Šviesos erdvė

[IMG alt="Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/1561888af27a9820b4b78543d4bba9068b22399d.jpeg[/IMG]
Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger668×501 58.2 KB



Prašau jūsų įdėmiai klausytis, ką aš jums noriu papasakoti. Aš pasistengsiu mokslišku būdu paaiškinti temą, nepriklausomą nuo visų religiškų sampratų.
Visų pirma mes turime suprasti, kad egzistencija yra trijų lygių: pasaulinio tenkinimosi sritis, atsižadėjimo sritis ir atsidavimo sritis.
Šiuo metu mes esame daugiau ar mažiau mėgavimosi lygyje. Materialus tenkinimasis reiškia išnaudojimą; be išnaudojimo niekas negali jame išsilaikyti. Viskas yra pilna gyvybės: vijokliai, žolė ir medžiai taip pat turi gyvybę, tačiau neišnaudojus ir nežudžius kitas gyvybės formas niekas čia negali išmaitinti savo kūno.
Materialus pasaulis yra išnaudojimo sritis, ir trečiasis Niutono dėsnis sako, jog kiekvienam veiksmui yra toks pat ir priešingas atoveiksmis. Išnaudojant atsiranda skola, ir kad ją sumokėti, tenk nusileisti. Tokiu būdu dėl savo veiksmų ir reakcijų išnaudojimo lygyje daugybė sielų leidžiasi žemyn ir kyla aukštyn, žemyn ir aukštyn. Visuomenė deda didžiausias pastangas, kad išnaudoti kiek tik galima; visur bandoma gyventi kitų sąskaita. Gyvenimas šiame lygyje be išnaudojimo nėra įmanomas, nes tai yra išnaudojimo sritis.
Budistai ir daugelis kitų stengiasi išsinarplioti iš tų išnaudojimo pančių ir surasti gyvenimą be išnaudojimo, veiksmo ir reakcijų. Kad išvengti veiksmo ir reakcijos, jie stengiasi surasti atsižadėjimo padėtį ir prieina prie supratimo apie kažką panašaus į miegą be sapnų, t.y. samadhi arba nirvaną. Neleisdami savo jausmams pulti į žemesnįjį lygį, jie visada laikosi įsivaizduojamos padėties, kažką panašaus į miegą be sapnų.
Teistinė pusė laikosi nuomonės, jog yra kitas pasaulis, atsidavimo pasaulis. Tas atsidavimas yra priešingas išnaudojimui. Materialiame lygyje kiekvienas siekia išnaudoti aplinką, tačiau atsidavimo lygyje kiekvienas trokšta pasitarnauti aplinkai; ir ne tik visumai. Tikrasis to gyvenimo raktas yra pasitarnauti Centrui. Mes gyvename kaip organinė visuma, todėl viskas turi būti skirta Centrui.
Yra vienas centrinis taškas, kurį pažinus viskas savaime bus pažinta, kurį pasiekus viska savaime bus pasiekta. Visų šventųjų raštų esmė yra pasistengti pasiekti tą Centrą. Iš pradžių kai kurie gali pagalvoti, kad tai yra išsišokantis tvirtinimas: „Pažinus Jį, viskas bus pažinta – kas čia per nesąmonė? Tiktai beprotis gali taip kalbėti!“ Kad išsiaiškinti šį dalyką, senoviškuose raštuose yra duodamas palyginimas: jeigu palaistomos medžio šaknys, pamaitinamas visas medis, jeigu pasotinamas pilvas, tada tuo pačiu pamaitinamas ir visas kūnas. Panašiai, jeigu jūs tarnausite Centrui, bus pasitarnauta viskam. Tai yra įmanoma, ir jeigu jūs tai darote, tai reiškia, jog pakilote iki atsidavimo lygio. Pasistenkite patekti į atsidavimo lygį, vengdami išnaudojimo ir atsižadėjimo sričių. Jūsų atma, pati siela, yra šio lygio narys. Tai yra tikrasis pasaulis, kai tuo tarpu materialus pasaulis yra iškreiptas atspindys.
Taip kad atidėkite į šalį savo gyvulio sąmonę, jog esate mėsa ir kraujas. Ne! Jūs nesate sąlygoti mėsos ir kraujo; jūs esate sąmoninga esybė, ir jūs niekada nemirsite. Jūs nesate mirštamo pasaulio narys, kur viską lydi mirtis dėl klaidingo savęs laikymo kažkuo kitu. Tai ateina per prievartą – „tu turi mirti, turi tapti silpnu, turi gimti“ – tačiau visa tai yra tik savęs laikymas šiuo kūnu. Tai yra gyvūno sąmonė, sąmonė, kad tu esi gyvūnas. Tačiau taip nėra. Tu esi sąmonės dalelytė, tu esi dvasia, tu esi siela!
