Rate Thread
  • 0 Vote(s) - 0 Average
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
Dhammapada
#1
[HEADING=2]Mokymo pėdos - Dhammapada[/HEADING]


[IMG alt="dhammapada"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/50ce42640a855c11a4f85f0dfc80fd2f26cdff37_2_690x375.jpeg[/IMG]
dhammapada735×400 31.8 KB



Dhammapada (pažodžiui “Posmai apie Dhammą” arba “Įstatymo pėdos”) – autoritetingiausias ir sakraliausias budizmo kūrinys, dažnai vadinamas ankstyvojo theravados budizmo biblija, tai liudija jo reikšmę ir įtaką visoje Azijos budizmo istorijoje. Nedidelis, užrašytas 423 glaustais aforistiniais posmais budizmui šventa pali kalba, šis kūrinys yra ir senosios indų literatūros šedevras, daugiau nei du tūkstantmečius perduodamas sakytine ir rašytine forma kaip budistinio pali kanono Tripitakos (“Trys pintinės”) antrojo rinkinio Sutta-pitakos dalis. Tradicija byloja, kad jį sudaro įvairiomis progomis pasakyti paties Budos žodžiai ir jame populiariai išdėstyti kertiniai ir pasauliečiams, ir vienuoliams skirti ankstyvojo budizmo moraliniai principai. Kūrinys gerai žinomas vėlesniuose budistiniuose tibetiečių, kinų, japonų, mongolų ir sanskrito kanonuose ir daug kartų verstas į bemaž visas Europos kalbas.

I skyrius Poriniai posmai (Yamakavaggo)

(1). Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš netyro proto, tą nuolat kančia lydi -kaip ratai vadelėtoją.

(2). Dhammas lemia protas; protas jų valdovas, proto jos sukurtos. Kas kalba ir veikia iš tyro proto, tą nuolat lydi laimė - tarsi neatsiliekantis šešėlis.

(3). „Jis įžeidė mane, apiplėšė, man trenkė, nugalėjo“, - neras ramybės niekuomet, kas tokias mintis puoselėja.

(4). „Jis įžeidė mane, apiplėšė, man trenkė, nugalėjo“, - kas šitokių minčių nepuoselėja, tas bemat nurims.

(5). Nes niekuomet šiame pasauly neapykanta neužgesina neapykantos; tik liovusis nekęsti ji užgęsta. Toks amžinasis dėsnis.

(6). Kiti nė nenumano, kad šiame pasaulyje save privalome sutramdyt; kas žino tai, iškart nurimsta.

(7). Kas gyvas malonumais, nesuvaldo juslių, be saiko valgo, tingi ir nėra žvalus, tokį lengvai įveikia Mara - kaip viesulas gležną medelį suniokoja.

(8). Kas gyvas ne tik malonumais, jusles savo tramdo, valgo saikingai, kas tvirto tikėjimo, kupinas ryžto, tokio neįveikia Mara -kaip vėtra neįveikia kalnų uolos.

(9). Kas tik užsimeta geltoną rūbą, bet neišsikuopia ir nepažįsta nei tiesos, nei susitramdo, tas nėra vertas jo dėvėti.

(10). Tačiau kas jau išsikuopė, susitelkė dorybėje, save sutramdė ir seka tiesa, tas tapo vertas apdaro geltono.

(11). Kas esmę laiko neesminga, o neesminga mano esant esmę tas nepatirs tiesos, nes veda jį klaidingos mintys.

(12). Kas esmę ir laiko esme, o neesminga - neesmingu, tas ties; patirs, nes veda jį teisingos mintys.

(13). Kaip kad prasismelkia lietus pro blogai dengtą stogą, taip netramdomą protą prasiskverbia aistros.

(14). Kaip neprasismelkia lietus pro gerai dengtą stogą, taif neprasiskverbia aistros į sutramdytą protą.

(15). Ir šiapus sielvartauja, ir anapus, abiejuose pasauliuos sielvartauja piktavalis; kenčia ir liūdi, regėdamas savo darbi] [pasėtą] blogį.

(16). Ir šiapus džiaugias, ir anapus, abiejuose pasauliuos džiaugias doras; jis džiaugiasi, regėdamas savo gerų darbų vaisius.

(17). Ir šiapus kenčia, ir anapus, abiejuose pasauliuos kenčia piktavalis, suvokdamas: „Aš pats pasėjau šitą blogį“. O dar labiau kentės atgimęs skausmo kraštuose.

(18). Ir šiapus laimė, ir anapus, abiejuose pasauliuose laimingas doras, pagalvojęs: „Aš pats pasėjau šitą gėrį“. O dar didesnė laimė jam atgimt palaimos kraštuose.

(19). Kas gieda šventraščius vieną po kito nepaliaudamas, tačiau, neapdairus, nė vienu neseka, yra tarsi piemuo, skaičiuojantis svetimas karves. Ne toks tikrasis atsiskyrėlis.

(20). Kad ir nedaug giedojęs šventraščių, užtat atidžiai seka Dhamma, aistrų ir neapykantos, ir sumaišties atsižadėjęs, pažinimu
teisingu, laisvu protu remiasi, prie nieko nebeprisirišdamas nei šiapus, nei anapus, - štai toks yra tikrasis atsiskyrėlis.

II skyrius Apie budrumą (Appamadavaggo)

(21). Budrumas - kelias į nemirtingumą; išsiblaškymas veda į mirtį. Kas būdrauja, nemiršta; nedėmesingieji - gyvena tarsi mirę.

(22). Tai gerai žinodami, išminčiai nuolat būdrauja, budrumas -jų džiaugsmo šaltinis; džiaugsmu dalijasi kilnieji.

(23). Susitelkę ir ištvermingi, atkaklūs ir išmintingi jie pasiekia nibhaną - nelygstamą rimtį.

(24). Kas narsus ir dėmesingas, gerais darbais garsus ir santūrus, kas atidus ir seka Dhamma, to šlovė tik auga.

(25). Tegu išminčius pasiryžimu ir budrumu, santūrumu ir susitramdymu sukurs sau salą, kurios jokie jau potvyniai nebeužlies.

(26). Kvailiai ir neišmanėliai - jie pasiduoda išsiblaškymui; išminčiai kaip didžiausią turtą saugo savąjį budrumą.

(27). Venk išsiblaškymo, aistroms nepasiduok ir juslių malonumams; tik tas patirs Didįjį Džiaugsmą, kas susitelkęs ir budrus.

(28). Kai išmintingas budrumu įveikia išsiblaškymą, jis, žengdamas į rūmus išminties, be liūdesio į sielvartaujančiuosius žvelgia. Žvelgia išminčius į kvailius kaip kad ant kalno stovintis į slėny įsikūrusius.

(29). Budrus tarp išsiblaškiusių, žvalus tarp snūduriuojančių - aplenkia jis [visus] kaip seną kuiną eiklus žirgas.

(30). Ir Maghavanas budrumu tapo vyriausiu dievu.
[Dievai] budrumą šlovina, o išsiblaškymas tik pasmerkimo vertas.

(31). Vienuolis, kuris džiaugias budrumu ir budriai saugos išsiblaškymo, smarkiai veržias pirmyn tarsi liepsna, sudeginanti pančius - visus, plonus ir kuo storiausius.

(32). Vienuoliui, kuris džiaugias budrumu ir budriai saugos išsiblaškymo, nebegresia nupulti, jis jau tikrai arti nibbanos.

III skyrius Apie mintį (Cittavaggo)

(33). Kaip strėlę šaulys tegu mintį išminčius nutaiko - plūstančią, trapią, neklusnią, sunkiai suvaldomą.

(34). Virpa mintis it žuvis, ištraukta iš gelmės ir nusviesta ant kranto, mėgindama ištrūkt iš Maros gniaužtų.

(35). Išties verta sutramdyt nepastovią, klajojančią be vietos, palaidą savo mintį; sutramdyta mintis į gėrį veda.

(36). Tesergi mintį išminčius, nematomą, nuklystančią, kur užsimanius; prijunkyta mintis į gėrį veda.

(37). Tas išsilaisvina iš Maros gniaužtų, kas prijaukina savo mintį, toli nuklystančią vienišę, bekūnę, slypinčią širdy.

(38). Tam nepražysta išmintis, kieno mintis nėra tvirta, kas nepažino Dhammos, kas tikėjimo trapaus.

(39). Tas nepažįsta baimės, kieno mintis, nedrumsčiama ir nesujudinama, išsivadavusi nuo [dualizmo] gėrio-blogio, nuolat budi.

(40). Žinodamas, jog kūnas šis - [trapus] tarsi ąsotis, ir iš minties sau neįveikiamą tvirtovę pasistatęs, jis išminties kardu tepuola Marą ir, neprisirišdamas, tesaugo savo pergalės laimikį.

