01-12-2024, 07:28 PM
Sėdėti su don Chuanu ir tylėti buvo vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje. Mes patogiai įsitaisėme minkštuose krėsluose vidiniame jo namo kiemelyje vidurio Meksikos kalnuose. Pūtė lengvas vėjelis. Leidosi ryškiai raudona saulė. Jos gęstančioje šviesoje didžiuliai medžiai kiemo gilumoje pasipuošė žalsvais šešėliais. Medžiai supo visą don Chuano namą ir slėpė nuo akių miestą, kuriame jis gyveno. Tai visados sudarydavo laukinio krašto įspūdį.
- Šiandien mes panagrinėsime svarbiausią magijos dalyką. Pradėsime nuo pokalbio apie energetinį kūną.
Anot don Chuano energetinis kūnas yra energetinių laukų sankaupa, veidrodinis jų, sudarančių fizinį kūną ir matomą kaip energijos sruvenimą visatoje, atspindys. Energetinis kūnas mažesnis, tankesnis ir kompaktiškesnis nei švytinti fizinio kūno sfera.
Don Chuanas aiškino, kad kūnas ir energetinis kūnas - tai dvi energijos laukų sankaupos, kurias suspaudė į vieną visumą keista jungianti jėga. Jis ypač pabrėždavo, kad senosios Meksikos magai manė, jog toji jėga yra pati paslaptingiausia visatoje, visatos grynoji esmė, viso ko bendroji suma.
Jis tvirtino, kad fizinis kūnas ir energetinis kūnas yra vieninteliai subalansuoti energijos dariniai mūsų, žmogiškųjų būtybių karalystėje. Don Chuanas nepripažino jokios kitos panašios poros. Ryšį tarp kūno ir proto, tarp kūno ir dvasios jis vadino tik sugalvotais dalykais, neturinčiais jokio energetinio pagrindo.
Don Chuanas kalbėjo, kad padedant disciplinai energetinį kūną galima priartinti prie fizinio. Paprastai atstumas tarp jų yra milžiniškas. Kadangi energetinis kūnas egzistuoja kažkokioje kiekvienam individui skirtingoje erdvėje, bet kuris iš mūsų laikydamasis disciplinos gali paversti jį tikslia fizino pavidalo kopija, tai yra trijų matavimų kietuoju kūnu. Štai iš kur magų sumanymas apie kitą arba antrininką. Be to, ta pati disciplina gali paversti mūsų trijų matavimų kietus kūnus tikslia savo energetinio kūno kopija, kitaip tariant, eteriniu energijos užtaisu, nematomu paprastai akiai kaip bet kuri kita energija.
Išklausęs tokias don Chuano kalbas paklausiau, ar šios galimybės nėra pasakos. Jis atkirto, kad magai niekada pasakų nesekė; jie visados buvo praktiški žmonės ir tai, ką kalbėjo, buvo visiškai tikra bei žemiška. Anot don Chuano, magų atliekamus dalykus sunku suvokti dėl skirtingų pažinimų sistemų.
Taigi kai mudu sėdėjome jo namo kiemelyje, jis pareiškė, kad energetinis kūnas turi lemiamą reikšmę viskam, kas vyksta mano gyvenime. Jis matė, kad mano energetinis kūnas ne tolsta, kaip įprasta, bet didžiuliu greičiu artėje prie manę. Don Chuanas pavadino savo teiginį energetiniu faktu.
Ką reiškia, kad jis artinasi prie manęs? - paklausiau.
Ogi tai, kad kažkas ketina smarkiai tau vožtelėti, - šypsodamasis atšovė don Chuanas. - Milžiniškos galios valia ims valdyti tavo gyvenimą, bet tai bus ne tavo, o energetinio kūno valia.
Vadinasi, mane valdys kažkokia išorinė jėga?
Ir dabar tave valdo daugybę išorinių jėgų, - ėmė aiškinti don Chuanas. - Aš kalbu apie valią, kuriai apsakyti mūsų kalboje trūksta žodžių. Ji tavo paties, bet tuo pat metu ir netavo. Jos neįmanoma klasifikuoti, tačiau tikrai galima patirti jos poveikį. Svarbiausia ją irgi įmanoma valdyti. Ir tai yra naudinga, bet vėl ne tau, o tavo energetiniam kūnui. Žinoma, enregetinis kūnas - tai tu; taip kalbėdami esame panašūs į šunį, gaudantį savo uodegą. Kalbos sistema čia netinka. Šitie dalykai yra anapus jos.
Staiga sutemo, ir lapija, kuri ką tik švytėjo žalia spalva, tapo tiršta ir juoda. Don Chuanas pasiūlė žvelgti į medžių tamsumą, bet ne fokusuotu žvilgsniu, o akies kampučiu; tokiu būdu priešais save galima išvysti judantį šešėlį.
Dabar tinkamas paros metas padaryti tai, ką siūlau, - kalbėjo jis. - Tereikia akimirka suturėti dėmesį ir lakstantis šešėlis tau pasirodys.
Lapijos fone aš ištikrųjų pastebėjau kažkokį tamsos žaismą, nors ten, regėjos, buvo ne vienas, o daug šešėlių, judančių ir iš kairės į dešinę, ir iš dešinės į kairę, ir vertikaliai. Jų visuma panėšėjo į storą juodą žuvį, didžiulę žuvį, gal į milžinišką kardžuvę, sklandančia ore. Man pasidarė baisu. Tapo visai tamsu, lapijos nesimatė, bet aš vis dar regėjau juodus, nerimstančius šešėlius.
Kas tai, don Chuanai? - paklausiau. - Visur pilna tamsių, greitų šešėlių.
Tai visatos šėlsmas, - atsakė jis. - Neišmatuojamas, neįrėminamas, anapus sintaksės. Senosios Meksikos magai pirmieji išvydo šiuos judančius šešėlius; jų buvo pilna visur. Regėjo taip, kaip tu regi dabar, ir matė kaip energiją, sruvenančią visatoje. Ir magai atskleidė nepaprastą paslaptį
Don Chuanas nutilo ir pažvelgė į mane. Jis visados padarydavo pauzę tinkamiausiu metu - kai drebėdavau iš nekantrumo.
Kokią paslaptį, don Chuanai? - nedelsdamas pasiteiravau.
Jie atskleidė, kad mes turime amžinąjį gyvenimo bendrakeleivį, - aiškiai tardamas žodžius prakalbo don Chuanas. - Tai grobuonis, atklydęs iš visatos gelmių ir valdantis mūsų gyvenimus. Žmonės yra jo belaisviai. Šis grobuonis - mūsų valdovas ir šeimininkas. Jis padarė mus paklusnius ir bejėgius. Jei bandome maištauti, nuslopina mūsų maištą. Jei mėginame veikti savarankiškai - neleidžia.
Aklina tamsa, atrodė, susiurbė visas mano emocijas. Dienos šviesoje gal būčiau nusikvatojęs, dabar, nakties tamsoje, jaučiausi visiškai nuslopintas.
Aplink juoda naktis, juoda kaip derva, - ištarė don Chuanas, - bet tik žvilgtelėk akies krašteliu ir visur išvysi nerimstančius šešėlius.
Jis buvo teisus. Nuo šešėlių šokio man svaigo galva. Don Chuanas įjungė žibintą ir jie išnyko.
Tu priartėjai, vien savo paties pastangomis, prie dalyko, kurį senosios Meksikos šamanai vadino viršūnių viršūne, - tęsė don Chuanas. - Ne sykį visokiais netiesioginiais būdais bandžiau įrodyti tau, kad kažkas mus laiko nelaisvėje. Taip, mes tikri kaliniai! Senovės magams tai buvo energetinis faktas.
Don Chuanai, kodėl šis grobuonis, anot tavęs užėmė valdžią? - paklausiau. - Turėtų būti logiškas paaiškinimas.
Yra paaiškinimas, - atsakė Don Chuanas. - Ir pats paprasčiausias pasaulyje - jie užvaldė mus, kadangi esame jų maistas; jie sunkia mus, nes esame jų gyvybingumo šaltinis. Kaip mes auginame viščiukus vištidėje, taip grobuonis augina žmones fermose, humaneros. Taigi jie visados turi maisto.