Ne tik kad siela yra nemirtinga, net tik kad egzistuoja Dievas, ne tik kad Jis yra Absoliuti realybė ir Aukščiausia Sąmonė – tačiau mes patys esame šio sąmoningo pasaulio dalelės. Tarsi žiežirbos mūsų sielos turi amžiną ryšį su Aukščiausiuoju. Dievas yra lyginamas su saule, iš kurio išsiskiria nesuskaičiuojama daugybė dalelyčių, kaip kad šviesos dalelytės išsiskiria iš saulės. Šviesos dalelytės niekada negali būti laikomos vienodos saulei. Tarp jų visada bus amžinas skirtumas. Tačiau šviesos dalelytės turi amžiną ryšį su saule ir turi tas pačias savybes kaip ir saulė, tik mažiausiame kiekyje. Tokiu būdu visos sielos yra amžinai sujungtos su Aukščiausiuoju. Sielos ir Aukščiausiasis turi vienodas savybes, tačiau juos skiria amžinas kiekio skirtumas. Šis amžinas skirtumas pagimdo erdvę meilės kupiniems santykiams tarp visų sielų ir Dievo. Tai yra džiaugsmingas egzistencijos lygis, kai viskas juda dieviškoje harmonijoje. Atsiskirkite save nuo tos manijos, nuo to nesusipratimo ir klaidingo savęs laikymo su šiuo materialiu aspektu, kuris yra jūsų pilno iliuzijos gyvenimo rezultatas. Grįžkite į savo kilnią padėtį kaip siela. Kaip tai įmanoma? Pagal savo konstitucinę padėtį jūs esate ribinė galia, dėl to negalite stovėti ant savo kojų. Jūs turite atsiduoti arba materialiam prieglobsčiui su pasauliniu tapatinimu savęs arba aukščiau to, turite turėti prieglobstį aukščiau savo galvos.
Mes būsime patalpinti į tam tikrą aplinką atitinkamai pagal savo karmą, mūsų atliktą veiklą, ir tenai siela priima kūną, tinkantį mūsų karmai. Savo dvasinį gyvenimą turime pradėti nuo ten, kur mes esame dabar; turime pradėti kovą su samskarom (pasauliniais polinkiais), kurie susideda iš mentalinio ir materialaus futliaro ir kuriame mes dabar gyvename.
Niekas kitas išskyrus mus pačius nėra atsakingas už situacijas, į kurias mes patenkame. Kartais gali atrodyti, kad su mumis pasielgta neteisingai, tačiau iš tikrųjų viskas, ką mes patiriame, yra veiklos praeituose gyvenimuose vaisius. Mes ne visada prisimename savo veiklą praeityje, nes turime užmarštingą prigimtį. Kai mes suvokiame, jog visa tai vyksta dėl mūsų pačių veiksmų, mes pasiekiame tikrojo išsilaisvinimo duris.
Štai kodėl esamą situaciją turime atgyventi be nusiskundimo ir priimti ją kaip tikrai reikalingą mūsų pakilimui. Štai tokiu būdu mes turime viską priimti už Viešpaties Malonę. Privalome apsispręsti su šiuo dorybės požiūriu: „Tai tikrai labai būtina man. Viešpats tikrai neapsiriko beapskaičiuodamas. Šis egzaminas yra suteiktas mano paties labui. Susidurti, išsilaikyti ir pereiti šį pasipriešinimą yra galimybė toliau vystytis mano gyvenime. Šis išbandymas yra suteiktas Viešpaties, kad palengvinti vystymąsi mano gyvenime“. Raštai mums pataria visas aplinkybes sutikti tokiu optimistiniu būdu. Tada labai lengvai ir greitai kirsime šias nesusipratimo sienas, šią mają arba iliuziją ir išsilaisvinsime, ir net daugiau – galėsime dalyvauti Dievo sąmonėje, atsidavimo gyvenime.
Tikrasis pasaulis yra tas, kuriame kiekviena dalelytė save skiria visumai, atstovaujančiam Centrui, kaip kad kiekvienas atomas dirba viso kūno labui. Jeigu atomas veiks tiktai sau, tada jis išnaudos iki kraštutinumo, ir tokia vietinė veikla vietiniams interesams yra akivaizdžiai žalinga. Kiekviena kūno dalelė ir kiekvienas atomas turi dirbti visos sistemos labui. Viskas funkcionuos vadovaujant Centrui. Kokia yra Centro padėtis?
