Eckhart Tolle

[Linas]

[HEADING=1]Ar Neišreikštumas nėra tas pat, kas Rytuose vadinama “či”, – tam tikra gyvybinė visatos energija?[/HEADING]

Ne. Neišreikštumas yra či šaltinis. Či – tai jūsų kūno vidinės energijos laukas. Tai tiltas tarp jūsų, kaip išorinio darinio, ir Šaltinio. Ji yra tarpininkas tarp to, kas išreikšta, arba pavidalų pasaulio, ir Neišreikštumo. Či galima palyginti su upe arba energijos srautu. Jeigu sutelksite savo sąmonę į vidinį kūną, tai atseksite, kur yra šios upės ištakos, jos Šaltinis. Či – tai judėjimas, o Neišreikštumas yra ramybė. Kai pasieksite absoliučią ramybę, kuri vis dėlto skleidžia gyvybiškumo virpesius, būsite atsidūrę už vidinio kūno ir už či, jūs būsite pasiekę patį Šaltinį – Neišreikštumą. Či yra ryšys tarp Neišreikštumo ir fizinės visumos.


Taigi giliai sutelkę dėmesį į vidinį kūną galite pasiekti tą vienumą, kurioje pasaulis susilieja į Neišreikštumą, kur Neišreikštumas įgyja či energijos srauto pavidalą ir vėliau tampa pasauliu. Tai gimimo ir mirties taškas. Kai jūsų sąmonė yra nukreipta išorėn, randasi protas ir pasaulis. O kai ji nukreipta vidun, ji atpažįsta savąjį Šaltinį ir grįžta namo į Neišreikštumą. Tada, kai sąmonė vėl grįžta į išreikštąjį pasaulį, jūs vėl atpažįstate formas, kurias trumpam buvote palikę. Vėl grįžta pavadinimai, praeitis, gyvenimo aplinkybės, ateitis. Tačiau vienu esminiu atžvilgiu jūs esate jau nebe tas pats asmuo, koks buvote: jūs jau žvelgėte į savyje slypinčią tikrovę, esančią ne “iš šio pasaulio”, bet kuri drauge nėra nuo jo atskirta, lygiai kaip ji nėra atskirta nuo jūsų.


Ugdydami dvasią venkite kasdieniniame gyvenime skirti 100 procentų dėmesio išoriniam pasauliui ir savo protui. Dalį jo palikite nukreiptą į vidų. Jau esu kalbėjęs apie tai. Jauskite savo vidinį kūną net tuomet, kai esate įsitraukę kasdienius darbus, ypač kai su kuo nors bendraujate ar esate gamtoje. Jauskite savo gelmėse glūdinčią ramybę. Laikykite vartus atvertus. Visiškai įmanoma sąmoningai suvokti Neišreikštumą nuolatos. Jauskite tai kaip kažkokį ramybe alsuojantį pagrindą, skleidžiantį niekuomet jūsų nepaliekančią vidinę tylą, kurios nepaliečia jokie kasdienybės reikalai. Jūs tampate tiltu tarp Neišreikštumo ir išreikštojo pasaulio, tarp Dievo ir kasdienybės. Tai susietumo su Šaltiniu būsena, kurią vadiname nušvitimu.


Nepasiduokite įspūdžiui, jog Neišreikštumas yra atskirtas nuo reiškinių pasaulio. Ar gali taip būti? Tai gyvybė, glūdinti kiekviename pavidale, visa ko, kas egzistuoja, esmė. Jos pripildytas visas šis pasaulis.


Paimta iš E. Tolle – “Šios akimirkos jėga”

[Linas]

Esatis ir nušvitimas

[IMG alt="64548b41d60c51b4cdbbfc13_THUMBNAIL IMAGE (70)"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/1e406ebbfca227be1bd94e51ed2ca1d15f3b6388_2_394x500.jpeg[/IMG]
64548b41d60c51b4cdbbfc13_THUMBNAIL IMAGE (70)736×934 91.4 KB

