Sofijos pasaulis - Jostein Gaarder

[Linas]

[HEADING=1]LOKAS[/HEADING]
...tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę...



Į namus Sofija grįžo pusę devintos. Pusantros valandos vėliau, nei sutarta, nors iš tiesų dėl nieko nebuvo tariamasi. Ji tik praleido pietus, palikusi mamai raštelį, kad grįš vėliausiai septintą valandą.

- Daugiau to nepakęsiu, Sofija. Turėjau skambinti į informaciją ir teirautis Alberto, gyvenančio senamiestyje. Iš manęs tik pasijuokė.

- Nebuvo taip lengva išeiti. Manau, kad greitai turėtų paaiškėti didelė paslaptis.

- Kvailystės!

- Ne, tikra tiesa.

- Ar nors pakvietei jį į šventę sode?

- Oi, visai pamiršau.

- Bet dabar privalau jį pamatyti. Rytoj būtinai. Jaunai mergaitei nedera šitaip susitikinėti su vyresniu vyru.

- Tau nėra ko bijoti Alberto. Gal tik Hildės tėvas kiek pavojingesnis.

- Kokios Hidės?

- Hildė yra majoro, tarnaujančio Libane, dukra. Jis, matyt, geras sukčius. Gal net visas pasaulis jo rankose...

- Jei tuoj pat nesupažindinsi manęs su Albertu, uždrausiu su juo matytis. Nenurimsiu, kol bent nepamatysiu, kaip jis atrodo.

Sofijai šovė į galvą išganinga mintis. Ji strimgalviais nubėgo į savo kambarį.

- Kas tau darosi?- sušuko mama pavymui.

Netrukus Sofija grįžo į svetainę.

- Tuoj pamatysi, kaip jis atrodo. Gal tada paliksi mane ramybėje. Ji pamosavo videokasete ir nuėjo prie videomagnetofono.

- Jis tau padovanojo filmą?

- Taip, apie Atėnus...

Netrukus ekrane sumirgėjo Akropolio vaizdai. Kai pasirodė Albertas ir kreipėsi į Sofiją, mama iš nuostabos prarado žadą.

Sofijos dėmesį dar kartą patraukė tai, ką ji buvo spėjus pamiršti. Akropolyje knibždėjo žmonių, keliaujančių su įvairiomis turistinėmis firmomis. Vienos grupės viduryje kyšojo nedidelis plakatėlis. Ant jo buvo užrašyta "HILDE"...

Albertas vaikštinėjo po Akropolį. Netrukus jis užlipo ant Areopago kalvos, nuo kurios Paulius kalbėjo atėniečiams. Paskui savo pasakojimą Albertas tęsė senojoje turgaus aikštėje.

Savo įspūdžius mama reiškė sakinių nuotrupom:

- Neįtikėtina... tai ir yra Albertas? Štai vėl apie tą triušį... Betgi... taip, jis tikrai kalba tau, Sofija. Nežinojau, kad Paulius buvo Atėnuose...

Filmas priartėjo prie tos vietos, kai staiga iš griuvėsių iškyla senieji Atėnai. Paskutiniu momentu Sofija spėjo sustabdyti kasetę. Užtenka, kad mama pamatė Albertą. Nebūtina pažindinti ir su Platonu.

Kambaryje stojo visiška tyla.

- Ką pasakysi, jo išvaizda nepriekaištinga?- paerzino Sofija.

- Jis turbūt keistas žmogus, jei filmuojasi Atėnuose vien tam, kad nusiųstų filmą beveik nepažįstamai mergaitei. Kada jis buvo Atėnuose?

- Neįsivaizduoju.

- Bet aš dar kai ką pastebėjau...

- Taip?

- Jis labai panašus į majorą, kuris keletą metų gyveno miško trobelėje,

- Tai gal čia jis ir yra, mama.

- Bet niekas jo nematė daugiau kaip penkiolika metų.

- Gal jis daug keliavo. Pavyzdžiui, į Atėnus. Motina papurtė galvą.

- Tada, aštuntam dešimtmety, jis buvo nėmaž ne jaunesnis už šiandien matytą Albertą. Ir pavardė buvo nemūsiška...

- Knoksas?

- Taip, galbūt, Sofija. Galbūt Knoksas.

- O gal Knagas?

- Ne, tikrai neatsimenu... O apie kokį Knoksą ar Knagą tu kalbi?

- Vienas yra Albertas, o kitas - Hildės tėvas.

- Atrodo, man jau susisuko galva.

- Ar namie yra ko nors valgoma?

- Gali pasišildyti mėsos kukulių.



Praėjo dvi savaitės. Per jas Sofija nesulaukė jokių žinių iš Alberto. Ji gavo dar vieną gimtadieninį atviruką, adresuotą Hildei, tačiau pati Sofija negavo nė vieno pasveikinimo, nors artėjo ir jos gimtadienis.

Vieną popietę Sofija nuvažiavo į senamiestį ir pabeldė į Alberto duris. Namie jo nebuvo, bet ant durų kabojo raštelis. Ten buvo parašyta:



Sveikinu gimtadienio proga, Hilde! Didysis lūžis nebetoli. Artėja teisybės akimirka, vaikeli. Kaskart, apie tai pagalvojęs, iš juoko vos nepridarau į kelnes. Žinoma, tai susiję su Berkliu. Laikykis!



Sofija nuėmė raštelį nuo durų ir išeidama įmetė Alberto pašto dėžutėn.

Po galais! Negi vėl išvažiavo į Atėnus? Kaip jis galėjo palikti Sofiją vieną su visais neatsakytais klausimais?

Kai ketvirtadienį, birželio 14-ają, Sofija parėjo iš mokyklos, sode slampinėjo Hermis. Jie puolė vienas prie kito. Sofija apglėbė jį abiem rankom, tarsi šuo galėtų įminti visas mįsles.

Ji vėl paliko mamai raštelį, bet šį kartą parašė ir Alberto adresą.

Eidama su Hermiu per miestą, Sofija galvojo apie rytdieną. Jai ne tiek rūpėjo gimimo diena, kurios iki Joninių vis tiek dorai nešvęs. Bet rytoj taip pat Hildės gimtadienis. Sofija buvo tikra, jog tą dieną įvyks kas nors ypatinga. Šiaip ar taip, turės nustoti plaukę gimtadieniniai sveikinimai iš Libano.

Perkirtę Turgaus aikštę ir pasukę senamiesčio link, jie priėjo parką su žaidimų aikštele. Hermis sustojo prie suolelio, tarsi norėdamas, kad Sofija prisėstų.

Ji atsisėdo ir patapšnojo šuniui per sprandą, žiūrėdama jam į akis. Netrukus gyvulį nupurtė drebulys. "Dabar pradės loti",- pamanė Sofija.

Žandikauliai suvirpėjo, bet Hermis neurzgė ir nelojo. Tik atvėrė nasrus ir ištarė:

- Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!

Sofija suakmenėjo. Nejau šuo su ja kalba?

Ne, jai tik pasivaideno, nes eidama be atvangos galvojo apie Hildę. Tačiau giliai širdyje buvo įsitikinusi, kad tuos keturis žodžius ištarė Hermis. Jie buvo pasakyti giliu, skambiu bosu.

Kitą akimirką vėl viskas buvo kaip anksčiau. Hermis porą kartų demonstratyviai amtelėjo - tarsi norėdamas nuslėpti, jog ką tik kalbėjo žmogaus balsu - ir nubidzeno toliau Alberto namų link. Prieš įeidama į laiptinę Sofija pakėlė akis į dangų. Visą dieną buvo gražus oras, bet dabar tolumoje kaupėsi sunkūs debesys.

Kai Albertas atvėrė duris, Sofija išrėžė:

- Tik prašau be jokių mandagybių. Esi paskutinis avigalvis ir pats tai žinai.

- Kas dabar atsitiko, vaikeli?

- Majoras išmokė šunį kalbėti.

- Vaje! Ar jau taip toli nuėjo?

- Taip, įsivaizduok.

- Ir ką jis pasakė?

- Spėk iš trijų kartų.

- Turbūt pasakė "sveikinu gimimo dienos proga" ar kaip nors panašiai.

- Pataikei.

Albertas įleido Sofiją į vidų. Ir šiandien buvo nauju kostiumu. Nedaug kuo skyrėsi nuo ankstesniojo, bet šįkart drabužiuose nebuvo tiek daug kaspinų, apvadėlių ir nėrinių.

- Bet tai - ne viskas,- pasakė Sofija.

- Kas dar?

- Ar pašto dėžutėje neradai raštelio?

- A, šitas - jį iškart išmečiau.

- Dėl manęs jis gali daryti į kelnes kaskart, vos pagalvojęs apie Berklį. Bet kuo ypatingas tas filosofas, jei sukelia jam tokį norą?

- Pamatysi.

- Bet šiandien apie jį papasakosi?

- Taip, šiandien.

Albertas patogiai įsitaisė. Tada tarė:

- Kai praeitą sykį čia sėdėjom, pasakojau apie Dekartą ir Spinozą. Nutarėme, kad jie turėjo vieną svarbų panašumą. Abudu buvo ryškūs racionalistai.

- O racionalistas yra tas, kuris pabrėžia proto reikšmę.

- Taip, protą racionalistai laiko svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Paprastai jie mano, kad žmogus turi tam tikrų įgimtų idėjų, kurios egzistuoja žmogaus sąmonėje nepriklausomai nuo bet kokios patirties. Ir kuo aiškesnė tokia idėja arba vaizdinys, tuo tikriau, kad tai atitinka tikrovę. Prisimink Dekartą, kuris turėjo aiškią ir akivaizdžią tobulos esybės idėją. Ja remdamasis jis daro išvadą, kad Dievas iš tiesų yra.

- Nesu labai užmarši.

- Toks racionalistinis mastymas būdingas XVII amžiaus filosofijai. Prisimenam jį iš viduramžių, taip pat - iš Platono ir Sokrato filosofijos. Tačiau XVIII amžiuje racionalizmas susilaukė vis aršesnės kritikos. Daugelis filosofų gynė nuostatą, esą mūsų sąmonėje išvis nėra jokio turinio, kol nesukaupiame juslinės patirties. Toks požiūris vadinamas empirizmu.

- Ar šiandien papasakosi apie tuos empirikus?

- Pabandysiu. Visi žymiausi empirikai - Lokas, Berklis ir Hjumas - buvo britai. Reikšmingiausi XVII amžiaus racionalistai - prancūzas Dekartas, olandas Spinoza ir vokietis Leibnicas. Todėl dažnai kalbama apie anglu empirizmą ir kontinentinį racionalizmą.

- Gerai, bet per daug žodžių. Gal gali pakartoti, ką reiškia "empirizmas"?

- Empirikas visas žinias apie pasaulį gauna iš to, ką jam sako pojūčiai. Klasikinį empirinio požiūrio apibrėžimą pateikė Aristotelis. Jis teigė, kad sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nėra buvę pojūčiuose. Čia akivaizdžiai kritikuojamas Platonas, kuris tvirtino, kad žmogus iš idėjų pasaulio atsineša visą įgimtų idėjų "rinkinį". Lokas atkartojo Aristotelio žodžius, nukreipdamas juos prieš Dekartą.

- Sąmonėje nėra nieko... ko pirmiau nėra buvę pojūčiuose?

- Mes neturime įgimtų pasaulio idėjų arba vaizdinių. Pasaulio, į kurį patenkame, išvis nepažįstam, kol jo nepajuntame. Taigi jei turime vaizdinį arba idėją, kuri negali būti susiejama su jusline patirtimi, tai - klaidingas žinojimas. Pavyzdžiui, kai vartojame žodžius "Dievas", "amžinybė" arba "substancija", protas dirba tuščiąją eiga. Nes niekas nėra patyręs nei Dievo, nei amžinybės, nei to, ką filosofai vadina "substancija". Taip rašomi protingi moksliniai darbai, kurie iš esmės neduoda jokių naujų žinių. Tokia nuodugniai apgalvota filosofinė sistema galbūt daro įspūdį, bet tėra tuščias pramanas. XVII-XVIII amžiaus filosofai paveldėjo daug tokių protingų mokslinių darbų. Dabar juos reikėjo išnarstyti po kaulelį, išgryninti, atmetant beprasmes mintis. Tai galima būtų palyginti su aukso plovimu. Daugiausia yra smėlio ir molio, bet kur ne kur sužvilga ir aukso grūdas.

- O tie aukso grudai yra tikra patirtis?

- Ar bent mintys, kurias galima susieti su žmonių patirtimi. Anglų empirikams rūpėjo ištirti visas žmonių sąvokas, kad galima būtų matyti, ar jos remiasi tikru patyrimu. Bet kalbam apie vieną filosofą.

- Pirmyn!

- Pradedam nuo anglo Džono Loko, gyvenusio 1632-1704 metais. Jo pagrindinis kūrinys, išėjęs 1690 metais, vadinasi "Žmogaus proto apybraiža". Čia jis bando išsiaiškinti du klausimus: pirma, iš kur žmonės ima savo mintis ir vaizdinius. Antra, ar galime pasitikėti tuo, ką mums sako pojūčiai.

- Neblogi užmojai!

- Panagrinėkim kiekvieną problemą atskirai. Lokas įsitikinęs, jog visos mūsų mintys ir vaizdiniai tėra atspindys to, ką esam girdėję ir matę. Kol nieko nejuntame, mūsų sąmonė yra kaip "tabula rasa", arba "švari lenta".

- Gal apsiribokim norvegų kalba.

- Taigi kol nieko nejuntame, sąmonė yra tokia pat tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę. Taip pat Lokas palygina sąmonę su baldais neapstatytu kambariu. Tada mes imame justi. Aplinkui matom įvairius daiktus, juos uodžiam, ragaujam, čiupinėjam, klausom. Niekas to nedaro su didesniu įkarščiu, kaip maži vaikai. Taip atsiranda vadinamosios paprastos idėjos. Bet sąmonė, įsileisdama šiuos išorinius įspūdžius, nėra pasyvi. Kažkas vyksta ir pačioje sąmonėje. Paprastos idėjos permąstomos, apsvarstomos, įvertinamas jų patikimumas. Taip atsiranda vadinamosios refleksinės idėjos. Taigi Lokas kalba apie "pojūtį" ir "refleksiją". Sąmonė nėra vien pasyvus gavėjas. Ji pertvarko ir apdoroja visus gautus juslinius duomenis. Čia reikia būti ypač budriam.

- Budriam?

- Lokas pabrėžia, kad juslės suteikia tik paprastas idėjas. Pavyzdžiui, valgydamas obuolį, nepajuntu iškart viso obuolio. Pirmiausia susidarau daug paprastų idėjų: kad tai kažkas žalia, gaiviai kvepia, sultinga ir rūgštu. Tik tada, kai obuolį esu valgęs daug kartų, galiu manyti: dabar valgau obuolį. Lokas sako, jog tada mes susidarome obuolio sudėtinę idėją. Kai buvome maži vaikai ir obuolį ragavome pirmą kartą, neturėjome tokios sudėtinės idėjos. Mes tik matėme kažką žalia, jutome, jog tai gaivu ir sultinga, niam, niam... na taip, dar ir rūgštoka. Ilgainiui susiejame daugelį tokių pojūčių ir susidarome sąvokas "obuolys", "kriaušė", "apelsinas". Tačiau medžiagą mūsų žinioms apie pasaulį suteikia juslės. Žinios, neparemtos pojūčiais, yra klaidingos ir todėl turi būti atmestos.

- Ar galime nors būti tikri, kad visi daiktai yra tokie, kokius juntame -matom, girdim, uodžiam ir ragaujam?

- Ir taip, ir ne. Tai jau kitas klausimas, į kurį bando atsakyti Lokas. Iš pradžių jis atsakė į klausimą, iš kur imame savo idėjas ir vaizdinius. Po to jis klausia, ar pasaulis išties yra toks, kokį jį juntame. Atsakymas nėra paprastas, Sofija. Nereikia per daug skubėti. Tai vienintelis dalykas, nuo kurio privalo susilaikyti tikras filosofas.

- Tyliu taip žuvis.

- Lokas skiria vadinamąsias pirmines ir antrines pojūčių kokybes. Tuo jis priartėja prie ankstesniųjų filosofų - pavyzdžiui, Dekarto.

- Prašau paaiškinti!

- Pirminėmis kokybėmis vadinamas daiktų tįsumas, svoris, forma, judėjimas ir skaičius. Turėdami galvoje šiuos požymius, galime būti tikri, kad juslės perteiks tikrąsias daiktų savybes. Bet mes juntame ir kitas daiktų savybes. Sakome, saldu arba rūgštu, žalia arba raudona, šilta arba šalta. Šiuos daiktų požymius Lokas vadina antrinėmis kokybėmis. O tokie pojūčiai, pavyzdžiui, spalvos, kvapo, skonio ar garso, neperteikia tikrųjų savybių, būdingų daiktams. Jie tik atspindi išorinio pasaulio poveikį mūsų juslėms.

- Dėl skonio nesiginčijama.

- Būtent. Dėl pirminių savybių, pavyzdžiui, dydžio ir svorio, visi gali turėti bendrą nuomone, nes tai glūdi pačiuose daiktuose. Bet antrines savybes - spalvą, skonį - įvairūs gyvūnai ir žmonės suvokia skirtingai, priklausomai nuo atskiro individo juslių ypatumų.

- Kai Joruna valgo apelsiną, jos veido išraiška tokia kaip kito, valgančio citriną. Retai kada įveikia daugiau kaip vieną skiltelę. "Rūgštu",- sako. O man atrodo, kad tas pats apelsinas saldus ir skanus.

- Ir nė viena nesate teisi, nė viena ir neklystat. Jūs tik nusakot, kaip apelsinas veikia jūsų jusles. Tas pats ir su spalvos pojūčiu. Turbūt pagalvojai, kad nemėgsti kokio nors raudonos spalvos atspalvio. Jeigu Joruna nusipirko būtent tokią suknelę, protingiausia bus nesakyt savo nuomonės garsiai. Spalvos jums sukelia skirtingus pojūčius, bet pati suknelė nėra nei graži, nei bjauri.

- Bet visi sutinka, kad apelsinas apvalus.

- Taip, jei turim apvalų apelsiną, neįmanoma, jog kažkam "atrodytų", kad jis yra kubo formos. Tau gali "atrodyti", kad jis saldus arba rūgštus, bet negali "manyti", kad jis sveria aštuonis kilogramus, jei tesveria du šimtus gramų. Žinoma, tu gali "manyti", kad jis sveria keletą kilogramų, bet tai bus toli nuo tikrovės. Kai keli asmenys bando atspėti, kiek sveria koks nors daiktas, vienas visada bus teisesnis už kitus. Tas pats pasakytina apie daiktų skaičių. Stiklainyje yra 986 žirniai - arba ne. Tas pat ir su judėjimu. Automobilis arba juda, arba stovi.

- Suprantu.

- Taigi Lokas pritaria Dekarto minčiai, kad tįsioji tikrovė turi tam tikrų savybių, kurias žmogus sugeba suvokti protu.

- Su tuo nesunku sutikti.

- Ir kitose srityse Lokas pripažįsta vadinamąsias intuityvias, arba "demonstratyvias" žinias. Pavyzdžiui, jis manė, yra tam tikros etinės taisyklės, galiojančios visiems. Taigi Lokas pasisako už vadinamąją prigimtinę teisę, o tai - racionalistinis bruožas. Toks pat ryškus racionalizmas atsispindi Loko mintyje, esą Dievo idėja neatsiejama nuo žmogaus proto.

- Galbūt jis buvo teisus.

- Kuo?

- Kad yra Dievas?

- Žinoma, tai įmanoma. Bet jam tai nėra vien tikėjimo klausimas. Jis teigia, jog Dievo pažinimas kyla iš žmogaus proto. Tai yra racionalistinis bruožas. Pridursiu, kad Lokas pasisakė už sąžinės laisvę ir toleranciją. Be to, buvo už moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Jo nuomone, moters pavaldumą vyrui įtvirtino žmonės. Todėl žmonės gali tai ir ištaisyti.

- Su tuo sunku nesutikti.

- Naujaisiais laikais Lokas buvo vienas pirmųjų filosofų, domėjęsis moterų ir vyrų santykiais. Jis turėjo didelės įtakos savo bendravardžiui Džonui Stiuartui Miliui, kuris taip pat nagrinėjo lygiateisiškumo klausimą. Lokas anksti iškėlė daugelį liberalių minčių, kurios ypač paplito prancūzų Švietimo epochoje XVIII amžiuje. Pavyzdžiui, pirmasis pasisakė už vadinamąjį valdžios padalijimo principą...

- Tai reiškia, kad valstybinė valdžia padalinta kelioms skirtingoms institucijoms.

- Gal taip pat atsimeni, kokios tai institucijos?

- "Įstatymų leidžiamoji valdžia", arba nacionalinis susirinkimas, "teisinė valdžia", arba teismai, ir pagaliau "vykdomoji valdžia", arba vyriausybė.

- Šį padalijimą sugalvojo prancūzų švietimo filosofas Monteskjė. Lokas pirmiausia pabrėžė, kad, norint išvengti tironijos, reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Jis gyveno Liudviko XIV laikais, kai visa valdžia buvo sutelkta vienose rankose. "Valstybė esu aš",- sakė Liudvikas XIV. Toks karalius vadinamas vienvaldžiu. Šiandien tokią valdžią pavadintume neteisėta. Loko nuomone, norint užtikrinti teisinę valstybę, tautos atstovai privalo leisti įstatymus, o karalius arba vyriausybė - rūpintis jų įgyvendinimu.

[Linas]

[HEADING=1]HJUMAS[/HEADING]
...tai meskit ją į ugnį...



Albertas sėdėjo nudelbęs akis į stalą. Kartą jis pasisuko ir pažvelgė pro langą.

- Dangus niaukiasi,- tarė Sofija.

- Taip, darosi tvanku.

- Ar dabar papasakosi apie Berklį?

- Jis buvo antrasis iš trijų britų empirikų. Bet kadangi apie Berklį bus atskira kalba, pirmiausia susipažinsim su Deividu Hjumu, gyvenusiu 1711-1776 metais. Jo filosofija svarbiausia iš visų empirikų filosofijos. Hjumas reikšmingas dar ir tuo, kad ant filosofijos kelio užvedė didįjį filosofą Imanuelį Kantą.

- Ir nesvarbu, kad mane labiau domina Berklio filosofija?

- Ne, tai neturi reikšmės. Hjumas užaugo Škotijoje netoli Edinburgo. Šeimą norėjo, kad jis taptų teisininku. Pats Hjumas sakėsi jaučias neįveikiamą priešiškumą viskam, išskyrus filosofiją ir mokslą. Jis gyveno Šviečiamajame amžiuje, tuo pat metu kaip didieji prancūzų mąstytojai Volteras ir Ruso. Daug keliavo po Europą, kol į gyvenimo pabaigą vėl apsistojo Edinburge. Pagrindinis veikalas, "Traktatas apie žmogaus prigimtį", išėjo, kai Hjumas buvo dvidešimt aštuonerių metų. Bet jis teigė, jog pats knygos sumanymas gimęs, kai jam buvę penkiolika.

- Matau, kad turiu paskubėti.

- Tu jau nemažai pasiekei.

- Bet jei kurčiau savo filosofiją, ji labai skirtųsi nuo visų, apie kurias girdėjau iki šiol.

- Pasigendi ko nors ypatinga?

- Visų pirma visi filosofai, apie kuriuos girdėjau, yra vyrai. O vyrai, matyt, gyvena savo pasaulyje. Mane labiau domina tikrasis pasaulis. Gėlės, gyvūnai ir vaikai, kurie gimsta ir auga. Tavo filosofai be paliovos kalba apie "žmogų". Štai dar vienas traktatas apie "žmogaus prigimtį". Bet dažniausiai atrodo, kad tas "žmogus" - tai pusamžis vyras. O gyvenimas, šiaip ar taip, prasideda nuo nėštumo ir gimimo. Manau, kad iki šiol trūko vystyklų ir vaikų verksmo. Gal taip pat mažoka meilės ir draugystės.

- Žinoma, tu visiškai teisi. Bet galbūt Hjumas ir bus toks filosofas, kuris mąsto šiek tiek kitaip. Labiau negu bet kuris kitas, savo filosofiją jis grindžia kasdieniu pasauliu. Be to, manau, kad Hjumas labai gerai jaitė, kaip vaikai - taigi naujieji pasaulio piliečiai - suvokia būtį.

- Tada tyliu.

- Būdamas empiriku, Hjumas siekė sutvarkyti visas neaiškias sąvokas ir sudėtingas mintis, kurias, kaip tu sakai, sugalvojo vyrai. Raštai ir kalba buvo užteršti senu šlamštu, siekiančiu viduramžius ir XVII amžiaus racionalizmą. Hjumas norėjo grįžti prie betarpiško pasaulio suvokimo. Jis sake, kad jokia filosofija negalės atstoti kasdienės patirties arba pateikti elgesio taisyklių, kitokių nei tos, kurias sukuriame permąstydami savo kasdienį gyvenimą.

- Kol kas atrodo patraukliai. Ar turi kokių pavyzdžių?

- Hjumo laikais buvo manoma, jog egzistuoja angelai. Angelu vadinama vyro pavidalo būtybė su sparnais. Ar kada nors esi mačiusi tokį padarą, Sofija?

- Ne.

- Bet vyrą esi mačiusi?

- Kas per klausimas.

- Sparnus taip pat esi mačiusi?

- Žinoma, bet ne žmogaus.

- Pasak Hjumo, "angelas" yra sudėtinė sąvoka. Ją sudaro dvi skirtingos patirtys, kurios nesusijusios tikrovėje, bet susiejamos žmogaus vaizduotėje. Kitaip tariant, tai yra klaidinga sąvoka ir ją reikia nedelsiant išmesti iš galvos, Taip pat turime išrinkti visas netikusias mintis ir vaizdinius. Išvalyti ir savo biblioteką. Hjumas patarė: "Paėmę į rankas kokią nors knygą, save paklauskim: ar yra joje abstrakčių minčių apie dydį ir skaičių? Ne. Ar yra joje patirtimi paremtų minčių apie faktus ir būtį? Ne. Tai meskit ją į ugnį, nes ten, be sofizmų ir pramanų, nieko daugiau nėra".

- Drastiškai pasakyta.

- Bet lieka pasaulis, Sofija. Gaivesnis ir ryškesnių kontūrų nei anksčiau. Hjumas nori sugrįžti prie vaiko pasaulio suvokimo - kol mintys ir refleksijos dar neužgriozdino sąmonės. Ar nesakei, kad daugelis filosofų, apie kuriuos girdėjai iki šiol, gyveno savo pasaulyje ir kad tave pačią labiau domina tikrasis pasaulis?

- Kažkaip panašiai.

- Hjumas būtų galėjęs pasakyti tą patį. Bet pasekime jo paties minčių eigą kiek atidžiau.

- Aš klausau.

- Pirmiausia Hjumas prieina išvadą, kad žmogus turi dviejų rūšių vaizdinius. Tai yra įspūdžiai ir idėjos. Įspūdžiu jis vadina betarpišką išorinės tikrovės suvokimą. Idėjos suprantamos kaip atsiminimas apie tokį įspūdį.

- Prašom pavyzdžių!

- Kai nudegi į karštą krosnį, gauni betarpišką įspūdį. Vėliau gali atsiminti, kad nudegei. Tai Hjumas ir vadina idėja. Skirtumas toks, kad įspūdis yra stipresnis ir gyvesnis už įspūdžio atsiminimą. Galima sakyti, kad juslinis įspūdis yra originalas, o "idėja", arba juslinio įspūdžio atsiminimas, tėra blanki kopija. Mat įspūdis yra tiesioginė sąmonėje slypinčios idėjos priežastis.

- Kol kas suprantu.

- Toliau Hjumas pabrėžia, kad įspūdis ir idėja gali būti paprasti arba sudėtiniai. Prisimeni, kalbėjom apie obuolį Loko filosofijos požiūriu. Tiesioginis obuolio pajutimas ir bus sudėtinis įspūdis. Obuolio vaizdas sąmonėje bus sudėtinė idėja.

- Atsiprašau, kad pertraukiu, bet ar tai labai svarbu?

- Dar ir kaip svarbu. Nors filosofai kartais domėdavosi tariamomis problemomis, tavęs tai neturėtų atgrasinti nuo filosofavimo. Tikriausiai Hjumas būtų sutikęs su Dekartu, kad kiekvieną samprotavimą svarbu pradėti nuo pagrindų.

- Pasiduodu.

- Hjumas pabrėžia, jog kartais mes galime susieti idėjas, nors jos neturi tokio pat ryšio tikrovėje. Taip atsiranda klaidingos idėjos ir vaizdiniai, kurių nėra gamtoje. Jau minėjome angelus. Anksčiau kalbėjome apie krokobilus. Kitas pavyzdys galėtų būti pegasas - arklys su sparnais. Visais šiais atvejais turime pripažinti, kad sąmonė visa tai sukurpė savarankiškai. Sparnus ji paėmė iš vieno įspūdžio, arklį - iš kito. Visos dalys kažkada suvoktos juslėmis ir sąmonės teatre jos yra tikri įspūdžiai. Sąmonė nieko pati nesugalvojo. Ji tik susilipdė klaidingas idėjas arba vaizdinius.

- Aišku. Imu suprasti, kad ir tai gali būti svarbu.

- Na, matai. Taigi Hjumas nori ištirti kiekvieną atskirą vaizdinį, norėdamas pažiūrėti, ar jis atitinka tikrovę. Hjumas klausia, iš kokių įspūdžių kyla šis vaizdinys. Pirmiausia jam reikia išsiaiškinti, iš kokių paprastų idėjų sudaryta sudėtinė sąvoka. Taip jis susikuria kritinį metodą, skirtą analizuoti žmogaus vaizdiniams. Nori apvalyti mūsų mintis ir sąvokas.

- Gal turi pavyzdžių?

- Daug žmonių, gyvenusių Hjumo laikais, aiškiai įsivaizdavo dangų. Galbūt dar atsimeni Dekarto mintį, jog aiškūs ir akivaizdūs vaizdiniai savaime reiškia, kad jie atitinka tikrovę.

- Kaip sakiau, nesu labai užmarši.

- Tuoj pat pamatysim, jog "dangus" yra be galo sudėtingas vaizdinys. Užtenka paminėti, kad danguje yra "perlų vartai", "aukso gatvės", būriai "angelų" ir taip toliau. Bei visko dar nesuskaidėme į sudėtines dalis. Nes "perlų vartai", "aukso gatvės" ir "angelai" taip pat yra sudėtiniai vaizdiniai. Tik priėję išvadą, jog mūsų dangaus idėja susideda iš paprastų idėjų: "perlas", "vartai", "gatvė", "auksas", "baltai apsirengusi būtybė" ir "sparnai",- galime paklausti, ar esam turėję tokius paprašius įspūdžius.

- Mes juos turėjome. Paskui iš visų paprastų įspūdžių susilipdėm svajonę.

- Tikrai taip. Svajodami žmonės linkę darbuotis žirklėmis ir klijais. Bet Hjumas pabrėžė, kad visa medžiaga, iš kurios sudėliojame savo svajones, į sąmonę pateko paprastų įspūdžių pavidalu. Žmogus, niekada nematęs aukso, neįsivaizduos aukso gatves.

- Jis nekvailas. O kaip dėl Dekarto, kuris turėjo aiškią ir akivaizdžią Dievo idėja?

- Hjumas ir į tai turi atsakymą. Tarkim, kad Dievą įsivaizduojam kaip be galo išmintingą, protingą ir gerą būtybę. Taigi turim sudėtinę idėją, kuri susideda ii kažko be galo išmintinga, protinga ir gera. Jei niekada nebūtume patyrę išminties, proto ir gerumo, nebūtume galėję susidaryti ir tokios Dievo sąvokos. Galbūt mūsų Dievo sąvoka apima ir tai, kad jis yra griežtas, bet teisingas tėvas. Taigi vaizdinį sudaro "griežtas", "teisingas" ir "tėvas". Pasak Hjumo, daugelis religijos kritikų nurodė, kad toks Dievo įvaizdis gali būti kildinamas iš to, kaip mes vaikystėje suvokėme savo tėvą. Buvo sakoma, jog tėvo įvaizdis padėjęs susidaryti "dangiškojo tėvo" įvaizdžiui.

- Galbūt taip ir yra. Bet aš niekada nenorėjau sutikti, kad Dievas būtinai turi būti vyras. Mama retkarčiais, norėdama išlaikyti pusiausvyrą, šaukiasi Deivę pagalbos.

- Taigi Hjumas kritikuoja visas mintis ir vaizdinius, kurie neparemti atitinkamais jusliniais įspūdžiais. Jis sakosi norįs padaryti galą visiems beprasmiams plepalams, kurie labai ilgai vyravę metafizikoje ir sugriovę pasitikėjimą ja. Bet ir kasdieniame gyvenime vartojame sudėtines sąvokas net nesusimąstydami, ar jos išvis galioja. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie "Aš", arba asmenybės branduolio, įvaizdį. Šis įvaizdis juk sudarė Dekarto filosofijos pagrindą. Tai buvo vienintelis aiškus ir suprantamas įvaizdis, kuriuo rėmėsi visa jo filosofija.

- Tikiuosi, kad Hjumas nebando paneigti, jog aš esu aš. Priešingu atveju jis tėra dar vienas plepys.

- Sofija, nėt jei tai būtų vienintelis šio filosofijos kurso tikslas, norėčiau. kad išmoktum vengti skubotų išvadų.

- Gerai, kalbėk toliau.

- Ne, tu pati gali, pasitelkusi Hjumo metodą, išanalizuoti tai, ką supranti kaip savąjį "Aš".

- Tuomet turiu visų pirma paklausti, ar "Aš" idėja yra paprasta, ar sudėtinė.

- Ir kaip manai?

- Prisipažinsiu, jog jaučiuosi esanti gana sudėtinga. Pavyzdžiui, aš -nuotaikos žmogus. Ir neretai man sunku dėl ko nors apsispręsti. Be to, tas pats žmogus man gali ir patikti, ir nepatikti.

- Vadinasi, "Aš" yra sudėtinė idėja.

- Na, gerai. Dabar reikia save paklausti, ar turiu atitinkamą savojo "Aš" sudėtinį įspūdį. Matyt, turiu? Turbūt visąlaik jį turėjau?

- Ar kuo nors abejoji?

- Aš visą laiką keičiuosi. Šiandien nesu tokia, kokia buvau ketverių metų. Ir nuotaika, ir mano savimonė kinta sulig kiekviena akimirka. Būna, kad staiga pasijuntu nauju žmogum.

- Vadinasi, jausmas, jog turi nekintamą asmenybės branduolį, tėra klaidingas vaizdinys. Iš tiesų mūsų "Aš" idėja yra ilga paprastų įspūdžių, kurių niekada nepatiri tuo pačiu laiku, grandinė. Hjumas sako, jog tai - tik visuma įvairių sąvokų, kurios seka viena paskui kitą nesuvokiamu greičiu, nepaliaujamai kinta ir juda. Sąmonė esanti savotiškas teatras, kuriame viena po kitos pasirodo įvairios sąvokos. Jos išeina, ateina ir vėl pranyksta, jungiasi sudarydamos begalinę junginių įvairovę. Hjumas pabrėžia, kad nėra kokios nors "asmenybės", slypinčios už tokių vaizdinių ir nuotaikų, kurios užeina ir praeina. Panašiai kaip filmo kadrai ekrane: jie taip greitai mainosi, jog mes nematome, kad filmą sudaro atskiri vaizdai. Bet iš tiesų vaizdai nėra susiję. Iš tikrųjų filmas yra akimirksnių suma.

- Aš pasiduodu.

- Ar tai reiškia, kad atsisakai nuomones, jog turi nekintamą asmenybės branduolį?

- Matyt, kad taip.

- O tik prieš akimirką sakei visai ką kita! Dar pridursiu, jog mintis apie tai, kad žmogus neturi nekintamo asmenybės branduolio, buvo iškelta daugiau kaip prieš 2500 metų, visai kitame Žemės krašte.

- Kas tai padarė?

- Buda. Darosi beveik nejauku matant, kokios panašios jų mintys. Buda žmogaus gyvenimą laikė nenutrūkstama seka protinių ir fizinių procesų, kurie keičia žmogų kiekvieną akimirką. Kūdikis nėra tas pats kaip suaugusysis, o aš nesu tas pats kaip vakar. Buda kalbėjo, jog apie nieką negalįs Pasakyti "tai mano" ir apie nieką negalįs pasakyti "tai aš". Taigi nėra jokio "Aš" ir jokio nekintamo asmenybės branduolio.

- Taip, nepaprastai panašu į Hjumą.

- Pratęsdami mintį apie nekintamą "Aš", daugelis racionalistų taip pat laikė savaime suprantamu dalyku, jog žmogus turi nemirtingą sielą.

- Bet ir tai - klaidingas įsivaizdavimas?

- Bent jau Hjumo ir Budos nuomone. Ar žinai, ką Buda prieš mitri pasakęs savo mokiniams?

- Ne, iš kur aš galėčiau žinoti?

- Jis pasakė, jog viskas, kas yra sudėtinga, yra laikina. Galbūt Hjumas būtų galėjęs pasakyti tą patį. Arba kad ir Demokritas. Šiaip ar taip, mums žinoma, kad Hjumas atmetė bet kokį bandymą įrodyti sielos nemirtingumą arba Dievo buvimą. Tai nereiškia, kad ir viena, ir kita jis laikė neįmanomu dalyku. Tačiau manyti, jog religiją galima pagrįsti žmogaus protu, tesą racionalistinė nesąmonė. Hjumas nebuvo krikščionis, bet nebuvo ir tvirtas ateistas. Tokius kaip jis vadiname agnostikais.

- O tai reiškia?

- Agnostikas yra toks žmogus, kuris nežino, ar yra Dievas. Draugas, aplankęs Hjumą, gulintį mirties patale, paklausė, ar jis netiki pomirtiniu gyvenimu. O Hjumas atsakęs, jog taip pat įmanoma, kad anglies gabalėlis, įmestas į ugnį, nedegs.

- Šit kaip...

- Atsakymas jam labai būdingas, turint galvoje tai, kad Hjumas besąlygiškai atmetė visus prietarus. Teisybe jis laikė tik tai, ką suvokė juslėmis. Neneigė ir visų kitų galimybių. Jis neatmetė nei tikėjimo krikščioniškomis tiesomis, nei tikėjimo stebuklais. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tikėjimą, o ne žinojimą ar išprotavimą. Nesuklysim pasakę, jog Hjumo filosofija panaikino bet kokį ryšį tarp tikėjimo ir žinojimo.

- Sakei, kad jis neatmetė stebuklų.

- Bet tai nereiškia, kad jis tikėjo stebuklais, greičiau, priešingai. Jis pabrėžė, jog žmonės, matyt, turi didelį poreikį tikėti tuo, ką šiandien pavadintume "antgamtiniais" reiškiniais. Tik paprastai visi stebuklai, apie kuriuos pasakojama, įvyko kažkur toli arba kažkada labai labai seniai. Taigi Hjumas stebuklus atmeta tik todėl, kad niekada nėra jų patyręs. Bet jis taip pat nepatyrė, kad stebuklų nebūna.

- Turi paaiškinti išsamiau.

- Stebuklas, pasak Hjumo, yra tai, kas prieštarauja gamtos dėsniams. Tačiau beprasmiška būtų sakyti, jog mes pažįstame gamtos dėsnius. Mes patiriame, kad paleistas akmuo krenta ant žemės, o jei jis nekristų - patirtume ir tai.

- Aš pasakyčiau, jog tai stebuklas - arba kažkas antgamtiška.

- Vadinasi, tiki, kad yra du pasauliai: "gamta" ir "antgamtis". Ar negrįžti prie miglotų racionalistinių paistalų?

- Gal ir taip, bet aš manau, kad paleistas akmuo kiekvieną kartą kris žemėn.

- Kodėl?

- Dabar tu daraisi bjaurus.

- Aš nesu bjaurus, Sofija. Filosofas visada teisus klausdamas. Prašnekome galbūt apie pačią svarbiausią Hjumo filosofijos mintį. Dabar atsakyk, kaip gali būti tokia tikra, kad akmuo visada kris žemėn?

- Aš tai mačiau tiek daug kartų, kad galiu būti tikra.

- Hjumas būtų pasakęs, jog tu daug kartų esi mačiusi, kaip akmuo krenta žemėn. Bet tu nepatyrei, kad jis visada kris. Įprasta sakyti, kad akmuo krenta žemėn dėl traukos dėsnio. Bet mes niekada tokio dėsnio nepatyrėme. Mes tik patyrėme, kad daiktai krenta.

- Argi tai ne tas pats?

- Ne visai. Tu pasakei, jog manai, kad akmuo kris žemėn, nes matei tai daug kartų. Kaip tik čia ir yra pagrindinė Hjumo mintis. Tu esi taip įpratusi, kad viena seka po kito, jog ilgainiui imi manyti, jog tas pats įvyks kiekvienąkart, numetus akmenį. Taip susidarome vaizdinius apie vadinamuosius "neišvengiamus gamtos dėsnius".

- Ar jis tikras, jog įmanoma, kad akmuo nenukristų ant žemės?

- Matyt, Hjumas, kaip ir tu, buvo įsitikinęs, jog išmestas akmuo visada nukris ant žemės. Tačiau jis pabrėžia, kad nepatyrė, kodėl akmuo krenta.

- Ar ne per daug nutolome nuo pokalbio apie vaikus ir gėles?

- Ne, anaiptol. Vaikai tau galės paliudyti, jog Hjumas teisus. Kaip manai, kas labiau nustebtų išvydęs, kad akmuo valandą ar dvi kybo ore - tu ar vienerių metukų vaikas?

- Aš nustebčiau labiau.

- Kodėl, Sofija?

- Greičiausiai todėl, kad aš geriau už mažą vaikelį suprantu, kaip tai priešinga gamtai.

- O kodėl vaikas nesuprastų, jog tai priešinga gamtai?

- Nes jis dar nepažįsta gamtos.

- Arba todėl, kad gamta dar netapo įpročiu.

- Suprantu, ką turi galvoje. Hjumas norėjo, kad žmonės būtų atidesni.

- Tuomet užduosiu tau vieną klausimą. Jei tu ir mažas vaikas žiūrėtumėt garsaus fokusininko pasirodymą, kuris, pavyzdžiui, priverčia ką nors kyboti ore, katras iš jūsų smagiau praleistų tą valandą?

- Manau, kad aš.

- O kodėl?

- Nes suprasčiau, kaip tai neįtikima.

- Na, taip. Mažam vaikui juk neįdomu matyti, kaip nepaisoma gamtos dėsnių, kol jis dar jų nepažįsta.

- Galima pasakyti ir taip.

- O mes tebekalbame apie Hjumo empirizmo esmę. Jis dar butų pridūręs, kad vaikas nespėjo tapti įpročių vergu. Taigi turi mažiau prietarų nei tu. Kyla klausimas, ar vaikas nėra didžiausias filosofas. Jis nesusidaręs jokių išankstinių nuomonių. O tai, mano miela Sofija, yra didžiausia filosofo dorybė. Vaikas suvokia pasaulį tokį, koks jis yra, nesuteikdamas daiktams daugiau turinio, negu jis patiria.

- Aš kiekvienąkart apgailestauju, kai pasiduodu kokiai nors išankstinei nuomonei.

- Kalbėdamas apie įpročio galią, Hjumas pagrindinį dėmesį skiria priežastingumo dėsniui. Šis dėsnis sako, jog viskas, kas vyksta, privalo turėti priežastį. Kaip pavyzdį Hjumas paima du biliardo rutulius. Jeigu juodą biliardo rutulį paridensi į baltą nejudantį rutulį, kas atsitiks baltajam?

- Jeigu juodasis rutulys pataikys į baltąjį, pastarasis pajudės.

- Gerai, o kodėl jis pajuda?

- Nes į jį pataiko juodas rutulys.

- Šiuo atveju įprasta sakyti kad juodojo rutulio stuktelėjimas yra baltojo rutulio judėjimo priežastis. Bet turime atsiminti, kad galime susidaryti tvirtą nuomonę tik tada, kai mes tai patiriame.

- Aš esu tai patyrusi daug kartų. Joruna rūsyje turi biliardo stalą.

- Hjumas sako, kad vienintelis dalykas, ką tu patiri, yra tai, kad juodas rutulys stukteli į baltąjį, ir baltasis rutulys ima riedėti stalu. Tu nepatiri pačios priežasties, dėl kurios baltasis rutulys pajuda. Patyrei, jog vienas veiksmas seka paskui kitą laike, bet nepatyrei, kad antras veiksmas įvyksta dėl pirmojo.

- Ar tai ne smulkmeniška?

- Ne, tai svarbu. Hjumas pabrėžia, jog pats įsivaizdavimas, kad vienas veiksmas turi eiti paskui kitą, slypi ne pačiuose daiktuose, bet mūsų sąmonėje. O tokie lūkesčiai, kaip matėme, atsiranda dėl įpročio. Mažas vaikas nė kiek nenustebtų, jei vienas rutulys atsitrenktų į kitą, ir abu sustotų lyg prikalti. Kai kalbame apie gamtos dėsnius, arba priežastį ir pasekmę, iš tiesų kalbame apie žmogaus įpročius, o ne apie tai, kas protinga. Gamtos dėsniai nėra nei protingi, nei neprotingi, jie paprasčiausiai yra. Taigi tikėjimasis, kad baltas biliardo rutulys pajudės, kai jį kliudys juodas rutulys, nėra įgimtas. Mes negimstame su išankstine nuomone apie pasaulį ir jo reiškinius. Pasaulis yra toks, koks yra, ir apie jį ilgainiui patiriame vis daugiau.

- Man vėl atrodo, kad tai neturi didelės reikšmės.

- Tai gali būti svarbu, jei dėl savo išankstinės nuomonės darysime skubotas išvadas. Hjumas neneigia, jog yra neišvengiami gamtos dėsniai, bet kadangi mes nepatiriame pačių gamtos dėsnių, galime prieiti skubotas išvadas.

- Gal galėtum duoti pavyzdį?

- Net jei aš matau visą kaimenę juodų arklių, nereiškia, kad visi arkliai juodi.

- Žinoma, tu teisus.

- Ir nėr jei per visą savo gyvenimą mačiau tik juodas varnas, nereiškia, kad nėra baltų varnų. Ir filosofui, ir mokslininkui svarbu neatmesti galimybės, jog yra baltų varnų. Galima netgi sakyti, kad "baltų varnų" medžioklė yra svarbiausia mokslo užduotis.

- Suprantu.

- Kalbant apie priežastį ir pasekmę, galbūt daug kas mano, jog žaibas yra griausmo priežastis, nes griausmas visada pasigirsta sužaibavus. Šis pavyzdys neką skiriasi nuo pavyzdžio su dviem biliardo rutuliais. Bet ar žaibas yra griaustinio priežastis?

- Ne visai, iš tikrųjų žaibuoja ir griaudžia vienu metu.

- Nes ir žaibas, ir griausmas atsiranda dėl elektros iškrovos. Net jei visada patiriame, jog griausmas eina po žaibo, nereiškia, kad žaibas yra griaustinio priežastis. Iš tiesų ir viena, ir kita sukelia trečias veiksnys.

- Suprantu.

- Mūsų amžiaus empirikas, Bertranas Raselas, pateikė veikiau groteskišką pavyzdį. Viščiukas, kuris kasdien patiria, kad gauna maisto tada, kai per kiemą pereina vištininkas, galiausiai nuspręs, kad yra priežastinis ryšys tarp to, kad per kiemą pereina vištininkas ir į dubenėlį įberiama lesalo.

- Bet vieną dieną viščiukas negauna lesti?

- Vieną dieną per kiemą atėjęs vištininkas nusuka viščiukui galvą.

- Fu, kaip bjauru!

- Tai, kad iš pradžių įvyksta viena, o po to - kita, nebūtinai reiškia, jog yra priežastinis ryšys. Įspėti žmones nedaryti skubotų išvadų yra viena iš svarbiausių filosofo pareigų. Iš tiesų dėl to kyla įvairūs prietarai.

- Kaip?

- Pamatai per kelią perbėgant juodą katę. Vėliau tą pačią dieną pargriūni ir susilaužai ranką. Bet tai nereiškia, kad šiuos du įvykius sieja priežastingumo ryšys. Ypač svarbu nedaryti skubotų išvadų atliekant mokslinius tyrimus. Net jei daug žmonių pasveiksta išgėrę tam tikrų vaistų, nereiškia, kad juos pagydė tie vaistai. Todėl labai svarbu pasitelkti didelę kontrolinę žmonių grupę, kurie mano, kad gauna tuos pačius vaistus, nors iš tiesų tai tėra vanduo ir miltai. Jei ir šie žmonės pasveiks, turi būti dar trečias veiksnys, kuris juos pagydo, pavyzdžiui tikėjimas vaistų galia.

- Manau, imu suprasti, kas yra empirizmas.

- Kalbėdamas apie etiką ir moralę, Hjumas taip pat prieštarauja racionalistiniam mąstymui. Racionalistai teigė, kad žmogaus protas turi savybę skirti gėrį nuo blogio. Šią prigimtinės teisės mintį išsakė daugelis filosofų, pradedant Sokratu ir baigiant Loku. Tačiau, pasak Hjumo, ne protas nulemia tai, ką mes sakome ir ką darome.

- Tai kas, jei ne protas?

- Mūsų jausmai. Jei nusprendi padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, tave skatina veikti jausmai, ne protas.

- O jeigu aš nenoriu padėti?

- Ir tai priklauso nuo tavo jausmų. Nepadėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, nėra nei protinga, nei neprotinga, bet gali būti niekšiška.

- Tačiau kažkur juk turi būti riba. Visi žino, kad negerai žudyti žmogų.

- Pasak Hjumo, visi žmonės jaučia, kada kitam žmogui gera ir kada bloga. Turim sugebėjimą užjausti. Bet protas čia niekuo dėtas.

- Nesu tuo visiškai tikra.

- Ne visada yra neprotinga pašalinti kitą žmogų iš kelio, Sofija. Turint tam tikrų tikslų, tai gali būti net naudinga.

- To jau per daug! Aš protestuoju!

- Tai gal gali man paaiškinti, kodėl negalima nužudyti nepageidaujamo žmogaus.

- Ir kitas žmogus myli gyvenimą. Todėl negalima jo žudyti.

- Ar tai - loginis įrodymas?

- Nežinau.

- Iš pradžių pateiki teiginį: "Ir kitas žmogus myli gyvenimą". Paskui nei iš šio, nei iš to darai išvadą: "Todėl negalima jo žudyti". Logikos požiūriu tai - gryna nesąmonė. Lygiai taip pat gali pasakyti: "Daug žmonių nusukinėja mokesčius, todėl ir aš turiu tai daryti". Hjumas pabrėžė, kad niekada negalima remiantis tuo, kas yra, daryti išvadą, kaip turi būti. Tačiau tai labai dažna klaida: laikraščiuose, partijų programose ir parlamentarų kalbose. Ar reikia pavyzdžių?

- Taip.

- "Vis daugiau norinčių keliauti lėktuvu. Todėl reikėtų pastatyti daugiau aerouostų". Ar manai, kad ši išvada tinkama?

- Ne, ji kvaila. Turime pagalvoti ir apie aplinką. Manau, kad geriau išplėsti geležinkelį.

- Arba štai toks pasakymas: "Išplėtus naftos terminalus, šalies pragyvenimo lygis pakils 10 procentų. Todėl turime kuo greičiau pradėti statyti naujus naftos terminalus".

- Nesąmonė. Čia vėl turime pagalvoti apie aplinką. O pragyvenimo lygis Norvegijoje ir taip pakankamai aukštas.

- Kartais pasakoma, kad "šį įstatymą priėmė parlamentas, todėl visi šalies piliečiai privalo jam paklusti". Bet neretai tokie "priimti įsakymai" prieštarauja giliausiems žmogaus įsitikinimams.

- Suprantu.

- Taigi pamatėme, kad protu negalime įrodyti, kaip turim elgtis. Kad dorai elgtumeis, nebūtina įtempti proto. Tačiau turime būti jautrūs žmogaus laimei ir nelaimei. Hjumas Sakė, kad toks poelgis, kai mieliau leidi sugriūt pasauliui užuot įsibrėžęs pirštą, protui neprieštarauja.

- Baisi mintis.

- Būna dar baisiau. Žinai, kad nacistai nužudė daug milijonų žydų. Kas buvo sutrikę: šių žmonių protas ar jausmai?

- Visų pirma buvo sutrikę jų jausmai.

- Daugelis jų buvo net labai blaivaus proto. Taigi po šaltakraujiškiausiais sprendimais gali slypėti bejausmis išskaičiavimas. Po karo daug nacistų buvo nuteisti, bet juos teise ne todėl, kad jie elgėsi "neprotingai". Jie buvo teisiami už žiaurumą. Būna, kad nepilno proto žmonės atleidžiami nuo atsakomybės už savo veiksmus. Tuomet sakoma, kad jie "nepakaltinami". Bet niekas nėra išteisinamas, kad buvo bejausmis.

- Ne, to dar betrūko!

- Bet nebūtina kalbėti apie šiurpiausius pavyzdžius. Jei, ištikus potvyniui, žmonėms reikia pagalbos, padėti mus skatina jausmai. Jei būtume bejausmiai ir vadovautumės vien "blaiviu protu", tuomet galbūt pamanytume, kad nieko baisaus, jei žus vienas kitas milijonas žmonių, kai pasauliui ir taip gresia gyventojų perteklius.

- Man pikta, jog kas nors gali taip galvoti.

- O pyksta ne tavo protas.

- Ačiū, pakaks.

[Linas]

[HEADING=1]BERKLIS[/HEADING]
...tarsi apsvaigusi planeta aplink liepsnojančią saulę...



Albertas surinko nuo stalo lentelę, didinamąjį stiklą, skustuvą ir šakutę, Atsistojęs padėjo daiktus į knygų lentyną. Tada priėjo prie lango į miestą. Sofija atsistojo šalia.

Virš namų stogų pasirodė nedidelis propelerinis lėktuvėlis. Prie jo buvo pritvirtinta ilga juosta. Sofija pamanė, kad ant audeklo, kuris kaip ilga uodega driekėsi paskui lėktuvą, parašyta apie kokį didelį koncertą ar ką nors panašaus. Bet kai lėktuvas priartėjo, ji išvydo visai ką kita.

"SVEIKINU 15-OJO GIMTADIENIO PROGA, HILDE!"

- Tai įkyrumas,- tepasakė Albertas.

Nuo pietuose dunksančių kalvų miesto pusėn slinko tamsūs debesys. Lėktuvėlis pasislėpė sunkiame debesyje.

- Bijau, kad bus audra,- tarė Albertas.

- Tada namo važiuosiu autobusu.

- Tikiuosi, kad ne majoras kaltas dėl audros.

- Nejaugi jis visagalis?

Albertas neatsakė. Grįžo prie staliuko ir atsisėdo į krėslą.

- Turime šiek tiek pakalbėti apie Berklį,- po valandėlės tarė. Sofija jau sėdėjo. Ji užklupo save kandžiojant nagus.

- Džordžas Berklis buvo airių vyskupas, gyvenęs 1685-1753 metais, - pradėjo Albertas ir ilgam nutilo.

- Berklis buvo airių vyskupas,- Sofija pabandė jį įstatyti į vėžes.

- Ir filosofas...

- Taip?

- Berklis jautė, kad jo laikų filosofija ir mokslas kelia grėsmę krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Suprato, kad stiprėjantis materializmas griauna krikščionių tikėjimą, jog Dievas yra visa ko kūrėjas ir gyvybės šaltinis...

- Taip?

- Tačiau Berklis buvo visų nuosekliausias empirikas.

- Jis manė, kad mes negalime žinoti apie pasaulį daugiau, negu jaučiame?

- Ir tai dar ne viskas. Berklis manė, kad pasaulio daiktai yra tokie, kokius juos juntame, bei jie nėra "daiktai".

- Turi paaiškint.

- Pameni, Lokas pabrėžė, kad nieko negalime pasakyti apie daiktų "antrines savybes". Negalim sakyti, kad obuolys yra žalias ir rūgštus. Tik mums obuolys toks atrodo. Lokas taip pat sake, kad "pirminės savybės"- kietumas, masė ir svoris - iš tiesų priklauso mus supančiai tikrovei. Taigi išorinis pasaulis turi fizinę "substanciją".

- Mano atmintis tebėra tokia pat gera. Manau, kad Lokas nurodė svarbų skirtumą.

- Oi, Sofija, jei tai būtų taip paprasta.

- Pasakok toliau!

- Taigi Lokas - kaip Dekartas ir Spinoza - teigė, kad fizinis pasaulis yra realus.

- Taip?

- Tuo Berklis suabejoja ir savo dvejones pagrindžia nuosekliu empirizmu. jis teigė, kad vienintelis egzistuojantis dalykas yra tai, kad mes juntame. Bet mes negalime pajusti materijos arba medžiagos. Mes nejuntame, kad daiktai yra tikri. Manydami, jog tai, ką suvokiame juslėmis, turi užslėptą substanciją, darome skubotą išvadą. Tam neturime jokio patyrimu paremto įrodymo.

- Netikiu! Štai, pažvelk!

Sofija sudavė kumščiu į stalą.

- Oi!- aiktelėjo, nes per smarkiai trinktelėjo.- Ar tai - nepakankamas įrodymas, jog stalas yra tikras, taigi ir materialus, ir medžiaginis?

- Ką tu pajutai?

- Pajutau kažką kieta.

- Tu juslėmis aiškiai suvokei kažką kieta, bet nepajutai pačios stalo medžiagos. Galima ir susapnuoti, kad atsitrenki į kažką kieta, bet pačiame sapne vargu ar yra kas nors kieta?

- Ne, sapne nėra.

- Be to, žmogui galima įteigti, kad jis kažką "junta". Žmogų galima užhipnotizuoti, kad justų šilumą ir šaltį, švelnias glamones ir stiprius kumščiavimus.

- Bet jei kietas ne stalas, kas leido man tai pajusti?

- Berklio nuomone, "valia" arba "dvasia". Jis teigė, jog visų mūsų idėjų priežastis slypi už mūsų sąmonės, bet ši priežastis nėra medžiagine. Ji dvasinė.

Sofija vėl ėmė kramtyti nagus. Albertas kalbėjo toliau:

- Pasak Berklio, visi mano vaizdiniai gali kilti iš sielos, panašiai kaip sapnuojant. Bet tik kita valia ar dvasia gali būti idėjų, sudarančių mūsų "Materialųjį" pasaulį, priežastis. Jis sakė, jog viskas kyla iš dvasios, kuri viską lemia ir dėl kurios viskas egzistuoja.

- Kokia tai dvasia?

- Žinoma, Berklis turi galvoje Dievą. Jis tvirtino, jog Dievo būtis yra kur kas akivaizdesnė nei žmogaus.

- Ar net neaišku, kad mes egzistuojame?

- Ką gi... viskas, ką mes matome ir juntame, pasak Berklio, yra Dievo galios apraiška. Dievas artimai susijęs su mūsų sąmone ir sukelia joje įvairiausias idėjas ir pojūčius, kuriuos nuolat patiriame. Taigi visa mus supanti gamta ir visa mūsų būtis slypi Dieve. Jis yra vienintelė visko, kas yra, priežastis.

- Švelniai tariant, esu apstulbinta.

- "Būt ar nebūt" - dar ne didžiausias klausimas. Taip pat svarbu, kas mes esam. Ar mes - tikri žmonės iš kūno ir kraujo? Ar pasaulis sudarytas iš tikrų daiktų, ar mus supa vien sąmonė?

Sofija vėl pradėjo graužti nagus. Albertas kalbėjo toliau:

- Berklis suabejoja ne tik medžiagine tikrove. Jam taip pat kyla dvejonės, ar laikas ir erdvė turi absoliučią, arba savarankišką, egzistenciją. Mūsų laiko ir erdvės suvokimas taip pat gali slypėti tik mūsų sąmonėje. Tai, kas mums yra viena savaitė ar dvi, Dievui nebūtinai viena savaitė ar dvi...

- Sakei, kad Berkliui ši visa apimanti dvasia yra krikščionių Dievas.

- Aš taip sakiau. Bet mudviem...

- Na?

- ... mudviem ši viską lemianti "valia" ar "dvasia" gali būti Hildės tėvas. Sofija neteko žado. Jos veidas virto vienu dideliu klaustuku. Tačiau galvoje ėmė šis tas aiškėti.

- Tu taip manai?

- Nematau kitos galimybės. Galbūt tai - vienintelis įmanomas paaiškinimas tam, ką esam patyrę. Turiu galvoje įvairius atvirukus ir laiškelius, kur nors vis pasirodančius. Tai paaiškina, kodėl Hermis staiga ima kalbėti, o aš nesąmoningai nusišneku.

- Aš...

- Ir kaip aš tave vadinu - Sofija, Hilde! Juk visą laiką žinojau, kad tavo vardas ne Sofija.

- Ką čia dabar kalbi? Ne, tau jau susisuko galva.

- Taip, sukasi ir sukasi, vaikuti. Tarsi apsvaigusi planeta aplink liepsnojančią saulę.

- O ta saulė - Hildės tėvas?

- Gal ir taip.

- Nori pasakyti, kad jis mudviem - tarsi koks Dievas?

- Taip, ir neraudonuoju. Bei jam turėtų būt gėda!

- O kaip pati Hildė?

- Ji yra angelas, Sofija.

- Angelas?

- Hildė yra ta, į kurią kreipiasi "dvasia".

- Nori pasakyti, kad Albertas Knoksas apie mus pasakoja Hildei?

- Arba rašo apie mus. Nes mes negalime justi pačios medžiagos, iš kurios sudaryta mūsų tikrovė. Tiek jau išmokom. Mes negalim žinoti, ar mūsų išorinis pasaulis sudarytas iš garso bangų, ar popieriaus ir rašto. Pasak Berklio, mes tegalim žinoti, jog esam iš dvasios.

- O Hildė yra angelas...

- Taip, ji - angelas. Tuo šiandien ir baigsim. Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!



Kambarys prisipildė melsvos šviesos. Po kelių sekundžių jie išgirdo dundant griaustinį, namas sudrebėjo. Albertas abejingai murksojo.

- Man reikia namo,- tarė Sofija. Ji atsistojo ir puolė prie durų. Atidarant jas, pabudo Hermis, miegojęs po kabykla. Kai Sofija žengė pro duris, jis tarsi pasakė:

- Iki pasimatymo, Hilde!

Ji strimgalviais nubėgo laiptais žemyn ir išpuolė į gatvę. Nebuvo matyti nė vieno Žmogaus. Ūmiai kaip iš kibiro prapliupo lyti.

Pora automobilių nusiyrė šlapiu asfaltu, bet autobuso Sofija nematė. Nubėgo Turgaus aikšte per miestą. Galvoje sukosi viena mintis.

"Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, jog laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas".

Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai.

Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją.

- Kas mums darosi, dukrele?

- Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.

[Linas]

[HEADING=1]BJERKEIIS[/HEADING]
... senas stebuklingas veidrodis, kurį prosenelė nusipirko iš čigonės...



Hildė Meler Knag nubudo palėpėj, senajam kapitono name netoli Lilesando. Pažvelgė į laikrodį. Šešios valandos. Tačiau buvo visai prašvitę. Platus rytmetinės saulės šviesos ruožas dengė beveik visą sieną.

Hildė išlipo iš lovos ir nutipeno prie lango. Eidama pro rašomąjį stalą, pasilenkė ir nuplėšė stalinio kalendoriaus lapelį su ketvirtadienio, 1990 metų birželio 14 dienos data. Lapelį suglamžė ir įmetė į pintinę popieriams.

Kalendoriuje atsidengė "penktadienis, l990 metų birželio 15 diena". Dar sausio mėnesį šiame lapelyje Hildė išvedžiojo: "15 METŲ". Jai rodės, kad ypač įspūdinga, kai penkioliktą dieną sueina penkiolika. Tai niekad nebepasikartos. Penkiolika metų! Argi tai - ne pirmoji jos "brandaus" gyvenimo diena? Juk negali lyg niekur nieko vėl gultis į lovą. Be to, šiandien paskutinė mokslo metų diena. Ir tai dar ne viskas: po savaitės iš Libano grįžta tėtis. Jis žadėjo parvykti namo prieš Jonines.

Hildė atsistojo prie lango ir apžvelgė sodą, lieptą ir raudoną valčių pašiūrę. Burinė valtis sezono dar nepradėjo, bet senoji, irklinė, plūduriavo pririšta prie lieptelio. Kad tik nepamirštų išsemt po liūties susikaupusį vandenį.

Žvelgdama į nedidelę įlankėlę, Hildė atsiminė, kaip kartą, eidama penktus ar šeštus metus, įsiropštė į valtį ir pati viena išsiyrė į fiordą. Paskui įkrito vandenin ir tik vargais negalais atsikapanojo į krantą. Permirkusi iki paskutinio siūlelio, brovėsi per brūzgynus. Parsigavusi į sodą, pamatė atbėgant mamą. Valtis ir irklai plūduriavo fiorde. Būna, kad dar ir dabar Hildė susapnuoja plaukiojančią vienišą valtelę. Tai buvo baisu.

Sodas nebuvo nei labai vešlus, nei labai prižiūrėtas. Tačiau didelis ir priklausė Hildei. Viena vėjo nugairinta obelis ir keli vaiskrūmiai, kurie beveik nebevedė vaisių, šiaip taip atlaikė aršias žiemos audras.

Tarp uolų ir brūzgų įsiterpusiame vejos lopinėlyje stovėjo senos sūpuoklės. Skaisčioje ryto šviesoje jos matėsi labai apleistos ir liūdnos. Sūpynės atrodė ypač vargingai, nes pagalvėlės buvo suneštos į vidų. Tikriausiai mama išbėgo vėlai vakare ir išgelbėjo jas nuo audros.

Visą didelį sodą juosė beržai. Šie bent kiek gelbėjo sodą nuo pikčiausių vėjo gūsių. Dėl šių medžių daugiau kaip prieš šimtą metų sodyba ir buvo pavadinta Bjerkeliu - beržų užuovėja.

Namą praeito amžiaus pabaigoje surentė Hildės prosenelis. Jis buvo vieno iš paskutinių didžiųjų burlaivių kapitonas. Šią vietą dar ir šiandien daug kas vadina Kapitono sodyba.

Šįryt sode tebesimatė praūžusios liūties pėdsakai. Naktį Hildė keletą kartų pabudo nuo griaustinio dundėjimo. Dabar danguje nesimatė nė vieno debesėlio.

Po tokių vasariškų liūčių esti taip gaivu. Pastarosios savaitės buvo karštos ir sausos. Beržų viršūnės nuėjo bjauriom geltonom dėmėm. Dabar pasaulis atrodė kaip ką tik išpraustas. Šįryt, rodės, audra nuplovė visą jos vaikystę.

"Taip, žinoma, skauda, kai pumpurai sprogsta..." Ar ne švedų poetė yra panašiai pasakiusi? O gal suomių?

Hildė atsistojo priešais didelį žalvarinį veidrodį, kabantį virs senosios močiutės komodos.

Ar ji graži? Bjauri juk tikrai nėra? Galbūt per vidurį...

Ji turėjo ilgus šviesius plaukus. Hildei visada norėjosi, kad jos plaukai būtų arba šiek tiek šviesesni, arba tamsesni. Dabar nei šiokie, nei tokie. Pasidžiaugti galėjo savo puriomis garbanomis. Daugelis draugių kankinosi bandydamos suteikt plaukams formą. Hildei to niekada nereikėjo. Dar vienas privalumas buvo ryškiai žalios akys. "Ar jos iš tikrųjų tokios žalios?"- klausdavo tetos ir dėdės, lenkdamiesi prie jos.