Pajutau, kad mano galva smarkiai kratosi į šalis. Kūnas išreiškė tai, ko nesugebėjau pasakyti žodžiais - nepasitenkinimą ir nerimą. Nevalingai drebėjau nuo galvos iki kojų.
Ne, ne, ne - galop išgirdau savo balsą. - Don Chuanai, tai nesąmonė. Kokius siaubingus dalykus tu kalbi! Tai negali būti nei magų, nei paprastų žmonių tiesa - niekieno.
Kodėl? - šaltai atkirto don Chuanas. - Kodėl negali? Ar todėl, kad tai tave siutina?
Taip, tai mane siutina! - sušukau. - Tokie teiginiai baisūs.
Ką gi, - tęsė don Chuanas, - dar ne viską išgirdai. Luktelėk, pamatysim, kaip tu jausies. Ketinu tave visiškai sudoroti. Sutriuškinsiu tavąjį protą siaubingu smūgi, o tu negalėsi pasprukti, kadangi esi pagautas. Ne todėl, kad aš laikau tave nelaisvėje, ne, kažkas tavyje neleidžia pabėgti, nors kita tavo dalis nori draskytis iš įsiūčio. Taigi valdykis.
Jaučiau, kad ištikrųjų trokštu pykti ir vaidytis. Don Chuanas, kaip visados, neklydo - nė už ką neišvažiuočiau iš jo namų. Vis dėlto klausydamasis tokių jo išvedžiojimų nejaučiau jokio malonumo.
Noriu kreiptis į tavo analitinį protą, - kalbėjo jis. - Pamąstyk ir atsakyk, kaip galėtum paaiškinti prieštaravimą tarp inžinieriaus intelekto ir jo bukų įsitikinimų ar kvailo, nenuspėjamo elgesio. Magų manymu, tokią nuostatų sistemą, gėrio ir blogio sąvokas, socialinias normas mums įpiršo tie grobuonys. Tai jie apkrėtė mus vilčių, troškimų, svajonių bacilomis. Būtent grobuonys padarė mus pernelyg pasitikinčius, nuobodžius ir egocentriškus.
Bet kaip jie tai padarė, don Chuanai, kaip, kaip, kaip? - šaukiau vis labiau pykdamas. - Gal mums miegant pažnibždėjo ausin?
Žinoma, ne. Kokios nesąmonės! - nusijuokė don Chuanas. - Jie veikia kur kas efektyviau ir organizuočiau. Jų tikslas - paklusnūs, silpni, romūs žmonės, ir šito grobuonys siekia stulbinančiu būdu, stulbinančiu, žinoma, žvelgiant kovojančio stratego akimis. Žiauriu būdu, jei žiūrėsime akimis tų, kuriems jis skirtas. Tie grobuonys davė mums savo protą! Ar girdi mane? Jie davė savo protą, kuris tapo mūsų protu. Grobuonies protas įmantrus, prieštaringas, niūrus, perpildytas baimės, jog bet kurią minutę gali būti demaskuotas.
Žinau, kad tu niekada nebadavai, - kalbėjo toliau don Chuanas, - bet nerimauji dėl duonos kasdieninės. Tai tas pats grobuonies nerimas, baimė būti bet kada nugalėtam, baimė prarasti maisto šaltinį. Per protą, kuris, kaip sakiau, yra jų protas, grobuonys įskiepijo žmogaus gyvenimui tai, kas jiems, grobuonims, patogu. Taip jie užsitikrina pakankama saugumo jausmą, kuris slopina baimę būti užkluptiems ir likti be maisto.
Don Chuanai, neteigiu, kad negaliu viso to priimti už gryną pinigą, - pasakiau, - bet visa tai taip šlykštu, jog man darosi tiesiog bloga. Tai verčia mane priešintis. Beje, jei jie mus valgo, tai kaip?
Don Chuanas plačiai nusišypsojo. Jis buvo labai patenkintas. Paskui ėmė aiškinti, kad magai mato žmogiškąją būtybę kaip keistą, švytintį energijos kiaušinį, kurį visą dengia žėrintis apvalkalas, tarsi plėvelė glaudžiai apgaubianti energijos kokoną. Anot don Chuano, grobuonys ryja būtent šią švytinčią sąmonės aurą. Kai žmogus sulaukia garbingų metų, iš švytinčios sąmonės lieka tik siauras karčiukų sluoksnelis - nuo žemės iki kojų pirštų galiukų. Šis sluoksnelis leidžia žmogui egzistuoti, bet tik egzistuoti.
Kaip per sapną klausiausi don Chuano Matuso aiškinimo, kad jis manąs, jog žmonės yra vienintelė gyvosios gamtos rūšis, turinti švytinčią sąmonės aurą. Ir tas sluoksnis tampa lengvu grobiu kitokio pasaulio sąmonei, niūriai grobuonio sąmonei.
Tada don Chuanas pasakė labiausiai pribloškiantį dalyką. Pasak jo, toji siaurutė sąmonės juostelė yra savęs išreiškimo centras, į kurį žmogus pateko lyg į spąstus. Žaisdami saviraiška, vieninteliu mums paliktu suvokimo būdu, grobuonys provokuoja sąmonės suaktyvėjimus, o tada suryja ją, negailėstingai ir plėšrūniškai. Jie pakiša mums beprasmiškas problemas, verčiančias sąmonę blaškytis, veikti, ir skatina gyventi taip, kad nuolat galėtų misti mūsų kvailų rūpesčių energetinėmis iškrovomis.
Matyt, don Chuano žodžiuose buvo tiek alinančios jėgos, kad mane ėmė pykinti. Praslinko kelios minutės, kol aš, šiek tiek atsigavęs, paklausiau.
Bet kodėl senosios Meksikos ir visi šių dienų magai, galintys matyti grobuonis, su jais nekovoja?
Nei tu, nei aš nieko negalime jiems padaryti, - atsakė don Chuanas sunkiu, liūdnu balsu. - Mes galime tik lavinti save, kad taptume jiems neprieinami. Bet kaip tu priversi žmones laikytis tokių griežtų reikalavimų? Jie pasišaipys iš tavęs, o piktesni ir aptalžys. Ir ne vien dėl to, kad nepatikės. Kiekvienos žmogiškos būtybės gelmėse glūdi paveldėta iš protėvių nuojauta apie grobuonių egzistavimą.
Mano analitinis protas tįsčiojo tarsi žąsiukas anr gumos. Jis palikdavo mane ir vėl sugrįždavo, vėl dingdavo ir vėl atsirasdavo. Tai, ką teigė don Chuanas, atrodė taip absurdiška, taip neįtikėtina. Tuo pat metu tai buvo protinga ir paprasta. Ši versija pagrindė visus man žinomus žmonių prieštaravimus. Bet argi galima tokius dalykus vertinti rimtai? Don Chuanas stūmė mane į laviną, kuri pasiglemžtų amžiams.
Vėl pajutau sėlinančio pavojaus dvelksmą. Baimė sklido ne iš manęs, bet tarsi prilipo prie kūno iš išorės. Don Chuanas kažką man darė; poveikis vienu metu buvo paslaptingai geras ir siaubingai blogas- tarsi kažkas bandyų atplėšti ploną plėvelę, prilipusią prie manojo kūno. Don Chunas nemirksėdamas ilgai spoksojo į mane, paskui nusuko akis ir prakalbo.
Kai tik abejonės užgrius tave pavojingu svoriu, elkis apdairiai. Išjunk šviesą. Įsistebeilik į tamsą, įsižiūrėk į viską, ką gali matyti.
Jis pakilo norėdamas užgesinti žibintus. Aš sustabdžiau jį:
Ne, ne don Chuanai, negesink. Man baisu.
Apėmė dar niekad nepatirtas jausmas - tamsos baimė. Net mintis apie ją stingdė kraują. Savyje aš tikrai kai ką žinojau, bet nedrįsau prie to prisiliesti, nei ištraukti į paviršių - nė už ką gyvenime!
Tu matei medžių fone šmirinėjančius šešėlius, - pasisukdamas krėsle tarė don Chuanas. - Tai tiesiog puiku. Dabar norėčiau, kad išvystum juos šiame kambaryje. Tu nieko nematai. Regi tik besiblaškančias figūrėles. Tam turi pakankamai energijos.