(41). Deja, nebeilgai šiam kūnui žemėje gyventi - atmestam, be gyvasties ženklų, nereikalingam it stuobrys.

(42). Kad ir ką blogo priešas priešui, piktas piktam padarytų, daug kenksmingesnė į blogį nukreipta mintis.

(43). Kad ir ką gero motina ar tėvas, arba giminaitis padarytų, daug veiksmingesnė į gėrį nukreipta mintis.

IV skyrius Apie gėles (Puppahvaggo)

(44). Kas įveiks šį pasaulį ir Jamos bei dievų valdas? Kas suras gražiai skelbtą Dhammos kelią, kaip kad patyręs [vėrinių pynėjas] randa gėlę?

(45). Sekėjas įveiks šį pasaulį ir Jamos bei dievų valdas. Sekėjas suras gražiai skelbtą Dhammos kelią, kaip kad patyręs [vėrinių pynėjas] randa gėlę.

(46). Žinodamas, jog kūnas šis tėra tarsi ištirpstanti puta, tarsi miražas, teeina jis, nematomas mirties valdovo, atmušdamas Maros gėlių strėles.

(47). Jei žmogaus protas sumaištingas, net gėles skabant jį pasiglemžia mirtis - taip potvynis nuplauna miegantį kaimelį.

(48). Jei žmogaus protas sumaištingas, troškimai nepasotinami, net gėles skabant j į pasiglemžia mirtis.

(49). Tebus išminčius tarsi bitė, kuri, kai medų renka, nei žiedo spalvai, nei jo kvapui nepakenkia.

(50). Ne į kitų klaidas, ne į jų blogus ar nepadarytus darbus te žiūri jis, o tik į tai, ką pats padarė arba nepadarė.

(51). Net gražūs žodžiai, jei jų nesilaikoma, tėra tušti, bevaisiai -jie kaip graži ryškių spalvų gėlė be kvapo.

(52). Bet gražūs žodžiai, kurių laikomasi, duoda vaisių - jie kaip graži, ryškių spalvų ir kvepianti gėlė.

(53). Žydinčioj pievoj galima nupinti daug vainikų mirtingasis gimęs daug gerų darbų atlikti gali.

(54). Prieš vėją gėlės nekvepia, kad ir sandalmedis, tagara ar jazminas, bet net prieš vėją jaučiama dorybė. Geras žmogus taip jaučiamas visur.

(55). Sandalmedis, tagara, lotosas, jazminas - nė vienas neprilygs dorybės kvapui.

(56). Prėskas tėra sandalmedžio, tagaros kvapas - dievams dorybės kvapas maloniausias.

(57). Neranda Mara tų takų, kuriais keliauja kilnūs, dėmesingi, tikru pažinimu išsivadavę.

(58). Kaip dumblo krūvoje, išverstoje ant kelio, gali išdygti lotosas, savo saldžiu kvapu taip džiuginantis širdį,

(59). taip tarp netikusių aklų mirtingųjų išmintimi žėri nu-budusiojo Budos mokinys.

V skyrius Apie kvailius (Balavago)

(60). Ilga naktis nemiegančiam, ilgas kelias pavargusiam, ilga samsara kvailiui, nežinančiam tikrosios Dhammos.

(61). Jeigu keleivis nesutiks tokio, kaip jis, arba geresnio, teeina vienišas ir tvirtas: anokia bičiulystė su kvailiais.

(62). „Mano vaikai ir mano turtas", - galvoja susirūpinęs kvailys. Bet pats sau nepriklauso! Kaipgi tuomet vaikai? Kaip turtas?

(63). Kvailys, kuris savo kvailumą suvokė, - išminčius; o tas kvailys, kuris save išminčium laiko, pelnytai laikomas kvailiu.

(64). Nesužinos kvailys tiesos net su išminčiumi gyvenimą prabuvęs, kaip šaukštas nesužino aštraus putros skonio.

(65). Bet išmintingas, vos akimirką su žinančiu bendravęs, iškart tiesą patirs, kaip patiria liežuvis aštrų putros skonį.

(66). Kvailiai nesusivokę elgias patys su savim tarsi su priešu, piktadarystes sėja, kurių vaisiai kartūs.

(67). Prasti darbai, kuriuos padarius tenka atgailauti, pelną skaičiuojant ašaromis, raudant.

(68). Geri darbai, kuriuos padarius atgailaut netenka, kurie užpelno džiaugsmą, pasitenkinimą.

(69). Kol blogis neprinokęs, kvailys jį mano esant medumi, o kai prinoksta blogio vaisiai - sielvartauja.

(70). Kvailys, nors diena iš dienos, mėnuo iš mėnesio su kušos žole maistą valgys, nevertas bus pažinusiųjų Dhammą net šešioliktos dalies.

(71). Pienas sugyžta neiškart, taip neiškart prinoksta ir pikto darbo vaisiai; jo piktas darbas seka paskui kvailį tarsi po pelenais rusenanti ugnis.

(72). Jeigu kvailys, savo paties nelaimei, žinių įgyja, jos perskelia jam galvą ir jo gerą dalią sunaikina.

(73). Jis gali užsigeisti padėties, nepriderančios jam, norėt pirmauti tarp vienuolių, turėti vienuolyne įtakos, būt gerbiamas šeimų garbingų.

(74). „Težino pasauliečiai ir vienuoliai - visa tai mano padaryta. Tegu jie nuo manęs priklauso savo darbuose", - tokie kvailio ketinimai, o jo troškimai ir puikybė nuolat auga.

(75). Tačiau juk vienas kelias veda į turtus, o visai kitas - į nibbaną. Žinodamas tai Budos mokinys, vienuoliai, nesimėgauja garbe -jis džiaugiasi vienatve.

VI skyrius Apie išminčius (Panditavaggo)

(76). Jei tau pavyks sutikt išminčių, kuris parodys ir supeiks tavo ydas, juo sek tarsi parodžiusiu tau lobį. Juk ne blogiau, o tik geriau bus tam, kas tokiu seks.

(77). Tegu jis perspės ir patars, nuo blogio sulaikys. Geriems toks mielas, nekenčiamas piktųjų.

(78). Nesusidėkite su niekšais, su piktais žmonėm. Tik su dorais bendraukite, draugaukit su geriausiais.

(79). Išminčius skaidraus proto, kuris Dhamma gėrisi, laimingai toks gyvena - jį visad Dhamma džiugina, kilniųjų skelbiama.

(80). Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį, šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis pasiduoda, išminčius tramdo pats save.

(81). Kaip vėtra neišjudina tvirtos uolos, taip ir išminčius nesutrinka peikiamas arba pagirtas.

(82). Išgirdęs Dhamma išmintingas tarsi tvenkinys nurimsta -gilus, skaidrus, nedrumsčiamas.

(83). Dori eina savo keliu nepaisydami nieko, netg nepritekliaus kankinami jie nedejuoja. Ar juos sėkmė, ar negand: ištinka, jie neparodo šito.

(84). Nei sau, nei kam kitam nelinki jis sūnaus, turto ne karalystės. Nesiekia nedorai sėkmės. Tebus jisai kilnus, teisinga: išmintingas.

(85). Nedaugelis pasiekia kitą krantą. Visi kiti tik kuičia šiame.

VII skyrius Apie arahantus (Arahantavaggo)

(90). Kelionę savo baigę, iš liūdesio išsivadavę, numetę visus pančius -jų jau nebekrečia aistrų drugys.

(91). Budrūs save sutramdo, namų jaukumas jų netraukia, kaip gulbės tvenkinį palieka jie savo būstus.

(92). Jie atsargų nekaupia, maitinasi saikingai, jų prieglobstis -nesąlygota, neribota laisvė. Jų kelią, tarsi paukščių erdvėje, sunku suvokti.

(93). Kas purvą išsivalė, kas nebevergauja maistui, kam tapo prieglobsčiu nesąlygota, neribota laisvė - to kelią, tarsi paukščio erdvėje, sunku suvokti.

(94). Netgi dievai pavydi tam, kas pojūčius sutramdo tarsi vadelėtojas žirgus, kas nuo puikybės laisvas ir nuo teršalų.

(95). Lyg žemė neišjudinamas, tvirtas tarsi Indros stulpas, tyras it pratekantis tvenkinys -jam nebėra samsaros.

(96). Romus jis, kas save sutramdė, jo mintys taikios, taikūs žodžiai ir darbai. Jis laisvas jau - teisingo pažinimo išvaduotas.

(97). Kas jau nebetiki, pažinęs nesukurta, sutraukė atgimimų pančius, nelaukia atsitiktinumų, pamynęs troškimus, tas - tobuliausias iš žmonių.