Hildė svarstė, ar atvaizdas, kurį nagrinėja, yra mergaitės, ar jaunos moters. Ji nusprendė, kad nei viena, nei kita. Kūnas - gal ir moteriškas, bet veidas - kaip neprinokęs obuolėlis.

Kažkodėl, pažiūrėjusi į senąjį veidrodį, Hildė visada prisimena tėtį. Anksčiau veidrodis kabojo "ateljė". Taip vadinama tėčio biblioteka, slėptuvė ir poeto kamaraitė, įrengta virs valčių pašiūrės. Būdamas namuose, Albertas (kaip Hildė jį vadino) visada norėjo sukurti kažką didinga. Kartą tėtis pradėjo rašyti romaną, bet taip ir nebaigė. Po kokį eilėraštį ar vaizdelį apie šcherų pasaulį jis tolydžio paskelbdavo vietiniame laikraštėlyje. Hildė didžiuodavosi neką mažiau už jį, kiekvienąkart spaudoje užtikusi jo vardą: ALBERTAS KNAGAS. Bent Lilesande jis turėjo ypatingą skambesį. Prosenelis taip pat buvo Albertas.

Taip, veidrodis. Kažkada tėtis pajuokavo, kad gal ir galima mirktelėti savo Spindžiui, bet neįmanoma - abiem akim. Vienintelė išimtis esanti šis senas stebuklingas veidrodis, kurį prosenelė nusipirko iš čigonės netrukus po savo vestuvių.

Ilgą laiką Hildė bandė pamerkti sau abiem akim. Bet tai padaryti taip pat sunku kaip pabėgti nuo savo šešėlio. Senasis veidrodis galiausiai atiteko jai. Visą vaikyste kartkartėmis ji bandydavo atlikti šį neįmanomą triuką.

Nenuostabu, kad šiandien ji kiek susimąsčiusi. Ir nekeista, kad galvoja apie save. Penkiolika metų...

Tik tada Hildė užmetė akį į naktinį stalelį. Ten gulėjo didelis ryšulys! Įvyniotas į puikų dangiškos spalvos popierių ir surištas raudonu šilkiniu kaspinu, juk tai turi būti gimtadienine dovana!

Ar tai dovana? O gal - didžioji DOVANA nuo tėčio, kurią gaubia daugybė paslapčių? Jo laiškai iš Libano buvo pilni keisčiausių užuominų. Bet jis save "griežtai cenzūravo".

Tėtis rašė, kad dovana "auga ir auga". Dar minėjo kažkokią mergaitę, su kuria ji netrukus susipažinsianti - ir kuriai jis siuntęs visų atvirukų kopijas. Hildė bandė ką nors išgauti iš mamos, bet ir ši nebuvo apie tai girdėjusi.

Visų keisčiausia buvo užuomina, jog dovana galima dalintis su kitais. Ne veltui Hildės tėtis dirba Jungtinėse Tautose, Viena iš jo idėjų (o jų tėtis turėjo daugybę) - kad JT taptų savotiška viso pasaulio vyriausybe. "Norėčiau, jog kada nors JT iš tikrųjų sujungtų žmoniją",- rašė jis viename laiške.

Kažin ar galima išvynioti dovaną, prieš mamai ateinant su bandelėmis, limonadu, gimtadienine daina ir norvegiška vėliavėle? Tikriausiai galima, nes kam ji čia gulėtų.

Hildė nuėjo per kambarį ir paėmė ryšulį nuo naktinio stalelio. Sunkus! Ten pat rado atviruką: "Hildei 15-ojo gimtadienio proga nuo Tėčio".

Ji prisėdo ant lovos ir atsargiai atrišo raudonąjį kaspiną. Netrukus galėjo praskleisti popierių.

Tai buvo didelis aplankas!

Argi čia dovana? 15-o jo gimtadienio dovana, apie kurią tiek buvo kalbėta? Ar tai - ta pati dovana, kuri "augo ir augo" ir kuria galima dalintis su kitais?

Vos užmetusi akį, Hildė pamatė, jog aplankas pilnas lapų. Ji atpažino rašomosios mašinėlės, kurią tėtis pasiėmė į Libaną, spaudmenis.

Negi jis Hildei parašė knygą?

Pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis ranka buvo išvedžiota: SOFIJOS PASAULIS.

Kiek žemiau pora eilučių buvo išspausdintos mašinėle:

nbsp;

KĄ SAULĖS ŠVIESA TEIKIA JUODAJAI ŽEMEI,

TIKRASIS ŠVIETIMAS TEIKIA ŽEMĖS VAIKAMS.

N. F. S. Gruntvigas



Hildė atsivertė kitą puslapį. Nuo pat viršaus prasidėjo pirmasis skyrius. Šis vadinosi "Edeno sodas". Hildė patogiai įsitaisė lovoje, atrėmė aplanką į sulenktus kelius ir ėmė skaityti.



Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys - kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk - šis tas daugiau nei masina?


Hildė skaitė toliau. Netrukus viską pamiršo, net tai, kad šiandien jos gimtadienis. Tačiau retkarčiais tarp eilučių vis tiek įsibraudavo viena kita mintelė:

Vadinasi, tėtis paraše romaną? Pagaliau vėl ėmėsi pradėto darbo ir Libane užbaigė didįjį romaną? Jis ne kartą skundėsi, kad laikas tose platumose prailgsta.

Ir Sofijos tėtis keliauja po pasaulį. Turbūt ji ir yra toji mergaitė, su kuria Hildė turėjo susipažinti...



...kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas... Kaip atsirado pasaulis? ... Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko. Bet ar tai įmanoma? Argi ne taip pat neįsivaizduojama kaip ir tai, kad pasaulis amžinas?


Hildė skaitė ir skaitė. Iš nuostabos net pašoko lovoje, perskaičiusi, kad Sofija Amundsen gavo atviruką iš Libano. "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Klėverveieno 3".



Miela Hilde! Širdingai sveikinu tave penkioliktojo gimtadienio proga. Kaip supranti, noriu įteikti tau dovaną, iki kurios galėtum priaugti. Atleisk, kad atviruką siunčiu Sofijai. Taip buvo paprasčiau. Nuoširdžiausių linkėjimų nuo Tėčio.


Tai sukčius! Ji žinojo, kad tėtis visada ką nors iškrečia, bet šiandien jis Hildę tiesiog pribloškė. Užuot įdėjęs atviruką į ryšulėlį, tėtis jį įpynė į pačią dovaną. Bet vargše Sofija! Ji gi visai sutriko:



Kam reikėjo tėvui siųsti sveikinimą Sofijos adresu, kai visiškai akivaizdu, kad jis skirtas kitam žmogui? Koks tėvas norėtų, kad jo duktė negautų sveikinimo ir siustų jį nežinomais keliais? Kaip tai gali būt "paprasčiau"? Ir visu svarbiausiai kaip jai surast Hildę?


Tikrai, kaip ji gali surasti?

Hildė pervertė puslapį ir įniko skaityti antrąjį skyrių. Šis vadinosi "Skrybėlė". Netrukus pasiekė ilgąjį laišką, kurį Sofijai parašė nepažįstamasis. Hildė sulaikė kvėpavimą.



Domėtis tuo, dėl ko gyvename, nėra toks pat "atsitiktinis" pomėgis kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje...


"Sofija visiškai nusikamavo". Hildė - taip pat. Tėtis penkioliktojo gimtadienio proga ne tik kad parašė knygą - jis parašė keistą ir mįslingą knygą.



Trumpa santrauka: iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka...



Ne tik Sofija pajuto, kad bando giliai įsirausti į balto triušio kailiuką. Šiandien Hildei sukako penkiolika metų. Ir ją apėmė jausmas, jog pats laikas apsispręsti, į kurią pusę judėti toliau.

Ji skaitė apie graikų natūrfilosofus. Hildė žinojo, kad tėtis domisi filosofija. Jis ir laikraštyje rašė, kad filosofija turėtų būti dėstoma mokykloje. Straipsnis vadinosi "Kodėl filosofija turi būti privalomas dalykas?" Šį klausima jis netgi iškėlė per Hildės klasės tėvų susirinkimą. Hildė tąkart neturėjo kur akių dėti.

Dabar ji pažvelgė į laikrodį. Buvo jau pusė aštuonių. Mama su gimtadieniniu padėklu neateis anksčiau kaip po valandos. Ir gerai, nes jai rūpi Sofija ir filosofijos klausimai. Hildė skaitė skyrių apie Demokritą. Iš pradžių Sofija gavo klausimą pamąstymui: "Kodėl LEGO yra genialiausias žaislas pasaulyje?" Tada pašto dėžutėje ji rado "didelį geltoną voką":



Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų "kinta". Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kurios yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausias daleles Demokritas pavadino atomais.



Hildė susijaudino, kai po lova Sofija rado jos raudoną šilkinį šalikėlį. Tai štai kur jis pasidėjo. Bet kaip šalikėlis galėjo pradingti pasakojime? Jis turėtų dar kažkur būti...

Skyrius apie Sokratą prasidėjo nuo to, kad Sofija laikraštyje "perskaitė porą eilučių apie norvegų JT batalioną Libane". Nebūtų tėtis! Jį labai jaudina, kad norvegai per mažai domisi JT būrių taikos palaikymo darbu. Jei niekam kitam tai nerūpi, tegul nors - Sofijai. Taip galima susigalvoti nors kokį masinių informacijos priemonių dėmesį.

Hildė neišlaikė nenusišypsojusi, kai perskaitė "P.S." filosofijos mokytojo laiške Sofijai:



Jei kartais surastum raudoną Šilkinį šalikėlį, prašyčiau jį gerai saugoti. Juk atsitinka, kad tokie daikteliai per klaidą sumaišomi. Ypač mokyklose ir panašiose vietose, o čia juk - filosofijos mokykla.



Hildė išgirdo žingsnius laiptuose. Tai, be abejo, mama su gimtadienio vaišėmis. Kol ji pabeldė į duris, Hildė spėjo perskaityti apie tai, kaip Sofija sodo slaptavietėje rado videokasetę apie Atėnus. Dar lipdama laiptais mama uždainavo gimtadienio dainelę.

- Užeik,- pasakė Hildė, skaitydama apie tai, kaip filosofijos mokytojas kreipėsi į Sofiją iš Akropolio. Jis atrodė visai kaip Hildės tėtis: "dailiai apkirpta juoda barzdele" ir mėlyna berete.

- Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!

- Mmm...

- Hilde!

- Gali ten pastatyti.

- Tu nenori...

- Negi nematai, kad užsiėmusi?

- Tik pamanyk, tau jau penkiolika!

- Ar esi buvus Atėnuose, mama?

- Ne, o kodėl klausi?

- Keista, kad ten tebestovi senosios šventyklos. Joms 2500 metų. Beje, didžiausia vadinama "Mergelės namais".

- Ar pažiūrėjai tėčio dovaną?

- Kokią dovaną?

- Pakelk pagaliau akis, Hijde! Tu kažkokia nesava.

Hildė nuleido aplanką ant kelių.

Mama pasilenkė prie lovos. Ant padėklo buvo deganti žvakutė, sumuštinių ir apelsininio limonado. Gulėjo ir mažytė dovanėlė. Bet mama teturėjo dvi rankas, tad norvegišką vėliavėlę buvo pasikišusi po pažasčia.

- Labai ačiū, mama. Tu nuostabi, bet, matai, aš labai neturiu laiko.

- Bažnyčioje tau reikia būti tik pirmą valandą.

Tik tada Hildė pagaliau susigaudė, kur ji. Mama padėjo padėklą ant naktinio stalelio.

- Atleisk. Buvau labai įsigilinusi į štai šitą. Ji parodė į aplanką ir pridūrė:

- Tai nuo tėčio...

- Ką jis parašė, Hilde? Aš taip pat labai nekantravau. Jau keletą mėnesių iš jo negaliu sulaukti protingo žodžio. Staiga Hildė kažkodėl susidrovėjo.

- A, tat tik pasakojimas.

- Pasakojimas?

- Taip, pasakojimas. Ir dar - filosofijos vadovėlis. Kažkas panašaus.

- Ar nepažiūrėsi mano dovanos?

Hildei atrodė, kad turi būt dėmesinga, tad išvyniojo ir mamos dovaną. Tai buvo auksinė apyrankė.

- Kokia daili. Labai ačiū!

Hildė atsistojo ir apkabino mamą.

Jiedvi valandėlę šnekučiavosi.

- Dabar gali eiti,- netrukus pasakė Hildė.- Šiuo metu jis stovi aukštai Akropolyje, supranti?

- Kas toks?

- Galva neišneša - nei mano, nei Sofijos. Tai ir yra esmė.

- Gerai, man juk reikia į darbą. Užvalgyk. Suknelę pakabinau apačioje.

Pagaliau mama nulipo žemyn. Sofijos filosofijos mokytojas padarė tą patį: jis nusileido nuo Akropolio ir atsistojo ant Areopago kalvos, o kiek vėliau atsidūrė senajame Atėnų forume.

Hildė krūptelėjo, kai senieji pastatai staiga pakilo iš griuvėsių. Tėtis svajojo, kad visos JT šalys kartu pastatytų tikrovišką senojo Atėnų forumo kopiją. Čia turėtų būti nagrinėjami filosofijos klausimai ir svarstomos nusiginklavimo galimybės. Tėčio nuomone, toks didingas projektas suvienytų žmoniją. "Mes juk sugebame pastatyti ir naftos terminalus, ir kosminius laivus skrydžiams į Mėnulį",- sakė jis.

Po to Hildė ėmė skaityti apie Platoną: "Meilės sparnais siela veržiasi skristi namo į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš kūno kalėjimo..."

Sofija išlindo pro gyvatvorę ir nusekė paskui Hermį, bet netrukus pametė jį iš akių. Perskaičiusi apie Platoną, ji pasuko gilyn į mišką ir priėjo raudoną trobelę šalia nedidelio ežero. Ten kabojo Bjerkelio paveikslas. Iš aprašymo paaiškėjo, jog tai turėjo būti Hildės Bjerkelis. Šalia kabojo vyriškio, vardu Berklis, portretas. "Ar nekeista?"

Hildė paguldė storą aplanką ant lovos, nuėjo prie knygų lentynos ir atsivertė tritomę enciklopediją, kurią buvo gavusi keturioliktojo gimtadienio proga. Berklis... štai!



Berklis (Berkeley), Džordžas [1685-1753], anglų filosofas, Kloino vyskupas. Neigė, kad už žmogaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Jo nuomone, mūsų pojūčius sukelia Dievas. B. taip pat garsus abstrakčiųjų vaizdinių kritika. Svarbiausias veikalas "Traktatas apie žmogiškojo pažinimo pagrindus" (1710).



Tikrai keista. Hildė stovėjo ir mąstė, po to vėl grįžo prie lovos ir aplanko.

Tuos paveikslus juk turėjo pakabinti jos tėvas. Ar, be vardų ir pavardžių panašumo, gali būti dar koks nors ryšys?

Berklis, vadinasi, yra filosofas, kuris neigė, kad už žmogaus sąmones egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Ko tik tie filosofai neprisigalvoja. Bet ne visada lengva tokius tvirtinimus paneigti. Sofijos pasauliui šis aprašymas tinka kuo puikiausiai. Jos "pojūčius" juk sukelia Hildės tėvas.

Galbūt skaitydama sužinos daugiau. Perskaičiusi, kad Sofija veidrodyje pamate mergaitę, kuri pamerkė abiem akimis, Hildė pakele galvą nuo aplanko ir nusijuokė. "Negana to, Sofijai atrodė, kad mergaite pamerkė jai. Tarsi norėdama pasakyti: "Aš matau tave, Sofija. Aš esu čia, kitoje veidrodžio pusėje".

Trobelėje Sofija surado ir žalią piniginę - su pinigais ir pažymėjimu! Kaip ji ten galėjo patekti?

Nesąmonė! Valandėle Hildė tikrai patikėjo, kad Sofija rado jos piniginę. Bet po to pabandė įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti Sofijai. Juk viskas jai buvo nesuvokiama ir mįslinga.

Pirmą kartą Hildė užsigeidė susitikti su Sofija. Panoro kada nors su ja pasikalbėti apie tai, kaip viskas susiję.

Bet dabar Sofija turėjo sprukti iš trobelės, kol jos neužklupo nusikaltimo vietoje. Valtis, suprantama, plūduriavo viduty ežero. Tėtis negalėjo jai nepriminti senojo nuotykio!

Hildė gurkštelėjo limonado ir atsikando sumuštinio su krevetėmis, skaitydama laišką apie "tvarkdarį" Aristotelį, kritikavusį Platono idėjų teoriją.



Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas "padvigubina" daiktų skaičių.



Hildė tikrai nežinojo, kad žaidimą apie "augalų, gyvūnų ir mineralų pasauli" išrado Aristotelis.



Taigi Aristotelis norėjo iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius.



Perskaičiusi apie Aristotelio požiūrį į moteris, Hildė nusivylė ir labai pasipiktino. Kad toks gabus filosofas galėtų būti visiškas idiotas!

Sofiją Aristotelis įkvėpė susitvarkyti savo "mergautinį kambarėlį". Ir ten -tarp visos betvarkės ji surado baltą kojinaitę, kuri prieš mėnesį garuote išgaravo iš Hildės spintos! Sofija susegė visus lapus, gautus iš Alberto, į segtuvą. "Buvo jau daugiau kaip penkiasdešimt puslapių". Hildė buvo priskaičiusi iki 278-ojo puslapio, tačiau, be filosofinių Alberto Knokso laiškų, ji dar turėjo visą Sofijos istoriją.

Kitas skyrius vadinosi "Helenizmas". Pačioje skyriaus pradžioje Sofija surado atviruką su JT džipu. Ten buvo atspausta "JT batalionas" ir birželio penkioliktosios data. Dar vienas "atvirukas" Hildei, kurį tėtis įlipdė į pasakojimą, užuot atsiuntęs paštu:



Miela Hilde! Tikiuosi, jog tebešventi savo penkioliktąjį gimtadienį. O gal šventė jau pasibaigė? Tiesą sakant, ne taip svarbu, kiek laiko džiaugsies dovana. Tačiau, galima sakyti, jos užteks visam gyvenimui. Taigi dar kartą sveikinu. Dabar turbūt supratai, kodėl atvirukas siunčiu Sofijai. Esu tikras, kad Sofija tau juos perduos.
P.S. Mama sakė, kad pametei piniginę. 150 kronų nuostolį žadu padengti. Naują mokinio pažymėjimą, manau, gausi mokykloje prieš mokslo metų pabaigą. Su širdingais linkėjimais, Tėtis.


Visai neblogai: ji praturtėjo 150 kronų. Turbūt jis nemano, kad užteks savos gamybos dovanos.

Pasirodo, kad birželio 15-ają ir Sofijai sueina penkiolika metų. Bet jos kalendorius pasistūmėjo tik iki gegužės pirmosios pusės. Turbūt tėtis tada ir parašė šį skyrių, taigi "gimtadieniniame atviruke" Hildei nurodė išankstinę datą.

Bet vargšė Sofija! Dabar ji bėga prie maisto parduotuvės susitikti su Joruna:



Kas toji Hilde? Kaip jos tėtis gali būti bemaž tikras, kad Sofija suras Hildę? Ir šiaip kokia prasmė siųsti atvirukus Sofijai, užuot siuntus juos dukrai?



Skaitydama apie Plotiną, ir Hildė pajuto, kaip pakimba ore.



Sakau, kad visur aplinkui yra dieviškojo slėpinio dalis. Matome, kaip žėri saulėgrąža ar aguona. Dar daugiau šio stebuklingo slėpinio jaučiame turint peteliškę, pakylančią nuo šakos,- arba auksinę žuvelę, nardančią akvariume. Tačiau visų arčiausiai Dievo priartėjame mes savo siela. Tik jos dėka galime susilieti su didžiuoju gyvenimo stebuklu. Taip, retą akimirką galim pajusti, jog patys esame dieviškoji misterija.



Tai buvo labiausiai pribloškianti mintis iš visų ligi šiol perskaitytų. Bet kartu ir pati paprasčiausia: viskas yra viena, o tas "vienis" yra dieviškoji misterija, kurios dalimi esam kiekvienas iš mūsų.

"Ir nebūtina tuo tikėti,- pagalvojo Hildė.- Kiekvienas gali pats nuspręsti, kokią prasmę suteikti žodžiui dieviškas".

Hildė skubiai atsivertė kitą skyrių. Nakčia į gegužės 17-ąją Sofija su Joruna išsiruošė žygin su palapinėmis. Po to jiedvi nuėjo į Majoro trobelę...

Perskaičiusi vos kelis puslapius, Hildė susijaudinusi šoko iš lovos ir neišleisdama iš rankų aplanko ėmė vaikščioti po kambarį.

Tokio įžūlumo dar nebuvo regėjusi! Čia, mažytėje miško trobelėje, tėtis abiem mergaitėm paliko visų atvirukų, kurias jis išsiuntė Hildei pirmojoje gegužės pusėje, kopijas. O šios buvo tikros. Tokius tėčio laiškus Hildė perskaitydavo ir du, ir tris kartus. Ji atpažino kiekvieną žodį.



Miela Hilde! Aš vos nesprogstu nuo visų paslapčių, susijusių su tavo gimtadieniu, tad keletą kartų per dieną turiu save tramdyti, kad nepaskambinčiau ir visko nepapasakočiau. Kažkas vis auga ir auga. O tu juk žinai: kai kas nors nuolatos didėja, darosi vis sunkiau laikyti tai savyje...



Sofija gavo naują filosofinį laišką nuo Alberto. Jame buvo kalbama apie žydus, graikus ir dvi kultūrines sanklodas. Hildė džiaugėsi galėdama apžvelgti istoriją tarsi iš paukščio skrydžio. Nieko panašaus jie nesimokė mokykloje. Ten buvo vien smulkmenos ir nieko daugiau. Laiške tėtis jai leido kur kas plačiau suprasti Jėzų ir krikščionybę.

Jai patiko Gėtės žodžiai: "Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena".

Kito skyriaus pradžioje prie Sofijos virtuvės lango prilipo kartono gabalėlis. Suprantama, tai buvo dar vienas sveikinimas Hildei.



Miela Hilde! Nežinau, ar tuomet, kai skaitysi šį atviruką, tebešvęsi savo gimtadienį. Norėčiau tuo tikėti, bent viliuosi, kad dar nepraėjo pernelyg daug dienų. Kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina ir mums. Namo parvažiuosiu Joninių išvakarėse. Tuomet ilgai sėdėsim sodo sūpuoklėse ir kartu žiūrėsim į jūrą, Hilde. Turim daug ką viens kitam papasakoti...



Tuomet Albertas paskambino Sofijai, ir ji pirmą kartą išgirdo jo balsą.



- Galima pamanyti, jog kalbi apie karą?
- Tai greičiau dvasinė kova. Turime sužadinti Hildės susidomėjimą ir patraukti ją savo pusėn, kol jos tėtis grįš namo į Lilesandą.


Galiausiai Sofija senoje XII amžiaus mūrinėje bažnyčioje susitiko su Albertu Knoksu, persirengusiu viduramžių vienuolio rūbais.

Tiesa, bažnyčia. Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po pirmos... Ji visiškai pamiršo laiką.

Gal nieko baisaus, kad nenueis į bažnyčią per savo gimtadienį. Hildė šiek tiek buvo ir nepatenkinta. Juk šitaip prarado daugybę sveikinimų. Kita vertus, jų ir taip per akis.

Netrukus Hildei, šiaip ar taip, teks išklausyti ilgą pamokslą. Albertas nesunkiai įsijaučia į pamokslininko vaidmenį.

Perskaičiusi apie Sophią, kuri rodėsi Hildegardai vizijose, Hildė vėl turėjo griebtis enciklopedijos. Bet nieko nerado nei apie Sophią, nei apie Hildegardą. Visada šitaip. Kai tik kalbama apie moteris arba ką nors moteriška, enciklopedijoje tuščia kaip Mėnulio krateryje. Negi enciklopediją cenzūravo kokia nors vyrų draugija?

Hildegarda fon Bingen buvo pamokslininkė, rašytoja, gydytoja, botanike ir gamtotyrininke. Jos vardas simbolizuoja, "kad viduramžiais praktiškiausios - ir mokslingiausios - buvo moterys". Bet enciklopedijoje apie ją - nė pusės žodžio. Gėda!

Hildė niekada anksčiau nebuvo girdėjusi, kad Dievas turėtų "moteriškąją pusę" arba "motinišką prigimtį". Vadinasi, tai - Sophią, bet ir jai buvo pagailėta spaustuvinių dažų.

Artimiausias žodis, kurį Hildė surado enciklopedijoje, buvo bažnyčia Konstantinopolyje, "Hagia Sofia". Tai reiškia "šventoji išmintis". Viena sostinė ir daugybė karalienių buvo pavadintos "išminties" vardu. Bet enciklopedijoje nė žodžiu neužsiminta apie tai, kad ji buvo moteris. Argi tai - ne cenzūra?

O šiaip teisybė, kad Hildei rodosi Sofija. Hildei visą laika atrodė, kad prieš save mato mergaitę juodais plaukais...

Kai Sofija, beveik visą naktį praleidusi Marijos bažnyčioje, parėjo namo, ji atsistojo priešais žalvarinį veidrodį, kurį parsinešė iš trobelės miške.



Ji aiškiai matė savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai "lygūs plaukai". Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas.
Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo.


Kiek kartų pati Hildė štai šitaip stovėjo prieš veidrodį, tarsi ieškodama jame kito žmogaus atvaizdo? Bet iš kur tėtis galėjo tai žinoti? Ir ar ne tamsiaplaukę moterį ji norėdavo išvysti? Prosenelė juk nusipirko veidrodį iš čigonės...

Hildė pajuto, kaip virpa rankos, laikančios storąjį aplanką. Ji buvo įsitikinusi, kad Sofija iš tiesų yra kažkur viduje, "kitoje pusėje".

Dabar Sofija susapnavo Hildę ir Bjerkelį. Hildė jos nei girdėjo, nei matė, bet tada - taip, tada ant lieptelio krašto Sofija surado Hildės auksinį kryželį. Ir tas pats kryželis su Hildės inicialais gulėjo Sofijos lovoje, jai pabudus!

Hildei reikėjo pagalvoti. Negi ji dar ir auksinį kryželį pametė? Hildė nuėjo prie komodos ir susirado papuošalų skrynelę. Auksinis kryželis, kurį per krikštynas padovanojo močiutė, buvo dingęs!

Vadinas, ji tikrai pradangino papuošalą. Še tau! Bet iš kur tėtis galėjo tai žinoti, kai ji net pati nežino?

Ir dar: Sofija, matyt, susapnavo, kad iš Libano grįžo Hildės tėtis. Bet iki to laiko dar visa savaitė. Ar Sofijos sapnas pranašiškas? Ar tėtis norėjo pasakyti, kad grįžęs namie ras ir Sofiją? Jis rašė, kad Hildė įsigis naują draugę...

Nepaprastai ryškioje, bet ir neapsakomai trumpoje vizijoje Hildė aiškiai suvokė, kad Sofija yra šis tas daugiau nei popierius ir dažai. Ji tikra.

[Linas]

[HEADING=1]ŠVIETIMAS[/HEADING]


...nuo adatų gamybos iki patrankų liedinimo...



Hildė buvo bepradedanti skyrių apie Renesansą, kai išgirdo, kad apačioje pro duris įėjo mama. Hildė pažvelgė į laikrodį. Buvo keturios. Mama tekinom užbėgo laiptais ir atidarė duris.

- Tu nebuvai bažnyčioje?

- Buvau, kaipgi.

- Bet... kaip tu buvai apsirengusi?

- Taip kaip dabar.

- Naktiniais marškiniais?

- Mmm... Aš buvau Marijos bažnyčioje.

- Marijos bažnyčioje?

- Tai mūrinė viduramžių bažnyčia.

- Hilde!

Ji pasidėjo aplanką ant kelių ir pakėlė akis į mamą.

- Aš pamiršau laiką, mama. Man labai gaila, kad taip išėjo, bet supranti, aš skaitau kai ką nepaprastai įdomaus. Dabar mama turėjo nusišypsoti.

- Tai magiška knyga,- pridūrė Hildė.

- Taip, taip. Ir dar kartą: sveikinu gimtadienio proga, Hilde!

- Oi, tik nebereikia daugiau sveikinimų!

- Bet aš tik... Einu, valandėlę nusnūsiu ir tada paruošiu ką nors skanaus pietų. Nupirkau braškių.

- Aš skaitau.

Mama vėl dingo, o Hildė skaitė toliau.

Sofija ėjo su Hermiu per miestą. Alberto laiptinėje rado naują atviruką iš Libano. Ir ant šio buvo birželio 15-osios data.

Tik dabar Hildė suprato datavimo tvarką: atvirukai, datuoti iki birželio l5 dienos, buvo Hildės anksčiau gautų atvirukų "kopijos". O tuos, ant kurių buvo šiandieninė data, ji gavo tik su aplanku.



Miela Hilde! Šiuo metu Sofija įžengia į filosofijos mokytojo namus. Jai greitai sukaks penkiolika metų, o tau penkiolika suėjo vakar. Ar šiandien, Hildele? Jei šiandien, tai į dienos pabaigą. Bet mūsų laikrodžiai ne visada eina vienodai...



Hildė skaitė, kaip Albertas pasakoja Sofijai apie Renesansą ir naująjį mokslą, XVII amžiaus racionalistus ir britų empirizmą.

Ji kaskart krūpčiojo, užtikusi naujus atvirukus ir sveikinimus, kuriuos tėtis įpynė į pasakojimą. Jis taip patvarkė, kad jie čia iškrisdavo iš rašinių sąsiuvinio, čia atsirasdavo banano žievės viduje, ar įsibraudavo į kompiuterį. Be mažiausių pastangų jis priversdavo Albertą "nusišnekėti" ir pavadinti Sofiją Hilde. Geriausia, kai jis prakalbino Hermį: "Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!"

Hildė pritarė Albertui, kad, palygindamas save su Dievu ir Dievo apvaizda, tėtis peržengia kai kurias ribas. Bet kam ji tada pritaria? Ar ne jos tėtis į Alberto lūpas įdėjo tokius priekaištingus - arba savikritiškus - žodžius? Hildė nusprendė, kad palyginimas su Dievu nėra toks jau kvailas. Tėtis Sofijos pasaulyje juk ir yra tarsi visagalis Dievas.

Kai Albertas susiruošė pasakoti apie Berklį, Hildė nekantravo neką mažiau už Sofiją. Kas bus dabar? Jau kuris laikas buvo kuriama nuojauta, kad, priėjus prie to filosofo, turės įvykti kažkas nepaprasta. O Berklis, vadinasi, neigė, kad už žmogaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Hildė juk pasiskaitė enciklopedijoje.

Iš pradžių Sofija su Albertu stovėjo prie lango ir žiūrėjo į Hildės tėčio pasiųstą lėktuvėlį su ilga sveikinimo juosta. Tuo pat metu miesto pusėn ėmė slinkti tamsūs debesys.



"Būt ar nebūt" - dar ne didžiausias klausimas. Taip pat svarbu, kas ras esam. Ar mes - tikri žmonės iš kūno ir kraujo? Ar pasaulis sudarytas iš tikrų daiktų, ar mus supa vien sąmonė?



Nenuostabu, kad Sofija ėmė graužti nagus. Hildė niekada neturėjo šio žalingo įpročio, bet dabar ir jos nervai buvo įtempti.

Tada buvo tarti žodžiai: "...mudviem ši viską lemianti "valia" ar "dvasia" gali būti Hildės tėvas".



- Nori pasakyti, kad jis mudviem - tarsi koks Dievas?
- Taip, ir neraudonuoju. Bet jam turėtų būt gėda!
- O kaip pati Hildė?
- Ji yra angelas, Sofija.
- Angelas?
- Hildė yra ta, į kurią kreipiasi "dvasia".


Tada, palikusi Albertą, Sofija išpuola į audrą. Tai juk negalėjo būti ta pati audra, kuri praūžė Bjerkelyje Šiąnakt, praėjus kelioms valandoms po to, kai Sofija išbėgo į miestą?



"Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, kad laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas".
Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai.
Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją.
- Kas mums darosi, dukrele?
- Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.


Hildė pajuto, kaip sudrėko akių kampučiai. "Būt ar nebūt - štai klausimas koksai".

Ji numetė aplanką ant lovos ir atsistojo. Vaikščiojo ir vaikščiojo po kambarį. Galiausiai atsistojo priešais žalvarinį veidrodį ir išstovėjo tol, kol atėjo mama ir pašaukė pietų. Kai ji pabeldė į duris, Hildė nebežinojo, kiek laiko ten stovi, bet buvo visiškai tikra, kad atspindys pamerkė abiem akim.

Per pietus ji stengėsi būti dėkinga dukra. Bet nepaliaujamai galvojo apie Sofiją ir Albertą.

Kaip jiems seksis dabar, kai jie žino, kad viską lemia Hildės tėtis? Nors - ar tikrai jie tai žino? Galbūt kvaila sakyti, kad jie išvis ką nors žino. Juk iš tiesų viską daro Hildės tėtis. Bet problema ta pati: jei Sofija ir Albertas "žino", kaip viskas susiję, jie tarsi pasiekė kelio galą.

Hildė vos neužspringo dideliu bulvės kąsniu pagalvojusi, jog ta pati problema tikriausiai aktuali ir jos pasaulyje. Žmonės vis geriau ima suvokti gamtos dėsnius. Ar istorija nenutrūks, kai bus išspręsti visi iki vieno filosofijos ir mokslo galvosūkiai? O gal žmones artėja pasaulio pabaigos link? Ar nėra ryšio tarp mąstymo bei mokslo pažangos ir šiltnamio efekto, savanų niokojimo? Gal vis dėlto ne veltui pažinimo troškimas buvo pavadintas "nuopuoliu"?

Klausimas buvo toks platus ir grėsmingas, kad Hildė iškart panoro jį užmiršti. Be to, tikriausiai supras daugiau, skaitydama tėčio dovaną.

- "Pasakyk, ko dar trokšta tavo širdis",- uždainavo mama, kai jos suvalgė ledus su itališkomis braškėmis.- Darysime tai, ko tu panorėsi.

- Žinau, kad tau pasirodys keista, bet labiausiai noriu toliau skaityti tėčio dovaną.

- Žiūrėk, kad jis tau visiškai nesusuktų galvos.

- Ne, ne.

- Paskui galėsim išsikept picą ir žiūrėt "Deriką".

- Galbūt.

Hildė atsiminė, kaip Sofija kalbėjo su savo mama. Negi tėtis nukopijavo Hildės mamą? Dėl visa pikta ji nusprendė nekalbėti apie baltą triušį, kuris traukiamas iš juodosios Visatos skrybėles, bent ne šiandien.

- Beje,- pasakė ji, stodamasi nuo stalo.

- Taip?

- Aš nerandu savo auksinio kryželio. Mama paslaptingai pažvelgė į ją.

- Prieš kelias savaites radau jį ant lieptelio. Tu jį ten pametei, išsiblaškėle!

- Ar tėčiui papasakojai?

- Dabar neatsimenu. Taip, atrodo...

- O kur jis dabar?

Mama nuėjo atsinešti savo papuošalų dėžutės. Iš miegamojo Hildė išgirdo nuostabos šūksnį. Netrukus mama grįžo į svetainę.

- Žinai, aš jo neberandu.

- Taip ir maniau.

Hildė apkabino mamą ir nubėgo į savo kambarėlį pastogėje. Pagaliau - dabar galės toliau skaityti apie Sofiją ir Albertą. Ji vėl atsisėdo lovoje ir atrėmė sunkų aplanką į kelius.



Kitą rytą Sofija pabudo, kai į jos kambarį įėjo mama. Rankose ji turėjo padėklą, pilną dovanų. Į tuščią limonado butelį buvo įkišusi vėliavėlę.
- Sveikinu gimtadienio proga, Sofija!
Sofija prasitrynė akis. Ji pabandė atsiminti viską, kas įvyko vakar. Bet visa tai tebuvo pabiros galvosūkio figūrėlės. Viena Albertas, kita - Hildė ir majoras. Viena figūrėlė - Berklis, o kita - Bjerkelis. Pati juodžiausia buvo smarki audra. Nedaug trūko, kad jai būtų pakrikę nervai. Mama ją nušluostė rankšluosčiu ir paguldė į lovą, davusi išgerti puodelį karšto pieno su medumi. Užmigo akimirksniu.
- Atrodo, gyvenu,- sumurmėjo ji.
- Taip, žinoma, kad gyveni. Ir šiandien tau suėjo penkiolika metų.
- Tu tuo tikra?
- Taip, visiškai tikra. Kaipgi mama nežinos, kada gimė jos vienturtė dukra? 1975 metų birželio 15 dieną... pusę dviejų, Sofija. Tikriausiai tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka.
- Ar tu įsitikinusi, kad viskas nėra vien sapnas?
- Šiaip ar taip, tai gražus sapnas, jei pabudusi randi bandelių, limonado ir dovanų.
Ji padėjo padėklą su dovanomis ant kėdės ir trumpam išėjo iš kambario. Grįžo su nauju padėklu. Ant jo buvo bandelių ir limonado. Mama viską padėjo kojūgalyje.
Vėliau, kaip įprasta gimtadienio rytą, buvo išvyniojamos dovanos ir dalijamasi atsiminimais, siekiančiais pirmuosius sąrėmius prieš penkiolika metų. Mama jai padovanojo teniso raketę. Sofija niekada nežaidė teniso, bet netoli Klėverveieno buvo teniso kortai. Tėtis atsiuntė minitelevizorių su FM bangų radijo imtuvu. Ekranas buvo neką didesnis už paprastą atviruką. Dar buvo šis tas nuo senų tetų ir šeimos draugų.
Po valandėlės mama tarė;
- Kaip manai, gal man šiandien pasiimti laisvą dieną?
- Ne, kodėl gi?
- Vakar buvai labai sutrikdyta. Jeigu taip bus ir toliau, manau, reiktų užsirašyti pas psichologą.
- To tikrai nereikia.
- Ar tai buvo dėl audros, ar - Alberto kaltė?
- O kaip dėl tavęs pačios? Juk paklausei: "Kas mums darosi, dukrele?"
- Pagalvojau, kad lakstai po miestą ir susitikinėji su keistais žmonėmis. Galbūt aš dėl to kalta...
- Niekas "nekaltas", kad laisvalaikiu mokausi filosofijos. Gali eiti į darbą. Dešimtą valandą mums reikia būti mokykloje. Išdalins pažymių knygeles, paskui pasivaišinsime.
- Ar žinai, kokie bus pažymiai?
- Šiaip ar taip, daugiau penketų nei prieš Kalėdas.

Kai mama išėjo, tuoj suskambo telefonas.
- Sofija Amundsen.
- Čia Albertas.
- O...
- Majoras vakar nepagailėjo parako.
- Nesuprantu, ką turi galvoje.
- Audrą, Sofija.
- Net nežinau, ką manyti.
- Tai svarbiausia tikro filosofo dorybė. Aš beveik didžiuojuosi, kiek daug išmokai per tokį trumpą laiką.
- Aš bijau, kad nieko nėra tikra.
- Tai vadinama egzistencine baime, kuri paprastai tėra perėjimas į aukštesnę pažinimo pakopą.
- Manau, kad man reikia kursų pertraukos.
- Ar tavo sode daug varlių?
Sofija nusijuokė. Albertas kalbėjo toliau:
- Manau, mes turime tęsti. Beje, sveikinu gimtadienio proga. Iki Joninių reikia baigti kursą. Tai - mūsų paskutine viltis.
- Kodėl paskutinė viltis?
- Ar patogiai sėdi? Matai, tam reikia šiek tiek laiko.
- Aš sėdžiu patogiai.
- Atsimeni Dekartą?
- "Mąstau, vadinasi, esu".
- Mūsų metodiniai svarstymai kol kas nedavė jokių rezultatų. Mes net nežinome, ar mąstom. Galbūt pasirodys, kad mes esam mintis, o tai - visai kas kita, nei mąstyti pačiam. Yra pagrindo manyti, kad mus sugalvojo Hildės tėtis, taigi esame savotiška gimtadieninė pramoga majoro dukteriai, gyvenančiai Lilesande. Ar supranti, apie ką kalbu?
- Taip...
- Bet čia esama prieštaravimo. Jei mus sugalvojo, išvis neturime teisės ką nors "manyti". Tokiu atveju visas mudviejų telefoninis pokalbis tėra gryna iliuzija.
- Tuomet mes neturime nė trupinėlio laisvos valios. Viskas, ką kalbame ir darome, yra sumanyta majoro. Vadinasi, galim padėti ragelį.
- Ne, dabar tu per daug supaprastini.
- Paaiškink!
- Ar nori pasakyti, kad žmogus planuoja viską, ką sapnuoja? Gal ir tiesa, kad Hildės tėtis žino viską, ką mes darome. Pabėgti nuo jo visažinystės turbūt taip pat sunku kaip nuo savo šešėlio. Bet - o tuo ir paremtas mano planas - neaišku, ar majoras iš anksto numato, kas vyks toliau. Gali būti, kad jis tai nusprendžia paskutinę akimirką, taigi kurdamas. Įmanoma, kad tokiomis akimirkomis patys galime valdyti savo žodžius ir poelgius. Žinoma, palyginti su majoro užmojais, ši iniciatyva tėra nepaprastai silpnas impulsas. Esam bejėgiai atsispirti išoriniams veiksniams: kalbantiems šunims, propeleriniams lėktuvėliams su sveikinimo juostomis, bananiniams laiškams ir užsakytoms audroms. Bet negalime visai paneigti, jog turime šiek tiek savarankiškumo.
- Kaip tai gali būti įmanoma?
- Suprantama, majoras mūsų mažame pasaulėlyje yra visažinis, bet tai nereiškia, kad jis visagalis. Turime bent stengtis gyventi taip, tarsi jo ne nebūtų.
- Atrodo, supratau.
- Būtų puiku, jei įsigudrintume padaryti ką nors savarankiškai - ko majoras net neįtartų.
- Kaip tai padaryti, jei mūsų nėra?
- Kas sakė, kad mūsų nėra? Svarbu ne tai, ar mes esame, bet kas mes esame. Net jei pasirodytų, jog tesame susiskaldžiusios majoro sąmonės impulsai, mūsų būtis nepranyksta.
- Ir mūsų laisva valia išlieka?
- Aš pasistengsiu kaip nors tai išspręsti, Sofija.
- Bet net ir tai, kad tu stengiesi "tai išspręsti", Hildės tėčiui kuo puikiausiai žinoma.
- Be jokios abejones. Bet jis nežino paties plano. Bandau surasti Archimedo tašką.
- Archimedo tašką?
- Archimedas buvo helenizmo mokslininkas. "Duok man tvirtą atramos tašką,- sakė jis,- ir aš pajudinsiu Žemę". Mums reikia surasti tokį tašką, kad galėtume iškristi iš vidinės majoro visatos.
- Nieko sau sumanymas.
- Bet mes negalėsim pasprukti, kol nebaigėm filosofijos kurso. Kol kas jis mus per daug tvirtai laiko. Matyt, nusprendė, kad aš lydėsiu tave per visus šimtmečius iki mūsų laikų. Bet mums liko tik kelios dienos, kol jis kažkur Artimuosiuose Rytuose sės į lėktuvą. Jei, prieš jam grįžtant į Bjerkelį, neišsivaduosime iš jo kibios fantazijos, mes žuvę.
- Tu mane gąsdini...
- Iš pradžių turiu tau suteikti reikalingiausią informaciją apie prancūzų Šviečiamąjį amžių. Po to reikia trumpai aptarti Kanto filosofiją, kol galėsime priartėt prie Romantizmo. Be to, mudviem labai svarbus Hėgelis. Prašnekę apie jį, neišsiversime nepaminėję aršios Kirkegoro kritikos, nukreiptos prieš Hėgelio filosofiją. Keletą žodžių reikės tarti apie Marksą, Darviną ir Froidą. Jei pabaigoje spėsim pakalbėt apie Sartrą ir egzistencializmą, galėsime įgyvendinti savo planą.
- Kaip vienai savaitei - labai daug.
- Todėl reikia nedelsiant pradėti. Ar gali ateiti dabar?
- Man reikia į mokyklą. Bus nedidelės vaišės, po to išdalins pažymių knygeles.
- Pamiršk vaišes! Jei esame grynoji sąmonė, limonado ir saldumynų skonis tėra iliuzija.
- Bet pažymių knygelė...
- Sofija, tu arba gyveni mažoje kaip dulkelė nuostabios Visatos planetoje, esančioje vienoje iš šimto milijardų galaktikų - arba tesi pora elektromagnetinių impulsų kažkokio majoro sąmonėje. O tu dar kalbi apie "pažymių knygelę"! Turėtum gėdytis.
- Atsiprašau.
- Na, gerai, prieš mudviem susitinkant, gali užeit į mokyklą. Bus blogas pavyzdys Hildei, jei praleisi paskutinę dieną. Ji tikrai eina į mokyklą per savo gimtadienį, nes ji - angelas.
- Tuomet ateisiu iškart po mokyklos.
- Galime susitikti Majoro trobelėje.
- Majoro trobelėje?
Klept!


Hildė pasidėjo aplanką ant kelių. Tėtis privertė ją pajusti sąžinės graužimą, nes praleido paskutinę mokslo metų dieną. Tai nedorėlis!

Ji kurį laiką sėdėjo ir galvojo, kokį planą galėjo sumanyti Albertas. Gal pažiūrėt į paskutinį aplanko puslapį? Ne, būtų negarbinga, geriau paskubės skaityti toliau.

Hildė buvo įsitikinusi, jog iš esmės Albertas teisus. Kad tėtis žino, kas vyksta Sofijai ir Albertui, yra viena. Bet rašydamas jis tikrai nežino visko, kas bus toliau. Galbūt per skubą neapsižiūrės ir ką nors patašys ne taip, kaip norėjo. Štai toks "neapsižiūrėjimas" Sofijai su Albertu ir suteikia tam tikros laisvės.

Hildę vėl apėmė aiškus jausmas, kad Sofija ir Albertas iš tiesų yra. "Net kai jūra rami, nereiškia, kad nieko nevyksta jos gelmėje",- pagalvojo ji.

Bet kodėl ji apie tai pagalvojo?

Tokių minčių, šiaip ar taip, nebūna paviršiuje.



Mokykloje Sofija buvo pasveikinta ir pagerbta, kaip ir pridera gimtadienio proga. Susilaukė ypač daug dėmesio galbūt todėl, kad jau iš pradžių buvo didelis sujudimas dėl pažymių knygelių ir limonado.
Vos tik mokytojas atsisveikino palinkėdamas geros vasaros, Sofija šovė namo. Joruna bandė ją sulaikyti, bet Sofija sušuko, kad turi kai kur suspėti.
Pašto dėžutėje rado du atvirukus iš Libano. Ant abiejų užrašyta "HAPPY BIRTHDAY - 15 YEARS". Tai buvo proginiai atvirukai.
Vienas iš jų skirtas "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen..." Bet kitas - pačiai Sofijai. Ant abiejų buvo antspaudas. "JT batalionas, birželio 15-oji".
Pirmiausia Sofija perskaitė savo atviruką:

Miela Sofija Amundsen! Šiandien ir tave noriu pasveikinti gimtadienio proga. Nuoširdžiausi sveikinimai! Ačiū už viską, ką lig šiol padarei dėl Hildės. Linkėjimų nuo majoro Alberto Knago.

Sofija nežinojo, kaip jai reaguoti į tai, kad Hildės tėtis pagaliau atsiuntė atviruką ir jai. Tai ją savotiškai sujaudino.
Hildės atviruke ji perskaitė:


Miela Hildele! Aš juk nežinau, koks dabar dienos ar paros laikas Litesande. Bet, kaip minėjau, tai nėra labai svarbu. Jei gerai tave pažįstu, per daug nepavėlavau su paskutiniu arba priešpaskutiniu sveikinimu iš čia. Bet neatsikelk pernelyg vėlai! Netrukus Albertas papasakos apie prancūzų Švietimo idėjas. Daugiausia dėmesio bus skiriama septyniems punktams. Šie septyni punktai tokie:
1. Kova su autoritetais
2. Racionalizmas
3. Švietimo idėja
4. Kultūrinis optimizmas
5. Atgal į gamtą
6. Humanizuota krikščionybė
7. Žmogaus teisės

Buvo akivaizdu, kad majoras juos vis dar seka.
Sofija atsirakino duris ir ant virtuvinio stalo paliko pažymių knygelę su visais penketais. Tuomet prasibrovė pro gyvatvorę ir nubėgo mišku.
Jai vėl teko persiirti per ežerėlį. Kai pasiekė kitą krantą, Albertas sėdėjo ant slenksčio. Rankos mostu pakvietė ją sėsti šalia.
Oras buvo gražus, bet nuo ežerėlio kilo drėgnas, vešus dvelksmas. Rodės, tarsi jis dar neatsigavo po audros.
- Eime tiesiai prie reikalo,- tarė Albertas.- Kitas žymus sistemintojas po Hjumo buvo vokietis Kantas. Bet ir Prancūzija XVIII amžiuje turėjo ne vieną garsų mąstytoją. Galima sakyti, kad pirmojoje XVIII amžiaus pusėje filosofijos centras buvo Anglija, XVIII amžiaus viduryje - Prancūzija, o amžiaus pabaigoje - Vokietija.
- Taigi iš vakarų pasislinko į rytus.
- Tikrai taip. Labai trumpai pristatysiu kai kurias mintis, kurios buvo bendros daugeliui Šviečiamojo amžiaus prancūzų filosofų. Čia turimi galvoje tokie garsūs vardai kaip Monteskjė, Volteras, Ruso ir daugelis kitų. Aš apsiribosiu septyniais pagrindiniais punktais.
- Ačiū, jie man iki skausmo pažįstami.
Sofija padavė jam atviruką nuo Sofijos tėvo. Albertas sunkiai atsiduso.
- Be reikalo jis tai padarė... Taigi pirmoji tema - kova su autoritetais. Daugelis prancūzų Švietimo filosofų lankėsi Anglijoje, kuri daugeliu atžvilgių buvo laisvamaniškesnė nei jų tėvynė. Čia juos sužavėjo anglų gamtotyra, ypač Niutonas ir jo universalioji fizika. Prancūzų švietėjus taip pat įkvėpė britų filosofija, visų pirma Lokas ir jo politinė filosofija. Grįžę į Prancūziją, jie paskelbė kovą seniesiems autoritetams. Jų manymu, svarbu nepasitikėti paveldėtomis tiesomis. Individas pats turi rasti atsakymą į visus klausimus. Tam didelės įtakos turėjo Dekarto tradicija.
- Nes jis viską pradėjo nuo pagrindų.
- Būtent. Kova su senaisiais autoritetais taip pat buvo nukreipta prieš Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės valdžią. Šios institucijos XVIII amžiuje buvo daug galingesnės Prancūzijoje nei Anglijoje.
- Tada kilo revoliucija.
- Taip, 1789 metais. Bet naujosios idėjos atsirado anksčiau. Kitas svarbus žodis - racionalizmas.
- Pats Hjumas mirė tik 1776 metais. Tai maždaug dvidešimčia metų vėliau už Monteskjė ir tik dvejais metais anksčiau už Voltero ir Ruso mirtį 1778 metais. Bet visi trys lankėsi Anglijoje ir buvo gerai susipažinę su Loko filosofija. Tikriausiai atsimeni, kad Lokas nebuvo nuoseklus empirikas. Pavyzdžiui, jis manė, kad ir tikėjimas Dievu, ir kai kurios moralinės normos slypi žmogaus prote. Ši mintis taip pat sudaro prancūzų Švietimo filosofijos branduolį.
- Be to, minėjai, kad prancūzai visada buvo kiek didesni racionalistai nei britai.
- Ir šis skirtumas siekia viduramžius. Kai anglai kalba apie "common sense", prancūzai postringauja apie "evidence". Išverstas pažodžiui angliškas posakis reikštų "bendras patyrimas", o prancūziškas - "aiškumas".
- Suprantu.
- Panašiai kaip antikos humanistai - pavyzdžiui, Sokratas ir stoikai, -dauguma Švietimo filosofų tvirtai tikėjo žmogaus protu. Tai buvo taip akivaizdu, kad daugelis prancūzų Švietimą tiesiog vadina "racionalizmu". Naujoji gamtotyra parodė, kaip protingai sutvarkyta gamta. Dabar Švietimo filosofai savo užduotimi laikė sukurti moralės, religijos ir etikos pagrindą, kuris atitiktų nekintamą žmogaus protą. Iš čia ir kilo pati švietimo idėja.
- O tai - trečias punktas.
- Imta kalbėti apie plačiųjų liaudies masių švietimą. Tai buvo geresnės visuomenės sąlyga. Manyta, kad skurdas ir priespauda kyla iš žmonių tamsumo ir prietarų. Todėl daug dėmesio buvo skiriama vaiku ir liaudies auklėjimui. Neatsitiktinai pedagogikos mokslas buvo pagrįstas Šviečiamajame amžiuje.
- Vadinasi, švietimo sistema atsirado viduramžiais, o pedagogika - Šviečiamajame amžiuje.
- Galima sakyti. Paminklas švietimo idėjai ne veltui yra enciklopedija. Turiu galvoje Enciklopediją, kurios 28 tomai buvo išleisti nuo 1751 iki 1772 metų, prisidedant visiems didiesiems švietėjams. Buvo sakoma, kad joje viskas yra: nuo adatų gamybos iki patrankų liedinimo.
- Kitas punktas - kultūrinis optimizmas,
- Kai aš kalbu, gal galėtum padėt atviruką į šalį.
- Atsiprašau.
- Švietėjai manė, kad, įgijusi proto ir žinių, žmonija imsianti daryti didelę pažangą. Tai tebuvo laiko klausimas, kada neprotingumas ir nežinojimas užleis vietą apsišvietusiai žmonijai. Ši mintis dar prieš porą dešimtmečių buvo gyva visoje Vakarų Europoje. Šiandien nebesame tokie tikri, kad pažanga neša vien gėrį. Bet "civilizaciją" ėmė kritikuoti dar prancūzų švietėjai.
- Tai gal tegu jie ir kalba.
- Civilizacijos kritikai paskelbė Šūkį "atgal į gamtą". Tačiau gamtą Švietėjai beveik prilygino protui. Protas žmogui duotas gamtos - priešingai nei Bažnyčia ir civilizacija. Buvo pabrėžiama, kad "primityvios" tautos esti sveikesnės ir laimingesnės už europiečius, nes jos nesančios civilizuotos. Mintį, jog turime grįžti į gamtą, iškėlė Ruso. Gamta yra gera, o žmogus iš prigimties taip pat geras. Blogis slypi visuomenėje. Taip pat Ruso teigė, kad vaikas kiek galima ilgiau turi išsaugoti savo "natūralų" nekaltumą. Galima sakyti, kad mintis apie vaikystės vertę atsirado Šviečiamajame amžiuje. Anksčiau į vaikystę buvo žiūrima kaip į pasiruošimą suaugusiojo gyvenimui. Bet mes juk - žmonės ir pradedame savo gyvenimą Žemėje, būdami vaikai.
- Ir aš taip manau.
- Ir religija turėjo tapti "natūrali".
- Ką tai reiškia?
- Ir religija turi būti pritaikoma "natūraliam" žmogaus protui. Daug kas kovojo už humanistinę krikščionybės sampratą, o tai jau - šeštasis sąrašo punktas. Taip pat buvo daug nuoseklių materialistų, kurie netikėjo Dievą ir pasisakė už ateistine pasaulėžiūrą. Tačiau dauguma Švietimo filosofių manė, kad neišmintinga vaizduotis pasaulį be Dievo. Tam pasaulis per daug gerai sutvarkytas. Tokio požiūrio laikėsi, pavyzdžiui, Niutonas. Taip pat buvo manoma, jog protinga tikėti sielos nemirtingumu. Kaip ir Dekarto filosofijoje, tai tapo daugiau proto nei tikėjimo klausimu.
- Tai mane šiek tiek stebina. Manyčiau, jog tai - tipiškas pavyzdys to, kuo galima tikėti, o ne žinoti.
- Bet tu negyveni XVIII amžiuje. Švietėjų nuomone, krikščionybė turėjo atsikratyti neprotingų dogmų ir teiginių, kurie Bažnyčios istorijoje buvo prikergti prie paprastų Jėzaus tiesų.
- Dabar suprantu.
- Daug buvo ir vadinamojo deizmo šalininkų.
- Paaiškink!
- Deizmu vadinamas požiūris, kad kažkada, labai labai seniai, Dievas sukūrė pasaulį, bet nuo to laiko šiame pasaulyje nebuvo apsireiškęs. Taip Dievas tapo "aukščiausia būtybe", kuri žmonėms apsireiškia tik per gamtą ir jos dėsnius - taigi neapsireiškia "antgamtiškai". Tokį "filosofinį Dievą" sutinkame ir Aristotelio filosofijoje. Jis Dievą laikė Visatos "pirmąja priežastimi", arba "pirmuoju judintoju".
- Liko paskutinis klausimas - žmogaus teisės.
- Bet galbūt - pats svarbiausias. Apskritai galima sakyti, kad prancūzų Švietimo filosofija buvo labiau pritaikoma praktikoje nei anglų filosofija.
- Jie darė iš savo filosofijos išvadas ir jomis vadovavosi?
- Taip, prancūzų švietėjai nepasitenkino teoriniais išvedžiojimais apie žmogaus vietą visuomenėje. Jie aktyviai kovojo už vadinamąsias piliečių "prigimtines teises". Pirmiausia tai pasireiškė kova su cenzūra - taigi ir už spaudos laisvę. Religijos, moralės ir politikos srityje kiekvienam turėjo būti garantuota teisė laisvai mastyti ir reikšti savo nuomonę. Taip pat buvo kovojama su vergvaldyste, už žmogiškesnį elgesį su įstatymų laužytojais.
- Manau, galėčiau beveik su viskuo sutikti.
- Žmogaus teisių neliečiamumo principas galiausiai buvo įteisintas "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje", kurią 1789 metais paskelbė Prancūzijos nacionalinis susirinkimas. Ši žmogaus teisių deklaracija sudarė mūsų, norvegų, 1814 metų Konstitucijos pagrindą.
- Bet daug žmonių tebekovoja dėl šių teisių.
- Deja, taip. Bet Švietėjai siekė apibrėžti tam tikras teises, kurias Privalo turėti visi žmonės vien dėl to, kad yra gimę žmonėmis. Tai ir yra "prigimtinės" teisės. Ligi šiol kalbama apie "prigimtinę teise", kuriai neretai prieštarauja šalies įstatymai. Ir mūsų dienomis pavieniai asmenys arba gyventojų grupės remiasi "prigimtine teise", sukildami prieš beteisiškumą, nelaisvę ir priespaudą.
- O kaip dėl moterų teisių?
- Per 1789 metų revoliuciją buvo paskelbtos teisės, kurios turėjo galioti visiems piliečiams. O "pilietis" paprastai reiškė "vyras". Tačiau Didžioji prancūzų revoliucija buvo moterų judėjimo pradžia.
- Pačiu laiku.
- Dar 1787 metais Švietėjas Kondorsė rašė apie moterų teises. Jis teigė, kad moterys turi tas pačias prigimtines teises kaip vyrai. 1789 metų revoliucijoje moterys labai aktyviai kovoja prieš senąją feodaline visuomenę. Jos, pavyzdžiui, vadovavo demonstracijoms, dėl kuriu karalius buvo priverstas persikelti į Versalio rūmus. Paryžiuje buvo steigiamos įvairios moterų grupės. Be lygių politinių teisių su vyrais, jos reikalavo pakeisti vedybų įstatymus ir pagerinti socialines moterų gyvenimo sąlygas.
- Ar jos gavo šias teises?
- Ne. Kaip ne vieną kartą anksčiau, moterų teisių klausimas buvo iškeltas revoliucijos metu. Bet kai tik buvo įvesta nauja tvarka, visuomenėje vėl įsiviešpatavo vyrai.
- Nieko nuostabaus.
- Viena iš moterų, aktyviausiai kovojusiu už moterų teises Didžiosios prancūzų revoliucijos metu, buvo Olimpa de Gūž. 1791 metais - taigi praėjus dvejiems metams po revoliucijos - ji paskelbė moterų teisių deklaracija. Piliečio teisių deklaracijoje nebuvo nė vieno straipsnio apie moterų prigimtines teises. Olimpą de Gūž reikalavo, kad moterims būtų suteiktos tos pačios teisės kaip ir vyrams.
- Ir kuo tai baigėsi?
- 1793 metais ji buvo giljotinuota. Taip pat buvo uždrausta bet kokia politinė moterų veikla.
- Fu, kaip bjauru!
- Tik XIX amžiuje moterų judėjimas sustiprėjo - ir Prancūzijoje, ir visoje Europoje. Ilgainiui ši kova davė vaisių. Bet, pavyzdžiui, Norvegijoje balsavimo teisę moterys gavo tik 1913 metais. Ir iki šiol daugelyje šalių moterys tebekovoja už lygias teises.
- Mano parama joms garantuota.

Albertas įsmeigė akis į ežerėlį. Netrukus tarė:
- Matyt, tiek ir norėjau papasakoti apie Švietimo filosofija.
- Ką reiškia "matyt"?
- Rodos, nieko nepamiršau.
Sulig tais žodžiais ežerėlis suvilnijo. Jo vidury vanduo nei iš šio, nei iš to sukunkuliavo. Netrukus iš vandens iškilo didelis baisus padaras.
- Jūros pabaisa!- sušuko Sofija.
Tamsusis padaras pasirangė ir vėl nėrė į gelmę, o vanduo liko toks pat ramus kaip anksčiau. Albertas nusisuko.
- Eime į vidų,- tarė jis. Abudu pakilo ir įėjo į trobelę.
Sofija atsistojo priešais Berklio ir Bjerkelio paveikslus. Ji mostelėjo į Bjerkelio paveikslą ir tarė:
- Manau, kad Hildė kažkur čia gyvena.
Tarp paveikslų kabojo siuvinėtas audeklas. Ant jo buvo užrašyta: "LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ".
Sofija pasisuko į Albertą.
- Ar tu jį čia pakabinai?
Jis graudžia mina papurtė galvą.
Tada Sofija pastebėjo, kad ant židinio atbrailos guli vokas. Ten buvo užrašyta: "Hildei ir Sofijai". Sofija iškart suprato, nuo ko laiškas. Tai šis tas nauja: jis ėmė su ja skaitytis.
Sofija atplėšė voką ir garsiai perskaitė:

Mielosios! Sofijos filosofijos mokytojas dar turėtų pabrėžti, kad Švietimo idėjos atsispindi idealuose ir principuose, kuriais vadovaujasi JT. Prieš porą šimtmečių šūkis "Laisvė, lygybė, brolybė" padėjo suvienyti prancūzų buržuaziją. Šiandien tie patys žodžiai turi sujungti visą pasaulį. Kaip niekada anksčiau svarbu, kad žmonija taptų viena didele šeimą. Palikuonys - tai mūsų vaikai ir anūkai. Kokį pasaulį jie paveldės iš mūsų?


Hildės mama šūktelėjo, kad po dešimties minučių prasidės "Derikas" ir kad pica jau kepa. Nuo skaitymo Hildė jautėsi pavargus. Atsikėlė juk šeštą valandą.

Vakare ji nusprendė kartu su mama švęsti savo penkioliktąjį gimtadienį, Bet pirmiausia kai ką turėjo pasižiūrėti enciklopedijoje.

Gūž... ne. De Gūž? Irgi ne. Olimpą de Gūž? Ničnieko! Enciklopedijoje nebuvo nė žodžio apie moterį, kuri nuteista myriop už dalyvavimą politinėje moterų veikloje. Ar ne skandalas?

Tikriausiai tai nebuvo vien tėčio pramanas?

Hildė nubėgo į apačią atsinešti didesnės enciklopedijos.

- Man reikia kai ką pasižiūrėti,- paaiškino ji apstulbusiai mamai.

Ji pasiėmė tomą nuo FOR iki GV ir vėl nubėgo į savo kambarį.

- Gūž... štai!



Gūž (Gouges) Marija Olimpą (1748-1793), pranc. rašytoja. Aktyviai dalyvavo Didžiojoje pranc. revoliucijoje, leido brošiūras socialiniais klausimais, parašė keletą dramų. G. yra viena iš nedaugelio to meto kovotojų už lygias moterų ir vyrų teises. 1791 m. paskelbė "Moterų teisių deklaraciją". 1793 m. už Liudviko XVI gynimą ir Robespjero kritiką giljotinuota. (Lit.: L.Lacour, "Les Origines du feminisme conteporain", 1900)

[Linas]

[HEADING=1]KANTAS[/HEADING]


...žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje...



Buvo jau netoli vidurnakčio, kai į namus paskambino majoras Albertas Knagas, norėdamas pasveikinti Hildę penkioliktojo gimtadienio proga.

Atsiliepė Hildės mamą.

- Tau, Hilde.

- Alio?

- Čia tėtis.

- Ar pakvaišai? Jau beveik dvylika.

- Aš tik norėjau pasveikinti tave gimtadienio proga...

- Visą dieną nieko daugiau ir neveiki.

- ...bet aš norėjau paskambinti į dienos pabaigą.

- Kodėl?

- Ar negavai dovanos?

- O, taip! Labai ačiū!

- Nekankink manęs. Kaip tau ji patiko?

- Dovana nuostabi. Neturėjau kada net pavalgyt.

- Valgyti reikia.

- Bet man taip įdomu.

- Kurioj vietoj pabaigei? Na, sakyk, Hilde.

- Jie įėjo į Majoro trobelę, nes tu juos supykdei su ta jūros pabaisa...

- Šviečiamasis amžius.

- Ir Olimpa de Gūž.

- Vadinasi, aš beveik neklydau.

- Ką reiškia "neklydau"?

- Rodos, teliko vienas gimtadieninis pasveikinimas. Be to, jis turi melodiją.

- Paskaitysiu dar lovoje prieš miegą.

- Ar ką nors supranti?

- Šiandien išmokau daugiau negu... negu kada nors anksčiau. Tiesiog neįtikima, kad nuo to laiko, kai Sofija parėjo namo iš mokyklos ir surado pirmą voką, nepraėjo nė para.

- Keista, kiek kartais nedaug reikia.

- Bet man truputį jos gaila.

- Mamos?

- Ne, žinoma, Sofijos.

- O...

- Ji juk visiškai sutrikusi, vargšelė.

- Bet juk ji tėra... noriu pasakyt...

- Turbūt nori pasakyt, kad tu ją ėmei ir sugalvojai.

- Taip, panašiai.

- Aš manau, kad Sofija ir Albertas yra.

- Pakalbėsim daugiau, kai grįšiu namo.

- Taip.

- Linkiu tau geros dienos.

- Ką tu pasakei?

- Sakau labanaktis.

- Labanaktis.

Kai po pusvalandžio Hildė atsigulė, lauke tebebuvo taip šviesu, kad ji puikiai galėjo matyti sodą ir įlanką. Tokiu metų laiku visai nesutemsta.

Ji įsivaizdavo, kad gyvena paveiksle, kuris kabo ant sienos mažoje miško trobelėje. Ar įmanoma iš šio paveikslo pažvelgti į išore?

Prieš užmigdama ji dar paskaitė iš storojo aplanko.



