01-12-2024, 07:30 PM
Keliaujant į begalybę, magai būtinu dalyku laikė savo socialinių šablonų panaikinimą, demontavimą. Pasak jų, keliauti begalybėje neatsisakius socialinio bagažo yra savižudybė. Čia pateikta socialinių šablonų klasifikacija, pagal “nuevo videntes”. Šia klasifikacija jie vadovavosi kaip žemėlapiu prieš imantis demontavimo darbų. Rimtai klasifikacijų priimt nereikia, nes “naujieji matantys” rimtais veidais konstruodavo didžiausias klasifikacijas, o paskui plyšdami juoku išmesdavo jas į šiukšlyną arba dar labiau juokdamiesi jomis vadovavosi.
K. Kastaneda savo knygose pasakoja, kad Dono Chuano grupės magai, kaip beje ir visi kiti magai priklausantys “naujųjų matančiųjų” maginei tradicijai žmogaus socialinius šablonus skirstė į tris grupes: myžniai, bezdaliai ir vėmaliai.
Žmonės, priklausantys pirmai grupei, yra idealūs sekretoriai, pagalbininkai, kompanjonai. Jų asmenybė pasižymi dideliu paslankumu, bet šis paslankumas nėra kūrybingas. Vienok jie yra atidūs, rūpestingi, labai prisirišę prie namų, gana išradingi, turi humoro jausmą ir geras manieras, meilūs ir dilekatūs. Kitaip tariant gerenių žmonių ir nesurastum. Bet jie turi vieną didelį trūkumą – jie negali veikti savarankiškai. Jiems visalaik reikia ko nors, kas jiems vadovautų. Būdami kieno nors valdžioje, kad ir kokia griežta ji būtų, jie nuostabūs, netekę to, jie žūsta.
Žmonės, priklausantys antrai grupei, priešingai – visiškai nemalonūs. Jie smulkmeniški, kerštingi, pavydūs, priekabūs, egoistiški. Jie kalba tik apie save ir reikalauja, kad aplinkiniai pritartų jų požiūriams. Jie visada paima iniciatyvą į savo rankas, netgi jei ji jiems suteikia nepatogumų. Jie visalaik jaučiasi lyg nesavi bet kokioje situacijoje, todėl jie niekada nebūna patenkinti. Ir kuo labiau jie darosi nepatikimi, tuo labiau jie tampa pavojingi. Jų lemtingas trūkumas yra tas, kad dėl lyderiavimo jie pasiryžę viskam, netgi žmogžudystei.
Trečiai grupei priklauso žmonės, kurie nei malonūs, nei atstumiantys. Jie niekam nepaklūsta, taip pat kaip ir nesistengia padaryti įspūdžio. Jie abejingi tam. Pas juos labai išvystyta nuomonė apie save, kuri yra išskirtinai svajonių ir apmąstymų apie savo troškimus rezultatas. Dalykas, kuriame jie pirmauja – tai būsimų įvykių laukimas. Jie laukia kada juos atras ir užkariaus ir su neįtikimu lengvumu kuria iliuzijas apie tai, kad priešakyje jų laukia daugybė žygdarbių, kuriuos jie žada įgyvendinti. Bet jie nieko nesiima, nes iš tikro neturi tam būtinų priemonių.
Iliustruoti šiems tipams spausdinamos maginės istorijos. Jas pasakoja vienas talentingas sapnuotojas, kuriam šias istorijas sapne perteikė meksikos nagvalis. Tas nagvalis priklausė vienai iš maginių linijų, kuri yra giminingos Don Chuano magų linijai.
Maginės istorijos pasakotojo pastabos:
Turiu vieną magišką istoriją, papasakota nagvalio, su kuriuo aš esu pažįstamas. Bet žodžio “papasakota” nereikia suprasti paraidžiui. Šią istoriją dabar pasakoju aš, būdamas Pirmąjame dėmesyje. Tas nagvalis man ją perdavė kažkokiu tai nesuprantamu būdu – netardamas nė žodžio. Man kol kas sunku paaiškinti kaip jis tai padarė. Tai buvo kažkas iš jo pusės vidinės tylos lygyje. Antrajame dėmesyje, jis, taip “pasakoja” visas savo istorijas.