Absoliuti Tiesa, Pirmutunė viso ko Priežastis turi turėti dvi kvalifikacijas. Kokias? Ji turi būti Pati ir Sau. Pasistenkite įsidėmėti. „Pati“ reiškia, jog Viešpats yra priežastis Pats savęs – niekas kitas Jo nesukūrė. Jeigu kas kitas Jį sukūrė, tada tas kūrėjas turės didesnę svarbą. Dėl to, kad būti Absoliutu, Jis turi būti amžinai egzistuojantis ir nesukurtas nieko kito. Absoliutas turi turėti šią kvalifikaciją.
Sekanti kvalifikacija yra ta, jog Absoliuti Tiesa yra pati Sau. Jis egzistuoja Savo Paties malonumui, o ne tam, kad patenkinti kitus. Jeigu Jo egzistencijos esmė yra patenkinti kitus, tada Jis bus antraeilis, o tie, kurių malonumui Jis gyvena, turės pirmutinę poziciją.
Dėl to Absoliutas turi turėti tas savybes: Jis yra priežastis Pats Savęs ir Jis egzistuoja tik savo malonumui, kad patenkinti Savo tikslą. Jeigu šiaudas juda, reiškia, kad jis juda tam, kad išpildyti Absoliuto valią. Viskas – kiekvienas įvykis ar kas beatsitiktų – turi būti Jo malonumui. Taip kad visa tėkmė yra Jo žaidimas, tačiau mes vadovaujamės savo atskirais interesais: šeimos interesai ar tautos interesai arba humanitarizmas. Tie nesuskaičiuojami interesai kertasi, ir taip gimsta problemos. Mes turime palikti visus savo taip vadinamus ypatingus interesus, išeiti iš nesusipratimo ir pasistengti pasiekti vieneto, kuris veikia visumos priežasčiai, funkciją. Mes turime prisiminti ir būti ištikimi Centrui (Viešpačiui). Šiuo metu visos mūsų atitinkamos pareigos yra tik asmeniniams interesams, todėl atsisakykime identifikavimo su asmeniniais interesais ir panirkime į organinės visumos interesą.
Mes galime matyti, kai karvedys bent tris dolerius pasiėmę savo naudai, yra baudžiamas, tačiau jeigu jis žudo šalies interesams, jis yra apdovanojamas. Panašiu būdu viskas, kas yra skirta visumos naudai, yra gerai, tačiau jeigu jūs ką nors darysite pats sau ar savo vietiniam draugui, tada būsite nubaustas neigiamos reakcijos pavidalu, kuris vienokiu ar kitokiu būdu ateis pas jus.
Nei išnaudojimas, nei atsižadėjimas neduos nieko naudingo. Išnaudojimas ir atsižadėjimas yra nenormalūs. Džiaugsmingas gyvenimas yra atsidavimo gyvenimas. Organinėje visumoje paprastas suinteresuotumas yra vienas, kuriuo visi save pasiaukoja Centrui, Centrui reiškia visumai. Kai mes valgome maistą ir jis patenka į skrandį, skrandis tą maistą paskirtys kiekvienam kūno kampeliui atitinkamai pagal reikmes. Toks gyvenimo būdas yra teistinis arba Vaišnavizmas. Yra organinė visuma, ir mes esame jos dalelytės. Mes turime savo specialias pareigas ryšium su visuma, ir tai yra tikras atsidavimas. Mes nekemšame maistą per akis, per nosį arba ausį ar kur kitur išskyrus per burną į skrandį. Tik tada jis bus tinkamai išskirstytas ir visas organizmas išliks sveikas. Mes visi esame visatos dalys ir dalelytės, mūsų pareiga yra dirbti tai visumai, ir tai yra atsidavimas, pasiaukojimas ir savęs skyrimas. Kaip galime apie visa tai sužinoti? Mums bus suteikta pagalba iš apreikštų raštų ir iš daugelio šventųjų asmenybių, kurie taip pat atėjo iš to lygio, kad mus sugrąžinti į harmoniją.