Laišką nuo Hildės tėčio Sofija vėl padėjo ant židinio atbrailos.
- JT gal ir svarbu,- tarė Albertas,- bet man nepatinka, kad jis kišas į mano pasakojimą.
- Neimk taip į Širdį.
- Nuo šiol aš nebekreipsiu dėmesio į tokius nepaprastus reiškinius kaip jūros pabaisos ir panašiai. Sėskim prie lango. Aš tau papasakosiu apie Kantą.
Sofija pastebėjo, kad ant stalelio tarp dviejų krėslų guli akiniai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad abu akinių stiklai raudoni. Gal tai - labai stiprūs akiniai nuo saulės?
- Tuoj dvi valandos,— tarė ji. — Namo turiu pareiti prieš penkias. Mama tikrai ką nors sugalvojo gimimo dienos proga.
- Turim tris valandas.
- Tai pradedam.
- Imanuelis Kantas gimė 1724 metais Rytų Prūsijos mieste Karaliaučiuje, balniaus šeimoje. Ten išgyveno beveik visą gyvenimą ir mirė sulaukęs aštuoniasdešimties metų. Jis užaugo griežtoje krikščioniškoje aplinkoje. Kanto krikščioniškos pažiūros turėjo didelės įtakos jo filosofijai. Kaip ir Berklis, jis norėjo išsaugoti krikščioniškojo tikėjimo pagrindą.
- Ačiū, apie Berklį aš Jau pakankamai girdėjau.
- Kantas buvo pirmasis iš mūsų minėtų filosofų, profesoriavęs universitete. Jį galėtume pavadinti "filosofijos specialistu".
- Filosofijos specialistu?
- Žodis "filosofas" šiandien vartojamas dviem skirtingom reikšmėm. Visų pirma, filosofas yra žmogus, kuris pats bando rasti atsakymus į filosofijos klausimus. Tačiau filosofu gali būti vadinamas ir filosofijos istorijos žinovas, kuris nebūtinai turi sukūręs savo filosofiją.
- O Kantas buvo toks filosofijos specialistas?
- Ne vien. Jeigu jis būtų buvęs tik gabus profesorius - taigi kitų filosofų minčių žinovas,- neužimtų tokios svarbios vietos filosofijos istorijoje. Bet reikia įsidėmėti, jog Kantas nepaprastai gerai išmanė praeities filosofijos tradiciją. Jis buvo susipažinęs ir su racionalistais, tokiais kaip Dekartas bei Spinoza, ir su empirikais - Loku, Berkliu ir Hjumu.
- Sakiau, kad nebekalbėtum apie Berklį.
- Atsimename, kad, racionalistų nuomone, žmogaus pažinimo pagrindas yra jo sąmonė. Ir žinom, jog, pasak empirikų, visas žinias apie pasaulį duoda pojūčiai. Be to, Hjumas pabrėžė, jog bet kokios išvados, kurias darome iš savo juslinių įspūdžių, turi aiškias ribas.
- Kam iš jų pritarė Kantas?
- Jis manė, kad visi šiek tiek teisūs ir šiek tiek neteisūs. Jiems rūpėjo klausimas, ką mes galime žinoti apie pasaulį. Ši filosofinė sritis bendra visiems filosofams po Dekarto. Buvo nurodomos dvi galimybės: arba pasaulis yra toks, kokį juntame, arba - kokį vaizduojasi mūsų protas.
- O ką sakė Kantas?
- Kantas sakė, kad, pažįstant pasaulį, svarbus vaidmuo tenka ir pojūčiams, ir protui. Bet jis manė, kad racionalistai perdėjo proto reikšmę, o empirikai vienpusiškai pabrėžė juslinio patyrimo svarbą.
- Jei tuoj nepateiksi gero pavyzdžio, visa tai liks tušti žodžiai.
- Pirmiausia Kantas sutinka su Hjumu ir empirikais, kad visos mūsų žinios apie pasaulį kyla iš juslinio patyrimo. Tačiau - čia jis krypsta į racionalistų pusę — ir mūsų prote slypi svarbios prielaidos, nulemiančios tai, kaip mes suvokiame išorinį pasaulį. Taigi žmogaus sąmonėje yra tam tikros sąlygos, nuo kurių priklauso pasaulio suvokimas.
- Ar tai - pavyzdys?
- Geriau atliksim nedidelį pratimėlį. Gal gali nuo stalo atnešti akinius? Gerai. Dabar užsidėk juos!
Sofija užsidėjo ant nosies akinius. Viskas aplinkui paraudonavo, šviesios spalvos virto rausvomis, o tamsios - tamsraudonėmis.
- Ką matai?
- Matau tą patį kaip ir anksčiau, tik dabar viskas raudona.
- Taip yra todėl, kad akiniai riboja tavo tikrovės suvokimą. Viskas, ką matai, yra išorinio pasaulio dalis, bet tai, kaip matai, priklauso nuo akinių stiklų. Juk negali sakyti, kad pasaulis raudonas, nors matai jį tokį.
- Ne, suprantama...
- Jei dabar vaikštinėtum po mišką — arba pro Kapitono posūkį eitum namo - matytum viską, ką matydavai ir anksčiau. Bet dabar viskas butu raudona.
- Taip, kol nenusiimčiau akinių.
- Šitaip, Sofija, ir Kantas manė, kad mūsų prote slypi tam tikros prielaidos, kurios nulemia visus mūsų potyrius.
- Apie kokias prielaidas kalbama?
- Kad ir ką matytume, visų pirma tai suvoksime kaip reiškinius laike ir erdvėje. Laiką ir erdvę Kantas pavadino dviem stebėjimo formomis. Jis pabrėžia, kad šios dvi formos mūsų sąmonėje yra pirmesnės už bet kokį patyrimą. Tai reiškia, kad mes, prieš ką nors patirdami, žinome, kad tai suvoksime kaip reiškinius laike ir erdvėje. Nes nesugebame nusiimti proto "akinių".
- Jis manė, kad suvokti daiktus laike ir erdvėje yra įgimta savybe?
- Taip, iš dalies. Tai, ką mes matome, šiaip priklauso nuo to, kur gyvename: Indijoje ar Grenlandijoje. Tačiau visur pasaulį suvokiame kaip procesus laike ir erdvėje. Tai galime pasakyti iš anksto.
- Bet ar laikas ir erdvė nėra išorinio pasaulio dalis?
- Ne, Kantas pabrėžia, kad laikas ir erdvė priklauso pačiai žmogaus esybei. Laikas ir erdvė visų pirma yra mūsų sąmonės, o ne pasaulio savybės.
- Tai visai kitas požiūris.
- Taigi žmogaus sąmonė nėra pasyvi "lenta", kuri tik priima juslinius įspūdžius iš išorės. Ji yra aktyviai kuriantis vienetas. Sąmonė pati daro poveikį pasaulio suvokimui. Galima būtų palyginti su tuo, kas vyksta pilant vandenį į stiklinį ąsotį. Vanduo įgyja ąsočio formą. Taip ir jusliniai įspūdžiai paklūsta mūsų "stebėjimo formoms".
- Manau, suprantu.
- Kantas tvirtino, kad ne tik sąmonė taikosi prie daiktų. Daiktai taip pat taikosi prie sąmonės. Pats Kantas tai pavadino Koperniko lūžiu. Tai reiškia, kad, palyginti su senuoju mastymu, šis požiūris į žmogaus pažinimą buvo toks pat naujas ir radikalus kaip Koperniko tvirtinimas, kad Žemė sukasi aplink Saule, o ne priešingai.
- Dabar suprantu, kodėl jis sakė, kad ir racionalistai, ir empirikai šiek tiek buvo teisūs. Racionalistai tarsi pamiršo patyrimo reikšmę, o empirikai nenorėjo matyti, kaip mūsų protas nulemia pasaulio suvokimą.
- Ir priežastingumo dėsnis — kurio, Hjumo nuomone, žmogus negali patirti - anot Kanto, yra žmogaus proto dalis.
- Paaiškink plačiau!
- Pameni, Hjumas tvirtino, jog tik dėl įpročio visuose gamtos reiškiniuose įžvelgiame būtiną priežastingumo ryšį. Pasak Hjumo, mes negalime justi, kad juodasis biliardo rutuliukas yra priežastis to, kad baltasis rutuliukas ima riedėti. Todėl ir negalime įrodyti, kad juodasis rutuliukas visada išjudins baltąjį.
- Aš atsimenu.
- Tai, ko, Hjumo manymu, mes negalime įrodyti, Kantas laiko žmogaus proto savybe. Priežastingumo dėsnio galiojimas absoliutus, nes viską, kas vyksta, žmogaus protas suvokia kaip priežasties ir pasekmės ryšį.
- O aš manyčiau, kad priežastingumo dėsnis slypi pačioje gamtoje, ne žmonėse.
- Kantas sako, kad šis dėsnis yra mumyse. Jis pritaria Hjumui, kad mes negalime tikrai žinoti, koks pasaulis yra savaime. Mums tik žinoma, koks pasaulis yra "man" - arba visiems žmonėms. Kanto nurodytas skirtumas tarp "das Ding an sich" ir "das Ding fur mich", yra svarbiausias jo indėlis į filosofiją.
- Nelabai įkandu vokiečių kalbą.
- Kantas nužymėjo svarbią skirtį tarp "daikto savaime" ir "reiškinio". Kaip daiktai atrodo "savaime", mes negalime gauti tikrų žinių. Galim tik sužinoti, kaip daiktai mums "reiškiasi". Tačiau be jokio patyrimo galime pasakyti, kaip daiktus suvokia žmogaus protas.
- Ar tikrai galime?
- Rytą, prieš išeidama iš namų, tu nežinai, ką tą dieną pamatysi ar patirsi. Tačiau aišku, jog tai, ką pamatysi ir patirsi, suvoksi kaip įvykius laike ir erdvėje. Be to, gali būti tikra, kad priežastingumo dėsnis galioja tik todėl, kad jis yra tavo sąmonės dalis.
- Bet mes galėjome būti sukurti kitaip?
- Taip, mes galėjome turėti kitokias jusles. Tuomet kitaip jaustume laiką ir erdvę. Galėtume būti sukurti taip, kad mums išvis nerūpėtų reiškinių, priežastys.
- Ar turi pavyzdžių?
- Įsivaizduok, kad kambaryje ant grindų guli katė. Tada įsivaizduok, kad į kambarį įridenamas kamuolys. Ką daro katė?
- Esu tai išbandžiusi daug kartų. Katė bėga paskui kamuolį.
- Gerai. Dabar įsivaizduok, kad kambaryje sėdi tu. Ar pamačiusi netikėtai atriedantį kamuolį tu taip pat pultum paskui jį bėgti?
- Visų pirma aš atsisukčiau ir pažiūrėčiau, iš kur atriedėjo kamuolys.
- Taip, kadangi esi žmogus, būtinai ieškosi kiekvieno įvykio priežasties. Taigi priežastingumo dėsnis yra tavo esybės dalis.
- Ar tikrai?
- Hjumas teigė, kad gamtos dėsnių negalime nei pajusti, nei įrodyti. Kantui ta mintis nedavė ramybės. Bet jis tvirtino galįs įrodyti absoliutų gamtos dėsnių galiojimą, parodydamas, jog iš tiesų kalbame apie pažinimo dėsnius.
- Ar mažas vaikas taip pat atsisuktų ir pažiūrėtų, kas parideno kamuolį?
- Tikriausiai ne. Bet Kantas sako, kad vaiko protas ne visai išsivystęs, kol jo jutimai negauna darbo. O kalbėti apie tuščią protą nėra prasmės.
- Ne, tai turėtų būti keistas protas.
- Dabar galime kai ką apibendrinti. Pasak Kanto, tai, kaip žmogus suvokia pasaulį, priklauso nuo dvejopų sąlygų. Vienos jų yra išorinės sąlygos, apie kurias nieko nežinome, kol jų nepajuntame. Tai galime pavadinti pažinimo medžiaga. Kita rūšis yra vidinės žmogaus sąlygos - pavyzdžiui, tai, kad viską, suvokiame kaip įvykius laike ir erdvėje ir kaip procesus, kurie vyksta pagal neišvengiamą priežastingumo dėsnį. Tai vadinama pažinimo forma.

Albertas ir Sofija kurį laiką sėdėjo žiūrėdami pro langą. Staiga Sofija išvydo mažą mergaitę, kuri pasirodė tarp medžių kitoje ežero pusėje.
- Pažvelk!- tarė Sofija.- Kas ten?
- Tikrai nežinau.
Mergaitė buvo matyti vos keletą sekundžių, po to išnyko. Sofija pastebėjo, kad ant galvos ji dėvėjo kažką raudona.
- Nenukrypkim nuo temos.
- Tai pasakok toliau.
- Kantas sakė, jog tam, ką žmogus gali pažinti protu, yra aiškios ribos. Galima būtų sakyti, kad tokias ribas nužymi proto "akiniai".
- Kaip tai?
- Pameni, filosofai iki Kanto nagrinėjo "didžiuosius" filosofijos klausimus - pavyzdžiui, ar žmogus turi nemirtingą sielą, ar yra Dievai ar gamta susideda iš amžinų dalelių, arba: ar Visata baigtinė, ar beribė?
- Taip, pamenu.
- Kantas teigė, kad šiais klausimais žmogus negali gauti tikrų žinių. Tai nereiškia, kad jis atmetė panašias problemas. Priešingai. Jei Kantas jas būtų atmetęs, vargu ar galima jį būtų vadinti tikru filosofu.
- Tai ką jis padarė?
- Taip, dabar reikės šiek tiek kantrybės. Kantas mano, kad, spręsdamas tokius neaprėpiamus klausimus, protas peržengia žmogaus pažinimo ribas. Tačiau nenumaldomas troškimas kelti šiuos klausimus slypi žmogaus prigimtyje — arba žmogaus prote. Bet, pavyzdžiui, užduodami klausimą, ar Visata yra beribė, mes klausiame apie visumą, patys būdami tik jos mažytė dalelė. Todėl šios visumos niekada negalėsime pažinti iki galo.
- Kodėl ne?
- Kai tu užsidėjai raudonuosius akinius, mes jau žinojome, jog, Kanto nuomone, mūsų žinias apie pasaulį nulemia du dalykai.
- Juslinis patyrimas ir protas.
- Taip, medžiagą pažinimui gauname per pojūčius, bet ši medžiaga taip pat prisitaiko prie proto savybių. Viena iš jų — klausti įvykio priežasties.
- Pavyzdžiui, kodėl kamuolys rieda per kambarį.
- Sakykim. Bet kai norime sužinoti, kaip atsirado pasaulis,- taigi nagrinėjame galimus atsakymus,— protas dirba tuščiąją eiga. Tuomet jis neturi jokios juslinės medžiagos, kurią galėtų "apdoroti", neturi patyrimo, į kurį galėtų atsiremti. Nes niekada nesame patyrę visos milžiniškos tikrovės, kurios maža dalelė esame patys.
- Mes tarsi esam per kambarį riedančio kamuolio dalis. O tuomet negalime žinoti, kaip jis čia atsirado.
- Tačiau žmogaus protas visada turės savybę klausti, kaip kamuolys atsirado. Todėl mes klausiame ir klausiame, iš paskutiniųjų stengdamiesi rasti atsakymus į didžiuosius klausimus. Tačiau negauname jokios tvirtos medžiagos, už kurios galėtume nusitverti, negauname ir jokio tikro atsakymo, nes protas dirba tuščiąją eiga.
- Ačiū, šis jausmas man gerai pažįstamas.
- Kantas pabrėžė, jog, kalbant apie tokius plačius klausimus, kurie apima visą tikrove, dvi priešingos nuomonės visada bus vienodai įtikimo ir vienodai neįtikimos, priklausomai nuo to, ką mums pasakys protas.
- Prašom pavyzdžių.
- Lygiai taip pat prasminga teigti, kad pasaulis privalo turėti pradžią laike, kaip ir sakyti, kad jis neturi jokios pradžios. Tačiau abi galimybės vienodai neįsivaizduojamos protui. Mes galime tvirtinti, kad pasaulis amžinas, bet ar gali kas nors egzistuoti amžinai, neturėdamas jokios pradžios? Tada esam priversti laikytis priešingo požiūrio. Sakome, kad pasaulis kažkada turėjo atsirasti - o tuomet jis juk turėjo atsirasti iš nieko, jei nenorėsime kalbėti vien apie vienos būsenos perėjimą į kitą. Bet ar gali kas nors atsirasti iš nieko, Sofija?
- Ne, abi galimybės yra taip pat nesuvokiamos. Tačiau viena iš jų turi būti teisinga, o kita — klaidinga.
- Pameni, Demokritas ir materialistai teigė, kad gamta susideda iš mažiausių dalelių, iš kurių sudaryti visi daiktai? Kiti, pavyzdžiui, Dekartas, sakė, kad tįsiąją tikrovę visada galima padalinti į vis mažesnes daleles. Bet kas iš jų buvo teisus?
- Ir vieni, ir kiti... niekas.
- Taip pat daugelis filosofų, kaip vieną svarbiausių žmogaus savybių, nurodė laisvę. Tačiau sutikome filosofų, pavyzdžiui, stoikus ir Spinozą, kurie teigė, kad viskas vyksta pagal neišvengiamus gamtos dėsnius. Kantas manė, kad ir šiuo klausimu žmogaus protas negali nieko tikra nuspręsti.
- Abi nuomonės yra vienodai protingos ir vienodai neprotingos.
- Taip pat neišvengiamai patenkame į aklavietę, protu bandydami įrodyti Dievo buvimą. Racionalistai, pavyzdžiui, Dekartas, bandė įrodyti, kad Dievas yra vien todėl, kad turime tobulos būtybės idėją. Kiti, pavyzdžiui, Aristotelis ir Tomas Akvinietis, priėjo išvadai kad Dievas turi būti, nes viskas privalo turėti pirminę priežastį.
- Ką apie tai sakė Kantas?
- Jis atmetė abu šiuos Dievo buvimo įrodymus. Nei protas, nei patyrimas neturi jokio tikro pagrindo, kad galima būtų tvirtinti, jog Dievas yra. Tai protui yra tiek pat įtikima, kiek ir neįtikima.
- Bet prieš tai minėjai, jog Kantas norėjo išsaugoti krikščionybės pagrindą.
- Taip, jis sukuria naują religinę dimensiją. Ten, kur nebesiekia patyrimas ir protas, atsiranda tuštuma, kurią gali užpildyti tikėjimas.
- Ir taip jis išgelbėjo krikščionybę?
- Panašiai. Taip pat verta įsidėmėti, jog Kantas buvo protestantas. Nuo pat reformacijos laikų protestantizmui būdinga tai, kad jis paremtas tikėjimu. Katalikų bažnyčia nuo ankstyvųjų viduramžių buvo labiau linkusi manyti, jog tikėjimą gali paremti protas.
- Suprantu.
- Bet Kantas nesustojo ties mintimi, jog šie kraštutiniai klausimai gali būti perleidžiami žmogaus tikėjimui. Jis manė, kad žmogaus moralei yra beveik būtina prielaida, jog žmogus turi nemirtingą sielą, kad yra Dievas ir kad žmogus turi laisvą valią.
- Beveik kaip Dekartas. Iš pradžių jis labai skeptiškai vertino tai, ką mes galime suprasti. O paskui pro galines duris slapčia įleidžia Dievą ir dar kai ką.
- Tačiau, priešingai nei Dekartas, Kantas pabrėžia, jog, tai darydamas, vadovaujasi ne protu, bet tikėjimu. Tikėjimą nemirtinga siela, tuo, kad yra Dievas ir kad žmogus turi laisvą valią, jis vadino praktiniais postulatais.
- Ką tai reiškia?
- Ką nors "postuluoti"— teigti, ko negalima įrodyti. Praktiniu postulatu Kantas laiko tai, kas turi būti teigiama dėl praktinių sumetimų, taigi dėl žmogaus moralės. Jis sakė, kad morališkai būtina teigti Dievo buvimą.

Staiga kažkas pabeldė į duris. Sofija iškart pašoko, bet kai Albertas net nesujudėjo, ji pasakė:
- Ar neatidarom?
Albertas patraukė pečiais, bet galiausiai atsistojo. Atidarę duris, jie išvydo mažą mergaitę balta vasarine suknele ir raudona kepuraite ant galvos. Tai buvo ta pati mergaitė, matyta kitoje ežero pusėje. Ant rankos buvo pasikabinusi pintinėlę su maistu.
- Sveika,- tarė Sofija.- Kas tu esi?
- Ar nematai, kad Raudonkepuraitė?
Sofija pažvelgė į Albertą, o šis linktelėjo.
- Tu gerai išgirdai.
- Aš ieškau senelės namų,- pasakė mergaitė.- Ji sena ir ligota, tad noriu nunešt jai bandelių.
- Ne čia pataikei,- atšovė Albertas.- Taigi eik sau!
Tai tardamas jis mostelėjo ranka, lyg norėdamas nubaidyti musę.
- Bet aš turiu perduoti laišką,— paaiškino mergaite raudona kepuraite. Ji išsitraukė nedidelį voką ir padavė Sofijai. Ir iškeliavo.
- Saugokis vilko!— sušuko Sofija pavymui.
Albertas pasisuko eiti atgal į vidų. Sofija nusekė iš paskos ir atsisėdo į savo vietą.
- Tik pamanyk, Raudonkepuraitė,— tarė Sofija.
- Bet nebuvo jokios prasmės ją įspėti. Ji vis tiek eina į senelės namus, ten ją suės vilkas. Ji niekada nepasimoko, tai kartojasi per amžius.
- Bet aš niekada negirdėjau, kad, eidama pas senelę, ji pasibelstų kitur.
- Smulkmena, Sofija.
Tik dabar Sofija pažiūrėjo į laišką, kurį buvo gavusi. Ant voko buvo užrašyta "Hildei". Ji atplėšė voką ir garsiai perskaitė:

Miela Hilde! Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume. Linkėjimų nuo Tėčio.

Albertas linktelėjo.
- Teisybė. Manau, jog panašiai būtu galėjęs pasakyti Kantas. Mes negalime tikėtis, kad suprasime, kas esame. Galbūt mes iki galo galime suprasti gėlę ar vabzdį, bet niekada nesuprasim savęs. Dar mažesnė viltis, kad galime suprasti Visatą.
Keistąjį sakinį Sofija turėjo perskaityti dar kartą ir dar kartą, bet Albertas kalbėjo toliau:
- Juk sutarėm nekreipti dėmesio į jūros pabaisas ir panašius dalykus, Šiandien dar papasakosiu apie Kanto etiką.
- Tai paskubėk, man tuoj reiks namo.
- Hjumo skeptiškas požiūris į tai, ką mums pasako protas ir juslės, paskatino Kantą permąstyti daugelį svarbiausių gyvenimo klausimų. Tarp šių buvo ir moralės klausimas.
- Jis juk sakė, kad neįmanoma įrodyti, kas yra teisinga, kas ne. Logiškai to pagrįsti negalime.
- Pasak Hjumo, skirtumą tarp to, kas teisinga ir kas - ne, nulemia ne mūsų protas ir ne patyrimas, bet jausmai. Toks pagrindimas Kantui pasirodė nepakankamas.
- Taip, aš jį puikiai suprantu.
- Iš pat pradžių Kantas buvo tvirtai įsitikinęs, kad skirtumas tarp to, kas gerai ir blogai, yra realus. Jis pritarė racionalistams, kurie teigė, kad žmogaus protas sugeba skirti gėrį nuo blogio. Visi žmonės žino, kas yra gerai ir blogai, bet tai žinome ne vien todėl, kad išmokome, bet todėl, kad tai slypi mūsų sąmonėje. Pasak Kanto, visi žmonės turi "praktinį protą", tai yra, proto sugebėjimą, kuris bet kada leidžia spręsti, kas dorovės srityje yra gerai, o kas - blogai.
- Vadinasi, tai įgimta?
- Sugebėjimas skirti gėrį nuo blogio yra įgimtas kaip ir visos kitos proto savybės. Kadangi visi žmonės turi tas pačias sąmonės formas - pavyzdžiui, visur bandome įžvelgti priežastingumo ryšį,- visiems galioja tas pats visuotinis moralės dėsnis. Jis yra taip pat absoliučiai galiojantis kaip ir fiziniai gamtos dėsniai. Ir toks pat svarbus mūsų moraliniam gyvenimui, kaip mūsų proto gyvenimui svarbu, kad viskas turėtų priežastį arba kad 7 + 5 = 12.
- O ką sako tas moralės dėsnis?
- Kadangi šis dėsnis pirmesnis už bet kokį patyrimą, jis yra "formalus". Tai reiškia, kad nesusijęs su tam tikromis moralinėmis pasirinkimo galimybėmis. Jis juk galioja kiekvienam žmogui, bet kokioje visuomenėje ir bet kokiu laiku. Jame nenurodoma, kad, patekės į tokią ir tokią situaciją, privalai elgtis taip ir taip. Dėsnis sako, kaip privalai elgtis visose situacijose.
- Bet kokia prasmė turėti vidinį "moralės dėsnį", jei jis nepasako, kaip elgtis tam tikrais atvejais?
- Moralės dėsnį Kantas apibrėžia kaip kategorinį imperatyvą. Tuo jis pasako, kad morales dėsnis yra "kategorinis", tai reiškia, skirtas visiems atvejams. Be to, jis yra "imperatyvas", taigi "liepiamasis", arba neišvengiamas.
- Šit kaip...
- Tačiau kategorinį imperatyvą Kantas apibrėžia įvairiai. Visų pirma jis sako: "Elkis taip, kad visuomet norėtum, kad tavo elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu".
- Vadinasi, kai ką nors darau, turiu įsitikinti, ar noriu, kad kiti darytų tą patį, patekę į panašią situacija.
- Tikrai taip. Tik tada veiksi pagal vidinį moralės dėsnį. Moralės dėsnį Kantas apibrėžia ir kitaip: "Elkis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas".
- Vadinasi, negalime "pasinaudoti" kitu žmogumi tiktam, kad patys turėtume naudos.
- Ne, nes kiekvienas žmogus yra sau tikslas. Tai pasakytina ne vien apie kitus žmones, bet ir apie save patį. Tu irgi neturi teisės naudoti savęs tik kaip priemonės tikslui pasiekti.
- Tai šiek tiek primena "auksinę taisykle": nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų.
- Taip, ir ši taisyklė yra formali gairė, kuri iš esmės apima visas etinio pasirinkimo galimybes. Galima sakyti, kad ir "auksinė taisyklė" išreiškia tai, ką Kantas pavadino moralės dėsniu.
- Bet tai juk tėra teiginiai. Hjumas, matyt, buvo teisus sakydamas, kad protu negalime įrodyti, kas yra teisinga, o kas ne.
- Pasak Kanto, moralės dėsnis nėra toks pat absoliutus ir visuotinis kaip, pavyzdžiui, priežastingumo dėsnis. Šio irgi negalima įrodyti protu, bet jis vis tiek yra absoliučiai neišvengiamas. Joks žmogus nenorės to paneigti.
- Man ima rodytis, kad mes kalbame apie sąžinę. Nes visi žmonės turbūt turi sąžine.
- Taip, aprašydamas moralės dėsnį, Kantas aprašo žmogaus sąžinę. Mes negalime įrodyti to, ką sako sąžinė, bet mes tai žinome.
- Galbūt aš kartais esu maloni ir gera žmonėms tik todėl, kad man tai naudinga. Pavyzdžiui, taip galima įgyti populiarumo.
- Bet jeigu rodai kitiems dėmesį tik tam, kad įgytum populiarumo elgiesi ne iš pagarbos moralės dėsniui. Galbūt tu elgiesi pagal moralei dėsnį — tai irgi daug — bet tam, kad tavo elgesys galėtų būti pavadintas dorovingu, jis turi būti savęs pergalėjimo išdava. Tik tada, kai ką nors darai, nes pareiga liepia paklusti moralės dėsniui, galima kalbėti apie dorovingą elgesį. Todėl Kanto etika dar vadinama pareigos etika.
- Pareiga gali man liepti rinkti pinigus badaujantiems vaikams.
- Taip, ir čia svarbu, kad tai darytum iš įsitikinimo, jog tai teisinga. Net jei tavo surinkti pinigai pasimetė kelyje arba jų neužteko tiems žmonėms pamaitinti, tu elgeisi pagal moralės dėsnį. Tavo elgesys buvo paremtas teisinga nuostata, o ši, pasak Kanto, ir nulemia tai, ar veiksmą galime pavadinti dorovingu. Svarbu ne veiksmo pasekmė. Todėl Kanto etika dar vadinama nuostatos etika.
- Kodėl jam buvo taip svarbu žinoti, kada elgiamės iš pagarbos moralės dėsniui? Ar ne svarbiausia, kad tai, ką darome, būtų daroma žmonių labui?
- Taip, tikriausiai Kantas su tavim sutiktų. Bet tik žinodami, kad taip elgiamės iš pagarbos moralės dėsniui, elgiamės laisvai.
- Tik paklusdami dėsniui elgiamės laisvai? Man atrodo, tai šiek tiek keista?
- Kantas taip nemanė. Galbūt atsimeni, kad jis turėjo "teigti", arba "postuluoti", kad žmogus turi laisvą valią. Tai svarbu, nes Kantas juk taip pat manė, kad viskas vyksta pagal priežastingumo dėsnį. Kaip tada mes galime turėti laisvą valią?
- Ne, neklausk manęs.
- Kantas padalija žmogų į dvi dalis ir tuo primena Dekartą, kuris teigė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, nes turi kūną ir protą. Anot Kanto, kaip juntančios būtybės, mes esame visiškai priklausomi nuo neišvengiamų priežastingumo dėsnių. Mes juk nenusprendžiame, ką justi. Pojūčiai yra neišvengiami ir mus veikia, norim mes to, ar ne. Bet žmogus nėra vien jaučianti būtybė. Mes taip pat esame mąstančios būtybės.
- Paaiškink plačiau!
- Kaip juntančios būtybės, mes priklausome gamtos tvarkai. Todėl turime paklusti ir priežastingumo dėsniui. Šiuo požiūriu neturime ir laisvos valios. Tačiau kaip mąstančios būtybės mes taip pat esame tai, ką Kantas pavadino "das Ding an sich" - taigi pasaulis sau, nepriklausomas nuo mūsų pojūčių. Tik vadovaudamiesi savo "praktiniu protu", dėl kurio mums prieinamas moralinis pasirinkimas, mes turime laisvą valią. Paklusdami moralės dėsniui, mes patys jį susikuriame ir juo vadovaujamės.
- Iš dalies taip ir yra. Juk tai aš — arba kažkas manyje — sako, kad neturiu būti bjauri kitiems.
- Kai pasirenki nebūti bjauri,- nors tai gali prieštarauti tavo interesams,- elgiesi laisvai.
- Šiaip ar taip, nesame labai laisvi ir savarankiški vadovaudamiesi vien aistromis.
- Priklausomam pasidaryt lengva. Gali tapti net egoizmo vergu. Reikia būtent savarankiškumo - ir laisvės - kad galėtum pakilti virš savo aistrų ir ydų.
- O kaip gyvuliai? Jie juk vadovaujasi tik savo aistromis ir poreikiais. Jie neturi jokios laisvės vadovautis moralės dėsniu?
- Ne, ši laisvė ir daro mus žmonėmis.
- Dabar supratau.
- Baigiant galima pridurti, jog Kantui pavyko parodyti kelią iš aklavietės, kurioje atsidūrė racionalistų ir empirikų ginčas. Todėl Kantas užbaigia ištisą filosofijos istorijos epochą. Jis mirė 1804 metais - prasidėjus epochai, kurią vadiname Romantizmu. Ant jo kapo Karaliaučiuje užrašyta viena iš jo garsiausių citatų: "Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos - žvaigždėtas dangus virš manės ir moralės dėsnis manyje". Toliau sakoma: "Tai man įrodo, kad yra Dievas virš manęs ir Dievas manyje".

Albertas atsilošė krėsle.
- Tam kartui viskas,- tarė jis.- Manau, kad pasakėme viską, kas svarbiausia apie Kantą.
- Be to, jau penkiolika po keturių.
- Bet yra dar kai kas. Būk gera, palauk minutę.
- Aš niekada neišeinu iš pamokos, kol mokytojas nepasako, kad ji pasibaigė.
- Ar sakiau, kad, Kanto nuomone, mes neturime laisvės, jei gyvename tik kaip juntančios būtybės?
- Taip, panašiai.
- Tačiau, vadovaudamiesi universaliuoju protu, esame laisvi ir savarankiški. Ar ir tai sakiau?
- Taip, kam kartoji?
Albertas pasilenkė prie Sofijos, pažvelgė jai giliai į akis ir sušnibždėjo,
- Netikėk viskuo, ką matai, Sofija.
- Ką tu turi galvoje?
- Tik nusisuk, vaikeli.
- Dabar nieko nesuprantu.
- Paprastai sakoma: "Nepatikėsiu, kol nepamatysiu". Bet netikėk ir tada.
- Kažką panašaus jau esi sakęs.
- Taip, apie Parmenidą.
- Bet aš dar nesupratau, ką nori pasakyti.
- Po galais, štai sėdim lauke ant slenksčio ir kalbamės. O ežere nei iš šio, nei iš to ima rangytis kažkokia pabaisa.
- Argi ne keista?
- Visai ne. Paskui į duris pabeldžia Raudonkepuraitė. "Ai ieškau senelės namų". Nemalonu, Sofija. Bet viskas tėra majoro pramanai. Tai tas pats kaip bananiniai laiškai ir padūkusios audros.
- Tu taip manai...
- Bet aš sakiau, kad turiu planą. Kol vadovausimės savo protu, jam nepavyks mūsų apdumti. Tuomet mes tarsi laisvi. Nes jis gali mus priversti "justi" ir viena, ir kita, bet niekas manęs nestebina. Net jei dangų užtemdys skraidantys drambliai, aš daugių daugiausia nusišypsosiu. Bet septyni plius penki yra dvylika. Tai faktas, kuris pergyvens visus panašius komiksų triukus. Filosofija yra pasakos priešingybė.
Sofija pažiūrėjo j jį nustebusi.
- Dabar gali eiti,- pagaliau tarė Albertas.- Pakviesiu tave į susitikimą, skirtą Romantizmui. Tada sužinosime apie Hėgelį ir Kirkegorą. Bet liko tik savaitė, kol majoras nusileis Kjeviko aerouoste. Iki to laiko turime išsivaduoti iš jo klampios fantazijos. Tam kartui viskas, Sofija. Bet žinok, kad rengiu nuostabų planą.
- Tai aš ir eisiu.
- Palauk - pamiršome galbūt svarbiausią dalyką.
- Ką?
- Gimtadienio dainelę. Šiandien Hildei suėjo penkiolika metų.
- Man irgi.
- Taip, tau irgi. Taigi pradedam.
Jiedu atsistojo ir uždainavo:
- Happy birthday to you! Happy birthday to you! Happy birthday to Hildė! Happy birthday to you!

Buvo puse penkių. Sofija nubėgo prie ežero ir nusiyrė į kitą puse. Valtį ištraukė į meldyną ir pasileido tekina per mišką.
Išėjusi į taką, tarp medžių kamienų staiga išvydo kažką krutant. Sofija prisiminė Raudonkepuraitę, kuri viena skubėjo per mišką pas savo senelę, tačiau būtybė tarp medžių buvo kur kas mažesnė.
Sofija žengė artyn. Būtybė buvo ne didesnė už lėle, rudos spalvos, bet taip pat vilkėjo raudoną megztuką.
Sofija sustojo kaip įbesta supratusi, jog tai - žaislinis meškiukas.
Kad miške kas nors pametė meškiuką, savaime nėra nieko nepaprasta. Bet šis buvo gyvut gyvutėlis ir dar - kažkuo labai užsiėmęs.
- Sveikas!— tarė Sofija.
Meškiukas atsisuko.
- Aš esu Mikė Pūkuotukas,— tarė jis.— Deja, pasiklydau miške, nors šiaip diena būtų visai nebloga. O tavęs tikrai nesu anksčiau matęs.
- Galbūt ir nesu čia buvusi,- tarė Sofija.- Sakykim, kad tu tebesi namie, Šimtamylėje girioje.
- Ne, šis uždavinys man per sunkus. Nepamiršk, kad aš tesu menko protelio meškiukas.
- Aš esu apie tave girdėjusi.
- Tada tikriausiai esi Alisa. Kartą Kristoferis Robinas pasakojo apie tave, nuo tada mes, matyt, ir pažįstami. Tu tiek trūktelėjai iš vieno buteliuko, kad ėmei ir susitraukei. Bet tada atsigėrei iš kito ir vėl užaugai. Ir išvis reikia labai žiūrėti, ką dedi į burną. Aš pats kartą tiek priputau, kad įstrigau Triušio urvelyje.
- Aš ne Alisa.
- Koks skirtumas, kas mes esame. Svarbiausia, kad mes esame. Pelėda taip sako, o ji labai išmintinga. "Septyni plius penki yra dvylika",- pasakė ji vieną paprastą saulėtą dieną. Mudu su Nulėpausiu labai sumišome, nes skaičius sunku suskaičiuoti. Daug lengviau nuspėti orą.
- Mano vardas Sofija.
- Buvo labai malonu susipažinti, Sofija. Turbūt minėjau, kad esi nematyta šiose vietose. Bet dabar mažasis meškiukas turi eiti, nes reikia rast kelią pas Paršelį. Mes pakviesti į didelį pokylį sode pas Jonuką ir jo draugus.
Jis pamojavo letenėle. Tik dabar Sofija pastebėjo, kad kitoje jis laiko Popieriaus lapelį.
- Ką ten turi?- paklausė.
Mikė Pūkuotukas ištiesė lapelį it tarė:
- Dėl jo aš ir pasiklydau.
- Bet juk tai tik popieriaus lapas.
- Ne, tai nėra "tik popieriaus lapas". Tai laiškas Hildei iš veidrodžio.
- O, tada aš galiu jį paimti.
- Bet tu nesi mergaitė iš veidrodžio?
- Ne, bet...
- Laišką visada reikia perduot asmeniškai. Kristoferis Robinas dar vakar mane to mokė.
- Bet aš pažįstu Hildę.
- Nesvarbu. Nors ir labai gerai žmogų pažįsti, nevalia skaityti jo laiškų.
- Bet aš galiu perduoti Hildei.
- Tai visai kas kita. Prašom, Sofija. Atsikračius laiško, galbūt bus lengviau rast kelią pas Paršelį. O tam, kad rastum Hildę iš veidrodžio, pirmiausia reikia turėti didelį veidrodį. Bet šiose vietose tai nėra taip paprasta.
Meškiukas atidavė laišką Sofijai ir mažomis kojelėmis greit nuturseno per mišką. Kai jis išnyko, Sofija išlankstė laišką ir perskaitė:

Miela Hilde! Tikra gėda, kad Albertas nepapasakojo Sofijai, jog Kantas iškėlė mintį sukurti "tautų sąjungą". Veikale "Į amžinąją taiką", pasirodžiusiame 1795 metais, jis rašė, kad visos šalys turi susijungti į tautų sąjungą, kuri užtikrintų taikų valstybių sambūvį. Praėjus maždaug 125 metams, po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų sąjungą pakeitė JT. Galima sakyti, jog Kantas buvo JT idėjos krikštatėvis. Kantas pabrėžė, kad žmogaus praktinis protas įpareigoja valstybes atsisakyti "natūralios būsenos", pasireiškiančios naujais karais, ir sukurti tarptautinę teisėtvarką, kuri užkirstų kelią karui. Nors kelias į tautų sąjungą gali būti ilgas, mūsų pareiga siekti visuotinės ir ilgalaikės taikos. Kantas tokios sąjungos sukūrimą laikė tolimu tikslu, galima netgi sakyti, jog tai buvo galutinis filosofijos tikslas. Aš šiuo metu esu Libane. Linkėjimų nuo Tėčio.

Sofija įsikišo lapelį į kišenę ir keliavo toliau. Albertas ją įspėjo apie panašius susitikimus miške. Bet ji juk negalėjo leisti, kad mažasis meškiukas klaidžiotų nežinia kiek, ieškodamas Hildės iš veidrodžio.

[Linas]

[HEADING=1]ROMANTIZMAS[/HEADING]
...paslaptingasis kelias eina vidun...



Storasis aplankas nuslydo Hildei ant kelių. Po to nušliuožė ir ant grindų.

Kambaryje jau buvo šviesiau nei tada, kai atsigulė. Ji pažiūrėjo į laikrodį. Buvo beveik trys valandos. Tada Hildė apsivertė ant kito šono ir užsimerkė. Užmigdama dar spėjo pagalvoti, kodėl tėtis ėmė rašyti apie Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką...

Hildė išmiegojo iki vienuoliktos valandos. Savijauta jai sakė, kad kiaurą naktį sapnavo, bet negalėjo atsiminti ką. Rodės, tarsi būtų pabuvusi kitoje tikrovėje.

Hildė nulipo į apačią ir pasiruošė pusryčius. Mama buvo užsivilkusi mėlyną kombinezoną. Ji ruošėsi į pašiūrę šveist valties. Nors valtimi niekas nesinaudoja, vis tiek ji turi būti sutvarkyta, prieš tėčiui sugrįžtant iš Libano.

- Gal ateisi man padėt?

- Pirma turiu šiek tiek paskaityti. Gal atnešti arbatos ir priešpiečių?

- Pasakei priešpiečių?

Pavalgiusi Hildė vėl nuėjo į savo kambarį, pasiklojo lovą ir patogiai įsitaisė joje su storuoju aplanku ant kelių.



Sofija įlindo pro gyvatvorę ir netrukus atsidūrė savo dideliame sode, kurį kažkada palygino su Edenu...
Tik dabar pastebėjo, kad po vakarykštės audros aplinkui buvo prikreikta šakų ir lapų. Rodės, tarsi audra ir nulaužtos šakelės turėtų kažką bendra su tuo, kad ji sutiko Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką.
Nuėjusi prie sūpynių, Sofija nubraukė nuo jų spyglius ir šakeles. Gerai, kad pagalvėlės plastikinės, nereikia, užėjus lietui, kaskart nešti į vidų.
Sofija įėjo į namus. Mama buvo ką tik grįžusi. Į šaldytuvą ji dėliojo limonado butelius. Ant stalo stovėjo tortas ir nedidelis šakotis.
- Turėsi svečių?- paklausė Sofija, beveik pamiršusi, kad šiandien jos gimtadienis.
- Kitą Šeštadienį laukia didelis pokylis sode, bet pamaniau, kad ir dabar reikia kaip nors atšvęsti.
- O kaip?
- Pakviečiau Joruną su tėvais.
Sofija patraukė pečiais.
- Aš nieko prieš.
Svečiai atėjo prieš pusę aštuonių. Jautėsi šioks toks varžymasis, nes Sofijos mama retai bendraudavo su Jorunos tėvais.
Netrukus Sofija su Joruna išėjo į Sofijos kambarį rašyti kvietimų į pobūvį sode. Kadangi buvo galvojama pakviesti ir Albertą Knoksa, Sofijai kilo mintis, kad jos gali kviesti į "filosofinį pokylį". Joruna neprieštaravo, nes tai juk - Sofijos šventė, be to, pastaruoju metu buvo labai mėgiama rengti "teminius vakarus".
Galiausiai jiedvi sukurpė kvietimą. Buvo praėjusios dvi valandos, o abi mergaitės springo juokais.

Mielas (-a) .................
Šeštadienį, birželio 23 d. (Joninių išvakarėse), 19.00 vai. esi kviečiamas į filosofinį pokylį sode, Klėverveieno 3. Tikimės, kad vakaro metu pavyks atskleisti gyvenimo misteriją. Pasiimk šiltą megztinį ir protingų minčių, kurios greičiau padėtų įminti filosofijos mįsles. Deja, dėl didelio gaisro pavojaus nebus leidžiama kūrent laužo, tačiau vaizduotės ugnis galės liepsnoti nevaržomai. Tarp pakviestųjų - mažiausiai vienas tikras filosofas. Todėl renginys uždaras. (Jokių žurnalistų!) Su nuoširdžiausiais linkėjimais -
Joruna Ingebrigtsen (organizacinis komitetas) ir Sofija Amundsen (šventės šeimininkė)

Tada jiedvi nuėjo žemyn pas suaugusiuosius, kurie kalbėjosi jau kiek laisviau nei tada, kai Sofija ir Hildė pabėgo į antrąjį aukštą. Sofija įteikė mamai dailyraščiu išvedžiotą kvietimą.
- Jei galima, aštuoniolika kopijų,- tarė ji. Sofija ir anksčiau ne kartą buvo prašiusi mamą darbe ką nors padauginti.
Mama permetė akimis kvietimą ir padavė jį finansininkui.
- Štai, matote. Ji visai pametė protą.
- Bet tai labai įdomu,- pasakė finansininkas, perduodamas lapelį žmonai.- Tame pokylyje aš ir pats mielai dalyvaučiau.
Tada įsiterpė Barbė, kuri jau buvo spėjusi perskaityti kvietimą:
- Aš sužavėta! Ar galima ir mums ateiti, Sofija?
- Tada - dvidešimt kopijų,- iškart nusprendė Sofija.
- Išprotėjai,- tarstelėjo Joruna.
Vakare prieš atsiguldama Sofija dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Ji atsiminė, kaip kažkada matė Alberto siluetą. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip mėnuo. Ir dabar buvo vėlus metas, bet tebetvyrojo vasariška prietema.

Albertas atsišaukė tik antradienio rytą. Jis paskambino, kai Sofijos mama išėjo į darbą.
- Sofija Amundsen.
- Ir Albertas Knoksas.
- Atleisk, kad nepaskambinau anksčiau, bet labai atsidėjus rengiau mūsų planą. Tik tada, kai majoras užsiima vien tavimi, galiu netrukdomas dirbti.
- Kaip keista.
- Matai, tada turiu progą pasislėpti. Net geriausia pasaulyje slaptoji tarnyba kai ko nepajėgia teturėdama vieną agentą... Gavau tavo atviruką.
- Turi galvoje kvietimą.
- Ar tikrai nebijai?
- Ko gi?
- Sunku numatyti, kas gali atsitikt tokį vakarą.
- Ar ateisi?
- Žinoma, ateisiu. Bet štai dar kas: ar pagalvojai, kad tą pačią dieną Hildės tėtis grįžta iš Libano?
- Tiesą sakant, ne.
- Nemanau, kad jis visiškai atsitiktinai leistų tau rengti filosofijos vakarėlį tą pačią dieną, kai jis grįžta namo į Bjerkelį.
- Sakau, apie tai aš nepagalvojau.
- Užtat jis pagalvojo. Na gerai, apie tai dar pakalbėsim. Ar gali priešpiet ateit į Majoro trobele?
- Aš dar turiu apravėti gėlyną.
- Tada tegu bus antrą valandą. Ar spėsi?
- Ateisiu.

Kai Sofija atėjo, Albertas, kaip ir aną kartą, sėdėjo ant slenksčio.
- Tūpk šalia,- tarė jis ir iškart pradėjo.- Iki šiol aptarėm Renesansą, Baroką ir Šviečiamąjį amžių. Šiandien pakalbėsime apie Romantizmą, kuris gali būti laikomas didžiausia kultūrine Europos epocha. Nebetoli ilgos istorijos pabaiga, vaikeli.
- Ar Romantizmas taip ilgai truko?
- Jis prasidėjo pačioje XVIII amžiaus pabaigoje ir truko iki praėjusio šimtmečio vidurio. Tačiau po 1850 metų nebėra prasmės kalbėti apie ištisas epochas, kurios apimtų literatūrą, filosofiją, dailę, mokslą ir muziką.
- Bet Romantizmas dar buvo tokia epocha?
- Sakoma, kad romantizmas - tai paskutinis "bendras" visai Europai požiūris į pasaulį. Jis atsirado Vokietijoje kaip reakcija į vienašališka proto garbinimą Šviečiamajame amžiuje. Rodės, kad po Kanto ir jo šaltos proto filosofijos jauni žmonės Vokietijoje lengviau atsikvėpė.
- Kuo jie pakeitė protą?
- Romantizmo esmę atspindi žodžiai "jausmas", "fantazija", "išgyvenimas" ir "ilgesys". Kai kurie švietėjai taip pat pabrėžė jausmų reikšmę - vienas jų buvo Ruso - ir kritikavo vienašališką proto aukštinimą. Tačiau dabar ši povandeninė srovė tapo pagrindine Vokietijos kultūrinio gyvenimo versme.
- Kantas prarado populiarumą?
- Ir taip, ir ne. Daugelis romantikų save laikė Kanto palikuonimis. Kantas juk pabrėžė, jog tai, ką galime sužinoti apie "das Ding an sich", turi ribas. Jis taip pat parodė, kokia svarbi "aš" reikšmė pažinimui. Dabar kiekvienas individas galėjo netrukdomas savaip aiškinti būtį. Romantikai tai pavertė beveik nevaržomu asmenybės kultu. Todėl imta aukštinti ir meno genijų.
- Ar daug buvo tokių genijų?
- Pavyzdys galėtų būti Bethovenas. Jo muzikoje sutinkame asmenybę, reiškiančią savo jausmus ir ilgesį. Šiuo požiūriu Bethovenas buvo "laisvas" menininkas - priešingai nei Baroko meistrai, pavyzdžiui, Bachas ir Hendelis, kurie muziką kūrė Dievo garbei, laikydamiesi griežtų taisyklių.
- Aš žinau tik "Mėnesienos sonatą" ir "Likimo simfoniją".
- Bet tu girdi, kokia romantiška "Mėnesienos sonata" ir kokius dramatiškus jausmus Bethovenas išreiškia "Likimo simfonijoje".
- Sakei, kad ir Renesanso humanistai buvo individualistai.
- Taip, Renesansas ir Romantizmas turi daug panašių bruožų. Vienas iš tokių panašumų - tai, kad pabrėžiama meno reikšmė žmogaus pažinimui. Ir čia svarbus Kanto įnašas. Savo estetikoje jis ištyrė, kaip mus veikia grožis, pavyzdžiui, meno kūrinys. Kai mes įsijaučiame į meno kūrinį, neturėdami jokių kitų paskatų, išskyrus meninį išgyvenimą, priartėjame prie "daikto savaime" pajautimo.
- Vadinasi, menininkas gali perteikti tai, ko nepajėgia išreikšti filosofas?
- Taip manė romantikai. Pasak Kanto, menininkas laisvai žaidžia su savo pažinimo galia. Vokiečių poetas Šileris išplėtojo Kanto mintis. Jis rašė, kad menininko darbas panašus į žaidimą ir tik žaisdamas žmogus yra laisvas, nes tuomet jis susikuria savus dėsnius. Romantikai teigė, jog vien menas mus gali priartinti prie to, kas "nenusakoma". Kai kas išdrįso palyginti menininką su Dievu.
- Juk menininkas kuria savo tikrovę, kaip Dievas sukūrė pasaulį.
- Buvo sakoma, kad menininkas turi "kūrėjo vaizduotę". Apimtas kūrybinio įkarščio, jis gali patirti, jog riba tarp sapno ir realybės išnyksta. Novalis, vienas jaunųjų genijų, sakė, kad "pasaulis gali virsti sapnu, o sapnas - tikrove". Jis parašė romaną apie viduramžius "Heinrichas fon Ofterdingenas". Kai 1801 metais rašytojas mirė, romanas nebuvo baigtas, bet vis tiek turėjo didelę reikšmę. Čia sužinome apie jaunąjį Heinrichą, ieškantį "mėlynosios gėlelės", kurią jis kažkada matė sapne ir kurios nuo to laiko nepaliaujamai ilgisi. Anglų romantikas Kolridžas tą pačią mintį išreiškė tokiais žodžiais:

What if you slept? And what if, in your dream, you went to heaven and there plucked a strange and beautiful flower? And what if, when you awoke, you had the flower in your hand? And what then?

- Kaip gražu.
- Kažko tolimo ir nepasiekiamo ilgesys - tipiškas romantikų bruožas. Jie ilgėjosi praėjusių laikų - pavyzdžiui, viduramžių, kurie, palyginti su neigiamu vertinimu Šviečiamajame amžiuje, dabar buvo labai išaukštinti. Romantikai taip pat ilgėjosi tolimų kultūrų, pavyzdžiui, "Rytų šalies" ir jos mistikos. Jie jautė potraukį nakčiai, prieblandai, seniems griuvėsiams ir tam, kas antgamtiška. Jiems rūpėjo vadinamosios gyvenimo "naktinės" pusės - tai, kas tamsu, nejauku ir mistiška.
- Sprendžiant iš tavo pasakojimo, tai buvo įdomūs laikai. O kas tie romantikai?
- Romantizmas visų pirma buvo miestų reiškinys. Pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje daugelyje Europos kraštų, taip pat ir Vokietijoje, suklestėjo miestų kultūra. Tipiški "romantikai" buvo jauni vyrai, daugelis iš jų - studentai, nors pačios studijos jiems neretai būdavo tik tarp kitko. Jie buvo ryškių antibiurgeriškų pažiūrų, policininkus arba savo kambario šeimininkes vadindavo "miesčionimis" arba tiesiog "priešais".
- Nenorėčiau nuomoti kambario romantikui.
- Pirmoji romantikų karta apie 1800 metus buvo labai jauna, tad romantinį judėjimą galime drąsiai vadinti pirmuoju Europos jaunimo judėjimu. Romantikai turėjo daugelį panašumų su hipių kultūra, atsiradusia po 150 metų.
- Gėlės, ilgi plaukai, brazdinimas gitara ir dykas buvimas?
- Taip, buvo sakoma, kad dykinėjimas yra genijaus idealas, o tinginystė - romantiko dorybė. Romantiko pareiga buvo patirti gyvenimą - arba atsiriboti nuo jo. Kasdieniais darbais tesirūpina miesčionys.
- Ar Henrikas Vergelandas buvo romantikas?
- Taip, ir Vergelandas, ir Velhavenas - romantikai. Vergelandui buvo artimi daugelis Švietimo idealų, tačiau jo gyvensena, karštas, bet nenuoseklus užsispyrimas byloja apie artumą romantizmui. Jo svajingos meilės istorijos taip pat būdingos romantikui. Stela, kuriai jis skyrė savo meilės eilėraščius, buvo tokia pat tolima ir nepasiekiama kaip Novalio "mėlynoji gėlelė". Pats Novalis susižadėjo su keturiolikmete mergina. Ši mirė tepraėjus keturioms dienoms po penkioliktojo gimtadienio, bet Novalis nenustojo jos mylėjęs visą gyvenimą.
- Sakei, kad ji mirė praėjus keturioms dienoms po penkioliktojo gimtadienio?
- Taip...
- Man Šiandien penkiolika metų ir keturios dienos.
- Tu teisi...
- Kuo ji buvo vardu?
- Sofija.
- Ką tu pasakei?
- Taip, tai tiesa...
- Tu mane gąsdini! Ar tai gali būti atsitiktinumas?
- Nežinau. Bet jos vardas buvo Sofija.
- Pasakok toliau!
- Pats Novalis mirė sulaukęs dvidešimt devynerių. Jis buvo vienas iš tų, kurie išėjo iš gyvenimo labai jauni. Daug romantikų mirė pačioje jaunystėje, neretai nuo džiovos. Kai kas nusižudė...
- O, Dieve!
- Tie, kas sulaukė vyresnio amžiaus, maždaug trisdešimties metų nusigręžė nuo romantizmo. Kai kurie tapo tikri miesčionys ir konservatoriai.
- Jie perėjo į priešo stovyklą.
- Taip, galbūt. Bet mes minėjome romantišką įsimylėjimą. Apie nepasiekiamą meilę prakalbo dar Gėtė savo epistoliniame romane "Jaunojo Verterio kančios", kuris pasirodė 1774 metais. Nedidelė knygelė baigiasi tuo, kad jaunasis Verteris, negavęs tos, kurią myli, nusišauna...
- Ar ne per toli nueita?
- Paaiškėjo, kad, pasirodžius romanui, išaugo savižudybių skaičius, tad knyga kurį laiką buvo uždrausta Danijoje ir Norvegijoje. Taigi nėra visai nepavojinga būti romantiku. Viduje verda stiprios aistros.
- Kai tu sakai "romantizmas", iškart prisimenu didžiuosius peizažus. Prieš akis iškyla paslaptingi miškai ir laukinė gamta... beveik visada apgaubta ruko.
- Vienas iš pagrindinių romantizmo bruožų - gamtos ilgesys ir gamtos mistika. Kaip minėjau, tai negali atsirasti kaime. Turbūt atsimeni Ruso paskelbtą šūkį "atgal į gamtą". Tik Romantizmo epochoje šis šūkis įgavo sparnus. Romantizmas, be visa ko, buvo reakcija į mechanistinį Švietimo pasaulėvaizdį. Sakoma, kad Romantizmo laikais atgimė senoji kosmine savimonė.
- Paaiškink plačiau!
- Tai reiškia, kad į gamtą imta žiūrėti kaip į visumą. Atspirties romantikai ieškojo Spinozos, taip pat Plotino ir Renesanso mąstytojų Jakobo Bėmės ir Džordano Bruno filosofijoje. Šiuos filosofus siejo tai, kad gamtoje jie įžvelgė dieviškąjį "aš".
- Jie buvo panteistai.
- Dekartas ir Hjumas išvedė aiškią ribą tarp "aš" ir "tįsiosios" tikrovės. Kantas taip pat atskyrė pažįstantįjį "aš" nuo gamtos "savaime". Romantizmo epochoje buvo sakoma, kad gamta yra vienas visa apimantis "aš". Romantikai taip pat vartojo posakį "pasaulio siela" arba "pasaulio dvasia".
- Suprantu.
- Žymiausias Romantizmo filosofas buvo Šelingas, gyvenęs 1775-1854 metais. Jis pabandė panaikinti ribą tarp "dvasios" ir "materijos". Teigė, kad visa gamta - žmogaus siela ir fizinis pasaulis - yra vienintelio Dievo, arba "pasaulio dvasios", apraiška.
- Taip, tai tikrai primena Spinozą.
- Šelingas sakė, kad gamta yra matoma dvasia, o ši yra nematoma gamta. Nes visur gamtoje galime nujausti vienijančią dvasią. Jis manė, kad materijoje slypi protas.
- Turi paaiškinti išsamiau.
- Pasaulio dvasią Šelingas įžvelgė gamtoje, bet tą pačią pasaulio dvasią matė ir žmogaus sąmonėje. Šiuo požiūriu gamta ir žmogaus sąmonė iš tikrųjų išreiškia tą patį.
- Taip, o kodėl ne?
- Taigi pasaulio sielos galima ieškoti ir gamtoje, ir savyje. Todėl Novalis galėjo pasakyti, kad paslaptingasis kelias eina vidun. Jis manė, kad savyje žmogus turi visą Visatą ir geriausiai jis gali patirti pasaulio paslaptį, įžengdamas į savo vidų.
- Graži mintis.
- Daugeliui romantikų filosofija, gamtotyra ir poezija padedą pasiekti aukštesnį būvį. Ar sėdėtum savo darbo kambarėlyje, rašydamas aistringus eilėraščius, ar tyrinėtum gėlių gyvenimą ir akmenų sudėti, iš tiesų tai dvi to paties dalyko pusės. Nes gamta nėra koks nors negyvas mechanizmas, ji yra gyva pasaulio siela.
- Jei dar ką nors papasakosi, manau tuoj tapsiu romantike.
- Norvegų kilmės gamtotyrininkas Henrikas Stefensas, Vergelando pavadintas "nublokštu Norvegijos lauro lapeliu", nes apsigyveno Vokietijoje, 1801 metais atvyko į Kopenhagą skaityti paskaitų apie Vokietijos romantizmą - Romantinį judėjimą jis apibūdino tokiais žodžiais: "Pavargę nuo begalinių bandymų prasiskverbti per gryna, materiją, mes pasirinkome kitą kelią ir nuskubėjome pasitiki begalybės. Mes įžengėm į save ir sukūrėme nauja pasaulį..."
- Kaip tu sugebi viską atsiminti pažodžiui?
- Smulkmena, vaikuti.
- Pasakok toliau!
- Gamtoje Šelingas taip pat įžvelgė raidą nuo žemės ir akmenų iki žmogaus sąmonės. Jis nurodė tolygų perėjima iš negyvosios gamtos į vis sudėtingesnes būviu formas. Romantikų požiūris į gamtą ypatingas tuo, kad į ją buvo žiūrima kaip į organizmą, tai yra kaip į visumą kuri nuolat plėtoja savo vidines galimybes. Gamta yra kaip gėlė, skleidžianti savo lapus ir žiedus. Arba - poetas, kuriantis eiles.
- Ar tai šiek tiek neprimena Aristotelio?
- Taip, primena - Romantizmo natūrfilosofija turi ir Aristotelištkų, ir neoplatoniškų bruožų. Aristotelio požiūris į gamtos reiškinius buvo platesnis, palyginti su mechanistiniu materialistų požiūriu.
- Suprantu.
- Panašias mintis sutinkame ir naujoje istorijos sampratoje. Didelę įtaką romantikams padarė istorijos filosofas Herderis, gyvenęs 1744 - 1804 metais. Jis manė, kad ir istorijos eiga yra rišli, besivystanti ir tikslinga. Sakoma, kad jo požiūris į istoriją yra "dinamiškas", nes į istoriją jis žiūrėjo kaip į procesą. Daugumos švietėjų požiūris į istoriją buvo "statiškas". Jiems egzistavo tik vienas universalus, arba visuotinis, protas, kurio kartais padaugėdavo, o kitais kartais sumažėdavo. Hederis pabrėžė, jog kiekviena istorijos epocha yra vertinga savaime. Taip pat ir kiekviena tauta turi savitumų, arba "tautos sielą". Nuo mūsų pačių priklauso, kiek sugebėsime įsigyventi į kitos kultūros sąlygas.
- Taip, kaip įsijaučiame į kito žmogaus padėtį, norėdami jį geriau suprasti, turime įsijausti ir į kitas kultūras, norėdami jas suprasti.
- Šiandien tai tapo bemaž savaime suprantamu dalyku. Bet Romantizmo laikais tai buvo naujas požiūris. Daugelyje šalių romantizmas padėjo įtvirtinti tautinę savimone. Neatsitiktinai ir pas mus, Norvegijoje, kova už nacionaline nepriklausomybę įsiliepsnojo 1814 metais.
- Aišku.
- Kadangi romantizmas atnešė naujovių daugelyje sričių, įprasta skirti dvi romantizmo kryptis. Pirmoji - vadinamasis universalusis romantizmas. Šios srovės šalininkams rūpėjo gamta, pasaulio siela ir meno genijus. Ši romantizmo srovė pasireiškė pirmiausia ir ypač suklestėjo apie 1800 metus Jenoje.
- O kita romantizmo kryptis?
- Vadinamasis nacionalinis romantizmas. Jis suklestėjo kiek vėliau, jo centras buvo Heidelbergas. Nacionalinio romantizmo atstovai visų pirma domėjosi tautos istorija, kalba ir visa dvasine liaudies kultūra. Ir į tautą buvo žiūrima kaip į organizmą, kuris plėtoja savo vidines galimybes - kaip gamta ir istorija.
- Pasakyk, kur gyveni, ir aš tau pasakysiu, kas esi.
- Universalųjį ir nacionalinį romantizmą sieja žodis "organizmas". Ir augalą, ir tautą romantikai laikė gyvu organizmu. Kalba buvo organizmas, ir net gamta, kaip visuma, buvo laikoma vienu gyvu organizmu. Todėl tarp universaliojo ir nacionalinio romantizmo nėra griežtos ribos. Pasaulio dvasia buvo tautoje ir tautos kultūroje taip pat taip gamtoje ir mene.
- Aišku.
- Dar Herderis rinko įvairių kraštų liaudies dainas ir davė savo rinkiniui iškalbingą pavadinimą: "Tautų balsai dainose". O tautosaką jis apibūdino kaip gimtąją tautos kalbą. Heidelberge pradėta rinkti liaudies dainas ir pasakas. Tikriausiai esi girdėjusi apie brolių Grimų pasakas?
- O taip - "Snieguolė", "Raudonkepurė", "Pelenė", "Jonukas ir Grytutė"...
- Ir daugelis daugelis kitų. Norvegijoje mes turime Abhjornseną ir Mu, kurie keliavo po šalį rinkdami tautosaką. Reikėjo tarsi nuimti sultingų vaisių, kurie, be to, pasirodė esą skanūs ir maistingi, derlių. O gaišti nevalia - vaisiai jau pradėję kristi žemėn. Lantdstadas rinko liaudies dainas, Ivaras Osenas - pačią norvegų kalbą. Praėjusio amžiaus viduryje buvo tarsi iš naujo atrasti pagoniškų laikų mitai ir pasakojimai apie dievus. Kompozitoriai visoje Europoje liaudies melodijas ėmė naudoti savo kūryboje. Taip jie pabandė sujungti liaudies muziką su profesionaliąja muzika.
- Su profesionaliąja muzika?
- Profesionalioji muzika yra tokia, kurią parašė vienas konkretus žmogus - pavyzdžiui, Bethovenas. O liaudies muzika sukurta ne vieno asmens, bet liaudies. Todėl tiksliai negalime pasakyti, kada sukurtos atskiros liaudies dainos. Taip pat skiriame liaudies pasakas ir autorines pasakas.
- Ką reiškia "autorinė pasaka"?
- Tai pasaka, kurią sukūrė koks nors rašytojas, pavyzdžiui, H.K. Andersenas. Pasakos žanro aistringai ėmėsi romantikai. Vienas iš vokiečiu meistrų buvo Hofmanas.
- Atrodo, esu girdėjusi apie "Hofmano pasakas".
- Pasaka buvo romantikų literatūrinis idealas - panašiai kaip Baroko laikais pagrindinė meno rūšis buvo teatras. Pasakos žanras suteikia rašytojui galimybę žaisti savo paties vaizduote.
- Jis gali vaizduotis esąs sukurto pasaulio Dievas.
- Būtent. O čia galbūt tiktų šioks toks apibendrinimas.
- Prašom!
- Romantizmo filosofai "pasaulio sielą" suprato kaip "aš", kuris tarsi sapnuodamas kuria pasaulio daiktus. Filosofas Fichtė gamtą kildino iš aukštesnės nesąmoningos vaizduotės veiklos. Šelingas pasakė tiesiai, kad pasaulis yra Dieve. Jis teigė, jog kai ką Dievas suvokia sąmoningai, bet esama ir tokių gamtos reiškinių, kurie priskirtini nesąmoningajai Dievo daliai. Nes ir Dievas turi savo "naktinę" pusę.
- Ši mintis ir gąsdina, ir žavi. Ji man primena Berklį.
- Lygiai taip pat buvo suprantamas santykis tarp rašytojo ir jo kūrinio. Pasakos žanras suteikė autoriui galimybę žaisti su savo kūrėjiška vaizduote. O pats kūrybos aktas ne visada vyksta sąmoningai. Rašytojas kartais pajunta, kad rašomas kūrinys ima plėtotis varomas vidinės jėgos. Tai gali priminti hipnozes būseną.
- Nieko sau.
- Bet staiga iliuzija nutrūksta. Į pasakojimą autorius įterpia trumpus ironiškus komentarus, kad skaitytojas bent akimirką susigriebtų, jog tai - tik pasaka.
- Suprantu.
- Taip rašytojas primena skaitytojui, kad ir jo būtis - iliuzija, Toks iliuzijos pertraukimas vadinamas "romantine ironija". Pavyzdžiui, vienas norvegų dramaturgo Ibseno veikėjas dramoje "Peras Giuntas" taria: "Penktojo akto vidury niekas nemiršta".
- Rodos, suprantu, kad ši replika šiek tiek juokinga. Tai sakydamas jis išduoda, jog pats tėra fantazijos vaisius.
- Šis pasakymas toks paradoksalus, jog dabar galima pradėt naują skirsnį.

- Ką tuo norėjai pasakyti?
- Ne, nieko, Sofija. Bet mes kalbėjom, kad Novalio mylimoji, kaip ir tu, buvo vardu Sofija ir mirė būdama penkiolikos metų ir keturių dienų...
- Turbūt supranti, kad mane tai išgąsdino.
Albertas sėdėjo įsmeigęs akis į vieną tašką. Jis kalbėjo toliau:
- Bet tau nereikia bijoti, kad ištiks toks pat likimas kaip Novalio mylimąją.
- Kodėl ne?
- Todėl, kad dar liko daug skyrių.
- Ką čia kalbi?
- Sakau, kad tas, kuris skaito pasakojimą apie Sofiją ir Albertą, mato, kad dar liko nemažai puslapių. Mes tepriėjome iki Romantizmo.
- Man ima svaigti galva.
- Iš tikrųjų majoras nori, kad galva susisuktų Hildei. Tai juk taip paprasta, Sofija. Skirsnio pabaiga!