Maginės istorijos:
Šios istorijos apie tai, kaip šio nagvalio benefaktorius sudaužydavo kiekvieno savo mokinio socialinį asmenybės šabloną.
Jis sudaužydavo šiuos šablonus Nedarymo technika. Kas bus nedarymas Bezdaliaus šablonui? Nedarymas bus tik tada, jei bezdalius paklius į dar didesnio bezdaliaus įtaką nei jis pats. To nagvalio atveju jo benefaktorius ir vaidino stipresniojo bezdaliaus vaidmenį. O jis pats buvo bezdalius papuolęs į šiuos spastus. Tai buvo karas! Jis kelis kartus vos nesusimušė su savo benefaktorium – taip stipriai jis jį nervindavo. Bet jis būdavo priverstas tvardytis, nes gerai suprasdavo, kad jo benefaktorius daug kartų už jį stipresnis ir, jei kas, jis gautų į dūdą pagal programą. Bet susierzinimas benefaktoriumi palaipsniuj peraugo į baimę jam. Tai buvo jo socialinio šablono baimė, kuriam, kaip sakoma, išmušė žemę iš po kojų. Jis nežinojo, kaip jam į visa tai reaguoti, todėl kad įprasti būdai kaip reaguoti į tokio tipo nepatogumus neveikė. Ir ši nežinomybė gimdė jame baimę. Nepertraukiami konfliktai su benefaktoriumi, kurios jis visalaik baigdavo pralaimėjęs ir pažemintas, tapo jam visiškai nepakeliami. Ir tada jis pabėgo nuo magų. Viskas! Benefaktorius sužeidė jo socialinį asmenybės šabloną ir būsimasis nagvalis pabėgo iš vyresniojo nagvalio globos. Jis tai sugebėjo padaryti, bet pabėgti nuo Dvasios buvo ne jo jėgoms. Ten, kažkur toli nuo savo benefaktoriaus, Dvasia rado jį ir užgriuvo ant jo. Ištisa virtinė įvykių nubloškė jį į patį socialinį dugną, kur jis tapo nelaimingo atsitikimo auka. Jis jau buvo klinikinės mirties būsenoje, kai daktarai jį atgaivino. Bet atgaivino jau būtybę visiškai praradusią savo socialinį asmenybės šabloną. Iš to šablono jame liko tik maža uodegėlė tam atvejui, jei jam tektų naudoti kontroliuojamos kvailybės techniką.
Kita istorija apie tai, kaip benefaktorius laužė kitų savo mokinių Myžnių šablonus. Mano pažįstamas nagvalis visa tai matė savomis akimis ir, kiek leisdavo tada dar silpnos jo jėgos, padėdavo šiame reikale savo benefaktoriui. Dauguma jo benefaktoriaus mokinių buvo myžniai. Kas bus nedarymas myžniaus šablonui? O nedarymas bus štai kas. Benefaktorius iš pradžių pasirodydavo myžniams kaip galingas magas, išmintingas mokytojas ir atsakingas vadovas, vadovaujantis dvasingų būtybių grupei, ir pasiūlydavo myžniams prisijungti prie jo ir jo grupės. Kai myžniai suvokdavo šį jo pasiūlymą, jie tiesiog apsisisiodavo iš laimės. Kaip puiku! Jie pagaliau rado tai, ko ieškojo visą savo gyvenimą – išmintingą mokytoją, kuris vadovaus ir mokys juos! Fantastika! Po viso to šio nagvalio Benefaktorius pradėdavo su jais žaidimą, vaidindamas visišką niekalą. Mokiniai palaipsniui, atsitikimas po atsitikimo pradėdavo suprasti, kad šis žmogus yra ne toks, kokiu save vaizduoja. Jis nėra išmintingas, nieko nežino ir pastoviai daro klaidas. Jeigu jo klausyti ir nuolatos sekti jo patarimais, tai atvedavo myžnių į visišką aklavietę, iš kurios būdavo labai sunku išsivaduoti. Štai šioje vietoje, kai myžniai bandydavo nuo jo pabėgti ir susirasti kitą mokytoją, benefaktoriui reikėdavo išlaikyti situacijos