Baiminausi, kad don Chuanas pakils ir išjunks šviesą, ir jis tai padarė. Po poros sekundžių šūktelėjau kaip išprotėjas. Aš ne tik pastebėjau tų judančių figūrėlių šmėkščiojimą, bet ir išgirdau jų zvimbimą prie ausies. Don Chuanas įjungė šviesą ir susiriesdamas kvatojo.
Koks temperamentingas jaunuolis! - riktelėjo jis. - Visiškas netikintysis, didysis pragmatikas. Susitvarkyk su savo vidinine kova. Kitaip išsipūsi kaip didžiulė rupūžė ir sprogsi.
Don Chuanas smeigė savo ietį vis giliau ir giliau.
Senosios Meksikos magai, - kalbėjo jis, - grobuonį matė. Jie pavadino jį skraiduoliu, kadangi šis šokinėja ore. Vaizdelis ne iš maloniūjų. Tai didžiulis, neperreginmai juodas šešėlis, besiblaškantis ore. Paskui jis nusileidžia ir prisiploja prie žemės. Senieji magai taip ir nesugebėjo suprasti, kada grobuonis pirmą kartą aplankė Žemę. Jie manė, kad žmogus privalo būti visapusiškai išsivystęs, stulbinančiai įžvalgus, atlikti sąmoningumo žygdarbius. Šiandien tai skamba kaip graži legenda. Viskas, regis, prapuolė, ir mes dabar teturime žmogų - rimtuolį.
Norėjau piktintis, apšaukti jį paranojiku, bet mano teisumas visados atskubantis į pagalbą, šį kartą vėlavo. Kažkas taip pat trukdė užduoti sau mėgstamiausią klausimą: „O kas jei visa tai tiesa?“ Šią naktį, kai don Chuanas dėstė tuos klaikius dalykus, širdies kertelėje jaučiau, kad jis teisus; tuo pat metu, lygiai taip pat nuoširdžiai žinojau, jog tai visiškas absurdas.
Ką sakai, don Chuanai? - išlemenau. Sugniaužė gerklę ir aš vos vos kvėpavau.
Sakau, kad tai, su kuo susidūrėme, nėra paprastas plėšrūnas. Jis ypač apsukrus, protingas ir apgalvotai daro mus niekam tikusius. Žmogus, kuriam buvo lemta tapti magiškąją būtybę, daugiau nebėra magiškas. Dabar jis tiesiog mėsos gabalas. Dingo žmogiškieji troškimai, teliko gyvulio norai. Banalaus, rambaus, silpnapročio gyvulio, kuris auginamas tik tam, kad taptų mėsos gabalu.
Don Chuano žodžiai sukėlė keistą kūno reakciją, labai panašią į šleikštulį. Rodės aš tuoj vėl pradėsiu vemti. Tačiau šleikštulys kilo ne iš pilvo, o iš pačios mano esybės, iš kaulų smegenų. Nevalingai susiriečiau. Don Chuanas čiupo mane už pečių ir stipriai papurtė. Mano galva ėmė blaškytis į šalis, tačiau tai iš karto padėjo. Nurimau ir jau galėjau save šiek tiek kontroliuoti.
Šis grobuonis, - tęsė jis, - kuris, žinoma, yra neorganinė būtybė, skirtingai nuo kitų neorganinių darinių, mums visiškai nematomas. Manu, kad vaikystėje mes grobuonį visgi pastebime, bet kadangi jis būna toks baisus, stengiamės apie tai negalvoti. Vaikai, be abejonės, gali sutelkti į jį žvilgsnį, tačiau suaugusieji atkalba juos nuo tokio užsiėmimo.
Žmonės turi ginklą, - discipliną, - kalbėjo don Chuanas. - disciplina yra vienintelė grobuonio atbaidymo priemonė. Nereikia manyti, kad kalbu apie griežtą dienotvarkę. Anaiptol nenoriu pasakyti jog reikia kelti kas rytą pusę šešių ir iki pamėlynavimo apsipylinėti šaltu vandeniu . Magams disciplina - tai sugebėjimas ramiai sutikti netikėtus nemalonumus. Jiems disciplina - menas susidurti su begalybę nedrebant iš baimės, ir ne todėl, kad yra stiprūs bei ištvermingi, o todėl, kad jaučiasi perpildyti pagarbos šiai jėgai.
Kodėl magų disciplina gali atgrasinti grobuonį? - paklausiau.
Magai tvirtina, kad disciplina švytinčią sąmonės aurą padaro skraiduoliui neskanią, - atsakė don Chuanas, tyrinėdamas mano išraišką ir tarsi ieškodamas menkiausios abejonės ženklų. - Susidūrę su tokiu pasipriešinimu grobuonys sutrinka. Manau, jog jie nesugeba perprasti, kaip švytinti sąmonė gali būti nevalgoma. Priblokšti jie neturi kitos išeities, tik atsisakyti savo nedorų kėslų.
Jei grobuonis nors trumpą laiką negraužia mūsų švytinčios sąmonės auros, ši pradeda didėti. Kalbant ypač paprastai, magai savais metodais atbaido grobuonis tam tikram laikui, per kurį švytinti sąmonė ugtelėja virš kojų pirštų galiukų. Senieji Meksikos magai sakydavo, kad ji panėšėja į medį. Negenima išauga iki natūralaus dydžio ir apimties. Sąmonei praaugus kojų pirštų lygį, visi pažinimo sunkumai tampa lengvai įveikiami.
Didysis senovės magų triukas - apkrauti skraiduolių protą disciplina, - pasakojo toliau don Chuanas. - Jie ištyrinėjo, kad svetimkūnį apsunkinus vidine tyla, jis išnyksta, o tada kaip tik geriausia įsitikinti, jog tave valdė svetimas protas. Žinoma, svetimkūnis grižta, bet, patikėk, jau ne toks stiprus; prasideda įtemptas kasdieninis skraiduoliu proto marinimo darbas. Ir vieną sykį jis išnyksta visiems laikams. Ach, tai iš tiesų sunki diena. Nuo šiol gali pasikliauti tik savo paties išmone, kurios galima sakyti, nebeliko. Niekas nepatars, kaip elgtis. Svetimo proto, kuris įsiūlydavo įprastas ir mielas kvailystes, daugiau nebėra.
Mano mokytojas, nagvalis Chuljanas, įspėdavo savo mokinius, kad tai bus sunkiausia magų diena gyvenime. Patyrimų visuma išnyko, tikrasis protas po ilgų svetimkūnio viešpatavimo metų tapo baikštus, nepatikimas, silpnas. Mano įsitikinimu, tikroji magų kova prasideda būtent šią akimirką. Visa kita buvo pasirengimas.
Mane vėl apėmė nerimas. Norėjosi sužinoti iš don Chuano kuo daugiau, bet vidinis balsas maldavo liautis. Šmėkštelėjo mintis apie sunkias pasekmes ir bausmę. Jaučiausi kaip supykdęs Dievą, kuris užsirūstino už kišimąsi į tai, kas priklauso tik jam. Reikėjo milžiniškų pastangų, kad leisčiau nugalėti smalsumui.
Ką... ką... ką reiškia, - išgirdau savo balsą, - apsunkinti skraiduolio protą?
Svetimą protą sutramdo disciplina, - atsakė don Chuanas. - Tokiu būdu per discipliną magai silpnina svetimkūnį.
Jo teiginiai mane glumino. Don Chuanas buvo neabejotinai psichiškai nesveikas, o jo kalbos tokios bauginančios, jog stingdė visą mano savastį. Vis dėlto greitai atgavau sugebėjimą atmesti visus jo teiginius. Po trumpo panikos priepuolio pradėjau taip smagiai kvatoti , tarsi don Chuanas būtų papasakojęs liksmiausią anekdotą. Netgi šūktelėjau:
Don Chuanai, don Chuanai, tu nepataisomas!
Atrodė, šis supranta visu mano išgyvenimus. Vaizduodamas didžiausią neviltį jis pakraipė galvą, užvertė akis į dangų ir tarė:
Aš toks nepataisomas, kad ketinu suduoti skraiduolio protui, tūnančiam tavyje dar vieną smūgį. Noriu atskleisti tau neįtikėtiną magijos paslaptį. Papasakosiu apie atradimą, kurį patikrinti ir kuriuo įtikėti magai sugaišo tūkstanmečius.
