01-12-2024, 07:13 PM
A. Lapa
Jogos mokyme yra minimos trys savybės, iš kurių sukurtas Materialusis pasaulis: Tamas, Radžas ir Satva. Visi maisto produktai taip pat priklauso kuriai nors iš šių trijų kategorijų.
Maisto savybės:
TAMAS: miręs, beskonis, vitaminų neturintis, sausas, miltinis, daug kartų atšalęs ir pašildytas, technologiškai perdirbtas, rafinuotas, nešviežias, surūgęs, irstantis ir blogai kvepiantis, sintetinis ir t.t. maistas.
RADŽAS: stimuliuojantis aistras, aštrus, sūrus, kartus, rūgštus, su aštriais prieskoniais, šleikščiai saldus, keptas, riebus, rūkytas, konservuotas ir t.t. maistas.
SATVA: gyvas, sotus, vitaminų turintis, daigintas, šviežias, švarus, malonaus skonio ir t.t. maistas.
Satvinių produktų poveikis labai „subtilus" ir sužadina natūralius ir „minkštus" skonio pojūčius. Ražasinio maisto poveikis „grubus", ir jį vartojant skatinami „kieti" skonio pojūčiai. Į signalinę sistemą (jausmus), satvinio maisto siunčiami signalai – silpni, o radžasinio – stiprūs. Prie tokio pastovaus poveikio organizmas paprastai prisitaiko ir signalinė sistema reaguoja į atitinkamus signalus.
Kuo „stipresni jausmai", tuo didesnė priklausomybė nuo noro dar kartą juos išgyventi, tuo lengviau vystosi prisirišimas ir tuo sunkiau įgyti Dvasinę Laisvę.
Pertvarkius signalinę sistemą ir pripratus prie satvinio maisto, maistu galima mėgautis lygiai taip pat, kaip ir valgant stimuliuojančius, radžasinius produktus (nors jogai „nemąsto" pasitenkinimo sąvokomis). Taip maitinantis išvaloma energetinė sistema, vystosi jautrumas(sensityvumas) ir sumažinamas krūvis, tenkantis signalinei sistemai ir psihikai, o tai pasireiškia tuo, kad žmogus tampa ramus, neprarandantis pusiausvyros, sveikas ir laimingas.
Nereikia pasikliauti protu ir galvoti „kas yra kas", jei norime suprasti kokios Gunos yra
kiekvienas konkretus produktas. Geriausia elgtis taip, kaip elgiasi gyvūnai – jį pauostyti.
Taip elgiantis, dažnai pastebėsite, kad maistas, kuris dar prieš minutę atrodė kaip tikras delikatesas – paprasčiausiai netinkamas valgyti, „sintetinis" arba „plastikinis". Arba maistas, kuris tarsi ir atitinka visus teisingo maitinimosi kanonus, ištiesų buvo karmiškai užterštas jį gaunant ir ruošiant.
Visa kas gyva Žemėje maitinasi Saulės energija. Ir negali apsieiti be vandens.
Saulės šviesa „maitina" augalus. Žolėdžiai gyvūnai maitinasi augalais, o žvėrys – žolėdžiais. Kiti mėsėdžiai ėda tuos mėsėdžius. Yra ir tokių, kurie maitinasi dvėseliena. Visus juos maitina Saulės energija, bet kiekvieną kartą pereinant iš vieno gyvo padaro į kitą, labai stipriai kinta šios energijos kokybė.
Deginamas medis keičia savo kokybę ir pavirsta atskiromis sudedamosiomis dalimis. Deginant išlaisvinama anksčiau medyje sukaupta Saulės energija, o pats medis tampa pelenais, kurių po to uždegti nebeįmanoma. Juose nebėra energijos, kurią dar būtų galima išskirti.
Besivaikydami naujų skonio pojūčių žmonės sugalvojo nesuskaičiuojamą daugybę receptų, o kiekvieną tų receptų sudaro net kelios terminės maisto apdorojimo operacijos. Bet nepagalvojo apie tai, kad kiekvieną karta termiškai apdorojant maisto produkrus, jie tarsi pasmerkiami lėtai mirčiai ant ugnies (tampa rūgštūs), praranda saulės energiją ir pakinta jų vertingosios savybės.