kontrolę. Benefaktoriui reikėdavo padaryti taip, kad kiekvienas naujas mokytojas, kurį jie surasdavo po jo, taipogi pasirodytų jų akyse tokiu pat kvailiu kaip ir jis. Todėl visi kiti “mokytojai” šių myžnių gyvenime, kuriuos jie susirasdavo, būdavo arba aktoriai – kiti kariai iš šio benefaktoriaus partijos, arba tikri perėjūnai, kuriuos (nežinant net patiems perėjūnams) benefaktorius atvesdavo pas mokinius. Todėl anksčiau ar vėliau jie suprasdavo, kad yra vieniši ir kad niekas negali jų nukreipti teisinga linkme arba atsakyti į jiems iškylančius klausimus. Ir kad reikia pasirinkti: arba palikti Žinių kelią ir palikti neatsakytus klausimus, kurie jiems kyla, arba pradėti ieškoti į juos atsakymų savarankiškai. Pirmu atveju jie nebebūna kariais, antru atveju sunaikina savo socialinę asmenybę. Visi to benefaktoriaus mokiniai, kurie turėjo myžniaus šabloną, Dvasiai juos užpuolus ir gavus paliepimą būtinai ir skubiai rinktis, pasirinko atsisakyti savo socialinio šablono.
Na ir pagaliau istorija apie Vėmalius. Tiksliau vieną vienintelį vėmalių. Toje karių partijoje buvo trys bezdaliai, vienas vėmalius, likusieji buvo myžniai. Tuo vėmalium buvo vyras. Be to vyras, kurio seksualinė oriantacija buvo netradicinė. Trumpiau sakant, buvo žydras. Kas butų nedarymas vėmaliaus šablonui? Vėmaliai visame kame stengiasi laikytis nuošalyje. Jie didieji tinginiai: niekur nesikiša, niekur nedalyvauja. Nedarymo praktika jiems bus atsistoti į patį įvykių epicentrą! Dalyvauti visur! Kuo grandioziškesnė ir masiškesnė užduotis tuo geriau! Ir visame tame jiems reikia dalyvauti pagrindiniuose vaidmenyse. Taip sakant priešakyje. Todėl to žmogaus benefaktorius susipažino su tuo vėmalium ir privertė įsimylėti. Jie netgi susituokė! J Tai padarė todėl, kad vėmalių reikėjo pastatyti į patį įvykių epicentrą, o tai reiškia, kad jis nuolatos bus greta nagvalio. Padaryti tai buvo įmanoma, tik jeigu jis apsiženys su nagvaliu – viskas pagal socialinį elgesio modelį. Jie susituokė San Franciske, kadangi Meksikoje vienos lyties santuokos uždraustos, o Amerikoje, konkrečiai San-Franciske tada į tai žiūrėta pro pirštus. Tam į San Franciską gyventi persikėlė visi magai bei mokiniai. O nagvalis tai paaiškino tuo, kad jis turi didelę šeimą ir negali jos palikti. Na ir prasidėjo! Vėmalius pastatytas į patį bendro veiksmo vidurį, sulūžo labai greitai. Būti greta maginės linijos lyderio, dalintis su juo vadovavimą karių partijai, jam pasirodė nepakeliama! Ir tada Dvasia užgriuvo jį priversdama rinktis – ko jam labiau norisi? Laikytis savo vėmaliaus šablono ar pilnavertiškai dalyvauti bendrame veiksme? Be to jis stipriai mylėjo savo benefaktorių. Faktiškai, nerasdamas atsakymo, jis draskomas tarp meilės benefaktoriui ir savo socialinio šablono, kuriam visa tai buvo nepakeliama, pabandė baigti gyvenimą savižudybe. Bet benefaktorius viską kontroliavo ir suspėjo ištraukti iš kilpos bei atgaivinti jau beveik mirusi žmogų. Po viso to atgijęs žmogus turėjo tik vėmaliaus uodegėlę, pats socialinis vėmaliaus šablonas jame numirė visiems laikams. Jis liko Žinojimo kelyje kadangi čia jį laikė meilė savo benefaktoriui.