Don Chuanas valiūkiškai nužvelgė mane ir tęsė:
Skraiduolio protas išnyksta amžiams, jei magui pavyksta suvaldyti vibruojančią jėgą, sutelkiančią ir išlaikančią energijos laukus kartu. Jeigu jis pakankamai ilgai suturi šią jėgą, skraiduolio protas žlunga. Ir tai yra būtent tas dalykas, kurį tu padarysi: suvaldysi energiją, jungiančią tave į visumą.
Mano reakcija buvo visiškai netikėta. Kažkas manyje krustelėjo tarsi po smūgio. Pasinėriau į nepamatuoto nerimo būseną, kurią kaipmat susiejau su religiniu auklėjimu.
Don Chuanas atidžiai apžiūrinėjo mane.
Bijaisi Dievo rūstybės, ar ne? - ištarė jis. - Nusiramink, juk tai ne tavo baimė. Tai skraiduolio išgąstis, kadangi jis žino , jog tu pasielgsi taip, kaip tau sakau.
Tie žodžiai manęs nė kiek nenuramino. Jaučiausi vis blogiau. Traukuliai tampė mano kūną, o aš nežinojau, kaip juos numalšinti.
Nesijaudink, - ramiai kalbėjo don Chuanas. - Gerai žinau, kad tokie priepuoliai labai greitai praeina. Skraiduolio protas nėra toks stiprus.
Po akimirkos viskas baigėsi, kaip ir žadėjo don Chuanas. Pasakyti, jog suglumau, vadinasi nieko nepasakyti. Pirmą kartą gyvenime, būdamas vienas šalia don Chuano, nepajėgiau suvokti, kur link mane neša. Norėjosi atsistoti ir pasivaiksčioti, tačiau mirtinai bijojau. Buvau kupinas ir blaivių svarstymų ir vaikiško išgąsčio. Nubertas šalto prakaito ėmiau giliai kvėpuoti. Iš kažkur atsirado grėsmingas reginys; kad ir kur tik pažvelgdavau, visur šokinėjo juodi, virpantys šešėliai.
Užsimerkiau ir padėjau galvą ant krėslo atramos.
Nebežinau, kaip elgtis, don Chuanai, - ištariau. - Šį vakarą tu mane visai supainiojai.
Tave plėšo vidinė kova, - atsiliepė don Chuanas. - Širdies gilumoje žinai, kad nepajėgsi paneigti to fakto, jog tavo svarbiausioji dalis - švytinti sąmonės aura - gali būti nesuvokiamas maisto šaltinis tokioms pat nesuvokiamoms esybėms. O kita tavo pusė iš viso galios priešinasi tokiems teiginiams.
Magai nuo kitų žmonių skiriasi tuo, - tęsė don Chuanas, - kad neketina gerbti susitarimų, kuriuos kažkas sudarė jiems už nugarų. Niekas manęs neklausė, ar sutinku būti ėdamas kitokio sąmoningumo esybių. Tėvai tiesiog įstūmė mane į šį pasaulį, kad kaip ir jie, tapčiau maistu - štai ir visa istorija.
Don Chuanas atsistojo, pasirąžė ir tarė:
Sėdim čia jau kelias valandas. Laikas eiti į vidų. Aš ruošiuosi užkąsti. Tu valgysi su manimi?
Atsisakiau. Pilve vis dar jaučiau netvarką.
Regis, tau geriau atsigulti, - pasiūlė don Chuanas. - Mano ataka tave išsekino.
Daugiau įkalbinėti nereikėjo. Griuvau į lovą ir užmigau kaip užmuštas.
Grįžus namo bėgant laikui skraiduolių idėja nepaliko manęs ramybėje. Galop jau neabejojau, kad Don Chuanas buvo absoliučiai teisus. Kaip įmanydamas stengiausi paneigti jo logiką, bet veltui. Kuo daugiau apie tai galvojau, kuo dažniau apie tai kalbėjau, kuo akyliau stebėjau save ir aplinkinius, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad kažkieno skatinami mes negalime atlikti nė vieno veiksmo, negalime bendrauti, negalime mąstyti taip, kad savasis „aš“ netaptų visko ašimi. Mane, kaip ir visus kitus, su kuriais teko bendrauti arba kuriuos pažinojau, domino vien tik tai. Tokį visuotinį vienodumą galėjo paaiškinti tik don Chuano teiginiai apie grobuonį.
Lyg apsėstas įnikau tyrinėti mitus ir legendas, Šis užsiėmimas pagimdė manyje keistą, dar nepažistamą savybę kiekvienoje perskaitytoje knygoje įžvelgti mitų ir legendų interpretaciją. Visuose kūriniuose galėjai pajusti vienodos struktūros protą. Knygų stiliai skyrėsi, bet visada, netgi rašant tokia abstrakčia tema, kaip mitai ir legendos, už žodžoų slėpėsi autoriaus mėginimas įterpti šį tą ir apie save. To negalėjai paaiškinti vien temų artumu, ne, taip buvo pataikaujama sau. Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio.
Tokią permainą tikriausiai sukėlė don Chuano įtaka. Neišvengiamai kildavo klausimas: arba jis tiesiog privertė į viską pažvelgti kitomis akimis, arba mūsų poelgius iš tiesų nulemia svetimas protas. Norom nenorom vėl pradėjau abejoti don Chuano versija ir karštligiškai blaškytis tarp tikėjimo ir neigimo. Kažkas manyje žinojo, jog tai, ką pasakojo don Chuanas, yra energetinis faktas; ne mažiau svarbi mano esybės dalis tvirtino, kad visa tai nesąmonė. Tokia vidinė kova manyje sukėlė keistą nuojautą: atrodė, jog artinasi neišvengiama nelaimė.
Atlikau didžiulės apimties antropologinius tyrinėjimus bandydamas kitose kultūruose aptikti bent užuominą apie skraiduolį, bet nieko panašaus neradau. Šia tema galėjau pasikalbėti tik su don Chuanu. Tad kai mes vėl susitikome, be jokių įžangų prašnekau apie tai:
Bandžiau būti šiuo klausimu visiškai nešališkas, tačiau man nepavyko. Kai kada aš visiškai sutinku su tavąją grobuonies versija.
Pakalbėkime apie tuos judrius šešėlius, kuriuos tau teko matyti, - šypsodamasis ištarė don Chuanas.
Pasakiau, jog šie besiblaškantys šešėliai galutinai pribaigs mano racionalųjį gyvenimą. Mačiau juos visur. Po ano apsilankymo pas don Chuaną negalėjau miegoti tamsoje. Šviesa man netrukdė, bet kai pabandydavau išjungti lempą, viskas aplinkui imdavo šokinėti. Niekada nemačiau kokios nors figūros ar kontūrų - vien besiblaškančius šešėlius.
Skraiduolių protas tavęs dar neapleido, - aiškino don Chuanas. - Bet jis sunkiai sužeistas. Jis iš paskutiniųjų bando atstatyti su tavimi ankstensį ryšį, bet tavyje kažkas jau skilo. Skraiduolis tai žino. Jis stengsis nugalėti išvargindamas ir gali priversti tave liautis kovojus žaisdamas priešprieša tarp to, ką sakau aš, ir tarp to, ką kalba jis.
Suprask, skraiduolio protas neturi varžovų - tęsė don Chuanas. - Kai jis ką nors pasiūlo, tai pats sau ir pritaria, taip versdamas tave galvoti, kad nuveikei kažką vertingą. Skraiduolio protas sako, kad tai, ką šneka Chuanas Matusas, yra absoliuti nesąmonė, paskui tas pats protas pritaria savo paties teiginiui: „Taip, žinoma, nesąmonė“. Šiuos žodžius jau ištaria tavo lūpos. Štai kaip jie mus įveikia. Skraiduoliai yra esminė visatos dalis ir juos reikia atitinkamai vertinti - kaip bauginančią, siaubingą jėgą. Jie yra priemonė, kuria visata mus tikrina.