(98). Kur tik gyventų arahantas, slėny ar kalnuos, kaimelyje ar girioj, - laiminga ta vieta.

(99). Laimingos girios! Džiaugiasi romieji čia, kurie nebe-
medžioja malonumų. Kiti neranda čia, kuo džiaugtis.

VIII skyrius Apie tūkstantį (Sahassavaggo)

(100). Vienas reikšmingas žodis, kurį išgirdęs nurimsti, geriau už tūkstantį žosmių, iš nereikšmingų žodžių suraizgytų.

(101). Vienintelis posmelis, kurį išgirdęs nurimsti, geriau už tūkstantį eilių, iš nereikšmingų žodžių suraizgytų.

(102). Viena eilutė Dhammos, kurią išgirdęs nurimsti, geriau už šimtą himnų sugiedotų, iš nereikšmingų žodžių suregztų.

(103). Jei vienas mūšyje tūkstantįkart įveiktų tūkstantį, o kitas nugalėtų save vieną, tai būtent šis būtų didžiausias mūšio nugalėtojas.

(104). Išties, save įveikti, apribojus ir sutramdžius, geriau nei nugalėt kitus.

(105). Nei deivės su gandharvais, nei Mara ar net Brahma šios pergalės nebegalės atimti iš žmogaus.

(106). Jei vienas šimtą metų, mėnuo iš mėnesio po tūkstantį aukų aukotų, o kitas vos akimirką pagerbs tobulinantįjį save, tai tokia pagarba, išties, vertesnė už visas per šimtmečius aukas.

(107). Jeigu žmogus, girioje šimtą metų kurstęs šventą ugnį, vos tik akimirką pagerbs tobulinantįjį save, tai tokia pagarba, išties, vertesnė už visas per šimtmečius aukas.

(108). Kad ir ką ištisus metus žmogus aukotų, šiame pasauly nuopelnų tetrokšdamas, neverta tai net ketvirtos dalies tos pagarbos, kuri skirta kilniesiems.

(109). Kas bus kuklus ir visada gerbs vyresniuosius, to keturios savybės sužydės: ilgas gyvenimas, dailumas, laimė ir galia.

(110). Viena doro ir sutelkto gyvenimo diena - daug vertingesnė net už šimtmetį gyvenimo palaido, išblaškyto.

(111). Viena išminčiaus susitelkusio gyvenimo diena - daug vertingesnė net už šimtą metų neišmanėlio gyvenimo palaido.

(112). Viena veržlaus gyvenimo diena - daug vertingesnė net už šimtmetį gyvenimo tingaus ir abejingo.

(113) Viena gyvenimo diena pradžią ir pabaigą regėjusio -daug vertingesnė net už šimtmetį gyvenimo pradžios ir pabaigos nemačiusiojo.

(114). Viena gyvenimo diena išvydusio nemirtingumą- daug vertingesnė net už visą amžių to, kuris nemirtingumo neregėjo.

(115). Viena gyvenimo diena išgirdusio aukščiausią Dhammą - daug vertingesnė net už visą amžių to, kas Dhammos negirdėjo.

IX skyrius Apie blogi (Papavaggo)

(116). Skubėk sėt gėrį, sulaikyk mintis nuo blogio, nes gėriui vangus protas blogiu pasimėgaut greitas.

(117). Net jei padarė žmogus blogą darbą, tegu nebekartoja jo, tevengia tokių savo polinkių. Blogio susikaupimas - priežastis kančių.

(118). O jei žmogus padarė gerą darbą, tegu jį pakartoja vėl, tepuoselėja tokius savo polinkius. Gėrio susikaupimas - džiaugsmo priežastis.

(119). Net piktavaliui sekasi, kol neprinoko vaisiai jo blogų darbų; vaisiams prinokus, jį ištinka blogis.

(120). Netgi doram nesiseka, kol neprinoko vaisiai jo gerų darbų; vaisiams prinokus, jį ištinka gėris.

(121). Į blogį lengvabūdiškai nemok ranka: „Manęs jis nepasieks!“ Lašas po lašo perpildo ąsotį - taip palengva ir blogis kvailį užvaldys.

(122). Į gėrį lengvabūdiškai nemok ranka: „Jis nepasieks manęs!“ Lašas po lašo perpildo ąsotį - taip palengva ir gėris apims išmintingą.

(123). Tegu jis vengia blogio taip, kaip pasiturintis pirklys be tinkamos sargybos vengia pavojingo kelio, kaip mylintis gyvenimą- mirties.

(124). Jei rankos be žaizdų, plikomis rankomis galima imt nuodus - nuodai nesužeistam nekenkia. Taip kuris pats nedaro bloga, nuo blogio bus saugus.

(125). Kas nuskriaudžia nekaltą, tyrą, be dėmės, pas jį, kvailį, sugrįžta visas padarytas blogis - kaip smulkios dulkės, nukrėstos prieš vėją.

(126). Vieni grįžta į moters įsčias, piktadariai eina į pragarą, teisuoliai, priešingai, - į dangų, o kas iš tikro tyras, pasiekia nibbaną.

127). Nei danguje, nei jūroje, nei gūdžioje kalnų oloj -nerasi žemėj vietos, kur pasislėpt galėtum nuo savo blogų darbų [vaisių].

128). Nei danguje, nei jūroje, nei gūdžioje kalnų oloj -nerasi žemėj vietos, kur nuo mirties galėtum pasislėpt.

X skyrius Apie bausmes (Dandavaggo)

(129). Visi vengia bausmės, visi bijo mirties. Pamėgink pasijust kito kaily! Nevalia tad žudyti nei kurstyt kitų.

(130). Visi vengia bausmės, visiems noris gyventi. Pamėgink pasijust kito kaily! Nevalia tad žudyti nei kurstyt kitų.

(131). Neras po mirties savo laimės, kas, jos siekdamas, nuskriaudė kitą, taip pat laimės ieškantį.

(132). Tas ras po mirties savo laimę, kas, jos siekdamas, neskriaudė kito, taip pat laimės ieškančio.

(133). Su niekuo nekalbėki šiurkščiai, nes iš jų to paties susilauksi. Sudirgus kalba visiems atgrasi, ji greit sulaukia atsako.

(134). Tapęs ramus kaip skilęs varpas - pasiekei nibbaną. Tavy nebėr kas dirgsta.

(135). Tarsi piemuo lazda karves ganyklon - senatvė ir mirtis gyvent visas būtybes gena.

(136). Tačiau kas pikta daro, mulkis, šito nesupranta. Tarsi liepsna jį svilina savi darbai.

(137). Kas baudžia tyrus, nekaltus, tas pats netrukus atsidurs vienoj iš dešimt padėčių.

(138). Jis gali susilaukt: aštrių kančių, susižalojimo, sunkios ligos ar proto sumaišties,

(139). valdovų nemalonės, turto praradimo, gal artimųjų netekties, o gal jis taps nepagrįstai apkaltintas

(140). arba namus jo pasiglemš liepsna. O kai suirs jo kūnas, kvailys į pragarą pateks.

(141). Nei kad jis vaikščios nuogas, susipynęs plaukus, nei kad badaus ar nesipraus, nei kad gulės ant žemės, visas dulkinas, arba sėdės sustingęs, išsitepęs pelenais, - niekas jam nepadės, mirtingaj am, j ei j is neįveikė dvej onių.

(142). Tegu ir dailiai apsirengęs, bet jeigu susitelkęs ir taikus, kantrus ir santūrus, niekam nelinki bloga, jis - brahmanas, jis -atsiskyrėlis, vienuolis. i

(143). Ar atsiras pasaulyje žmogus, save nurimdęs kuklumu,
kurio nebereikėtų raginti - kaip kad išjodinėtam žirgui nereikia botago? Būkite žvalūs, uolūs ir greiti tarsi gerai išjodinėtas žirgas, vos palytėtas botagu.

(144). Tikėjimu, dorybėmis, ryžtu, sutelktumu ir Dhammos įžvalga jūs, išmintingieji, išsivaduokite iš šios didžios kančios, atidūs minčiai, elgesiui ir budrūs.

(145). Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį, šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis pasiduoda, išminčius rimdo pats save.

XI skyrius Apie senatvę (Jaravaggo)

(146). Kas per juokai, kas per džiaugsmai, pasauliui degant liepsnose? Tamsybių apniaukti, kodėl šviesos neieškote?

(147). Pažvelkit į šį išdabintą veidą, šį surambėjusi, ligotą kūną, ėdamą žaizdų; jis kupinas minčių be ateities, be pastovumo.