Albertas dar nebaigė sakinio, kai iš miško išbėgo berniukas. Jis vilkėjo arabiškais drabužiais, ant galvos mūvėjo turbaną. Rankoje laikė žibalinę lempą. Sofija tvirtai įsikibo Albertui į ranką.
- Kas tai?- paklausė ji. Tačiau berniukas atsakė pats:
- Aš esu Aladinas, atvykau iš Libano. Albertas griežtai jį nužvelgė:
- O ką turi savo lempoje, berniuk?
Sulig tais žodžiais berniukas patrynė lempą - ir iš lempos pakilo tiršti garai. Iš garų išaugo vyro figūra. Kaip ir Albertas, jis buvo juoda barzdele ir dėvėjo mėlyną beretę. Kybodamas ore virš lempos, jis tarė:
- Ar girdi mane, Hilde? Dabar turbūt per vėlu siųsti naujus sveikinimus. Aš tik norėjau pasakyti, kad Bjerkelį ir Pietų Norvegiją vaizduojuosi beveik kaip pasaką. Pasimatysim ten po kelių dienų.
Tada vyriškis pranyko garuose - ir visas debesis sulindo į žibalinę lempą. Berniukas su turbanu pasikišo lempą po pažasčia, nėrė į mišką ir dingo.
- Tai... tai visiškai neįtikima, - pasakė Sofija.
- Mažmožis, vaikeli.
- Dvasia kalbėjo visiškai kaip Hildės tėtis.
- Tai juk buvo jo dvasia.
- Bet...
- Ir tu, ir aš, ir viskas aplinkui vyksta giliai majoro sąmonėje. Dabar yra vėlus balandžio 28 dienos vakaras, aplink budintį majorą sumigę JT kariai, o ir jam pačiam jau merkiasi akys. Bet jis turi pabaigti knyga kurią penkioliktojo gimtadienio proga žada padovanot Hildei. Todėl jis turi dirbti, Sofija, todėl vargšas žmogelis beveik negauna poilsio.
- Aš pasiduodu!
- Skirsnio pabaiga!

Sofija ir Albertas sėdėjo įsmeigę akis į ežerėlį. Albertas tarsi suakmenėjo. Po valandėlės Sofija išdrįso kumštelei jam į petį.
- Ar žado netekai?
- Štai jis įsikišo tiesiogiai. Pastarieji skirsniai padiktuoti jo, žodis į žodį. Jam turėtų būt gėda. Bet taip jis išsidavė, visiškai save demaskavo. Dabar žinome, kad gyvenam knygoje, kurią Hildės tėtis nusiųs Hildei gimimo dienos proga. Juk girdėjai, ką aš sakiau? Nors iš tikrųjų ne "aš" tai sakiau.
- Jeigu tai tiesa, aš bandysiu pabėgti iš knygos ir eiti savais keliais.
- O tai ir yra mano slaptasis planas. Bet iš pradžių turime pabandyt prakalbinti Hildę. Ji juk skaito kiekvieną dabar ištartą mūsų žodį. Kai mes iš čia paspruksime, bus daug sunkiau vėl užmegzti su ja ryšį. Taigi dabar turime pasinaudoti proga.
- Ką mes turim sakyti?
- Rodos, majoras tuoj tuoj užmigs prie savo rašomosios mašinėles. Nors jo pirštai karštligiškai skubėdami tebelaksto klavišais...
- Keista, kai apie tai pagalvoji.
- Kaip tik dabar jis gali prirašyti dalykų, dėl kurių vėliau gailėsis. O jis neturi korektūrinių dažų, Sofija. Tai - svarbi mano plano dalis. Vargas tam, kas Albertui Knagui duos buteliuką dažų!
- Iš manęs jis negaus nė gabalėlio korektūrinės juostelės.
- Čia ir dabar aš raginu vargšę mergaitę sukilti prieš savo tėvą. Jai turėtų būt gėda, kad leidžiasi linksminama paikais šešėlių žaidimais. Jeigu jis būtų čia, mūsų pyktį pajustų savo kailiu.
- Bet jo čia nėra.
- Čia yra jo dvasia ir siela, bet pats saugiai sėdi Libane. Nes viskas aplink mus yra majoro "aš".
- Bet jis yra kažkas daugiau nei tai, ką matome aplinkui.
- Mes esame tik šešėliai majoro sąmonėje. O šešėliui nėra lengva pulti savo šeimininką, Sofija. Čia reikia elgtis ir gudriai, ir apgalvotai. Bet mes galime paveikti Hildę. Tik angelas gali sukilti prieš Dievą.
- Mes galim paraginti Hildę iškart, vos grįžusį, jį užsipulti. Hildė gali jį išvadinti storžieviu. Gali apgadinti jo valtį - ar bent sudaužyti žibintą.
Albertas linktelėjo galva. Tada tarė:
- Be to, ji gali nuo jo pabėgti. Jai tai daug lengviau padaryti nei mums. Ji gali palikti majoro namus ir niekada daugiau ten nepasirodyti. Tai būtų gera pamoka majorui, kuris nedorai žaidžia savo kūrybine vaizduote.
- Aš jau įsivaizduoju. Majoras blaškosi po visą pasaulį, ieškodamas Hildės. Bet Hildė išnyko be pėdsako, nes negali gyventi su tėvu, kuris linksminasi Alberto ir Sofijos sąskaita.- Taip, linksminasi. Aš tai ir turėjau galvoje sakydamas, kad mes jam - kaip gimtadieninė pramoga. Bet jis turi saugotis, Sofija. Hildė - taip pat.
- Ką tu sugalvojai?
- Ar patogiai sėdi?
- Taip, jeigu daugiau nebepasirodys dvasių iš lempos.
- Pabandyk įsivaizduoti, kad viskas, ką patiriame, vyksta kito sąmonėje. Mes esame ši sąmonė. Taigi neturime savo sielos, mes esame kito siela. Kol kas po kojomis juntame gerai pažįstamą filosofinį pagrindą. Berklis ir Šelingas įtemptų ausis.
- Taip?
- Dabar galima įsivaizduoti, kad toji siela yra Hildės Meler Knag tėvas. Jis sėdi Libane ir rašo knygą dukters penkioliktajam gimtadieniui. Atsibudusi birželio penkioliktosios rytą, Hildė randa knygą ant naktinio stalelio, ir tada apie mus gali perskaityti ir ji, ir kiti žmonės. Juk jau ilgai buvo daromos užuominos, kad "dovana" galima dalintis su kitais.
- Aš atsimenu.
- Tai, ką dabar tau sakau, Hildė skaito po to, kai jos tėtis, sėdėdamas Libane, įsivaizdavo, kad aš tau pasakoju, kaip jis sėdi Libane... ir įsivaizdavo, kad aš tau pasakoju, kaip jis sėdi Libane...
Sofijos galvoje staiga viskas ėmė suktis ratu. Ji pabandė permąstyti tai, ką buvo girdėjusi apie Berklį ir romantikus. Albertas Knoksas kalbėjo toliau:
- Bet tegu jie neįsivaizdina. Ir nesijuokia, nes toks juokas jiems gali įstrigti gerklėje.
- Kam gali įstrigti?
- Hildei ir jos tėvui. Apie juos juk kalbame?
- Bet kodėl jie neturi įsivaizdinti?
- Nes visai galimas daiktas, kad ir jie tėra sąmonė.
- Kaip tai įmanoma?
- Jeigu buvo įmanoma Berkliui ir romantikams, turi būti įmanoma ir jiems. Galbūt ir majoras tėra šešėlis knygoje, kurioje pasakojama apie jį ir Hildę, - suprantama, ir apie mudu, nes mes esam jų gyvenimo dalelė.
- Tai butų dar blogiau. Tada mes būtume šešėlių šešėliai.
- Bet galima įsivaizduoti, kad kažkur sėdi visai kitas rašytojas ir rašo knygą, kurioje pasakojama apie JT majorą Albertą Knagą, rašantį knygą savo dukrai Hildei. Šioje knygoje pasakojama apie tokį Albertą Knoksą, kuris nei iš šio, nei iš to ima siuntinėti kuklias filosofines pamokėles Sofijai Amundsen į Klėverveieno 3.
- Tu taip manai?
- Aš tik sakau, kad tai įmanoma. Mudviem, Sofija, šis rašytojas būtų nematomas Dievas. Tai, kas mes esame, ir viskas, ką kalbame ir darome, kyla iš jo, nes mes esame jis, bet niekada nieko apie jį nesužinosime. Mes įdėti į vidinę dėžutę.
Sofija ir Albertas ilgam nutilo. Pirmoji tylą nutraukė Sofija:
- Bet jeigu tikrai yra toks rašytojas, kuris kuria istoriją apie Hildės tėtį Libane, rašantį istoriją apie mus...
- Taip!
- ... tada galima sakyti, kad ir jis neturi per daug įsivaizdinti.
- Ką tuo nori pasakyti?
- Vadinasi, kažkur giliai galvoje jis turi ir Hildę, ir mane. Bet ar negalima įsivaizduoti, kad ir jis gyvena aukštesnėje sąmonėje? Albertas pakinkavo galvą.
- Žinoma, Sofija. Ir tai įmanoma. O jeigu taip yra, jis privertė mus pradėti šį filosofinį pokalbį, norėdamas užsiminti apie šią galimybę. Tuomet jis norėjo pabrėžti, kad pats tėra bejėgis šešėlis ir kad ši knyga, kurioje gyvena Hildė ir Sofija, iš tikrųjų yra filosofijos vadovėlis.
- Vadovėlis?
- Nes visi mūsų pokalbiai, visi dialogai, Sofija...
- Taip!
- Iš tiesų yra monologai.
- Man ima rodytis, kad viskas virto sąmone ir dvasia. Džiaugiuosi, kad liko dar keletas filosofų. Filosofija, kurią taip gražiai pradėjo Talis, Empedoklis ir Demokritas, negali juk čia pasibaigti?
- Žinoma, ne. Aš papasakosiu apie Hėgelį. Jis buvo pirmasis mąstytojas, ėmęsis gelbėti filosofiją po to, kai Romantizmas viską pavertė dvasia.
- Nekantraudama laukiu.
- Kad mums nebetrukdytų dvasios nei šešėliai, eime į vidų.
- Be to, čia vėsoka.
- Skyriaus pabaiga!

[Linas]

[HEADING=1]HĖGELIS[/HEADING]
...viskas, kas protinga, yra tikra...



Storasis aplankas plumptelėjo ant grindų. Hildė liko gulėti lovoje, įbedusi akis į lubas. Viskas sukos ratu.

Tėčiui iš tiesų pavyko susukti jai galvą. Nedorėlis! Ir kaip jis galėjo?

Sofija pabandė kreipeis tiesiog į ją. Prašė Hildę sukilti prieš tėtį. Ir jai išties pavyko įkvėpti mintį. Planą...

Sofija ir Albertas juk negali tėčio net pakibinti. O Hildė - gali. Per ją Sofija įstengė priartėti prie tėčio.

Hildė visiškai pritarė Sofijai ir Albertui, kad žaidime šešėliais jis leidžia sau kiek per daug. Net jeigu ir sugalvojo Albertą ir Sofiją, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti valdžia.

Vargšė Sofija ir vargšas Albertas! Jie tokie pat bejėgiai atsispirti majoro vaizduotei, kaip kino ekranas bejėgis pasipriešinti filmo demonstruotojui.

Žinoma, Hildė iškrės tėčiui pokštą, kai jis grįš namo! Mintyse ryškėjo gudraus plano apmatai.

Hildė priėjo prie lango ir pažvelgė į įlanką. Buvo jau beveik dvi valandos. Ji atidarė langą ir pašaukė valčių pašiūrės pusėn: }

- Mama!

Netrukus motina išlindo iš pašiūres.

- Po valandos atnešiu sumuštinių. Ar tinka?

- Taip, žinoma...

- Aš tik paskaitysiu apie Hėgelį.



Albertas ir Sofija sėdėjo krėsluose priešais langą, kuris žiūrėjo į mažąjį ežerėlį.
- Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis buvo tikras Romantizmo kūdikis,- pradėjo savo pasakojimą Albertas.- Galima sakyti, savo filosofija jis ištikimai atkartojo vokiečių dvasios raidą. Hėgelis gimė 1770 metais Štutgarte. Sulaukęs aštuoniolikos, pradėjo studijuoti teologiją Tiubingene. Nuo 1799 metų jis bendradarbiavo su Šelingu Jenoje, tuo metu, kai Romantizmas buvo pasiekęs apogėjų. Iš pradžių Hėgelis dėstė Jenos universitete, vėliau buvo pakviestas profesoriauti į Heidelbergą, vokiečių nacionalinio romantizmo centrą. 1818 metais jis gavo profesoriaus vietą Berlyne. Netrukus šis miestas tapo dvasiniu Vokietijos centru. 1831 metų lapkričio mėnesį Hėgelis mirė cholera. Daugumoje Vokietijos universitetų "hėgelizmas" jau turėjo didelį būrį sekėjų.
- Tikriausiai buvo universalus.
- Kaip ir jo filosofija. Hėgelis sujungė ir išplėtojo beveik visas pažiūras, kurios buvo paplitusios tarp romantikų. Bet jis garsėjo ir kaip aršus kritikas, pavyzdžiui, Šelingo filosofijos.
- Ką jis kritikavo?
- Ir Šelingas, ir kiti romantikai manė, jog pati būties gelmė yra vadinamojoje pasaulio sieloje. Ir Hėgelis vartoja sąvoką "pasaulinė siela", bet suteikia jai naują reikšmę. Kai Hėgelis kalba apie pasaulinę sielą, arba pasaulinį protą, turi galvoje žmogiškųjų apraiškų visumą. Nes tik žmogus turi sielą. Šia prasme taip pat galima kalbėti apie istorinę pasaulinės sielos raidą. Tik neturime pamiršti, kad Hėgelis kalba apie žmonių gyvenimą, žmonių mintis ir žmonių kultūrą.
- Ir tada toji siela nebėra tokia vaiduokliška. Nebetyko iš pasalų kaip "snaudžiantis protas" akmenyse ir medžiuose.
- Pameni, Kantas kalbėjo apie vadinamąjį "das Ding an sich". Nors Kantas ir paneigė, kad žmonės gali pažinti didžiausią gamtos paslaptį, teigė, jog yra tam tikra nepasiekiama tiesa. Hėgelis sake, jog tiesa yra subjektyvi. Tuo jis atmetė mintį, kad yra kažkokia tiesa, nepasiekiama žmogaus protui. Jis teigė, kad bet koks pažinimas yra žmogiškas pažinimas.
- Jis tarsi vėl priartino filosofiją prie žemės?
- Turbūt galima pasakyti ir taip. Tačiau Hėgelio filosofija yra tokia daugialypė ir subtili, jog pasitenkinsime pakalbėję apie svarbiausius jos punktus. Kaži ar galime pasakyti, kad Hėgelis turėjo savo filosofiją. Tai, ką mes vadiname Hėgelio filosofija, visų pirma yra metodas, kuriuo bandoma suprasti istorijos eigą. Todėl beveik neįmanoma kalbėti apie Hėgelį, nekalbant apie žmonijos istoriją. Hėgelio filosofija iš tiesų mūsų nieko nemoko apie vidinę būties prigimtį, bet ji gali išmokyti vaisingai mastyti.
- Ir tai daug.
- Bendra visoms filosofinėms sistemoms iki Hėgelio buvo tai, kad visos bandė pateikti amžinus kriterijus to, ką žmogus gali žinoti apie pasaulį. Tai pasakytina apie Dekartą ir Spinozą, Hjumą ir Kantą. Visi iki vieno bandė ištirti, kas sudaro žmogiškojo pažinimo pagrindą. Bet visi bandė surasti pastovias žmogaus žinių apie pasaulį prielaidas.
- Ar tas nėra filosofo pareiga?
- Pasak Hėgelio, tai neįmanoma. Jis sakė, kad žmogaus pažinimo pagrindas keičiasi iš kartos į kartą. Todėl negali būti amžinų tiesų. Nėra amžino proto. Vienintelis atramos taškas filosofui gali būti pati istorija.
- Ne, turi paaiškinti. Istorija juk nestovi vietoje, tad kaip ji gali būtį atramos taškas?
- Ir upė nestovi vietoje. Tai nereiškia, kad tu negali kalbėti apie upę. Tačiau negali klausti, kurioje slėnio vietoje ši upė yra "tikriausia".
- Ne, nes upė tokia pat upė visur.
- Hėgelis istoriją įsivaizdavo kaip upe. Kiekvienas mažiausias vandens raibuliavimas tam tikru momentu iš tiesų priklauso nuo vandens kritimo ir sūkurių aukštupyje. Bet taip pat priklauso nuo akmenų ir upės vingių toje vietoje, kurioje ją stebi.
- Manau, kad suprantu.
- Taip pat ir mąstymo istorija - arba proto istorija - panaši į upę. Tavo mąstyseną nulemia ir mintys, kurios "atiteka" kartu su praeities tradicija, ir materialinės tavo laiko sąlygos. Todėl negali tvirtinti, jog tam tikra mintis yra teisinga per amžius. Tačiau mintis gali būti teisinga ten, kur esi šiuo metu.
- Bet tai nereiškia, kad viskas yra vienodai klaidinga - arba vienodai teisinga?
- Ne, bet kas nors klaidinga arba teisinga gali būti tik atsižvelgiant į istorines sąlygas. Jeigu 1990 metais imsi ginti vergove, iš tavęs mažų mažiausia pasijuoks. Tai nebuvo taip pat kvaila prieš 2500 metų. Nors ir tada radosi pažangiau mąstančių žmonių, kurie pasisakė už vergovės panaikinimą. Paimkim pavyzdį iš naujesnių laikų. Dar tik prieš šimtmetį nebuvo "neprotinga" deginti didelius miškų plotus, norint juos paversti dirbama žeme. Bet šiandien tai būtų baisiai "neprotinga". Taip vertindami remiamės visai kitais kriterijais.
- Dabar supratau.
- Hėgelis pabrėžė, kad filosofinė refleksija, kaip ir "tiesa", yra dinamiškas vyksmas, procesas. Nepriklausomai nuo istorijos eigos neegzistuoja jokie kriterijai, kurie pasakytų, kas yra teisingiausia arba protingiausia.
- Prašom pavyzdžių!
- Negali paimti atskirų antikos arba viduramžių, Renesanso arba Švietimo minčių ir pasakyti, kad tai buvo teisinga arba klaidinga. Todėl taip pat negali sakyti, kad Platonas buvo teisus, o Aristotelis klydo. Ir negali sakyti, kad Hjumas klydo, o Kantas arba Šelingas buvo teisus. Tai - neistorinė mąstysena.
- Man tai nelabai patinka.
- Ir išvis negali išplėšti kokio nors filosofo - arba minties - iš to filosofo arba tos minties istorinio konteksto. Dabar priartėjome prie naujo dalyko: kadangi visada prisideda kas nors nauja, protas yra "progresyvus". Tai reiškia, kad žmogaus pažinimas plečiasi ir šiuo požiūriu juda "pirmyn".
- Tai gal vis dėlto Kanto filosofija teisingesnė už Platono filosofija?
- Taip, pasaulinė siela nuo Platono iki Kanto išaugo - ir išsiplėtė. Kitaip ir negalėjo būti. Grįžtant prie upes pavyzdžio, galima sakyti, kad joje padaugėjo vandens. Praėjo juk daugiau kaip du tūkstantmečiai. Tik Kantui nereikia manyti, kad jo "tiesos" liks upės krante kaip nepajudinami akmenys. Ir Kanto mintys nėra galutinės, ir jo mintis puls būsimos kartos. O juk taip ir įvyko.
- O upė, apie kurią kalbi...
- Taip?
- Kurlink ji teka?
- Pasak Hėgelio, pasaulinė siela juda vis didesnės savimonės link. Upė taip pat platėja artėdama prie jūros. Hėgelis manė, kad istorijos esmę sudaro tai, jog pasaulinėje sieloje pamažu bunda savęs suvokimas. Pasaulis juk visada čia buvo, bet, plėtojantis žmogaus kultūrai ir atsiskleidžiant jo galimybėms, pasaulinė siela vis labiau įsisąmonina savo savitumą.
- Kaip jis galėjo būti toks tikras?
- Hėgelis kalba apie tai kaip apie istorinę realybę. Jis neužsiėmė pranašystėmis. Kiekvienas, kuris studijuoja istoriją, pamatys, kad žmonija eina didesnio savęs pažinimo ir plėtros link. Pasak Hėgelio, istorijos studijos parodo, kad žmonijos istorija juda vis didesnio racionalumo ir laisvės kryptimi. Taigi, nepaisant visų vingių, istorija eina "pirmyn". Sakoma, kad istorija tolydžio pranoksta pati save arba yra tikslinga.
- Vadinasi, mes nepaliaujamai tobulėjame. Visai neblogai.
- Taip, istorija yra tarsi ilga refleksijos grandinė. Hėgelis nurodo ir tam tikras šiai sekai galiojančias taisykles. Tas, kuris išsamiai studijuoja istoriją, atkreips dėmesį į tai, jog nauja mintis paprastai kyla iš ankstesnių minčių. Tačiau iškeltoji mintis tuoj pat susiduria su kita. Taigi tarp dviejų priešingų mąstysenų atsiranda įtampa. Ji panaikinama iškeliant trečią mintį, kuri apima tai, kas abiejų požiūrių geriausia. Hėgelis tai pavadino dialektine raida.
- Gal turi pavyzdį?
- Galbūt atsimeni, kad ikisokratikai nagrinėjo pirminės medžiagos ir kitimo klausimą...
- Šiek tiek.
- O elėjiečiai tvirtino, kad joks kitimas iš tiesų neįmanomas. Todėl jie buvo priversti neigti bet kokį pasikeitimą, nors kitimus jie suvokė juslėmis. Elėjiečiai pateikė teiginį, o tokį teiginį Hėgelis vadina pozicija.
- Taip?
- Tačiau kiekvieną kartą, kai bus iškeliamas toks aiškus teiginys, atsiras priešingas teiginys. Jį Hėgelis vadino neigimu. Elėjiečių filosofiją paneigė Herakleitas sakydamas, kad viskas kinta. Štai ir atsiranda įtampa tarp dviejų visiškai priešingų mąstysenų. Tačiau šią įtampą "panaikino" Empedoklis, tvirtinęs, kad abi nuomonės iš dalies teisingos ir iš dalies klaidingos.
- Taip, pradedu suprasti...
- Elėjiečiai buvo teisūs sakydami, kad niekas iš tiesų nekinta, bet jie klydo manydami, kad negalime pasitikėti pojūčiais. Herakleitas buvo teisus tuo, kad mes galime pasitikėti savo pojūčiais, bet neteisus sakydamas, kad viskas kinta.
- Nes yra daugiau nei viena pirminė medžiaga. Keičiasi tik sudėtis, bet ne pati pirminė medžiaga.
- Būtent. Empedoklio nuomonę, kuri sutaiko dvi priešingas nuomones, Hėgelis pavadino neigimo neigimu.
- Na ir žodeliai!
- Tris pažinimo stadijas jis įvardijo kaip teze, antitezę ir sintezę. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad Dekarto racionalizmas yra tezė, kuriai prieštarauja empirinė Hjumo antitezė. Tačiau šį prieštaravimą, pačią įtampą tarp dviejų priešingų mąstysenų, panaikino Kanto sintezė. Kantas sutiko su kai kuriomis racionalistų ir kai kuriomis empirikų mintimis. Jis taip pat parodė, kad ir vieni, ir kiti padarė esminių klaidų. Tačiau Kantu istorija nesibaigia. Dabar Kanto sintezė tampa išeities tašku naujai trinarei refleksijos grandinei, arba triadai. Sintezę paneigia nauja antitezė.
- Tai labai teoriška.
- Taip, tai teoriška. Tačiau Hėgelis nesiekia primesti istorijai kokios nors schemos. Jis manė galįs pačioje istorijoje įžvelgti tokį dialektinį ryšį. Teigė atskleidęs tam tikrus mastymo, arba pasaulines dvasios, raidos dėsnius.
- Aišku.
- Tačiau Hėgelio dialektika pritaikoma ne tik istorijoje. Kai dėl ko nors ginčijamės arba ką nors aptarinėjame, mastome dialektiškai. Mes bandome surasti kitos mąstysenos klaidas. Pasak Hėgelio, tada mąstome "neigiamai". Tačiau suradę mąstymo klaidas, išsaugojame tai, kas jo geriausia.
- Pavyzdžiui!
- Kai socialistas ir dešinysis sėda svarstyti kokios nors visuomeninės problemos, nuomones tuo pat susikerta. Tačiau nebūtinai vienas visiškai teisus, o kitas vien neteisus. Galima įsivaizduoti, kad abu kažkuo teisūs ir abu kažkur klysta. Vykstant diskusijai, greičiausiai bus išsaugoti geriausi abiejų šalių argumentai
- Tikėsimės.
- Tačiau kai pats dalyvauji tokioje diskusijoje, ne visada lengva nuspręsti, kas protingiausia. Kas teisinga, o kas ne, paprastai parodo istorija. Pasak Hėgelio, viskas, kas protinga, yra tikra, ir viskas, kas tikra, yra protinga.
- Vadinasi, tai, kas išlieka, yra teisinga.
- Arba atvirkščiai, išlieka tai, kas teisinga.
- Gal turi kokį pavyzdėlį, tada man bus aiškiau.
- Prieš 150 metų daug kas kovojo už lygias moterų teises. Nemažai buvo ir aršių priešininkų. Jeigu šiandien, susiradę abiejų šalių argumentus, juos perskaitytume, nebūtų sunku nuspręsti, kieno argumentai buvo protingesni. Bet nereikia pamiršti, kad po laiko visada lengva kalbėti. Pasirodė, jog tie, kurie kovojo už lygiateisiškumą, buvo teisūs. Turbūt ne vienas susigėstų perskaitęs, ką šia tema rašė jo senelis.
- Taip, įsivaizduoju. O ką mane pats Hėgelis?
- Apie lygiateisiškumą?
- Ar ne apie tai kalbame?
- Nori išgirst citatą?
- Mielai.
- "Vyras nuo moters skiriasi taip, kaip gyvulys nuo augalo,- rašė jis.- Gyvulio prigimtis panašesnė į vyro, augalo - į moters. Jos augimas vyksta lėčiau, pagal neapibrėžto jausmingumo principą. Jei moterys vadovauja valstybei, valstybė atsiduria pavojuje, nes jos remiasi ne visuotiniais reikalavimais, bet atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis. Moterys lavėja nežinia kaip, tarsi įsijausdamos į vaizdinio atmosferą, gaudamos daugiau iš gyvenimo nei iš mokslo žinių. Vyrai savo padėtį pasiekia protiniais sugebėjimais ir didelėmis pastangomis".
- Ačiū, pakaks! Tokių citatų nebenoriu klausytis.
- Tačiau citatos puikiai atspindi, jog supratimas apie tai, kas yra "protinga", nuolatos keičiasi. Tai parodo, kad ir Hėgelis buvo savo laikų kūdikis. Mes taip pat. Ne viskas, kas mums atrodo "savaime suprantama", atlaikys istorijos išbandymą.
- Ar gali pateikti kokį nors pavyzdį?
- Ne, negaliu.
- Kodėl?
- Nes nurodyčiau tai, kas jau ėmė keistis. Pavyzdžiui, negalėčiau pasakyti, kad blogai važinėti automobiliu, nes automobiliai teršia gamtą. Mat šiandien jau daug kas taip mano. Taigi tai būtų blogas pavyzdys. Tačiau istorija parodys, kad daugelis dalykų, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais, nepasiteisins.
- Suprantu.
- Reikėtų dar kai ką įsidėmėti: Hėgelio laikų vyrai, negailėdami aitrių žodžių apie moterų menkavertiškumą, tik pagreitino moterų judėjimo pradžią.
- Kaip tai buvo įmanoma?
- Jie iškėlė tezę, arba poziciją. To reikėjo, nes moterys buvo pradėjusios bruzdėti. Juk nebūtina išsakyti savo požiūrį į tai, dėl ko visi sutaria. Ir kuo aštresniais žodžiais vyrai kalbėjo apie moters menkumą, tuo stipresnis buvo "neigimas".
- Atrodo, suprantu.
- Taigi galima sakyti, kad labai gerai turėti aktyvių priešininkų. Kuo aršesni priešininkai, tuo stipresnis ir pasipriešinimas jiems. Neveltui sakoma: "pilti vandenį ant malūno".
- Pajutau, kad mano malūnėlis ėmė suktis gana greitai.
- Logikoje ar filosofijoje tarp dviejų sąvokų taip pat atsiranda dialektinė įtampa.
- Prašom pavyzdžių!
- Jeigu aš mąstau apie sąvoką "būtis", neišvengiamai turiu įvesti ir priešingą sąvoką – "nebūtis". Juk neįmanoma mąstyti, kad esi, tuoj pat neprimenant sau, kad nesi amžinas. Įtampą tarp "būties" ir "nebūties" panaikina sąvoka "tapsmas". Kad kažkas tampa, tarsi reiškia, kad tai ir yra, ir nėra,
- Suprantu.
- Taigi, Hėgelio nuomone, protas yra dinamiškas. Kadangi tikrovė pilna prieštaravimų, prieštaringas turi būti ir tikrovės aprašymas. Štai pavyzdys: pasakojama, kad danų fizikas Nilsas Boras virš savo durų turėjo pasikabinęs pasagą.
- Tai reiškia laimę.
- Bet čia tik prietaras, o Nilsas Boras buvo toli gražu ne prietaringas. Kartą pas jį apsilankęs draugas atkreipė į tai dėmesį. "Negi tiki tokiais dalykais?",- paklausė jis. "Ne,- atsakė Nilsas Boras,- bet girdėjau, kad tai vis tiek padeda".
- Aš tyliu.
- Atsakymas buvo dialektinis, kai kas pasakytų - prieštaringas. Nilsas Boras, kuris, panašiai kaip norvegų poetas Vinjė, garsėjo savo dialektiniu požiūriu į gyvenimą, kartą pasakė, kad yra dviejų rūšių tiesos. Pirmoji rūšis - paviršutiniškos tiesos, kurių priešybė yra neteisinga. Bet yra ir gilios tiesos, kurių ir priešybė teisinga.
- Kokios tai galėtų būti tiesos?
- Pavyzdžiui, jeigu aš sakau, kad gyvenimas trumpas...
- Tuomet aš su tavim sutinku.
- Tačiau kitu atveju aš galiu skėstelėti rankom ir tarti, kad gyvenimas ilgas.
- Tu teisus. Iš dalies tai irgi teisybe.
- Dabar išgirsi pavyzdį, kuris parodo, kaip dialektinė įtampa gali paskatinti spontanišką poelgį, dėl kurio kyla netikėta atomazga.
- Rėžk!
- Įsivaizduok mergaitę, kuri visada savo mamai sako: "Taip, mamyte", "Gerai, mamyte", "Kaip pasakysi, mamyte", "Taip, aš tuoj pat padarysiu, mamyte".
- Net šiurpas nuėjo per nugarą.
- Ilgainiui mamą ima erzinti, kad jos dukra visada tokia paklusni. Galiausiai neištvėrusi ji sušunka: "Nebūk tokia klusni!" O mergaitė atsako: "Gerai, mamyte!"
- Tada aš jai skelčiau antausį.
- Taip, ar ne? O ką darytum, jei ji atsakytų: "Ne, aš būsiu klusni!"
- Tai būtų keistas atsakymas. Tikriausiai ir tada skelčiau antausį.
- Taigi, kitaip tariant, padėtis be išeities. Dialektinė įtampa buvo tokia kraštutinė, kad turėjo įvykti atomazga.
- Turi galvoje antausį?
- Baigdami paminėsime paskutinį Hėgelio filosofijos bruožą.
- Aš klausau.
- Pameni, mes minėjome, kad romantikai buvo individualistai.
- "Paslaptingasis kelias eina vidun".
- Šiam individualizmui Hėgelio filosofija iškėlė "neigimą", arba priešybę. Hėgelis pabrėžė vadinamųjų "objektyvių" jėgų svarbą. Jis turėjo gaivoje šeimą ir valstybę. Galima sakyti, kad Hėgelis nuvertino atskirą individą. Teigė, kad individas yra organiška visumos dalis. Žmonių sąveika visų pirma pasireiškia protas, arba pasaulinė dvasia.
- Paaiškink!
- Protas visų pirma pasireiškia per kalbą. O kalbą gauname gimdami. Norvegu kalba puikiai apsieina be pono Hanseno, bet ponas Hansenas neapsieina be norvegų kalbos. Taigi ne atskiras individas kuria kalbą, bet kalba - individą.
- Galima sakyti, taip.
- Individas, gimdamas tam tikroje kalbinėje aplinkoje, gimsta ir savo istorinėje aplinkoje. Niekas negali būti nuo to "laisvas". Tas, kuris neranda savo vietos valstybėje, nėra istorinis žmogus. Galbūt pameni kad ši mintis rūpėjo ir didiesiems Atėnų filosofams. Taip, kaip neįmanoma įsivaizduoti valstybės be piliečių, piliečiai neįsivaizduojami be valstybės.
- Suprantu.
- Pasak Hėgelio, valstybė yra šis tas "daugiau" nei atskiras pilietis. Ji netgi yra daugiau nei piliečių visuma. Taigi, anot Hėgelio, neįmanoma "išstoti" iš visuomenės. Todėl tas, kuris iš aukšto žiūri į visuomenę, kurioje gyvena, ir siekia vien "surasti save", jo požiūriu, yra kvailys.
- Nežinau, ar aš visiškai sutinku, bet tegu.
- Pasak Hėgelio, ne individas randa save, bet pasaulinė siela.
- Pasaulinė siela randa save?
- Hėgelis sakė, kad pasaulinė siela grįžta į save trimis pakopomis. Tai reiškia, kad ji suvokia save trimis pakopomis.
- Na, sakyk, kokios tai pakopos.
- Iš pradžių pasauline siela suvokia save individe. Tai Hėgelis pavadina subjektyviuoju protu. Aukštesnį sąmonės lygmenį pasaulinė siela pasiekia šeimoje, visuomenėje ir valstybėje. Tai Hėgelis vadina objektyviuoju protu, nes šis protas pasireiškia žmonių sąveika. Bet yra ir trečioji pakopa...
- Greičiau sakyk.
- Aukščiausioji savęs pažinimo forma yra absoliutusis protas. O tai yra menas, religija ir filosofija. Iš šių trijų dalykų filosofija yra aukščiausia proto forma, nes per filosofiją pasaulinė siela mąsto apie savo vaidmenį istorijoje. Taigi tik filosofijoje pasaulinė siela susitinka save pačią. Galima sakyti, kad filosofija yra pasaulinės sielos veidrodis.
- Tai buvo taip mistiška, kad negaliu iš karto suvirškinti. Bet man patiko paskutinė mintis.
- Aš pasakiau, kad filosofija yra pasaulinės sielos veidrodis.
- Labai gražu. Kaip manai, ar tai kaip nors susiję su žalvariniu veidrodžiu?
- Jeigu jau klausi...
- Kaip suprast?
- Manau, kad tas žalvarinis veidrodis turi ypatingą reikšme, jei nuolatos yra minimas.
- Tai gal tu numanai, kokia ta reikšme?
- Ne, ne. Ai tik pasakiau, kad tas veidrodis nebūtų taip dažnai minimas, jei neturėtų ypatingos reikšmes Hildei ir jos tėčiui. Kokią reikšmę jis turi, gali atsakyti tik Hildė.
- Ar tai buvo romantinė ironija?
- Beviltiškas klausimas, Sofija.
- Kodėl?
- Juk ne mes užsiimame panašiais dalykais. Mes tesame beginklės tokios ironijos aukos. Kai vaikas ką nors nupiešia, juk neklausi popieriaus, kas jame pavaizduota.
- Man darosi šalta.

[Linas]

[HEADING=1]KIRKEGORAS[/HEADING]
...Europa ritasi į bankrotą...



Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau po keturių. Ji padėjo aplanką ant rašomojo stalo ir puolė į virtuvę. Reikia suspėt į valčių pašiūrę nunešt sumuštinių, kol mamai nepabodo laukti. Bėgdama pro šalį, Hildė užmetė žvilgsnį į žalvarinį veidrodį.

Skubiai užkaitė vandens arbatai ir pašėlusiu greičiu sutepė kelis sumuštinius.

Žinoma, ji iškrės tėčiui išdaigą. Hildė vis labiau jautėsi Sofijos ir Alberto sąjungininkė. Tai prasidės dar Kopenhagoje...

Netrukus su didžiuliu padėklu Hildė jau stovėjo pašiūrėje.

- Štai priešpiečiai,- tarė ji.

Rankoje mama laikė gabalą švitrinio popieriaus. Ji nusibraukė nuo kaktos plaukus. Šie irgi buvo pridulkėję švitro.

- Bet tada nebegaminsim pietų.

Netrukus jiedvi atsisėdo ant lieptelio ir ėmė valgyti.

- Kada parvažiuos tėtis?- po valandėles paklausė Hildė.

- Šeštadienį. Juk pati žinai.

- Bet kada? Ar nesakei, kad pirmiausia jis atskris į Kopenhagą?

- Taip...

Mama kramtė sumuštinį su kepenų paštetu ir agurku.

- Jis bus Kopenhagoje apie penktą valandą. Į Kristiansandą lėktuvas išskrenda penkiolika po aštuonių. Manau, kad Kjevike turėtų nusileisti pusę dešimtos.

- Vadinasi, porą valandų praleis Kopenhagos aerouoste...

- Kam tau tai?

- Ne, nieko... aš tik norėjau sužinoti, kaip jis keliauja.

Jiedvi valgė toliau. Kai Hildei pasirodė, kad praėjo pakankamai laiko, ji paklausė:

- Ar šiom dienom kalbėjai su Ane ir Ūlių?

- Taip, jie kartais paskambina. Liepą žadėjo atvažiuoti atostogų.

- Ne anksčiau?

- Ne, nemanau.

- Vadinasi, šią savaitę jie bus Kopenhagoje...

- Kas yra, Hilde?

- Nieko. Juk reikia apie ką nors kalbėtis.

- Bet tu jau du kartus paminėjai Kopenhagą.

- Nejaugi?

- Mes kalbėjome apie tai, kad tėtis skris su persėdimu...

- Tikriausiai todėl ir atsiminiau Anę ir Ūlį.

Kai tik jiedvi pavalgė, Hildė surinko lėkštutes ir puodelius ant padėklo.

- Aš turiu skaityti toliau, mama.

- Žinoma, kad turi...

Ar atsakyme nesuskambėjo priekaištas? Jos juk buvo sutarę, kad, prieš tėčiui grįžtant, kartu sutvarkys valtį.

- Tėtis netiesiogiai ištraukė iš manęs pažadą, kad iki jam sugrįžtant perskaitysiu knygą.

- Tai man ir nepatinka. Kad jo niekada nebūna namie, yra viena, bet jis neturėtų įvedinėt savo tvarkos namuose.

- Kad tu žinotum, kiek jis nurodinėja,- paslaptingai tarė Hildė.- Ir spėk, ar jis tuo nesimėgauja.

Tada ji nuėjo į savo kambarį ir skaitė toliau.



Staiga Sofija išgirdo kažką beldžiant į duris. Albertas įspėjo ją griežtu žvilgsniu:
- Mes nekreipiam dėmesio.
Pabeldė smarkiau.
- Dabar papasakosiu tau apie viena danų mąstytoją, kurį labai papiktino Hėgelio filosofija,- tarė Albertas.
Tada pabeldė taip stipriai, kad net durys sudrebėjo.
- Be abejonės, majoras vėl mums atsiuntė kokį nors fantastinį personažą, kad pažiūrėtų, ar mes užkibsim ant kabliuko,- toliau Kalbėjo Albertas.- Tokie triukai jam nieko nekainuoja.
- Bet jeigu mes neatidarysim ir nepažiūrėsim, kas ten, jam nieko nekainuos nuverst visą namą.
- Galbūt tu teisi. Teks atidaryti.
Jie nuėjo prie durų. Beldimas buvo toks smarkus, jog Sofija tikėjosi išvyst kokį galiūną. Bet ant laiptų lauke stovėjo maža mergaitė gėlėta vasarine suknele ir ilgais šviesiais plaukais. Rankoje laikė du mažus buteliukus. Vienas buvo raudonas, o kitas - mėlynas.
- Sveika,- tarė Sofija.- Kas tu?
- Aš esu Alisa,- pasakė mergaitė ir droviai tūptelėjo.
- Taip ir maniau,- tarė Albertas linktelėdamas.- Alisa Stebuklų šalyje.
- Bet kaip ji surado kelią pas mus?
Alisa atsakė pati:
- Stebuklų šalis beribė. Tai reiškia, kad ji yra visur - panašiai kaip JT. Todėl mūsų šalis turėtų tapti JT garbės nare. Visuose komitetuose turėtų būti nors po vieną Stebuklų šalies atstovą.
- Oho majoras!- sukrizeno Albertas.
- O ko čia atėjai?- paklausė Sofija.
- Turiu Sofijai atiduoti šiuos filosofijos buteliukus.
Ji padavė buteliukus Sofijai. Abudu iš skaidraus stiklo, bet viename buvo raudonas skystis, kitame - mėlynas. Ant raudonojo buteliuko buvo užrašyta "GERK MANE", o ant mėlynojo - "IR MANE GERK".
Po akimirkos prie trobelės atlėkė baltas triušis. Jis bėgo ant dviejų kojų, be to, vilkėjo liemenę ir švarką. Atsidūręs prie trobeles, iš liemenės išsitraukė kišeninį laikrodį ir tarė:
- O, ne! Ir vėl vėluoju.
Triušis pasileido šuoliais. Alisa puolė iš paskos. Prieš tai spėjo dar sykį tūptelėti ir ištarti:
- Ir vėl prasideda.
- Perduok linkėjimų Dinai ir karalienei,- sušuko Sofija jai pavymui. Netrukus Alisa išnyko. Albertas ir Sofija tebestovėjo ant laiptų ir apžiūrinėjo buteliukus.
- GERK MANE, IR MANE GERK,- perskaitė Sofija.- Nežinau, ar išdrįsiu. Galbūt tai nuodai.
Albertas tik gūžtelėjo pečiais.
- Tai juk nuo majoro, o viskas, kas nuo majoro, yra sąmonė. Taigi čia gali būti tik minčių sultys.
Sofija atsuko raudonojo buteliuko kamštelį ir atsargiai priglaudė prie lūpų. Sultys buvo keistai salsvos, bet tai dar ne viskas. Tuo pat metu kažkas pasidarė viskam, kas buvo aplinkui.
Rodės, jog ežeras, miškas ir trobelė susiliejo. Netrukus jai ėmė dingotis. kad viskas, ką mato aplinkui, yra vienas asmuo, o tas asmuo - pati Sofija. Ji žvilgtelėjo į Albertą, bet dabar atrodė, kad ir jis virto Sofijos sielos dalimi.
- Labai keista,- tarė Ji. - Matau viską, ką ir anksčiau, bet dabar atrodo, kad viskas tarpusavy susiję. Jaučiu, kad viskas yra viena sąmonė.
Albertas linktelėjo, bet atrodė, kad pati Sofija sau linktelėjo.
- Tai panteizmas, arba vienumo filosofija,- tarė jis.- Tai romantikų pasaulinė siela. Jie juk viską suvokė kaip vieną didelį "Aš". Taip pat ir Hėgelis, kuris tarsi prisimerkęs žiūrėjo į individą ir viską laike vieno pasaulinio proto apraiška.
- Ar atsigert iš kito?
- Juk parašyta.
Sofija atsuko mėlynojo buteliuko kamštelį ir maktelėjo geroką gurkšnį. Šios sultys buvo kiek gaivesnės ir rūgštesnės už anas. Bet ir dabar viskas aplink ją staigiai pasikeitė.
Per sekundę raudonojo gėrimo poveikis išnyko. Viskas grįžo į savo vietą. Albertas tapo Albertu, miško medžiai - medžiais miške, o ežeras vėl sau tyvuliavo.
Bet tai truko tik sekunde, nes viskas, ką Sofija matė, ir toliau plėtėsi. Miškas nebebuvo miškas, kiekvienas mažiausias medelis dabar sudarė atskirą pasaulį. Kiekviena mažiausia šakelė buvo kaip nedidelis stebuklas, apie kurį galėjai sudėti tūkstantį pasakų.
Ežerėlis staiga virto bekrašte jūra - ne gyliu ar pločiu, bet žvilgančiomis detalėmis ir įmantria kranto linija. Sofija suprato, kad visą gyvenimą galėtų stebėti šį ežerą ir, net gyvenimui kada nors pasibaigus, ežeras liktų neįminta mįslė.
Ji pakėlė akis į medžio vainiką. Ten smagiai žaidė trys žvirbliukai. Sofija žinojo, kad šiame medyje tupi paukšteliai, ir tada, kai apsidairė gurkštelėjusi iš raudonojo buteliuko, bet gerai neįsižiūrėjo. Raudonasis buteliukas ištrynė visus prieštaravimus ir visus individualius skirtumus.
Sofija nulipo nuo akmeninės plokštės, ant kurios stovėjo, ir pasilenkė prie žolės. Ji išvydo naują pasaulį - panašiai kaip tada, kai, panėręs giliai po vandeniu, pirmą kartą atsimerki. Samanose tarp kupstelių ir stiebelių knibždėjo daugybė mažučių gyvių. Sofija pamatė vorą, kuris oriai ir veržliai ropojo per samanas... raudoną amarą, siuvantį pirmyn atgal žolės stiebu... ir nedidelę skruzdėlių armiją, triūsiančią bendram labui. Bet net kiekviena atskira skruzdėlytė savaip kilnojo kojeles.
Tačiau keisčiausia buvo, kai ji vėl atsitiesė ir pakėlė akis į Albertą, kuris tebestovėjo ant trobelės slenksčio. Jame Sofija dabar įžvelgė nuostabią būtybę, jis buvo kaip žmogus iš kitos planetos - arba kaip pasakos herojus iš kitos pasakos. Ji ir save pamate kitomis akimis, pajuto, kad pati yra nepakartojama asmenybė. Buvo ne tik žmogus ir ne tik penkiolikmetė mergaitė. Ji, ir tik ji viena, buvo Sofija Amundsen.
- Ką matai?- paklausė Albertas.
- Matau, kad esi keistas tipas.
- Nejaugi?
- Manau, niekada nesuprasiu, ką reiškia būti kitu žmogumi. Juk visame pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių.
- O miškas?
- Jis nebėra vientisas. Tai ištisas keisčiausių pasakų pasaulis.
- Ai taip ir maniau. Mėlynasis buteliukas yra individualizmas. Tokia buvo, pavyzdžiui, Sioreno Kirkegoro reakcija į Romantizmo epochos vienumo filosofiją. Kirkegoro amžininkas buvo kitas garsus danas, pasakininkas H.K. Andersenas. Jis taip pat buvo pastabus begalinėms gamtos detalėms. Filosofas, kuris tą patį matė šimtmečiu anksčiau, buvo vokietis Leibnicas. Spinozos vienumo filosofiją jis vertino taip kaip Siorenas Kirkegoras – Hėgelį.
- Aš girdžiu, ką tu sakai, bet tu atrodai toks juokingas, kad aš vos neprunkščiu.
- Suprantu. Tau reikia vėl gurkštelėti iš raudonojo buteliuko. Sėskim ant laiptų. Prieš išsiskiriant šiandien dar noriu tarti keletą žodžių apie Kirkegorą.
Sofija, atsisėdo ant laiptų šalia Alberto. Ji išgėrė mažyti gurkšnelį iš raudonojo buteliuko, ir daiktai vėl suartėjo. Galbūt jie kiek per daug susiliejo, nes Sofijai vėl ėmė rudytis, kad jokie skirtumai nesvarbūs. Ji vos vos lyžtelėjo mėlynojo buteliuko kaklelį, ir pasaulis tapo maždaug toks, koks buvo prieš Alisai atnešant buteliukus.
- Bet kaip yra iš tikrųjų? Katras buteliukas suteikia teisingą pajautimą: raudonas ar mėlynasis?
- Ir raudonas, ir mėlynasis, Sofija. Mes negalim sakyti, kad romantikai klydo, nes yra tik viena tikrovė. Bet galbūt jie buvo pernelyg vienašališki.
- O kaip dėl mėlynojo buteliuko?
- Manau, kad Kirkegoras buvo gerokai iš jo trūktelėjęs. Šiaip ar taip, jis puikiai suvokė individo svarbą. Mes juk nesame vien savo laiko kūdikiai. Kiekvienas iš mūsų taip pat esam nepakartojamas individas, gyvenantis tik šį vienintelį kartą.
- O Hėgeliui tai nelabai rūpėjo?
- Ne, jį labiau domino bendrieji istorijos bruožai. Tai ir papiktino Kirkegorą. Jis sakė, kad romantikų vienumo filosofija ir Hėgelio "istorizmas" užgožia individo atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl Hėgelį ir romantikus Kirkegoras laikė to paties galo.
- Galiu suprasti jo pyktį.
- Siorenas Kirkegoras gimė 1813 metais. Iš tėvo gavo griežtą religinį auklėjimą. Iš jo taip pat paveldėjo melancholija.
- Tai nieko gero nežada.
- Kaip tik dėl savo niūrumo jautėsi esąs priverstas nutraukti sužadėtuves. O tai negalėjo sukelti Kopenhagos miesčionijos palankumo. Taip Kirkegoras dar jaunystėje tapo atstumtu ir pajuokiamu asmeniu. Žinoma, ilgainiui jis pats įgavo kandumo. Vis labiau panėšėjo į žmogų, kokį Ibsenas vėliau pavadino "tautos priešu".
- Vien dėl to, kad nutraukė sužadėtuves?
- Ne, ne vien. Ypač į gyvenimo pabaigą jis tapo aršiu kultūros kritiku. „Visa Europa ritasi į bankrotą“,- sakė Kirkegoras. Jis teigė, kad jo laikai neturi nė lašelio nuoširdumo ir atsidavimo. Ypač jį jaudino šalta bažnyčių atmosfera. Jis negailestingai kritikavo vadinamąją „sekmadienine krikščionybę“.
- Šiandien gal labiau tiktų kalbėti apie „konfirmacinę krikščionybę“. Daugumai konfirmacija reiškia vien dovanas.
- Taip, tu supratai esmę. Krikščionybė Kirkegorui atrodė tokia didinga ir priešinga protui, kad galėjai rinktis tik arba - arba. Neįmanoma būti "truputį" arba "pusiau" krikščionimi. Jėzus arba prisikelia pirmąją Velykų dieną, arba - ne. O jeigu jis tikrai prisikėlė iš mirusiųjų, jeigu tikrai numirė už mūsų kaltes, tai yra taip didinga, jog privalo tapti gyvenimo esme.
- Suprantu.
- Tačiau Kirkegoras patyrė, jog ir Bažnyčia, ir dauguma žmonių tarėsi esą religinių klausimų žinovai. Pačiam Kirkegorui religija ir protas buvo kaip ugnis ir vanduo. Nepakanka tikėti, kad krikščionybė yra "tiesa". Krikščionių tikėjimas reiškia žengti Kristaus pėdomis.
- Ką tai turi bendra su Hėgeliu?
- Tikrai, galbūt mes pradėjom ne nuo to galo.
- Tokiu atveju siūlau, kad įjungtum atbulinį bėgį ir pradėtum iš naujo.
- Būdamas septyniolikos metų, Kirkegoras pradėjo studijuoti teologiją, bet ilgainiui susidomėjo filosofijos klausimais. Kai jam buvo dvidešimt septyneri, už disertaciją apie ironiją gavo magistro laipsnį. Savo darbe jis kritikuoja romantinę ironiją ir neįpareigojantį romantikų žaidimą iliuzija. Šiai ironijos rūšiai Kirkegoras priešpriešino "sokratiškąją ironija". Ir Sokratas naudojo ironiją, kaip stilistinę priemonę, bet tik tam, kad pabrėžtų dalyko rimtumą. Priešingai nei romantikai, Sokratas, pasak Kirkegoro, buvo egzistencialus mąstytojas. Tai reiškia, kad jo filosofinė refleksija apima visą būtį.
- Šit kaip.
- Nutraukęs sužadėtuves, 1841 metais Kirkegoras išvyko į Berlyną, kur turėjo galimybę lankyti Šelingo paskaitas.
- Ar jis susitiko su Hėgeliu?
- Ne, nuo Hėgelio mirties buvo praėję dešimt metų, tačiau Berlyne ir kitose Europos miestuose tebebuvo gyva jo dvasia. Hėgelio "sistema" buvo naudojama kaip savotiškas visuotinis atsakymas į bet kokius klausimus. Kirkegoras teigė, kad tokios "objektyvios tiesos", apie kurias kalbama Hėgelio filosofijoje, yra visiškai nereikšmingos atskiro žmogaus būčiai.
- O kokios tiesos reikšmingos?
- Pasak Kirkegoro, daug svarbiau, užuot ieškojus TIESOS, atrasti tokias tiesas, kurios svarbios atskiro žmogaus gyvenimui. Svarbu rasti "tiesą sau". Taigi individą arba atskirą žmogų jis priešpriešino "sistemai". Kirkegoro nuomone, Hėgelis pamiršo, jog pats yra žmogus. Jis pašiepė Hėgelio tipo profesorių, kuris, abstrakčiai postringaudamas ir bandydamas paaiškinti visą būtį, per išsiblaškymą pamiršta, kuo pats vardu: ar žmogus, tiesiog žmogus, ar įmantraus paragrafo dalis.
- O kas, Kirkegoro nuomone, yra žmogus?
- Į tai neįmanoma atsakyti apibendrintai. Visuotinai galiojantis žmogaus prigimties, arba "esmės", aprašymas Kirkegoro visiškai nedomina. Svarbi yra atskiro žmogaus būtis. O žmogus nesuvoks savo būties, sėdėdamas prie rašomojo stalo. Tik veikdamas - o ypač pasirinkdamas - žmogus išreiškia požiūrį į savo būtį. Vienas pasakojimas apie Budą galėtų pailiustruoti, ką Kirkegoras turėjo galvoje.
- Apie Budą?
- Taip, nes ir Budos filosofijos pagrindas buvo žmogaus būtis. Kartą vienas vienuolis pasakė, kad Buda pateikia miglotus atsakymus į svarbius klausimus, pavyzdžiui, apie tai, kas yra pasaulis arba kas yra žmogus. Buda atsakė jam pavyzdžiu: kai žmogų sužeidžia užnuodyta strėlė, sužeistasis dėl grynai teorinio smalsumo neklausinės, iš ko pagaminta strėlė, kokiais nuodais buvo patepta arba kokiu kampu į jį šauta.
- Jis tikriausiai norės, kad kas nors ištrauktų strėlę ir imtų gydyti žaizdą?
- Kaipgi kitaip? Būtent tai jam gyvybiškai svarbu. Ir Buda, Ir Kirkegoras labai aiškiai suvokė, kad gyvena tik trumpą akimirką. Ir kaip minėjau: tai suvokdamas žmogus nesėda prie stalo ir nerašo išvedžiojimų apie pasaulinės sielos prigimtį.
- Suprantu.
- Kirkegoras taip pat teigė, kad tiesa yra "subjektyvi". Tuo jis nenorėjo pasakyti, kad nesvarbu, ką mes tikime arba manome. Jis manė, kad išties reikšmingos tiesos yra asmeninės. Tik tokios tiesos yra "tiesa sau".
- Ar galėtum pateikti tokios subjektyvios tiesos pavyzdį?
- Pavyzdžiui, svarbus klausimas - ar krikščionybė yra tiesa. Tai ne toks klausimas, kuris tave gali dominti teoriškai ar moksliškai. Tam, kuris gyvena sąmoningai, tai yra gyvenimo ir mirties klausimas. Taigi ši tema nėra vien diskusijos objektas. Prisiliečiant prie jos reikia didelio atsidavimo ir nuoširdumo.
- Suprantu.
- Kai įkrenti į vandenį, tau nesvarbi teorine klausimo pusė: nuskęsi ar nenuskęsi. Tuomet nei "įdomu", nei "neįdomu", ar vandenyje yra krokodilų. Tai gyvybės ir mirties klausimas.
- Ačiū, pakaks.
- Taigi turime skirti filosofinį klausimą, ar yra Dievas, nuo individo požiūrio į tą patį klausima. Tokių klausimų akivaizdoje kiekvienas žmogus yra visiškai vienas. Be to, prie tokių svarbių klausimų mus gali priartinti vien tikėjimas. Tai, ką galime sužinoti protu, pasak Kirkegoro, yra visiškai nereikšminga.
- Ne, čia reikia paaiškinimo.
- Aštuoni plius keturi lygu dvylika, Sofija. Tuo galim būti visiškai tikri. Tai - viena iš "proto tiesų", apie kurias kalbėjo visi filosofai po Dekarto. Bet ar reikia tai kartoti vakaro maldoje? O gal mastysime apie tai gulėdami mirties patale? Ne, tokios tiesos galbūt yra ir "objektyvios", ir "visuotinės" - bet todėl jos absoliučiai nereikšmingos atskiro žmogaus egzistencijai.
- O kaip tikėjimas?
- Negali žinoti, ar žmogus, kuriam tu padarei ką nors bloga, tau atleido. Kaip tik todėl tau tai yra egzistencialiai svarbu. Tai toks klausimas, su kuriuo tave sieja gyvas ryšys. Tu taip pat negali žinoti, ar kitas žmogus tave myli. Gali nebent tikėti ar viltis. Bet šitai tau svarbiau nei tai, kad trikampio vidaus kampų suma lygi 180 laipsnių. Ir galiausiai juk negalvoji apie priežastingumo dėsnį ar stebėjimo formas, kai bučiuojiesi pirmą kartą.
- Ne, tai būtų nesąmonė.
- Tikėjimas ypač svarbus religiniuose klausimuose. Kirkegoras rašė, kad jeigu jis galėtų objektyviai suvokti Dievą, netikėtų, bet kadangi to negali, turi tikėti. Norint išsaugoti tikėjimą, reikia stengtis išlaikyti objektyvų nežinojimą ir tikėti.
- Gana sudėtingas pasakymas.
- Anksčiau. daug kas bandė įrodyti Dievo buvimą - ar bent suvokti jį protu. Bet jeigu susitaikai su tokiais Dievo buvimo įrodymais arba išprotautais argumentais, prarandi patį tikėjimą - taip pat religinį nuoširdumą. Svarbiausia ne tai, ar apskritai krikščionybė - tiesa, bet ar man ji - tiesa. Viduramžiais ta pati mintis buvo išreiškiama formule „credo quia absurdum“.
- Nejaugi?
- Tai reiškia: "Tikiu, nes tai prieštarauja protui". Jeigu krikščionybė apeliuotų į protą, o ne į kitas mūsų puses, tuomet tai nebūtų tikėjimo klausimas.
- Dabar man aišku.
- Taigi pamatėme, ką Kirkegoras vadino "egzistencija", "subjektyvia tiesa" ir "tikėjimu". Visas šias tris sąvokas jis vartoja filosofinės tradicijos, ypač Hėgelio, kritikoje. Bet šiuose žodžiuose slypi ir visa "civilizacijos kritika". Pasak Kirkegoro, šiuolaikinėje miesto visuomenėje žmogus tapo "publika", arba "viešuma", o pagrindinis minios bruožas yra neįpareigojantys "plepalai". Šiandien mes greičiausiai pavartotume žodį "konformizmas", tai reiškia, kad visi "mano" tą patį ir "pasisako" už tą patį, nė vienas nebūdamas tuo tikrai įsitikinęs.
- Man atrodo, kad Kirkegoras galėtų pasipešioti su Jorunos tėvais.
- Tačiau jo apibūdinimai ne visada buvo tokie švelnūs. Kirkegoras turėjo aštrią plunksną ir kandžią ironiją. Jis, pavyzdžiui, pateikdavo tokius kraštutinius vertinimus, kaip "minia yra neteisi" arba "teisybė visada turi mažumą". Taip pat jis pabrėžė, kad dauguma žmonių pernelyg lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą.
- Rinkti lėles Barbės yra viena. Bet pačiai būti lėle Barbe beveik blogiau...
- Čia galim pereiti prie Kirkegoro trijų gyvenimo stadijų teorijos.
- Ką pasakei?
- Kirkegoras manė, kad yra trys skirtingi egzistavimo būdai. Jis pats vartojo žodį stadijos. Šias žmogaus galimo egzistavimo plotmes pavadino "estetine stadija", "etine stadija" ir "religine stadija". Vartodamas žodį "stadija", jis taip pat nori pabrėžti, kad galima gyventi dviejose žemesnėse stadijose, o vėliau staiga "peršokti" į aukštesniąją. Tačiau daug žmonių visą gyvenimą lieka toje pačioje plotmėje.
- Spėju, kad tuoj seks paaiškinimas. Be to, man darosi smalsu, kokioje stadijoje esu pati.
- Estetinėje stadijoje žmogus gyvena šia akimirka ir nepaliaujamai siekia pasitenkinimo. Gėris yra tai, kas gražu arba malonu. Toks žmogus pasinėręs į jutiminį pasaulį. Estetas tampa savo aistrų ir nuotaikų tarnu. Neigiama yra tai, kas nuobodu arba "koktu".
- Ačiū, manau, atpažįstu šį požiūrį.
- Todėl tipiškas romantikas yra ir tipiškas estetas. Nes čia kalbama ne vien apie juslinį pasitenkinimą. Žmogus, kuris lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą arba, pavyzdžiui, į meną ar filosofiją, kuriais užsiima, taip pat gyvena estetinėje stadijoje, į liūdesį ir kančią, beje, taip pat galima žiūrėti estetiškai, arba "stebėtojiškai". Čia viršų paima tuštybė. Pero Giunto asmeniui Ibsenas suteikė tikro esteto bruožų.
- Manau, suprantu, ką turi galvoje.
- Galbūt atpažįsti save?
- Ne visai. Bet manau, kad tai šiek tiek primena majorą.
- Taip, galbūt, Sofija... Nors tai vėlgi buvo neskoningos romantinės ironijos pavyzdys. Turėtum išsiskalaut burną.
- Ką pasakei?
- Tiek to - tai juk ne tavo kaltė.
- Einam toliau!
- Tas, kuris gyvena estetinėje stadijoje, labai greitai gali pajusti baimę ir beprasmybę. Tuomet dar yra vilties. Pasak Kirkegoro, baimė yra bemaž teigiamas jausmas. Ji parodo, kad išgyveni egzistencinę krize. Tada estetas gali apsispręsti "peršokt" į aukštesnę stadiją. Tai arba įvyksta, arba ne. Nėra prasmės įsibėgėti, jei neperšoksi. Tėra dvi galimybės: arba - arba. Bet niekas negali to padaryti už tave. Pats turi pasirinkti.
- Panašiai, kaip metant rūkyti arba nusprendus nebevartoti narkotikų.
- Taip, galbūt. Kalbėdamas apie "apsisprendimo kategoriją", Kirkegoras šiek tiek primena Sokratą, kuris pabrėžė, jog tikrasis pažinimas kyla iš vidaus. Taip pat ir pasirinkimas, kuris nulemia tai, kad žmogus iš estetinės egzistavimo plotmės peršoka į etinę arba religinę, turi kilti iš vidaus. Ibsenas tai pavaizdavo dramoje "Peras Giuntas". Tai, kaip egzistencinis pasirinkimas kyla iš vidinio poreikio ir nusivylimo, meistriškai parodė ir rusų rašytojas Dostojevskis savo didžiajame romane apie Raskolnikovą.
- Taigi geriausiu atveju pasirenkamas kitas požiūris į gyvenimą.
- Tada galbūt pradedama gyventi etinėje stadijoje. Jai būdinga rimtis ir nuoseklus pasirinkimas pagal moralinius kriterijus. Ši žmogaus egzistavimo plotmė šiek tiek primena Kanto pareigos etiką. Bandoma gyventi pagal moralės dėsnį. Kaip ir Kantas, daugiausia dėmesio Kirkegoras skiria žmogaus nuostatai. Svarbu ne tai, kas, tavo nuomone, yra teisinga ir kas klaidinga. Svarbiausia, kad išvis nusprendi išreikšt savo požiūrį į tai, kas teisinga arba klaidinga, estetui rūpėjo tik tai, kas smagu arba nuobodu.
- Tau neatrodo, kad taip gyvendamas gali pasidaryt pernelyg rimtas?
- Taip, žinoma. Etinė stadija Kirkegoro taip pat nepatenkina. Pareigos žmogui galų gale taip pat atsibos būti tokiam pareigingam ir pedantiškam. Daugelis žmonių pajunta tokį nuovargį, sulaukę vyresnio amžiaus. Vieni galbūt grįžta prie lengvabūdiško estetinės stadijos gyvenimo. Bet kiti padaro naują šuolį - į religinę stadija. Tai tikrai rizikingas šuolis tikėjimo linkme. Jie pasirenka tikėjimą, atmesdami estetinį pasitenkinimą ir proto įstatymus. Ir net jei, paties Kirkegoro žodžiais tariant, gali būti "baisu nukristi į rankas gyvajam Dievui" žmogus tik taip randa susitaikymą.
- Vadinasi, krikščionybė.
- Taip, Kirkegorui religinė stadija buvo krikščionybė. Tačiau jis padarė didelę įtaką ir nekrikščionių mąstytojams. MŪSŲ amžiuje atsirado vadinamasis egzistencializmas, kuriam didelę įtaką padarė Kirkegoro filosofija.
Tada Sofija žvilgtelėjo į laikrodį.
- Beveik septynios. Turiu bėgti namo. Mama turbūt eina iš proto.
Ji pamojavo filosofijos mokytojui ir nubėgo prie valties ežero link.

[Linas]

[HEADING=1]MARKSAS[/HEADING]
...šmėkla klaidžioja po Europą...



Hildė išlipo iš lovos ir atsistojo prie lango į įlanką. Šeštadienį ji pradėjo perskaitydama apie Sofijos penkioliktąjį gimtadienį. Dar vakar Hildė šventė gimimo dieną pati.

Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo "Happy Birthday". Hildė pasijuto nejaukiai.

Paskui Sofija visus užkvietė i "filosofinį pokilį", kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis.

Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos...

Motina tebebuvo pašiūrėje. Hildė nusėlino į pirmąjį aukštą ir priėjo prie telefono stalelio. Susirado Anės ir Ūlio telefono numerį ir surinko.

- Anė Kvemsdal.

- Labas, Čia Hildė.

- O, kaip malonu! Kaip sekasi jums Lilesande?

- Puikiai! Ką tik prasidėjo vasaros atostogos. O po savaitės iš Libano grįžta tėtis.

- Argi ne smagu, Hildė?

- Taip, aš džiaugiuosi. Ir žinai, kaip tik dėl to ir skambinu...

- O?

- Kiek žinau, jis nusileidžia Kastrupo aerouoste šeštadienį, 23 dieną, apie penktą valandą. Ar jūs tuomet būsit Kopenhagoje?

- Manau, kad taip.

- Tai gal galėtumėt man padaryti mažytę paslaugą?

- Žinoma.

- Bet tai šiek tiek ypatingas atvejis. Net nežinau, ar įmanoma.

- Man darosi įdomu...

Tada Hildė leidosi pasakoti. Jį papasakojo apie aplanką, Albertą, Sofiją ir visa, kas su tuo susiję. Keletą kartų ji viską turėjo pradėti nuo pradžių, nes arba ji pati, arba teta kitame telefono linijos gale pratrūkdavo juokais. Tačiau kai jiedvi baigė pokalbį, Hildės planas buvo patvirtintas.