Viršum neaprėpiamos aibės mirčiai ir gimimui pavaldžių gyvybės formų egzistuoja Vienas Gyvenimas, amžinas, išvien esąs. Daugelis tą apibūdina žodžiu Dievas. Aš dažnai tai vadinu Esatimi. Šis žodis nieko nepaaiškina, žodis “Dievas” - taip pat. Esatis šiuo atveju pranašesnis, nes tai yra atvira samprata. Ji neaprėpiamos begalybės nesuprastina iki konkrečios būtybės dydžio. Esaties neįmanoma įsprausti į mentalinę formą ar vaizdinį, į ją niekas negali pareikšti išimtinių teisių. Tai pati mūsų esmė, čia ir dabar, tiesiog pojūtis, kad esame. Taigi nuo žodžio Esatis iki pačios Esaties - tik žingsnelis.
Esatis - ne tik aukščiau visa ko, Esatis taip pat slypi giliai viduje - kiekvienoje formoje kaip jos neregima ir nesunaikinama esmė. Tai reiškia, kad jūs galite prisiliesti prie jos, prie tikrosios savo prigimties, prie savo esybės. Tačiau nesistenkite jos suvokti protu. Nebandykite perprasti. Pažinsite ją, kai protas nurims. Kai jūs čia ir dabar, kai visas jūsų dėmesys sutelktas į Šią akimirką, - štai tada pajuntama Esatis, o protu ji neaprėpiama.
Savosios Esaties suvokimas ir tvirtas tos būsenos įsisąmoninimas - štai kas yra nušvitimas.
Žodį nušvitimas mes siejame su didžiule, antžmogiška pergale, ir mūsų ego tai patinka, nors iš tikro nušvitimas - tai mūsų prigimtinė vienovės su Esatimi būsena. Tai ryšys su tuo, kas neišmatuojama ir nesunaikinama, tačiau - koks paradoksas! - nors iš esmės tai esame mes, ta vidinė tikrovė peržengia mūsų asmenybės ribas. Tai tikroji prigimtis, esanti už visų pavadinimų ir formų. O nesugebėjimas pajausti šios vienovės sukelia atskirties iliuziją - atskirties nuo savęs ir nuo pasaulio. Sąmoningai ar pasąmoningai imate suvokti save tarsi atskirą tikrovės fragmentą. Tada baimė ir konfliktai - vidiniai ir su pasauliu - tampa gyvenimo norma.
Didžiausia kliūtis, kuri trukdo patirti to ryšio tikrumą, yra jūsų susitapatinimas su protu, gimdančiu įkyrias ir neįveikiamas mintis. Nesugebėjimas liautis galvoti - štai kas yra siaubinga negalia, tik mes to nesuvokiame, nes ji kankina bemaž kiekvieną, taigi laikoma normaliu reiškiniu. Tai nesiliaujantis mentalinis triukšmas neleidžia rasti vidinės ramybės erdvės, kuri yra neatskiriama nuo Esaties. Tokiu būdu sukuriamas proto sąlygotas aš, o nuo jo driekiasi baimės ir kančios šešėlis.
Kai susitapatinate su protu, randasi neperregimų sąvokų, vaizdinių, žodžių, nuomonių ir apibrėžimų širma, kuri temdo visus santykius: su savimi, tarp vyro ir moters, tarp jūsų ir gamtos, tarp jūsų ir Dievo. Tai minčių uždanga, kuris sukelia atskirties iliuziją - iliuziją, jog jūs visi egzistuojate visiškai nepriklausomai vieni nuo kitų. Štai tada pamirštate esminį dalyką: po fizinių pavidalų regimybe jūs ir visa kas esate viena.
Protas - tai nuostabus instrumentas, tik reikia juo tinkamai naudotis. Panaudotas ne pagal paskirtį, jis tampa visiškai destruktyvus. Jeigu tiksliau, reikėtų kalbėti ne apie netinkamą proto panaudojimą, nes jūs dažniausiai jo nenaudojate apskritai - tai jis naudojasi jumis. Tai yra liga. Jūs tikite, jog esate protas. Tai yra iliuzija. Jūs patekote savo instrumento valdžion. Galima sakyti, kad esate kažin kieno valdžioje ir to nežinote, o tą valdančią jus esybę laikote savimi.
Laisvė prasideda tada, kai imate suprasti, jog nesate jus valdanti esybė - galvotojas. Tai žinodami, jūs galite tą esybę stebėti. Kai pradedate ją stebėti, ima busti jūsų aukštesnioji sąmonė.
Štai tada pradedate suvokti, kad viršum minčių plyti neaprėpiama dvasinė erdvė, o mintys tėra mažytė tos erdvės dalelė. Jūs taip pat suprantate, jog iš tikrųjų prasmingi dalykai - grožis, meilė, kūrybiškumas, džiaugsmas, ramybė - trykšta kaip tik iš ten.
Jūs imate busti.