Kiekvieną kartą šildant jau atšalusį maistą jo irimo procesas tęsiasi ir „gyvi" produktai tampa „mirusiais" kokybės ir energetinio aktyvumo prasme.
Kai vienas gyvas padaras ėda kitą, vyksta rūgštėjimo procesai, panašūs į degimą, bet svarbiausia – keičiasi ne tik valgomo maisto kokybė, bet ir gyvybinės energijos, kurią turime gauti iš maisto, kokybė.Tai sukelia esminius gyvo padaro sąmonės pokyčius. Tą skirtumą nesunku pastebėti stebint tokius skirtingus tipus kaip žolėdis dramblys ir mėsėdė hiena. Palyginkite juos „intelekto", „širdingumo" ir „kilnumo" prasme. Tai ne absoliutus palyginimas, bet skirtumą nesunku pastebėti.
Maisto virškinimas panašus į laužą. Medžiagų apykaitos ugnį galima bandyti įžiebti iš kart bandant uždegti storus rąstus (maitintis mėsa ir žuvimi). Tai atims daug pastangų ir laiko. Ir tokio laužo pelenai bus grubūs ir tiršti. Bet laužą galima įžiebti greitai užkuriant žagarus ( jei maitinamės lengvai virškinamais produktais: kruopomis, vaisiais ir daržovėmis) ir įmetant juos pastoviai. Tai neatima daug jėgų ir laiko, ugnis įsižiebia lengvai, dega aiškiai ir karštai. Pelenų iš tokio laužo beveik nelieka, o jei kažkas ir lieka, tai juos lengvai nupučia medžaiagų apykaitos „vėjas".
Maitinimosi teorija, kurios pagrindas buvo kalorijų ir produktų energetinės vertės skaičiavimas, jau prieš keletą dešimtmečių paseno Vakaruose. O Rytuose, renkantis maisto produktus tokia teorija apskritai niekas nesinaudojo, nes pirmiausiai kreipė dėmesį į maisto kokybę ir jo poveikį žmogaus sąmonei, o taip pat svarbiausiu laikydami augalinį maistą.
Daržovėse ir vaisiuose koncentruotu pavidalu pirmiausia yra visi gyvybiškai svarbūs elementai, gamtos sukurti tam, kad gyvybė Žemėje vystytūsi dviem kryptimis: iš vaisiaus betarpiškai gimtų nauja gyvybė ir toliau egzistuotų jau esantis, besimaitinantis juo.
Būtent todėl gamta sutvarkė taip, kad bet kurios rūšies augalas augina vaisių gerokai daugiau, nei reikėtų tam, kad išliktų jo rūšis. Tas perteklius ir yra skirtas tiems, kurie maitinasi tais vaisiais.
Jogos tradicija labiausiai skatina pasirenkant produktus orientuotis į tuos, kurie priklauso Satva Gunai ir rekomenduoja vegetarinį maistą: vaisius, daržoves, grūdus, riešutus, pieną, nerafinuotus augalinius aliejus ir medų. Kai kurios jogos mokyklos iš gyvulinės kilmės produktų į savo racioną labai mažais kiekiais leidžia įtraukti kiaušinius ir ikrus. O kitos – iš savo raciono rekomenduoja pašalinti visus gyvulinės kilmės produktus, net pieną.
Maistą rekomenduoja valgyti „žalią" – termiškai visiškai neapdorotą, o išimtinais atvejais – minimaliai termiškai apdorotą, su minimaliu druskos ir cukraus kiekiu.
Satvinės augalinės dietos pagrindą sudaro natūralus maistas, neturintis jokios prievartos atspalvio. Tokia dieta leidžia išsivaduoti nuo daugybės paplitusių šiuolaikinių ligų, niokojančių ne tik mūsų kūnus, bet ir sąmonę, dovanoja žmogui puikią sveikatą, energiją, jautrumą, pasitenkinimą, harmoniją, savitvardą, gilią vidinę ramybę ir džiaugsmą.
Kad šiandieninio maisto pertekliaus sąlygomis, maitinimosi būdas atitiktų Jogos tradicijos etaloną, medžiagų apykaita vyktų spračiai, organizmas išliktų švarus ir sveikas, o taip pat tam, kad kūnas įgytų savybes, leidžiančias tobulėti Jogos praktikoje, reikia sąmoningai save išmokyti gyventi pusbadžiu.