Aukščiausios harmonijos religija buvo suteikta Šri Čaitanijos, didžio 15-to amžiaus šventojo, kuris atsidavimą aiškino remdamasis „Bhagavat-Gyta“ bei „Šrimad-Bhagavatam“, indiškais raštais, kurie yra laikomi visų raštų galutine išvada. Tokiu būdu Šri Čaitanija atskleidė, jog ne energija arba galia yra pats aukščiausias dalykas, o žinojimas. Žinojimas gali valdyti galią ir suteikti palankų rezultatą, tačiau žiūrint giliau, pats žinojimas užima žemesniąją padėtį: aukščiau jo stovi meilė ir prisirišimas, ir tai yra aukščiausia. Nei žinojimas nei galia, tik meilė gali suteikti galutinį gyvenimo pasitenkinimą.
Malonė yra aukštesnė už teisingumą. Teisingumas egzistuoja tik tenai, kur įstatymai ir taisyklės yra reikalingi, tačiau Absoliučio Autokrato, kuris yra absoliutus Dievas, pasaulyje negali būti jokio klausimo apie nuogąstavimą apie Jį. Jis yra Absoliutus Gėris, o Absoliutus Gėris reiškia Absoliučią Meilę ir Prisirišimą, ir tai yra namai! Grįžkime pas Dievą, grįžkime namo.
Kas yra namai? Tai vieta, kurioje mes pasijusime, kad esame tarp savo geranorių. Jeigu mes nesirūpinsime savo nauda, tada atsiras tiek daug kitų, kurie rūpinsis mumis, visa aplinka rūpinsis mumis, ir tai yra namai. Tai yra Absoliuto buveinė, ir mes galime patekti į tarnybą Jam, kuri yra aukščiausia pozicija ir tuo būdu mes regėsime prisirišimą, meilę, harmoniją ir grožį, kurie egzistuoja tenai. Visos tos savybės yra panašios ir atitinka Pirmapradės Priežasties ir Gėrio prigimtį. Mes turime eiti tenai. Išnaudodami savo laisvą pasirinkimą mes kažkaip nuklydome, tačiau mus dabar kviečia: „Grįžk namo, atgal pas Dievą ir namo, grįžk atgal į savo aukščiausią poziciją ir meilės kraštą“.
Tokia yra trumpa ir bendra viso, ką aš jums pristatau, esmė – tai yra Dievo sąmonės supratimas, duotas „Bhagavad-Gytoje“ ir „Šrimad-Bhagavatam“ ir tokia yra samprata, duota Šri Čaitanijos. Eikite į Centrą, panaudokite savo gyvenimą visiškam atsidavimui Centrui, kuris yra virš teisingumo. Jis yra pats mieliausias, pats švelniausias, labiausiai mylintis ir pats gražiausias. „Bhagvad-Gyta“ suteikia bendrą supratimą apie visų religijų sampratą. Tiksliau, kad išnaudojimas, atsižadėjimas ir atsidavimas yra trys egzistencijos lygiai, ir kad pati tinkamiausia sielos pozicija yra būti atsidavimo šalies nare. Visos sielos yra save skiriančios dalelytės, tačiau kažkokiu būdu išnaudodamos savo laisvą valią jos pateko į išnaudojimo pasaulį. Buddha ir kiti siekia išeiti iš ten, išsilaisvinti iš išnaudojimo – veiksmo ir rezultato – pančių visiškai atsitraukdami. Jie sako, jog visiškai pasitraukus galima laimingai sau gyventi. Vis tiek išlieka galimybė būti pagautam. Tačiau kur gyvena tikrai laisvos sielos, visos atsidavusios dalelytės, ir kai mes norime aptikti, kas joms suteikia harmoniją ir kas jas palaiko šiame lygyje, mes pamatysime, jog visi jie save skiria visam, ir tam visam atstovauja Vienas Absoliutus Gėris.
Tačiau kad tai suprasti, turite giliai nerti, ne į kūno ir minties, o į sielos lygį. Jūs turėsite giliai nerti į realybę, gyvuojančią mumyse. Tai nėra koks nors svetimas dalykas, kurį galima pasiskolinti, bet kiekviename gyvuojanti siela, netgi medžiuose ir vabaluose. Taip kad mes turime pakilti į sielos platformą. Kad surasti save, atmeskite savo fizinį ir mentalinį futliarus. Ten jūs surasite raktą tikram pasauliui, kur gyvybė yra verta gyvenimo.
