01-12-2024, 04:40 PM
Kyla klausimas, kaip švytuoklės priverčia savo šalininkus savanoriškai atiduoti energiją?
Didelė, galinga švytuoklė gali priversti savo pasekėjus veikti pagal tam tikras taisykles. Tačiau kaip tai pavyksta silpnoms švytuoklėms?
Kai žmogus neturi galimybių priversti kitą ką nors atlikti, į pagalbą jis pasitelkia išmintingus argumentus, įtikinėjimą, įkalbinėjimą, pažadus.
Tai silpni metodai, būdingi tik nuo gamtos galių nutolusiai žmonių visuomenei.
Švytuoklės tokius metodus taip pat kartais taiko, tačiau turi kur kas galingesnį ginklą.
Jos yra energetiniai informaciniai dariniai, todėl paklūsta ir veikia remdamosi galingais ir nepažeidžiamais šio pasaulio egzistavimo įstatymais.
Žmogus švytuoklei atiduoda energiją, kai skleidžia jos dažnio minčių energiją.
Jis neprivalo sąmoningai mąstyti švytuoklės naudai.
Kaip žinote, dauguma žmogaus minčių ir poelgių glūdi pasąmonėje. Šia žmogaus psichikos savybe ir naudojasi švytuoklės. Jos sugeba gauti energiją ne tik iš savo pasekėjų, bet ir iš aršių priešininkų. Matyt, jau supratote, kokiu būdu.
PVZ.
Įsivaizduokime ant suoliuko būrelį senučių, kurios keikia šalies valdžią. Jos nėra valdžios švytuoklės pasekėjos, senutės nekenčia jos dėl daugelio priežasčių. Tačiau kas gi vyksta? Senutės bara netikusią, parsidavėlišką, cinišką ir kvailą valdžią ir intensyviai skleidžia minčių energiją valdžios švytuoklės dažniu.
Iš tiesų švytuoklei juk nesvarbu, iš kurios pusės ją pastūmėsi. Jai tinka tiek teigiama, tiek neigiama energija. Svarbiausia, kad atitiktų skleidžiamas dažnis.
Taigi svarbiausia švytuoklės užduotis - paliesti žmonių skaudžiausias vietas. Visai nesvarbu, kokiu būdu, svarbiausia, kad jų mintys būtų nukreiptos į švytuoklę.
Atsiradus žiniasklaidai švytuoklių metodai ištobulėjo. Žmogus tampa vis labiau priklausomas. Turbūt pastebėjote, kad informacinėse programose vyrauja blogos žinios? Jos sukelia stiprias emocijas: nerimą, baimę, nusiminimą, pyktį, neapykantą.
Žurnalistų užduotis - atkreipti dėmesį. Žiniasklaidos priemonės, pačios būdamos švytuoklėmis, tarnauja galingesnėms švytuoklėms. Viešai skelbiama teisė žinoti bet kokias naujienas. Iš tikrųjų tikslas yra vienas - priversti žmones mąstyti reikiamais dažniais.
Vienas iš labiausiai mėgiamų švytuoklės metodų, atveriančių jūsų energijos klodus, - priversti prarasti pusiausvyrą.
Netekę pusiausvyros imate „vibruoti" švytuoklės dažniu ir taip ją išjudinate.
Tarkim, padidėjo kainos. Jūs reaguojate neigiamai, jaudinatės, skundžiatės ir šią naujieną aptarinėjate su pažįstamais. Tačiau būtent šito švytuoklei ir reikėjo. Jūs skleidžiate neigiamą energiją į aplinką švytuoklės dažniu, ji gauna energijos ir siūbuoja dar stipriau. Situacija tampa sudėtingesnė.
Pats stipriausias siūlas, kuriuo jus gali laikyti švytuoklė, yra baimė. Tai seniausias ir stipriausias jausmas. Visai nesvarbu, ko jūs bijote, tačiau jei baimė kokiu nors aspektu susijusi su švytuokle, ji gaus jūsų energijos.