(148). Šis kūnas susidėvi ir palūžta, apniktas ligų, pagenda ir suyra į dalis, atėjus mirčiai, nesgi iš dalių sudėtas.

(149). Gal malonu gėrėtis šitais pilkais kaulais, pažirusiais tarsi moliūgai rudenį?

(150). Iš kaulų suręsta šita tvirtovė, mėsa ir krauju apdrėbta; puikybė ir klasta, senatvė ir mirtis joj glūdi.

(151). Sudyla net dailiausi kunigaikščių ratai - taip pasiglemš senatvė ir šį kūną. Tačiau nesensta doras mokymas, doriems teisiųjų skelbiamas.

(152). Neišmanėlis sensta kaip jautis: tik raumenys auga, o pažinimas - nė kiek.

(153). Daug kartų gimdamas klajojau po samsarą, ieškodamas, kas stato būstą šį, bet neradau; kančia tie nesibaigiantys gimimai.

(154). Bet štai, satytojau, aš pagaliau tave matau! Nebesuręsi naujo būsto! Sulaužytos jau visos tavo gegnės, šelmuo sutriuškintas - į nušvitimą sutelkta mintis sutramdė troškimus!

(155). Kas jaunas dorai negyveno, turto nesukaupė - tokie tarsi seni garniai kūdroje be žuvies gaišta.

(156). Kas jaunas dorai negyveno, turto nesukaupė - tokie lyg lūžę ratlankiai voliojasi, ilgėdamiesi praeities.

XII skyrius Apie save (Attavaggo)

(157). Tesisaugo budriai, kas save brangina! O išminčius tebudi bent vieną iš trijų laikotarpių.

(158). Pirmiausia pats dorai susitvarkyk, tada galėsi mokyti kitus. Nenusižengs [taip besielgdamas] išminčius.

(159). Tegu jis pats taip elgiasi, kaip kad kitus mokina elgtis. Tik pats save sutramdęs sutramdys kitus. Pačiam susivaldyt sunkiausia, iš tiesų.

(160). Juk pats valdovas sau esi - kas dar tave valdyt galėtų? Tik susivaldęs visiškai sunkiausiai randamą valdovą rasi.

(161). Tavy pačiam užsimezga, iš tavęs paties kyla blogis, kurį pats padarai. Įveikia kvailį jis kaip deimantas smiltainį.

(162). Lyg salos medis, apvytas maluvos, ką pikta valia užvaldė; jis elgiasi su savim taip, kaip priešas tik galėtų palinkėt.

(163). Lengvi tėra blogi darbai, kuriais pats sau tik kenki, o tai, kas gera ir tikrai naudinga, - paprastai sunku.

(164). Kas juokiasi iš arahantų, kilniųjų ir dorųjų, mokymo, laikydamasis pats klaidingų pažiūrų, - kvailys, jis susinaikina nelyg kathaka.

(165). Juk blogis kyla iš paties žmogaus, ir pats žmogus nuo savo blogio kenčia. Tik pats žmogus gali užkirsti blogiui kelią, tik pats nuo jo apsivalyti gali. Tik nuo paties žmogaus priklauso, tyras jis ar susitepęs, - niekas kito neapvalys.

(166). Bet nedera pamiršt savęs, kitais vien rūpinantis, net jei didesnis gėris tai atrodo. O savo tikslą radus, atkakliai reikia jo siekti.

XIII skyrius Apie pasaulį (Lokavaggo)

(167). Nesekit prastu mokymu, budrumo neapleiskit! Klaidingoms pažiūroms nepasiduokite, neatsiduokit žemiškiems dalykams!

(168). Pakilkite, budėkite, šekit teisingu mokymu! Kas Dhamma vadovaujasi, laimingas esti šiapus ir anapus.

(169). Šekit teisingu mokymu, nesikliaukite prastu! Kas Dhamma vadovaujasi, laimingas esti šiapus ir anapus.

(170). Žvelk į pasaulį kaip į burbulą, kaip į miražą - taip į pasaulį žvelgiančio mirties valdovas nebemato.

(171). Eikit, pažvelkite į šį pasaulį, margą lyg karaliaus ratai! Kvailiai jame įklimpę kepurnėjasi, bet išmintingieji - neprisirišę.

(172). Kas pirma buvo išsiblaškęs, bet paskui susitelkė, tas nušviečia pasaulį it mėnulis, išniręs iš už debesų.

(173). Kas imasi gerais darbais atpirkti padarytą blogį, tas nušviečia pasaulį it mėnulis, išniręs iš už debesų.

(174). Aklas pasaulis, nedaug čia reginčiųjų. Nedaug pasiekia dangų, išsinėrę - lyg paukščiai iš raizgų.

(175). Saulės taku keliauja gulbės - jos savo jėgomis per dangų skrieja. Kas turi išminties, palieka šį pasaulį, įveikę Marą su visa kariauna.

(176). Nėr tokio blogio, kad nepadarytų tas, kuris melavo, pažeidė vieningą Dhamma ir nuo ano pasaulio nusisuko.

(177). Išties, šykštuoliai nepateks dievų pasaulin. Kvailiai, tiesa, nepagiria dosnumo, betgi išminčius džiaugias duodamas, ir jo anapus laimė laukia.

(178). Į srautą įžengimo vaisiai vertesni už vienvaldystę, už viešpatavimą visam pasauly, jie vertesni net už dangun žengimą.

XIV skyrius Apie Nubudusįjį (Buddhavaggo)

(179). Kokiu keliu jį vesite, kelio neturintį, nubudusį, akiračio beribio? Jo pergalė neatsispiriama, jai niekas šiapus neprilygsta.

(180). Kokiu keliu jį vesite, kelio neturintį, nubudusį, akiračio beribio? Nebaisūs jam jokie prisirišimų spąstai, jokie klaidinantys troškimai.

(181). Netgi dievai pavydi išmintingiems, kurie būdrauja, troškimų nekamuojami, panirusiems į meditaciją ir išsilaisvinimo džiaugsmą.

(182). Nelengva gimti žmogumi, sunki mirtingųjų dalia; nelengva tikrą mokymą išgirst, sunku pasiekti nušvitimą.

(183). Nepadaryti bloga, puoselėti gėrį, skaidrinti sau protą-štai nubudusiųjų mokymas.

(184). O pakantumas, atlaidumas - didžiausia askezė, kurią išminčiai nibbana vadina. Ne atsiskyrėlis, kas skaudina kitus; kas kitą skriaudžia, ne keleivis.

(185). Nekenkti, neužgauti, laikytis doros priesakų, saikingai valgyti ir nuošaliai gyventi, kilniai mąstyti - štai nubudusiųjų mokymas.

(186). Nenumaldys troškimų net auksinių pinigų liūtis. Tas išmintingas, kas supranta, kad aistros džiaugsmo nesuteiks, vien tiktai kančią.

(187). Nė dangiškaisiais malonumais nesidžiaugia nubudęs pasišventėlis -jis džiaugias tik sunaikintais troškimais.

(188). Kur tik neieško prieglobsčio žmogus iš baimės: kalnuos, miške, šventoj giraitėje, šventykloj.

(189). Nors iš tikrųjų šitie prieglobsčiai nesaugus, nepatikimi. Čia prisiglaudęs, neišsivaduosi iš visų kančių.

(190). Tačiau kam Buda, Dhamma, Sangha tapo prieglobsčiu, tas aiškiai regi keturias taurias tiesas:

(191). yra kančia; ji turi priežastį; vadinas, gali liautis; o kaip
nutraukti ją, moko taurus aštuonialinkis kelias.

(192). Štai kur saugu ir patikima prisiglausti. Čia radęs prieglobstį išsivaduoja iš visų kančių.

(193). Nelengva rasti kilnų žmogų, ne bet kur toks gimsta. Tačiau palaiminta gentis, kurioj ateina į pasaulį toks išminčius.

(194). Palaimintas nubudusio gimimas, palaimintas tikrasis mokymas, palaiminta darni bendruomenė, palaiminti sekėjai pasišventę, tarpusavyje sutariantys.

(195). Kas gerbia juos, garbinguosius, nubudusius ir jų sekėjus, pasaulio sumaištį įveikusius, skausmą ir liūdesį išsklaidžiusius,

(196). Kas gerbia juos, išsivadavusius, bebaimius, pelnų nieks nepajėgs įvertint.

XV skyrius Apie laimę (Sukhavaggo)

(197). Išties laimingi mes, taikūs tarp pykstančių, laisvi nuo neapykantos tarp tų, kurie jos kupini.

(198). Išties laimingi mes, sveiki tarp negaluojančių, laisvi nuo negalavimų tarp tų, kurie jų kupini.