Jeigu mes norime gyventi toje aukštesnėje srityje, tada turėsime tarnauti. Atsiduodami ir tarnaudami mes kilsime, o besimėgaudami krisime. Reikia suprasti, kas yra išnaudojimas, kas yra atsižadėjimas ir kas yra aukštesnė tarnystė. Dieviškoji tarnystė yra tyra, o tokioje tyroje tarnystėje yra tyra palaima. Atsižadėdami mes tampame laimėtojais, o išnaudodami mes pasidarome pralaimėtojais. Mes matome visus tuos dalykus, ir tai daro žmogaus gyvybės formą vertinga. Prisijungę prie sadhu – šventų, dieviškumo atstovų – mes turime pasistengti iš visų jėgų išsikrapštyti iš šių pančių ir patekti į meilės, atsidavimo ir prisirišimo žemę.

Dieviškoji Harmonija - Sielos Žemė (2)
Mūsų namai yra pilni laisvės ir komforto. Tai yra natūrali pasitikėjimo, meilės ir prisirišimo apsikeitimo vieta. Tai nesuvokiama. Raštai sako: „Nevarkite per samprotavimą suprasti protui neįtikėtiną egzistencijos lygį. Ta realybė yra virš jūsų minties ribos. Ji yra valdoma visai kitų dėsnių eile. Jūsų matematiniai apskaičiavimai ir išvados šiame pasaulyje yra susiję su taškais, plokštumom ir kūnais. Šiuo metu jūs esate žmogus kūnų pasaulyje, ir jūs turite tam tikrą ribotą priėjimą prie plokštumų ir taškų. Kaip jūs dėl to galite apskaičiuoti aukštesnius dalykus, apie kuriuos neturite visai jokio žinojimo? Šalies, kurioje dabar esate būdas ir įstatymai jums yra visiškai nežinomi, dėl to argumentavimas nėra prasmingas. Anas egzistavimo lygis yra visai kitoks. Dėl to neskubėkite į savo eksperimentinę laboratoriją neštis tuos elementus, kurie yra už jūsų mąstymo ribos, nes tai bus kvaila.
Egzistuoja aukštesni dalykai, tačiau paprastas šio pasaulio žmogus nieko apie juos nežino. Mes esame linkę patirti ir turime tam tikrą žinojimą, tačiau tik iki tam tikro laipsnio ir ribos. Negalime suskaičiuoti to, kas yra už mūsų patirties ribų. Tačiau jeigu tie, kurie turi šią patirtį, ateina pas mus ir suteikia tam tikrą informaciją, tada galime palyginti: „Šis džentelmenas su viena beribybės patirtimi rašo vienaip, o kitas džentelmenas, kuris turi patirtį ir kuris eksperimentavo apie tą pačią beribybę savo knygą parašė kitaip“. Taip mes galime pasisemti patirties iš jų tyrinėjimų ir jų ryšio su temos objektu.
Teleskopų vystymosi srityje galime atlikti palyginimą apie jų išradimą. Vieno tyrinėtojo su savo teleskopu atradimai yra tam tikro pobūdžio, ir mes galime pastebėti, kaip skiriasi kitų tyrinėtojų su savo teleskopais patirtis. Remdamiesi mums prieinama informacija iš jų ryšio su jų teleskopais ir jų patirties, galime prieiti išvados, jog tam tikras teleskopas buvo galingesnis, kitas dar galingesnis kitoje srityje. Taip kad mes, nors ir neturėdami savo teleskopo, turime galimybę palygintai tai, kas buvo atrasta už mūsų juslių ribų kitų teleskopų pagalba.
Aukštesnių dalykų, atrastų su protiniais arba sielos „teleskopais“, temos yra aptariamos apreikštuose raštuose. Tos temos yra pažintos šventų žmonių, ir mums yra reikalinga jų pagalba, kad patekti į šią žemę. Mes nesame tokioje pozicijoje, kad galėtume patirti aukštesnį egzistencijos lygį, tačiau vėliau šių šventų žmonių ir raštų pagalba, kai patys įsigysim tokio tipo teleskopą, tada patys ir galėsime turėti aukštesnę patirtį.
Neleiskite besiginčyti mėgstančiai dvasiai viską padengti. Argumentas dar nėra viskas: nėra taip, kad jis turi būti kiekvieno tikėjimo instrumentas. Dvasinis egzistencijos lygis yra nesuvokiamas, tačiau mes vis tiek turime pasistengti suprasti dalykus atitinkamai pagal savo sugebėjimus, tikėjimą ir realizaciją. Dar labiau mes turime savo supratime apgyvendinti sąvoką, kad saldumas yra saldus, kad tiesa yra tiesa, tačiau turime vengti naudotis iš šio pasaulio matais ir bandyti juos pritaikyti anam aukštesniam pasauliui.