Ir baigiant pasakojimą galima pridurti, kad kiekviena iš šių istorijų benefaktoriui, to nagvalio su kuriuo esu pažįstamas, suteikė tikrą pasimėgavimą. Jis dalyvavo jose linksmindamasis iš širdies. Jo vardas buvo Don Serchijo.
K. Kastaneda savo knygose pasakoja, kad Dono Chuano grupės magai, kaip beje ir visi kiti magai priklausantys “naujųjų matančiųjų” maginei tradicijai žmogaus socialinius šablonus skirstė į tris grupes: myžniai, bezdaliai ir vėmaliai.
Žmonės, priklausantys pirmai grupei, yra idealūs sekretoriai, pagalbininkai, kompanjonai. Jų asmenybė pasižymi dideliu paslankumu, bet šis paslankumas nėra kūrybingas. Vienok jie yra atidūs, rūpestingi, labai prisirišę prie namų, gana išradingi, turi humoro jausmą ir geras manieras, meilūs ir dilekatūs. Kitaip tariant gerenių žmonių ir nesurastum. Bet jie turi vieną didelį trūkumą – jie negali veikti savarankiškai. Jiems visalaik reikia ko nors, kas jiems vadovautų. Būdami kieno nors valdžioje, kad ir kokia griežta ji būtų, jie nuostabūs, netekę to, jie žūsta.
Žmonės, priklausantys antrai grupei, priešingai – visiškai nemalonūs. Jie smulkmeniški, kerštingi, pavydūs, priekabūs, egoistiški. Jie kalba tik apie save ir reikalauja, kad aplinkiniai pritartų jų požiūriams. Jie visada paima iniciatyvą į savo rankas, netgi jei ji jiems suteikia nepatogumų. Jie visalaik jaučiasi lyg nesavi bet kokioje situacijoje, todėl jie niekada nebūna patenkinti. Ir kuo labiau jie darosi nepatikimi, tuo labiau jie tampa pavojingi. Jų lemtingas trūkumas yra tas, kad dėl lyderiavimo jie pasiryžę viskam, netgi žmogžudystei.
Trečiai grupei priklauso žmonės, kurie nei malonūs, nei atstumiantys. Jie niekam nepaklūsta, taip pat kaip ir nesistengia padaryti įspūdžio. Jie abejingi tam. Pas juos labai išvystyta nuomonė apie save, kuri yra išskirtinai svajonių ir apmąstymų apie savo troškimus rezultatas. Dalykas, kuriame jie pirmauja – tai būsimų įvykių laukimas. Jie laukia kada juos atras ir užkariaus ir su neįtikimu lengvumu kuria iliuzijas apie tai, kad priešakyje jų laukia daugybė žygdarbių, kuriuos jie žada įgyvendinti. Bet jie nieko nesiima, nes iš tikro neturi tam būtinų priemonių.
Iliustruoti šiems tipams spausdinamos maginės istorijos. Jas pasakoja vienas talentingas sapnuotojas, kuriam šias istorijas sapne perteikė meksikos nagvalis. Tas nagvalis priklausė vienai iš maginių linijų, kuri yra giminingos Don Chuano magų linijai.
Maginės istorijos pasakotojo pastabos:
Turiu vieną magišką istoriją, papasakota nagvalio, su kuriuo aš esu pažįstamas. Bet žodžio “papasakota” nereikia suprasti paraidžiui. Šią istoriją dabar pasakoju aš, būdamas Pirmąjame dėmesyje. Tas nagvalis man ją perdavė kažkokiu tai nesuprantamu būdu – netardamas nė žodžio. Man kol kas sunku paaiškinti kaip jis tai padarė. Tai buvo kažkas iš jo pusės vidinės tylos lygyje. Antrajame dėmesyje, jis, taip “pasakoja” visas savo istorijas.
Maginės istorijos:
Šios istorijos apie tai, kaip šio nagvalio benefaktorius sudaužydavo kiekvieno savo mokinio socialinį asmenybės šabloną.