Mes - energetiniai zondai, sukurti visatos, - kalbėjo don Chuanas tarsi užmiršęs, jog esu šalia, - kadangi turime sąmonę, žinančią, kad esame priemonė, su kurios pagalba visata suvokia pati save. Skraiduoliai yra nepermaldaujami priešininkai. Juos reikia tik taip ir vertinti. Jei mums pasiseks tai suvokti, begalybė leis žengti toliau.
- Šiandien mes panagrinėsime svarbiausią magijos dalyką. Pradėsime nuo pokalbio apie energetinį kūną.
Anot don Chuano energetinis kūnas yra energetinių laukų sankaupa, veidrodinis jų, sudarančių fizinį kūną ir matomą kaip energijos sruvenimą visatoje, atspindys. Energetinis kūnas mažesnis, tankesnis ir kompaktiškesnis nei švytinti fizinio kūno sfera.
Don Chuanas aiškino, kad kūnas ir energetinis kūnas - tai dvi energijos laukų sankaupos, kurias suspaudė į vieną visumą keista jungianti jėga. Jis ypač pabrėždavo, kad senosios Meksikos magai manė, jog toji jėga yra pati paslaptingiausia visatoje, visatos grynoji esmė, viso ko bendroji suma.
Jis tvirtino, kad fizinis kūnas ir energetinis kūnas yra vieninteliai subalansuoti energijos dariniai mūsų, žmogiškųjų būtybių karalystėje. Don Chuanas nepripažino jokios kitos panašios poros. Ryšį tarp kūno ir proto, tarp kūno ir dvasios jis vadino tik sugalvotais dalykais, neturinčiais jokio energetinio pagrindo.
Don Chuanas kalbėjo, kad padedant disciplinai energetinį kūną galima priartinti prie fizinio. Paprastai atstumas tarp jų yra milžiniškas. Kadangi energetinis kūnas egzistuoja kažkokioje kiekvienam individui skirtingoje erdvėje, bet kuris iš mūsų laikydamasis disciplinos gali paversti jį tikslia fizino pavidalo kopija, tai yra trijų matavimų kietuoju kūnu. Štai iš kur magų sumanymas apie kitą arba antrininką. Be to, ta pati disciplina gali paversti mūsų trijų matavimų kietus kūnus tikslia savo energetinio kūno kopija, kitaip tariant, eteriniu energijos užtaisu, nematomu paprastai akiai kaip bet kuri kita energija.
Išklausęs tokias don Chuano kalbas paklausiau, ar šios galimybės nėra pasakos. Jis atkirto, kad magai niekada pasakų nesekė; jie visados buvo praktiški žmonės ir tai, ką kalbėjo, buvo visiškai tikra bei žemiška. Anot don Chuano, magų atliekamus dalykus sunku suvokti dėl skirtingų pažinimų sistemų.
Taigi kai mudu sėdėjome jo namo kiemelyje, jis pareiškė, kad energetinis kūnas turi lemiamą reikšmę viskam, kas vyksta mano gyvenime. Jis matė, kad mano energetinis kūnas ne tolsta, kaip įprasta, bet didžiuliu greičiu artėje prie manę. Don Chuanas pavadino savo teiginį energetiniu faktu.
Ką reiškia, kad jis artinasi prie manęs? - paklausiau.
Ogi tai, kad kažkas ketina smarkiai tau vožtelėti, - šypsodamasis atšovė don Chuanas. - Milžiniškos galios valia ims valdyti tavo gyvenimą, bet tai bus ne tavo, o energetinio kūno valia.
Vadinasi, mane valdys kažkokia išorinė jėga?
Ir dabar tave valdo daugybę išorinių jėgų, - ėmė aiškinti don Chuanas. - Aš kalbu apie valią, kuriai apsakyti mūsų kalboje trūksta žodžių. Ji tavo paties, bet tuo pat metu ir netavo. Jos neįmanoma klasifikuoti, tačiau tikrai galima patirti jos poveikį. Svarbiausia ją irgi įmanoma valdyti. Ir tai yra naudinga, bet vėl ne tau, o tavo energetiniam kūnui. Žinoma, enregetinis kūnas - tai tu; taip kalbėdami esame panašūs į šunį, gaudantį savo uodegą. Kalbos sistema čia netinka. Šitie dalykai yra anapus jos.
Staiga sutemo, ir lapija, kuri ką tik švytėjo žalia spalva, tapo tiršta ir juoda. Don Chuanas pasiūlė žvelgti į medžių tamsumą, bet ne fokusuotu žvilgsniu, o akies kampučiu; tokiu būdu priešais save galima išvysti judantį šešėlį.
Dabar tinkamas paros metas padaryti tai, ką siūlau, - kalbėjo jis. - Tereikia akimirka suturėti dėmesį ir lakstantis šešėlis tau pasirodys.
Lapijos fone aš ištikrųjų pastebėjau kažkokį tamsos žaismą, nors ten, regėjos, buvo ne vienas, o daug šešėlių, judančių ir iš kairės į dešinę, ir iš dešinės į kairę, ir vertikaliai. Jų visuma panėšėjo į storą juodą žuvį, didžiulę žuvį, gal į milžinišką kardžuvę, sklandančia ore. Man pasidarė baisu. Tapo visai tamsu, lapijos nesimatė, bet aš vis dar regėjau juodus, nerimstančius šešėlius.
Kas tai, don Chuanai? - paklausiau. - Visur pilna tamsių, greitų šešėlių.
Tai visatos šėlsmas, - atsakė jis. - Neišmatuojamas, neįrėminamas, anapus sintaksės. Senosios Meksikos magai pirmieji išvydo šiuos judančius šešėlius; jų buvo pilna visur. Regėjo taip, kaip tu regi dabar, ir matė kaip energiją, sruvenančią visatoje. Ir magai atskleidė nepaprastą paslaptį
Don Chuanas nutilo ir pažvelgė į mane. Jis visados padarydavo pauzę tinkamiausiu metu - kai drebėdavau iš nekantrumo.
Kokią paslaptį, don Chuanai? - nedelsdamas pasiteiravau.
Jie atskleidė, kad mes turime amžinąjį gyvenimo bendrakeleivį, - aiškiai tardamas žodžius prakalbo don Chuanas. - Tai grobuonis, atklydęs iš visatos gelmių ir valdantis mūsų gyvenimus. Žmonės yra jo belaisviai. Šis grobuonis - mūsų valdovas ir šeimininkas. Jis padarė mus paklusnius ir bejėgius. Jei bandome maištauti, nuslopina mūsų maištą. Jei mėginame veikti savarankiškai - neleidžia.
Aklina tamsa, atrodė, susiurbė visas mano emocijas. Dienos šviesoje gal būčiau nusikvatojęs, dabar, nakties tamsoje, jaučiausi visiškai nuslopintas.
Aplink juoda naktis, juoda kaip derva, - ištarė don Chuanas, - bet tik žvilgtelėk akies krašteliu ir visur išvysi nerimstančius šešėlius.
Jis buvo teisus. Nuo šešėlių šokio man svaigo galva. Don Chuanas įjungė žibintą ir jie išnyko.
Tu priartėjai, vien savo paties pastangomis, prie dalyko, kurį senosios Meksikos šamanai vadino viršūnių viršūne, - tęsė don Chuanas. - Ne sykį visokiais netiesioginiais būdais bandžiau įrodyti tau, kad kažkas mus laiko nelaisvėje. Taip, mes tikri kaliniai! Senovės magams tai buvo energetinis faktas.
Don Chuanai, kodėl šis grobuonis, anot tavęs užėmė valdžią? - paklausiau. - Turėtų būti logiškas paaiškinimas.
Yra paaiškinimas, - atsakė Don Chuanas. - Ir pats paprasčiausias pasaulyje - jie užvaldė mus, kadangi esame jų maistas; jie sunkia mus, nes esame jų gyvybingumo šaltinis. Kaip mes auginame viščiukus vištidėje, taip grobuonis augina žmones fermose, humaneros. Taigi jie visados turi maisto.
Pajutau, kad mano galva smarkiai kratosi į šalis. Kūnas išreiškė tai, ko nesugebėjau pasakyti žodžiais - nepasitenkinimą ir nerimą. Nevalingai drebėjau nuo galvos iki kojų.
Ne, ne, ne - galop išgirdau savo balsą. - Don Chuanai, tai nesąmonė. Kokius siaubingus dalykus tu kalbi! Tai negali būti nei magų, nei paprastų žmonių tiesa - niekieno.