Jeigu vienas neturi akių, tačiau kitas asmuo gali matyti, tada aklas žmogus savaime ieškos pagalbos iš to, kuris gali matyti. Mes taip pat negalime matyti kas dedasi mumyse, kitaip kokia būtų kreipimosi į daktarą esmė? Daktaras gali matyti tai, ko nematome mes: jis nustatys diagnozę ir po to išrašys vaistus. Mes savaime jausime jam pagarbą ir kažką duosime atsilyginimui už jo pagalbą. Ir tai nebus neišmintinga.
Dieviškasis vadovas ir autoritetingas guru yra daktaras-specialistas, ir mes suprasime jo kvalifikaciją tada, kai pamatysime, jog jo ar jos žodžiai nėra koks nors paprasčiausias įsivaizdavimas. Toks požiūris priklausys nuo prašviesėjimo akyje laipsnio. Jeigu aklas žmogus yra gydomas specialisto daktaro, jo regėjimas pabus: „Taip, aš pradedu kažką matyti“. Nuo to laiko jam daugiau neberūpės kitų aklųjų spekuliavimai, nes jis pats turės regą. Su regos pabudimu jis supras, jog vaistų pritaikymas turi tikrą efektą.
Mokslinis supratimas yra taip pat panašus. Prieš Faradėjui atrandant elektrą daugelis iš juokėsi: „Kas tai? Tai tiktai smalsumas. Kokią naudą mums gali duoti ta iš tos elektra?“
Kartą skaičiau apie tai, kaip Fardėjus demonstravo eksperimentą, parodantį jo atradimo efektą. Jis sukūrė elektrą su savo mašina ir parodė, kaip elektros srovė nešioja mažus popieriaus gabaliukus. Daugelis buvo patenkinti jo nauju atradimu, tačiau tada viena ponia pareiškė pastabą: „Tačiau po viso to, ponas Faradėjau, kokią fizišką naudą mes išgausime iš jūsų žaidimo?“
Faradėjus atsakė: „Madam, gal jūs galite man pasakyti, kokią naudą gali duoti naujagimis?“ Jis turėjo omeny tai, kad kai vaikas gimsta, privalome juo rūpintis. Tada jam paaugus, jo galia bus nukreipta naudingiems dalykams nuveikti. Panašiai kai kurie mano, jog Dievo Sąmonė yra tiktai patogumas, mada ar kažkas panašaus į žaidimą – kažkas, kas neturi jokio praktiško pritaikymo arba tiesioginės naudos.
Tačiau kai Dievo Sąmonė subręsta, tie, kurie ją patiria, matys visas kitas akivaizdžiai svarbias veiklas kaip neturinčias jokios vertės. Kodėl? Kadangi galų gale mes norime gyventi. Mes nenorime mirti.
Gyventi yra svarbiausia ir bendriausia būtinybė mums visiems. Niekas negalime paneigti, jog nenorime gyventi, ir ne tik paprasčiausiai gyventi, bet kad mūsų gyvenimas būtų laimingas, teisingas ir sąmoningas. Tuo labiau mes stengiamės išvengti visų skausmų ir bėdų. Kai kame nors pabunda Dievo Sąmonė, jis tada ima aiškiai matyti: „Kodėl visi užsiima laukinės anties gaudymu šiame pasaulyje? Kiekvienas nori būti laimingas, tačiau mes vejamės įsivaizduojamą fantasmagoriją“.
Laimė negali būti susijusi su laikinais dalykais. Mes esame sudarę sandėrį su materialiu pasauliu, tačiau tai negali atnešti mums pasitenkinimo; tai tiktai atima mūsų energiją. Ką surenkame per vieną pusę, išbėga per kitą. Išmintingas žmogus nei priims, nei pakęs tokio energijos švaistymo kaip gyvenimo principo. Toks išmintingas žmogus gali matyti kito lygio egzistenciją. Jis mato, jog jis nepriklauso šiam mirtingam pasauliui, kuris yra tarsi žaidimo vieta. Jis jaus: „Aš esu amžinas. Aš esu amžino pasaulio narys, tačiau kažkaip įsipainiojau į šį mirtino pasaulio egzistencijos aspektą. Dėl to kai nusikratysiu šį ryšį, pateksiu į normalią padėtį“. Vieną dieną jis supras, jog jis pats – siela, kuri viską jaučia ir priima – yra kitos žemės narys, tačiau kažkokiu tai būdu įsivėlė į šį mirtingą ir skausmą suteikiantį pasaulį. Šios savo realizacijos galia jis gali vystyti savo kelionę į nemirtingą egzistencijos lygį. Kai mes susidursime su pozityviais įrodymais, tada jusime pasitikėjimą: „Dabar aš matau ir patiriu tuos dalykus, ir ši patirtis atrodo žymiai realesnė, negu mane supantis pasaulis“.