A. Lapa
Jogos mokyme yra minimos trys savybės, iš kurių sukurtas Materialusis pasaulis: Tamas, Radžas ir Satva. Visi maisto produktai taip pat priklauso kuriai nors iš šių trijų kategorijų.
Maisto savybės:
TAMAS: miręs, beskonis, vitaminų neturintis, sausas, miltinis, daug kartų atšalęs ir pašildytas, technologiškai perdirbtas, rafinuotas, nešviežias, surūgęs, irstantis ir blogai kvepiantis, sintetinis ir t.t. maistas.
RADŽAS: stimuliuojantis aistras, aštrus, sūrus, kartus, rūgštus, su aštriais prieskoniais, šleikščiai saldus, keptas, riebus, rūkytas, konservuotas ir t.t. maistas.
SATVA: gyvas, sotus, vitaminų turintis, daigintas, šviežias, švarus, malonaus skonio ir t.t. maistas.
Satvinių produktų poveikis labai „subtilus" ir sužadina natūralius ir „minkštus" skonio pojūčius. Ražasinio maisto poveikis „grubus", ir jį vartojant skatinami „kieti" skonio pojūčiai. Į signalinę sistemą (jausmus), satvinio maisto siunčiami signalai – silpni, o radžasinio – stiprūs. Prie tokio pastovaus poveikio organizmas paprastai prisitaiko ir signalinė sistema reaguoja į atitinkamus signalus.
Kuo „stipresni jausmai", tuo didesnė priklausomybė nuo noro dar kartą juos išgyventi, tuo lengviau vystosi prisirišimas ir tuo sunkiau įgyti Dvasinę Laisvę.
Pertvarkius signalinę sistemą ir pripratus prie satvinio maisto, maistu galima mėgautis lygiai taip pat, kaip ir valgant stimuliuojančius, radžasinius produktus (nors jogai „nemąsto" pasitenkinimo sąvokomis). Taip maitinantis išvaloma energetinė sistema, vystosi jautrumas(sensityvumas) ir sumažinamas krūvis, tenkantis signalinei sistemai ir psihikai, o tai pasireiškia tuo, kad žmogus tampa ramus, neprarandantis pusiausvyros, sveikas ir laimingas.
Nereikia pasikliauti protu ir galvoti „kas yra kas", jei norime suprasti kokios Gunos yra
kiekvienas konkretus produktas. Geriausia elgtis taip, kaip elgiasi gyvūnai – jį pauostyti.
Taip elgiantis, dažnai pastebėsite, kad maistas, kuris dar prieš minutę atrodė kaip tikras delikatesas – paprasčiausiai netinkamas valgyti, „sintetinis" arba „plastikinis". Arba maistas, kuris tarsi ir atitinka visus teisingo maitinimosi kanonus, ištiesų buvo karmiškai užterštas jį gaunant ir ruošiant.
Visa kas gyva Žemėje maitinasi Saulės energija. Ir negali apsieiti be vandens.
Saulės šviesa „maitina" augalus. Žolėdžiai gyvūnai maitinasi augalais, o žvėrys – žolėdžiais. Kiti mėsėdžiai ėda tuos mėsėdžius. Yra ir tokių, kurie maitinasi dvėseliena. Visus juos maitina Saulės energija, bet kiekvieną kartą pereinant iš vieno gyvo padaro į kitą, labai stipriai kinta šios energijos kokybė.
Deginamas medis keičia savo kokybę ir pavirsta atskiromis sudedamosiomis dalimis. Deginant išlaisvinama anksčiau medyje sukaupta Saulės energija, o pats medis tampa pelenais, kurių po to uždegti nebeįmanoma. Juose nebėra energijos, kurią dar būtų galima išskirti.
Besivaikydami naujų skonio pojūčių žmonės sugalvojo nesuskaičiuojamą daugybę receptų, o kiekvieną tų receptų sudaro net kelios terminės maisto apdorojimo operacijos. Bet nepagalvojo apie tai, kad kiekvieną karta termiškai apdorojant maisto produkrus, jie tarsi pasmerkiami lėtai mirčiai ant ugnies (tampa rūgštūs), praranda saulės energiją ir pakinta jų vertingosios savybės.
