesuprantu. Jūs teigiate, kad esate be kūno ir be proto, tačiau aš jus matau labai gyvą.
A: Nepaprastai sudėtingas darbas vyksta nuolatos jūsų kūne ir prote, ar esi sąmoningas viso to? Tikrai ne. Tačiau kitam iš šono atrodo, kad viskas vyksta protingai ir tikslingai. Kodėl nepripažinti, kad visas asmeninis žmogaus gyvenimas gali panirti žemiau sąmonės slenksčio ir vistiek viskas vystytis sveikai ir švelniai?
K: Ar tai normalu?
A: Kas yra normalu? Ar tavo gyvenimas – apsėstas troškimų ir baimių, pilnas nesaintaikos ir kovos, betikslis ir be džiaugsmo – norrmalus? Ar būti aštriai sąmoningu savo kūno yra normalu? Būti plėšomam jausmų, kankinamam minčių: ar tai normalu? Sveikas kūnas ir sveikas protas gyvena didžiąją dalį savaime be savo šeimininko; tik retkarčiais, per skausmą ir kančias jie šaukiasi dėmesio. Kodėl to neišplėsti visam asmeniniui gyvenimui? Vienas gali funkcionuoti teisingai, reaguoti ir veikti tinkamai į viską kas nutinka be sąmoningo dėmesio nukreipimo. Kuomet savikontrolė tampa antrąja prigimtimi, būdravimas pakinta į gilesnius egzistencijos ir veiksmo lygmenis.
K: Ar jūs netampate robotu?
A: Kokia žala yra padaryti tai automatika, kas ir taip yra įprasta ir pasikartojama? Tai vistiek yra kažkuria prasme automatiška. Bet kai visa tai yra chaotiška, tai sukelia skausmą ir kančias, kurios reikalauja dėmesio. Visa tvarkingo ir gerai suplanuoto gyvenimo prasmė yra išvaduoti žmogų iš chaoso ir kančių naštos.
K: Atrodo, kad esate šalininkas kompiuterizuoto gyvenimo.
A: Kas blogai su gyvenimu laisvu nuo problemų? Asmenybė yra tik atspindys tikrojo. Ar neturėtų tikrojo atspindys gyventi automatiškai? Ar asmuo turi turėti savo dizainą? Kai jūs suvokiate, jog asmenybė yra tik šešėlis realybės, o ne pati realybė, jūs nustojate jaudintis. Jūs sutinkate būti vedami iš vidaus ir gyvenimas patampa kelione į nežinomybę.
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai. 12 skyrius Asmenybė nėra realybė