Teliko kai ką paruošti namuose. Ką gi - laiko dar yra.

Likusią dienos dalį Hildė praleido kartu su mama. Vakare jiedvi nuvažiavo į Kristiansandą ir nuėjo į kiną. Juk reikėjo kaip nors atsigriebti už vakardieną, kuri visai nebuvo panaši į gimtadienį. Važiuojant pro kryžkelę, nuo kurios ėjo kelias į Kjeviko aerouostą, paaiškėjo dar kai kurios Hildės plano, apie kurį ji nepaliaujamai galvojo, detalės.

Tik vėliau vakare, susiruošusi miegoti, ji vėl atsivertė storąjį aplanką.



Kai Sofija pro gyvatvorę įlindo į sodą, buvo beveik aštuonios valandos. Mama tvarkė gėlyną prie namų.
- Kaip tu čia atsidūrei?
- Pralindau pro gyvatvorę.
- Pro gyvatvorę?
- Nežinai, kad anapus sodo yra takas?
- Bet kur tu buvai, Sofija? Vėl negrįžai pietų, nepalikusi jokios žinutės.
- Atleisk. Lauke buvo toks gražus oras. Aš visąlaik vaikštinėjau. Tik dabar motina atsistojo ir pažvelgė į ją.
- Negi vėl buvai susitikusi su filosofu?
- Na, taip. Sakiau juk, kad jam patinka vaikštinėti.
- Bet jis ateis į šventę sode?
- Taip, jis labai laukia tos dienos.
- Aš taip pat. Skaičiuoju dienas, Sofija.
Balse, rodės, suskambėjo pagiežos gaidelė. Dėl visa pikta Sofija pasakė:
- Džiaugiuosi, kad pakviečiau ir Jorunos tėvus. Šiaip butų buvę šiek tiek nesmagu.
- Nežinau... šiaip ar taip, rasiu progą pasikalbėti su Albertu prie keturių akių.
- Galėsit eit į mano kambarį. Esu tikra, kad tau jis patiks.
- Tai dar ne viskas. Tau yra laiškas.
- Oi...
- Ant jo atspausta „JT batalionas“.
- Čia nuo Alberto brolio.
- To jau per daug, dukra.
Sofija įtemptai galvojo. Po poros sekundžių ji jau turėjo tinkamą atsakymą. Rodės, lyg pagelbėjus būtų kokia dvasia.
- Albertui papasakojau, kad renku retus pašto antspaudus. O brolis juk niekada neatsisakys padėti.
Šis atsakymas, matyt, nuramino mamą.
- Pietūs Šaldytuve,- pasakė ji taikesniu tonu.
- Kur laiškas?
- Ant šaldytuvo.
Sofija nubėgo į vidų. Vokas buvo antspauduotas 1990 metų birželio 15 dieną. Ji atplėšė laišką ir netrukus jos rankose atsidūrė mažytis lapelis:

Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką,
ir jiems tik laukti pražūties belieka!

Ne, į tai Sofija nieko negalėjo atsakyti. Prieš eidama valgyti, lapelį įdėjo spinton prie viso kito turto, sukaupto per pastarąsias savaites. Neilgai trukus, matyt, sužinos, kodėl ji gavo šį laišką.

Kitą rytą į svečius atėjo Joruna. Pažaidusios badmintoną, jiedvi toliau planavo filosofinę šventę sode. Atsargai reikėjo turėti staigmenų, jei Šventinė nuotaika atslūgtų.
Kai iš darbo grįžo mama, vėl buvo kalbama apie pokylį. Mama vis kartojo: "Čia nieko neturi trūkti". Tai buvo sakoma be jokios ironijos.
Ji tikriausiai manė, kad "filosofinis pokylis" yra kaip tik tai, ko Sofijai reikia, kad po daugelio savaičių intensyvaus filosofijos mokymosi ji vėl sugrįžtų ant žemės.
Vakarui dar nesibaigus, jos dėl visko susitarė, pradedant šakočiu ir japoniškais žibintais sode, baigiant filosofine viktorina, kurios pagrindinis prizas - filosofijos knyga jaunimui. Žinoma, jei tokia knyga yra. Sofija nebuvo tuo įsitikinusi.
Ketvirtadienį, birželio 21 dieną, likus tik dviem dienoms iki Joninių, vėl paskambino Albertas.
- Sofija.
- Ir Albertas.
- Kaip sekasi?
- Kuo puikiausiai. Rodos, suradau išeitį.
- Kokią išeitį?
- Pati žinai. Išeitį iš dvasinės nelaisvės, kurioje ir taip praleidome pernelyg daug laiko.
- A, šitai...
- Bet nieko negaliu atskleisti apie planą, kol nepradėjome jo įgyvendinti.
- Ar nebus per vėlu? Aš juk turiu žinoti, kam ryžtuosi?
- Nebūk naivi. Juk klausomasi kiekvieno mūsų žodžio. Todėl protingiausia būtų tylėti.
- Ar tai tikrai taip beviltiška?
- Žinoma, vaikeli. Svarbiausia turi vykti tada, kai mes nesikalbam.
- Oi...
- Gyvename fiktyvioje tikrovėje po ilgo pasakojimo žodžiais. Kiekvieną raidelę majoras atspaudžia pigia kelionine rašomąja mašinėle, Taigi viskas, kas parašyta, atkreips jo dėmesį.
- Aš puikiai suprantu. Bet kaip mes nuo jo pasislėpsime?
- Cit!
- Ką?
- Tarp eilučių taip pat kažkas vyksta. Kaip tik ten aš ir bandau prasibrauti, pasitelkdamas visą savo dvilypę klastą.
- Suprantu.
- Bet mes dar turim susitikti šiandien ir rytoj. Šeštadienį viskas prasideda. Ar gali tuoj pat ateiti?
- Einu.

Sofija palesino paukščius, pašėrė žuveles, padavė didelį salotos lapą Govindai ir atidarė dėžutę kačių maisto Šerekanai. Išeidama dubenėlį su kačių maistu padėjo ant laiptų.
Tada prasmuko pro gyvatvorę ir išėjo į taką miške. Kiek paėjusi, viržyne Sofija netikėtai išvydo didžiulį rašomąjį stalą. Už jo sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Atrodė, kad jis kažką skaičiuoja. Sofija priėjo prie vyro ir paklausė, kuo jis vardu.
- Skrudžas, - atsakė šis ir vėl palinko prie popierių.
- Mano vardas Sofija. Galbūt esi verslininkas? Vyriškis linktelėjo.
- Ir baisiai pinigingas. Nė vienai kronai neleidžiu prapulti. Todėl turiu labai atidžiai sekti apskaitą.
- Ir iš kur tiek kantrybės!
Sofija pamojavo ir nuėjo toliau. Žengusi vos keletą žingsnių, pastebėjo mažą mergaitę, kuri vienut vienutėlė stovėjo po aukštu medžiu. Vilkėjo sudriskusiais drabužiais, atrodė išblyškusi ir liguista. Kai Sofija ėjo pro šalį, mergaitė įkišo ranką į nedidelį krepšelį ir ištraukė degtukų dėžutę.
- Gal nupirktum degtukų? - paklausė ji.
Sofija pagraibė po kišenę, ieškodama pinigų. Taip - viena krona tikrai atsiras.
- O kiek jie kainuoja?
- Vieną kroną.
Sofija padavė mergaitei moneta ir gavo dėžutę degtukų.
- Per šimtą metų esi pirmoji, iš manės nupirkusi. Kartais mirštu iš bado, o kai kada mane įveikia šaltis.
Sofija pamanė, kad nekeista, jog čia, vidury miško, ji negali parduoti degtukų. Tada atsiminė turtingąjį verslininką, matytą netoliese. Kam mergaitei su degtukais kęsti badą, kai jis turi tiek pinigų.
- Eime, - tarė Sofija.
Ji paėmė mergaitę už rankos ir nusitempė pas turtuolį.
- Privalai pasirūpinti, kad šis vaikas nebebadautų, - pasakė ji. Vyriškis pakėlė akis nuo popierių ir tarė:
- Tai kainuoja pinigus, o aš tau jau sakiau, kad negaliu prarasti ne kronos.
- Bet neteisinga, kad esi toks turtingas, o ši mergaitė skursta, - neatlyžo Sofija.
- Kokie niekai! Teisingumas įmanomas tik tarp lygių žmonių.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Aš viską pasiekiau darbu, o už darbą privalo būti atlyginta. Aš tai vadinu pažanga.
- Ne, žinai ką?
- Jei nepadėsi man, aš mirsiu, - pasakė vargšė mergaitė. Verslininkas vėl dėbtelėjo į jas. Tada tėškė plunksną į stalą.
- Tu gi neįrašyta į jokią mano apskaitos skiltį. Viskas - nešdinkis į vargšų prieglaudą.
- Jei man nepadėsi, padegsiu mišką, - pagrasino mergaitė. Tada vyriškis už rašomojo stalo atsistojo. Bet mergaitė įbrėžė degtuką ir prikišo prie sausos žolės kupstų. Šie bematant įsidegė. Turtuolis ėmė mosuoti rankomis.
- Gelbėkit! - šaukė jis. - Raudonasis gaidys!
Mergaitė šelmiškai pažvelgė į jį.
- Turbūt nežinojai, kad aš komunistė.
Po akimirkos mergaitė, verslininkas ir rašomasis stalas išnyko. Sofija liko viena, o sausa žolė degė vis smarkiau. Ji ėmė trypti liepsnas ir po kiek laiko viską pavyko užgesinti.
Ačiū Dievui! Sofija pažvelgė žemyn į juodus kupstus. Rankose laikė degtukų dėžutę.
Nejaugi pati ir padegė?
Prie trobeles susitikusi su Albertu, Sofija papasakojo, ką patyrė.
- Skrudžas buvo šykštus kapitalistas iš Čarlzo Dikenso "Kalėdinės pasakos". Mergaitę su degtukais tikriausiai atsimeni iš H.K. Anderseno pasakos.
- Argi ne keista, kad sutikau juos miške?
- Nieko čia keista. Tai nėra koks nors paprastas miškas. O kadangi dabar kalbėsime apie Karlą Marksą, visai naudinga buvo pamatyti, kokių didžiulių klasinių priešingumų būtą praeito amžiaus viduryje. Bet eime į vidų. Ten būsime bent kiek apsaugoti nuo majoro trukdymų.
Jie vėl įsitaisė prie stalo šalia lango į ežerą, Sofija dar gerai atsiminė, koks ežerėlis jai matėsi, gurkštelėjus iš mėlynojo buteliuko.
Dabar raudonasis ir mėlynasis buteliukai stovėjo ant židinio atbrailos. Ant stalo buvo pastatyta nedidelė graikų šventyklos kopija.
- Kas tai? - pasidomėjo Sofija.
- Viskam savo eilė, vaikeli.
Tada Albertas pradėjo pasakoti apie Marksą:
- Kai 1841 metais Kirkegoras atvyko į Berlyną, klausydamasis Šelingo paskaitų, galbūt sėdėjo šalia Karlo Markso. Savo magistro darbe Kirkegoras nagrinėjo Sokrato filosofiją. Tuo pat metu Marksas parašė daktarinę disertaciją apie Demokritą ir Epikūrą - taigi apie antikos materializmą. Taip jie pasirinko savo pačių filosofijos kelią.
- Kirkegoras tapo egzistencialistu, o Marksas - materialistu?
- Marksas pasuko vadinamojo istorinio materializmo kryptimi. Bet prie to dar grįšime.
- Pasakok toliau!
- Kirkegoras ir Marksas kiekvienas savaip rėmėsi Hėgelio filosofija. Jo mąstymo būdas abiem padarė įtaką. Tačiau ir vienas, ir kitas atsiriboja nuo Hėgelio pasaulinės sielos, arba vadinamojo Hėgelio idealizmo.
- Jiems tai tikriausiai pasirodė miglota.
- Be jokios abejonės. Apibendrintai galime sakyti, kad Hėgelis užbaigė didžiųjų filosofinių sistemų laikus. Vėliau filosofija pasuko visai kita linkme. Vietoj plačių spekuliatyvių sistemų atsirado vadinamoji "egzistencijos filosofija", arba "veiksmų filosofija". Tai Marksas ir turėjo galvoje sakydamas, kad iki tol filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, užuot jį keitę. Šiais žodžiais išreiškiamas svarbus posūkis filosofijos istorijoje.
- Kadangi susitikau Skrudžą ir mergaitę su degtukais, man nesunku suprasti, ką norėjo pasakyti Marksas.
- Taigi Markso mastymas turi praktinį - ir politinį - tikslą. Be to, reikia įsidėmėti, kad jis buvo ne tik filosofas, bet taip pat istorikas, sociologas ir ekonomistas.
- Ar jis tiek pat pasiekė visose srityse?
- Šiaip ar taip, joks kitas filosofes neturėjo didesnės reikšmės praktinei politikai. Kita vertus, reikia būti atsargiems ir netapatinti visko, kas vadinama "marksizmu", su Markso mintimis. Sakoma, kad pats Marksas "marksistu" tapo XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Jis ir vėliau dažnai pabrėždavo, kad nėra "marksistas".
- Ar Jėzus buvo krikščionis?
- Žinoma, ir dėl to galima ginčytis.
- Kalbėk toliau.
- Kuriant teoriją, kuri vėliau buvo pavadinta "marksizmu", nuo pat pradžių dalyvavo Markso draugas ir kolega Frydrichas Engelsas. Mūsų amžiuje marksizmą arba "marksizmą-leninizmą" toliau plėtojo Leninas, Stalinas, Mao ir daugelis kitų.
- Siūlyčiau apsistoti prie paties Markso. Sakei, kad jis buvo istorinio materializmo pradininkas?
- Tai nebuvo filosofinis materializmas kaip antikos atomizmas ir XVII-XVIII amžiaus mechanicizmas. Tačiau Marksas manė, kad mūsų mąstyseną daugiausia lemia materialinės visuomenės sąlygos. Nuo tokių sąlygų taip pat priklauso istorinė raida.
- Tai visai kas kita nei Hėgelio pasaulinė siela.
- Hėgelis parodė, kad istorija vyksta atsirandant prieštaravimams ir juos įveikiant. Šią mintį Marksas plėtoja toliau. Tačiau, pasak Markso, gerasis Hėgelis stovėjo ant galvos.
- Gal ne visą gyvenimą?
- Varomąją istorijos jėgą Hėgelis vadino pasauline siela, arba pasauliniu protu. Dėl to, Markso nuomone, jis ir matė viską aukštyn ko jomis. Marksas norėjo įrodyti, kad lemiamą reikšmę turi materialiniai pokyliai. Taigi ne dvasinės prielaidos sukurk materialius pasikeitimus, bet priešingai: materialūs pasikeitimai nulemia dvasines sąlygas. Ypač Marksas pabrėžė, kad pasikeitimus lemia ir istoriją varo ekonominės visuomenės jėgos.
- Gal žinai pavyzdžių?
- Antikoje filosofija ir mokslas turėjo grynai teorinę paskirtį. Filosofus nėmaž nerūpėjo pritaikyti savo žinias praktikoje.
- Šit kaip?
- Tai priklausė nuo visuomenės santvarkos. Beveik visa gamyba buvo paremta vergų darbu. Laisvieji piliečiai nebuvo suinteresuoti ją tobulinti. Tai puikiai parodo, kaip materialinės sąlygos nulemia visuomenes mąstysena.
- Suprantu.
- Materialinius, ekonominius ir socialinius visuomenes santykius Marksas įvardijo kaip bazę. Visuomenės mąstyseną, politinių institucijų ir įstatymų visumą, taip pat religija, moralę, meną, filosofiją ir meną Marksas pavadino visuomenės antstatu.
- Taigi bazė ir antstatas.
- O dabar gal galėtum man paduoti graikišką šventyklą.
- Prašau.
- Tai yra sumažinta Partenono, stovinčio Atėnų Akropolyje, kopija. Esi ją mačiusi ir tikrovėje.
- Per video, norėjai pasakyti.
- Pastebėjai, kad šventykla turi skoningą ir puošnų stogą. Galbūt dėmesį pirmiausia ir patraukia stogas bei frontonas. Tai mes galime pavadinti "antstatu". Bet stogas negali kyboti ore.
- Jį laiko kolonos.
- Visų pirma pastatas turi tvirtą pagrindą, arba "bazę", į kurią remiasi visa konstrukcija. Markso nuomone, į materialines sąlygas tarsi remiasi visos visuomenės mintys ir idėjos. Šiuo požiūriu antstatas yra visuomenės bazės atspindys.
- Ar tai reiškia, kad Platono idėjų teorija yra puodininkystės ir vynuogininkystės atspindys?
- Ne, viskas ne taip paprasta, ir Marksas tai pabrėžia. Visuomenės bazę ir visuomenės antstatą sieja abipusis ryšys. Neigdamas tokį abipusiškumą, jis būtų artimas mechanicizmui. Kadangi Marksas įžvelgia, jog tarp bazės ir antstato yra dialektinis ryšys, jį laikome dialektinio materializmo atstovu. Beje, gali įsidėmėti, kad Platonas nedirbo nei puodžiumi, nei vynuogininku.
- Aišku. Ar dar kalbėsim apie šventyklą?
- Taip, šiek tiek. Gerai apžiūrėk šventyklos pagrindą ir pabandyk jį apibūdinti.
- Kolonos remiasi į pagrindą, kurį sudaro trys dalys, arba pakopos-
- Taip pat galime skirti tris visuomenės bazės dalis. Apačioje yra vadinamosios gamybos sąlygos. Čia turimos galvoje toje visuomenėje esančios gamtinės sąlygos ir gamtos ištekliai, taigi klimatas, naudingosios iškasenos ir t.t. Visa tai sudaro visuomenės pamatus, nuo kurių priklauso, kokia gamyba gali būti vystoma toje visuomenėje. Gamybos sąlygos taip pat aiškiai apibrėžia, kokia išvis galima visuomenė ir kultūra.
- Pavyzdžiui, Sacharoje neįmanoma verstis silkių žvejyba, o Šiaurės Norvegijoje - auginti datules.
- Supratai esme. Bet ir žmonių mąstysena labai skirtinga klajoklių kultūroje ir, pavyzdžiui, Šiaurės Norvegijos žvejų kaimelyje. Kita bazės dalis - visuomenės gamybinės jėgos. Čia Marksas turi galvoje įrankius, prietaisus ir mašinas.
- Anksčiau žvejoti plaukdavo irklinėmis valtimis, o dabar žuvys gaudomos galingais traleriais.
- Čia palietei kitą svarbią visuomenės bazės dalį - gamybos priemonių nuosavybę. Patį darbo organizavimą, tai yra darbo pasidalijimą ir nuosavybės santykius, Marksas pavadino visuomenės gamybiniais santykiais.
- Aišku.
- Galime daryti išvadą, kad visuomenės politinius ir ideologinius santykius nulemia gamybos būdas. Šiandien mes neatsitiktinai mąstome kitaip - ir turime kitokią morale - nei žmonės senojoje feodalinėje visuomenėje.
- Vadinasi, Marksas netikėjo prigimtine teise, kuri galioja visais laikais.
- Ne. Dorovės klausimas, pasak Markso, yra visuomenės bazės produktas. Neatsitiktinai senojoje žemdirbių visuomenėje sutuoktinius savo vaikams parinkdavo tėvai. Vedybomis juk taip pat buvo sprendžiama, kas paveldės ūkį. Šiuolaikiniame didmiestyje socialiniai santykiai visai kitokie. Savo būsimąjį galime sutikti vakarėlyje arba diskotekoje, ir jei tik abu esam pakankamai įsimylėję, atsiras ir kur gyventi.
- Nepakęsčiau, jei tėvai man parinktų, už ko tekėti.
- Ne, nes ir tu esi savo laikų kūdikis. Be to, Marksas pabrėžė, jog tai, kas teisinga ir kas neteisinga, dažniausiai nusprendžia valdančioji klasė. Pasak jo, visa istorija yra klasių kovos istorija. Tai reiškia, kad svarbiausia tai, kam priklauso gamybos priemonės.
- Ir taip, ir ne. Marksas buvo įsitikinęs, jog santykiai visuomenės Antstate gali paveikti visuomenės bazę, bet atmetė mintį, kad visuomenės antstatas turi savarankišką istoriją. Nuo pat antikos vergovinės Santvarkos iki šių dienų pramoninės visuomenės istorijos eigą lėmė visuomenės bazės pokyčiai.
- Taip, jau minėjai.
- Markso nuomone, visose istorijos raidos pakopose vyko kova tarp dviejų vyraujančių visuomenės klasių. Antikos vergovinėje santvarkoje prieštaravimai buvo tarp laisvųjų piliečių ir vergų, viduramžių feodalinėje santvarkoje - tarp feodalų ir baudžiauninkų, o vėliau - tarp didikų ir biurgerių. Markso laikais, vadinamojoje buržuazinėje, arba kapitalistinėje, santvarkoje, pagrindiniai nesutarimai kyla tarp kapitalistų ir darbininkų arba proletarų. Taigi vyksta kova tarp tų, kurie turi gamybos priemonių ir tų, kurie jų neturi. O kadangi "aukštesnioji" klasė nenori atiduoti valdžios, pakeisti santvarką gali revoliucija.
- O ką jis sakė apie komunistinę santvarką?
- Marksą ypač domino kapitalistinės santvarkos perėjimas į komunizmą. Taip pat jis pateikia išsamią kapitalistinio gamybos būdo analizę. Bet iš pradžių pakalbėsime apie Markso požiūrį į žmogaus darbą.
- Rėžk!
- Prieš tapdamas komunistu, jaunasis Marksas domėjosi, kas vyksta žmogui, kai jis dirba. Šią problemą nagrinėjo ir Hėgelis. Jis manė, kad žmogų ir gamtą sieja abipusis, arba "dialektinis" ryšys. Kai žmogus veikia gamtą, jis pats yra veikiamas gamtos. Arba, kitaip tariant, dirbdamas žmogus pertvarko gamtą ir ją keičia. Tačiau darbo procese gamta taip pat daro poveikį žmogui ir keičia jo sąmonę.
- Pasakyk, kuo dirbi, ir aš tau pasakysiu, kas esi.
- Būtent. Markso manymu, tai, kaip mes dirbame, veikia mūsų sąmonę, bet ir mūsų sąmonė veikia tai, kaip mes dirbame. Galima sakyti, jog yra abipusis ryšys tarp "rankos" ir "galvos". Taigi žmogaus pažinimas yra tampriai susijęs su jo darbu.
- Matyt, nelinksma būti bedarbiu.
- Taip, kas neturi darbo, yra tarsi bergždžias. Dar Hėgelis atkreipė į tai dėmesį. Ir Hėgelis, ir Marksas darbą laiko teigiama veikla, kuri yra glaudžiai susijusi su žmogaus būtimi.
- Vadinasi, taip pat teigiama būti darbininku?
- Iš esmės taip. Bet nuo to Marksas ir pradeda negailestingą kapitalistinio gamybos būdo kritiką.
- Pasakok!
- Kapitalistinėje santvarkoje darbininkas dirba ne sau. Darbas tarsi nutolsta nuo jo ir jam nebepriklauso. Darbininkas tampa svetimas savo paties darbui, bet taip pat - sau pačiam. Jis praranda žmogiškumą. Pavartodamas Hėgelio posakį, Marksas kalba apie darbininko susvetimėjimą.
- Mano viena teta jau daugiau kaip dvidešimt metų fabrike pakuoja saldainius. Todėl man nesunku suprasti, ką turi galvoje. Ji sako, kad kiekvieną rytą savo darbui pajunta gilią neapykantą.
- Jeigu ji nekenčia savo darbo, Sofija, tam tikra prasme ji nekenčia ir savęs.
- Žinau tik, kad ji nekenčia saldainių.
- Kapitalistinėje santvarkoje darbas organizuotas taip, kad iš tikrųjų darbininkas vergauja kitai visuomenes klasei. Visą darbininko darbą - ir visą jo žmogiškąją būtį - pasisavina buržuazija.
- Ar viskas tikrai taip blogai?
- Dabar mes kalbame apie Marksą. Vadinasi, turime atsižvelgti į sąlygas, kurios buvo praeito amžiaus viduryje. Taigi į tavo klausimą galima drąsiai atsakyti "taip". Darbininkai šaltuose fabrikų cechuose dirbdavo po dvylika valandų per dieną. Užmokestis būdavo toks menkas, kad dirbti turėdavo net vaikai ir gimdyvės. Žmonės gyveno neapsakomai baisiomis sąlygomis. Kai kuriuose fabrikuose dalį atlyginimo mokėdavo pigia degtine. Moterys buvo priverstos užsiimti prostitucija. Jų klientai būdavo didžiausi miesto ponai. Trumpai tariant, darbas, kuris turėtų būti žmogaus privalumas, pavertė darbininką gyvuliu.
- Mane tai siutina.
- Marksą taip pat siutino. Buržuazijos vaikai, pasilepinę gaivinančiomis voniomis, erdviuose šiltuose kambariuose grieždavo smuiku. Arba prieš prabangius keturių patiekalų pietus sėsdavo paskambinti pianinu. Muzikuojama būdavo ir vakarais po ilgesnio pasijodinėjimo.
- Fu, kokia neteisybė!
- Ir Marksui taip atrodė. 1848 metais kartu su Engelsu jie paskelbė Komunistų partijos manifestą. Įžanginis manifesto sakinys skamba taip: "Šmėkla klaidžioja po Europą - komunizmo šmėkla".
- Man darosi baisu.
- Tą patį jautė buržuazija. Proletarai pradėjo bruzdėti. Ar nori išgirsti manifesto pabaigą?
- Mielai.
- "Komunistai mano, kad niekinga yra slėpti savo pažiūras ir ketinimus. Jie viešai pareiškia, kad jų tikslai gali būti pasiekti tik jėga nuverčiant visą esamąją visuomenės santvarką. Tegul viešpataujančiosios klasės dreba prieš komunistinę revoliuciją. Proletarai, ją vykdydami, neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. O laimės jie visą pasaulį. Visų šalių proletarai, vienykitės!"
- Jeigu padėtis tikrai buvo tokia baisi, kaip tu pasakojai, manau, būčiau pasirašiusi po šiuo manifestu. Bet šiandien viskas turbūt pasikeitė?
- Norvegijoje - taip, bet ne visur. Daug žmonių ligi šiol gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Jie taip pat gamina prekes, iš kurių kapitalistai vis Labiau lobsta. Tai Marksas vadino išnaudojimu.
- Gal galėtum kiek išsamiau paaiškinti šį žodį?
- Pagamindamas prekę, darbininkas sukuria tam tikrą vertę.
- Taip?
- Jeigu iš prekės pardavimo vertes atimsi darbininko atlyginimą ir gamybos sąnaudas, visada liks tam tikra suma. Šią sumą Marksas pavadino pridedamąja verte arba pelnu. Tai reiškia, jog kapitalistas pasisaviną vertę, kurią iš tikrųjų sukūrė darbininkas. Tai ir vadinama išnaudojimu.
- Aišku.
- Dalį pelno kapitalistas investuoja į naują kapitalą - pavyzdžiui, modernizuoja fabriko įrenginius. Jis tai daro tikėdamasis, kad prekes bus galima pagaminti dar pigiau. Tai reiškia, kad padidės pelnas.
- Logiška.
- Taip, tai gali atrodyti logiška. Tačiau ir šioje srityje, ir kitose ilgainiui viskas pakrypsta kita linkme, nei kapitalistas tikėjosi.
- Ką turi galvoje?
- Marksas manė, kad kapitalistiniame gamybos būde slypi daug konfliktų. Kapitalizmas esąs ekonominė sistema, kuri naikina pati save, nes jai trūksta racionalaus valdymo.
- Taip, iš dalies. Kapitalistinė santvarka neišvengiamai turi žlugti. Šiuo požiūriu kapitalizmas yra "progresyvus", arba pažangus, nes jis yra perėjimo į komunizmą stadija.
- Ar gali pateikti pavyzdį, kad kapitalizmas pats save naikina?
- Minėjome kapitalistą, kuris turi sukaupęs nemažai pinigų ir dalį pelno nori panaudoti įmonės modernizavimui. Kažkiek jis, žinoma, išleis ir smuikavimo pamokoms. Be to, jo žmona turi kai kurių brangiai atsieinančių įpročių.
- Taip?
- Jis nusiperka naujas mašinas. Jam nebereikia tiek daug darbuotojų. Taip kapitalistas siekia pralenkti savo konkurentus.
- Suprantu.
- Bet ne jis vienas taip galvoja. Tai reiškia, kad visa gamyba nuolatos efektyvinama. Fabrikai vis didėja, jie sukaupiami keleto savininkų rankose. Kas tada įvyksta, Sofija?
- Hm...
- Reikia vis mažiau darbo jėgos. Taigi daugėja bedarbių. Kyla vis daugiau socialinių problemų, o tokios krizės artina kapitalizmo žlugimą. Tačiau ne vien tai veda kapitalizmą į pražūtį. Kai vis daugiau lėšų išleidžiama gamybos tobulinimui, bet pelno nepakanka, kad galima būtų išlaikyti konkurencines kainas...
- Ir?..
- Ką tuomet daro kapitalistas? Ar gali atsakyti?
- Ne, tikrai negaliu.
- Bet įsivaizduok, kad esi fabriko savininkė. Ir štai imi nebesudurti galų. Gresia bankrotas. O dabar klausiu tave: kaip gali sutaupyti pinigu?
- Galbūt mažindama atlyginimus?
- Gudriai sugalvota! Taip, turbūt tai - greičiausia išeitis. Bet jeigu visi kapitalistai būtų tokie gudrūs, kaip tu - o jie tokie ir yra - darbininkai taip nuskurstų, kad nieko nebeįpirktų. Tuomet kalbama apie sumažėjusią, gyventojų perkamąją galią. Atsiduriame užburtame rate. Pasak Markso, kapitalistinei privatinei nuosavybei išmuša paskutinė valanda. Susidaro revoliucinė situacija.
- Aišku.
- Trumpai tariant: galiausiai proletarai sukyla ir gamybos priemones paima į savo rankas.
- O kas įvyksta tada?
- Tam tikrą laikotarpį bus nauja klasinė visuomenė, kurioje proletarai jėga bando užgniaužti buržuazijos pasipriešinimą. Tai Marksas pavadino proletariato diktatūra. Tačiau po pereinamojo laikotarpio bus sukurta beklasė visuomenė, arba komunizmas. Tokioje visuomenėje gamybos priemonės priklausys "visiems" - taigi liaudžiai. Kiekvienas čia dirbs pagal sugebėjimus ir gaus pagal poreikius. Darbas priklausys liaudžiai, o kapitalizmo susvetimėjimas išnyks.
- Skamba puikiai, bet kaip buvo iš tikrųjų? Ar įvyko revoliucija?
- Ir taip, ir ne. Šiandien ekonomikos specialistai gali teigti, kad Marksas, padarė daug esminių klaidų. Jis taip pat klydo analizuodamas Kapitalizmo krizes. Be to, Marksas nepakankamai atsižvelgė į gamtos pertvarkymo padarinius, kurie šiandien mums kelia vis didesnį susirūpinimą. Tačiau, o tai labai svarbu...
- Taip?
- Marksizmas nulėmė daugelį didelių perversmų. Socializmui, kuris kovoje dėl socialinio teisingumo vadovaujasi Marksu, nors ne visada juo seka, - ir, pavyzdžiui, atmeta proletariato diktatūrą, - be jokios abejonės, pavyko sukurti humaniškesnę visuomenę. Šiaip ar taip, šiandien Europoje turime kur kas teisingesnę ir solidaresnę visuomenę negu Markso laikais. Už tai galima, dėkoti Marksui ir visam socialistiniam judėjimui.
- Kaip tai suprasti?
- Po Markso mirties socialistinis judėjimas pasidalijo į dvi pagrindines sroves: socialdemokratiją ir leninizmą. Vakarų Europa pasirinko socialdemokratiją, kuri pasisakė už nuoseklų ir taikų kelią į socializmą. Tai galime vadinti lėta revoliucija. Leninizmas, kuris išlaikė Markso tikėjimą tuo, kad tik revoliucija gali įveikti senąją klasinę visuomene, didžiausią reikšmę turėjo Rytų Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Šios dvi srovės savaip kovojo su skurdu ir priespauda.
- Bet ar nebuvo sukurta naujos rūšies priespauda? Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje?
- Be abejonės. Čia vėl matome, kad visa, ko imasi žmones, tampa gėrio ir blogio mišiniu. Kita vertus, būtų neteisinga kaltinti Murksą dėl visų bėdų vadinamosiose socialistinėse šalyse, praėjus penkiasdešimčiai ir šimtui metų po jo mirties. Bet galbūt jis nepakankamai įsigilino į tai, kad ir komunistinę visuomenę valdys žmonės. Kaži ar kada nors pavyks sukurti rojų žemėje. Žmonės visada susigalvos naujų problemų.
- Tikrai taip.
- Tuo ir baigiam pokalbį apie Marksą, Sofija.
- Palauk! Ar ne tu sakei, kad teisingumas įmanomas tik tarp lygių žmonių?
- Ne, tai Skrudžo žodžiai.
- Iš kur žinai, kad jis taip pasakė?
- Ką gi, mudu turime tą patį autorių. Šiuo požiūriu mus sieja kur kas glaudesnis ryšys, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
- Kad tu prasmegtum su savo ironija!
- Dviguba, Sofija, tai buvo dviguba ironija.
- Bet pakalbėkim dar apie teisingumą. Sakei, kad, Markso nuomone, kapitalizmas yra neteisinga visuomeninė santvarka. Kaip tu apibrėžtum teisingą visuomenę?
- Marksizmo šalininkas, moralės filosofas Džonas Raulsas į šį klausimą atsakė vienu pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad esi garbingos tarybos, turinčios priimti visus ateities visuomenės įstatymus, narė.
- Visai norėčiau priklausyti tokiai tarybai.
- Tarybos nariai turi apsvarstyti visas galimybes, nes, vos priėję vieningą nuomonę, taigi pasirašę įstatymus, visi kris negyvi.
- Kad tave kur!
- Bet netrukus jie atsibus tokioje visuomenėje, kuriai patys sugalvojo įstatymus. Esmė tokia, kad jie visai neįsivaizduoja, kokią padėtį užims toje visuomenėje.
- Suprantu.
- Tokia visuomenė būtų teisinga. Nes joje visi būtų lygūs.
- O moterys?
- Savaime suprantama. Jie net nežino, ar gims moterimis, ar vyrais. Kadangi tikimybė vienoda, vadinasi, ta visuomenė turi būti tokia pat gera ir moterims, ir vyrams.
- Skamba viliojamai.
- Dabar man pasakyk: ar Europa buvo tokia Markso laikais?
- Ne!
- Bet galbūt gali nurodyti tokią visuomenę šiandieniniame pasaulyje?
- Hm... kažin.
- Gali pamąstyti. Apie Marksą baigiau.
- Ką sakai?
- Skyriaus pabaiga!

[Linas]

[HEADING=1]DARVINAS[/HEADING]
...laivas, plukdantis per gyvenimą genus...



Sekmadienio rytą Hildę pažadino stiprus trenksmas. Ant grindų nukrito aplankas. Lovoje ji skaitė, kaip Sofija ir Albertas kalbėjosi apie Marksą. Paskui užmigo gulėdama ant nugaros, ant užkloto pasidėjusi apianka. Lempa prie lovos degė ištisą naktį.

Žadintuvas ant rašomojo stalo žaliais skaitmenimis rodė 8.59.

Hildė sapnavo didžiulius fabrikus ir suodinus didmiesčius. Ant vienos gatvės kampo sėdėjo maža mergaitė ir pardavinėjo degtukus. Gerai apsirengę žmonės ilgais apsiaustais ir paltais ėjo pro šalį.

Atsisėdusi lovoje, Hildė atsiminė įstatymų leidėjus, kurie turėjo atsibusti savo sukurtoje visuomenėje. Ji galėjo džiaugtis, iš miego pabudusi Bjerkelyje.

Ar norėtų pabusti Norvegijoje, jei negalėtų pasirinkt vietos?

Bet svarbu ne vien tai, kur ji pabustų. Juk taip pat galima atsidurt visai kitam laike? Pavyzdžiui, viduramžiuose - arba akmens amžiaus bendruomenėje prieš dešimt ar dvidešimt tūkstančių metų. Hildė pabandė įsivaizduoti, jog sėdi prie urvo angos. Galbūt šiuo metu apdirba žvėries kailį.

Kaip ji jaustųsi būdama penkiolikmete mergaite tuokart, kai dar nebuvo nieko, ką galima būtų vadinti kultūra? Kaip tuomet mąstytų?

Hildė apsivilko megztinį, pakėlė nuo grindų aplanką ir atsisėdo į lovą, pasiruošusi toliau skaityti ilgąjį tėčio laišką.



*Vos tik Albertas ištarė "skyriaus pabaiga", kažkas pabeldė į Majoro trobelės duris.
- Matyt, neturime kitos išeities? - paklausė Sofija.
- Gal ir neturim, - burbtelėjo Albertas.
Už durų stovėjo nukaršęs žilas senelis su barzda. Dešinėje rankoje laikė lazdą, o kairėje - didelį laivo piešinį. Laive knibždėjo įvairiausio dydžio gyviu.
- Kas gi tas pagyvenęs ponas? - paklausė Albertas.
- Aš esu Nojus.
- Tavo protėvis, sūneli. Bet tikriausiai nebemadinga atsiminti protėvius?
- Ką tu laikai rankoje? - paklausė Sofija.
- Tai - visų žvėrių, kurie buvo išgelbėti nuo didžiojo tvano, atvaizdas. Prašom, dukrele, jis tavo.
Kai Sofija paėmė didžiulį plakatą, senelis tarė:
- Dabar turiu keliauti namo - vynuogienojai nelaistyti...
Jis pašoko aukštyn sumušdamas ore kulnimis ir nukurnėjo į mišką, taip moka tik ilgaamžiai ir labai nuotaikingi senukai.
Sofija ir Albertas grįžo į vidų ir vėl atsisėdo. Sofija ėmė apžiūrinėti didįjį plakatą, bet, dar nespėjus nieko kaip reikiant ištyrinėti, Albertas valdingu mostu ištraukė jį Sofijai iš rankų.
- Iš pradžių apie viską pakalbėsime bendrais bruožais.
- Tai pradėk.
- Pamiršome pasakyti, jog paskutiniuosius trisdešimt keturis savo gyvenimo metus Marksas praleido Londone. Jis persikėlė ten 1849 metais, o mirė 1883-iaisiais. Tuo pat metu netoli Londono gyveno ir Čarlzas Darvinas. Jis mirė 1882 metais ir buvo iškilmingai palaidotas Vestminsterio katedroje, kaip vienas didžiųjų Anglijos sūnų. Tačiau Markso ir Darvino keliai susitiko ne tik laike ir erdvėje. Angliškąjį savo didžiojo veikalo "Kapitalas" leidimą Marksas norėjo dedikuoti Darvinui, bet šis pasipriešino. Marksui mirus, jo draugas Frydrichas Engelsas pasakė: "Kaip Darvinas atrado organinės gamtos vystymosi dėsnius, taip Marksas atrado žmonijos istorinės raidos dėsnius".
- Suprantu.
- Kitas žymus mąstytojas, norėjęs susieti savo veiklą su Darvinu, buvo psichologas Zigmundas Froidas. Paskutiniuosius gyvenimo metus jis taip pat praleido Londone. Froidas teigė, jog Darvino evoliucijos teorija ir jo paties psichoanalizė įžeidė naivią žmogaus savimeilę.
- Labai daug vardų. Apie ką mes dabar kalbame: Marksą, Darviną ir Froidą?
- Apskritai galime kalbėti apie natūralizmą, kuris, atsiradęs XIX amžiaus viduryje, buvo gyvybingas ir mūsų amžiuje. Natūralizmu laikome tokį požiūrį, kuris nepripažįsta jokios kitos tikrovės, išskyrus gamtą ir jutimais suvokiamą pasaulį. Todėl ir žmogų natūralistas laiko gamtos dalimi. Jis remiasi vien gamtos faktais - ne racionaliais samprotavimais ar kokia nors dieviškojo apreiškimo rūšimi.
- Ir visa tai galima pasakyti apie Marksą, Darviną ir Froidą?
- Tikrai taip. Nuo praeito amžiaus vidurio naują prasmę įgijo žodžiai: "gamta", "aplinka", "istorija", "raida" ir "augimas". Marksas iškėlė mintį, jog ideologija yra materialinės bazės produktas. Darvinas įrodė, kad žmogus yra ilgos biologinės raidos išdava, o Froidas, tyrinėdamas pasąmonę, atrado, jog žmogaus poelgius neretai nulemia "gyvuliški" instinktai.
- Rodos, pradedu suprasti, ką vadini natūralizmu. Bet gal geriau imkim po viena?
- Dabar kalbėsime apie Darviną, Sofija. Turbūt atsimeni, kad iki-sokratikai norėjo surasti natūralius gamtos reiškinių paaiškinimus. Jie turėjo atsiriboti nuo senųjų mitologinių aiškinimų. Darvinui reikėjo išsivaduoti iš Bažnyčios požiūrio į gyvūnų ir Žmonių sukūrimą.
- Bet ar jis tikrai buvo filosofas?
- Darvinas buvo biologas ir gamtininkas. Tačiau nė vieno kito naujųjų laikų mokslininko teorijos nebuvo tokios priešingos Biblijos mokymui apie žmogaus vietą kūrinijoje.
- Tikriausiai papasakosi apie Darvino evoliucijos teoriją.
- Pradėsim nuo paties Darvino. Jis gimė 1809 metais Šrūsberyje. Tėvas, dr. Robertas Darvinas, buvo žinomas miestelyje gydytojas. Jis labai griežtai auklėjo sūnų. Kai Čarlzas ėmė lankyti aukštesniąją Šrūsberio mokyklą, direktoriaus nuomone apie jį buvo tokia, kad jis tik šlaistosi pašaliais, paisto niekus ir tuščiai puikuojasi, užuot užsiėmus naudinga veikla. Sakydamas "naudinga veikla", direktorius turėjo galvoje graikiškų ir lotyniškų veiksmažodžių kalimą. Šlaistymąsi pašaliais jis pavadino tai, jog Čarlzas rinko įvairiausius vabzdžius.
- Vėliau tikriausiai gailėjosi taip pasakęs.
- Ir studijuodamas teologiją Darvinas labiau domėjosi paukščiais ir vabzdžiais nei mokslais. Tad teologijos egzaminą išlaikė nekaip. Tačiau studijuodamas teologiją Darvinas tapo garsiu gamtininku. Jį taip pat domino geologija, kuri tuo metu buvo viena iš sparčiausiai besivystančių mokslo šakų. 1831 metų balandį išlaikęs teologijos egzaminą Kembridžo universitete, Darvinas išvyko į Šiaurės Velsą tyrinėti uolienų ir ieškoti fosilijų. Tų pačių metų rugpjūtį, būdamas dvidešimt dvejų, gavo laišką, kuris nulėmė visą tolimesnį jo gyvenimą...
- Kas jame buvo parašyta?
- Laišką atsiuntė draugas ir mokytojas Džonas Stivenas Henslou. Jis rašė: "Buvau paprašytas (...) rekomenduoti gamtininką kelionei su kapitonu Fic Rojumi, gavusiu vyriausybės užduotį sudaryti pietinio Amerikos kyšulio žemėlapį. Pasakiau, kad laikau tave geriausiu specialistu, kuris galėtų atlikti šią užduotį. Apie atlyginimą nieko nežinau. Kelionė truks dvejus metus..."
- Kaip tu viską atsimeni?
- Menkniekis, Sofija.
- Ir jis sutiko?
- Jis be galo norėjo pasinaudoti šia proga, tačiau tuomet jauni vyrai nedarydavo nieko be tėvų leidimo. Po ilgo įtikinėjimo tėvas sutiko - jis taip pat turėjo sumokėti sūnaus kelionės išlaidas. O apie atlyginimą nebuvo nė kalbos.
- Oi...
- Laivas, priklausantis Anglijos admiralitetui, vadinosi "Beagle". 1831 metų gruodžio 27 dieną iš Plimuto jis išplaukė Pietų Amerikos link. Į Angliją laivas grįžo tik 1836 metų spalį. Dveji metai virto penkeriais, o kelionė į Pietų Ameriką - kelione aplink pasaulį. Tai buvo svarbiausia naujųjų laikų ekspedicija.
- Ar jie tikrai apiplaukė Žeme?
- Taip, tikrąja žodžio prasme. Iš Pietų Amerikos per Ramųjį vandenyną jie pasiekė Naująją Zelandiją, Australiją ir Pietų Afriką. Iš ten vėl grįžo į Pietų Ameriką ir galiausiai pasuko atgal į Angliją. Darvinas rašė, jog kelionė "Beagle" laivu buvusi reikšmingiausias jo gyvenimo įvykis.
- Turbūt nelengva būti gamtininku jūroje?
- Pirmaisiais metais "Beagle" plaukiojo palei Pietų Amerikos pakrantes. Tada Darvinas turėjo puikias galimybes susipažinti su šiuo žemynu iš sausumos. Labai svarbūs buvo apsilankymai ir Galapagų salose, esančiose Ramiajame vandenyne, į vakarus nuo Pietų Amerikos. Taip Darvinas galėjo surinkti gausią medžiagą, kurią dalimis siuntė namo į Angliją. Tačiau mintimis apie gamtą ir gyvosios gamtos raidą jis su niekuo nesidalijo. Kai Darvinas, turėdamas dvidešimt septynerius metus, grįžo namo, jau buvo garsus gamtininkas. Jau aiškiai įsivaizdavo būsimąją evoliucijos teoriją. Tačiau praėjo dar daug metų, kol paskelbė savo pagrindinį veikalą. Darvinas buvo atsargus žmogus, Sofija. Tai - būtina gamtininko savybė.
- Kaip vadinasi jo svarbiausias veikalas?
- Jų buvo ne vienas. Bene didžiausias aistras Anglijoje sukėlė knyga "Rušių atsiradimas", išėjusi 1859 metais. Visas pavadinimas skambėtų šitaip: "On the Origin of Species by Means of Natūrai Selection or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life". Šis ilgas pavadinimas nusako Darvino teorijos esmę.
- Tada galėtum jį ir išversti.
- "Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio".
- Taip, pavadinimas turiningas.
- Panagrinėkim jį dalimis. Knygoje "Rūšių atsiradimas" Darvinas pateikė dvi teorijas, arba pagrindines tezes: visų pirma, jis iškėlė mintį, jog dabartiniai augalai ir gyvūnai atsirado iš ankstesnių, paprastesnių rūšių. Tai reiškia, jog vyksta biologine raida. Antrasis teiginys - visa raida vyksta dėl natūraliosios atrankos.
- Nes išlieka stipriausi, ar ne?
- Pirmiausia aptarkime pačią evoliucijos mintį. Ji nebuvo visiškai nauja. Dar apie 1800 metus kai kuriuose visuomenės sluoksniuose paplito nuomonė, jog vyksta biologinė raida. Čia daugiausia įtakos turėjo prancūzų zoologas Lamarkas. Dar anksčiau mintį apie tai, jog augalai ir gyvūnai išsirutuliojo iš kelių primityvių rūšių, iškėlė Darvino senelis Erazmas Darvinas. Tačiau nė vienas ligi tol nesugebėjo dorai paaiškinti, kaip tokia raida vyksta. Todėl ir bažnytininkams jie nebuvo pavojingi priešininkai.
- O Darvinas buvo?
- Taip, ir ne be priežasties. Bažnytininkai ir daugelis mokslininkų rėmėsi Biblijos mokymu, jog įvairios augalų ir gyvūnų rūšys yra nekintamos. Manyta, jog kiekviena gyvūnų rūšis buvo sukurta visiems laikams. Šis krikščionybės požiūris taip pat puikiai derėjo prie Platono ir Aristotelio filosofijos.
- O kaip?
- Platono idėjų teorija juk rėmėsi mintimi, kad visos gyvūnų rūsys yra nekintamos, nes jos sukurtos pagal amžinųjų idėjų, arba formų, pavyzdį. Mintis apie tai, jog gyvūnų rūšys nekinta, sudarė ir Aristotelio filosofijos pagrindą. Tačiau Darvino laikais kai kurie stebėjimai ir radiniai vėl leido suabejoti tradicinėmis pažiūromis.
- Kokie tai stebėjimai ir radiniai?
- Visų pirma, buvo aptinkama vis daugiau fosilijų. Be to, buvo surasta didelių išnykusių gyvūnų kaulų liekanų. Pats Darvinas labai stebėjosi, žemyno gilumoje aptikės jūros gyvūnų liekanų. Būdamas Pietų Amerikoje, tokių radinių jis užėjo aukštai Andų kalnuose. Bet ką gi veikia jūros gyvūnai Andų kalnuose, Sofija? Ar gali į tai atsakyti?
- Ne.
- Kai kas manė, kad juos ten paliko žmonės arba žvėrys. Kiti sakė, jog fosilijas ir jūros gyvūnų liekanas sukūręs Dievas, norėdamas suklaidinti bedievius.
- O ką sakė mokslas?
- Dauguma geologų laikėsi katastrofos teorijos. Pagal ją Žemę daugelį kartų ištikę dideli potvyniai, žemės drebėjimai ir kitos gaivalinės nelaimės, sunaikinusios visą gyvybe. Apie vieną tokią katastrofą sužinome ir iš Biblijos, kurioje rašoma apie didįjį tvaną ir Nojaus arką. Po kiekvienos katastrofos Dievas atgaivindavęs gyvybę Žemėje, sukurdamas naujus - tobulesnius - augalus ir gyvūnus.
- O fosilijos buvo ankstesniųjų gyvybės formų, išnykusių per baisiąsias katastrofas, liekanos?
- Būtent. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad fosilijos yra gyvūnų, kuriems neužteko vietos Nojaus arkoje, atspaudai. Tačiau į kelione "Beagle" laivu Darvinas pasiėmė pirmąjį anglų geologo Čarlzo Lajelio veikalo "Geologijos pagrindai" tomą. Dabartinį Žemės reljefą - su aukštais kalnais ir giliais slėniais - Lajelis laikė be galo ilgos ir lėtos evoliucijos išdava. Tai reiškė, jog per labai ilgą laiką nedideli pasikeitimai galėjo lemti didelius geografinius perversmus.
- Kokius pasikeitimus jis turėjo galvoje?
- Jis turėjo galvoje tuos pačius veiksnius, kurie veikia iki šių dienų. Tai - oras, vėjas, ledo tirpimas, žemės drebėjimai ir požeminiai smūgiai. Ne veltui sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo - ne jėga, bet nuolatiniu darbu. Lajelis manė, kad tokie maži, lėti pokyčiai ilgainiui gali visiškai pakeisti gamtą. Tai ne tik paaiškino, kodėl Darvinas Andų aukštikalnėje rado jūros gyvūnų liekanų. Darvinas niekada nepamiršo minties, jog maži, laipsniški pasikeitimai per milijonus metų gali lemti dramatiškus pokyčius.
- Jis turbūt pamanė, kad panašiai galima paaiškinti ir gyvūnijos raidą?
- Taip, jis svarstė šią galimybę. Bet, kaip minėjau, Darvinas buvo atsargus žmogus. Jis užduodavo klausimus ir ilgai nedrįsdavo į juos atsakyti. Taigi Darvinas naudojo tą patį metodą kaip ir visi tikri filosofai: svarbu klausti, o atsakymas gali palaukti.
- Suprantu.
- Svarbiausias Lajelio teorijos veiksnys buvo Žemės amžius. Darvino laikais vyravo nuomonė) kad Žemę Dievas sukūrė maždaug prieš 6000 metų. Tai buvo nustatyta suskaičiavus visas kartas nuo Adomo ir Ievos.
- Koks naivumas!
- Gera tau sakyti. Darvinas apskaičiavo, kad Žemės amžius turėtų būti 300 milijonų metų. Aišku buvo viena: ir Lajelio laipsniškos geologinės raidos teorija, ir Darvino evoliucijos teorija turi prasmę tik tada, kąi kalbama apie labai ilgą laiką.
- Kiek Žemei metų?
- Šiandien mes žinome, kad Žemė atsirado prieš 4,6 milijardus metų.
- Neblogas amželis...
- Kol kas kalbėjome tik apie vieną Darvino įrodymą, jog vyksta biologinė raida. Tai - fosilijų radiniai įvairiuose uolienų sluoksniuose. Kitas įrodymas - dabar gyvenančių rūšių geografinis pasiskirstymas. Čia naujos ir be galo gausios medžiagos suteikė Darvino kelionė. Jis savo akimis pamatė, kad įvairios vieno regiono gyvūnų rūšys labai nedaug skiriasi. Galapago salose, esančiose į vakarus nuo Ekvadoro, jis taip pat pastebėjo keletą įdomių dalykų.
- Papasakok apie juos!
- Galapago salos yra tankių vulkaninės kilmės salų grupė. Todėl Darvinas ten nepastebėjo didelių gyvūnijos ir augmenijos skirtumų. Bet jį kaip tik ir domino maži skirtumai. Visose salose jis matė dramblinių vėžlių, tačiau kiekvienoje saloje jie buvo šiek tiek kitokie. Negi Dievas iš tiesų kiekvienai salai sukūrė skirtingą dramblinių vėžlių porūšį?
- Vargu.
- Dar svarbiau buvo tai, ką Darvinas atrado, Galapago salose stebėdamas paukščių gyvenimą. Kiekvienoje saloje aiškiai skyrėsi kikilių rūšys - pavyzdžiui, į akis krito skirtinga snapo forma. Darvinas įrodė, jog šiuos skirtumus nulėmė tai, kuo kikiliai maitinosi. Vieni kikiliai mito kankorėžių sėklomis, kiti gaudė vabzdžius, o treti rankiojo juos nuo medžių kamienų ir šakų... Kiekvienos rūšies paukščiai turėjo snapą, labiausiai tinkamą jų mitybos būdui. Ar galėjo visi jie atsirasti iš vienos rūšies? Ar naujos kikilių rūšys atsirado prisitaikant prie sąlygų įvairiose salose?
- Tikriausiai jis priėjo tokią išvadą?
- Taip, galbūt Galapago salose Darvinas ir tapo "darvinistu". Jis taip pat pastebėjo, kad nedidelio salyno gyvūnija labai primena daugelį rūšių, matytų Pietų Amerikoje. Ar Dievas tikrai kartą ir visiems laikams sukūrė visus šiuos gyvūnus, mažai besiskiriančius vieną nuo kito - ar įvyko raida? Darvinas vis labiau ėmė abejoti rūšių nekintamumu. Bet jis dar negalėjo tinkamai paaiškinti, kaip vyksta evoliucija arba prisitaikymas prie aplinkos sąlygų. Jis teturėjo įrodymą, kad visi pasaulio gyvūnai turi tą pačią kilmę.
- Nejaugi?
- Tai įrodo žinduolių gemalo raida. Jei palyginsi šuns, šikšnosparnio, triušio ir žmogaus gemalo užuomazgas, nepastebėsi beveik jokio skirtumo. Tik vėlyvoje gemalo raidos stadijoje galima atskirti žmogaus gemalą nuo triušio gemalo. Argi tai - nepakankamas įrodymas, jog esame tolimi giminaičiai?
- Bet Darvinas dar negalėjo paaiškinti, kaip vyko evoliucija?
- Jam nėjo iš galvos Lajelio mintis apie mažus pasikeitimus, kurie laikui bėgant galėjo turėti didelį poveikį. Tačiau Darvinas nerado jokio paaiškinimo, kuris galėtų būti universalus principas. Jis buvo susipažinęs su prancūzų zoologo Lamarko teorija. Lamarkas iškėlė mintį, jog įvairios gyvūnų rūsys išplėtojo tas savybes, kurių jiems reikėjo, pavyzdžiui, žirafos turi tokius ilgus kaklus todėl, jog karta iš kartos juos tempdavo siekdamos medžių lapų. Taigi Lamarkas manė, jog savybes, kurias individas įgyja savo pastangomis, paveldi palikuonys. Tačiau mintį, jog įgytos savybės yra paveldimos, Darvinas atmetė, nes drąsūs Lamarko teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Darvinui nėjo iš galvos dar ir kita mintis. Galima sakyti, jog rūšių raidos mechanizmas buvo jam prieš pat nosį.
- Aš nekantrauju.
- Bet norėčiau, kad pati atrastum šį mechanizmą. Todėl klausiu: kaip elgtumeis turėdama tris karves, o pašaro - tik dviem?
- Tikriausiai vieną karvę reiktų papjauti?
- Aha... O kurią karvę pjautum?
- Matyt, papjaučiau tą, kuri duoda mažiausiai pieno?
- Tikrai?
- Taip, tai logiška.
- Ir šitaip žmonės daro tūkstančius metų. Bet apie karves dar nebaigėm. Tarkim, tu nori, kad viena iš dviejų likusių karvių pasilakstytų. Katrą karvę parinksi?
- Tą, kuri pieningesnė. Tada iš veršelio išaugs gera karvė.
- Vadinasi, pirmenybę teiksi pieningoms karvėms? Tuomet paskutinė užduotis: įsivaizduok, kad esi medžiotoja ir turi du kurtus, bet vieno turi atsisakyti. Katrą šunį pasitiktum?
- Suprantama, tą, kuris greičiau užuodžia žvėries pėdsakus.
- Taigi pasirinktum geresnį medžioklinį šunį. Lygiai taip, Sofija, žmonės veisė gyvulius daugiau kaip dešimt tūkstančių metų. Vištos ne visada dėjo penkis kiaušinius per savaitę, avys ne visada buvo tokios vilningos, o arkliai - tokie stiprūs ir eiklūs. Bet žmonės atliko dirbtinę atranką. Tas pats buvo daroma ir su augmenija. Niekas nesodina prastų bulvių, jei galima gauti geresnės sėklos. O varpos, kuriose nėra grudų, paliekamos nepjautos. Darvinas pabrėžė, jog nėra dviejų vienodų karvių, javų varpų, šunų ar kikilių. Gamta yra be galo įvairi. Net tos pačios rūšies individai nėra visiškai vienodi. Tikriausiai pati tai patyrei paragavusi mėlynojo gėrimo.
- Taip, be jokios abejonės.
- Darvinas uždavė sau klausimą, ar gamtoje nėra panašaus mechanizmo. Ar gali būti, kad ir gamta atrenka individus, kuriems lemta užaugti? Ir dar vienas svarbus klausimas; ar toks mechanizmas per labai ilgą laiką galėjo sukurti visiškai naujas augalų ir gyvūnų rūšis?
- Spėju, kad taip.
- Darvinas vis dar negalėjo aiškiai įsivaizduoti, kaip galėtų vykti tokia "gamtinė" atranka. Tačiau 1838 metų spalį - praėjus lygiai dvejiems metams po kelionės "Beagle" laivu - į rankas jam atsitiktinai pateko nedidelė sociologo Tomo Maltuso knygelė. Ji vadinosi "An Essay on the Principles of Population" ("Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrimas"). Šios knygos idėją Maltusui davė Bendžaminas Franklinas, amerikiečių mokslininkas, išradęs žaibolaidį. Franklinas pareiškė, kad jeigu gamtoje nebūtų tam tikrų ribojančių veiksnių, viena kokia nors augalų arba gyvūnų rūšis būtų paplitusi visoje Žemėje. Bet kadangi yra įvairių rūšių, jos neleidžia viena kitai per daug išsiplėsti.
- Suprantu.
- Maltusas išplėtojo šią mintį ir panaudojo kalbėdamas apie Žemės gyventojų skaičių. Jis teigė, jog žmogaus dauginimosi galimybės yra tokios didelės, jog visuomet gimsta daugiau vaikų, nei jų gali išgyventi. Kadangi maisto gamyba niekada nepasivys gyventojų skaičiaus augimo tempų, didelei žmonių daliai, Maltuso nuomone, lemta pralaimėti kovą dėl būvio. Subręsta ir pratęsia giminę tie, kurie laimi šią kovą.
- Skamba logiškai.
- Tai ir buvo tas universalusis mechanizmas, kurio Darvinas ieškojo. Jis iškart surado atsakymą į klausimą, kaip vyksta evoliucija. Ją lemia natūralioji atranka kovoje dėl būvio: tas, kuris geriausiai prisitaiko prie aplinkos, gali pratęsti gimine. Tai buvo antroji teorija, kurią Darvinas išdėstė knygoje "Rūšių atsiradimas". Jis rasė, jog drambliai, palyginti su kitais žvėrimis, dauginasi lėčiausiai, bet jeigu išgyventų visi jaunikliai, po 750 metų butų apie devyniolika milijonų vienos dramblių poros palikuonių.
- Jau nekalbant apie tūkstančius vienos menkės kiaušinėlių.
- Darvinas taip pat pabrėžė, jog aršiausia kova dėl būvio vyksta tarp artimų rūšių. Jos turi rungtis dėl to paties maisto. Tada ir praverčia nedideli pranašumai - nedideli teigiami nukrypimai nuo normos. Kuo aršesnė kova, tuo greičiau atsiranda naujos rūsys. Išlieka tik tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti.
- Vadinasi, kuo mažiau maisto ir daugiau palikuonių, tuo greičiau vyksta raida?
- Svarbu ne vien maistas. Taip pat reikia, kad tavęs nesuėstų kiti gyviai. Todėl naudinga turėti maskuojančią spalvą, eiklias kojas, gerą uoslę - ar bent skleisti bjaurų kvapą. Praverčia ir nuodai, kurių paragavęs plėšrūnas žūsta. Neatsitiktinai daugelis kaktusų yra nuodingi, Sofija. Be kaktusų, dykumoje beveik niekas neauga. Todėl šiam augalui ypač didelį pavojų kelia žolėdžiai gyvūnai.
- Be to, dauguma kaktusų spygliuoti.
- Taip pat labai svarbu sugebėjimas daugintis. Darvinas nuodugniai aprašė, kaip išmoningai vyksta augalų apvaisinimas. Gėlės akina puikiomis spalvomis ir skleidžia saldžiausius kvapus, norėdamos prisivilioti vabzdžius apdulkintojus. Dėl tos pačios priežasties paukščiai gieda gražias giesmes. Lėtas, nepaslankus bulius, kuriam nerūpi karvės, yra visiškai neįdomus giminės istorijai. Tokios nenormalios savybės neišlieka. Vienintelė individo užduotis yra subręsti ir pratęsti giminę. Tai tarsi ilga estafetė. Kas dėl kokios nors priežasties negali toliau perduoti savo paveldo, atkrenta. Giminė nuolatos grynėja. Išlikę individai kaupia ir išsaugo atsparumą ligoms.
- Vadinasi, viskas tik gerėja?
- Vykstant nuolatinei atrankai, tie, kurie geriausiai prisitaiko prie tam tikros aplinkos - arba sugeba rasti joje vietą - pratęsia giminę. Tačiau tai, kas naudinga vienoje aplinkoje, nebūtinai bus naudinga kitoje. Kai kuriems Galapago salų kikiliams buvo labai svarbu gerai skraidyti. Bet jeigu maistas kapstomas iš žemės ir nėra plėšrūnų, ši savybė nebe tokia svarbi. Kadangi gamtoje yra tiek daug galimybių, laikui bėgant atsirado daugybė įvairių gyvūnų rūšių.
- Bet yra tik viena žmonių rūšis.
- Taip, nes žmonės moka puikiai prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Tuo stebėjosi Darvinas, pamatęs, kaip indėnai sugeba gyventi šaltame Ugnies Žemės klimate. Tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės vienodi. Gyvenantieji arčiau pusiaujo yra tamsesnės odos nei šiaurinių kraštų gyventojai, nes tamsi oda apsaugo nuo saulės. Pavyzdžiui, balti žmonės, ilgai būdami saulėje, labiau rizikuoja susirgti odos vėžiu.
- O gyvenant šiauriniuose kraštuose geriau, jei esi baltaodis?
- Taip, nes priešingu atveju visi žmonės tikriausiai būtų tamsiaodžiai. Tačiau balta oda lengviau gamina saulės vitaminus, o tai svarbu, kai nėra daug saulės. Mūsų dienomis tai neturi didelės reikšmės, nes pakankamai vitaminų gauname su maistu. Tačiau gamtoje nėra atsitiktinumų. Viską nulėmė maži pasikeitimai nesuskaičiuojamoje daugybėje kartų.
- Tai išties nuostabi mintis.
- Ir aš taip manau. Taigi kol kas galime šitaip apibendrinti Darvino evoliucijos teoriją...
- Na, na!
- "Žaliavą", arba medžiagą, visos gyvybės raidai sudaro nuolatinė tos pačios rūšies individų įvairovė, didžiulis palikuonių skaičius, iš kurių išgyvena tik nedaugelis. Taigi evoliucijos "mechanizmas", arba varomoji jėga, yra natūralioji atranka kovoje dėl būvio. Dėl šios atrankos išgyvena tik stipriausi, tie, kurie geriausiai prisitaiko.
- Logiška nelyginant aritmetikos uždavinys. Kaip buvo sutikta knyga apie rūšių atsiradimą?
- Knyga sukėlė tikras rietynes. Labiausiai niršo Bažnyčia, o Anglijos mokslo pasaulis suskilo į dvi stovyklas. Ir nenuostabu, nes Darvinas atitolino Dievą nuo kūrinijos. Tiesa, kai kas sakė, jog buvę kur kas sunkiau sukurti ką nors, kas turi galimybę vystytis, nei vieną kartą visiems laikams sukurti kiekvieną detalę.
Staiga Sofija pašoko nuo kėdės.
- Žiūrėk! - sušuko ji.
Ji rodė į kažką už lango. Palei ežerą susikibę už rankų vaikštinėjo vyras ir moteris. Jie buvo nuogut nuogutėliai.
- Tai Adomas ir Ieva, - pasakė Albertas. - Pamažu jiems teko susitaikyti su Raudonkepuraitės ir Alisos Stebuklų šalyje likimu. Todėl jie čia ir pasirodė.
Sofija priėjo prie lango ir žiūrėjo į Adomą ir Ievą, kol jiedu pranyko tarp medžių.
- Darvinas juk manė, kad ir žmonės kilo iš gyvūnų?
- 1871 metais jis išleido knygą "Descent of man" ("Žmogaus kilmė"). Čia jis išdėstė visus didžiausius žmonių ir gyvūnų panašumus ir iškėlė mintį, jog žmonės ir žmogbeždžionės kadaise turėję tą patį protėvį. Tuo metu jau buvo surastos pirmosios išmirusios žmonių rūšies kaukolių liekanos: akmens skaldykloje, vienoje iš Gibraltaro uolų, o po kelerių metų Neandertalyje, Vokietijoje. Keista, bet 1871 metais protestų buvo mažiau nei 1859 metais, kai Darvinas išleido "Rūšių atsiradimą". Tačiau mintis apie gyvulišką žmogaus kilmę slypėjo ir pirmoje knygoje. Ir, kaip jau sakiau, Darvinui mirus 1882 metais, jis buvo iškilmingai palaidotas kaip didis atradėjas.
- Taigi galiausiai jis tapo gerbiamu žmogum?
- Galiausiai taip. Bet iš pradžių vadintas pavojingiausiu žmogumi Anglijoje.
- Nieko sau!
- "Tikėkimės, jog netiesa, - pasakiusi viena kilminga ponia, - bet jeigu tai tiesa, tikėkimės, kad ji netaps visiems žinoma". Vienas garsus mokslininkas pasakė panašią mintį: "Žeminantis atradimas, ir kuo mažiau apie jį bus kalbama, tuo geriau".
- Tuo jie bevelk įrodė, jog žmogus yra artimas stručio giminaitis.
- Taip, galbūt. Bet mums bepigu kalbėti. Visai netikėtai daugelis pasijuto priversti pakeisti savo požiūrį į Biblijos sakmę apie pasaulio sukūrimą. Jaunas rašytojas Džonas Raslanas pasakė: "O, jei geologai duotų man ramybę! Kiekvienos Biblijos eilutės gale išgirstu jų plaktukų bilsmą".
- O plaktukų bilsmas - tai abejonės Dievo žodžiu?
- Matyt, jis tai ir turėjo galvoje. Tačiau paneigtas buvo ne tik pažodinis Biblijos sakmės apie pasaulio sukūrimą aiškinimas. Darvino teorijos esmė buvo tai, kad žmogų galiausiai sukūrė visiškai atsitiktini pakitimai. Ir dar daugiau: žmogų Darvinas pavertė jokių sentimentų nepripažįstančios kovos dėl būvio išdava.
- Ar Darvinas paaiškino, kaip atsiranda tokie atsitiktiniai pakitimai?
- Palietei silpniausią jo teorijos dalį. Darvinas menkai išmanė paveldėjimo klausimus. Tam tikrų pakitimų atsiranda vien kryžminantis. Tai pačiai tėvų porai niekada negimsta vienodi vaikai. Jau tada atsiranda tam tikra įvairovė. Kita vertus, kažin ar šitaip gali atsirasti kas nors nauja. Be to, yra augalų ir gyvūnų, kurie dauginasi pumpuravimosi arba ląstelių dalijimosi būdu. Darvino teorijos dalį, kurioje kalbama apie tai, kaip atsiranda rūsių įvairove, papildė vadinamasis neodarvinizmas.
- Papasakok!
- Visos gyvybės ir dauginimosi pagrindą sudaro ląstelių dalijimasis. Ląstelei suskilus į dvi dalis, susidaro dvi visiškai vienodos ląsteles, turinčios tą pačią paveldimumo medžiagą. Taigi ląstelių dalijimasis reiškia, kad ląstelė nukopijuoja pati save.
- Šit kaip?
- Bet kartais šiame procese pasitaiko nedidelių klaidelių - nukopijuota ląstelė neišeina tokia pati kaip motininė. Šiuolaikinėje biologijoje tai vadinama mutacija. Kartais mutacijos būna visai menkos, bet kai kada gali smarkiai pakeisti individo savybes. Jos gali būti net kenksmingos, tad tokie "mutantai" iš didelių vadų nuolat pašalinami. Dėl mutacijų taip pat kyla nemažai ligų. Bet kartais jos suteikia individui teigiamą savybę, kuri praverčia kovoje dėl būvio.
- Pavyzdžiui, ilgesnį kaklą?
- Lamarko aiškinimu, žirafų kaklas ilgas todėl, kad žirafos nuolat jį tempdavusios. Tačiau pagal darvinizmą tokios įgytos savybės nėra paveldimos. Darvinas teigė, jog ilgas kaklas buvo natūralus žirafos protėvių pakitimas. Neodarvinizmas papildė šią mintį, nurodydamas aiškią tokių pakitimų priežastį.
- O ta priežastis - mutacijos.
- Taip. Dėl atsitiktinių paveldimumo medžiagos pakitimų kai kurie žirafų protėviai turėjo kiek ilgesnį kaklą. Trūkstant maisto, ši savybė galėjo būti gana svarbi. Kas aukščiausiai pasiekė, tas buvo pranašesnis. Taip pat galima manyti, jog kai kurios "pirmykštės žirafos" maisto išmoko susirasti ant žemes. Taigi po ilgo laiko kažkokia jau išnykusį gyvūnų rūšis galėjo suskilti į dvi skirtingas rūšis.
- Suprantu.
- Pateiksiu kiek naujesnį gamtinės atrankos pavyzdį. Iš tiesų šis principas labai paprastas.
- Rėžk!
- Anglijoje yra viena drugių rūšis, gyvenanti ant šviesių beržų kamienų. XVIII amžiuje dauguma šių drugių buvo šviesiai pilki. Kodėl, Sofija?
- Jie buvo sunkiai pastebimi alkaniems paukščiams.
- Tačiau retkarčiais gimdavo ir vienas kitas tamsus drugys. Tai įvykdavo dėl visiškai atsitiktinių mutacijų. Kaip manai, kas atsitiko su šiais tamsiais nukrypėliais?
- Jie buvo geriau matomi, todėl paukščiams juos buvo lengviau sugauti.
- Taip, nes toje aplinkoje - ant šviesių medžių kamienų - tamsi spalva buvo nenaudinga savybe. Todėl visą laiką daugėjo baltųjų drugių. Bet tuomet pasikeitė aplinka. Dėl industrializacijos balti kamienai daug kur pajuodo nuo suodžių. Kaip manai, kas tada atsitiko drugiams?
- Geresnes sąlygas, ko gero, turėjo tamsieji drugiai?
- Taip. Netrukus jų skaičius išaugo. Nuo 1848 iki 1948 metų juodųjų drugių kai kuriose vietovėse padaugėjo nuo l iki 99 procentų. Aplinka pasikeitė, ir kovoje dėl būvio balta spalva nebeteikė jokio pranašumo. Greičiau priešingai! Vos tik baltieji "pralaimėtojai" pasirodydavo ant medžių, juos tuoj pat sunaikindavo paukščiai. Po kurio laiko vėl įvyko svarbus pasikeitimas. Ėmus naudoti mažiau anglies ir pagerinus fabrikų valymo įrenginius, aplinka pašvarėjo.
- Ir beržų kamienai vėl tapo balti?
- Drugiai taip pat ėmė balti. Šis gamtos dėsnis vadinamas prisitaikymu.
- Aišku.
- Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie parodo, kokį poveikį žmogus daro aplinkai.
- Ką turi galvoje?
- Pavyzdžiui, įvairiomis nuodingomis medžiagomis bandoma naikinti kenkėjus. Iš pradžių rezultatai puikūs. Tačiau purškiant lauką ar sodą nuodais, kenkėjai, kuriuos norima sunaikinti, patiria nedidelę ekologinę katastrofą. Todėl dėl nuolatinių mutacijų gali atsirasti kenkėjų, kurie bus atsparesni naudojamiems nuodams. Šie "laimėtojai" turės daugiau galimybių išlikti. Žmonėms bandant sunaikinti kai kuriuos kenkėjus, su jais kovoti darosi vis sunkiau. Išgyvena patys atspariausi mutantai.
- Kaip baisu.
- Dėl to verta susimąstyti. Tačiau ir mūsų kūnas stengiasi kovoti su kenksmingais parazitais. Turiu galvoje bakterijas.
- Mes naudojame peniciliną arba kitus antibiotikus.
- Gydymas penicilinu taip pat yra "ekologinė katastrofa" mažiesiems velniūkščiams. Tačiau prisigėrę penicilino mes taip pat padidiname tam tikrų bakterijų atsparumą. Taip užsiauginame bakterijų, kurias įveikti darosi sunkiau. Turime naudoti vis stipresnius ir stipresnius antibiotikus, bet galiausiai...
- Galiausiai bakterijos visai suįžūlėja? Gal reikia imti jas šaudyti?
- To būtų gal kiek per daug. Aišku, jog šiuolaikinė medicina sukūrė rimtą dilemą. Kad bakterijos tapo aršesnės, tai tik pusė bėdos. Anksčiau mirdavo daug vaikų, nes juos įveikdavo įvairios ligos. Paprastai išgyvendavo tik nedaugelis. Šiuolaikinė medicina tarsi panaikino natūraliąją atranką. Padėdama individui įveikti krizes, ilgainiui ji gali susilpninti žmogaus imunitetą įvairioms ligoms. Jei visai pamiršime vadinamąją "paveldimumo higieną", žmonių giminė gali degeneruoti. Tai reiškia, kad susilpnės paveldimas žmogaus atsparumas sunkioms ligoms.
- Nelabai maloni perspektyva.
- Bet tikras filosofas turi kalbėti ir apie tai, kas "nemalonu", jeigu jis arba ji mano, jog tai tiesa. Pabandysime apibendrinti dar kartą.
- Prašom!
- Galima sakyti, jog gyvenimas yra didžiulė loterija, kurioje matyti tik laimingieji bilietai.
- Ką turi galvoje?
- Tų, kurie pralaimėjo kovą dėl būvio, jau nebėra. Kiekviena augalų ir gyvūnų rūšis, gyvenanti Žemėje, milijonus metų rinkosi "laimingus bilietus". Na, o "tušti bilietai" pasirodo tik kartą. Taigi šiandien nėra nė vienos augalų ar gyvūnų rūšies, kurios negalima būtų pavadinti laiminguoju didžiosios gyvenimo loterijos bilietu.
- Nes išlieka tik tai, kas geriausia.
- Visai teisingai. O dabar prašau man paduoti plakatą, kurį atnešė tas... na, tas gyvulių prižiūrėtojas.
Sofija padavė jam plakatą. Tik vienoje pusėje buvo pavaizduota Nojaus arka. Kitoje buvo nupieštas visų gyvūnų rūšių genealogijos medis. Albertas dabar jai norėjo parodyti šią pusę.
- Piešinyje pavaizduotas įvairiausių augalų ir gyvūnų rūšių suskirstymas. Matai, jog atskiros rūšys sudaro įvairius būrius, klases ir tipus
- Taip.
- Žmonės ir beždžionės priklauso vadinamiesiems primatams. Primatai yra žinduoliai, visi žinduoliai priskiriami prie stuburinių, o šie - prie daugialąsčių.
- Tai primena Aristotelį.
- Teisybė. Tačiau piešinys rodo ne tik dabartinį rūšių susiskirstymą. Iš jo taip pat sužinome apie gyvybės raidos istoriją. Matai, kad paukščiai kažkada išsiskyrė iš roplių, ropliai - iš amfibijų, o amfibijos - iš žuvų.
- Taip, čia aiškiai matyti.
- Kiekvieną kartą, kai linija suskyla į dvi, dėl mutacijų susidarė naujos rūšys. Taip bėgant metams atsirado įvairios gyvūnų klasės ir tipai. Bet čia yra labai supaprastinta schema. Šiandien pasaulyje gyvena per milijoną gyvūnų rūšių, o tai tėra mažytė dalelė visų rūšių, gyvenusių Žemėje. Matai, kad, pavyzdžiui, trilobitai yra išnykę.
- O apačioje yra vienaląsčiai gyvūnai.
- Kai kurie iš jų galbūt nepakito per porą milijardų metų. Turbūt taip pat pastebėjai, jog nuo šių vienaląsčių organizmų išvesta linija augmenijos link. Greičiausiai ir augalai kilo iš tos pačios pirminės ląstelės kaip gyvūnai.
- Matau. Bet dabar aš noriu paklausti.
- Taip?
- Kaip atsirado ta "pirminė ląstelė"? Ar Darvinas kaip nors tai paaiškino?
- Sakiau juk, kad jis buvo atsargus žmogus. Bet Čia Darvinas drįso paspėlioti. Jis rašė:

"... jeigu (o, koks tai jeigu!) galėtume įsivaizduoti šiltą tvenkinėlį? kuriame būtų visokiausių amoniako ir fosforo turinčių druskų, šviesos, šilumos, elektros ir taip toliau, ir jame chemiškai susidarytų proteino junginys, galintis pereiti dar sudėtingesnius pasikeitimus..."
- Kas tada?
- Darvinas bandė išsiaiškinti, kaip iš neorganinės medžiagos galėjo atsirasti pirmoji gyva ląstelė. Ir vėl jis pataikė kaip pirštu į akį. Šiandieninis mokslas mano, kad pirma primityvi gyvybės forma kaip tik ir atsirado tokiame šiltame tvenkinėlyje, kokį pavaizdavo Darvinas.
- Papasakok!
- Paaiškinsiu labai paviršutiniškai. Tik nepamiršk, jog Darviną dabar paliekam ir peršokam prie pačių naujausių gyvybės kilmės Žemėje tyrimų.
- Aš net susijaudinau. Nejaugi kas nors žino, kaip atsirado gyvybė?
- Gal ir ne, bet nežinomųjų lieka vis mažiau.
- Toliau!
- Pirmiausia iškeliam teiginį, Jog visos gyvybės Žemėje - ir augalų, ir gyvūnų - pagrindą sudaro tos pačios medžiagos. Paprasčiausias gyvybės apibrėžimas sako, kad gyvybė yra medžiaga, kuri, vykstant medžiagų apykaitai, gali pasidalinti į dvi vienodas dalis. Šį procesą valdo medžiaga, vadinama DNR - dezoksiribonukleino rūgštimi. Tai yra chromosomos, arba paveldimumo medžiaga, kurią turi visos gyvos ląstelės. DNR yra labai sudėtinga molekulė, kitaip - makromolekulė. Taigi reikia atsakyti į klausimą, kaip atsirado pirmoji DNR molekulė.
- Taip?
- Žemė atsirado tada, kai prieš 4,6 milijardų metų susidarė Saulės sistema. Iš pradžių Žemė buvo įkaitusi masė, bet ilgainiui jos pluta atvėso. Šiuolaikinis mokslas mano, jog gyvybė atsirado maždaug prieš tris keturis milijardus metų.
- Labai neįtikima.
- Išklausyk iki galo ir tada spręsk. Atmink, jog tuomet Žemė atrodė visai kitaip nei šiandien. Kadangi nebuvo gyvybės, atmosferoje nebuvo ir deguonies. Laisvas deguonis susidarė tik tada, kai ėmė vykti augalų fotosintezė. Tai, kad nebuvo deguonies, labai svarbu. Neįmanoma įsivaizduoti, kad sudedamosios gyvybės dalelės, kurios įeina į DNR sudėtį, būtų galėjusios atsirasti deguonies turinčioje atmosferoje.
- O kodėl?
- Nes deguonis yra labai greitai reaguojanti medžiaga. DNR molekulės sudėtinės dalys būtų iškart sudariusios junginius su deguonimi, nespėjus susidaryti sudėtingai DNR molekulei.
- Mat kaip.
- Todėl esame visiškai tikri, jog šiandien negali atsirasti jokia nauja gyvybė, net bakterija ar virusas. Visa gyvybė Žemėje yra tokia pat sena. Dramblio raidos istorija nė kiek ne ilgesnė už paprasčiausios bakterijos. Galima netgi sakyti, jog dramblys - ir žmogus - iš tiesų yra vieninga vienaląsčių gyvūnų kolonija. Nes kiekvienoje mažiausioje kūno ląstelėje slypi ta pati paveldimumo medžiaga - receptas, nusakantis tai, kas mes esame.
- Keista mintis.
- Viena iš didžiausių gyvybės paslapčių yra tai, jog daugialąsčio gyvūno ląstelės sugeba nustatyti savo funkciją. Nes ne visos paveldimos savybės pasireiškia visose ląstelėse. Kai kurios savybes - arba genai - yra "išjungtos", o kitos - "įjungtos". Kepenų ląstelė gamina kitokius proteinus nei nervų ar odos ląstelė. Tačiau ir kepenų, ir nervų, ir odos ląstelėje yra ta pati DNR molekule, kurioje slypi viso organizmo sandara.
- Toliau pasakok!
- Kai atmosferoje nebuvo deguonies, Žemės taip pat negaubė joks apsauginis ozono sluoksnis. Tai reiškia, kad niekas neužstojo spinduliavimo iš kosmoso. Ir tai svarbu. Nes greičiausiai kaip tik tas spinduliavimas ir turėjo didelę reikšme susidarant pirmosioms sudėtingoms molekulėms. Kosminis spinduliavimas buvo energija, nulėmusi, kad įvairios cheminės medžiagos Žemėje pradėjo jungtis į sudėtingas molekules.
- Aišku.
- Patikslinu: tam, kad galėtų atsirasti tokios sudėtingos molekulės, iš kurių sudaryti visi gyvi organizmai, reikia dviejų sąlygų: atmosferoje neturi būti deguonies ir Žemę turi pasiekti kosminis spinduliavimas.
- Suprantu.
- "Mažame šiltame tvenkinėlyje", arba "pirmykštėje sriuboje", kalbant šiuolaikinių mokslininkų žodžiais, kadaise susidarė be galo sudėtinga molekulė, kuri galėjo dalintis į dvi vienodas dalis. Ir čia prasideda ilga evoliucija, Sofija. Šiek tiek supaprastinus, galima sakyti, jog jau dabar kalbame apie paveldimumą, pirmąją DNR arba pirmąją gyva ląstelę. Ji dalijosi ir dalijosi - tačiau nuo pat pradžių vyko mutacijos. Po labai ilgo laiko vienaląsčiai organizmai ėmė jungtis į sudėtingesnius, daugialąsčius. Taip prasidėjo augalų fotosintezė, ir atmosferoje atsirado deguonies. Tai turėjo dvejopą naudą: visų pirma, galėjo atsirasti gyvūnai, kvėpuojantys plaučiais. Be to, atmosfera saugojo gyvus organizmus nuo žalingo kosminio spinduliavimo. Mat spinduliavimas - kuris galbūt buvo "kibirkštis", įžiebusi gyvybę - pražūtingas bet kokiai gyvybės rūšiai.
- Bet atmosfera juk nesusidarė per vieną naktį. Kaip išgyveno pirmosios gyvybės rūšys?
- Gyvybė atsirado pirmykštėje "jūroje", vadinamojoje "sriuboje". Ten ji buvo apsaugota nuo pavojingo spinduliavimo. Tik daug vėliau, kai gyvybė jūroje sukūrė atmosferą, pirmosios amfibijos išropojo į sausumą. O visa kita tu jau žinai. Štai sėdime miško trobelėje ir kalbame apie procesą, trukusį tris ar keturis milijardus metų. Būtent mumyse šis ilgas procesas įsisąmonino save.
- Bet tebemanai, jog viskas buvo grynas atsitiktinumas?
- Ne, taip aš nesakiau. Plakatas juk taip pat rodo, jog raida vyko kryptingai. Per milijonus metų atsirado gyvūnų su vis sudėtingesne nervų sistema - ir vis didesnėmis smegenimis. Nepasakyčiau, jog tai buvo atsitiktinumas. O ką pati manai?
- Žmogaus akis juk negalėjo atsirasti per gryną atsitiktinumą. Ar nemanai, jog tai, kad galime matyti pasaulį, turi paslėptą prasme?
- Darviną taip pat stebino akies tobulumas. Jam buvo nesuprantama, kaip vien dėl natūraliosios atrankos galėjo atsirasti toks sudėtingas organas.
Sofija sėdėjo žiūrėdama į Albertą. Kaip keista, kad ji gyvena būtent dabar, kad gyvena tik šį vienintelį kartą ir niekada daugiau neprisikels. Staiga ji sušuko:
- "Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką, ir jiems tik laukti pražūties belieka!"
Albertas griežtai pažvelgė į ją:
- Taip nevalia kalbėti, vaikeli. Tai - šėtono žodžiai.
- Šėtono?
- Arba Mefistofelio iš Gėtės "Fausto". Was soll uns denn das ewge Schaffen! Geschaffenes zu nichts hinwegzuraffen!
- Bet kaip suprasti tuos žodžius?
- Prieš mirtį, apžvelgdamas savo ilgą gyvenimą, Faustas pergalingai ištaria:

O, stabtelėk, akimirksni žavus!
Žinau, kad pėdsakas darbų manųjų
Per amžių amžius niekuomet nežus.
Svajodamas apie aukščiausią laime,
Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime.

- Kaip gražiai pasakyta.
- Bet tada - velnio eilė. Vos tik Faustas numiršta, jis sušunka:

Pasibaigė? Kaip kvaila!
Kokia nesąmonė! Argi tatai,
Ko niekuomet pasaulyje nebuvo
Ir kas ūmai pasibaigė ar žuvo, -
Ne vienas ir tas pats? Gyvi daiktai
Galop turės vis tiek pavirst į nieką,
Ir jiems tik laukti pražūties belieka!
"Pasibaigė!" O kurgi ta pradžia?
Ir ko verta žmogaus būtis bergždžia,
Visa jos įvairybė tariama?
Man amžina patinka tuštuma.
---Vertė A. Churginas

- Labai pesimistiška. Pirmoji citata man labiau patiko. Nors ir nugyvenęs jam skirtą amžių, Faustas mato, kad jo darbai prasmingi.
- Ar Darvino evoliucijos teorijos išvada nėra tai, kad mes dalyvaujame didelėje visumoje, kur kiekviena mažiausia gyvybė turi prasme? Mes esam gyva planeta, Sofija! Esam didžiulis laivas, keliaujantis Visata aplink liepsnojančią saulę. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat yra laivas, plukdantis per gyvenimą genus. Jei pavyksta šį krovinį nugabenti į kitą uostą - gyvenimas nenuėjo veltui- Bjornstjernė Bjornsonas tą pačią mintį išreiškė eilėraštyje "Psalme II":

Šlovink gyvenimo amžiną rytą,
kurs gimdo visus!
Menkiausiam patirt kitą būvį bus lemta,
tik forma pražus.
Karta po kartos,
Galias savąsias ugdys;
tokiam gims toks,
amžių amžiais taip vyks.
Rasis pasauliai ir nyks.

Širdį atverki pavasario šėlsmui,
būk ryto gėle,
atsiduoki gyvastį lydinčiam džiaugsmui
žmogaus būtyje;
sutapki ir tu
su amžinatves virsmu,
nors mažas esi,
kol amžiną dieną regi,
alsuoki jos dabartim!

- Gražu.
- Tuo ir baigiam. Todėl sakau: "Skyriaus pabaiga!"
- Liaukis pagaliau ironizavęs.
- Pasakiau: "Skyriaus pabaiga!" Turi manęs klausyti.

[Linas]

[HEADING=1]FROIDAS[/HEADING]
... ją užvaldė bjaurus savanaudiškas troškimas...



Hildė Meler Knag stryktelėjo iš lovos su didžiuoju aplanku rankose. Padėjo ant stalo ir, stvėrusi drabužius, nubėgo į vonią. Ten pastovėjo porą minučių po dušu ir skubiai apsirengė. Tada nudundėjo į pirmą aukštą.

- Hilde, o pusryčiai?

- Aš tik pasiirstysiu.

- Palauk. Hilde!

Ji nėrė pro duris ir pasileido tekina per sodą. Atrišo nuo lieptelio valtį ir įšoko. Ėmė irkluoti. Ji suko ir suko ratus įlanka, iš pradžių įnirtingais yriais, paskui - vis lėčiau.

"Mes esam gyva planeta, Sofija! Esam didžiulis laivas, keliaujantis Visata aplink liepsnojančią Saulę. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat yra laivas, plukdantis per gyvenimą genus. Jei pavyksta šį krovinį nugabenti į kitą uostą - gyvenimas nenuėjo veltui..."

Šie žodžiai įstrigo Hildei į atmintį. Jie ir buvo parašyti jai. Ne Sofijai, bet jai. Viskas, kas parašyta aplanke, yra tėčio laiškas Hildei.

Ji ištraukė irklus ir paguldė valtyje. Leido valčiai laisvai plūduriuoti ir suptis vandenyje. Į dugną švelniai teliūskavo bangelės.

Kaip valtelė plūduriuoja nedidelėje Lilesando įlankoje, taip ir ji pati tėra riešuto kevalėlis gyvenimo vandenyse.

Kokia vieta šiam paveiksle tenką Sofijai ir Albertui? Taip, kur jie yra?

Hildei netilpo galvoje, kad Sofija ir Albertas tėra "elektromagnetiniai impulsai" tėčio smegenyse. Niekaip negalėjo patikėti, kad jie tėra popierius ir dažai, atspausti tėčio kelionine rašomąja mašinėle. Ir Hildė gali sakyti, kad ji yra proteino junginių, kadaise susidariusių "šiltame tvenkinėlyje", sankaupa. Bet ji yra šis tas daugiau. Ji - Hildė Meler Knag.

Žinoma, kad storasis aplankas - nuostabi penkioliktojo gimtadienio dovana. Ir žinoma, kad tėtis jos sieloje pažadino kažką amžina. Bet Hildei nepatiko įžūlokas tonas, kuris jautėsi tėčiui kalbant apie Sofiją ir Albertą.

Jis turės apie ką pamąstyti dar kelionėje į namus. Hildė pažadėjo tai savo naujiesiems draugams. Ji jau vaizdavosi, kaip tėtis sutrikęs blaškosi Kopenhagos aerouoste.

Netrukus Hildė visai nusiramino. Ji parsiyrė ir pririšo valtį. Paskui su mama ilgai sėdėjo prie pusryčių stalo. Buvo malonu, kad galėjo pasakyti, jog kiaušinis puikus, tik truputį per minkštas.

Tik vėlai vakare Hildė atsivertė aplanką. Liko visai nebedaug puslapių.



Į duris vėl kažkas pabeldė.
- Pabandom užsidengti ausis? - paklausė Albertas. - Gal tada praeis pro šalį.
- Ne, aš noriu pažiūrėti, kas atėjo.
Albertas nusekė iš paskos.
Ant laiptų stovėjo nuogas vyriškis. Labai iškilminga poza, nors, be karūnos, ant kūno nieko daugiau neturėjo.
- Na, kaip? - paklausė jis. - Ką ponai pasakys apie naujus karaliaus drabužius?
Albertas ir Sofija iš nuostabos neteko amo. Nuogasis vyriškis irgi šiek tiek sutriko.
Albertas įsidrąsino:
- Teisybė, bet karalius juk visiškai nuogas. Nuogalius tebestovėjo ta pačia iškilminga poza. Albertas pasilenkė prie Sofijos ir sušnabždėjo jai į ausį:
Tada plikis paniuro:
- Ar šie namai užsiima cenzūra? - paklausė jis.
- Deja, taip, - atsakė Albertas. - Mes esam visiškai blaivaus proto. Todėl karalius, taip nepadoriai atrodydamas, negali peržengti šių namų slenksčio.
Pasipūtęs nuogalius Sofijai pasirodė toks juokingas, kad ji pratrūko kvatoti. Tarsi tai būtų buvęs sutartas ženklas, vyriškis su karūna pagaliau pamatė, jog jis be drabužių. Prisidengęs abiem rankom, puolė miškan - ir išnyko. Miške tikriausiai susitiko Adomą ir Ievą, Nojų, Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką.
Albertas su Sofija stovėjo ant laiptų ir juokėsi. Paskui Albertas tarė:
- Dabar galbūt geriausia grįžti į vidų. Papasakosiu apie Froidą ir jo pasąmonės teoriją.

Jie vėl susėdo prie lango. Pažvelgusi į laikrodį, Sofija tarė:
- Jau beveik pusė trijų, o man dar reikia pasiruošti pokyliui sode.
- Man Irgi. Mes tik trumpai pakalbėsime apie Zigmundą Froidą.
- Ar jis filosofas?
- Jį galima vadinti kultūros filosofu. Froidas gimė 1856 metais. Studijavo mediciną Vienoje, ten praleido ir didžiąją gyvenimo dalį, Tuo metu Vienoje klestėjo kultūra. Gana anksti Froidas ėmė gilintis į vieną medicinos sritį, neurologiją. Nuo praeito amžiaus pabaigos iki šio amžiaus vidurio jis sukūrė giluminę psichologiją, arba psichoanalizę.
- Tikiuosi, kad paaiškinsi išsamiau.
- Psichoanalizė reiškia ir žmogaus sąmonės aprašymą apskritai, ir terapijos metodą, kuriuo gydomos nervų ir psichinės ligos. Nepasakosiu išsamiai nei apie Froidą, nei apie jo veiklą. Tačiau jo pasąmonės teoriją būtina žinoti, norint suprasti, kas yra žmogus.
- Man jau pasidarė įdomu. Gali pradėt!
- Froidas teigė, jog tarp žmogaus ir jo aplinkos neišvengiamai kyla įtampa. Tiksliau - įtampa, arba konfliktas, atsiranda tarp žmogaus instinktų ir poreikių bei aplinkos reikalavimų. Vargu ar perdėsime pasakę, jog Froidas atrado žmogaus instinktų pasaulį. Jis yra svarbus natūralistinių srovių, vyravusių praeito amžiaus pabaigoje, atstovas.
- Ką turi galvoje sakydamas "instinktų pasaulis"?
- Mūsų poelgius ne visada nulemia protas. Taigi žmogus nėra vien tik racionali būtybe, kaip įsivaizdavo XVIII amžiaus racionalistai. Labai dažnai mūsų mintys, svajonės ir poelgiai priklauso nuo iracionalių impulsų. Lygiai taip pat neišvengiamas kaip kūdikio poreikis žįsti yra, tarkim, žmogaus lytinis potraukis.
- Suprantu.
- Savaime galbūt tai nebuvo naujas atradimas. Tačiau Froidas įrodė, jog pagrindiniai poreikiai neretai "užmaskuojami" arba "performuojami" ir valdo mūsų veiksmus, mums to nesuvokiant. Be to, jis parodė, kad ir maži vaikai turi savotiško seksualumo. Šis teiginys papiktino Vienos aukštuomenę, ir už tai Froido imta nekęsti.
- Manęs tai nestebina.
- Kalbame juk apie vadinamuosius Viktorijos laikus, kai viskas, kas susiję su seksualumu, buvo tabu. Vaikų seksualumą Froidas atrado dirbdamas psichoterapeutu. Taigi jo teiginiai rėmėsi į empirinį pagrindą. Froidas taip pat patyrė, jog daugelis neurozių arba psichinių ligų kyla dėl konfliktų vaikystėje. Po kurio laiko jis sukūrė terapinį metodą, kurį galime pavadinti savotiška "sielos archeologija".
- Ką tai reiškia?
- Archeologas ieško tolimos praeities pėdsakų, skverbdamasis gilyn į įvairius kultūrinius sluoksnius. Galbūt jis suranda XVIII amžiuje pagamintą peilį. Kiek giliau aptinka XIV amžiaus šukas, o dar giliau - V amžiaus puodynę.
- Aha.
- Taip ir psichoanalitikas, padedamas paciento, gali prasiskverbti į paciento sąmonę ir surasti tuos išgyvenimus, kurie vėliau sukėlė psichinę ligą. Nes, pasak Froido, giliai savyje mes išsaugojame visus praeities prisiminimus.
- Dabar supratau.
- Tuomet jis galbūt suras skaudų išgyvenimą, kurį pacientas per visus tuos metus stengėsi pamiršti, bet kuris vis vien glūdėjo gilumoje ir eikvojo paciento psichinius resursus. Grąžinus tokį "trauminį išgyvenimą" į sąmone - ir jį tarsi parodant pacientui - pacientas gali jį "įveikti" ir pagyti.
- Skamba logiškai.
- Bet aš per daug užbėgau į priekį. Iš pradžių pažiūrim, kaip Froidas apibūdino žmogaus sąmonę. Ar kada nors esi mačiusi kūdikį?
- Turiu ketverių metų pusbrolį.
- Atėję į šį pasaulį, mes atvirai ir nesivaržydami tenkiname savo fizinius ir psichinius poreikius. Kai negauname pieno, verkiame. Tą patį darome sušlapus vystyklams. Labai atvirai parodom, kai trokštam fizinio artumo ir kūno šilumos. Šį mumyse slypintį potraukio, arba malonumo, principą Froidas pavadino id - "tai". Kūdikis tėra beveik vien id.
- Toliau!
- Id, arba potraukio principas, išlieka mumyse ir suaugus ir lydi mus visą gyvenimą. Tačiau, laikui bėgant, išmokstame valdyti savo potraukius ir prisitaikyti prie aplinkos. Potraukio principą imam derinti su realybės principu. Froidas sako, jog taip susikuriame savąjį ego, kuris perima kontrolės funkciją. Kai ko nors norim, nebegalim atsisėsti ir balsu bliauti, kol mūsų norai arba poreikiai bus patenkinti.
- Suprantama, kad ne.
- Tada galime smarkiai įsigeisti ko nors, ką aplinkinis pasaulis smerkia. Tokiais atvejais neretai išstumiame savo norus. Tai reiškia, kad stengiamės juos pamiršti.
- Aišku.
- Tačiau Froidas skyrė dar ir trečią žmogaus sąmonės "instanciją". Nuo mažumės susiduriame su moraliniais tėvų ir aplinkos reikalavimais. Kai padarome ką nors neleistina, tėvai sako: "Daugiau taip nedaryk!" Arba: "Fu, koks begėdis!" Net ir suaugusius mus lydi dorovės reikalavimų ir papeikimų aidas. Rodos, tarsi aplinkos lūkesčiai būtų įsiskverbę į mus ir virtę mūsų dalimi. Tai Froidas pavadino super ego.
- Ar jis turėjo galvoje sąžinę?
- Tai, ką jis pavadino "super ego", apima ir sąžine. Tačiau, Froido nuomone, super ego mus taip pat įspėja, kai mums kyla "bjaurus" ar "nepadorūs" norai. Čia kalbama ir apie seksualinius troškimus. Ir, kaip jau sakiau, Froidas įrodė, jog toks potraukis atsiranda dar ankstyvojoje vaikystėje.
- Prašau paaiškinti!
- Mūsų dienomis visi žino, kad maži vaikai mėgsta žaisti savo lytiniais organais. Tai galime pamatyti kiekviename pliaže. Froido laikais dvejų ar trejų metukų vaikas tokiais atvejais gaudavo per nagus. Motina galbūt pasakydavo: "Fui!" arba "Kad daugiau taip nedarytum!" Arba: "Rankas prašom laikyti ant apkloto!"
- Visiška nesąmone.
- Taip atsiranda kaltės jausmas, kurį sukelia viskas, kas susiję su lytiniais organais ir seksualumu. Kadangi kaltės jausmas slypi mūsų "super ego", daugeliui žmonių (Froidas manė, jog daugumai) šis jausmas visada bus susijęs su seksu. Jis taip pat pabrėžė, jog seksualiniai troškimai ir seksualinis poreikis yra svarbi žmogaus prigimties dalis. Ir štai tada, mano miela Sofija, tada iškyla visą gyvenimą trunkąs konfliktas tarp geismo ir kaltės.
- Ar tau neatrodo, kad šis konfliktas nuo Froido laikų kiek prislopo?
- Be jokios abejones. Tačiau daugelio Froido pacientų sąmonėje šis konfliktas buvo toks stiprus, jog sukeldavo vadinamąsias neurozes. Pavyzdžiui, viena iš jo pacienčių buvo slapta įsimylėjusi savo svainį. Kai sesuo susirgo ir numirė, ji pagalvojo: "Dabar jis laisvas ir galės mane vesti!" Tačiau ši mintis prieštaravo jos "super ego". Mintis buvusi tokia baisi, jog mergina ją tučtuojau išstūmusi. Tai reiškia, kad ji nustūmė mintį į pasąmonę. Mergina apsirgo, liga pasireiškė rimtais isterijos priepuoliais. Kai Froidas ėmėsi ją gydyti, paaiškėjo, jog pacientė buvo visiškai pamiršusi epizodą prie sesers mirties patalo, kai ją užvaldė bjaurus savanaudiškas troškimas. Gydoma ji viską atsiminė, dar kartą išgyveno ligą sukėlusį momentą ir pasveiko.
- Dabar imu geriau suprasti, ką reiškia tavo pasakymas "sielos archeologija".
- Tuomet pabandykim bendrais bruožais apibūdinti žmogaus psichiką. Sukaupęs nemažą patirtį gydydamas pacientus, Froidas priėjo išvadą, jog sąmonė tesudaro nedidelę žmogaus psichikos dalį. Tai, kas sąmoninga, yra tarsi ledkalnio viršūnė, kyšanti iš vandens. Po vandeniu - arba po sąmonės slenksčiu - glūdi pasąmonė, arba nesąmoningumas.
- Vadinasi, nesąmoningumas yra tai, ką turime savyje, bet pamiršome arba neprisimename?
- Visos savo patirties juk nelaikome sąmonėje. Tačiau tokius dalykus, kuriuos esame mąstę arba patyrę ir kuriuos, gerai pagalvoję, galime atsiminti, Froidas pavadino "ikisąmone". Terminą "nesąmoningumas" jis vartojo kalbėdamas apie tai, ką "išstūmėme". Tai yra mintys, kurias kadaise pasistengėme pamiršti, nes jos buvo "nemalonios", "nepadorios" ar "bjaurios". Troškimus ir aistras, kurie nepakenčiami sąmonei - arba "super ego" - nugrūdame į žemesnįjį aukštą. Šalin!
- Aišku.
- Šį mechanizmą turi visi sveiki žmonės. Tačiau kai kuriems žmonėms nemalonių arba uždraustų minčių išstūmimas iš sąmonės kainuoja tiek daug pastangų, jog tai gali sukelti nervų ligas. Šitaip išstumtos mintys vėl bando įsibrauti į sąmonę. Todėl kai kurie žmonės išeikvoja vis daugiau energijos, šiuos impulsus slėpdami nuo sąmonės kritikos. Kai 1909 metais Amerikoje Froidas skaitė paskaitas apie psichoanalizę, jis pateikė pavyzdį, kaip veikia šis išstūmimo mechanizmas.
- Na, na!
- Klausytojus Froidas paprašė įsivaizduoti, jog salėje yra vienas individas, kuris jam trukdo ir blaško dėmesį įžūliai kikendamas, plepėdamas ir brūžydamas kojomis į grindis. Kai kalbėtojas pareiškia, jog tokiomis sąlygomis dirbti negali, atsistoja pora stambių vyrukų, ir po trumpos kovos išmeta triukšmadarį už durų. Taigi jis "išstumtas", paskaitą galima tęsti. Kad triukšmadarys nebepatektų į salę, tie patys ponai pasistumia su kėdėmis prie durų ir ima jas saugoti. Pasak Froido, jei salę laikysime "sąmoningumu", o koridorių - "nesąmoningumu", galėsim susidaryti gerą išstūmimo proceso vaizdą.
- Sutinku, jog tai - geras pavyzdys.
- Tačiau "ramybės drumstėjas" ar bent išstumtos mintys bei impulsai vėl nori sugrįžti, Sofija. Mes gyvename nuolat jausdami išstumtų minčių, kurios bando vėl iškopti į sąmone, "spaudimą". Todėl neretai mums kalbant kas nors "išsprūsta" arba ką nors padarome "netyčia". Nesąmoningos reakcijos gali valdyti mūsų jausmus ir poelgius.
- Ar žinai kokį nors pavyzdį?
- Froidas aprašo ir daugiau tokių mechanizmų. Vienas iš jų - vadinamasis apsirikimas. Tai reiškia, kad visiškai savaime pasakome arba padarome tai, ką kažkada bandėme išstumti. Froidas papasakoja apie brigadininką, kuris norėjo pasiūlyti tostą savo viršininko garbei. Tas viršininkas buvo baisiai nemėgstamas. Paprastai tariant, nuo jo visi spjaudydavosi.
- Na ir?
- Brigadininkas atsistojo, iškilmingai pakėlė taurę ir tarė: "Taigi spjaukim į mūsų viršininko sveikatą!"
- Trūksta žodžių.
- Brigadininkui, manau, taip pat jų pritrūko. Nors jis tepasakė tai, ką galvojo. Jam išsprūdo. Ar nori išgirsti dar vieną pavyzdį?
- Mielai.
- Kartą pastoriaus šeimą, kurioje augo kelios mielos, gražios mergytės, turėjo aplankyti vyskupas. O tas vyskupas turėjo labai didelę nosį. Todėl dukroms buvo griežtai prisakyta nosies išvis neminėti. Dažnai juk būna, kad vaikai ima ir tiesiai ką nors išrėžia, nes jų išstūmimo mechanizmas dar nėra toks stiprus.
- O toliau?
- Vyskupas atvyko į svečius, o žavingosios dukrelės iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neprasitartų apie ilgąją nosį. Ir dar daugiau, jos turėjo stengtis išvis nežiūrėti į nosį, jos turėjo stengtis ją pamiršti. Todėl jos apie tai be paliovos galvojo. Vėliau viena mergaitė atnešė cukraus prie kavos. Ji atsistojo priešais garbųjį vyskupą ir pasakė: "Gal norėtumėt cukraus į nosį?"
- Labai nemalonu.
- Kartais mes taip pat racionalizuojame. Tai reiškia, jog kitiems ir sau bandome kitaip paaiškinti savo poelgių motyvus, nes tikrosios priežastys būna per daug nemalonios.
- Gal galima pavyzdį?
- Aš galiu tave užhipnotizuoti ir priversti atidaryt langą. Hipnozės metu aš pasakau, kad kai subarbensiu pirštais į stalą, privalai atsistoti ir atidaryti langą. Paskui aš klausiu, kodėl atidarei langą. Galbūt atsakysi, jog tau buvo per karšta. Tačiau tai nėra tikroji priežastis. Tu nenori sau pripažinti, jog paklusai mano paliepimui. Tu "racionalizuoji", Sofija.
- Aišku.
- Taip pat beveik kasdien susiduriame su dviprasmišku bendravimu.
- Minėjau savo ketverių metukų pusbrolį. Rodos, jis nelabai turi su kuo žaisti, šiaip ar taip, labai apsidžiaugia, kai aš ateinu. Kartą pasakiau, jog turiu skubėti namo pas mamą. Žinai, ką jis atsakė?
- Na, na?
- "Tu negera!"
_ Taip, tai iš tiesų - dar vienas vadinamojo racionalizavimo pavyzdys, berniukas juk taip negalvojo. Jam tik buvo gaila, kad tu išeini, bet jis drovėjosi tai pripažinti. Dar vienas panašus mechanizmas - projekcija.
- Turi išversti.
- Projekcija reiškia, jog savybes, kurių nenorim prisipažinti turį, bandome priskirti kitiems. Pavyzdžiui, šykštuolis labai mielai kitus vadina šykščiais. Tas, kuris neprisipažįsta sau, jog jam labai rūpi seksas, galbūt pirmas pasipiktins, jog kitiems vien tai ir terūpi.
- Suprantu.
- Froidas mane, kad tokią nesąmoningų poelgių pavyzdžių apstu mūsų kasdieniame gyvenime. Nuolat pamirštam kokio nors žmogaus vardą, kalbėdami galbūt taisomės drabužius arba stumdome, atrodytų, visai atsitiktinius daiktus kambaryje. Būna, kad staiga tarsi nei iš šio, nei iš to užsikertame arba išsprūsta kalbos klaida. Froidas pabrėžia, jog šie riktai ne visada yra tokie atsitiktiniai ar nekalti, kaip mums atrodo. Jo nuomone, į tai reikia žiūrėti kaip į tam tikrus simptomus. "Apsirikimai" ir "atsitiktiniai veiksmai" gali atskleisti intymiausias paslaptis.
- Nuo šiol gerai apmastysiu viską, ką sakau.
- Bet nuo savo nesąmoningų impulsų vis vien nepabėgsi. Neverta eikvoti per daug jėgų, norint nustumti nemalonius dalykus į pasąmonę. Tas pats, jei bandytum užkišti peleno išraustą urvelį. Gali būti tikra, jog pelėnas išlįs kitoje sodo vietoje. Sveikiausia duris tarp sąmonės ir pasąmonės palikti praviras.
- O uždarę duris galim įsivaryti psichinę ligą?
- Taip, neurotikais tampa tie, kurie eikvoja per daug jėgų, norėdami tai, kas nemalonu, atitolinti nuo sąmonės. Dažniausiai tam žmogui žūtbūt reikia išstumti iš sąmonės ypatingus išgyvenimus. Juos Froidas pavadino traumomis. Išvertus iš graikų kalbos, Šis žodis reiškia "žaizda".
- Suprantu.
- Gydant pacientus, Froidui buvo svarbu atsargiai praverti uždarytas duris - arba galbūt atidaryti naujas. Padedamas paciento, jis stengėsi surasti išstumtus išgyvenimus. Pacientas juos išstūmė nesąmoningai. Tačiau jam gali būti svarbu, kad gydytojas padėtų rasti užslėptas traumas.
- Kaip gydytojas tai daro?
- Froidas sukūrė vadinamąjį laisvų asociacijų metodą. Jis paprašydavo pacientą atsigulti, atsipalaiduoti ir kalbėti viską, kas tik ateina į galvą - nors tos mintys pacientui atrodytų nereikšmingos, atsitiktinės, nemalonios ar ne visai padorios. Svarbiausia yra pralaužti "dangtį" arba "barjerą", už kurio slypi traumos. Nes pacientas be paliovos prie jų grįžta, tik nesąmoningai.
- Kuo labiau stengsimės ką nors pamiršti, tuo daugiau apie tai nesąmoningai galvosime?
- Būtent. Todėl svarbu įsiklausyti į pasąmonės signalus. Tiesiausias kelias į pasąmonę, pasak Froido, yra sapnai. Neatsitiktinai vienas svarbiausiu jo veikalų - "Sapnų aiškinimas", išėjęs 1900 metais. Jis parodė, jog sapnai nėra atsitiktiniai. Sapnuose nesąmoningos mintys bando prasiskverbti į sąmonę.
- Toliau!
- Remdamasis per daugelį metų sukaupta pacientų patirtimi - ir analizuodamas savo sapnus - Froidas priėjo išvadą, jog visi sapnai reiškia mūsų troškimų išsipildymą. Pasak jo, tai ypač lengva pastebėti vaikų sapnuose. Jie sapnuoja ledus ir vyšnias. Tačiau suaugusiųjų norai - kuriuos stengiasi išpildyti sapnai - neretai užmaskuoti. Net mums miegant, nenustoja veikusi griežta cenzūra, kuri riboja, ką mes galime sau leisti ir ko ne. Tiesa, užmigus ši cenzūra, arba išstūmimo mechanizmas, susilpnėja. Tačiau tebėra pakankamai stipri, kad sapne iškreiptų norus, kurių nenorime pripažinti.
- Todėl sapnus reiškia aiškinti?
- Froidas sako, jog turime skirti sapną, kokį atsimename ryte, nuo tikrosios sapno prasmės. Pačius sapno vaizdus - taigi sapnuojamą "filmą" arba "video" - jis pavadino matomu sapno turiniu. Šiam "akivaizdžiam" sapno turiniui medžiaga, arba rekvizitai, imami iš praėjusios dienos. Tačiau sapnas turi ir gilesnę prasmę, kuri sąmonei nepasiekiama. Tai Froidas pavadino latentinėmis sapno mintimis. Jos gali būti atėjusios iš tolimos praeities - pavyzdžiui, iš ankstyvosios vaikystės.
- Vadinasi, kad suprastume, apie ką sapnas, pirmiausia turime jį išanalizuoti?
- Taip, o ligoniai turi tai padaryti kartu su psichoterapeutu. Tačiau sapnus aiškina ne gydytojas. Jis tai gali padaryti tik paciento padedamas. Šiuo atveju gydytojas tėra tarsi sokratiškoji "pribuvėja", kuri stovi šalia ir padeda išaiškinti sapną.
- Suprantu.
- Latentinių sapno minčių virtimą matomu sapno turiniu Froidas pavadino sapno darbu. Tai yra tarsi tikrosios sapno prasmes "užmaskavimas" arba "užkodavimas". Taigi, aiškinant sapną, reikia atlikti priešingą darbą. Turime "demaskuoti", arba "iškoduoti", sapno "motyvą" ir surasti jo "temą".
- Gal turi pavyzdžių?
- Froido knygoje jų apstu. Bet mes ir patys galime sugalvoti paprastą ir labai froidišką pavyzdį. Jeigu jaunuolis susapnuoja, kad pusseserė jam padovanojo du balionus...
- Na?
- Ne, dabar pati pabūk sapnų aiškintoja.
- Hmm... Tuomet matomas sapno turinys ir bus tai, ką tu pasakei: pusseserė jam padovanojo du balionus.
- Toliau!
- Tu taip pat sakei, kad visi sapno rekvizitai paimti iš praėjusios dienos. Taigi vakar jis buvo mugėje - arba matė balionus laikraštyje.
- Taip, tai įmanoma, bet jam užteko pamatyti žodį "balionas" - arba ką nors, kas jį primena.
- Bet kas yra latentinės sapno mintys - tikroji sapno prasme?
- Tu esi sapnų aiškintoja.
- Gal jis tiesiog norėjo turėti porą balionų.
- Ne, tai neįtikima. Esi teisi manydama, jog sapne turi išsipildyti kažkoks noras. Bet suaugęs žmogus vargu ar užsigeistų poros balionų. Net jei ir taip būtų, kažin ar apie tai jis sapnuotų.
- Atrodo, jau žinau: iš tikrųjų jis norėjo pusseserės, o tie du balionai - jos krūtys.
- Taip, tai įtikinamesnis paaiškinimas, ypač jeigu jam tas noras pasirodė šiek tiek nepadorus.
- Nes ir mūsų sapnai kalba užuolankomis, pavyzdžiui, per balionus?
- Taip, Froidas teigė, jog sapnai yra užmaskuotas išstumtų norų išsipildymas. Tai, ką mes išstumiame, labai pasikeitė nuo to laiko, kai Froidas daktaravo Vienoje. Tačiau pats sapnų turinio maskavimo mechanizmas tebeveikia.
- Suprantu.
- Froido psichoanalizė įgavo didelę reikšmę trečiame šio amžiaus dešimtmetyje - ypač psichiatrijai. Be to, jo pasąmonės teorija labai paveikė dailę ir literatūrą.
- Nori pasakyti, kad menininkai labiau ėmė domėtis nesąmoningų žmogaus sielos gyvenimu?
- Tikrai taip. Nors ši tendencija ryški ir paskutiniųjų XIX amžiaus dešimtmečių literatūroje - kai Froido psichoanalizė dar nebuvo žinoma. Tai reiškia, jog Froidas savo teoriją neatsitiktinai sukūrė praeito amžiaus pabaigoje.
- Ar manai, jog tai glūdėjo pačioje laiko dvasioje?
- Froidas ir nemanė "atradęs" išstūmimą, apsirikimus ir racionalizavimą. Jis tik buvo pirmasis, šią žmonių patirtį pritaikęs psichiatrijoje. Be to, aiškindamas savo teoriją, Froidas meistriškai pasinaudojo literatūros pavyzdžiais. Kaip jau sakiau, nuo trečio dešimtmečio Froido psichoanalizė ėmė tiesiogiai veikti literatūrą ir dailę.
- O kaip?
- Rašytojai ir dailininkai savo kūryboje stengėsi pasitelkti nesąmoningas galias. Ypač tai būdinga vadinamiesiems siurrealistams.
- Ką tai reiškia?
- "Siurrealizmas", išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia "virš tikrovės". 1924 metais Andrė Bretonas paskelbė pirmąjį siurrealizmo manifestą. Jis iškėlė mintį, jog mene turi vyrauti nesąmoningumas. Tik taip menininkas, laisvas įkvėpimu, gali atgaivinti savo sapnų vizijas ir siekti to, kas yra virš tikrovės, kur išnyksta riba tarp sapno ir realybės. Nes menininkui taip pat svarbu įveikti sąmonės cenzūrą, kad žodžiai ir vaizdai galėtų lietis nevaržomai.
- Suprantu.
- Taip Froidas pateikė savotišką įrodymą, jog visi žmonės yra menininkai. Sapnas juk yra mažytis meno kūrinys, o sapnai mus aplanko kasnakt. Aiškindamas pacientų sapnus, Froidas dažnai turėdavo įžvelgti simbolių prasmę - panašiai kaip interpretuojant paveikslą ar literatūros kūrinį.
- Ar tikrai sapnuojam kiekvieną naktį?
- Naujausi tyrinėjimai parodė, jog sapnuojame apie dvidešimt procentų laiko, kurį miegame, tai reiškia - dvi tris valandas. Jei kas nors pertraukia mūsų miego fazes, daromės pikti ir irzlūs. Tai tiesiog reiškia, jog visi žmonės turi įgimtą poreikį išreikšti savo gyvenimo situaciją meniniais vaizdais. Sapne juk kalbama apie mus. Mes esam ir režisieriai, ir rekvizitoriai, ir visų vaidmenų atlikėjai. Tas, kuris sako nesuprantąs meno, labai blogai save pažįsta.
- Aišku.
- Taip pat Froidas puikiai įrodė, kokia nuostabi yra žmogaus sąmonė. Dirbdamas su pacientais, jis įsitikino, jog viskas, ką esame matę ir patyrę, glūdi giliai mūsų sąmonėje. Visus šiuos įspūdžius vėl galima atgaivinti. Kai sakome, jog kas nors "užsikirto", kiek vėliau ėmė "suktis ant liežuvio galo" ir pagaliau "toptelėjo", kalbame kaip tik apie tai, jog kažkas slypėjo pasąmonėje ir staiga pro praviras duris pateko į sąmonę.
- Bet kartais tai užtrunka gana ilgai.
- Tai suvokia visi menininkai. Bet po to staiga atrodo, jog atsivėrė visos durys ir visi archyvo stalčiai. Viskas ima plūsti savaime - ir tuomet surandame reikiamus žodžius ir vaizdus. Tai įvyksta tuomet, kai mažumą pakeliame pasąmonės "dangtelį". Tai ir vadinama įkvėpimu, Sofija. Atrodo, jog tai, ką piešiame ar rašome, kyla ne iš mūsų pačių.
- Tai turėtų būti nuostabus jausmas.
- Tikrai esi jį patyrusi. Tokia įkvėpimo būsena neretai aplanko pervargusius vaikus. Būna, kad pavargę vaikai atrodo kuo žvaliausi. Staiga jie ima kažką pasakoti - rodos, jog iš kažkur ima žodžius, kurių niekuomet nesimokė. Bet vaikai juos turi, žodžiai ir mintys slypi sąmonėje ir pasirodo tada, kai išnyksta bet koks atsargumas ir cenzūra. Ir menininkui kartais svarbu, kad protas neužgožtų daugiau ar mažiau nesąmoningos veiklos. Nori, papasakosiu trumpą pasakaitę, kuri tai pailiustruos?
- Noriu!
- Tai labai rimta ir liūdna pasaka.
- Na, pradėk,
- Gyveno kartą šimtakojis, kuris nuostabiai šoko visu šimtu kojų. Kai šokdavo, pažiūrėti susirinkdavo visi žvėrys. Visi nepaprastai žavėjosi jo menu. Bet atsirado vienas, kuriam labai nepatiko, kad šimtakojis šoka. Tai buvo rupūžė...
- Tikriausiai ji pavydėjo.
- "Kaip čia padarius, kad šimtakojis nebegalėtų šokti?" - galvojo rupūže. Juk neužtenka pasakyti, kad nepatinka jo šokis. Ir negali sakyti, kad pati šoka geriau, nes niekas nepatikėtų. Galiausiai rupūže sumąstė šėtonišką planą.
- Koks jis?
- Ji atsisėdo ir surašė šimtakojui laišką. "O nepranokstamasis šimtakojį! - rašė rupūže. - Esu ištikima tavo subtilaus šokio meno gerbėja. Norėčiau sužinoti, kaip tu šoki. Ar pirmiausia pakeli kairę dvidešimt aštuntą koją, o paskui dešinę devynioliktą? Ar pradedi nuo dešinės dvidešimt šeštosios ir tik tada pakeli dešinę keturiasdešimt devintąją? Nekantraudama laukiu atsakymo. Nuoširdžiausi linkėjimai, Rupūžė".
- Tai bjaurybė!
- Gavęs laišką, šimtakojis iškart susimastė, kaip jis šoka. Kokią koją pakelia pirmiausia? O kokią ko ją paskui? Kaip manai, kas tada atsitiko?
- Manau, kad šimtakojis niekada daugiau nebešoko.
- Taip, tokia pasakos pabaiga. Ir taip atsitinka, kai protas užgožia vaizduotę.
- Sutinku, jog tai - liūdna pasaka.
- Taigi menininkui svarbu "išsivaduoti". Siurrealistai bandė tuo pasinaudoti ir pasiekti tokią būseną, kai viskas vyksta savaime. Jie pasidėdavo balto popieriaus lapą ir imdavo rašyti negalvodami, ką rašo. Tai jie pavadino automatiniu rašymu. Šis pasakymas iš tiesų paimtas iš spiritizmo: mediumas mano, kad jo plunksną vedžioja mirusiojo dvasia. Bet manau, kad apie panašius dalykus išsamiau pakalbėsime rytoj.
- Labai gerai.
- Menininkas siurrealistas taip pat yra savotiškas mediumas, tai yra priemone arba tarpininkas. Jis yra mediumas tarp savo pasąmonės ir tikrovės. Bet galbūt tai tėra nesąmoninga kiekvieno kūrybinio proceso dalis. Kas iš tiesų yra vadinamasis kūrybingumas?
- Ne, neįsivaizduoju. Gal tai reiškia, kad sukuriama kas nors nauja?
- Taip. Tai įvyksta tada, kai stipri sąveika tarp vaizduotės ir proto. Dažnai protas užgožia vaizduotę. Labai negerai, nes be vaizduotės niekada nebus sukurta nieko tikrai nauja. Vaizduotę aš įsivaizduoju kaip darvinišką sistemą.
- Apgailestauju, bet šito nesupratau.
- Darvinizmas juk teigia, jog gamtoje randasi daugybė mutantų. Bet išgyvena tik nedaugelis.
- Aha.
- Taip atsitinka ir tada, kai mes galvojame, kai pagauti įkvėpimo sukuriame daugybę naujų idėjų. Sąmonėje gimsta vienas "minties mutantas" paskui kitą. Žinoma, jei patys savęs per daug griežtai nekontroliuosime. Tačiau tik keletas iš šių minčių yra tinkamos. Čia praverčia protas. Mat ir jis turi svarbią paskirtį. Kai ant stalo guli dienos laimikis, reikia nepamiršti jo išrūšiuoti.
- Neblogas palyginimas.
- Įsivaizduok, kas būtų, jei visos mintys, kada nors šovusios į galvą, patektų ir ant liežuvio! Arba būtų paskelbta viskas, kas užrašyta bloknotuose arba guli rašomojo stalo stalčiuose. Pasaulis paskęstų atsitiktinėse mintyse. Nebūtų jokios "atrankos", Sofija.
- O protas iš visų idėjų atrenka geriausias?
- Taip. O gal manai kitaip? Galbūt vaizduotė sukuria ką nors nauja, tačiau ne vaizduotė atlieka atranką. "Komponuoja" ne fantazija. Kompozicija - o kiekvienas meno kūrinys yra kompozicija - atsiranda iš nuostabaus vaizduotės ir proto - arba jutimo ir mąstymo - derinio. Nes kiekviename kūrybiniame procese esama atsitiktinumo. Tam tikroje fazėje svarbu neužkirsti kelio atsitiktinėms idėjoms. Norint ganyti avis, jas juk pirmiausia reikia išleisti iš aptvaro.
Albertas nutilo ir įsmeigė akis į langą. Tada ir Sofija ant ežerėlio kranto pastebėjo kunkuliuojantį knibždyną. Tai buvo tikra spalvingų Disnėjaus herojų orgija.
- Ten yra Plutas, - pasakė ji. - Donaldas su savo sūnėnais... ir Rože... ir dėdulė Skrudžas. Ar matai Čipą ir Deilą? Ar negirdi, ką sakau? Ten ant kranto yra ir Peliukas Mikis, ir Kliunkis!
Albertas atsisuko į Sofiją:
- Taip, tai labai graudu, vaikuti.
- Ką turi galvoje?
- Virstam bejėgėmis aukomis, vos tik majoras išleidžia pasiganyti savo aveles. Žinoma, čia mano kaltė. Tai aš užvedžiau kalbą apie proto nevaržomas išmones.
- Tu neturėtum sau priekaištauti.
- Norėjau dar pakalbėti apie tai, jog vaizduotė svarbi ir mums, filosofams. Kad galėtume sukurti ką nors nauja, ir mes turim išdrįst išsivaduoti. Bet dabar neišėjo man taip sklandžiai pasakyti.
- Neimk į galvą.
- Norėjau dar pakalbėti apie tylaus susimąstymo svarbą. O mums pakišamas šitas margas balaganas. Kaip jam negėda!
- Ar tai - tavo ironija?
- Ne mano, o jo. Bet aš turiu kuo pasiguosti - tai ir yra kertinis mano plano akmuo.
- Ničnieko nesuprantu.
- Mes kalbėjome apie sapnus. Jau vien tai truputį primena ironiją. Nes kas gi mes daugiau esam, jei ne majoro sapnas?
- Oi...
- Vis dėlto jis ne viską numatė.
- Kas tai galėtų būti?
- Galbūt majorui iki skausmo pažįstamas jo sapnas. Jis žino viską, ką mes sakome ir darome - taip, kaip sapnuojantysis atsimena matomą sapno turinį. Jis juk vedžioja plunksną. Tačiau net ir atsimindamas viską, ką mes kalbame vienas kitam, jis tebėra mieguistas.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Jis nežino latentinių sapno minčių, Sofija. Jis pamiršta, jog ir tai yra užmaskuotas sapnas.
- Keistai kalbi.
- Majorui irgi taip atrodo. Taip yra todėl, kad jis nesupranta savo sapno kalbos. O tuo mes turėtume džiaugtis. Tai mums suteikia bent trupinėlį laisvės. Pasinaudodami šia laisve, netrukus išsikapanosime iš jo klampios sąmonės, kaip žvitrus pelėnai šiltą vasaros diena išlenda pasišildyt saulutėje.
- Ar manai, kad mums pavyks?
- Mums turi pavykti. Po poros dienų aš dovanosiu tau naują dangų. Tuomet majoras nebežinos, kur tūno pelėnai ir kur jie vėl pasirodys.
- Tegu mes tesame sapnas, bet aš dar esu duktė. Jau penkios valandos. Turiu bėgti namo ruošti pokylio.
- Mmm... ar eidama namo gali man padaryti mažytę paslaugą?
- Kokia?
- Pabandyk atkreipt į save dėmesį. Turi pasistengti, kad majoras visą kelią neišleistų tavęs iš akių. Kai pareisi namo, bandyk apie jį galvoti - tada ir jis galvos apie tave.
- O kam to reikia?
- Tuomet netrukdomas galėsiu toliau rengti slaptąjį planą. Neriu į pačią majoro pasąmonės gelmę, Sofija. Ir busiu ten, kol vėl pasimatysim.

[Linas]

[HEADING=1]MŪSŲ LAIKAI[/HEADING]
...žmogus pasmerktas laisvei...



Žadintuvas rodė 23:55. Hildė gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas. Leido nevaržomai plaukti mintims. Kaskart, kai minčių grandinė nutrūkdavo, ji bandydavo save paklausti, kodėl nebegalvoja toliau.

Nejaugi nori ką nors išstumti?

Jeigu tik sugebėtų nuslopinti bet kokią cenzūrą, tikriausiai imtų sapnuoti atmerktom akim. Šiek tiek gąsdinanti mintis.

Bandydama vis labiau atsipalaiduoti ir išlaisvinti visas mintis ir vaizdinius, ji pasijuto atsidūrusi Majoro trobelėje, miške prie ežero.

Ką ten Albertas sumanė? Na, taip, žinoma, kad Albertas kažką sumanė, sugalvojo tėtis. Ar jis pats žino, ką rezga Albertas? Galbūt nusprendė kiek atleisti vadžias, kad galiausiai įvyktų tai, kas ir jį nustebintų?

Liko nebedaug puslapių. Gal užmest akį į paskutinį? Ne, tai būtų nesąžininga. Tačiau Hildė jautė dar kai ką: ji nebuvo tikra, kad jau nuspręsta, kas įvyks paskutiniame puslapyje.

Argi ne keista mintis? Aplankas guli čia, tėtis nieko nebegali pridurti. Nebent Albertas pats ką nors sugalvotų. Kokią nors staigmeną...

Porą staigmenėlių užtaisys ir Hildė. Jos tėtis tikrai nesuvaldys. Bet ar ji valdo save?

Kas yra sąmonė? Ar tai - ne viena iš pačių didžiausių Visatos paslapčių? Kas yra atmintis? Dėl ko mes "atsimenam" viską, ką matę ir patyrę?

Koks mechanizmas leidžia kasnakt kurti nuostabiausius sapnus?

Taip galvodama Hildė retkarčiais užmerkdavo akis. Paskui vėl atsimerkdavo ir toliau stebeilydavo į lubas. Galiausiai pamiršo atsimerkti.

Ji miegojo.



Kai Hildę pažadino čaižus žuvėdrų klyksmas, laikrodis rodė 6.66. Koks juokingas skaičius! Hildė išlipo iš lovos. Kaip visada, atsistojo prie lango ir apžvelgė įlanką. Tai virto įpročiu, nesvarbu, žiema ar vasara.

Taip stovint jai staiga pasirodė, lyg galvoje būtų išsiliejusios spalvos. Ji atsiminė, ką susapnavo. Tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprastas sapnas. Jis buvo be galo ryškių spalvų ir kontūrų...

Hildė sapnavo, jog tėtis grįžo namo iš Libano. Tai buvo tarsi Sofijos sapno, kuriame ji rado auksinį kryželį, tęsinys.

Hildė sėdėjo ant lieptelio - lygiai kaip Sofijos sapne. Tada ji išgirdo labai tylų balselį, kuris sušnabždėjo: "Aš esu Sofija!" Hildė sustingo norėdama išgirsti, iš kur sklinda balsas. Jis vėl nuskambėjo - kaip vos girdimas šlamesys. Rodės, lyg koks vabzdys dūgztų: "Tikriausiai tu ir kurčia, ir akla". Kitą akimirką sode pasirodė tėtis JT uniforma. "Hildele!" - pašaukė jis. Hildė nubėgo jo pasitikti ir puolė tėčiui ant kaklo. Čia sapnas nutrūko.

Ji atsiminė kelias eilutes iš Arnulfo Ėverlando eilėraščio:



Išvaikė miegus keistas sapnas nakčia,
Girdėjau, kaip šaukia kurtus
Lyg srovė požeminė balsas mane,
Atsikėliau - sakyk, kam ramybę drumsti?


Hildei stovint prie lango, į kambarį įėjo mama.

- Labas rytas! Nebemiegi?

- Nežinau...

- Grįšiu kaip visada, apie ketvirtą valandą.

- Gerai.

- Linkiu getai praleist dieną, Hilde.

- Iki!

Išgirdusi, kaip trinktelėjo laukujės durys, Hildė vėl puolė į lovą ir atsivertė aplanką.

"... Neriu į pačią majoro pasąmonės gelmę, Sofija. Ir būsiu ten, kol vėl pasimatysim".

Štai čia! Hildė ėmė skaityti toliau. Dešinės rankos smiliumi ji užčiuopė, jog teliko plonytis puslapių pluoštelis.