Yra įmanomas tiesioginis sandoris su siela, Dievu ir Dievo žeme. Šiuo metu mes gyvename netiesioginio priėmimo pasaulyje: iš pradžių akys, ausys ir kiti jutimo organai priima informaciją, kuri dar prieš patiriant mums dar nukeliauja į protą. Tačiau sielos lygyje, mes viską patiriame tiesiogiai, be jokių instrumentų pagalbos. Per mikroskopą stebime vienokius dalykus, kai tuo tarpu plika akimi matome kitus. Yra skirtumas tarp abiejų matymų. Mes patiriame šį pasaulį per akis, ausis, nosį, ir liežuvį, tačiau kas liečia sielą – jeigu mes atsisakysime neigiamos pusės „progreso“ – tada galėsime pajusti: „Mes galime tiesiogiai jausti kas esame be jokių instrumentų įsikišimo“.
Siela gali pati save matyti, ji gali susikaupti į pati save ir per savistabą suvokti savo prigimtį. Per savęs stebėjimo procesą be jokių kitų pašalinių instrumentų, siela tiesiogiai suvoks visas sampratas apie save. Ji tada supras ir savo gimtąjį kraštą – suvoks aukštesniojo tipo pasaulį. Šio teigiamo atradimo jėga jai pasidarys aišku: „Aš nemirštu“.
Materialus pasaulis yra klaidingo supratimo ir nesutarimų vieta, tačiau aukštesniame pasaulyje tokių nesusipratimai neegzistuoja. Tai pripažinus mūsų supratimas, nors ir būdamas dalinis, vis tiek bus tyras ir teisingas. Patyręs tai bus pilnai tuo įsitikinęs ir nusistatęs eiti toliau.
Sokratas galėjo jausti, jog jis yra nemirtingas. Jo jausmai buvo tokie stiprūs, jog jam savo gyvenimas ir šis materialus pasaulis atrodė beverčiais. Jis atsijungė save nuo šio pasaulio nes su giliu įsitikinimu žinojo, jog siela yra nemirtinga. Jėzus taip pat buvo taip stipriai įsitikinęs apie savo Viešpatį, jog nekreipė jokio dėmesio šio pasaulio džiaugsmams ir malonumams: jis jo paprasčiausiai atsisakė.
Daugelis dalykų yra nematomi mėsos akiai, jie pastebimi tik žinojimo akimis. Galime pripažinti, jog žinojimo akis gali matyti daug daugiau dalykų, neprieinamų mėsos akiai. Panašiai egzistuoja gilesnis matymas, kurio pagalba viską galime matyti kitokiu, daugiau vilties suteikiančiu matymu: „Ateik ir pasižiūrėk!“ Kai akis serga katarakta, ji negali nieko matyti, tačiau kai katarakta yra pašalinama, regėjimas atsistato. Neišmanymas yra kaip ta katarakta mūsų akyje, sukelianti mums aklumą. Mūsų matymas yra paviršutiniškas, tačiau daug dagiau dalykų galima pamatyti gilesniu matymu. Ta akis, pakaustyta žinojimo akimi, gali matyti daug dalykų – vis gilesnių ir gilesnių. Šiuometinis mūsų matymas neturi jokios vertės. Tikra vertė glūdi matančiajame, kuris viską aprėpia gilesniu regėjimu. Ir visi nėra lygūs vienas kitam: viena yra išmintingas, kitas išmintingesnis, trečias dar išmintingesnis… Viskas yra išsidėstę pakopomis, ir stebėtojas viską regės atitinkamai pagal savo galimybes.
Galima lengvai pamatyti, jog šiuo metu mes esame šio mirties pasaulio nariai, tačiau kas mus su juo jungia? Narys yra šis kūnas. Jeigu galėtume pakilti aukščiau kūno, tada pakiltume iki minties, išminties i galų gale – sielos. Tada pamatytume, jog ta vieta, kurioje gyvena siela, yra amžina ir kad pati siela yra taip pat amžina. Iš tenai mes galime toliau tęsti Supersielos paieškas, visų minčių šaltinio. Supersiela yra palyginama su saule, visų šviesos spindulių šaltiniu, kai tuo tarpu šviesos dalelytės esame mes, individualios sielos. Atradę šviesos spindulėlį galime pasiekti saulę, iš kurios visa šviesa išsiskiria. Panašiai, suvokę ir pažinę save kaip šios sąmonės dalelytėmis, galime surasti supersąmonės realybę, superžinojimą ir superegzistenciją. Taip būdu galime vystytis į Galutinę Priežastį, viso ko Šaltinį.