(199). Išties laimingi mes, gyvendami be rūpesčių tarp nuolat susirūpinusių, laisvi nuo rūpesčių tarp tų, kurie vis sunerimę.

(200). Išties laimingi mes, nors ir neturim nieko. Mes laime » mintame kaip spindintys dievai.

(201). Pergalė gimdo neapykantą, nugalėtasis sielvartauja. Romus laimingas, pergales ir pralaimėjimus atmetęs.

(202). Nėra už aistrą kaitresnės ugnies, už neapykantą piktesnio blogio; nėr didesnės nelaimės už asmens sandus, o už ramybę - laimės didesnės.

(203). Sunkiausia iš ligų - godumas, nuožmiausias priešas -polinkiai. Šią tiesą žinantiems didžiausia laimė - nibbana.

(204). Didžiausia brangenybė - sveikata; brangiausias turtas -būti patenkintam tuo, ką turi; geriausias draugas - tai pasitikėjimas savim; aukščiausia laimė - nibbana.

(205). Ramybės, vienumos saldumo paragavęs, kas Dhammos džiaugsmu gyvas, išsivaduoja tas iš baimės ir iš blogio.

(206). Gera matyti kilnų, būti su juo - tikras džiaugsmas. Tebus laimingas visada, kas kvailio nesutinka.

(207). Ilgai kankinasi, kas susidėjo su kvailiais. Draugystė su kvailiu - nelyg su priešu, gyvas skausmas; o išmintingo bičiulystė - džiaugsmas, lyg su artimuoju.

(208). Kaip žvaigždes seka mėnuo, taip šekit išmintingą, žinantį, išprususį, daugel patyrusį, kilnų ir atsakingą, dorą ir taurų žmogų.

XVI skyrius Apie malonumą (Piyavaggo)

(209). Kas pasidavęs sumaiščiai ir lengvabūdiškumui, pamiršęs tikslą, įsikibęs į malonumus, tas susitelkusiam pavydi.

(210). Neprisiriškite prie to, kas malonu, juoba prie to, kas kelia skausmą. Skauda, kai neturi, kas malonu; skauda, kai pamatai, kas kelia skausmą.

(211). Todėl nesivaikykit malonumų -jų praradimas skausmą teatneš. Nuo skausmo ir nuo malonumų laisvas nebeturi pančių.

(212). Iš malonumo gimsta širdgėla, iš malonumo gimsta baimė. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam malonumus?

(213). Iš meilės gimsta širdgėla, iš meilės gimsta baimė. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė meilę metusiam?

(214). Aistra pagimdo širdgėlą, aistra pagimdo baimę. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam aistras?

(215). Iš geismo gimsta širdgėla, iš geismo gimsta baimė. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam geismus?

(216). Troškimai gimdo širdgėlą, troškimai gimdo baimę. Iš kur tad širdgėla, iš kur tad baimė metusiam troškimą?

(217). Išlavinęs dorybę savyje ir įžvalgą, kas Dhammos laikosi tvirtai ir savo pareigas atlieka, ir kalba vien tik tiesą, - toks malonus visiems.

(218). „Prieš srovę plaukiančiu“ vadinas tas, kas siekia nesukurto; jo mintys nesupančiotos troškimų, o protas nutviekstas šviesos.

(219). Draugai ir giminės, visi, kas gero linki, džiaugias ir sveikina sugrįžusį iš tolimos, ilgos kelionės.

(220). Lyg giminės sau artimą sugrįžusį - anam pasauly pasitinka dorąjį jo nuveikti geri darbai.

XVII skyrius Apie pyktį (Kodhavaggo)

(221). Tegu jis atsisako pykčio, puikybę tegu meta, tegu nutraukia prisirišimus visus. Tam jokios negandos nebaisios, kas neprisiriša prie vardo ir pavidalo, kas nieko savo nebeturi.

(222). Kas pyktį kylantį sutramdo, tarsi nuo kelio slystančius ratus, tą vadinu aš vadelėtoju; visi kiti tik laikos vadžių.

(223). Tegu ramybe nugali jis pyktį, blogį - gerumu, tegu jis melą nugali tiesa, ir dosnumu - šykštumą.

(224). Sakyk tik tai, ką malonu išgirst; pykčiui nepasiduok; ko paprašytas, bent jau dalį duok. Laikydamasis šių trijų [taisyklių], tu priartėsi prie dievų.

(225). Nieko neskriausdami, sutramdę kūniškumą išminčiai žengia į nekintamybę, kurią pasiekę, daugiau nebeliūdi.

(226). Kas būdrauja be paliovos, kas dieną naktį mokosi, atkakliai siekdamas nibbanos, tą nerimas apleidžia.

(227). Yra toks senas priežodis, Atula, ne nūdien sugalvotas: „Jie peikia tyliai sėdintį, jie peikia šnekų, saikingai kalbantį jie irgi peikia“. Nieko nėra šiame pasauly, ko jie nesupeiktų.

(228). Niekad nebuvo, nėra ir nebus žmogaus, kuris vien papeikimo ar vien pagyrimo būtų vertas.

(229). Neveidmainiaujantį ir išmintingą, prikaupusį dorybių ir žinių-jį, diena iš dienos matydami, giria įžvalgūs.

(230). Kas išdrįs peikti tą, kuris it gryno aukso pinigas? Netgi dievai jį giria, paties Brahmos pagirtą.

(231). Venk kūno sudirgimo, tramdyk kūniškumą. Įveikęs aplaidumą, nepriekaištingas būk savo veiksmais.

(232). Venk žodžių sudirgimo, sutramdyk liežuvį. Įveikęs aplaidumą, nepriekaištingas būk savo kalba.

(233). Venk proto sudirgimo, tramdyk savo protą. Įveikęs aplaidumą, nepriekaištingas būki mintimis.

(234). Išminčiai valdo kūną, valdo žodį, valdo protą - jie visad susivaldo.

XVIII skyrius Apie nešvarumus (Malavaggo)

(235). Esi tarsi sudžiūvęs lapas, Jamos šaukliai tavęs jau tyko. Prie mirties slenksčio stovi, neturi net atsargų kelionei.

(236). Sukurk sau salą, grumkis atkakliai, būk išmintingas. Nešvarumus iškuopęs ir nepriekaištingas pasieksi dangišką tauriųjų šalį.

(237). Štai baigiasi tavo gyvenimas - jau prisiartinai prie Jamos. Kur prisiglaust nebeturi nei atsargų kelionei.

(238). Sukurk sau salą, grumkis atkakliai, būk išmintingas. Nešvarumus iškuopusiam, nepriekaištingam nebereiks tau gimti ir pasent.

(239). Iš lėto, neskubėdamas, kartas nuo karto išminčius tegu nusipurto savo purvą- kaip meistras dulkes nuo sidabro.

(240). Kaip rūdys graužia geležį, nors pačios iš jos rados, taip aplaidus gyvenimas veda į blogą atgimimą.

(241). Sudulka šventraščiai negiedami, nekuopiami prisineša namai, suteršia grožį tinginystė, o būdraujantį- lengvabūdiškumas.

(242). Moterį suteršia pasileidimas, duodantį išmaldą - šykštumas, o šį pasaulį ir aną- netikęs elgesys.

(243). Bet dar didesnis, pats didžiausias purvas -neišmanymas. Jo nusikratę, būsite laisvi, vienuoliai, nuo bet kokio purvo.

(244). Lengva gyvent akiplėšai, begėdžiui, įžūliam kaip varna, savim patenkintam, patvirkusiam ir įkyriam.

(245). Tačiau sunku gyventi tam, kas tyras ir kuklus, kas santūrus, savim nesipuikuoja, kas turi įžvalgos ir verčiasi dorai.

(246). Kas griauna gyvastį ir nuolatos meluoja, kas griebia tai, kas jam čionai neduota, ir lanko svetimas žmonas,

(247). kas kvaišalais svaiginasi - tas dar šiame pasauly paker-ta savo šaknis.

(248). Žinok, žmogau, sunku sutramdyt blogį; piktadarybė ir godumas tenepririš tavęs ilgam prie blogio.

(249). Kiekvienas duoda pagal tai, kaip tiki ir kiek jam atrodo verta. O kas kitam pavydi gėrimo ir maisto, tas dieną naktį susitelkt negali.

(250). Ir tiktai tas, kuris sunaikino pavydą, pašalino, su šaknimis išrovė, sutelktumu džiaugiasi dieną naktį.

(251). Nėra už aistrą kaitresnės ugnies, joks priepuolis šitaip nesuima, kaip pyktis, nėra kitų tokių žabangų, kaip apgaulė, ir upių veržlesnių už troškimus.