Išėjusi iš Majoro trobelės, prie ežero Sofija vėl pamatė keletą Disnėjaus personažų, tačiau, Sofijai artinantis, jie tarsi tirpo. Kai ji pasiekė valtį, nebeliko nė vieno.
Irkluodama ir kiek vėliau, užtraukusi valtį į meldyną kitame krante, Sofija visaip vaipėsi ir mostagavo rankomis. Norėjo patraukti majoro dėmesį, kad Albertas galėtų neprižiūrimas sėdėti Majoro trobelėje.
Bėgdama per mišką, Sofija pašėlusiai stryksėjo. Vėliau bandė mėgdžioti prisukamą lėlę. Kad majorui nepabostų, dar ir uždainavo.
Kartą Sofija stabtelėjo ir susimastė, kuo gali būt paremtas Alberto planas. Tačiau tuoj pat atitoko ir, pajutusi sąžinės graužimą, ėmė ropštis į medį.
Sofija užkopė kiek įmanoma aukščiau. Pasiekusi beveik pačią viršūnę, pajuto, jog nebenulips. Reikės pabandyti vėliau, o iki tol ramiai sėdėti negalima. Majorui atsibostų į ją žiūrėti ir užsimanytų patyrinėti, ką veikia Albertas.
Sofija ėmė mostaguoti abiem rankom, porą kartų bandė užgiedoti kaip gaidys, o galiausiai užtraukė tirolietiškai. Per penkiolika nugyventų metelių Sofija tai darė pirmą kartą, tad rezultatu liko visai patenkinta.
Ji vėl pabandė leistis žemyn, bet - nė iš vietos. Staiga atplasnojo didžiulis žąsinas ir nutūpė ant šakos, už kurios laikėsi Sofija. Jau buvo mačiusi visą pulką Disnėjaus personažų, todėl nė kiek nenustebo, kai žąsinas prakalbo.
- Mano vardas Martynas, - pasakė jis. - Esu naminis žąsinas, bet šįkart atskridau iš Libano su laukinėmis žąsimis. Atrodo, tau reikia padėti nusileist ant žemės.
- Tu per mažas, kad galėtum padėti.
- Darai skubotas išvadas, jaunoji panele. Tai tu per didelė.
- Ar tai ne tas pats?
- Beje, gali įsidėmėti, jog tavo bendraamžį valstiečio sūnų esu pernešęs per visą Švediją. Jo vardas Nilsas Holgersonas.
- Man penkiolika metų.
- Nilsui buvo keturiolika. Vieneri metai šen ar ten nieko nereiškia.
- Kaip sugebėjai jį pakelti?
- Trenkiau antausėlį, ir jis apalpo. Kai atsipeikėjo, buvo ne didesnis už nykštį.
- Gal ir man trenk nestiprų antausį, nes negaliu čia kiurksoti per amžius. Šeštadienį sode rengiu filosofinį pokylį.
- Labai įdomu. Spėju, kad čia - filosofijos knyga. Skrisdamas su Nilsu Holgersonu per Švediją, trumpam nutūpiau Morbakoje, Vermlande. Ten Nilsas sutiko senelę, kuri galvojo parašyti knygą apie Švediją, skirtą mokyklinio amžiaus vaikams. Ji norėjo, kad knyga būtų ir pamokanti, ir teisinga. Išgirdusi, ką patyrė Nilsas, ji nusprendė parašyti knygą apie tai, ką jis matė skrisdamas ant žąsino nugaros.
- Labai keista.
- Atvirai kalbant, tai buvo šiek tiek ironiškas pasakymas. Nes mes jau buvome toje knygoje.
Staiga Sofija pajuto, kaip kažkas jai sušėrė per veidą. Ir ji tapo mažut mažutėlė. Medis jai atrodė kaip visas miškas, o žąsinas - didumo sulig arkliu.
- Na, eikš, - pasakė žąsinas.
Sofija šaka priėjo artyn ir užlipo jam ant nugaros. Plunksnos buvo minkštos, bet dabar, kai ji buvo tokia maža, jos labiau dūrė nei kuteno.
Vos tik ji atsisėdo, žąsinas suplasnojo sparnais. Jis pakilo aukštai virš medžių. Žemai Sofija išvydo ežerą ir Majoro trobelę. Viduj sėdėjo Albertas ir rezgė sudėtingus planus.
- Ekskursija baigta, - tarė žąsinas, plakdamas sparnais.
Jis ėmė leistis prie medžio, į kurį Sofija visai nesentai užkopė. Kai žąsinas nutūpė, ji nusirito ant žemes. Persivertusi porą kartų viržiuose, atsisėdo. Nustebusi pamatė, kad vėl tapo didelė.
Žąsinas krypuodamas apsuko porą ratų aplink ją.
- Labai ačiū už pagalbą, - pasakė Sofija.
- Tai vieni niekai. Sakei, jog čia - filosofijos knyga?
- Ne, tai tu sakei.
- Koks skirtumas. Jeigu būtų mano valia, mielai perneščiau tave per visą filosofijos istoriją, kaip Nilsą Holgersoną skraidinau per Švediją. Galėtume praskristi virš Mileto, Atėnų, Jeruzalės, Aleksandrijos, Romos, Florencijos, Londono, Paryžiaus, Jenos, Heidelbergo, Berlyno, Kopenhagos...
- Ačiū, pakaks.
- Bet net ir pačiam ironiškiausiam žąsinui būtų labai nelengva perskristi iš vieno šimtmečio į kitą. Daug paprasčiau keliauti Švedijos lenais.
Tai taręs žąsinas įsibėgėjo, suplakė sparnais ir pakilo į orą.
Sofija buvo visiškai be jėgų, tačiau, pralindusi pro gyvatvorę, pagalvojo, kad Albertas turėtų būti patenkintas šiuo apgaulingu manevru. Per pastarąją valandą majoras vargu ar galėjo skirti jam dėmesio. Nebent būtų turėjęs rimtų asmenybės susidvejinimo problemų.

Sofija spėjo grįžti prieš mamai pareinant iš darbo. Nereikėjo aiškinti, kaip naminis žąsinas jai padėjo išlipti iš medžio.
Pavalgiusios pietus, jiedvi ėmė ruoštis pokyliui sode. Nuo aukšto nukėlė trijų keturių metrų ilgio stalo lentą ir nunešė ją į sodą. Tada grįžo paimti ožių, ant kurių turėjo laikytis lenta.
Ilgąjį stalą jos norėjo padengti po vaismedžiais. Paskutinį kartą didžioji lenta buvo panaudota per dešimtąsias tėvų vedybų metines. Tuomet Sofijai buvo tik dešimt metų, bet ji gerai atsiminė didelę puotą po atviru dangumi, į kurią suvažiavo visi giminės ir draugai, vos spėję išaugti vystyklus.
Orų prognozės žadėjo giedrą. Nuo bjauriosios audros Sofijos gimtadienio išvakarėse nebuvo iškritę nė lašo lietaus. Stalo vis tiek nepradės dengti iki šeštadienio priešpietės. Tačiau mama norėjo, kad stalas jau stovėtų sode.
Tą patį vakarą iš dviejų rūšių tešlos jos iškepė bandelių ir pynutę. Dar turėjo būti keptas viščiukas su salotomis. Ir limonado. Sofija balsiai bijojo, kad kas nors iš klasės vaikinų neatsineštų alaus. Niekas jos taip negąsdino kaip girtų erzelis.
Kai Sofija ruošėsi gulti, mama dar kartą norėjo išgirsti, ar ateis Albertas.
- Žinoma, ateis. Jis net žadėjo parodyti filosofinį triuką.
- Filosofinį triuką? Kas gi tai galėtų būti?
- Nežinau... jeigu jis būtų fokusininkas, tikrai parodytų kokį nors fokusą. Galbūt iš juodos skrybėlės ištrauktų baltą triušį...
- Ir vėl?
- Bet kadangi yra filosofas, parodys filosofinį triuką. Galų gale juk tai filosofinis pokylis.
- Pleputė kūmutė.
- Ar pagalvojai, kad ir tu galėtum kuo nors prisidėti?
- Žinoma, Sofija. Ką nors tikrai sugalvosiu.
- Kalbą?
- Ne, nesakysiu nieko. Labanakt!

Ankstų kitos dienos rytą Sofiją pažadino mama; prieš eidama į darbą, norėjo palinkėti jai labos dienos. Taip pat Sofija gavo nedidelį sąrašėlį pokyliui skirtų pirkinių, kuriuos reikėjo parnešti iš miesto.
Vos tik mama išėjo iš namų, suskambo telefonas. Tai buvo Albertas. Jis, matyt, jau žinojo, kada Sofija lieka viena.
- Kaip tavo paslaptys?
- Cit! Nė žodžio. Neleiskim jam apie tai nė pagalvoti.
- Manau, jog vakar man gerai sekėsi nukreipti jo dėmesį.
- Puiku.
- Kaip dėl filosofijos pamokų?
- Dėl to ir skambinu. Priėjome mūsų amžių. Nuo šiol turėtum orientuotis pati. Svarbiausia turėti pagrindus. Bet susitinkam trumpam pokalbiui ir apie mūsų laikus.
- Man reikia į miestą...
- Geriau ir būti negali. Juk sakiau, kad kalbėsimės apie mūsų laikus.
- Na ir?
- Taigi geriausia nuo jų nenutolti.
- Ar man ateiti pas tave į namus?
- Ne, ne, jokiu bodu. Čia baisi netvarka. Aš viską išknisau, ieškodamas paslėptų mikrofonų.
- Oi...
- Prie pat Turgaus aikštės atsidarė nauja kavinė. "Cafė Pierre". Ar žinai, kur ji yra?
- Žinau, kaipgi. Kada man ateiti?
- Ar galim susitikt dvyliktą valandą?
- Sutarta, dvyliktą kavinėje.
- Tai tiek.
- Iki!

Pora minučių po dvyliktos Sofija įkišo galvą į "Cafė Pierre". Tai buvo viena iš naujamadiškų kavinių su apvaliais stalais, juodomis kėdėmis, žemyn galva kabančiais vermuto buteliais su čiaupeliu, dideliais sumuštiniais ir salotų porcijomis dubenėliuose.
Kavinė buvo nedidelė, ir Sofija iškart pastebėjo, kad Alberto nėra. Atvirai pasakius, vien tai ir krito į akis. Prie stalų sėdėjo daug kitų žmonių, bet kiekviename veide Sofija tematė, jog tai ne Albertas.
Ji buvo nepratusi viena lankytis kavinėse. Gal dabar išeiti ir grįžti vėliau, kai bus Albertas?
Sofija priėjo prie marmurinio bufeto ir užsisakė arbatos su citrina. Tada pasiėmė puodelį ir atsisėdo prie laisvo staliuko. Ji nukreipė žvilgsnį į duris. Daug žmonių įėjo ir išėjo, tačiau Sofija matė tik tai, kad Alberto nėra.
Kad nors turėtų laikraštį!
Galiausiai ji ėmė žvalgytis aplinkui. Porą kartų į žvilgsnį jai buvo atsakyta žvilgsniu. Akimirką Sofija pasijuto kaip jauna dama. Jai dar tik penkiolika metų, bet tikrai būtum galėjęs duoti septyniolika - ar bent Šešiolika su puse.
Ką žmonės, sėdintys kavinėje, galvoja apie savo gyvenimą? Rodos, jie gyvena, apie tai nemąstydami, tik prisėdo trumpam paplepėti. Jie kalbėjo vienas per kitą ir energingai gestikuliavo, bet neatrodė, jog kalbėtų apie ką nors svarbaus.
Akimirką ji prisiminė Kirkegorą, kuris pasakė, jog svarbiausias minios požymis esąs tušti plepalai. Ar visi šie žmones gyvena estetinėje stadijoje? Ar vis dėlto jiems kas nors egzistencialiai svarbu?
Viename pirmųjų laiškų Albertas rašė apie vaikų ir filosofų artumą. Sofija vėl pagalvojo, kad bijo suaugti. Kas bus, jeigu ir ji įlįs giliai į balto triušio, kuris traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės, kailiuką?
Mastydama nenuleido akių nuo durų. Staiga iš gatvės pro jas įvirto Albertas. Nors buvo pats vidurvasaris, mūvėjo juodą beretę. Vilkėjo puspalčiu, išmargintu pilkais žuvų griaučiais. Albertas iškart ją pastebėjo ir plačiais žingsniais žengė artyn. Sofija pagalvojo, jog pasimatymas su juo viešumoje - tai šis tas nauja.
- Dabar penkiolika po dvylikos, kerėpla tu!
- Tai vadinama akademiniu ketvirčiu. Ar galiu panelei pasiūlyti ko nors užkąsti? Albertas atsisėdo ir pažvelgė jai į akis. Sofija patraukė pečiais.
- Man tas pats. Nebent kokią bandelę.
Albertas nuėjo prie bufeto. Netrukus jis grįžo, nešinas puodeliu kavos ir dviem dideliais sumuštiniais su kumpiu ir sūriu.
- Ar brangu?
- Smulkmena, Sofija.
- Gal nors turi pasiteisinimą, kodėl pavėlavai?
- Ne, neturiu, nes pavėlavau sąmoningai. Netrukus paaiškinsiu išsamiau.
Jis keletą kartų godžiai atsikando sumuštinio, tada tarė:
- Pakalbėsime apie mūsų amžių.
- Ar jame buvo kokių nors filosofijai reikšmingų įvykių?
- Dar ir kiek. Visus net aprėpti sunku. Iš pradžių trumpai aptarsime egzistencializmą. Į šią sąvoką įeina daugelis filosofijos srovių, kurių pradinis taškas yra egzistencinė žmogaus situacija. Tai - egzistencinė XX amžiaus filosofija. Egzistencialistai rėmėsi Kirkegoro, taip pat Hėgelio ir Markso filosofija.
- Aišku.
- Kitas filosofas, turėjęs didelės reikšmės XX amžiui, buvo vokietis Frydrichas Nyčė, gyvenęs 1844-1900 metais. Nyčė taip pat kritikavo Hėgelio filosofiją ir vokiečių istorizmą. Blankiam susidomėjimui istorija ir, jo žodžiais tariant, krikščioniškajai vergų moralei Nyčė priešpriešino gyvenimą. Jis norėjo peržiūrėti visas vertybes, kad stipriųjų gyvenimo nevaržytų silpnieji. Pasak Nyčės, krikščionybė ir filosofija nusigręžė nuo tikrovės ir ėmė garbinti dangų bei idėjų pasaulį. Tai, kas vadinama tikruoju pasauliu, iš tiesų tėra regimybė. Nyčė ragino būti ištikimiems Žemei ir neklausyti tų, kurie vograuja apie nežemiškąsias viltis.
- Šit kaip...
- Kitas žymus filosofas, paveiktas ir Kirkegoro, ir Nyčės, yra vokiečių, egzistencialistas Martinas Heidegeris. Bet plačiau kalbėsime apie prancūzų filosofą Žaną Polį Sartrą, gyvenusį 1905-1980 metais. Jis buvo žymiausias egzistencializmo atstovas - bent jau daugelio žmonių akyse Pagrindinius veikalus Sartras sukūrė penktame dešimtmetyje, iškart po karo. Vėliau prisijungė prie marksistinio judėjimo Prancūzijoje, tačiau niekada nepriklausė jokiai partijai.
- Ar todėl paskyrei pasimatymą prancūziškoje kavinėje?
- Taip, tai nebuvo grynas atsitiktinumas. Pats Sartras labai mėgo lankytis kavinėse. Panašioje kavinėje jis sutiko ir savo gyvenimo draugę Simoną de Bovuar. Ji taip pat buvo egzistencialistė.
- Filosofė moteris?
- Taip.
- Džiugu, kad pagaliau žmones ima darytis civilizuoti.
- Bet mūsų laikais netrūksta kitokių rūpesčių.
- Ruošeisi pasakoti apie egzistencializmą.
- Sartras sakė, kad egzistencializmas - tai humanizmas. Tuo jis pabrėžė, jog egzistencialistai visa ko pamatu laiko žmogų. Galbūt reikia pridurti, jog šis humanizmas, palyginti su Renesanso humanizmu, žmogaus būtį vaizduoja kur kas tamsesnėm spalvom.
- Kodėl?
- Kirkegoras ir kai kurie šio amžiaus egzistencialistai buvo krikščionys. Sartras priklauso vadinamajam ateistiniam egzistencializmui. Jo filosofiją galima laikyti negailestinga žmogaus situacijos, mirus Dievui, analize. Posakį "Dievas mirė" pirmasis pavartojo Nyče.
- Toliau!
- Kaip ir Kirkegoro, pagrindinė Sartro filosofijos sąvoka yra "egzistencija". Tačiau egzistencija šiuo atveju nėra tolygi būčiai. Augalai ir gyvūnai taip pat turi tam tikrą būvį, bet jiems negali rūpėti jų būties turinys. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri įsisąmonina savo egzistenciją. Sartras sako, jog fizinių daiktų būtis yra tik "savaime", o žmogaus būtis - dar ir "sau". Taigi būti žmogumi yra kas kita nei būti daiktu.
- Visiškai sutinku.
- Sartras taip pat teigia, jog žmogaus būtis yra pirmesnė už bet kokią jos prasmę. Tai, kad aš esu, svarbiau už tai, kas aš esu. "Būtis yra pirmesnė už esmę", - sakė jis.
- Nesupratau.
- Esmė yra pagrindinis ko nors dalykas, daikto prigimtis. Tačiau, pasak Sartro, žmogus neturi tokios prigimties. Todėl jam reikia pačiam sukurti save. Žmogus turi sukurti savo prigimtį, savo esmę, nes tai jam neduota iš anksto.
- Atrodo, suprantu, ką turi galvoje.
- Juk filosofai visais laikais bandė atsakyti į klausimą, kas yra Žmogus - arba kokia žmogaus prigimtis. Tačiau Sartras teigė, jog žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip tariant, mes pasmerkti improvizuoti. Esam lyg aktoriai, kurie išleidžiami į sceną neišmokę jokio vaidmens, neturėdami nei teksto, nei suflerio, kuris pašnibždėtų į ausį, ką reikia daryti. Patys turime nuspręsti, kaip gyventi.
- Tai panašu į tiesą. Jei į visus klausimus mums galėtų atsakyti Biblija - arba filosofijos vadovėlis, viskas būtų labai paprasta.
- Pagavai esmę. Tačiau kai žmogus suvokia, jog egzistuoja ir kažkada mirs - ir nemato gyvenime jokios prasmės - tai, pasak Sartro, sukelia baimę. Tikriausiai atsimeni, jog baimę minėjo ir Kirkegoras, kalbėdamas apie žmogų, atsidūrusį egzistencinėje krizėje.
- Taip.
- Sartras taip pat sako, kad žmogus pasaulyje be prasmės jaučiasi svetimas. Aprašydamas žmogaus susvetimėjimą, jis tarsi pratęsia pagrindines Hėgelio ir Markso filosofijos mintis. Žmogui, kuris jaučiasi pasaulyje svetimas, kyla neviltis, nuobodulys, bjaurėjimasis viskuo ir absurdiškumo jausmas.
- Iki šiol labai madinga "šlykščiai" jaustis arba sakyti, kad viskas "vienodai rodo".
- Taip, Sartras aprašo XX amžiaus miesto žmogų. Tikriausiai atsimeni, kad Renesanso humanistai triumfuodami išaukštino žmogaus laisvę ir nepriklausomybę. Sartras žmogaus laisvę laikė prakeikimu. Pasak jo, žmogus yra pasmerktas laisvei. Pasmerktas, nes nesukūrė savęs - ir vis dėlto yra laisvas. Įmestas į pasaulį, jis atsakingas už tai, ką daro.
- Mes juk nieko neprašėme, kad sukurtų mus laisvus.
- Tai Sartras ir pabrėžia. Bet mes esame laisvi individai ir dėl šios savo laisvės visą gyvenimą pasmerkti rinktis. Nėra amžinų vertybių ar normų, kuriomis galėtume vadovautis. Todėl mūsų pasirinkimas darosi dar svarbesnis. Mes esame visiškai atsakingi už tai, ką darome. Sartras pabrėžia, jog žmogus niekada neturi kratytis atsakomybės už savo veiksmus. Todėl mes negalime numoti ranka į atsakomybę patiems rinktis, teisindamiesi, jog "privalome" eiti į darbą arba "privalome" paklusti tam tikroms miesčioniškoms elgesio normoms. Kas šitaip pavirsta anonimiškos masės dalimi, tampa nuasmenintu žmogumi. Jis arba ji pasislepia nuo savęs gyvenimo mele. Tačiau žmogiškoji laisvė mus įpareigoja iš savęs kažką sukurti, įgyti "autentišką", tikra būtį.
- Suprantu.
- Tas pats pasakytina ir apie etinį pasirinkimą. Niekada negalima kaltinti žmogiškos prigimties, žmogaus menkumo ar panašiai. Pasitaiko, jog įmitę vyrai pasielgia kaip tikri kiaulės, o paskui visą kaltę suverčia senukui Adomui. Bet nėra jokio Adomo. Jis - tik personažas, kurio griebiamės norėdami atsikratyti atsakomybės už savo poelgius.
- Turi būti kažkokios ribos, už ką galim kaltinti tą žmogų.
- Nors Sartras ir tvirtina, jog būtis neturi jokios savaimingos prasmės, nereiškia, kad jis tuo patenkintas. Jis nėra nihilistas.
- Ką tai reiškia?
- Nihilistas yra žmogus, kuriam atrodo, kad niekas nesvarbu ir viskas leidžiama. Sartras mano, jog gyvenimas privalo turėti prasmę. Tai yra imperatyvas. Tačiau gyvenimo prasmę reikia sukurti patiems. Egzistuoti - tai kurti savo būtį.
- Gal galėtum šiek tiek praplėsti?
- Sartro nuomone, sąmonė yra niekas, kol ji tuščia. Nes sąmonė visada reiškia ko nors suvokimą. O "kas nors" priklauso tiek nuo mūsų, tiek nuo aplinkos. Mes taip pat sprendžiame, ką jausti, nes pasirenkame, kas mums svarbiausia.
- Gal žinai kokį pavyzdį?
- Du žmonės, būdami tame pačiame kambaryje, gali jaustis skirtingai. Taip yra todėl, jog suvokdami aplinką savaip ją įprasminame, susiejame su savo interesais. Pavyzdžiui, nėščiai moteriai gali rodytis, jog visur aplinkui pilna nėščių moterų. Tai nereiškia, kad jų nebuvo anksčiau, bet dabar nėštumas jai įgavo naują prasmę. Ligonis galbūt visur matys greitosios pagalbos automobilius.
- Suprantu.
- Taigi nuo mūsų pačių būties priklausys, kaip suvoksime kambaryje esančius daiktus. Jei man kas nereikšminga, aš to nematau. O dabar galiu tau paaiškinti, kodėl taip vėlai pasirodžiau kavinėje.
- Sakei, jog tyčia taip padarei.
- Pirma papasakok, ką pamatei įėjusi į kavinę.
- Pirmiausia pamačiau, kad tavęs čia nėra.
- Ar ne keista, kad pirmas dalykas, kurį pamatei čia atėjusi, buvo tai, kad kažko čia nėra?
- Galbūt, bet juk ėjau susitikti su tavimi.
- Sartras kaip tik ir pateikia tokį apsilankymo kavinėje pavyzdį, norėdamas parodyti, kaip mes "sunaikiname" viską, kas mums neturi reikšmės.
- Ar tik todėl ir pavėlavai, kad man tai parodytum?
- Taip, norėjau, kad suprastum šį svarbų Sartro filosofijos punktą. Gali tai vadinti pratimu.
- Fu, koks bjaurus!
- Jei esi įsimylėjusi ir lauki, kad mylimasis paskambintų, tikriausiai "girdėsi", kad jis neskambina. Visą vakarą pastebėsi vien tai. Jei atėjai pasitikt jo prie traukinio, o į peroną pasipila daugybė žmonių, tarp kurių nėra tavo išrinktojo, žmonių nepastebėsi. Jie tik trukdo ir tau visai nerūpi. Galbūt žmonės tau pasirodys atstumiantys ir bjaurūs. Juk užima baisiai daug vietos. Tu pastebi vien tai, kad jo ten nėra.
- Suprantu.
- Simona de Bovuar egzistencializmą pabandė pritaikyti analizuodama moterų ir vyrų vaidmenis. Sartras juk pabrėžė, kad žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria galėtų aiškinti savo būtį. Mes patys kuriame tai, kas esame.
- Taip?
- Tą patį galima pasakyti ir apie lyčių vaidmenis. Simona de Bovuar pabrėžė, jog nėra amžinos moteriškos ar vyriškos prigimties. Tačiau toks buvo tradicinis supratimas. Pavyzdžiui, buvo įprasta sakyti, jog vyro prigimtis esanti "transcendentinė", arba peržengianti ribas. Todėl prasmės ir savo pašaukimo jis ieško už namų ribų. Apie moterį buvo sakoma, kad jos gyvenimiška nuostata esanti priešinga. Ji esanti "imanentiška", tai reiškia, kad nori būti ten, kur yra. Moteris norinti rūpintis šeima, gamta ir daiktais jos aplinkoje. Taigi ji prieraišesnė nei vyras.
- Ar ji tikrai taip manė?
- Ne, tu neįdėmiai klauseisi, Simona de Bovuar kaip tik sakė, kad nėra nei moteriškos, nei vyriškos prigimties. Priešingai - ji manė, kad moterys ir vyrai turi išsivaduoti iš tokių įsišaknijusių prietarų ar idealų.
- Su tuo aš galiu sutikti.
- Svarbiausia jos knyga, išėjusi 1949 metais, vadinasi "Kita lytis".
- Ką ji turėjo galvoje?
- Moterį. Mūsų kultūra ją paverčia "kita lytimi". Tik vyras yra subjektas. Moteris tampa vyro objektu. Taip iš jos atimama atsakomybė už savo gyvenimą.
- Taip?
- Šią atsakomybę moteris privalo atsikovoti. Ji turi susigrąžinti save, o ne vien sieti savo savimonę su vyru. Beje, ne tik vyras diskriminuoja moterį. Moteris pati save diskriminuoja neprisiimdama atsakomybės už savo gyvenimą.
- Mes turime tiek laisvės ir nepriklausomybės, kiek patys nusprendžiame jos turėti?
- Teisingai. Egzistencializmas nuo penkto dešimtmečio iki šių dienu reiškiasi literatūroje bei teatre. Pats Sartras rašė ir romanus, ir dramas. Kiti garsūs rašytojai - tai prancūzas Kamiu, airis Beketas, rumunas Joneskas ir lenkas Gombrovičius. Šie ir daugelis kitų šiuolaikinių autorių mėgsta vaizduoti absurdą. Dažnai kalbama, apie "absurdo teatrą".
- Šit kaip.
- Ar supranti, ką reiškia žodis "absurdas"?
- Kas nors beprasmiška arba tai, kas priešinga protui?
- Teisingai. "Absurdo teatras" atsirado kaip priešprieša "realistiniam teatrui". Scenoje rodoma gyvenimo beprasmybė, nes norima sukelti publikos reakciją. Taigi tikslas - ne beprasmybės išaukštinimas. Priešingai - absurdo rodymas ir demaskavimas, kad ir visiškai kasdieninėse situacijose, turi priversti pačius žiūrovus ieškoti tikresnės ir pilnavertiškesnės būties.
- Toliau pasakok.
- Absurdo teatras gali turėti ir siurrealistinių bruožų. Žmonės scenoje dažnai atsiduria keisčiausiose ir neįtikimiausiose situacijose. Kai jie su tuo susitaiko neparodydami jokios nuostabos, žiūrovas priverstas nustebti dėl nuostabos nebuvimo. Tą patį galima pasakyti ir apie nebyliuosius Čaplino filmus. Juoką dažnai sukelia tai, kad Čaplinas nė kiek nesistebi absurdiškomis situacijomis, į kurias pakliūva. Taip publika priverčiama susimąstyti ir ieškoti savyje tikresnių vertybių.
- Keista, kai matai, su kuo žmonės nė nemirktelėję susitaiko.
- Kartais verta pagalvoti, jog privalai ištrūkti - nors nežinai, kur toliau eisi.
- Iš degančio namo taip pat reikia išeiti, nors ir neturi kitų namų.
- Taip, teisybė? Dar vieną puodelį arbatos? O gal kokakolos?
- Gerai, tegu bus. Vis tiek tebemanau, jos esi netikėlis, kam pavėlavai.
- Su tuo galiu sutikti.
Netrukus Albertas grįžo su puodeliu kavos ir kokakolos buteliu. Sofija spėjo pagalvoti, jog kavinėje jai ima patikti. Pokalbiai prie kitų stalelių nebeatrodė tokie tušti.
Albertas trinktelėjo ant stalo kokakolos butelį. Daugelis žmonių sužiuro.
- Taigi priartėjome prie kelio galo, - pasakė jis.
- Nori pasakyti, kad filosofija baigiasi Sartru ir egzistencializmu?
- Ne, taip sakydamas labai perdėčiau. Egzistencijos filosofija padarė didžiulę įtaką žmonėms visame pasaulyje. Kaip matėme, jos šaknys siekia Kirkegorą ir net Sokratą. XX amžiuje taip pat suklestėjo ir buvo atnaujintos kitos filosofijos kryptys, apie kurias esame kalbėję anksčiau.
- Gal turi pavyzdžių?
- Viena iš krypčių - neotomizmas, kuriam pradžią davė Tomas Akvinietis. Kita - vadinamoji analitinė filosofija, arba loginis empirizmas, kuris kildinamas iš Hjumo ir britų empirizmo bei Aristotelio logikos. Ir, žinoma, XX amžius neįsivaizduojamas be neomarksizmo su visomis jo pakraipomis ir atšakomis. Apie neodarvinizmą jau kalbėjome. Taip pat aptarėme psichoanalizės reikšmę.
- Aišku.
- Paskutinė kryptis, kurią derėtų paminėti, yra materializmas, kurio šaknys taip pat nusidriekia per visą istoriją. Daugelį šiuolaikinio mokslo šakų galima susieti su ikisokratikų darbais. Pavyzdžiui, iki šiol tebeieškoma nedalomų elementariųjų dalelių, iš kurių sudarytos visos medžiagos. Niekas lig šiol negali aiškiai apibrėžti materijos. Šiuolaikiniai gamtos mokslai, pavyzdžiui, atomo fizika arba biochemija, yra tokie patrauklūs, jog sudaro svarbią daugelio žmonių pasaulėžiūros dalį.
- Senos ir naujos mintys eina išvien?
- Galima ir taip sakyti. Nes tie patys klausimai, nuo kurių pradėjome šį kursą, lig šiol tebėra neatsakyti. Sartras išreiškė svarbią mintį, sakydamas, jog į egzistencinius klausimus neįmanoma vienu kartu atsakyti visiems laikams. Filosofinis klausimas per definitionem yra toks, kurį kiekviena karta - ir kiekvienas žmogus - turi kelti iš naujo.
- Nelabai paguodžianti mintis.
- Nenorėčiau pritarti tavo nuomonei. Ar ne keldami tokius klausimus pajaučiame, kad gyvenam? Be to, ieškodami atsakymų į kraštutinius klausimus, žmonės visais laikais rasdavo aiškius ir galutinius atsakymų į daugelį kitų klausimų. Mokslas ir technika kadaise kilo iš filosofinės žmogaus refleksijos. Argi ne žmogaus stebėjimasis būtimi galiausiai žmones nuvedė į Mėnulį?
- Taip, tai tiesa.
- Įžengęs į Mėnulį, Armstrongas pasakė: "Žmogui - tai mažas žingsnelis, žmonijai - šuolis". Šiais žodžiais jis aprėpė visus žmones, gyvenusius iki jo. Juk tai nebuvo jo nuopelnas.
- Žinoma, kad ne.
- Mūsų laikmetis susidūrė su naujais sunkumais. Visų pirma - ekologinėm problemom. Todėl svarbi XX amžiaus filosofijos srovė yra ekologijos filosofija. Daugelis Vakarų ekofilosofų iškėlė mintį, jog visa Vakarų civilizacija pasirinko klaidingą kelią, kuris veda planetą į neišvengiamą pražūtį. Jie ne tik atkreipė dėmesį į konkrečius aplinkos teršimo ir griovimo padarinius, bet pabandė giliau panagrinėti problemą. Anot jų, klaidinga pati vakarietiška mąstysena.
- Manau, kad jie teisūs.
- Ekofilosofai sukritikavo evoliucijos idėją. Ji paremta tuo, jog gamtos viešpats yra žmogus. Toks požiūris gali būti pražūtingas visai planetos gyvybei.
- Mane piktina tokia mintis.
- Kritikuodami šią mąstyseną, kai kurie ekofilosofai minčių ir idėjų sėmėsi iš kitų kultūrų, pavyzdžiui, indų. Jie taip pat tyrinėjo "necivilizuotų" tautelių - arba "senbuvių", pavyzdžiui, indėnų - mąstyseną ir papročius, norėdami atrasti tai, ką praradome.
- Suprantu.
- Įvairių sričių mokslininkai pastaraisiais metais ne kartą išreiškė mintį, jog visam mokslui teks keist paradigmą. Tai reiškia, jog visa mokslinė mąstysena turės iš pagrindų pasikeisti. Kai kuriose srityse ši samprata jau įgyvendinta. Esam susipažinę su įvairiais alternatyviaisiais judėjimais, kurie daug dėmesio skiria visuminiam mąstymui ir propaguoja naują gyvenimo stilių.
- Tai labai gerai.
- Tačiau kad ir kokia veikla žmonės užsiimtų, visada tenka skirti pelus nuo grūdų. Kai kas skelbia, jog įžengėme į naują epochą - arba New Age. Tačiau ne viskas, kas nauja, yra gerai, ir ne viską, kas sena, reikia atmesti. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių parengiau šį filosofijos kursą. Dabar, kai susipažinai su istorija, tau pačiai bus lengviau orientuotis gyvenime.
- Ačiū už tokį rūpestį.
- Manau, suprasi, jog neretai po "New Age" vardu slepiasi blefas. Vakarų pasaulį paveikė vadinamasis "neoreligiškumas" ir "neookultizmas", arba "šiuolaikiniai prietarai". Tai virto atskiru verslu. Sumažėjus krikščionybės išpažinėjų, pasaulėžiūros rinkoje kaip grybų po lietaus pridygo naujų prekių.
- Gal turi pavyzdžių?
- Sąrašas toks ilgas, jog nedrįstu jo pradėti. Be to, ne taip paprasta apibūdinti savo laikus. Siūlau truputį pasivaikščioti po miestą. Kai ką tau noriu parodyti.
Sofija patraukė pečiais.
- Aš negaliu per ilgai užtrukti. Tikiuosi, nepamiršai rytdienos pokylio sode?
- Žinoma, kad ne. Nes tuomet įvyks stebuklas. Mes tik turim užbaigti Hildės filosofijos kursą. Beje, daugiau majoras nieko nesugalvojo. Taip jis praranda dalį savo pranašumo.
Albertas vėl pakėlė kokakolos butelį, kuris dabar buvo tuščias, ir trinktelėjo į stalą.

Jie išėjo į gatvę. Į visas puses it darbščios skruzdės zujo skubantys žmonės. Sofija spėliojo, ką Albertas jai gali parodyti.
Netrukus jie priėjo didelę elektros prekių parduotuve. Ten buvo prekiaujama viskuo: televizoriais, videomagnetofonais, satelitinėmis antenomis, mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir telefaksais.
Albertas mostelėjo į didelę vitriną ir tarė:
- Štai čia matai XX amžių, Sofija. Nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti atvirkštiniu sprogimu.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Noriu pasakyti, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų važiuoti arklių kinkiniais. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane.
- Tai nuostabi mintis, tik gal kiek gąsdinanti.
- Kyla klausimas: ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai - stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto - arba valstybės - piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis.
- Tai tiesa.
- Technika - ypač komunikacija - per pastaruosius 30-40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Bet galbūt tai tėra pradžia...
- Ar tai norėjai man parodyti?
- Ne, tai, ką norėjau parodyti, yra už bažnyčios, štai ten.
Kai jie jau norėjo eiti, televizoriaus ekrane pasirodė keli JT kariai
- Žiūrėk! - pasakė Sofija.
Objektyvas priartino vieno JT kario atvaizdą. Jis buvo beveik su tokia pat juoda barzdele kaip Albertas. Staiga jis iškėlė kartono lakstą. Ten buvo užrašyta: "Greitai grįšiu, Hilde!" Jis pamojavo ranka ir išnyko.
- Na, ir tipas! - susuko Albertas.
- Ar tai buvo majoras?
- Nenoriu apie tai net kalbėti.
Jie perėjo parką, esantį priešais bažnyčią, ir pateko į kitą didelę gatvę. Albertas buvo suirzęs. Netrukus jis parodė didelį knygyną, kuris vadinosi "LIBRIS" ir buvo pats didžiausias mieste.
- Ar čia nori man kažką parodyti?
- Eime į vidų.
Knygyne Albertas mostelėjo į didžiausią knygų lentyną. Joje buvo trys skyriai: NEWAGE, ALTERNATYVIEJI GYVENIMO BŪDAI ir MISTIKA.
Lentynose stovėjo knygos su daugybe įdomių antraščių: "Gyvenimas po mirties?", "Spiritizmo paslaptys", "Taro", "NSO fenomenas", "Healing", "Dievai sugrįžta", "Tu jau esi čia buvęs", "Kas yra astrologija?" ir taip toliau. Šimtai įvairiausių pavadinimų. Apatinėje lentynoje buvo sukrautos krūvos panašių knygų.
- Čia - taip pat XX amžius, Sofija. Tai yra mūsų laikų šventovė.
- Tu netiki tokiais dalykais?
- Bet kuriuo atveju, šiose knygose daug blefo. Bet jos turi tokią pat paklausą kaip pornografija. Dėl jų jaunimėlis kraustos iš proto. Tačiau santykis tarp tikros filosofijos ir tokių knygų yra maždaug toks kaip tarp meilės ir pornografijos.
- Dabar jau kalbi šlykščiai.
- Eime, pasėdėsim parke.
Tada jie išėjo iš knygyno. Priešais bažnyčią susirado tuščią suolelį. Po medžiais išdidžiai vaikštinėjo balandžiai, tarp jų maišėsi ir vienas kitas nenustygstantis žvirblis.
- Gali tai vadinti ESP, arba parapsichologija, - prabilo Albertas. - Gali vadinti telepatija, ekstrasensorika, aiškiaregyste ar psichokineze. Taip pat spiritizmu, astrologija ir ufologija. Mylimas vaikas daug turi vardų.
- Ar tikrai manai, jog viskas yra blefas?
- Žinoma, tikram filosofui nedera visko tempti ant vieno kurpalio. Bet aš neatmetu galimybės, jog visi paminėtieji žodžiai gana smulkiai aprašo kraštovaizdį, kuris neegzistuoja. Šiaip ar taip, čia labai daug "fantazijos vaisių", kuriuos Hjumas sudegintų. Daugelyje šių knygų nesurastum nė vieno tikro fakto.
- Bet kaip gali būti parašoma tokia gausybė knygų?
- Tai yra pelningiausias pasaulyje biznis. Žmonėms to reikia.
- O kodėl, tavo manymu, jiems to reikia?
- Pasireiškia ilgėjimasis ko nors "mistiška", kažko, kas yra "kitaip" ir skiriasi nuo jų monotoniškos kasdienybės. Bet kam vežti malkas miškan?
- Ką nori tuo pasakyti?
- Mes gyvename nuostabioje pasakoje. Čia pat, prie mūsų kojų, į dangų stiepiasi turtinga kūrinija. Vidury šviesios dienos, Sofija! Argi ne puiku?
- Na, taip.
- Tai kodėl gi, norėdami patirti kažką, kas įdomu ir paslaptinga, turim lankytis čigonų palapinėse ar mokslo užkulisiuose?
- Ar manai, kad tų knygų autoriai yra apgavikai ir melagiai?
- Ne, to aš nesakiau. Bet ir čia pasireiškia darvinistinė sistema.
- Prašau paaiškinti!
- Pagalvok, kiek visko įvyksta tik per vieną dieną. Gali net apsiriboti viena diena tavo gyvenime. Pagalvok, kiek visko pamatai ir patiri.
- Taip?
- Kartais būna keisčiausių sutapimų. Pavyzdžiui, nueini į parduotuvę ir už pirkinius sumoki 28 kronas. Vėliau ateina Joruna ir grąžina tau 28 kronas, kurias kažkada iš tavęs pasiskolino. Paskui judvi nueinat į kiną - ir tau tenka vieta, pažymėta 28 numeriu.
- Taip, tai būtų mistiškas sutapimas.
- Bet kuriuo atveju tai - sutapimas. Tačiau žmonės tokius sutapimus kolekcionuoja. Jie renka mistiškus - arba nepaaiškinamus - išgyvenimus. Kai vėliau tokie išgyvenimai, surinkti iš kelių milijardų žmonių gyvenimų, sukaupiami knygose, gali susidaryt įspūdis, jog tai - įtikinami įrodymai. O jų vis daugėja. Bet ir čia susiduriame su loterija, kurioje matomi vien laimingi bilietai.
- Ar nėra aiškiaregių žmonių arba mediumų, kurie nuolatos tai patiria?
- Yra. Jei neskaitysim apsimetėlių, surasime ir kitą svarbų tokių mistiškų išgyvenimų paaiškinimą.
- Papasakok!
- Prisimeni, kalbėjome apie Froido nesąmoningumo teoriją?
- Kiek galima kartoti, jog nesu užmarši?
- Froidas įrodė, jog neretai būnam savotiški savo pasąmonės mediumai. Kartais užklumpam save galvojant ar darant, ko negalime paaiškinti. Taip yra todėl, jog turim sukaupę kur kas daugiau patyrimo, minčių ir išgyvenimų, nei įsisąmoniname.
- Taip?
- Juk būna, kad žmonės per miegus vaikšto ir kalba. Tai galime pavadinti savotišku sielos automatizmu. Hipnozės metu žmogus taip pat kalba ir veikia "savaime". Tikriausiai atsimeni siurrealistus, kurie propagavo "automatinį" rašymą. Taip jie bandė tapti savo pasąmonės "mediumais".
- Pamenu ir tai.
- Tam tikrais tarpais šiame amžiuje vis kildavo susidomėjimo spiritizmu bangos. Spiritizmo esmė yra tai, jog "mediumas" gali susisiekti su mirusiuoju. Kalbėdamas mirusiojo balsu – arba "automatiniu" rašymu - "mediumas" perteikia žmogaus, gyvenusio, tarkim, prieš daugelį šimtmečių, žodžius. Iš to buvo sprendžiama, jog yra gyvenimas po mirties arba kad žmogus turi ne vieną gyvenimą.
- Suprantu.
- Aš nesakau, kad visi mediumai yra apgavikai. Kai kurie žmonės iš tikrųjų tuo tiki. Jie ir yra mediumai, tik savo pasąmonės. Žinoma daug pavyzdžių, kai buvo bandoma tirti mediumus, kurie transo būsenoje atskleisdavo turį tokių žinių ir sugebėjimų, jog nei jie patys, nei kas nors kitas negalėdavo to paaiškinti. Pavyzdžiui, viena moteris, niekada nemokėjusi hebrajų kalbos, ja prašnekdavo. Taigi ji turėjo gyventi anksčiau, Sofija. Arba užmegzdavo ryšį su mirusiojo dvasia.
- O kaip pats manai?
- Pasirodė, jog vaikystėje ši moteris turėjo žydę aukle.
- Oi...
- Tu nusivylei? Tiesiog nuostabu, kaip kai kurie žmones pasąmonėje sugeba sukaupti ankstesniąją patirtį.
- Suprantu, ką turi galvoje.
- Daugelį kasdien pasitaikančių keistybių taip pat galima paaiškinti remiantis Froido pasąmonės teorija. Jeigu staiga man paskambina draugas, su kuriuo nesimačiau daug metų, kai pats ieškau jo telefono numerio...
- Net pagaugai per nugarą nuėjo.
- O paaiškinimas gali būti toks, kad per radiją abu išgirdome seną melodiją, kuri skambėjo, kai matėmės paskutinį sykį. Tačiau šis slaptas ryšys nėra sąmoningas.
- Arba blefas... arba laimingų bilietų efektas... arba dar ir pasąmonė?
- Šiaip ar taip, artinantis prie lentynų su panašia literatūra, nereikia prarasti skepticizmo. Tai ne mažiau svarbu ir filosofui. Anglijoje skeptikai turi sukūrę draugiją. Prieš daugelį metų jie pažadėjo skirti didelę piniginę premiją tam, kas jiems parodys bent patį mažiausią antgamtinį reiškinį. Tai neturi būti koks nors didelis stebuklas, užtektų paprasto telepatijos pavyzdėlio. Bet iki šiol niekas nesikreipė.
- Aišku.
- Suprantama, jog daug kas mums, žmonėms, nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais. Manau, kad mano prosenelė tik išpūstų akis, jei papasakočiau jai apie televiziją arba kompiuterius.
- Ir tu netiki jokiu antgamtiškumu?
- Apie tai jau esam kalbėję. Juokingas jau vien žodis "antgamtiškas". Ne, aš manau, jog tėra vien gamta. Tačiau ji labai nuostabi.
- O iš kur visi tie mistiški dalykai, aprašyti knygose, kurias man parodei?
- Tikras filosofas turi gyventi atviromis akimis. Nors niekada ir nesame matę baltos varnos, neturime nustoti jos ieškoję. Viena dieną net toks skeptikas kaip aš turės pripažinti reiškinį, kuriuo anksčiau netikėjo. Jeigu atmesčiau šią galimybę, būčiau dogmatikas. Tuomet aš nebūčiau tikras filosofas.
Albertas ir Sofija sėdėjo kurį laiką tylėdami. Balandžiai ištiesę kaklelius burkavo. Retkarčiais juos pabaidydavo dviratis ar staigus praeivio judesys.
- Dabar turiu eiti namo ruošti šventės, - pagaliau pasakė Sofija.
- Bet prieš išsiskiriant noriu tau parodyti baltą varną. Ji, beje, kur kas arčiau, negu mes manome.
Jis atsistojo nuo suolelio ir rankos mostu parodė, kad jie vėl grįžta į knygyną.
Šįkart jie praėjo pro knygas apie antgamtiškus reiškinius. Albertas sustojo prie mažyčio skyrelio knygyno gilumoje. Virš lentynos kabojo nedidukas užrašas: "FILOSOFIJA".
Albertas parodė vieną knygą. Sofija krūptelėjo, kai perskaitė antraštę: "SOFIJOS PASAULIS".
- Ar tau ją nupirkti?
- Man nedrąsu.
Bet netrukus ji keliavo namo, vienoje rankoje nešdama knygą, o kitoje - maišelį su pirkiniais pokyliui.

[Linas]

[HEADING=1]POKYLIS SODE[/HEADING]
... baltą varna...



Hildė tarsi augte priaugo prie lovos. Jautė, kad rankos nutirpo, o pirštai, laikę didįjį aplanką, ėmė virpėti.

Buvo beveik vienuolika. Hildė skaitė jau daugiau kaip dvi valandas. Retkarčiais pakeldavo akis ir garsiai nusijuokdavo, o kartais nusisukdavo ir suinkšdavo. Gerai, kad namuose nieko daugiau nebuvo.

Apie ką tik ji per tas porą valandų neskaitė! Iš pradžių Sofija bandė atkreipti majoro dėmesį, eidama namo iš Majoro trobelės. Galiausiai įsilipo į medį, o iš Libano kaip angelas angelas globėjas atskrido žąsinas Martynas.

Nors tai buvo labai labai seniai, Hildė nepamiršo, kaip tėtis jai skaitė "Stebuklingąsias Nilso keliones". Paskui daugelį metų jiedu vartojo slaptą kalbą, susikurtą pagal šią knygą. Vadinasi, tėtis vėl prisiminė senąjį žąsiną.

Paskui Sofija debiutavo vienišos kavinės lankytojos vaidmenyje. Hildę ypač sudomino tai, ką Albertas papasakojo apie Sartrą ir egzistencializmą. Jis ją beveik ir įtikino - beje, kaip jau ne kartą šiame aplanke.

Prieš kokius metus Hildė nusipirko knygą apie astrologiją. Kitą kartą parsinešė namo taro kortas, paskui - nedidelę knygelę apie spiritizmą. Kiekvieną kartą tėtis pasakydavo keletą pastabų apie "blaivų protą" ir "prietarus", bet tik dabar išmušė jo keršto valanda. Jis davė gerai apgalvotą atkirtį. Buvo aišku, kad savo dukrą norėjo primygtinai įspėti apie panašius dalykus. Dėl visa pikta dar pamojavo jai iš televizoriaus elektros prekių parduotuvėje. To galėjo ir nedaryti...

Didžiausią nuostabą Hildei kėlė tamsiaplaukė mergaitė.

Sofija, Sofija - kas tu? Iš kur atsiradai? Kodėl įsibrovei į mano gyvenimą?

Pagaliau Sofija gavo knygą apie save. Ar tai - ta pati knyga, kurią dabar Hildė laiko rankose? Juk čia tik aplankas. Bet vis dėlto kaip įmanoma knygoje apie save rasti knygą apie save? Kas būtų, jei Sofija imtų šią knygą skaityti?

Kas bus dabar? Kas gali įvykti dabar?

Hildė užčiuopė, jog likę keli puslapėliai.



Važiuodama iš miesto namo, autobuse Sofija susitiko mamą. Po galais! Ką ji pasakys Sofijos rankose pamačiusi knygą?
Sofija pabandė ją įgrūsti į maišelį su serpantinais ir balionais, kurių pripirko šventei, bet nepavyko.
- Sveika, Sofija! Pataikėm įlipti į tą patį autobusą? Kaip šaunu.
- Labas...
- Nusipirkai knygą?
- Ne, ne visai.
- "Sofijos pasaulis". Koks sutapimas.
Sofija suprato, kad melas čia nepadės.
- Gavau ją iš Alberto.
- Kurgi ne. Kaip jau sakiau - džiaugiuosi, kad galėsiu su juo susipažinti. Ar galima pažiūrėti?
- Ar negali bent palaukti, kol pareisim namo? Čia mano knyga, mama.
- Žinoma, kad tavo. Nebijok, aš tik užmesiu akį į pirmą puslapį. Kas čia dabar... "Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus..."
- Ar tikrai ten taip parašyta?
- Taip, čia taip parašyta. Autorius negirdėtas - Albertas Knagas. Tikriausiai debiutantas. Tiesa, kokia to tavo Alberto pavardė?
- Knoksas.
- Taigi matai, kad tas keistasis žmogus parašė visą knygą apie tave, Sofija. Tik prisidengė slapyvardžiu.
- Tai ne jis, mama. Nekvaršink sau galvos. Vis tiek nieko nesupranti.
- Gal ir nesuprantu. Rytoj pokylis sode. Tikriausiai tada viskas ir paaiškės.
- Albertas Knagas gyvena kitame pasaulyje. Todėl ši knyga yra balta varna.
- Ne, dabar jau pakaks. Kodėl ne baltas triušis?
- Na, liaukis!
Motinos ir dukters pokalbis nutruko, nes autobusas sustojo Klėverveieno pradžioje, ir joms reikėjo išlipti. Ten jas pasitiko demonstracija.
- O Dieve! - šūktelėjo Helena Amundsen. - Aš tikrai maniau, kad šio rajono nepasieks gatvės politika.
Demonstracijoje dalyvavo ne daugiau kaip dešimt ar dvylika žmonių. Ant plakatų buvo užrašyta: "MAJORAS GREITAI SUGRĮŠ!", "GERIEMS PIETUMS JONINIŲ IŠVAKARĖSE - TAIP!" ir "DAUGIAU VALDŽIOS JT!".
Sofijai pagailo mamos.
- Nekreipk į juos dėmesio, - pasakė ji.
- Bet labai keista demonstracija, Sofija. Netgi šiek tiek absurdiška.
- Tai tik smulkmena.
- Pasaulis keičiasi vis greičiau ir greičiau. Iš tiesų manęs tai nė kiek nenustebino.
- Ir nesistebi, kad tavęs tai nestebina?
- Nė trupučio. Jie juk taikūs. Jeigu tik neišmindė mūsų rožių. Nors nesuprantu, kam reiktų demonstruoti sode. Pamatysim, kai pareisim namo.
- Tai filosofinė demonstracija, mama. O tikri filosofei nemedžioja rožių.
- Žinai, Sofija? Aš turbūt netikiu, jog yra tikrų filosofų. Šiais laikais beveik viskas - gryna sintetika.

Popietė ir vakaras buvo skirti pasiruošimams. Iš ryto jos toliau dengė stalą ir puošė sodą. Atėjo Joruna.
- Kad tave kur! – pasakė. - Mama su tėvu irgi ruošiasi ateiti. Tai vis per tave, Sofija.
Likus pusvalandžiui iki šventes pradžios, viskas buvo paruošta. Medžiai sode - išdabinti serpantinais ir japoniškais žibintais. Pro rūsio langą išvedžioti ilgi laidai. Sodo vartai, medžiai palei taką ir namo fasadas išpuošti balionais. Sofija su Joruna pūtė juos visą popietę.
Ant stalo buvo atneštas viščiukas, salotos, bandelės ir pynutė. Virtuvėje liko spurgos, tortas su plaktos grietinėlės kremu, riestė ir šokoladinis tortas, o dvidešimt keturių žiedų šakotis jau stovėjo stalo viduryje. Šakočio viršūnėje buvo pasodinta lėlė konfirmantės suknele. Mama patikino, jog tai gali būti ir nekonfirmuota penkiolikametė mergaitė, bet Sofija buvo įsitikinusi, kad mama ją ten pasodino tik todėl, kad Sofija sakė dar neapsisprendusi, ar nori būti konfirmuota. Konfirmacija ir šakotis mamai buvo du neatsiejami dalykai.
- Ne, mes tikrai nieko nepagailėjom, - dar porą sykių pakartojo mama.
Paskui ėmė rinktis svečiai. Iš pradžių atėjo trys bendraklasės -apsitaisiusios vasariškomis palaidinėmis, lengvais megztukais ir ilgais sijonais, saikingai pasidažiusios akis. Kiek vėliau pro vartus lėtai įžengė Jorgenas ir Lasis, kurių laikysenoje buvo sumišusi drova ir berniokiškas pasipūtimas.
- Sveikinam!
- Pagaliau ir tu tapai suaugusi.
Sofija pastebėjo, kad Joruna ir Jorgenas jau ėmė slapta žvilgčioti vienas į kitą. Kažkas tvyrojo ore. Ne veltui Joninių išvakarės.
Visi atėjo su dovanomis, o kadangi tai buvo filosofinis pokylis, daugelis svečių iš anksto pasidomėjo, kas yra filosofija. Nors ne visiems pavyko sugalvoti filosofinę dovaną, dauguma turėjo gerokai palaužyti galvas, norėdami ant atviruko parašyti ką nors filosofiška. Dar Sofija gavo filosofijos žodyną ir dienoraštį su spynele, ant kurio buvo užrašyta: "MANO FILOSOFINIAI UŽRAŠAI".
Renkantis svečiams, aukštose baltojo vyno taurėse buvo atnešta obuolių sidro. Patarnavo Sofijos mama.
- Sveiki... O kuo vardu ponaitis? ... Mes dar nepažįstami... Kaip puiku, kad galėjai ateiti, Sesilija.
Tik tada, kai visas jaunimas buvo susirinkęs - ir vaikštinėjo po sodą su baltojo vyno taurėmis - priešais sodo vartus sustojo baltas Jorunos tėvų "Mersedesas". Finansininkas vilkėjo elegantiška, gražiai gulinčia pilka eilute. Žmona buvo apsirengusi kostiumėliu su kelnėmis, nusagstytu tamsraudoniais blizgučiais. Sofija būtų galėjusi prisiekti, kad ji nuėjo į žaislų parduotuvę ir nusipirko lėlę Barbę tokiu pačiu kostiumėliu. Tada nuėjo pas siuvėją ir užsisakė lygiai tokį patį. Buvo dar ir kita galimybė: lėlę nusipirko finansininkas ir nunešė ją burtininkui, kad šis paverstų ją gyva moterimi. Tačiau pastaroji versija buvo tokia neįtikima, jog Sofija ją iškart atmetė.
Porelė išlipo iš "Mersedeso" ir atėjo į sodą. Jaunuomenė iš nuostabos išsprogino akis. Pailgą siaurą dovaną nuo Ingebrigtsenų šeimos įteikė pats finansininkas. Sofija labai stengėsi tvardytis, kai paaiškėjo, jog ten - taip, būtent lėlė Barbė. Joruna neiškentė:
- Jum visai galvoj pasimaišė, ar ką? Sofija gal nebežaidžia su lėlėm! Pripuolė ponia Ingebrigtsen, žvangindama savo blizgučiais:
- Ją juk galima panaudoti puošybai.
- Šiaip ar taip, labai ačiū, - pabandė užglostyti Sofija. - Dabar galiu pradėti kolekcionuoti.
Visi pradėjo sukti ratus aplink stalą.
- Trūksta tiktai Alberto, - dirbtinoku tonu pasakė Sofijos mama, norėdama nuslėpti mažutį nerimą. Svečiai jau dalijosi gandais apie ypatingąjį svečią.
- Jis pažadėjo ateiti, vadinasi, ateis.
- Ar negalim sėstis prie stalo be jo?
- Žinoma, sėskim prie stalo.
Helena Amundsen ėmė sodinti svečius prie ilgojo stalo. Ji pasirūpino, kad tuščia kėdė liktų tarp jos ir Sofijos. Ji pasakė porą žodžių apie valgius, apie tai, kad gražus oras ir Sofija tapo suaugusia moterimi.
Praėjus pusvalandžiui po to, kai jie susėdo prie stalo, pro vartus iš Klėverveieno įsuko pusamžis vyriškis su juoda smailia barzdele ir berete. Rankoje nešė didelę penkiolikos raudonų rožių puokšte.
- Albertas!
Sofija atsistojo ir nubėgo jo pasitikti. Ji puolė jam ant kaklo ir paėmė puokštę. Užuot kaip nors atsakęs į sutikimą, Albertas ėmė narsyti po švarko kišenes. Iš ten ištraukė kelias storas petardas ir užtaisęs vieną po kitos ėmė svaidyti į orą. Eidamas stalo link uždegė bengališkąją žvakute ir, prieš atsistodamas šalia tuščios kėdės tarp Sofijos ir mamos, įsmeigė į šakočio viršūnę.
- Man labai malonu! - pasakė.
Draugija buvo priblokšta. Ponia Ingebrigtsen metė savo vyrui reikšmingą žvilgsnį. O Sofijos motina taip džiaugėsi, kad svečias pagaliau atvyko, jog būtų galėjusi jam bet ką atleisti. Sukaktuvininkė vos galėjo sulaikyti kažkur iš pilvo kylantį įnirtingą juoką.
Helena Amundsen pabarškino į savo taurę ir tarė:
- Džiaugiamės, kad ir Albertas Knoksas prisijungė prie šio filosofinio pokylio. Jis nėra mano naujas draugas, nes tokio ir neturiu, nors mano vyras retai būna namuose ir daug keliauja. Šis nuostabus žmogus yra naujasis Sofijos filosofijos mokytojas. Taigi jis sugeba šį tą daugiau, nei laidyti petardas. Šiam žmogui, pavyzdžiui, nieko nereiškia iš juodos skrybėlės ištraukti gyvą triušį. Ar tai buvo varna, Sofija?
- Ačiū, ačiū, - padėkojo Albertas ir atsisėdo.
- Į sveikatą! - pasakė Sofija, ir visa draugė pakėlė raudonojo vyno taures su kokakola.
Paskui jie ėmėsi viščiuko ir salotų. Staiga Joruna pakilo nuo stalo, ryžtingai žengė prie Jorgeno ir įsisiurbė jam į lūpas. Po tokios pradžios Jorgenas prisitraukė ją artyn, kad patogiau būtų atsakyti į bučinį.
- Tuoj apalpsiu! - sušuko ponia Ingebrigtsen.
- Tik ne prie stalo, vaikai, - buvo vienintelė ponios Amundsen pastaba.
- O kodėl gi ne? - paklausė Albertas, pasisukdamas į ją.
- Keistas klausimas.
- Tikram filosofui visi klausimai geri.
Pora vaikinų, kurių niekas nebučiavo, ėmė svaidyti viščiuko kaulus ant stogo. Ir į tai ponia Amundsen atsakė pastaba:
- Būkit geri, nedarykit taip. Nemalonu, kai lietvamzdžiai užkišti viščiukų kaulais.
- Atsiprašom, - pasakė vienas vaikinas. Jie pradėjo mėtyti kaulus per tvorą.
- Manau, jog atėjo laikas surinkti lėkštes ir pereiti prie deserto, -pagaliau tarė ponia Amundsen. - Kas geria kavą?
Ponai Ingebrigtsenai ir dar pora svečių pakėlė rankas.
- Sofija su Joruna galbūt man padės...
Eidamos į virtuvę, draugės galėjo persimesti keliais žodžiais.
- Kodėl tu jį pabučiavai?
- Žiūrėjau į jo lūpas ir staiga baisiai užsinorėjau. Jam neįmanoma atsispirti.
- Koks jausmas?
- Kiek kitoks, nei maniau, bet...
- Vadinasi, tai buvo pirmą kartą?
- Bet ne paskutinį.
Neilgai trukus kava ir pyragai jau buvo ant stalo. Albertas vaikinams pradėjo dalyti petardas, bet tada Sofijos motina pabarškino į kavos puoduką.
- Nesiruošiu sakyti ilgos kalbos, - prabilo ji. - Bet aš turiu tik vieną dukterį, ir lygiai prieš savaitę ir vieną dieną jai suėjo penkiolika metų. Kaip matot, nepagailėjom nieko. Šakotis iš dvidešimt keturių žiedų, taigi kiekvienam bent po vieną. Todėl pirmieji gali imti po du žiedus. Pamažu žiedai vis didės. Taip ir mūsų gyvenimas. Kai Sofija buvo visai mažuliuke, trepinėjo mažais žingsneliais po kiemą. Metams bėgant, jos žygiai ilgėjo. Dabar jau užgriebia senamiestį. Turėdama daug keliaujantį tėtį, ji kalbasi telefonu su visu pasauliu. Sveikiname tave penkioliktojo gimtadienio proga, Sofija!
- Fantastika! - sušuko ponia Ingebrigtsen.
Sofija nesuprato, ką ji turėjo galvoje: mamą, jos kalbą, šakotį ar pačią Sofiją.
Svečiai paplojo, o vienas vaikinas nusviedė petardą į kriaušę. Dabar ir Joruna pakilo ir pabandė nutempti Jorgeną nuo kėdės. Jis nesipriešino, tad netrukus abu gulėjo žolėje ir toliau bučiavosi. Po valandėles jiedu nusirito po serbentais.
- Šiais laikais iniciatyvos imasi moterys, - pasakė finansininkas. Tai taręs jis atsistojo, nuėjo prie serbentų krūmų ir stebėjo reiškinį iš arti. Visa draugė pasekė jo pavyzdžiu. Liko sėdėti tik Sofija ir Albertas. Netrukus svečiai pusračiu apstojo Joruną ir Jorgeną, kurie, išbandę pirmųjų nekaltų bučinių skonį, atsidavė aistrai.
- Matyt, niekas jų nesustabdys, - tarė ponia Ingebrigtsen su neslepiamu pasididžiavimu.
- Ne, gamta eina savo keliu, - pasakė jos vyras.
Jis apsidairė norėdamas pažiūrėti, ar taiklūs jo žodžiai padarė įspūdi. Kadangi jam tebuvo atsakyta tyliu galvos linktelėjimu, pridūrė:
- Ir nieko čia nepakeisi.
Iš tolo Sofija pastebėjo, kad Jorgenas bando atsegti baltą Jorunos palaidinukę, kuri buvo visa sužaliuota. Joruna vargo su jo diržu.
- Tik atsargiai, neperšalkit, - pasakė ponia Ingebrigtsen. Sofija pažvelgė į Alberta nevilties pilnu žvilgsniu.
- Viskas vyksta greičiau, nei tikėjausi, - pasakė jis. - Turime kuo greičiau iš čia sprukti. Aš tik tarsiu keletą žodžių.
Sofija suplojo delnais.
- Prašom vėl visus prie stalo! Albertas sakys kalbą. Visi, išskyrus Joruną ir Jorgena, sugrįžo prie stalo.
- Ir jūs tikrai sakysit kalbą? - paklausė Helena Amundsen. - Esat labai malonus.
- Dėkoju už dėmesį.
- Girdėjau, mėgstat pasivaikščiojimus! Juk svarbu, palaikyti gerą formą. Mano nuomone, ypač žavu, jog pasiimat ir šunelį. Ar tik ne Hermis jo vardas?
Albertas atsistojo ir pabarškino į kavos puoduką.
- Miela Sofija! - prabilo jis. - Noriu priminti, jog tai - filosofinis pokylis. Todėl ir mano kalba bus filosofinė.
Jau dabar jį pertraukė plojimai.
- Ir šiai padykusiai draugijai bus ne pro šalį paklausyti keleto protingų minčių. Bet pirmiausia nepamirškime pasveikinti sukaktuvininkės penkioliktojo gimtadienio proga.
Albertui nebaigus sakinio, pasigirdo artėjančio lėktuvo gausmas. Netrukus lėktuvas praskrido žemai virš sodo. Jam iš paskos driekėsi ilga juosta, ant kurios buvo užrašyta! "Nuoširdžiausi linkėjimai 15-ojo gimtadienio proga!"
Tai sukėlė dar karštesnius plojimus.
- Štai, matot! - sušuko ponia Amundsen. - Šis žmogus sugeba šį tą daugiau, nei laidyti petardas.
- Dėkui, tai vieni niekai. Per pastarąsias savaites mudu su Sofija atlikome gana išsamius filosofinius tyrimus. Taigi dabar norim paskelbti savo išvadas. Išduosime didžiausią mūsų būties paslaptį.
Stojo tokia tyla, kad galėjai girdėti paukščius čiulbant. Taip pat girdėjosi pakšėjimas serbentuose.
- Kalbėk toliau! - paragino Sofija.
- Po nuodugnių filosofinių tyrimų, kuriuos pradėjome nuo pirmųjų graikų filosofų ir baigėme šiomis dienomis, priėjome išvadą, jog gyvename vieno majoro sąmonėje. Šiuo metu jis yra JT stebėtojas Libane, bet apie mus parašė knygą savo dukrai, gyvenančiai Lilesande. Jos vardas Hildė Meler Knag, jai suėjo penkiolika metų tą pačią dieną kaip ir Sofijai. Knyga apie visus mus gulėjo ant jos naktinio stalelio, kai ji atsibudo ankstyvą birželio penkioliktosios rytą. Tiksliau, tai - storas aplankas. Šiuo momentu jos smilius junta paskutinius jo puslapius. Prie stalo visi sunerimo.
- Taigi mūsų gyvenimas yra tik gimtadieninė pramoga Hildei Meler Knag. Nes visi esame sugalvoti tik tam, kad įrėmintume filosofijos kursą, kurį majoras paraše savo dukteriai. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, baltas "Mersedesas", stovintis prie vartų, nevertas nė penkių erių. Šiuo požiūriu jis - tik nereikšminga detalė. Jis nėra vertingesnis už baltus "Mersedesus", birzgiančius vargšo JT majoro galvoje, majoro, kuris štai persėda į palmės šešėlį, kad negautų saulės smūgio. Libane dabar karštos dienos, mano mielieji.
- Kvailystės! - sušuko finansininkas. - Gryniausia nesąmonė.
- Žinoma, pasisakyti leidžiama kiekvienam, - nė kiek nesutrikęs toliau kalbėjo Albertas. - Bet iš tiesų gryniausia nesąmonė yra šis pokylis. Vienintelė čia esanti blaivaus proto kibirkštėlė - mano kalba.
Dabar finansininkas atsistojo ir išrėžė:
- Žmogus stengiesi kuo geriau atlikti savo pareigas. Rūpiniesi, kad viskas ir nuo visko būtų apdrausta. Ir štai matai, kaip kažkoks dykaduonis plepys savo "filosofiniais" svaičiojimais nori viską sugriauti.
Albertas pritardamas linktelėjo galva:
- Teisybė, nuo tokios rūšies filosofinio pažinimo neapsidrausi. Mes kalbame apie tai, kas baisiau net už gaivalines nelaimes, pone finansų tvarkytojau. Kaip pats turbūt žinote, draudimas neatlygina tokios žalos.
- Tai nėra gaivalinė nelaimė.
- Ne, tai - egzistencinė nelaimė. Pakanka užmesti akį į serbentų krūmus, kad suprastum, ką turiu galvoje. Taigi neįmanoma apsidrausti nuo to, kad pranyks visa mūsų būtis. Ir negali apsidrausti nuo to, kad užges saulė.
- Nejaugi turim su tuo susitaikyti? - paklausė Jorunos tėvas žmoną. Ši papurtė galvą, tą patį padarė ir Sofijos mama.
- Labai liūdna, - pasakė ji. - O mes juk taip stengėmės.
Tačiau jaunimas vis dar nenuleido akių nuo Alberto. Neretai jauni žmonės imlesni naujoms mintims ir idėjoms nei pagyvenę.
- Norėtume daugiau apie tai sužinoti, - pasakė akiniuotas vaikinukas šviesiais garbanotais plaukais.
- Ačiū, bet aš jau beveik viską pasakiau. Kai pamatai, jog tesi vaizdinys kito žmogaus apsnūdusioje sąmonėje, tuomet, mano nuomone, protingiausia tylėti. Baigdamas jauniems žmonėms galiu parekomenduoti nedidelį filosofijos istorijos kursą. Jį išėję, pradėsit kritiškai vertinti jus supantį pasaulį. Ne mažiau svarbu perkainuoti tėvų kartos vertybes. Sofiją aš kaip tik ir stengiausi išmokyti kritiškai mąstyti. Hėgelis tai vadino "neigiamu" mąstymu.
Finansininkas dar nebuvo atsisėdės. Jis stovėjo ir barbeno pirštais į stalą.
- Šis agitatorius nori sutrypti visas sveikas pažiūras, kurias mokykla, bažnyčia ir mes patys stengiamės įdiegti jaunajai kartai. Juk jai priklauso ateitis ir ji vieną dieną paveldės visus mūsų turtus. Jeigu tas žmogus tučtuojau nebus pasalintas iš šios draugijos, paskambinsiu savo advokatui. Jis jau žinos, kaip sutvarkyti šį reikalą.
- Kad ir ką dabar bedarytum, esi tik šešėlis. Beje, mudu su Sofija netrukus išeisime iš šio pokylio. Filosofijos kursas nebuvo vien teorinis sumanymas. Jis turi ir praktinę puse. Kai ateis laikas, mudu stebuklingai išgaruosime. Taip paspruksime iš majoro sąmonės.
Helena Amundsen paėmė dukrai už rankos.
- Nejaugi mane paliksi, Sofija?
Sofija apkabino ją viena ranka ir pakėlė akis į Albertą.
- Mamai bus labai liūdna...
- Kokie niekai. Nepamiršk, ko esi išmokusi. Juk iš tų tauškalų ir turime išsivaduoti. Kad tavo mama yra miela ir maloni moteris - toks pat faktas kaip ir tai, kad Raudonkepuraitės pintinė buvo pilna bandelių senelei. Tačiau ji nuliūdusi tik tiek, kiek tam neseniai praskridusiam lėktuvui reikėjo benzino sveikinimų manevrams.
- Atrodo, suprantu, ką nori pasakyti, - sutiko Sofija ir pasisuko į motiną. - Todėl privalau daryti taip, kaip jis sako, mama. Kada nors vis tiek būčiau turėjusi tave palikti.
- Aš pasiilgsiu tavęs, - pasakė mama. - Bet jeigu virš šio yra dar kitas dangus, skrisk. Pažadu gerai elgtis su Govinda. Kiek jai reikia: vieno ar dviejų salotos lapų per dieną?
Albertas uždėjo ranką jai ant peties.
- Nei tu, nei kas nors kitas mūsų nepasiilgs, o priežastis labai paprasta - jūsų nėra. Taigi negalite mūsų ilgėtis.
- Tai pats didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti! - sušuko ponia Ingebrigtsen.
Finansininkas maktelėjo galva.
- Mažų mažiausiai galime jį apskųsti įžeidimu. Bet pamatysi, paaiškės, kad jis dar ir komunistas. Jis juk nori atimti iš mūsų viską, kas mums brangu. Šis žmogus yra sukčius, paskutinis niekšas...
Tuomet Albertas ir finansininkas atsisėdo. Pastarojo veidas buvo įraudęs iš pykčio. Prie stalo grįžo Joruna su Jorgenu ir taip pat atsisėdo. Abiejų drabužiai buvo purvini ir suglamžyti. Šviesūs Jorunos plaukai - pilni žemių ir molio.
- Mama, aš turėsiu vaiką, - pranešė ji.
- Gerai, bet luktelėk, kol pareisim namo.
Jai pritarė vyras:
- Taip, tegu pakenčia. O jei šįvakar bus krikštynos, pati turės viską suruošti.
Albertas rimtai pažvelgė į Sofiją.
- Mums metas.
- Gal prieš išeidama galėtum atnešti kavos? - paprašė motina.
- Gerai, mama, tuoj pat.
Sofija paėmė nuo stalo termosą. Virtuvėje įjungė kavos aparatą. Laukdama, kol išvirs kava, ji palesino paukštelius ir pašėrė auksines žuveles. Užėjusi į vonią, padavė salotos lapą Govindai. Katės niekur nebuvo matyti, bet Sofija vis tiek atidarė didelę dėžutę kačių maisto, suvertė viską į gilią lėkštę ir pastatė ant laiptų. Pajuto, kaip ima drėkti akys.
Kai Sofija grįžo su kava, pokylis sode labiau priminė vaikų šventę nei kažkieno penkioliktąjį gimtadienį. Limonado buteliai išvartyti, stalas išterliotas šokoladiniu tortu, indas su spurgomis nuverstas ant žolės. Sofija matė, kaip vienas vaikinas įkišo petardą į tortą su plakta grietinėle. Tortui sprogus, visas kremas ištiško ant stalo ir šventės dalyvių. Labiausiai nukentėjo raudonasis ponios Ingebrigtsen kostiumėlis.
Keista, bet nei ji, nei kas nors kitas nėmaž nesusijaudino. Joruna taip pat paėmė didelį šokoladinio torto gabalą ir ištepė Jorgenui veidą. Paskui ėmė laižyti.
Mama su Albertu sėdėjo sūpynėse, atokiau nuo kitų. Jie pamojo Sofijai prieiti.
- Pagaliau judu pasikalbėjote prie keturių akių, - pasakė Sofija. - Tu buvai visiškai teisi, - linksmai tarė mama. - Albertas yra nuostabus žmogus. Atiduodu tave į jo stiprias rankas.
Sofija atsisėdo į jų tarpa.
Pora vaikinų užsilipo ant stogo. Viena mergina vaikščiojo po sodą ir plaukų segtuku badė balionus. Mopedu atbirzgė ir nekviestas svečias.
Ant bagažinės atsivežė dėžę alaus ir degtines. Tuoj pat atsirado, kas jam padeda.
Tada ir finansininkas pakilo nuo stalo. Jis pliaukštelėjo delnais ir tarė:
- Pažaiskim, vaikai?
Jis nustvėrė vieną alaus butelį, išgėrė iki dugno ir pastatė ant žolės. Paskui nuėjo prie stalo ir atsinešė penkis apatinius šakočio žiedus. Parodė svečiams, kaip reikia mėtyti ant butelio.
- Prasideda priešmirtiniai traukuliai, - tarė Albertas. - Reikia greičiau sprukti, kol majoras nepadėjo taško, o Hildė neužvertė storojo aplanko.
- Tau viską teks tvarkyti vienai, mama.
- Nieko baisaus, dukrele. Čia tau vis vien ne gyvenimas. Jei Albertas suteiks geresnę būtį, niekas tuo labiau nesidžiaugs už mane. Ar nesakei, kad jis turi baltą žirgą?
Sofija apžvelgė soda. Buvo neįmanoma jo atpažinti. Į žolę sutrypti buteliai, viščiuko kaulai, spurgos ir balionai.
- Kadaise tai buvo mano mažasis rojus, - tarė ji.
- O dabar iš rojaus esi išvaroma, - atsake Albertas.
Vienas vaikinas įsėdo į baltą "Mersedesą". Automobilis pajudėjo iš vietos, pralaužė sodo vartus ir žvyro taku įvažiavo Į sodą.
Sofija pajuto, kaip kažkas stipriai nutverė ją už rankos ir nusitempė į Landyne. Tada ji išgirdo Alberto balsą:
- Dabar!
Tuo pat metu baltasis "Mersedesas" įsirėžė į obelį. Neprinokę obuoliai pabiro ant kapoto.
- To jau per daug! - sušuko finansininkas. - Aš reikalauju žalos atlyginimo!
Nuo jo neatsiliko žavingoji žmonelė:
- Tai vis per tą nenaudėlį. Kurgi jis?
- Jie dingo, tarsi skradžiai žemės prasmego, - išdidžiai tarė Helena Amundsen.
Ji atsistojo ir ėmė tvarkyti po filosofinio pokylio apšnerkštą stalą.
- Ar dar kas norės kavos?