Kiekvieną kartą šildant jau atšalusį maistą jo irimo procesas tęsiasi ir „gyvi" produktai tampa „mirusiais" kokybės ir energetinio aktyvumo prasme.
Kai vienas gyvas padaras ėda kitą, vyksta rūgštėjimo procesai, panašūs į degimą, bet svarbiausia – keičiasi ne tik valgomo maisto kokybė, bet ir gyvybinės energijos, kurią turime gauti iš maisto, kokybė.Tai sukelia esminius gyvo padaro sąmonės pokyčius. Tą skirtumą nesunku pastebėti stebint tokius skirtingus tipus kaip žolėdis dramblys ir mėsėdė hiena. Palyginkite juos „intelekto", „širdingumo" ir „kilnumo" prasme. Tai ne absoliutus palyginimas, bet skirtumą nesunku pastebėti.
Maisto virškinimas panašus į laužą. Medžiagų apykaitos ugnį galima bandyti įžiebti iš kart bandant uždegti storus rąstus (maitintis mėsa ir žuvimi). Tai atims daug pastangų ir laiko. Ir tokio laužo pelenai bus grubūs ir tiršti. Bet laužą galima įžiebti greitai užkuriant žagarus ( jei maitinamės lengvai virškinamais produktais: kruopomis, vaisiais ir daržovėmis) ir įmetant juos pastoviai. Tai neatima daug jėgų ir laiko, ugnis įsižiebia lengvai, dega aiškiai ir karštai. Pelenų iš tokio laužo beveik nelieka, o jei kažkas ir lieka, tai juos lengvai nupučia medžaiagų apykaitos „vėjas".
Maitinimosi teorija, kurios pagrindas buvo kalorijų ir produktų energetinės vertės skaičiavimas, jau prieš keletą dešimtmečių paseno Vakaruose. O Rytuose, renkantis maisto produktus tokia teorija apskritai niekas nesinaudojo, nes pirmiausiai kreipė dėmesį į maisto kokybę ir jo poveikį žmogaus sąmonei, o taip pat svarbiausiu laikydami augalinį maistą.
Daržovėse ir vaisiuose koncentruotu pavidalu pirmiausia yra visi gyvybiškai svarbūs elementai, gamtos sukurti tam, kad gyvybė Žemėje vystytūsi dviem kryptimis: iš vaisiaus betarpiškai gimtų nauja gyvybė ir toliau egzistuotų jau esantis, besimaitinantis juo.
Būtent todėl gamta sutvarkė taip, kad bet kurios rūšies augalas augina vaisių gerokai daugiau, nei reikėtų tam, kad išliktų jo rūšis. Tas perteklius ir yra skirtas tiems, kurie maitinasi tais vaisiais.
Jogos tradicija labiausiai skatina pasirenkant produktus orientuotis į tuos, kurie priklauso Satva Gunai ir rekomenduoja vegetarinį maistą: vaisius, daržoves, grūdus, riešutus, pieną, nerafinuotus augalinius aliejus ir medų. Kai kurios jogos mokyklos iš gyvulinės kilmės produktų į savo racioną labai mažais kiekiais leidžia įtraukti kiaušinius ir ikrus. O kitos – iš savo raciono rekomenduoja pašalinti visus gyvulinės kilmės produktus, net pieną.
Maistą rekomenduoja valgyti „žalią" – termiškai visiškai neapdorotą, o išimtinais atvejais – minimaliai termiškai apdorotą, su minimaliu druskos ir cukraus kiekiu.
Satvinės augalinės dietos pagrindą sudaro natūralus maistas, neturintis jokios prievartos atspalvio. Tokia dieta leidžia išsivaduoti nuo daugybės paplitusių šiuolaikinių ligų, niokojančių ne tik mūsų kūnus, bet ir sąmonę, dovanoja žmogui puikią sveikatą, energiją, jautrumą, pasitenkinimą, harmoniją, savitvardą, gilią vidinę ramybę ir džiaugsmą.
Kad šiandieninio maisto pertekliaus sąlygomis, maitinimosi būdas atitiktų Jogos tradicijos etaloną, medžiagų apykaita vyktų spračiai, organizmas išliktų švarus ir sveikas, o taip pat tam, kad kūnas įgytų savybes, leidžiančias tobulėti Jogos praktikoje, reikia sąmoningai save išmokyti gyventi pusbadžiu.
A. Lapa