Jis sudaužydavo šiuos šablonus Nedarymo technika. Kas bus nedarymas Bezdaliaus šablonui? Nedarymas bus tik tada, jei bezdalius paklius į dar didesnio bezdaliaus įtaką nei jis pats. To nagvalio atveju jo benefaktorius ir vaidino stipresniojo bezdaliaus vaidmenį. O jis pats buvo bezdalius papuolęs į šiuos spastus. Tai buvo karas! Jis kelis kartus vos nesusimušė su savo benefaktorium – taip stipriai jis jį nervindavo. Bet jis būdavo priverstas tvardytis, nes gerai suprasdavo, kad jo benefaktorius daug kartų už jį stipresnis ir, jei kas, jis gautų į dūdą pagal programą. Bet susierzinimas benefaktoriumi palaipsniuj peraugo į baimę jam. Tai buvo jo socialinio šablono baimė, kuriam, kaip sakoma, išmušė žemę iš po kojų. Jis nežinojo, kaip jam į visa tai reaguoti, todėl kad įprasti būdai kaip reaguoti į tokio tipo nepatogumus neveikė. Ir ši nežinomybė gimdė jame baimę. Nepertraukiami konfliktai su benefaktoriumi, kurios jis visalaik baigdavo pralaimėjęs ir pažemintas, tapo jam visiškai nepakeliami. Ir tada jis pabėgo nuo magų. Viskas! Benefaktorius sužeidė jo socialinį asmenybės šabloną ir būsimasis nagvalis pabėgo iš vyresniojo nagvalio globos. Jis tai sugebėjo padaryti, bet pabėgti nuo Dvasios buvo ne jo jėgoms. Ten, kažkur toli nuo savo benefaktoriaus, Dvasia rado jį ir užgriuvo ant jo. Ištisa virtinė įvykių nubloškė jį į patį socialinį dugną, kur jis tapo nelaimingo atsitikimo auka. Jis jau buvo klinikinės mirties būsenoje, kai daktarai jį atgaivino. Bet atgaivino jau būtybę visiškai praradusią savo socialinį asmenybės šabloną. Iš to šablono jame liko tik maža uodegėlė tam atvejui, jei jam tektų naudoti kontroliuojamos kvailybės techniką.
Kita istorija apie tai, kaip benefaktorius laužė kitų savo mokinių Myžnių šablonus. Mano pažįstamas nagvalis visa tai matė savomis akimis ir, kiek leisdavo tada dar silpnos jo jėgos, padėdavo šiame reikale savo benefaktoriui. Dauguma jo benefaktoriaus mokinių buvo myžniai. Kas bus nedarymas myžniaus šablonui? O nedarymas bus štai kas. Benefaktorius iš pradžių pasirodydavo myžniams kaip galingas magas, išmintingas mokytojas ir atsakingas vadovas, vadovaujantis dvasingų būtybių grupei, ir pasiūlydavo myžniams prisijungti prie jo ir jo grupės. Kai myžniai suvokdavo šį jo pasiūlymą, jie tiesiog apsisisiodavo iš laimės. Kaip puiku! Jie pagaliau rado tai, ko ieškojo visą savo gyvenimą – išmintingą mokytoją, kuris vadovaus ir mokys juos! Fantastika! Po viso to šio nagvalio Benefaktorius pradėdavo su jais žaidimą, vaidindamas visišką niekalą. Mokiniai palaipsniui, atsitikimas po atsitikimo pradėdavo suprasti, kad šis žmogus yra ne toks, kokiu save vaizduoja. Jis nėra išmintingas, nieko nežino ir pastoviai daro klaidas. Jeigu jo klausyti ir nuolatos sekti jo patarimais, tai atvedavo myžnių į visišką aklavietę, iš kurios būdavo labai sunku išsivaduoti. Štai šioje vietoje, kai myžniai bandydavo nuo jo pabėgti ir susirasti kitą mokytoją, benefaktoriui reikėdavo išlaikyti situacijos kontrolę. Benefaktoriui reikėdavo padaryti taip, kad kiekvienas naujas mokytojas, kurį jie surasdavo po jo, taipogi pasirodytų jų akyse tokiu pat kvailiu kaip ir jis. Todėl visi kiti “mokytojai” šių myžnių gyvenime, kuriuos jie susirasdavo, būdavo arba aktoriai – kiti kariai iš šio benefaktoriaus partijos, arba tikri perėjūnai, kuriuos (nežinant net patiems perėjūnams) benefaktorius atvesdavo pas mokinius. Todėl anksčiau ar vėliau jie suprasdavo, kad yra vieniši ir kad niekas negali jų nukreipti teisinga linkme arba atsakyti į jiems iškylančius klausimus. Ir kad reikia pasirinkti: arba palikti Žinių kelią ir palikti neatsakytus klausimus, kurie jiems kyla, arba pradėti ieškoti į juos atsakymų savarankiškai. Pirmu atveju jie nebebūna kariais, antru atveju sunaikina savo socialinę asmenybę. Visi to benefaktoriaus mokiniai, kurie turėjo myžniaus šabloną, Dvasiai juos užpuolus ir gavus paliepimą būtinai ir skubiai rinktis, pasirinko atsisakyti savo socialinio šablono.