[Linas]

[HEADING=1]KONTRAPUNKTAS[/HEADING]
... dvi arba kelios melodijos skamba kartu...



Hildė atsisėdo lovoje. Čia baigėsi pasakojimas apie Sofiją ir Albertą. Bet kas gi iš tikrųjų įvyko?

Kodėl tėtis parašė šį, paskutinį, skyrių? Ar vien tam, kad parodytų, koks jis galingas Sofijos pasaulyje?

Giliai susimąsčiusi Hildė nuėjo į vonios kambarį ir apsirengė. Skubiai papusryčiavusi, išslinko į sodą ir atsisėdo sūpynėse.

Hildė sutiko su Albertu, jog vienintelis protingas dalykas visame pokylyje buvo Alberto kalba. Nejaugi tėtis manė, kad Hildės pasaulis toks pat chaotiškas kaip Sofijos pokylis sode? Ar kad ir jos pasaulis kada nors išnyks?

Ir dar Sofija su Albertu. Kas atsitiko jų slaptajam planui?

Ar Hildė pati turi sugalvoti, kas buvo toliau? O gal jiems tikrai pavyko pasprukti iš pasakojimo? Bet kurgi jie tuomet?

Staiga jai dingtelėjo: jeigu Albertui ir Sofijai pavyko pasprukti iš pasakojimo, apie juos negali būti kalbama aplanke. Tai, kas ten parašyta, tėčiui puikiausiai žinoma.

O gal kas nors paaiškėtų skaitant tarp eilučių? Apie tokią galimybę buvo užsiminta. Sėdėdama sūpynėse, Hildė suprato, jog visą pasakojimą reiks perskaityt dar ne kartą.



Kai baltasis "Mersedesas" įvažiavo į sodą, Albertas nusitempė Sofiją į Landynę. Vėliau jie pasileido mišku Majoro trobelės link.
- Greičiau! - sušuko Albertas. - Turime suspėti, kol jis nepradėjo mūsų ieškoti.
- Ar jau pabėgom iš jo akiračio?
- Esam pasienio zonoje.
Persiyrę per ežerą, jiedu įpuolė į Majoro trobelę. Ten Albertas atidarė rūsio dangtį ir įstūmė Sofiją vidun. Viskas aptemo.


Per kitas dienas Hildė toliau kūrė savo planą. Ji išsiuntė keletą laiškų į Kopenhagą Anei Kvamsdal, porą kartų kalbėjosi su ja telefonu. Lilesande iš draugų ir pažįstamų Hildė surinko būrį talkininkų. Dalyvavo beveik pusė klasės.

Kartais Hildė paskaitinėdavo "Sofijos pasaulį". Tai nebuvo tokia knyga, kurią pakanka perskaityti vieną kartą. Jai kildavo vis naujų minčių apie tai, kas galėjo atsitikti Sofija ir Albertui po to, kai jie išnyko iš pokylio sode.

Šeštadienį, birželio 23-sįja, Hildė pašoko iš miegų apie devintą valandą. Žinojo, kad tėtis jau išvyko iš stovyklos Libane. Dabar tereikėjo laukti. Antroji jo dienos pusė buvo suplanuota iki mažiausios detalės.

Jau priešpiet ji su mama ėmė ruošti vaišes Joninių išvakarėms. Hildei nėjo iš galvos, kaip savo pokyli rengė Sofija su mama.

Bei viskas jau praėjo? Negi jos puošia sodą dabar?



Sofija ir Albertas atsisėdo vejoje priešais du didžiulius pastatus su bjauriais ventiliais ir vamzdžiais išorėje. Iš vieno pastato išėjo du jaunuoliai, mergina ir vaikinas. Jis nešėsi rudą krepšį, ji - raudoną rankinę. Tolumoje siaura gatvele pravažiavo automobilis.
- Kas atsitiko? - paklausė Sofija.
- Mum pavyko!
- Bet kur mes dabar?
- Ši vieta vadinasi Majorstua, arba Majoro trobelė.
- Betgi Majoro trobelė...
- Čia Oslas.
- Esi tuo tikras?
- Visiškai. Vienas pastatas vadinasi "Chateau Neuf", tai reiškia "naujoji pilis". Čia galima studijuoti muzika. Antrame pastate įsikūręs Teologijos fakultetas. Ten toliau, ant kalvos, galima studijuoti gamtos mokslus, o pačiame viršuje - literatūrą ir filosofiją.
- Ar mes pabėgom iš Hildės knygos ir majoro akiračio?
- Taip, ir viena, ir kita. Čia jis mūsų niekada nesuras.
- Bet kur mes buvome bėgdami per mišką?
- Kol majoro dėmesys buvo prikaustytas prie finansininko automobilio, kuris įsirėžė į obelį, pasinaudodami proga mes pasislėpėm Landynėje. Tuomet buvom tarsi gemalo stadijoje, Sofija. Priklausėme ir senajam, ir naujajam pasauliui. O majorui net į galvą neatėjo, kad galėtume ten pasislėpti.
- Kodėl taip manai?
- Kitaip jis nebūtų mūsų taip lengvai paleidęs. Viskas įvyko lyg sapne. Na, taip - dar įmanoma, kad jis pats dalyvavo tame žaidime.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Jis pats užvedė baltąjį "Mersedesą". Galbūt kaip įmanydamas stengėsi išleisti mus iš akių. Visi tie įvykiai jį, matyt, baisiai išvargino...
Jaunuolių pora buvo vos už kelių metrų nuo jų. Sofija pasijuto nejaukiai, kad sėdi žolėje su daug vyresniu vyriškiu. Be to, ji norėjo, kad kas nors patvirtintų tai, ką pasakė Albertas.
Ji pašoko ir nubėgo jiems priešpriešiais.
- Gal galėtumėt pasakyti, kaip vadinasi ši vieta? Bet jie nieko neatsakė ir nekreipė į ją dėmesio. Sofija labai užpyko ir pabandė dar kartą.
- Ar čia nepriimta atsakinėti į klausimus? Jaunuolis labai įsitraukęs kažką aiškino merginai:
- Kontrapunktinė kompozicija plėtojama dviejose plotmėse: horizontalioje, arba melodinėje, ir vertikalioje, kitaip - harmoninėje. Taigi dvi arba kelios melodijos skamba kartu...
- Atleiskit už trukdymą, bet...
- Melodinės linijos derinamos taip, kad plėtotųsi, kuo mažiau priklausydamos nuo tarpusavio sąskambio. Bet reikia išlaikyt ir harmoniją. Tokia kompozicija vadinama kontrapunktu. Tai reiškia nata prieš natą.
Kas per įžūlumas! Jie gi nėra nei kurti, nei akli. Sofija pabandė trečią kartą, atsistodama jiems skersai tako. Ji buvo tiesiog nustumta į šoną.
- Lyg ir vėjas pakilo, - pasakė mergina. Sofija nubėgo atgal prie Alberto.
- Jie negirdi! - pasakė ji ir prisiminė sapną apie Hildę ir auksinį kryželį.
- Taip, už viską reikia mokėti. Pasprukę iš knygos, mes negalime tikėtis tokio pat statuso kaip knygos autorius. Bet mes vis tiek čia. Nuo to laiko, kai pabėgome iš pokylio sode, nepasensime daugiau nė viena diena.
- Ir niekada neturėsime jokio ryšio su aplinkiniais žmonėmis?
- Tikras filosofas niekada nesako "niekada". Ar turi laikrodį?
- Dabar aštuonios.
- Kaip ir tada, kai pabėgome iš Kapitono posūkio.
- Šiandien Hildės tėtis grįžta iš Libano.
- Todėl turime paskubėti.
- Oi, kam to reikia?
- Ar tau neįdomu pažiūrėti, kas bus, kai majoras parvažiuos namo į Bjerkelį?
- Žinoma, įdomu, bet...
- Tai pirmyn!
Jie pasuko miesto link. Keletą kartų prasilenkė su žmonėmis, bet visi elgėsi taip, lyg jie tebūtų oras.
Visas kelio pakraštys buvo pristatytas automobilių. Staiga Albertas sustojo prie raudono sportinio automobilio nuleistu stogu.
- Manau, šituo galime važiuoti. Tik turime įsitikinti, ar tai mūsų automobilis.
- Nieko nesuprantu.
- Teks paaiškinti. Mes juk negalime paimti paprasto automobilio, kuris priklauso miesto gyventojams. Kaip tau atrodo, kas būtų, jei žmones pamatytų automobilį, riedantį be vairuotojo? Be to, mums vargiai pavyktų jį užvesti.
- O kaip tas sportinis automobilis?
- Atrodo, esu jį matęs viename sename filme.
- Atleisk, bet visos tavo mįslingos užuominos mane ima pykinti.
- Automobilis yra išgalvotas, Sofija. Taip pat kaip ir mes. Miesto gyventojai mato tuščią vietą. Prieš važiuojant tai mums ir reikia patikrinti.
Jiedu sustojo ir ėmė laukti. Netrukus per šaligatvį dviračiu atvažiavo berniukas ir kiaurai automobilio pasuko į gatvę.
- Na, matai. Jis mūsų!
Albertas atidarė priekines dureles iš dešinės pusės.
- Prašom, panele! - pasakė jis, ir Sofija įlipo į automobilį.
Jis pats atsisėdo prie vairo. Raktelis buvo vietoje. Albertas jį pasuko,
Nusileidę Kirkeveienu, jie netrukus pasuko į Dramensveieną. Pravažiavo Lysakerį ir Sandviką. Buvo matyti vis daugiau ir daugiau Joninių laužų, ypač už Drameno.
- Pats viduvasaris, Sofija! Argi ne nuostabu?
- Ir vėjas toks gaivus, kai važiuoji atviru automobiliu. Ar tikrai niekas mūsų nemato?
- Mato tik tokie kaip mes. Galbūt ką nors iš jų sutiksim. Kiek dabar valandų?
- Pusė devintos.
- Reikia trumpinti kelią. Šiaip ar taip, negalim ilgiau vilktis paskui tą treilerį.
Tai taręs Albertas pasuko į didelį javų lauką. Atsigręžusi Sofija pamatė, kad už savęs jie palieka plačią suguldytų javų juostą.
- Rytoj žmonės sakys, kad per lauką perėjo vėjo šuoras, - pasakė Albertas.


Majoras Albertas Knagas nusileido Kastrupo aerouoste. Buvo šeštadienis, birželio 23-oji, pusė penktos. Diena rodės labai ilga. Jis atskrido iš Romos, ir dabar liko paskutinis kelionės etapas.

Majoras, vilkįs JT uniforma, kuria jis visada didžiavosi, praėjo pro pasų kontrolės postą. Jis atstovavo ne vien sau ir ne vien savo šaliai. Albertas Knagas atstovavo tarptautinei teisėtvarkai - taigi ir šimtmečių senumo tradicijai, kuri dabar aprėpė visą pasaulį.

Ant peties nešėsi tik nedidelę rankinę. Kitas bagažas buvo atiduotas Romoje. Jam tereikėjo pamosuoti raudonu pasu.

"Nothing to declare".

Iki lėktuvo į Kristiansandą majoras Albertas Knagas turėjo beveik tris valandas. Per tą laiką galės nupirkti dovanų šeimynai. Savo didžiausią gyvenimo dovaną jis jau išsiuntė beveik prieš dvi savaites. Marita padėjo ją ant Hildės naktinio stalelio, kad ji rastų dovaną, pabudusi gimtadienio rytą. Po to vėlyvo pokalbio telefonu per gimtadienį su dukra jis daugiau nekalbėjo.

Albertas nusipirko keletą norvegiškų laikraščių, atsisėdo prie baro ir užsisakė puodelį kavos. Nespėjo permesti akimis antraščių, kai per garsiakalbį išgirdo: "Asmeninis pranešimas Albertui Knagui. Albertas Knagas prašomas prieiti prie SAS langelio".

Kas gi čia dabar? Albertas pajuto, kaip per nugarą pereina pagaugai. Reikia tikėtis, jam neliepia grišti į Libaną? Gal kas atsitiko namuose?

Netrukus jis jau stovėjo prie informacijos langelio.

- Aš Albertas Knagas.

- Prašom! Skubus laiškas.

Nieko nelaukęs jis atplėšė voką. Ten gulėjo mažesnis vokas. Ant jo buvo užrašyta: "Majorui Albertui Knagui, per SAS informaciją, Kastrupo aerouostas, Kopenhaga".

Albertas nervinosi. Jis atplėšė voką. Iš jo ištraukė nedidelį lapelį:



Mielas Tėti! Sveikas sugrįžęs iš Libano. Turbūt supranti, kad negaliu laukti, kol parvažiuosi namo. Atleisk, kad liepiau tave pašaukti per garsiakalbį. Taip buvo paprasčiau.
P.S. Labai gaila, bet finansininkas Ingebrigstenas už avariją pavogtu "Mersedesu" reikalauja žalos atlyginimo.
P.S. P.S. Kai parvažiuosi namo, mane tikriausiai rasi sode. Bet gali būti, kad lig tol iš manęs sulauksi žinių.
P.S. P.S. P.S. Man truputį nedrąsu per ilgai būti sode. Tokiose vietose juk labai lengva prasmegti skradžiai žemes.
Širdingi linkėjimai nuo Hildės, kuri turėjo daug laiko pasiruošti sutikimui.


Majoras Knagas pirmiausia nusišypsojo. Tačiau jam nepatiko, kad su juo šitaip juokaujama. Jis visada mėgdavo kontroliuoti padėtį. Kur tai matyta, kad šita padauža, sėdėdama Lilesande, vaikytų jį po visą Kastrupo aerouostą! Bet kaip ji taip sugebėjo?

Jis įsikišo voką į vidinę švarko kišenę ir nuėjo parduotuvių link. Jau norėjo pasukti į daniškų maisto prekių skyrių, kai žvilgsnį patraukė nedidelis vokas, prilipdytas prie vitrinos stiklo. Ant voko storu flomasteriu buvo išvedžiota: "MAJORUI KNAGUI". Albertas nuėmė voką ir jį atplėšė:



Asmeninis pranešimas majorui Albertui Knagui, daniško maisto skyrius, Kastrupo aerouostas.
Mielas tėti! Norėčiau, kad nupirktum didelę danišką "Salami", gali būti net dviejų kilogramų. Mamą tikrai nudžiugintų konjakinė dešra.
P.S. Limfiordo ikrai taip pat geras dalykas. Linkėjimų nuo Hildės.


Albertas apsidairė. Nejaugi ji kur nors šalia? Marita juk negalėjo jai padovanoti bilieto į Kopenhagą vien tam, kad jį čia sutiktų? Braižas Hildės...

Staiga JT stebėtojas pasijuto taip, tarsi pats būtų stebimas. Atrodė, lyg kažkas iš tolo valdytų visus jo veiksmus. Jis pasijuto lėle vaiko rankose.

Majoras įėjo į parduotuvę ir nupirko du kilogramus sveriančią "Salami", konjakinę dešrą ir tris indelius Limfiordo ikrų. Paskui vėl pasuko taku tarp parduotuvių. Nusprendė dar ką nors padovanoti Hildei gimtadienio proga. Gal nupirkt kalkuliatorių? Ar kelioninį radijo imtuvėlį? Taip, tai geriausia dovana.

Priėjęs prie elektros prekių parduotuvės, pamatė, jog ir čia ant vitrinos stiklo kabo vokas. Ant jo buvo užrašyta: "Majorui Albertui Knagui, įdomiausia parduotuvė Kastrupo aerouoste". Štai ką jis perskaitė lapelyje, kuris gulėjo baltame voke:



Mielas Tėti! Perduodu linkėjimų nuo Sofijos ir dėkoju už minitelevizorių su FM radijo bangų imtuvu, kurį gimtadienio proga ji gavo nuo savo dosnaus tėčio. Tai buvo velnioniškai puiki dovana, bet, kita vertus – tik menkniekis. Beje, turiu prisipažinti, jog aš, kaip ir Sofija, vertinu tokius niekučius.
P.S, Jei dar jų neradai, tolesni nurodymai kabo prie maisto skyriaus ir bemuitės vyno ir cigarečių parduotuvės.
P.S. P.S. Gavau šiek tiek pinigų per gimtadienį, tad prie minitelevizoriaus galiu prisidėti 350 kronų.
Linkėjimų nuo Hildės, kuri jau įdarė kalakutą ir pasiruošė Valdorfo salotų.


Minitelevizorius kainavo 985 daniškas kronas. Tai dar buvo galima pavadinti menkniekiu, tik ne Alberto Knago, kankinamo gudrių dukters išdaigų, savijautą. Ar ji čia yra, ar jos nėra?

Dabar majoras vis dairėsi į šalis. Jautėsi kaip šnipas ir prisukama lėlė viename asmenyje. Argi iš jo neatimta žmogiška laisvė?

Vis dėlto jis nuėjo ir į didžiąją bemuitę parduotuvę. Ten kabojo dar vienas baltas vokas su jo vardu. Atrodė, tarsi visas aerouostas būtų virtęs kompiuteriniu žaidimu, kuriame jis buvo pats kursorius. Laiškelyje perskaitė:



Majorui Knagui, didžioji bemuitė parduotuvė Kastrupo aerouoste. Viskas, ko pageidauju iš čia – tai maišelis vyninių guminukų ir kelios dėžutės marcipano "Anthon Berg". Nepamiršk, kad Norvegijoje tokie dalykai daug brangesni! Kiek žinau, mama labai mėgsta "Campari".
P.S. Būk budrus visą kelią namo. Juk nenori praleisti svarbių pranešimų? Linkėjimų nuo tavo labai imlios mokslui dukters Hildės.


Albertas nusiminęs atsiduso, bet įėjo į parduotuve ir kuo tiksliausiai įvykdė užsakymą. Vėliau su trimis plastmasiniais maišeliais ir rankine jis nuėjo prie 28-ojo tako laukti lėktuvo. Jeigu dar liko lapelių, tegu kabo ten, kur kaboję.

Tačiau ir prie 28-ojo tako-ant kolonos kabojo baltas vokas: "Majorui Knagui, 28-asis takas, Kastrupo aerouostas". Jis vėl atpažino Hildės braižą, bet tako numeris, rodės, prirašytas kito žmogaus ranka? Sunku ką nors pasakyti, nes jis tegalėjo palyginti skaičius su raidėmis.

Jis atsisėdo ant kėdės, kurios atlošas buvo prispaustas prie plačios sienos. Maišelius pasidėjo ant kelių. Šitaip, įbedęs akis priešais save, sėdėjo išdidusis majoras, labiau primindamas mažą vaiką, kuris pirmą kartą keliauja vienas. Jeigu ji čia yra, tai nors nesuteiks jai džiaugsmo pirmai jį pamatyti.

Jis baimingai žvilgčiojo į visus pamažu besirenkančius keleivius. Kurį laiką jautėsi kaip atidžiai stebimas valstybės priešas. Kai pradėjo leisti keleivius į lėktuvą, jis lengviau atsikvėpė. Į lėktuvą įlipo paskutinis.

Atiduodamas savo registracijos kortelę, nuplėšė dar vieną voką, kuris buvo prilipdytas prie pertvaros.



Sofija su Albertu pervažiavo Breviko tiltą, kiek vėliau pralėkė pro kryžkelę, iš kurios ėjo kelias į Kragerę.
- Tu gi važiuoji šimtu aštuoniasdešimt, - pasakė Sofija.
- Tuoj bus devynios valandos. Neilgai trukus jis nusileis Kjeviko aerouoste. Bet policija mūsų nesustabdys.
- O jeigu su kuo nors susidursim?
- Nieko baisaus, jei su paprastu automobiliu. Bet jeigu tai mūsiškis...
- Kas tada?
- Reikta saugotis. Ar nematei, kad pravažiavome pro "Il Tempo Gigante"?
- Ne.
- Jis stovėjo Vestfolde.
- Šito turistinio autobuso taip lengvai neaplenksi. Iš abiejų pusių juk tankus miškas.
- Tai visai nesvarbu, Sofija. Tuoj pamatysi.
Tuomet Albertas įsuko į mišką ir pravažiavo pro tankiai suaugusius medžius.
Sofija lengviau atsikvėpė.
- Išgąsdinai mane.
- Nieko nepastebėtume net važiuodami per plieninę sieną.
- Vadinasi, šiam pasauliui esame tik orinės dvasios?
- Ne, tu viską apvertei aukštyn kojomis. Tai aplinkinis pasaulis mums yra kaip orinė pasaka.
- Turi paaiškinti.
- Tik įdėmiai klausykis. Paplitusi klaidinga nuomonė, jog dvasia yra "oriškesnė" už vandens garus. Bet yra priešingai. Dvasia kietesnė ir už ledą.
- Niekada nebūčiau pagalvojusi.
- Tuomet papasakosiu tau vieną istoriją. Buvo kartą žmogus, kuris netikėjo angelais. Vieną sykį, kai vyriškis dirbo miške, jį vis tiek aplankė angelas.
- Taip?
- Kurį laiką jie ėjo kartu. Galiausiai žmogelis pasisuko į angelą ir tarė: "Taip, dabar pripažįstu, jog yra angelai. Bet jūs nesate tokie tikri kaip žmonės". - "Ką nori tuo pasakyti?" - paklausė angelas. Žmogus atsakė: "Kai mudu priėjome didelį akmenį, aš turėjau jį aplenkti, o tu perėjai kiaurai. Kai taką užtvėrė didžiulis rąstas, aš turėjau ropštis per jį, o tu žengei skradžiai jo". Toks atsakymas angelą nustebino. Jis tarė; "Ar nepameni, kad mes taip pat ėjom per pelke? Abu praslydom per rūką, nes mudviejų tankis didesnis".
- Oi...
- Taip pat mudu, Sofija. Dvasia gali pereiti per plienines duris. Jokie tankai ir bombonešiai nesunaikins to, kas iš dvasios.
- Kaip keista apie tai galvoti.
- Netrukus pravažiuosime Risiorą, o dar nepraėjo nė valanda, kai leidomės į kelione. Bet aš užsinorėjau kavos.
Pasiekę Fianę ir artėdami prie Siondeledo, kairėje kelio pusėje Albertas ir Sofija išvydo kavinę. Ji vadinosi "Cinderella". Albertas privažiavo artyn ir pastatė automobilį pievelėje.
Kavinėje Sofija pabandė iš šaldytuvo paimti kokakolos butelį, bet negalėjo jo net pajudinti. Atrodė, lyg būtų prilipdytas. Kiek tolėliau į popierinį puodelį, rastą automobilyje, Albertas bandė įsipilti kavos. Jam tereikėjo paspausti mygtuką, tačiau, net ir įtempęs visas jėgas, Albertas neįstengė jo numygti.
Perpykęs jis pasisuko į kavinės lankytojus ir ėmė maldauti padėti. Kai niekas neatkreipė dėmesio, Albertas taip užriaumojo, kad Sofijai teko prisidengti ausis:
- Aš noriu kavos!
Pyktis, matyt nebuvo labai didelis, nes tuoj pat Albertas nusikvatojo.
- Jie juk mūsų negirdi. Ir, suprantama, mes negalim pasivaišinti jų kava.
Albertas ir Sofija jau pasisuko eiti, tačiau nuo kėdės pakilo sena moteriukė ir žengė prie jų. Ji segėjo skaisčiai raudonu sijonu, vilkėjo žydru megztuku ir ryšėjo baltą skarele. Ir spalvos, ir pati žmogysta išsiskyrė kavinukės fone.
Ji priėjo prie Alberto ir tarė:
- Kam gi taip reikia triukšmauti, berniuk?
- Atleiskit.
- Sakei, kad nori kavos?
- Taip, bet...
- Čia netoliese mes turime nedidelę užeigėlę.
Kartu su moteriške jie išėjo iš kavinės ir pasuko siauru takeliu už poilsio aikštelės. Eidama ji paklausė:
- Jūs čia tikriausiai naujokai?
- Atvirai pasakius, taip, - tarė Albertas.
- Kaipgi, kaipgi. Sveiki atvykę į amžinybę, vaikeliai!
- O kas tamsta būsi?
- Esu iš vienos brolių Grimų pasakos. Ji buvo parašyta beveik prieš du šimtus metų. O iš kur naujokėliai?
- Iš filosofijos knygos. Aš esu filosofijos mokytojas, o Sofija - mano mokinė.
- Oho... oboho... Taip, tai kažkas nauja.
Netrukus jie priėjo miško aikštelę. Joje stovėjo keli jaukūs rudi namukai. Kieme tarp namų degė didelis Joninių laužas, o aplink knibždėjo devynios galybės spalvingų būtybių. Daugelį iš jų Sofija atpažino. Ten maišėsi Snieguolė ir keli nykštukai, Jonelis Kvailelis ir Šerlokas Holmsas, Piteris Penas ir Pepe Ilgakojinė. Taip pat buvo Raudonkepuraitė ir Pelenė. Be to, aplink didįjį laužą buvo prisirinkę daug pažįstamų būtybių, kurios neturi vardų: kaukų, elfų, faunu, raganų, angelų ir velniūkščių. Sofija pastebėjo ir tikrut tikrutelį trolį.
- Čiagi baisi maišalynė! - sušuko Albertas.
- Šiaip ar taip, artėja Joninių naktis, - atsake senoji moteriškė. - Tokio susitikimo nebuvo nuo pat Valpurgijos nakties. Tuomet mes buvome Vokietijoje. Aš pati atvykau čia trumpam pasisvečiuoti. Atrodo, norėjai kavos?
- Taip, ačiū.
Tik dabar Sofija pastebėjo, kad visi namukai buvo pastatyti iš meduolių, karamelės ir liukro. Daugelis personažų vaišinosi tiesiog nuo stogų. Aplink vaikštinėjo kepėja ir tuoj pat užtaisydavo atsiradusias spragas. Sofija atsilaužė gabalėlį kraigo. Nieko saldesnio ir gardesnio lig tol nebuvo ragavusi.
Moteriškė netrukus grįžo su puodeliu kavos.
- Labai ačiū, - padėkojo Albertas.
- O kuo svečiai užsimokės už kavą?
- Čia reikia mokėti?
- Dažniausiai atsilyginama kokiu nors pasakojimu. Už kavą pakaks nedidelės ištraukėlės.
- Galėtume papasakoti visą nuostabią žmonijos istoriją, - pasakė Albertas. - Deja, mes labai skubam. Gal galima užmokėti kitąkart?
- Žinoma. O kur jūs taip skubat?
Albertas viską paaiškino. Galiausiai moteriškė tarė:
- Taip, jūs esate dar visai šviežutėliai. Bet turit kuo greičiau nukirsti virkštelę, siejančią jus su kūniškuoju pradu. Mes esam išsivadavę nuo kūno ir krikščioniško kraujo. Priklausom "nematomajai tautai".
Netrukus Albertas ir Sofija vėl atsidūrė prie kavinės "Cinderella" ir raudonojo sportinio automobilio. Vos per žingsnį nuo jo energinga mama atvedė nusičiurkšti vaikelį.
Keliskart sutrumpinę kelią per rąstus ir akmenis, jie greitai pasiekė Lilesandą.


Lėktuvas SK 876 iš Kopenhagos nusileido Kjeviko aerouoste pagal grafiką, 21 val. 35 min. Kol lėktuvas Kopenhagoje važiavo pakilimo taku, majoras atplėšė voką, kurį rado prie registracijos posto. Laiškelyje buvo parašyta:



Majorui Knagui, atiduodančiam registracijos kortelę Kastrupo aerouoste, 1990 metų Joninių išvakarės.
Mielas Tėti! Tikriausiai tikėjaisi, kad pasirodysiu Kopenhagoje, Bet mano priežiūra, kuria, sekamas kiekvienus tavo judesys, kur kas rafinuotesnė. Visur tave matau, Tėti. Neseniai aplankiau seną čigonų šeimą, kuri prieš daugelį metų prosenelei pardavė magišką žalvarinį veidrodį. Įsigijau krištolinį rutuliuką. Dabar mačiau, kaip ką tik įsėdai į lėktuvą. Nepamiršk užsisegti saugos diržo, kėdę atlošk vertikaliai, kol užges užrašas "fasten seatbelt". Kai lėktuvas pakils, galėsi atlenkti kėdę žemyn ir valandėlę nusnūsti. Prieš parvykdamas namo, turi gerai pailsėti. Oras Lilesande puikus, nors temperatūra pora laipsnių žemesnė nei Libane. Linkiu malonios kelionės. Linkėjimų nuo tavo Raganiūkštės, Veidrodžio Karalienės ir Ironijos Globėjos.


Albertas pats nežinojo, ar jis piktas, ar tik pavargęs ir be nuotaikos. Bet staiga ėmė kvatoti. Juokėsi taip garsiai, jog aplinkiniai keleiviai atsigrįžo pažiūrėti. Tada lėktuvas pakilo.

Jis juk paragavo savo paties vaistų. Bet turbūt čia esama nemažo skirtumo? Jo vaistai buvo skirti Sofijai ir Albertui. O šie yra - taip, tik fantazijos vaisius.

Tada majoras padarė taip, kaip patarė Hildė. Atlošė kėdę ir užsnūdo. Visai išsibudino tik tada, kai praėjo pasų kontrolę ir atsidūrė Kjeviko aerouosto atvykimo salėje. Čia jį sutiko demonstracija.

Demonstrantų buvo kokie aštuoni ar dešimt, dauguma - Hildės bendraamžiai. Ant plakatų buvo užrašyta: "SVEIKAS SUGRĮŽĘS NAMO, TĖTI", "HILDĖ LAUKIA SODE" ir "IRONIJA TĘSIASI".

Blogiausia, kad majoras negalėjo iškart sėsti į taksi. Reikėjo sulaukti bagažo. O Hildės mokyklos draugai šmižinėjo aplinkui, tad plakatus jis turėjo perskaityti daugybę kartų. Tik tuomet, kai viena iš mergaičių įteikė jam puokštę rožių, jis atsileido. Panaršęs po maišelius, kiekvienam demonstrantui ištraukė po marcipaninį saldainį. Hildei liko tik du. Kai atvažiavo bagažas, priėjo jaunuolis, pasisakė esąs Veidrodžio Karalienės pavaldinys ir gavęs įsakymą parvežti poną majorą į Bjerkelį. Kiti demonstrantai išnyko minioje.

Jie įsuko į greitkelį E18. Prie kiekvieno tilto ir įvažiavimo į tunelį kabojo įvairūs plakatai ir transparantai: "Sveikas sugrįžęs namo!", "Kalakutas laukia", "Aš matau tave, Tėti".

Išleistas prie Bjerkelio vartų, Albertas Knagas lengviau atsikvėpė. Vairuotojui atsidėkojo šimtine ir trimis skardinėmis alaus "Carlsberg Elephant".

Prie namų jį pasitiko žmona Marita. Po ilgo glėbesčiavimosi jis paklausė:

- Kur ji?

- Sėdi ant lieptelio, Albertai.



Albertas ir Sofija su raudonuoju sportiniu automobiliu sustojo Lilesando turgaus aikštėje priešais viešbutį "Norvegija". Buvo be penkiolikos minučių dešimt. Šcheruose jie matė šviečiant didelį Joninių laužą.
- Kaip rasime Bjerkelį? - paklausė Sofija.
- Reikia tik ieškoti. Tikriausiai atsimeni paveikslą Majoro trobelėje?
- Bet mes neturim daug laiko. Noriu ten būti prieš jam sugrįžtant. Jie ėmė važinėti gatvelėmis, kalnais ir uolomis. Susiorientuoti padėjo tai, kad Bjerkelis buvo prie jūros. Staiga Sofija sušuko:
- Štai ten! Radom!
- Atrodo, tu teisi, tik nereikia taip šūkauti.
- Et, mūsų vis tiek niekas negirdi.
- Miela Sofija, man liūdna, kad ir po tokio ilgo filosofijos kurso tebedarai skubotas išvadas.
- Bet...
- Tikriausiai nemanai, kad šioje vietoje nėra kaukų, trolių, miško dvasių ir gerųjų fėjų?
- Oi, atleisk!
Tada jiedu pasuko pro vartus ir pavažiavo žvyruotu taku priešais namą. Albertas pastatė automobilį pievelėje šalia sūpynių. Kiek tolėliau stovėjo trims asmenims padengtas stalas.
- Aš matau ją! - sušnibždėjo Sofija. - Ji sėdi ant lieptelio, kaip ir sapne.
- Ar tau neatrodo, kad šis sodas panašus į tavąjį Kleverveiene?
- Taip, iš tikrųjų. Sūpynės ir visa kita. Ar galiu pas ją nueiti?
- Žinoma. Aš lauksiu čia...
Sofija nubėgo prie liepto. Nedaug truko, kad būtų užvirtusi ant Hildės. Paskui gražiai atsisėdo šalia.
Viena ranka Hildė sukinėjo prie liepto pririštos valties lyną. Kitoje rankoje laikė mažą lapelį. Ji aiškiai kažko laukė. Keliskart žvilgtelėjo į laikrodį.
Sofijai ji atrodė labai graži. Turėjo šviesias garbanas ir ryškiai žalias akis. Apsivilkusi buvo geltona vasariška suknele. Hildė šiek tiek priminė Joruną.
Sofija pabandė ją užkalbinti, nors žinojo, kad iš to maža naudos.
- Hilde! Čia aš, Sofija!
Hildė nė nekrustelėjo.
Sofija atsiklaupė šalia jos ir sušuko į ausį:
- Girdi mane, Hildė? Ar esi ir kurčia, ir akla?
Ar ji neišpūtė akių? Ar tai nerodė, kad ji kažką girdėjo, nors ir labai silpnai?
Tada Hildė atsisuko. Staigiai pasuko galvą į dešinę ir pažvelgė Sofijai į akis. Tik žvilgsnis buvo toks, lyg žiūrėtų per Sofiją kiaurai.
- Tyliau, Sofija!
Tai Albertas atsiliepė iš raudonojo sportinio automobilio.
- Nenoriu, kad pilnas sodas prisirinktų undinių. Dabar Sofija sėdėjo tyliai. Jai patiko būti taip arti Hildės. Netrukus ji išgirdo žemą vyrišką balsą: "Hildele!"
Tai buvo majoras - su uniforma ir mėlyna berete. Jis stovėjo sode.
Hildė pašoko ir nubėgo prie jo. Tarp sūpynių ir raudonojo sportinio automobilio jie susitiko. Majoras ją pakėlė ir pasuko ore.


Hildė atsisėdo ant lieptelio laukti tėčio. Jam nusileidus Kastrupo aerouoste, kas ketvirtį valandos ji bandė įsivaizduoti, kur jis yra, ką patiria ir ką jaučia. Visus laikus ji susirašė ant nedidelio lapelio ir nešiojosi jį visą dieną.

Ar tėtis galėjo supykti? Bet nejaugi įsivaizdavo, kad parašys mistišką knygą - ir viskas liks kaip anksčiau?

Hildė vėl pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po dešimtos. Jis galėjo pasirodyti kiekvieną akimirką.

Bet kas gi tai? Rodos, išgirdo tylų šnabždesį, panašiai kaip sapne apie Sofiją?

Ji ūmiai atsigręžė. Buvo įsitikinusi, jog ten kažkas yra. Tik kas?

Gal jai šnabždėjo pats vasaros vakaras?

Akimirką ji pagalvojo, kaip baisu būtų tapti aiškiarege.

- Hildele!

Dabar turėjo atsisukti į kitą pusę. Tėtis! Jis stovėjo sode.

Hildė atsistojo ir nubėgo prie jo. Jie susitiko prie sūpynių, tėtis pakėlė ją ir pasuko ore.

Hildė pravirko, majorui taip pat ištryško ašara.

- Tu juk tapai suaugusia moterim, Hilde.

- O tu pasidarei tikras rašytojas.

Hildė nusibraukė ašaras geltonosios suknelės rankove.

- Galim sakyt, kad mūsų sąskaitos suvestos?

- Taip, suvestos.

Jie susėdo prie stalo. Visų pirma, Hildė norėjo, kad tėtis išsamiai papasakotų apie tai, kas jam nutiko Kastrupo aerouoste ir važiuojant namo. Juokui nebuvo galo.

- Ar nepastebėjai voko kavinėje?

- Aš net negalėjau ramiai atsisėsti ir pavalgyti, nenaudėle tu. Dabar mirštu iš bado.

- Vargšas tėtis.

- Kalakutas tikriausiai tebuvo pokštas?

- Visai ne! Žinok, aš pati jį paruošiau. Mama netrukus atneš.

Paskui jiedu išnarstė visą pasakojimą apie Sofiją ir Albertą. Netrukus ant stalo atsirado kalakutas, Valdorfo salotų, rausvojo vyno ir Hildės kepta pynutė.

Tėtis žiojosi kažką sakyti apie Platoną, bet Hildė staiga jį nutildė:

- Cit!

- Kas yra?

- Negirdėjai? Rodos, kažkas cyptelėjo.

- Ne, negirdėjau.

- Bet aš įsitikinusi, jog kažkas buvo. Et, tikriausiai pelė.

Kol mama nešė vyną, tėtis spėjo pasakyti:

- Filosofijos kursas dar nebaigtas.

- Ką tai reiškia?

- Šiąnakt papasakosiu apie kosmosą.

Prieš prasidedant šeimyniniams pietums, jis tarė:

- Hildė jau per didelė sėdėti ant kelių. O tu - visai kas kita.

Tai taręs čiupo Maritą į glėbį ir pasisodino ant kelių. Ten ji ilgai sėdėjo, kol ir jai buvo leista užvalgyti.

- Nejaugi tau greitai keturiasdešimt...



Kai Hildė nubėgo pasitikti tėčio, Sofija pajuto, jog akyse tvenkiasi ašaros.
Hildė jai nepasiekiama!
Sofija juto, kaip pavydi Hildei už tai, kad gali būti tikru žmogumi iš kūno ir kraujo.
Kai Hildė ir majoras atsisėdo prie padengto stalo, Albertas papypino.
Sofija pakėlė galvą. Hildė, rodės, taip pat?
Sofija nubėgo pas Albertą ir atsisėdo šalia jo automobilyje.
- Dar valandėlę pasėdėsim ir pažiūrėsim, kas bus. Sofija linktelėjo.
- Tu verkei?
Ji vėl linktelėjo.
- Kas gi nutiko?
- Jai pasisekė, ji - tikras žmogus... Ji suaugs ir taps tikra moterim. Turės tikrų vaikų...
- Ir anūkų, Sofija. Bet viskas turi dvi puses. Aš stengiausi šito tave išmokyti nuo pat filosofijos kurso pradžios.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Aš irgi manau, kad jai pasisekė. Bet tam, kuris ištraukia gyvenimo loterijos bilietą, tenka ir mirties bilietas. Nes gyvenimo kaina - mirtis.
- Bet ar ne geriau pagyventi, negu visai neturėti tikro gyvenimo?
- Mums neteks gyventi kaip Hildei... Na, taip - arba kaip majorui. Užtat niekada nemirsim. Pameni, ką sake senutė miške? Mes esam "nematomoji tauta". Ji taip pat sake, kad jai beveik du šimtai metų. Tačiau toje Joninių šventėje mačiau keletą būtybių, kurioms per tris tūkstančius metų...
- Turbūt labiausiai aš Hildei pavydžiu... šeimos.
- Tu gi pati turi šeimą. Dar turi katę, porą paukštelių ir vėžlį...
- Tą pasaulį mes juk palikome.
- Visai ne. Jį paliko tik majoras. Jis padėjo tašką, vaikuti. Ir niekada mūsų nebesuras.
- Manai, kad galime grįžti?
- Kada tik panorėję. Taip pat susipažinsime su naujaisiais draugais, kuriuos matėme Fianės miške, už kavinės "Cinderella".
Dabar Melerių Knagų šeima susėdo valgyti. Akimirką Sofija pabijojo, kad pietūs nesibaigtų taip, kaip baigėsi filosofinis pokylis Klėverveiene. Atrodė, kad majoras nori parsiversti Maritą ant stalo. Bet Marita tik atsisėdo jam ant kelių.
Automobilis stovėjo atokiau nuo stalo, prie kurio valgė šeima. Sofija ir Albertas nugirsdavo tik pokalbio nuotrupas. Jiedu žvelgė į sodą. Turėjo pakankamai laiko, kad galėtų dar kartą prisiminti nelemtą pokylį sode.
Tik apie vidurnaktį šeima pakilo nuo stalo. Hildė ir majoras pasuko sūpynių link. Jie pamojavo mamai, kuri buvo beeinanti į vidų.
- Eik miegot, mama. Mes turime apie daug ką pasikalbėti.

[Linas]

[HEADING=1]DIDYSIS TRENKSMAS[/HEADING]
...ir mes esam žvaigždžių ūkas...



Hildė patogiai įsitaisė sūpynėse šalia tėčio. Buvo beveik dvylika valandų. Jie sėdėjo ir žvelgė į įlanką, o danguje pamažu žiebėsi žvaigždės. Mažos bangelės teliūskavo į akmenis po lieptu. Pirmasis tylą nutraukė tėtis.

- Keista, kai pagalvoji, jog gyvename mažoje Visatos planetoje.

- Taip...

- Žemė yra viena iš daugelio planetų, skriejančių apie Saulę. Bet ji - vienintelė gyva planeta.

- Galbūt vienintelė visoje Visatoje?

- Taip, tai įmanoma. Bet taip pat galima įsivaizduoti, jog Visatoje verda gyvenimas. Nes Visata yra be galo didelė. Nuotoliai tokie milžiniški, jog matuojami šviesminutėmis ir šviesmečiais.

- Ką tai reiškia?

- Šviesminutė yra atstumas, kurį nueina šviesa per vieną minutę. Tai yra labai daug, nes per sekundę šviesa kosmose įveikia 300 000 kilometrų nuotolį. Taigi šviesminutė yra 300 000 kart 60 - arba 18 milijonų kilometrų. Šviesmetis lygus beveik dešimčiai bilijonų kilometrų.

- Koks atstumas iki Saulės?

- Truputį daugiau kaip aštuonios šviesminutės. Taigi saulės spinduliai, kaitinantys mums skruostus šiltą birželio dieną, aštuonias minutes keliauja per Visatą, kol mus pasiekia.

- Pasakok toliau!

- Plutonas, tolimiausia Saulės sistemos planeta, nuo Žemės nutolęs net per penkias šviesvalandes. Žvelgdamas į Plutoną pro teleskopą, astronomas iš tikrųjų mato tai, kas buvo prieš penkias valandas. Kitaip tariant, Plutono vaizdas pasiekia mus per penkias valandas.

- Nelengva įsivaizduoti, bet manau, jog suprantu.

- Puiku, Hilde. Bet žinok, tai tik pradžia. Saulė tėra viena iš 400 milijardų kitų žvaigždžių galaktikoje, kurią vadiname Paukščių Taku. Ši galaktika panaši į didelį diską, nuo kurio atsišakoja daugybė spiralių. Vienoje iš jų yra ir mūsų Saulė. Pažvelgę į dangų giedrą žiemos naktį, matome plačią žvaigždžių juostą, nes tuomet žiūrim į patį Paukščių Tako vidurį.

- Gal todėl švedai Paukščių Taką vadina Žiemos Keliu.

- Iki artimiausios Paukščių Tako žvaigždės yra keturi šviesmečiai. Galbūt ją ir matome štai ten virš salos. Jeigu įsivaizduosi, kad ten aukštai sėdi astronomas, nukreipęs galingą teleskopą į Bjerkelį, jis matys Bjerkelį tokį, koks jis buvo prieš ketverius metus. Tikriausiai jis pamatytų vienuolikmetę mergaitę, sėdinčią sūpynėse ir tabaluojančią kojomis.

- Aš tyliu.

- Bet tai buvo pati artimiausia žvaigžde. Visa Galaktika, kitaip - "žvaigždžių ūkas" - yra 90 000 šviesmečių pločio. Tai reiškia, kad nuo vieno Galaktikos galo iki kito šviesa keliauja 90 000 metų. Kai nukreipiame akis į Paukščių Tako žvaigždę, nutolusią per 50 000 šviesmečių nuo Saulės, žvelgiam į 50 000 metų praeitį.

- Man galvoje netelpa.

- Taigi, žiūrėdami į Visatą, žvelgiame į praeitį. Niekada nežinome, kaip ten dabar yra. Žinome tik, kaip buvo. Kai žiūrime į žvaigždę, esančią už tūkstančių šviesmečių, iš tikrųjų grįžtame tūkstančius metų į Visatos istoriją.

- Tai tiesiog nesuvokiama.

- Viskas, ką matom, pasiekia, mūsų akis šviesos bangų pavidalu. O bangoms sklisti erdve reikia laiko. Tai galima būtų palyginti su griaustiniu. Pirmiausia visada pamatome žaibo tvykstelėjimą ir tik vėliau išgirstame griausmą. Taip yra todėl, kad garso bangos juda lėčiau už šviesos bangas. Kai griaudžia, girdžiu trenksmą, sukeltą kažko, kas įvyko šiek tiek anksčiau. Taip pat ir su žvaigždėmis. Kai žiūriu i žvaigždę, kuri nuo mūsų nutolusi per tūkstančius šviesmečių, matau to, kas įvyko prieš daugelį tūkstančių metų, "griausmą".

- Suprantu.

- Lig šiol kalbėjome tik apie mūsų Galaktiką. Tačiau astronomai mano, jog Visatoje yra maždaug šimtas milijardų tokių galaktikų, ir kiekvieną sudaro maždaug šimtas milijardų žvaigždžių. Kaimyninė Paukščių Tako galaktika vadinama Andromedos ūku. Nuo mūsų Galaktikos ji nutolusi per du milijonus šviesmečių. Tai reiškia, kad šviesa nuo tos galaktikos iki mūsų keliauja du milijonus metų. Vadinasi, žiūrėdami į aukštai danguje esantį Andromedos ūką, matome tai, kas buvo prieš du milijonus metų. Jeigu tame žvaigždžių ūke sėdėtų koks gudrus astronomas - įsivaizduoju tokį mažą padykėlį, kuris šiuo metu nukreipia teleskopą į Žemę - jis mūsų nepamatytų. Geriausiu atveju įžvelgtų keletą žemakakčių pirmykščių žmonių.

- Aš apstulbinta.

- Pačios tolimiausios galaktikos, apie kurias mums šiandien žinoma, yra maždaug už dešimties milijardų šviesmečių nuo mūsų. Taigi, kai gauname signalus iš šių galaktikų, žvelgiame į dešimties milijardų metų Visatos istoriją. Tai maždaug dvigubai ilgesnis laikas, nei egzistavo mūsų Saulės sistema.

- Man ima svaigti galva.

- Nelengva suvokti, ką reiškia pažvelgti į tokią tolimą praeitį. Tačiau astronomai atrado tai, kas turi dar didesnės reikšmės mūsų pasaulėvaizdžiui.

- Papasakok!

- Pasirodo, kad nė viena Visatos galaktika nestovi vietoje. Visos galaktikos tolsta viena nuo kitos milžinišku greičiu. Kuo labiau jos nuo mūsų nutolusios, tuo greičiau juda. Tai reiškia, kad laikui bėgant nuotoliai tarp galaktikų didėja.

- Bandau įsivaizduoti.

- Jei ant baliono nupieši keletą juodų taškelių, pučiant balioną, jie vienas nuo kito tols. Tas pats vyksta ir su Visatos galaktikomis. Sakoma, kad Visata plečiasi.

- Dėl ko taip yra?

- Dauguma astronomų mano, jog Visatos plėtimasis gali turėti tik vieną paaiškinimą. Kadaise, maždaug prieš penkiolika milijardų metų, visa Visatos materija buvo susitelkusi nedideliame plote. Ji buvo tokia tanki, jog dėl traukos jėgos pasidarė karšta. Galiausiai materija taip įkaito ir sutankėjo, jog įvyko sprogimas. Jis vadinamas didžiuoju sprogimu - angliškai "the big bang".

- Man baisu vien nuo tokios minties.

- Didžiojo sprogimo metu materija išsisklaidė po Visatą. Materijai vėstant, susidarė žvaigždės, galaktikos, planetos ir jų palydovai...

- Sakei, kad Visata tebesiplečia?

- Ir tai vyksta dėl šio sprogimo, įvykusio prieš milijardus metų. Visata neturi jokios pastovios geografijos. Ji yra sprogimas. Galaktikos tebejuda milžinišku greičiu per Visatą.

- Ir tai tęsis visą amžinybę?

- Tai visai įmanoma. Bet yra ir kita galimybė. Tikriausiai atsimeni, kaip Albertas pasakojo Sofijai apie dvi jėgas, dėl kurių planetos skrieja tomis pačiomis trajektorijomis apie Saulę?

- Rodos, trauka ir inercija?

- Toks pat ryšys sieja ir galaktikas. Nors Visata plečiasi, traukos jėga veikia priešinga kryptimi. Galbūt vieną dieną - po keleto milijardų metų - traukos jėga paveiks taip, jog, silpstant didžiojo sprogimo jėgai, dangaus kūnai ims artėti. Įvyks atvirkštinis sprogimas, vadinamoji "implozija". Bet nuotoliai yra tokie dideli, jog tai turės vykti kaip sulėtintame filme. Šį procesą gali palyginti su tuo, kas vyksta, kai iš baliono išleidžiamas oras.

- Visos galaktikos vėl susispaus mažame plotelyje?

- Taip, supratai mintį. Bet kas bus toliau?

- Tikriausiai įvyks naujas sprogimas, dėl kurio Visata vėl ims plėstis. Juk tie patys gamtos dėsniai galioja visąlaik. Susidarys naujos žvaigždės ir naujos galaktikos.

- Galvoji teisingai. Kalbėdami apie Visatos ateitį, astronomai nurodo dvi galimybes: arba Visata ir toliau plėsis, o galaktikos vis labiau tols viena nuo kitos - arba Visata vėl ims trauktis. Tai priklauso nuo Visatos masės, kurios astronomai dar negali tiksliai apibrėžti.

- Bet jeigu Visata yra tokia masyvi, kad vieną dieną ims trauktis, tai gal ji jau daug kartų plėtėsi ir traukėsi?

- Visai įmanoma. Bet tai - ne vienintelė galimybė. Gali būti, jog Visatos plėtimasis vyksta tik šį vienintelį kartą. Bet jeigu Visata plėsis per amžius, kyla klausimas, kaip viskas prasidėjo.

- Kaip tada atsirado materija, kuri staiga sprogo?

- Krikščionis "didžiajame sprogime" įžvelgtų pasaulio sukūrimo aktą. Biblijoje juk parašyta, kad Dievas pasakęs: "Tepasidaro šviesa!" Tikriausiai taip pat atsimeni, jog Albertas minėjo "linijinį" krikščionybės požiūri į istoriją. Todėl, remiantis krikščioniškąja pasaulio sukūrimo versija, tinkamiausia manyti, jog Visata ir toliau plėsis.

- Taip!

- Rytuose paplitęs "ciklinis" požiūris į istoriją. Tai reiškia, kad istorija nepaliaujamai kartojasi. Pagal vieną seną indų tikėjimą, pasaulis tai plečiasi, tai traukiasi. Taip vykstanti kaita tarp "Brahmano dienos" ir "Brahmano nakties". Žinoma, toks įsivaizdavimas labiausiai atitinka nuomonę, jog Visata plečiasi, traukiasi, ir vėl plečiasi pagal tam tikrą ciklą. Įsivaizduoju didžiulę be atvangos tvinksinčią širdį...

- Man atrodo, kad abi teorijos yra ir sunkiai suvokiamos, ir įdomios.

- Čia galime prisiminti didįjį amžinybės paradoksą, apie kurį kartą savo sode galvojo Sofija: arba Visata egzistuoja per amžius, arba kažkada atsirado iš nieko...

- Ai!

Hildė griebėsi už kaktos.

- Kas atsitiko?

- Atrodo, gylys įgėlė.

- Matyt, Sokratas bando pažadinti tave iš snaudulio...



Sofija su Albertu sėdėjo raudonajame sportiniame automobilyje ir klausėsi majoro, kuris pasakojo Hildei apie Visatą.
- Ar pagalvojai, kad vaidmenys visiškai pasikeitė? - po kurio laiko paklausė Albertas.
- Ką nori tuo pasakyti?
- Anksčiau jie klausėsi mūsų, o mes negalėjome jų matyti. Dabar mes klausome jų, bet jie mūsų nemato.
- Ir tai dar ne viskas.
- Ką turi galvoje?
- Iš pat pradžių mes juk nežinojome, kad yra kita tikrovė, kurioje gyvena Hildė ir majoras. O dabar jie nieko nežino apie mūsų pasauli.
- Kerštas saldus.
- Bet majoras galėjo kištis į mūsų gyvenimą...
- Nenoriu prarasti vilties, jog ir mes galim įsibraut į jų pasaulį.
- Pati žinai, jog tai neįmanoma. Ar pamiršai, kaip mum nesisekė kavinėje "Cinderella"? Mačiau, kaip vargai su kokakolos buteliu.
Sofija kurį laiką žvelgė į sodą, kol majoras pasakojo apie "didįjį trenksmą". Staiga jai šovė kažkokia, mintis.
Ji ėmė griozti automobilyje.
- Ką sugalvojai? - paklausė Albertas.
- Nieko.
Sofija atidarė įrankių skrynelę ir susirado veržlių raktą. Tada ji stryktelėjo iš automobilio. Nuėjo prie sūpynių ir atsistojo priešais Hildę ir jos tėtį. Pirmiausia Sofija bandė pagauti Hildės žvilgsnį, bet tai buvo visiškai neįmanoma. Galiausiai ji pakėlė raktą aukštai virš galvos ir sudavė Hildei į kaktą.
- Ai! - sušuko Hildė.
Sofija įdūrė ir majorui į kaktą, bet šis nė nemirktelėjo.
- Kas atsitiko? - paklausė jis.
- Atrodo, gylys įgėlė.
- Matyt, Sokratas bando pažadinti tave iš snaudulio.
Sofija atsigulė ant žolės ir įsispyrusi pabandė stumtelti sūpynes. Bet jos - nė krust. O gal kokiu milimetru ir pajudėjo?
- Pažeme taip šaltai pučia, - pasakė Hildė.
- Man taip neatrodo.
- Maža to, čia kažkas yra.
- Čia esam tik mudu ir vėsi vasaros naktis.
- Ne, kažkas tvyro ore.
- Kas tai galėtų būti?
- Ar atsimeni slaptąjį Alberto planą?
- O kaipgi.
- Jiedu tiesiog išnyko iš pokylio sode. Prapuolė lyg skradžiai žemės...
- Bet...
- "... tarsi skradžiai žemės prasmego..."
- Pasakojimas juk turėjo kažkada baigtis. Aš viską sukūriau.
- Gerai, bet nesukūrei to, kas įvyko vėliau. O jeigu jie yra čia...
- Aš jaučiu, tėti.
Sofija grįžo prie automobilio.
- Nuostabu, - turėjo pripažinti Albertas, kai ji su raktu įsiropštė į automobilį. - Rodos, toji mergaitė turi ypatingų sugebėjimų.


Majoras viena ranka apkabino Hildę.

- Ar girdi, kaip gražiai niūniuoja bangelės?

- Taip.

- Rytoj reiks nuleist vandenin burinę valtį.

- Bet ar girdi keistą šnabždesį vėjyje? Žiūrėk, kaip virpa drebulės lapai.

- Tai yra gyva planeta...

- Rašei, jog kažkas lieka "tarp eilučių".

- Taip.

- Galbūt čia, sode, taip pat kažkas slepiasi "tarp eilučių"?

- Gamta, be abejo, pilna mįslių. Dabar pakalbėsime apie žvaigždes danguje.

- Netrukus žvaigždės sužibs ir vandeny.

- Kai buvai maža, sakydavai, jog vanduo "žydi". Ir iš dalies buvai teisi. Nes ir planktonas, ir visi kiti organizmai sudaryti iš medžiagų, kurios kažkada išsilydė žvaigždėj.

- Mes irgi?

- Taip, ir mes esam žvaigždžių ūkas.

- Gražiai pasakei.

- Kai radioteleskopai sugauna šviesą, sklindančią iš galaktikų, esančių už milijardų šviesmečių, Visatą jie kartografuoja taip, kaip ji atrodė seniausiais laikais, iškart po "didžiojo trenksmo". Viskas, ką žmogus mato danguje, yra tūkstančių ir milijonų metų senumo kosminės fosilijos. Taigi žvaigždininkas tegali nuspėti praeitį.

- Nes, kol žvaigždžių šviesa mus pasiekia, žvaigždės nutolsta viena nuo kitos?

- Net prieš du tūkstančius metų žvaigždynai atrodė visai kitaip nei dabar.

- Šito aš nežinojau.

- Giedrą naktį mes galime pažvelgti milijonus - netgi milijardus metų atgal į Visatos istoriją. Mes tarsi grįžtam namo.

- Prašau paaiškint.

- Ir aš, ir tu atsiradome iš "didžiojo trenksmo". Nes visa Visatos materija sudaro organinę visumą. Kadaise, labai seniai, visa materija buvo susitelkusi į vieną luitą, kuris buvo toks masyvus, jog net smeigtuko galvutė būtų svėrusi daugelį milijonų tonų. Šis "pirmykštis atomas" sprogo dėl didžiulės traukos. Tuomet kažkas sudužo. Tačiau, pakėlę akis į dangų, bandome surasti kelią atgal į save.

- Keista mintis.

- Visos žvaigždės ir galaktikos Visatoje sudarytos iš tos pačios medžiagos. Kažkas susitelkė vienur, kažkas kitur. Galaktikas skiria milijardai šviesmečių. Bet visos jos turi tą pačią kilmę. Visos žvaigždės ir planetos kilusios iš tos pačios giminės...

- Suprantu.

- Kas yra toji pasaulio materija? Kas sprogo prieš daugelį milijardų metų? Kaip visa tai atsirado?

- Tai - didžiulė mįslė.

- Bet ji mums be galo svarbi. Mes patys sudaryti iš tos medžiagos. Esame kibirkštėlė, pakilusi nuo didelio laužo, uždegto prieš daug milijardų metų.

- Ir dabar gražiai pasakei.

- Bet nereikia perdėti didžiųjų skaičių reikšmės. Užtenka rankoj palaikyt akmenį. Visata būtų tokia pat nesuvokiama, net jeigu ją sudarytų tas vienas akmenėlis, didumo sulig apelsinu. Klausimas būtų toks pat sudėtingas: kaip atsirado akmuo?



Staiga Sofija atsistojo raudonajame sportiniame automobilyje ir mostelėjo užutekio link.
- Noriu pasiirstyti! - sušuko ji.
- Valtis pririšta. Be to, nepajėgtume net irklų pajudinti.
- Pabandom? Dabar juk Joninės...
- Prie vandens galim nueiti.
Jiedu iššoko iš automobilio ir nubėgo per sodą. Ant lieptelio jie pabandė atrišti lyną, užnertą už plieninio žiedo. Bet neįstengė pakelti net lyno galo.
- Kaip prikalta, - pasakė Albertas.
- Mes turim laiko.
- Tikras filosofas niekada neturi prarasti vilties. Jeigu tik mums pavyktų... atrišti šitą...


- Danguje rodosi daugiau žvaigždžių, - pasakė Hildė.

- Taip, šiuo metu vasaros naktis pati tamsiausia.

- Bet žiemą jos žybčioja. Ar pameni naktį prieš tau išvažiuojant į Libaną? Tai buvo pirmoji naujųjų metų naktis.

- Tuomet ir nusprendžiau parašyti tau filosofijos knygą. Buvau didžiajame Kristiansando knygyne, taip pat bibliotekoje, bet neradau nieko, kas tiktų jaunimui.

- Atrodo, tarsi sėdėtume ant plonų plaukelių pačiame balto triušio kailiuko paviršiuje.

- Kažin, ar yra kas nors šviesmečių naktyje?

- Valtis atsirišo!

- Taip, iš tikrųjų...

- Nieko nesuprantu. Kol tavęs laukiau, patikrinau, ar gerai pririšta.

- Nejaugi?

- Tai man primena Sofiją, kuri pasiskolino Alberto valtį. Pameni, paskui valtis plūduriavo vidury ežero?

- Matyt, ji vėl krečia išdaigas.

- Tu tik juokauji. O visą vakarą jaučiau, kad čia kažkas yra.

- Vienam iš mudviejų teks nuplaukti prie valties.

- Plauksim kartu, tėti.