Kodėl? - šaltai atkirto don Chuanas. - Kodėl negali? Ar todėl, kad tai tave siutina?
Taip, tai mane siutina! - sušukau. - Tokie teiginiai baisūs.
Ką gi, - tęsė don Chuanas, - dar ne viską išgirdai. Luktelėk, pamatysim, kaip tu jausies. Ketinu tave visiškai sudoroti. Sutriuškinsiu tavąjį protą siaubingu smūgi, o tu negalėsi pasprukti, kadangi esi pagautas. Ne todėl, kad aš laikau tave nelaisvėje, ne, kažkas tavyje neleidžia pabėgti, nors kita tavo dalis nori draskytis iš įsiūčio. Taigi valdykis.
Jaučiau, kad ištikrųjų trokštu pykti ir vaidytis. Don Chuanas, kaip visados, neklydo - nė už ką neišvažiuočiau iš jo namų. Vis dėlto klausydamasis tokių jo išvedžiojimų nejaučiau jokio malonumo.
Noriu kreiptis į tavo analitinį protą, - kalbėjo jis. - Pamąstyk ir atsakyk, kaip galėtum paaiškinti prieštaravimą tarp inžinieriaus intelekto ir jo bukų įsitikinimų ar kvailo, nenuspėjamo elgesio. Magų manymu, tokią nuostatų sistemą, gėrio ir blogio sąvokas, socialinias normas mums įpiršo tie grobuonys. Tai jie apkrėtė mus vilčių, troškimų, svajonių bacilomis. Būtent grobuonys padarė mus pernelyg pasitikinčius, nuobodžius ir egocentriškus.
Bet kaip jie tai padarė, don Chuanai, kaip, kaip, kaip? - šaukiau vis labiau pykdamas. - Gal mums miegant pažnibždėjo ausin?
Žinoma, ne. Kokios nesąmonės! - nusijuokė don Chuanas. - Jie veikia kur kas efektyviau ir organizuočiau. Jų tikslas - paklusnūs, silpni, romūs žmonės, ir šito grobuonys siekia stulbinančiu būdu, stulbinančiu, žinoma, žvelgiant kovojančio stratego akimis. Žiauriu būdu, jei žiūrėsime akimis tų, kuriems jis skirtas. Tie grobuonys davė mums savo protą! Ar girdi mane? Jie davė savo protą, kuris tapo mūsų protu. Grobuonies protas įmantrus, prieštaringas, niūrus, perpildytas baimės, jog bet kurią minutę gali būti demaskuotas.
Žinau, kad tu niekada nebadavai, - kalbėjo toliau don Chuanas, - bet nerimauji dėl duonos kasdieninės. Tai tas pats grobuonies nerimas, baimė būti bet kada nugalėtam, baimė prarasti maisto šaltinį. Per protą, kuris, kaip sakiau, yra jų protas, grobuonys įskiepijo žmogaus gyvenimui tai, kas jiems, grobuonims, patogu. Taip jie užsitikrina pakankama saugumo jausmą, kuris slopina baimę būti užkluptiems ir likti be maisto.
Don Chuanai, neteigiu, kad negaliu viso to priimti už gryną pinigą, - pasakiau, - bet visa tai taip šlykštu, jog man darosi tiesiog bloga. Tai verčia mane priešintis. Beje, jei jie mus valgo, tai kaip?
Don Chuanas plačiai nusišypsojo. Jis buvo labai patenkintas. Paskui ėmė aiškinti, kad magai mato žmogiškąją būtybę kaip keistą, švytintį energijos kiaušinį, kurį visą dengia žėrintis apvalkalas, tarsi plėvelė glaudžiai apgaubianti energijos kokoną. Anot don Chuano, grobuonys ryja būtent šią švytinčią sąmonės aurą. Kai žmogus sulaukia garbingų metų, iš švytinčios sąmonės lieka tik siauras karčiukų sluoksnelis - nuo žemės iki kojų pirštų galiukų. Šis sluoksnelis leidžia žmogui egzistuoti, bet tik egzistuoti.
Kaip per sapną klausiausi don Chuano Matuso aiškinimo, kad jis manąs, jog žmonės yra vienintelė gyvosios gamtos rūšis, turinti švytinčią sąmonės aurą. Ir tas sluoksnis tampa lengvu grobiu kitokio pasaulio sąmonei, niūriai grobuonio sąmonei.
Tada don Chuanas pasakė labiausiai pribloškiantį dalyką. Pasak jo, toji siaurutė sąmonės juostelė yra savęs išreiškimo centras, į kurį žmogus pateko lyg į spąstus. Žaisdami saviraiška, vieninteliu mums paliktu suvokimo būdu, grobuonys provokuoja sąmonės suaktyvėjimus, o tada suryja ją, negailėstingai ir plėšrūniškai. Jie pakiša mums beprasmiškas problemas, verčiančias sąmonę blaškytis, veikti, ir skatina gyventi taip, kad nuolat galėtų misti mūsų kvailų rūpesčių energetinėmis iškrovomis.
Matyt, don Chuano žodžiuose buvo tiek alinančios jėgos, kad mane ėmė pykinti. Praslinko kelios minutės, kol aš, šiek tiek atsigavęs, paklausiau.
Bet kodėl senosios Meksikos ir visi šių dienų magai, galintys matyti grobuonis, su jais nekovoja?
Nei tu, nei aš nieko negalime jiems padaryti, - atsakė don Chuanas sunkiu, liūdnu balsu. - Mes galime tik lavinti save, kad taptume jiems neprieinami. Bet kaip tu priversi žmones laikytis tokių griežtų reikalavimų? Jie pasišaipys iš tavęs, o piktesni ir aptalžys. Ir ne vien dėl to, kad nepatikės. Kiekvienos žmogiškos būtybės gelmėse glūdi paveldėta iš protėvių nuojauta apie grobuonių egzistavimą.
Mano analitinis protas tįsčiojo tarsi žąsiukas anr gumos. Jis palikdavo mane ir vėl sugrįždavo, vėl dingdavo ir vėl atsirasdavo. Tai, ką teigė don Chuanas, atrodė taip absurdiška, taip neįtikėtina. Tuo pat metu tai buvo protinga ir paprasta. Ši versija pagrindė visus man žinomus žmonių prieštaravimus. Bet argi galima tokius dalykus vertinti rimtai? Don Chuanas stūmė mane į laviną, kuri pasiglemžtų amžiams.
Vėl pajutau sėlinančio pavojaus dvelksmą. Baimė sklido ne iš manęs, bet tarsi prilipo prie kūno iš išorės. Don Chuanas kažką man darė; poveikis vienu metu buvo paslaptingai geras ir siaubingai blogas- tarsi kažkas bandyų atplėšti ploną plėvelę, prilipusią prie manojo kūno. Don Chunas nemirksėdamas ilgai spoksojo į mane, paskui nusuko akis ir prakalbo.
Kai tik abejonės užgrius tave pavojingu svoriu, elkis apdairiai. Išjunk šviesą. Įsistebeilik į tamsą, įsižiūrėk į viską, ką gali matyti.
Jis pakilo norėdamas užgesinti žibintus. Aš sustabdžiau jį:
Ne, ne don Chuanai, negesink. Man baisu.
Apėmė dar niekad nepatirtas jausmas - tamsos baimė. Net mintis apie ją stingdė kraują. Savyje aš tikrai kai ką žinojau, bet nedrįsau prie to prisiliesti, nei ištraukti į paviršių - nė už ką gyvenime!
Tu matei medžių fone šmirinėjančius šešėlius, - pasisukdamas krėsle tarė don Chuanas. - Tai tiesiog puiku. Dabar norėčiau, kad išvystum juos šiame kambaryje. Tu nieko nematai. Regi tik besiblaškančias figūrėles. Tam turi pakankamai energijos.
Baiminausi, kad don Chuanas pakils ir išjunks šviesą, ir jis tai padarė. Po poros sekundžių šūktelėjau kaip išprotėjas. Aš ne tik pastebėjau tų judančių figūrėlių šmėkščiojimą, bet ir išgirdau jų zvimbimą prie ausies. Don Chuanas įjungė šviesą ir susiriesdamas kvatojo.