(252). Lengva matyti svetimas ydas, savąsias pastebėt sunku. Svetimos ydos dulka it pelai, savosios slepiamos tarsi patyrusio žaidėjo nelemtas metimas.

(253). Kas pastebi menkiausią kito ydą ir yra nuolat sudirgęs, tam nešvarumai kaupiasi - negreit toks juos išsivalys!

(254). Nėra kelio danguj, nėra šventumo išorėj. Šiaip žmones keri apžavai, bet tathagatos jau nuo jų išsivadavo.

(255). Nėra kelio danguj, nėra šventumo išorėj. Nieko nėr amžina iš to, kas sudaryta, bet tathagatos laikinumui jau nebepriklauso.

XIX skyrius Apie teisųjį (phammatthavaggo)

(256). Ne tas teisus, kas savo tikslo siekia paskubom. Išminčius atsižvelgs į aplinkybes, palankias ir ne.

(257). Kitus jis veda apdairiai, nešališkai, teisingai. Teisiu vadinamas išminčius, ištikimas Dhammai.

(258). Jis ne dėl to yra išminčius, kad daug kalba. Romus, be neapykantos, bebaimis - toks vadinamas išminčium.

(259). Jis ne dėl to Dhammos žinovas, kad daug kalba. Kas Dhammos nuolat paiso, tiesiog kūnu ją žino, nors būtų mokytas mažai, tas iš tiesų vadinamas žinovu.

(260). Jis ne dėl to yra „vyresnis“, kad pražilęs. Garbingo amžiaus, jis vis tiek vadinamas „be reikalo pasenusiu“.

(261). Kas remiasi tiesa ir Dhamma, kas neprievartauja, visad išlieka santūrus, visuomet tvirtas ir nepriekaištinngas, tas „vyresniu“ vadinamas.

(262). Klastingo, sukto, pavydaus žmogaus doru nepadarys nei išvaizda graži, nei gražbylystė.

(263). Tik tas, kas visa tai su šaknimis išrovė, klastos išsižadėjo visiškai, tik išmintingas patraukliu vadinamas.

(264). Kas neatlieka pareigų, melagis - netapo atsiskyrėliu vien tik dėl to, kad nusiskuto galvą. Kas geismuose, troškimuose paskendęs - ar gali atsiskyrėliu vadintis?

(265). Tik numalšinęs blogį, didelį ir mažą, - tikras atsiskyrėlis, nes jis tapo ramus.

(266). Ne tas yra vienuolis, kuris prašo išmaldos; vienuoliu tampa tas, kas persiima Dhamma.

(267). Tik tas, kuris teisingas, doras, atidus, pranokęs šio pasaulio gėrį-blogį, gali būti vadinamas vienuoliu.

(268). Kvailys neprusėlis, net jeigu tyli, netampa išmintingas. Kas sumanus, kas viską pasveria ir pats pusiausvyrą išlaiko,

(269). kas blogio vengia - tas tikras išminčius. Todėl jis ir išminčius. Kas pasveria abi puses šiame pasauly, vadinamas išminčium.

(270). Ne tas yra taurus, kuris gyvas būtybes skriaudžia. Kas sugeba jokios gyvos būtybės nenuskriausti, vadinamas tauriu.

(271). Nei vien paklusnumu, nei apeigom, nei išsimokslinimu, nei sutelktumo įgūdžiais ar užsisklendimu

(272). aš neįveiksiu žemiškų troškimų ir nepasieksiu išsilaisvinimo džiaugsmo. Vienuoliai, nesikliaukit pergale, kol neišsikuopėte visų nešvarumų!

XX skyrius Apie kelią (Maggavaggo)

(273). Geriausias iš kelių - aštuonialinkis, geriausios iš tiesų -keturios tauriosios, geriausias mokymas - atsisakyt troškimų, geriausias iš dvikojų - kuris regi.

(274). Tai - kelias, ir kito nėra akims atmerkti. Ženk juo, ir Mara sudrebės.

(275). Juo žengiant, liausis visos tavo kančios. Skelbiu šį kelią tau - pats pirma radęs, kaip pašalinti rakštis.

(276). Stenkitės patys - tathagatos jums tik mokytojai. Iš Maros pančių išsilaisvina, kas žengia šiuo keliu ir ugdo sutelktumą.

(277). „Visa, kas sudaryta, - laikina“; kas savo įžvalgos akim tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą.

(278). „Visa, kas sudaryta, kelia skausmą“; kas savo įžvalgos akim tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą.

(279). „Visa, kas sudaryta, neturi savasties“; kas savo įžvalgos akim tai suvokė, daugiau nebekentės. Štai kelias į tyrumą.

(280). Kas nesikeis, kai laikas keltis, tingumui pasidavęs, nors jaunas ir stiprus, kieno mintys prislėgtos, neras tasai kelio išminties.

(281). Tesergi jis savo žodžius, tegu sutramdo protą ir kūnu pikto tenedaro. O tapęs tyras šiais trijų rūšių veiksmais, išminčių kelią tesuranda.

(282). Išties, iš sutelktumo randas įžvalga, per išsiblaškymą- prarandama. Žinodamas šiuos du, būties ir nebūties, kelius, tesielgia jis taip, kad augtų išmintis.

(283). Iškirskit visą girią - ne pavienį medį. Baugina girios gūduma. Iškirtę visą girią, ligi vieno medžio, liksit ramūs.

(284). Kol vyras neišrovė savy moters geismo, net paties menkiausio, tol protas jo liks pririštas - kaip žindomas veršiukas prie mamos.

(285). Išrauki geismą taip, kaip lotosą ranka išrauna rudenį. Tada nurodytu keliu eik į ramybę, į nibbaną.

(286). „Liūčių metu gyvensiu čia, o rudenį ir žiemą ten“, -kvailys svajoja, negandas jam gresiančias pamiršęs.

(287). Kaip potvynis nuplauna miegantį kaimelį, taip nusineš mirtis paskendusį svajonėse apie vaikus ir kaimenes.

(288). Nei tėvas, nei vaikai, nei giminės, nei artimieji nepadės jau tam, kurį mirtis pačiupo.

(289). Supratęs tai išminčius, gyvendamas dorai, tegu nedels damas išvalo kelią sau į nubudimą.

XXI skyrius Apie įvairius dalykus (Pakinnakavaggo)

(290). Jei atsisakius menko malonumo galima pasiekt didelę laimę, tai ir atsisakyk to menko malonumo vardan didžiosios laimės.

(291). Kas savo laimę bando grįst kitų kančia, iš neapykantos tinklų neišsipainios.

(292). Užleista, ką daryt reikėjo, daryta, ko visai nereikia… Tam ypač kaupias teršalai, kas lengvabūdis ir išpuikęs.

(293). O kas į savo kūną budriai susitelkęs, tas nebedaro, ko nereikia, bet tai, ką reikia, daro atkakliai. Kas susitelkęs būdrauja, išminčius, tampa švarus nuo teršalų.

(294). Nužudęs motiną ir tėvą, du kunigaikščius, išžudęs visą šalį su visais pavaldiniais, sau eina brahmanas be nuodėmės.

(295). Nužudęs motiną ir tėvą, du žynius ir penktąjį pribaigęs - nuožmų tigrą, sau eina brahmanas be nuodėmės.

(296). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie Budą visad atmena, dieną naktį.

(297). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie Dhammą visad atmena, dieną naktį.

(298). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie Sanghą visad atmena, dieną ir naktį.

(299). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie savo kūną visad stebi, dieną ir naktį.

(300). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Ramybe džiaugias visad, dieną naktį.

(301). Žvalūs Gautamos mokiniai, nuolatos budrūs. Jie visad džiaugias susitelkę, dieną ir naktį.

(302). Sunku palikti šį pasaulį - ir pasilikti, džiaugsmą rast jame sunku; tikra kančia gyventi su šeima, bet ir tarp svetimų gyvenimas nemielas. Visur pavojai tyko, kol klajoji [po samsarą]. Tik liovęsis klajoti negandų išvengsi.

(303). Kur tik nuvyks tvirto tikėjimo, doras, geros šlovės ir pasiturintis žmogus, visur bus gerbiamas.

(304). Dorieji švyti iš toli, kaip Himalajai. O piktas net šalia nepastebimas, kaip naktį paleista strėlė.

(305). Vienas keliauk, save sutramdęs, nepavargdamas, vienas sėdėk, vienas miegok - tebus skaidri miške tavo vienatvė.

XXII skyrius Apie pragarą (Nirayavaggo)

(306). Netiesą kalbantis, taip pat ir tas, kuris išsigina savo darbų, keliauja pragaran. Jie po mirties lygiai verti, kaip ir visi niekingi žmonės aname pasauly.