Nerimas ir susirūpinimas yra silpnesni, tačiau vis dar patvarūs siūlai.
Šie jausmai puikiai fiksuoja minčių energiją švytuoklės dažniu. Jei jums dėl ko nors neramu, jums sunku susikaupti ties kitomis mintimis.
Kaltės jausmas taip pat yra vienas iš plačiausių kanalų, kuriuo švytuoklė pumpuoja iš jūsų energiją.
Kaltė primetama nuo pat vaikystės. Tai labai patogus manipuliacijos būdas. „Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu." Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atliekant bausmę arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.
Pareigos jausmas dažnai yra kaltės jausmo palydovas.
Privalai - vadinasi, už kažką esi dėkingas, turi vykdyti. Pagaliau „kaltieji", tiek tikri, tiek įsivaizduojami, eina nuleidę galvas ir kaip duoklę švytuoklei neša savo energiją.
Įteigtas kaltės jausmas -mėgstamas manipuliuojančiųjų ginklas. Mes prie šios temos dar grįšime.
Ypač reikia pabrėžti įvairiausius žmonių psichologinius kompleksus. Nevisavertiškumo kompleksas: esu nepatrauklus, neturiu ypatingų talentų, nesu protingas ar kūrybingas, nemoku elgtis su žmonėmis, nesu vertas.
Kaltės kompleksas: kažkuo nusikaltau, mane visi smerkia, turiu nešti savo kryžių.
Kovotojo kompleksas: turiu būti „kietas", skelbiu karą sau ir visiems aplinkiniams, kovosiu už vietą po saule, viską paimsiu jėga.
Teisybės ieškotojo kompleksas: bet kokiu būdu įrodysiu savo teisumą, o kitiems įrodysiu, kad jie neteisūs.
Šie ir kiti kompleksai atveria tam tikrų asmenybių energiją. Švytuoklė, užkabindama žmogaus skaudžiausią vietą, intensyviai siurbia jo energiją.
Jūs patys galėtumėte tęsti sąrašą siūlelių, kuriais švytuoklė tampo savo marionetes: teisingumas, išdidumas, garbėtroška, garbė, meilė, neapykanta, godumas, dosnumas, smalsumas, interesas, badas ir kiti jausmai bei poreikiai.
Jausmai ir interesai fiksuoja minčių kryptį reikiama linkme. Jei tema nesutelkia nei dėmesio, nei emocijų, tada ties ja sunku susikaupti.
Todėl švytuoklės užgrobia mintis paliesdamos jausmus ir poreikius.
■ Į negatyvius išorės dirginimus žmonės paprastai reaguoja įprastai.
■ Negatyvios naujienos sukelia nepasitenkinimą, nerimastingos naujienos - susirūpinimą ir baimę, įžeidimas sukelia priešiškumą.
■ Įpročiai padeda paleisti užgrobimo mechanizmą. Pvz., įprotis susierzinti ir jaudintis dėl nereikšmingų priežasčių, atsakyti į provokaciją, atsakyti neigiama reakcija į neigiamus dirgiklius. Žmogus gali suprasti, kad negatyvios mintys ir poelgiai nieko gero neduoda, tačiau iš įpročio daro įprastas klaidas.
Vadinasi, įpročiai dažnai sukuria problemas ir priverčia elgtis neefektyviai, o jų atsikratyti sunku. Jie yra komforto iliuzija.
Žmogus daugiau pasitiki tuo, ką seniai pažįsta. Visa nauja sukelia nuogąstavimus. Kas sena ir priprasta, jau patikrinta patirties. Tai kaip senas krėslas, į kurį sėdate pailsėti po darbo. Galbūt naujas ir patogesnis, tačiau senasis komfortiškesnis. Komfortą apibūdina tokios sąvokos kaip patogumas, pasitikėjimas, teigiama patirtis, nuspėjamumas.
Visa, kas nauja, turi daug mažiau išvardytų savybių, todėl reikia daug laiko, kad naujas įprotis taptų senuoju.