Bet mes negalime to padaryti vien tik savo užgaida ar laisve, tam būtinai reikalinga pagalba iš anapus. Tokia pagalba ateina guru ir Vaišnavų arba kitų atstovų iš ano pasaulio pavidalu. Jų pagalbos dėka mes galime daryti tikrą pažangą link savo tikslo.
Šiuo metu mes esame tarsi savo apžvalgos rato monarchai, tačiau ką mes bestebėtume, viskas yra trumpalaikiška, mirtinga ir reakcinga. Kas kelia pasitenkinimą šiandien, rytoj taps skausmo priežastimi, todėl turime ieškoti geresnės pozicijos kur nors kitur, geresnėje vietoje, kur galėtume įsikurti savo namus. Beieškodami mes surasime, kad vis dėl to turime savo namus, ir jie yra visiškai tobuli.
Iš pradžių galime pagalvoti, jog keliaujame į kažkokį mums visai nepažįstamą rajoną: „Nesuskaičiuojama daugybė gyvųjų esybių supa mane šiame pasaulyje, tačiau aš nesu įsitikinęs, kur papulsiu dabar. Viskas atrodo labai jau įsivaizduojama ir abstraktu“. Tačiau kai mes pradėsime savo kelionę, tada pastebėsime, jog beveik visa būtis yra anoje pusėje, kur viskas yra teisinga ir tikroviška. Mes pamatysime, jog materiali pusė yra labai skurdi ir ribota, ir kad joje pristatoma labai jau maža tiesos dalelytė.
Iki šiol mąstėme, jog tikra egzistencija yra čia, ir kad tik labai keletas ypatingų sielų iš čia iškeliauja į nemirtingą pasaulį, tokie kaip Sokratas, Mohamedas ir Buddha. Tačiau palaipsniui pasidarys aišku, jog nemirtingas pasaulis yra nepalyginamai pranašesnis už materialią dalį, kurią mes čia matome. Po truputį imsime suprasti, kad kai šalyje kai kurie žmonės guli ligoninėse ir yra izoliuoti kalėjimuose, kur visi jie kenčia, tokiu pat būdu kai kurie žmonės šiame pasaulyje yra uždaryti, kad pasitaisyti. Kai tai tampa vis aiškiau mums, tada jausime vis didesnį pasirižymą tęsti ir vis didėjančiu greičiu imsime bėgti į namų pusę. Grįžkime namo, ir kuo arčiau mes būsime prie namų, tuo greičiau mes skubinsimės: „O, tai yra mano žemė, mano tėvynė!“
Šiuo metu mes esame išorėje, ir mūsų protas taip pat yra sukauptas į išorę. Mes esame bejėgiai. Visa mūsų viltis sudėta į dieviškųjų atstovų malonę. Jie ateina, kad mus pasiimti ir įspėja: „Ką tu darai? Neik į tą pusę. Tai yra pavojų žemė, mirties žemė. Eik su manim. Aš tave pasiimsiu į amžino nektaro šalį“. Tie atstovai ateina, kad pažadinti mus iš snaudulio, neišmanymo beprotybės. Jie yra Vaišnavai, ir jie mums duoda Vedas (atskleistus raštus), kurie suteikia šiokią tokią dieviškosios realybės bei šventųjų, kurie atėjo pas mus, istoriją. Per raštus mūsų tikėjimas palaipsniui ims augti ir mes vis labiau ir labiau bendrausime su šventaisiais. Darydami tai, mes labai gretai darysime progresą.
„Namo. Atgal pas Dievą, atgal namo – į mielus mielus namus“. Tokį jausmą mes aptiksime savyje, jeigu mums nusišypsos laimė ir mums bus leista bent truputėlį sudalyvauti visame tame ano pasaulio tarpininkų, Viešpaties įgaliotinių, dieviškosios meilės žinianešių malonės dėka. Mes būsime nugabenti į tikrąją dirvą ir įgysime tyrą supratimą, kokie yra mūsų tikrieji namai. Tokiu būdų keliausime į aną pusę.