(307). Daug dėvinčių geltoną rūbą Dhammos nesilaiko, nesitvardo. Per savo blogus darbus jie, niekingieji, keliauja pragaran.

(308). Verčiau lumstą įkaitintos ligi raudonio geležies prarijus negu niekingai piktnaudžiavus dosnumu šalies.

(309). Kas lengvapėdiškai užsigeidė svetimos moters, to laukia keturi dalykai: pašlijusi garbė, neramus miegas, pasmerkimas ir, ketvirta, pragaras.

(310). Taip pat jo laukia nešlovė ir prastas atgimimas, valdovo paskirta sunki bausmė, o ir pats malonumas išsigandusiųjų - trumpas. Svetimos moters tad geriau negeisti.

(311). Kaip kad kušos žolė, nevikriai suimta, gali įpjauti ranką, taip atsiskyrėlis, nederamai gyvendamas, nueina pragaran.

(312). Jei savo pareigas atlieki atsainiai - skaistuoliu tik dedies, įžadus pažeidi, - jos niekur neveda.

(313). Jei kas nors turi būti padaryta - tai daryk, atlik neabejodamas. Ištižėlis keleivis vien tik dulkes kelia.

(314). Geriau išvis nepadaryti darbo nei padaryti jį blogai; blogai kas padaryta, paskui kankina tik. Užtat geriau nei padaryti darbą-jį padaryt gerai; gerai kas padaryta, neverčia gailėtis.

(315). Kaip saugomas iš išorės ir iš vidaus pasienio miestas, taip saugok pats save. Neleisk akimirkoms tuščiai prabėgti - kas laiką švaistė, paskui graužias pragare.

(316). Kas laikosi klaidingų pažiūrų, gėdisi to, ko gėdytis visai nereikia, ir nesigėdi to, kas iš tikrųjų gėda, - jų laukia prastas atgimimas.

(317). Kas laikosi klaidingų pažiūrų, kas bijo to, visai ko nėr bijoti, tačiau nebijo to, kas iš tiesų baisu, - jų laukia prastas atgimimas.

(318). Kas laikosi klaidingų pažiūrų, įžiūri blogį ten, kur jo visai nėra, tačiau nemato blogio ten, kur iš tiesų šis slypi, - jų laukia prastas atgimimas.

(319). Kas laikosi teisingų pažiūrų, kas žino blogį ten, kur jis yra, ir kad nėra jo ten, kur jo nėra, -jų laukia geras atgimimas.

XXIII skyrius Apie dramblį (Nagavaggo)

(320). Daugelis blogo linki, bet aš kęsiu jų įžeidimus, kaip dramblys kenčia strėlę, iš lanko mūšyje paleistą.

(321). Sutramdytą [dramblį] veda į mūšį, karalius lipa ant sutramdyto. Save sutramdęs, kantriai kenčiantis įžeidimus, - geriausias iš žmonių.

(322). Mulai, sindhų ristūnai grynaveisliai, didingieji drambliai sutramdyti - puiku. Tačiau geresnis už visus - save sutramdęs.

(323). Nes šie gyvūnai nenuneš žmogus į eite neprieinamą tą šalį, kur tik savitvarda ir susitramdymas gali nuvest.

(324). Dramblį, vardu Dhanapalaka, suvaldyt sunku, kai jam išsiskiria tie aitrūs syvai. Betgi supančiotas jis nieko nebeėda, tik ilgisi savo dramblių giraitės.

(325). Kas tinginys, miegalius, apsirijėlis, kas lovoj vartosi lyg paršas penimas - tas vėl ir vėl, kvailys, atgimsta.

(326). Sis protas klaidžiojo anksčiau, kaip tik norėjo, kaip užsigeisdavo, kaip jam patiko. Dabar sutramdysiu jį visiškai - tarsi varovas rujos metu dramblį.

(327). Džiaukitės budrumu, sergėkit savo protą! Palikit šunkelius, kaip išbrenda dramblys, purve įklimpęs.

(328). Jeigu sutiksi dorą ir patyrusį, sumanų ir kliūčių nebijantį keleivį - eik kartu, džiugus ir susitelkęs.

(329). Jei nesutiksi doro ir patyrusio, kliūčių nebijančio ir sumanaus keleivio - vienas eik, nelyg dramblys per girią ar karalius, užkariautos karalystės atsisakęs.

(330). Geriau vienam keliaut nei bičiuliautis su kvailiu. Nedaug troškimų beturi, todėl eik vienas kaip dramblys per girią, nepadarydamas žalos.

(331). Draugai, kai prireikia jų, - laimė. Ir malonumas laimė, kai abipusis. Laimė dorybės, ypač, kai mirtis arti. Laimė atsisakyt bet kokio blogio.

(332). Laimė šiame pasauly būti motina, ir būti tėvu - laimė. Laimė šiame pasauly būti atsiskyrėliu, ir būti brahmanų - laimė taip pat.

(333). Dorybės - ligi pat senatvės laimė; tvirtas tikėjimas -tai laimė; laimė - įgyti išminties; susilaikyt nuo blogio - laimė.

XXIV skyrius Apie troškimus (Taąhavaggo)

(334). Kas lengvabūdiškai gyvena, troškimai to keroja it maluva. Jis blaškos iš gyvenimo gyveniman tarsi beždžionė po medžius, dairydamasi vaisiaus.

(335). Ką nugali šis nenumaldomas troškimas - prisirišimas prie pasaulio, to sielvartas augs it vešli žolė byrana.

(336). Kas jau šiame pasauly nugali šį nenumaldomą troškimą, to sielvartas pradingsta it vandens lašai nuo lotoso lapo.

(337). Todėl sakau jums: „Visi čia susirinkusieji, būkit pagerbti! Raukit šalin troškimų šaknį, kaip raunama byrana, kvapnios šaknies usiros ieškant. Te Mara jūsų neįveiks, kaip upės srovė - nendrių“.

(338). Kaip medis, jeigu šaknys liko sveikos, tvirtos, tebežaliuoja net išrautas, taip ir troškimai atželia iš naujo, jei neišrautas liko polinkis įjuos.

(339). Ką jau pastvėrė trisdešimt šeši srautai, veržlūs prie malonumo, - kieno mintys bėga paskui aistras, - tą pasiklydėlį nusineša srovė.

(340). Srovė srūva visur. Vešliai vijokliai iškeroja. Išvydę iškerojusius vijoklius, pakirskit įžvalgos [kirviu] jų šaknį.

(341). Palaidos užgaidos ir malonumai apninka kiekvieną. Tačiau kas pasiduoda jiems, tikėdamasis juose rasti laimę, tas vėl sugrįžta gimti ir pasenti.

(342). Žmonės, troškimų genami, lekia ratu lyg pabaidytas kiškis. Prisirišimų saistomi, jie, laikui bėgant, vėl ir vėl prie savo kančių grįžta.

(343). Žmonės, troškimų genami, lekia ratu lyg pabaidytas kiškis. Todėl vienuolis, kuris kratosi aistrų, tegu pirma pašalina troškimą.

(344). Jau laisvas nuo troškimų, nuo aistrų, miške ramiai gyvena, tačiau vis tiek bėga troškimų girion! Pažvelkite į jį: būdamas laisvas, pats sau ieško pančių!

(345). Išminčiai sako, kad ne geležies, ne medžio, ne šiaudų tvirčiausi pančiai - už juos daug tvirtesni prisirišimai prie žmonos, vaikų, prie deimantinių auskarų.

(346). Išminčiai perspėja: tvirti šie pančiai, kurie traukia žemėn, ir painiai sumazgyti, neatrišami. Kirste nukirtę juos, keliauja jie, aistrų ir malonumų atsisakę ir nieko nebetrokšdami.

(347). Kas aistrai pasiduoda, tas įkrenta į srautą- lyg voras į paties sau nusinertą tinklą. Bet išmintingieji, srautą sustabdę ir rūpesčius atmetę, keliauja, nieko nebetrokšdami.

(348). Nusprendęs kirsti atgimimų srautą, atmesk ir praeitį, ir ateitį, ir visa, kas tarp jų. Jei protas visiškai išsivadavo - kad ir kas nutiktų, tu nebegrįši gimti ir pasent.

(349). Kieno mintys sumišusios, galvoj tik malonumai, ir aistros labai stiprios, - troškimai jo tik augs. Išties, taip pančiai tik užsiveržia tvirčiau.

(350). Kieno mintis rami, kas nuolatos budrus ir mąsto apie tai, kas nėra malonu, - tas troškimus pribaigs. Ir taip nutrauks jis Maros pančius.

(351). Jis - tobulas, bebaimis, nieko nebetrokšta, nebe-susiteršęs, gyvenimo rakštį išlupo, ir šis jo kūnas - paskutinis.