Koks temperamentingas jaunuolis! - riktelėjo jis. - Visiškas netikintysis, didysis pragmatikas. Susitvarkyk su savo vidinine kova. Kitaip išsipūsi kaip didžiulė rupūžė ir sprogsi.
Don Chuanas smeigė savo ietį vis giliau ir giliau.
Senosios Meksikos magai, - kalbėjo jis, - grobuonį matė. Jie pavadino jį skraiduoliu, kadangi šis šokinėja ore. Vaizdelis ne iš maloniūjų. Tai didžiulis, neperreginmai juodas šešėlis, besiblaškantis ore. Paskui jis nusileidžia ir prisiploja prie žemės. Senieji magai taip ir nesugebėjo suprasti, kada grobuonis pirmą kartą aplankė Žemę. Jie manė, kad žmogus privalo būti visapusiškai išsivystęs, stulbinančiai įžvalgus, atlikti sąmoningumo žygdarbius. Šiandien tai skamba kaip graži legenda. Viskas, regis, prapuolė, ir mes dabar teturime žmogų - rimtuolį.
Norėjau piktintis, apšaukti jį paranojiku, bet mano teisumas visados atskubantis į pagalbą, šį kartą vėlavo. Kažkas taip pat trukdė užduoti sau mėgstamiausią klausimą: „O kas jei visa tai tiesa?“ Šią naktį, kai don Chuanas dėstė tuos klaikius dalykus, širdies kertelėje jaučiau, kad jis teisus; tuo pat metu, lygiai taip pat nuoširdžiai žinojau, jog tai visiškas absurdas.
Ką sakai, don Chuanai? - išlemenau. Sugniaužė gerklę ir aš vos vos kvėpavau.
Sakau, kad tai, su kuo susidūrėme, nėra paprastas plėšrūnas. Jis ypač apsukrus, protingas ir apgalvotai daro mus niekam tikusius. Žmogus, kuriam buvo lemta tapti magiškąją būtybę, daugiau nebėra magiškas. Dabar jis tiesiog mėsos gabalas. Dingo žmogiškieji troškimai, teliko gyvulio norai. Banalaus, rambaus, silpnapročio gyvulio, kuris auginamas tik tam, kad taptų mėsos gabalu.
Don Chuano žodžiai sukėlė keistą kūno reakciją, labai panašią į šleikštulį. Rodės aš tuoj vėl pradėsiu vemti. Tačiau šleikštulys kilo ne iš pilvo, o iš pačios mano esybės, iš kaulų smegenų. Nevalingai susiriečiau. Don Chuanas čiupo mane už pečių ir stipriai papurtė. Mano galva ėmė blaškytis į šalis, tačiau tai iš karto padėjo. Nurimau ir jau galėjau save šiek tiek kontroliuoti.
Šis grobuonis, - tęsė jis, - kuris, žinoma, yra neorganinė būtybė, skirtingai nuo kitų neorganinių darinių, mums visiškai nematomas. Manu, kad vaikystėje mes grobuonį visgi pastebime, bet kadangi jis būna toks baisus, stengiamės apie tai negalvoti. Vaikai, be abejonės, gali sutelkti į jį žvilgsnį, tačiau suaugusieji atkalba juos nuo tokio užsiėmimo.
Žmonės turi ginklą, - discipliną, - kalbėjo don Chuanas. - disciplina yra vienintelė grobuonio atbaidymo priemonė. Nereikia manyti, kad kalbu apie griežtą dienotvarkę. Anaiptol nenoriu pasakyti jog reikia kelti kas rytą pusę šešių ir iki pamėlynavimo apsipylinėti šaltu vandeniu . Magams disciplina - tai sugebėjimas ramiai sutikti netikėtus nemalonumus. Jiems disciplina - menas susidurti su begalybę nedrebant iš baimės, ir ne todėl, kad yra stiprūs bei ištvermingi, o todėl, kad jaučiasi perpildyti pagarbos šiai jėgai.
Kodėl magų disciplina gali atgrasinti grobuonį? - paklausiau.
Magai tvirtina, kad disciplina švytinčią sąmonės aurą padaro skraiduoliui neskanią, - atsakė don Chuanas, tyrinėdamas mano išraišką ir tarsi ieškodamas menkiausios abejonės ženklų. - Susidūrę su tokiu pasipriešinimu grobuonys sutrinka. Manau, jog jie nesugeba perprasti, kaip švytinti sąmonė gali būti nevalgoma. Priblokšti jie neturi kitos išeities, tik atsisakyti savo nedorų kėslų.
Jei grobuonis nors trumpą laiką negraužia mūsų švytinčios sąmonės auros, ši pradeda didėti. Kalbant ypač paprastai, magai savais metodais atbaido grobuonis tam tikram laikui, per kurį švytinti sąmonė ugtelėja virš kojų pirštų galiukų. Senieji Meksikos magai sakydavo, kad ji panėšėja į medį. Negenima išauga iki natūralaus dydžio ir apimties. Sąmonei praaugus kojų pirštų lygį, visi pažinimo sunkumai tampa lengvai įveikiami.
Didysis senovės magų triukas - apkrauti skraiduolių protą disciplina, - pasakojo toliau don Chuanas. - Jie ištyrinėjo, kad svetimkūnį apsunkinus vidine tyla, jis išnyksta, o tada kaip tik geriausia įsitikinti, jog tave valdė svetimas protas. Žinoma, svetimkūnis grižta, bet, patikėk, jau ne toks stiprus; prasideda įtemptas kasdieninis skraiduoliu proto marinimo darbas. Ir vieną sykį jis išnyksta visiems laikams. Ach, tai iš tiesų sunki diena. Nuo šiol gali pasikliauti tik savo paties išmone, kurios galima sakyti, nebeliko. Niekas nepatars, kaip elgtis. Svetimo proto, kuris įsiūlydavo įprastas ir mielas kvailystes, daugiau nebėra.
Mano mokytojas, nagvalis Chuljanas, įspėdavo savo mokinius, kad tai bus sunkiausia magų diena gyvenime. Patyrimų visuma išnyko, tikrasis protas po ilgų svetimkūnio viešpatavimo metų tapo baikštus, nepatikimas, silpnas. Mano įsitikinimu, tikroji magų kova prasideda būtent šią akimirką. Visa kita buvo pasirengimas.
Mane vėl apėmė nerimas. Norėjosi sužinoti iš don Chuano kuo daugiau, bet vidinis balsas maldavo liautis. Šmėkštelėjo mintis apie sunkias pasekmes ir bausmę. Jaučiausi kaip supykdęs Dievą, kuris užsirūstino už kišimąsi į tai, kas priklauso tik jam. Reikėjo milžiniškų pastangų, kad leisčiau nugalėti smalsumui.
Ką... ką... ką reiškia, - išgirdau savo balsą, - apsunkinti skraiduolio protą?
Svetimą protą sutramdo disciplina, - atsakė don Chuanas. - Tokiu būdu per discipliną magai silpnina svetimkūnį.
Jo teiginiai mane glumino. Don Chuanas buvo neabejotinai psichiškai nesveikas, o jo kalbos tokios bauginančios, jog stingdė visą mano savastį. Vis dėlto greitai atgavau sugebėjimą atmesti visus jo teiginius. Po trumpo panikos priepuolio pradėjau taip smagiai kvatoti , tarsi don Chuanas būtų papasakojęs liksmiausią anekdotą. Netgi šūktelėjau:
Don Chuanai, don Chuanai, tu nepataisomas!
Atrodė, šis supranta visu mano išgyvenimus. Vaizduodamas didžiausią neviltį jis pakraipė galvą, užvertė akis į dangų ir tarė:
Aš toks nepataisomas, kad ketinu suduoti skraiduolio protui, tūnančiam tavyje dar vieną smūgį. Noriu atskleisti tau neįtikėtiną magijos paslaptį. Papasakosiu apie atradimą, kurį patikrinti ir kuriuo įtikėti magai sugaišo tūkstanmečius.