Taigi bendrais bruožais apžvelgėme švytuoklių metodus, kuriais veikiami žmonės.
Ar gali žmogus atsikratyti švytuoklės poveikio? Apie išsivadavimo būdus dar pakalbėsime.
Pasitaiko, kad kas nors aktyviai ir atvirai priešinasi jį pavergusiai švytuoklei. Tokioje dvikovoje žmogus visada pralaimi.
Švytuoklę gali nugalėti tik kita švytuoklė. Vienas žmogus nieko negalės padaryti. Jei jis išsivadavo iš vergiškos priklausomybės ir ėmė kovoti, praras energiją ir geriausiu atveju bus išmestas iš sistemos, blogiausiu - sutryptas. Pasekėjas, išdrįsęs pažeisti švytuoklės taisykles, paskelbiamas už įstatymo ribų. Išoriškai tai išreiškiama pasmerkimu. Iš tiesų jo kaltė - ne pats poelgis, bet išsivadavimas, t. y. jis liovėsi švytuoklei tiekti energiją.
Kodėl sakoma, kad „atgailaujančio niekas nemuša"? Todėl, kad pripažinęs savo kaltę žmogus pasiryžęs visiškai paklusti švytuoklei. Švytuoklei nusikaltusio pasekėjo atgaila nėra svarbi.
Svarbiausia, kad bus atstatyta prarasta kontrolė. Švytuoklė tuoj pat taps geresnė, jei su teiksite jai galimybę manipuliuoti jumis.
Jei kaltininkas nepaklūsta, galima jį pašalinti, nes jis jau nenaudingas.
Tikrieji švytuoklės motyvai paprastai užmaskuoti moraliniais principais.
Tvirtinama, kad atgailaujantis nebėra toks didelis nusikaltėlis.
Žinodami, kas yra švytuoklės ir kokie jų tikslai, galite atskirti, kur veikia moraliniai principai, o kur užkliudomi sistemos interesai.
Didelė, galinga švytuoklė gali priversti savo pasekėjus veikti pagal tam tikras taisykles. Tačiau kaip tai pavyksta silpnoms švytuoklėms?
Kai žmogus neturi galimybių priversti kitą ką nors atlikti, į pagalbą jis pasitelkia išmintingus argumentus, įtikinėjimą, įkalbinėjimą, pažadus.
Tai silpni metodai, būdingi tik nuo gamtos galių nutolusiai žmonių visuomenei.
Švytuoklės tokius metodus taip pat kartais taiko, tačiau turi kur kas galingesnį ginklą.
Jos yra energetiniai informaciniai dariniai, todėl paklūsta ir veikia remdamosi galingais ir nepažeidžiamais šio pasaulio egzistavimo įstatymais.
Žmogus švytuoklei atiduoda energiją, kai skleidžia jos dažnio minčių energiją.
Jis neprivalo sąmoningai mąstyti švytuoklės naudai.
Kaip žinote, dauguma žmogaus minčių ir poelgių glūdi pasąmonėje. Šia žmogaus psichikos savybe ir naudojasi švytuoklės. Jos sugeba gauti energiją ne tik iš savo pasekėjų, bet ir iš aršių priešininkų. Matyt, jau supratote, kokiu būdu.
PVZ.
Įsivaizduokime ant suoliuko būrelį senučių, kurios keikia šalies valdžią. Jos nėra valdžios švytuoklės pasekėjos, senutės nekenčia jos dėl daugelio priežasčių. Tačiau kas gi vyksta? Senutės bara netikusią, parsidavėlišką, cinišką ir kvailą valdžią ir intensyviai skleidžia minčių energiją valdžios švytuoklės dažniu.
Iš tiesų švytuoklei juk nesvarbu, iš kurios pusės ją pastūmėsi. Jai tinka tiek teigiama, tiek neigiama energija. Svarbiausia, kad atitiktų skleidžiamas dažnis.
Taigi svarbiausia švytuoklės užduotis - paliesti žmonių skaudžiausias vietas. Visai nesvarbu, kokiu būdu, svarbiausia, kad jų mintys būtų nukreiptos į švytuoklę.