Na ir pagaliau istorija apie Vėmalius. Tiksliau vieną vienintelį vėmalių. Toje karių partijoje buvo trys bezdaliai, vienas vėmalius, likusieji buvo myžniai. Tuo vėmalium buvo vyras. Be to vyras, kurio seksualinė oriantacija buvo netradicinė. Trumpiau sakant, buvo žydras. Kas butų nedarymas vėmaliaus šablonui? Vėmaliai visame kame stengiasi laikytis nuošalyje. Jie didieji tinginiai: niekur nesikiša, niekur nedalyvauja. Nedarymo praktika jiems bus atsistoti į patį įvykių epicentrą! Dalyvauti visur! Kuo grandioziškesnė ir masiškesnė užduotis tuo geriau! Ir visame tame jiems reikia dalyvauti pagrindiniuose vaidmenyse. Taip sakant priešakyje. Todėl to žmogaus benefaktorius susipažino su tuo vėmalium ir privertė įsimylėti. Jie netgi susituokė! J Tai padarė todėl, kad vėmalių reikėjo pastatyti į patį įvykių epicentrą, o tai reiškia, kad jis nuolatos bus greta nagvalio. Padaryti tai buvo įmanoma, tik jeigu jis apsiženys su nagvaliu – viskas pagal socialinį elgesio modelį. Jie susituokė San Franciske, kadangi Meksikoje vienos lyties santuokos uždraustos, o Amerikoje, konkrečiai San-Franciske tada į tai žiūrėta pro pirštus. Tam į San Franciską gyventi persikėlė visi magai bei mokiniai. O nagvalis tai paaiškino tuo, kad jis turi didelę šeimą ir negali jos palikti. Na ir prasidėjo! Vėmalius pastatytas į patį bendro veiksmo vidurį, sulūžo labai greitai. Būti greta maginės linijos lyderio, dalintis su juo vadovavimą karių partijai, jam pasirodė nepakeliama! Ir tada Dvasia užgriuvo jį priversdama rinktis – ko jam labiau norisi? Laikytis savo vėmaliaus šablono ar pilnavertiškai dalyvauti bendrame veiksme? Be to jis stipriai mylėjo savo benefaktorių. Faktiškai, nerasdamas atsakymo, jis draskomas tarp meilės benefaktoriui ir savo socialinio šablono, kuriam visa tai buvo nepakeliama, pabandė baigti gyvenimą savižudybe. Bet benefaktorius viską kontroliavo ir suspėjo ištraukti iš kilpos bei atgaivinti jau beveik mirusi žmogų. Po viso to atgijęs žmogus turėjo tik vėmaliaus uodegėlę, pats socialinis vėmaliaus šablonas jame numirė visiems laikams. Jis liko Žinojimo kelyje kadangi čia jį laikė meilė savo benefaktoriui.
Ir baigiant pasakojimą galima pridurti, kad kiekviena iš šių istorijų benefaktoriui, to nagvalio su kuriuo esu pažįstamas, suteikė tikrą pasimėgavimą. Jis dalyvavo jose linksmindamasis iš širdies. Jo vardas buvo Don Serchijo.