Don Chuanas valiūkiškai nužvelgė mane ir tęsė:
Skraiduolio protas išnyksta amžiams, jei magui pavyksta suvaldyti vibruojančią jėgą, sutelkiančią ir išlaikančią energijos laukus kartu. Jeigu jis pakankamai ilgai suturi šią jėgą, skraiduolio protas žlunga. Ir tai yra būtent tas dalykas, kurį tu padarysi: suvaldysi energiją, jungiančią tave į visumą.
Mano reakcija buvo visiškai netikėta. Kažkas manyje krustelėjo tarsi po smūgio. Pasinėriau į nepamatuoto nerimo būseną, kurią kaipmat susiejau su religiniu auklėjimu.
Don Chuanas atidžiai apžiūrinėjo mane.
Bijaisi Dievo rūstybės, ar ne? - ištarė jis. - Nusiramink, juk tai ne tavo baimė. Tai skraiduolio išgąstis, kadangi jis žino , jog tu pasielgsi taip, kaip tau sakau.
Tie žodžiai manęs nė kiek nenuramino. Jaučiausi vis blogiau. Traukuliai tampė mano kūną, o aš nežinojau, kaip juos numalšinti.
Nesijaudink, - ramiai kalbėjo don Chuanas. - Gerai žinau, kad tokie priepuoliai labai greitai praeina. Skraiduolio protas nėra toks stiprus.
Po akimirkos viskas baigėsi, kaip ir žadėjo don Chuanas. Pasakyti, jog suglumau, vadinasi nieko nepasakyti. Pirmą kartą gyvenime, būdamas vienas šalia don Chuano, nepajėgiau suvokti, kur link mane neša. Norėjosi atsistoti ir pasivaiksčioti, tačiau mirtinai bijojau. Buvau kupinas ir blaivių svarstymų ir vaikiško išgąsčio. Nubertas šalto prakaito ėmiau giliai kvėpuoti. Iš kažkur atsirado grėsmingas reginys; kad ir kur tik pažvelgdavau, visur šokinėjo juodi, virpantys šešėliai.
Užsimerkiau ir padėjau galvą ant krėslo atramos.
Nebežinau, kaip elgtis, don Chuanai, - ištariau. - Šį vakarą tu mane visai supainiojai.
Tave plėšo vidinė kova, - atsiliepė don Chuanas. - Širdies gilumoje žinai, kad nepajėgsi paneigti to fakto, jog tavo svarbiausioji dalis - švytinti sąmonės aura - gali būti nesuvokiamas maisto šaltinis tokioms pat nesuvokiamoms esybėms. O kita tavo pusė iš viso galios priešinasi tokiems teiginiams.
Magai nuo kitų žmonių skiriasi tuo, - tęsė don Chuanas, - kad neketina gerbti susitarimų, kuriuos kažkas sudarė jiems už nugarų. Niekas manęs neklausė, ar sutinku būti ėdamas kitokio sąmoningumo esybių. Tėvai tiesiog įstūmė mane į šį pasaulį, kad kaip ir jie, tapčiau maistu - štai ir visa istorija.
Don Chuanas atsistojo, pasirąžė ir tarė:
Sėdim čia jau kelias valandas. Laikas eiti į vidų. Aš ruošiuosi užkąsti. Tu valgysi su manimi?
Atsisakiau. Pilve vis dar jaučiau netvarką.
Regis, tau geriau atsigulti, - pasiūlė don Chuanas. - Mano ataka tave išsekino.
Daugiau įkalbinėti nereikėjo. Griuvau į lovą ir užmigau kaip užmuštas.
Grįžus namo bėgant laikui skraiduolių idėja nepaliko manęs ramybėje. Galop jau neabejojau, kad Don Chuanas buvo absoliučiai teisus. Kaip įmanydamas stengiausi paneigti jo logiką, bet veltui. Kuo daugiau apie tai galvojau, kuo dažniau apie tai kalbėjau, kuo akyliau stebėjau save ir aplinkinius, tuo labiau stiprėjo įsitikinimas, kad kažkieno skatinami mes negalime atlikti nė vieno veiksmo, negalime bendrauti, negalime mąstyti taip, kad savasis „aš“ netaptų visko ašimi. Mane, kaip ir visus kitus, su kuriais teko bendrauti arba kuriuos pažinojau, domino vien tik tai. Tokį visuotinį vienodumą galėjo paaiškinti tik don Chuano teiginiai apie grobuonį.
Lyg apsėstas įnikau tyrinėti mitus ir legendas, Šis užsiėmimas pagimdė manyje keistą, dar nepažistamą savybę kiekvienoje perskaitytoje knygoje įžvelgti mitų ir legendų interpretaciją. Visuose kūriniuose galėjai pajusti vienodos struktūros protą. Knygų stiliai skyrėsi, bet visada, netgi rašant tokia abstrakčia tema, kaip mitai ir legendos, už žodžoų slėpėsi autoriaus mėginimas įterpti šį tą ir apie save. To negalėjai paaiškinti vien temų artumu, ne, taip buvo pataikaujama sau. Anksčiau į tai neatkreipdavau dėmesio.
Tokią permainą tikriausiai sukėlė don Chuano įtaka. Neišvengiamai kildavo klausimas: arba jis tiesiog privertė į viską pažvelgti kitomis akimis, arba mūsų poelgius iš tiesų nulemia svetimas protas. Norom nenorom vėl pradėjau abejoti don Chuano versija ir karštligiškai blaškytis tarp tikėjimo ir neigimo. Kažkas manyje žinojo, jog tai, ką pasakojo don Chuanas, yra energetinis faktas; ne mažiau svarbi mano esybės dalis tvirtino, kad visa tai nesąmonė. Tokia vidinė kova manyje sukėlė keistą nuojautą: atrodė, jog artinasi neišvengiama nelaimė.
Atlikau didžiulės apimties antropologinius tyrinėjimus bandydamas kitose kultūruose aptikti bent užuominą apie skraiduolį, bet nieko panašaus neradau. Šia tema galėjau pasikalbėti tik su don Chuanu. Tad kai mes vėl susitikome, be jokių įžangų prašnekau apie tai:
Bandžiau būti šiuo klausimu visiškai nešališkas, tačiau man nepavyko. Kai kada aš visiškai sutinku su tavąją grobuonies versija.
Pakalbėkime apie tuos judrius šešėlius, kuriuos tau teko matyti, - šypsodamasis ištarė don Chuanas.
Pasakiau, jog šie besiblaškantys šešėliai galutinai pribaigs mano racionalųjį gyvenimą. Mačiau juos visur. Po ano apsilankymo pas don Chuaną negalėjau miegoti tamsoje. Šviesa man netrukdė, bet kai pabandydavau išjungti lempą, viskas aplinkui imdavo šokinėti. Niekada nemačiau kokios nors figūros ar kontūrų - vien besiblaškančius šešėlius.
Skraiduolių protas tavęs dar neapleido, - aiškino don Chuanas. - Bet jis sunkiai sužeistas. Jis iš paskutiniųjų bando atstatyti su tavimi ankstensį ryšį, bet tavyje kažkas jau skilo. Skraiduolis tai žino. Jis stengsis nugalėti išvargindamas ir gali priversti tave liautis kovojus žaisdamas priešprieša tarp to, ką sakau aš, ir tarp to, ką kalba jis.
Suprask, skraiduolio protas neturi varžovų - tęsė don Chuanas. - Kai jis ką nors pasiūlo, tai pats sau ir pritaria, taip versdamas tave galvoti, kad nuveikei kažką vertingą. Skraiduolio protas sako, kad tai, ką šneka Chuanas Matusas, yra absoliuti nesąmonė, paskui tas pats protas pritaria savo paties teiginiui: „Taip, žinoma, nesąmonė“. Šiuos žodžius jau ištaria tavo lūpos. Štai kaip jie mus įveikia. Skraiduoliai yra esminė visatos dalis ir juos reikia atitinkamai vertinti - kaip bauginančią, siaubingą jėgą. Jie yra priemonė, kuria visata mus tikrina.
Mes - energetiniai zondai, sukurti visatos, - kalbėjo don Chuanas tarsi užmiršęs, jog esu šalia, - kadangi turime sąmonę, žinančią, kad esame priemonė, su kurios pagalba visata suvokia pati save. Skraiduoliai yra nepermaldaujami priešininkai. Juos reikia tik taip ir vertinti. Jei mums pasiseks tai suvokti, begalybė leis žengti toliau.