Atsiradus žiniasklaidai švytuoklių metodai ištobulėjo. Žmogus tampa vis labiau priklausomas. Turbūt pastebėjote, kad informacinėse programose vyrauja blogos žinios? Jos sukelia stiprias emocijas: nerimą, baimę, nusiminimą, pyktį, neapykantą.
Žurnalistų užduotis - atkreipti dėmesį. Žiniasklaidos priemonės, pačios būdamos švytuoklėmis, tarnauja galingesnėms švytuoklėms. Viešai skelbiama teisė žinoti bet kokias naujienas. Iš tikrųjų tikslas yra vienas - priversti žmones mąstyti reikiamais dažniais.
Vienas iš labiausiai mėgiamų švytuoklės metodų, atveriančių jūsų energijos klodus, - priversti prarasti pusiausvyrą.
Netekę pusiausvyros imate „vibruoti" švytuoklės dažniu ir taip ją išjudinate.
Tarkim, padidėjo kainos. Jūs reaguojate neigiamai, jaudinatės, skundžiatės ir šią naujieną aptarinėjate su pažįstamais. Tačiau būtent šito švytuoklei ir reikėjo. Jūs skleidžiate neigiamą energiją į aplinką švytuoklės dažniu, ji gauna energijos ir siūbuoja dar stipriau. Situacija tampa sudėtingesnė.
Pats stipriausias siūlas, kuriuo jus gali laikyti švytuoklė, yra baimė. Tai seniausias ir stipriausias jausmas. Visai nesvarbu, ko jūs bijote, tačiau jei baimė kokiu nors aspektu susijusi su švytuokle, ji gaus jūsų energijos.
Nerimas ir susirūpinimas yra silpnesni, tačiau vis dar patvarūs siūlai.
Šie jausmai puikiai fiksuoja minčių energiją švytuoklės dažniu. Jei jums dėl ko nors neramu, jums sunku susikaupti ties kitomis mintimis.
Kaltės jausmas taip pat yra vienas iš plačiausių kanalų, kuriuo švytuoklė pumpuoja iš jūsų energiją.
Kaltė primetama nuo pat vaikystės. Tai labai patogus manipuliacijos būdas. „Jei esi kaltas, būtinai turi daryti tai, ką tau liepsiu." Su kaltės jausmu labai nepatogu gyventi, todėl stengiamasi nuo jo išsivaduoti. Tačiau kokiu būdu? Atliekant bausmę arba atidirbant už bausmę. Ir viena, ir kita reiškia pajungimą, paklusimą ir minčių darbą konkrečia kryptimi.
Pareigos jausmas dažnai yra kaltės jausmo palydovas.
Privalai - vadinasi, už kažką esi dėkingas, turi vykdyti. Pagaliau „kaltieji", tiek tikri, tiek įsivaizduojami, eina nuleidę galvas ir kaip duoklę švytuoklei neša savo energiją.
Įteigtas kaltės jausmas -mėgstamas manipuliuojančiųjų ginklas. Mes prie šios temos dar grįšime.
Ypač reikia pabrėžti įvairiausius žmonių psichologinius kompleksus. Nevisavertiškumo kompleksas: esu nepatrauklus, neturiu ypatingų talentų, nesu protingas ar kūrybingas, nemoku elgtis su žmonėmis, nesu vertas.
Kaltės kompleksas: kažkuo nusikaltau, mane visi smerkia, turiu nešti savo kryžių.
Kovotojo kompleksas: turiu būti „kietas", skelbiu karą sau ir visiems aplinkiniams, kovosiu už vietą po saule, viską paimsiu jėga.
Teisybės ieškotojo kompleksas: bet kokiu būdu įrodysiu savo teisumą, o kitiems įrodysiu, kad jie neteisūs.
Šie ir kiti kompleksai atveria tam tikrų asmenybių energiją. Švytuoklė, užkabindama žmogaus skaudžiausią vietą, intensyviai siurbia jo energiją.
Jūs patys galėtumėte tęsti sąrašą siūlelių, kuriais švytuoklė tampo savo marionetes: teisingumas, išdidumas, garbėtroška, garbė, meilė, neapykanta, godumas, dosnumas, smalsumas, interesas, badas ir kiti jausmai bei poreikiai.
Jausmai ir interesai fiksuoja minčių kryptį reikiama linkme. Jei tema nesutelkia nei dėmesio, nei emocijų, tada ties ja sunku susikaupti.
Todėl švytuoklės užgrobia mintis paliesdamos jausmus ir poreikius.
■ Į negatyvius išorės dirginimus žmonės paprastai reaguoja įprastai.
■ Negatyvios naujienos sukelia nepasitenkinimą, nerimastingos naujienos - susirūpinimą ir baimę, įžeidimas sukelia priešiškumą.
■ Įpročiai padeda paleisti užgrobimo mechanizmą. Pvz., įprotis susierzinti ir jaudintis dėl nereikšmingų priežasčių, atsakyti į provokaciją, atsakyti neigiama reakcija į neigiamus dirgiklius. Žmogus gali suprasti, kad negatyvios mintys ir poelgiai nieko gero neduoda, tačiau iš įpročio daro įprastas klaidas.
Vadinasi, įpročiai dažnai sukuria problemas ir priverčia elgtis neefektyviai, o jų atsikratyti sunku. Jie yra komforto iliuzija.
Žmogus daugiau pasitiki tuo, ką seniai pažįsta. Visa nauja sukelia nuogąstavimus. Kas sena ir priprasta, jau patikrinta patirties. Tai kaip senas krėslas, į kurį sėdate pailsėti po darbo. Galbūt naujas ir patogesnis, tačiau senasis komfortiškesnis. Komfortą apibūdina tokios sąvokos kaip patogumas, pasitikėjimas, teigiama patirtis, nuspėjamumas.
Visa, kas nauja, turi daug mažiau išvardytų savybių, todėl reikia daug laiko, kad naujas įprotis taptų senuoju.
Taigi bendrais bruožais apžvelgėme švytuoklių metodus, kuriais veikiami žmonės.
Ar gali žmogus atsikratyti švytuoklės poveikio? Apie išsivadavimo būdus dar pakalbėsime.
Pasitaiko, kad kas nors aktyviai ir atvirai priešinasi jį pavergusiai švytuoklei. Tokioje dvikovoje žmogus visada pralaimi.
Švytuoklę gali nugalėti tik kita švytuoklė. Vienas žmogus nieko negalės padaryti. Jei jis išsivadavo iš vergiškos priklausomybės ir ėmė kovoti, praras energiją ir geriausiu atveju bus išmestas iš sistemos, blogiausiu - sutryptas. Pasekėjas, išdrįsęs pažeisti švytuoklės taisykles, paskelbiamas už įstatymo ribų. Išoriškai tai išreiškiama pasmerkimu. Iš tiesų jo kaltė - ne pats poelgis, bet išsivadavimas, t. y. jis liovėsi švytuoklei tiekti energiją.
Kodėl sakoma, kad „atgailaujančio niekas nemuša"? Todėl, kad pripažinęs savo kaltę žmogus pasiryžęs visiškai paklusti švytuoklei. Švytuoklei nusikaltusio pasekėjo atgaila nėra svarbi.
Svarbiausia, kad bus atstatyta prarasta kontrolė. Švytuoklė tuoj pat taps geresnė, jei su teiksite jai galimybę manipuliuoti jumis.
Jei kaltininkas nepaklūsta, galima jį pašalinti, nes jis jau nenaudingas.
Tikrieji švytuoklės motyvai paprastai užmaskuoti moraliniais principais.
Tvirtinama, kad atgailaujantis nebėra toks didelis nusikaltėlis.
Žinodami, kas yra švytuoklės ir kokie jų tikslai, galite atskirti, kur veikia moraliniai principai, o kur užkliudomi sistemos interesai.