(352). Jis nieko nebetrošta, laisvas nuo prisirišimų, įgudęs aiškinti žodžius ir jų reikšmes, taip pat raidžių seką pažįsta. Didžiu žmogum, didžiu išminčium jį visi vadina, ir šis jo kūnas -paskutinis.

(353). Aš viską pažinau ir viską nugalėjau, aš nebesu-teršiamas jokių aplinkybių, visko atsisakiau ir, troškimus įveikęs, tapau laisvas. Pats mokydamasis iš savęs, ką gi turėčiau pavadinti mokytoju?

(354). Dhamma - tai dovana, kuri pranoksta visas dovanas; Dhamma - tai skonis, kuris pranoksta visus skonius; Dhamma - tai džiaugsmas, kuris visus džiaugsmus pranoksta. Troškimams pasibaigus liaujas kančios.

(355). Turtas tik kvailį pribaigia - ne tuos, kurie į kitą krantą kelio ieško. Dėl turto kvailys galą gauna pats ir dar kitus pražudo.

(356). Piktžolės teršia dirvą, aistros teršia žmogų. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie išsivadavo iš aistrų, duos gerų vaisių.

(357). Piktžolės teršia dirvą, žmogų teršia neapykanta. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie laisvi nuo neapykantos, duos gerų vaisių.

(358). Piktžolės teršia dirvą, žmogų teršia jo kvailumas. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie išsivadavo nuo kvailumo, duos gerų vaisių.

(359). Piktžolės teršia dirvą, žmogų troškimai teršia. Todėl ir aukos, paaukotos tiems, kurie troškimų nebeturi, duos gerų vaisių.

XXV skyrius Apie vienuolius (Bhikkhuvaggo)

(360). Puiku, kai suvaldai regėjimą ir klausą, puiku, kai uoslę ir liežuvį suvaldai.

(361). Puiku, kai kūną suvaldai, kai kalbą suvaldai ir mintį, puiku susivaldyti visame kame. Vienuolis, kuris visad susivaldo, išsivaduoja iš visų kančių.

(362). Kas valdo kojas ir rankas, kas savo kalbą valdo, kas susivaldo tobulai, yra viskuo patenkintas ir vienišas, ir susitelkęs, ir viduje džiugus - štai tas vadinamas vienuoliu.

(363). Vienuolio, kalbančio saikingai, įžvalgiai, nesipuikuo-jančio savim, kuris teisingai reikšmę aiškina ir Dhammą, - saldu pasiklausyt.

(364). Vienuolis, kuris Dhammoj randa atgaivą ir Dhammą žavisi, galvoja apie Dhammą, nuolat Dhammą seka, - nebeatkris nuo Dhammos.

(365). Tegu neniekina jis to, kas teko jam, tegu kitiems jis nepavydi. Nes susitelkti deramai nepajėgia vienuolis, pavydintis kitiems.

(366). Kuris neniekina to, kas jam teko, net jei visai nedaug, kas tyras ir uolus, tokį vienuolį šlovina dievai.

(367). Kuris dėl nieko nebeliūdi, kuris nesitapatina nei su pavidalu, nei su vardu, tik tas vadinamas tikru vienuoliu.

(368). Vienuolis, kuris seka Budos mokymu ir yra geraširdis, jis ras sau romią vietą laimę ras ir polinkius pribaigs.

(369). Vienuoli, išsisemk šį laivą! Išsemtas jis gi plauks visai lengvai. Aistras ir neapykantą išsėmęs, nibbaną tu lengvai pasieksi.

(370). Nukirsk penkis, atmesk penkis, penkiais pranok! Vienuolis, prisirišimus penkis įveikęs, vadinamas „kirtusiu srautą“.

(371). Vienuoli, medituok, nebūki lengvabūdis! Neleisk mintims paskęsti juslių sūkuriuos, kad, buvus atsainiu, netektų ryti lumsto geležies ir klykti, degant ugnyje: „Štai kur kančia!“

(372). Negali medituoti tas, kas neišmano, tačiau kaipgi be meditacijos rasis išmanymas? Išties, kas medituoja ir išmano, tas arti nibbanos.

(373). Vienuolis, atsiskyręs nuošalumoje, kuris teisingai Dhammą regi, kurio protas nurimo, - jis išgyvena dieviškąpalaimą.

(374). Kaskart giliai suvokdamas, kaip randasi asmens sandai ir kaip išnyksta, nemirtingųjų vertą džiaugsmą išgyvena jis ir laimę.

(375). Vienuoliui išmintingam - štai pradžių pradžia: imtis drausmės ir susitvardyti, sekti jusles, išmokti pasitenkint esamu ir geraširdžio, atkaklaus, kilnaus draugo laikytis.

(376). Tegu jis bus svetingas, elgesiu kilnus. Tada, užlietam džiaugsmo, liausis jo kentėjimai visi.

(377). Kaip kad jazminas numeta nuvytusius žiedus, taip jūs, vienuoliai, meskite aistras ir neapykantą.

(378). Nurimusiu vadinamas tasai vienuolis, kurio kalba nurimusi, nurimęs kūnas ir nurimęs protas, kuris susitelkė, pasaulio vylių atsisakęs.

(379). Pats save ragink, tikrink save pats. Laimingas bus gyvenimas vienuolio, kuris susitelkė ir pats save prižiūri.

(380). Juk pats valdovas sau esi ir pats sau kelias. Tad pažabok save, kaip pirklys pažaboja grynaveislį žirgą.

(381). Vienuolis, kuris seka Budos mokymu ir džiaugias, jis ras sau romią vietą, laimę ras ir polinkius pribaigs.

(382). Vienuolis, kuris seka Budos mokymu, nors būtų visai jaunas, jis nušviečia pasaulį it mėnulis, išniręs iš už debesų.

XXVI skyrius Apie brahmanus (Brahmanavaggo)

(383). Stabdyki srautą, brahmane, šalin gink troškimus! Pažinęs laikinumą visko, kas sukurta, kas nesukurta sau atskleisi!

(384). Kai brahmanas dviem priemonėm pasiekia kitą krantą, nuo jo, pažinusio, nukrinta visi pančiai.

(385). Tą brahmanų aš vadinu, kuriam nėra nei šio, nei kito kranto, nei abiejų, kuris nieko nebijo ir nebeprisirišęs nė prie ko.

(386). Tą brahmanų aš vadinu, kurio netrikdo aistros, susitelkusio, kuris, įveikęs troškimus, ramiai atlieka savo darbą, kuris jau pasiekė aukščiausią tikslą.

(387). Dieną spindi saulė, naktį - mėnuo. Kario šarvai spindi, brahmano - susitelkimas. Bet štai Nubudęs spindi dieną naktį!

(388). Kuris atmetė blogį, brahmanų vadinas; kuris gyvena rimtyje, tas atsiskyrėlis; o nusikratęs savo nešvarumų, vadinas tyru.

(389). Šiukštu užgauti brahmaną! Tačiau ir brahmanas tegu nelieja pykčio ant užgavusiojo. Gėda, kas brahmaną užgavo! Tačiau kur kas didesnė gėda tam, kas ant užgavusiojo savo pyktį lieja.

(390). Nieko kilnesnio brahmanui nėra, kaip suturėt nuo malonumų savo protą. Kur nebelieka noro naikinti, ten liaujasi kančia.

(391). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nieko nesužeidė nei kūnu, nei žodžiu, nei mintimi - kuris sutramdė savyje šiuos tris.

(392). Kad ir iš ko išgirstum šitą Dhammą, skelbtą galutinai Nubudusio, dėkingas jį pagerbk, kaip brahmanas pagerbia šventą ugnį.

(393). Ne dėl kilmės, šeimos ar plaukų kuodo brahmanų tampi. Tas brahmanas, kas Dhamma ir tiesa laimingas.

(394). Kas tau iš supintų plaukų, kvaily? Kam tau tie kailių apdarai? Tu rūpinies tik išore, o tavo viduje - gūdu.

(395). Kas medituoja vienišas miške, sulysęs, išsišovusiom kraujagyslėm, dulkėtais rūbais, - tą vadinu aš brahmanų.

(396). Tačiau nevadinu aš brahmanų žmogaus vien tik dėl jo ar motinos kilmės. Kas turto prisirišęs, tėra „bhojintojas". Tik tas, kas nieko nebeturi ir neprisirišęs, - brahmanas.

(397). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nebedreba iš baimės, kuris visus pančius ir grandines sutraukė ir nuo prisirišimų laisvas, - kuris išsivadavo.

(398). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, nubudęs, nušlavė kliūtis, sutraukė pavalkus, apynasrį, vadžias ir perlaužė vytinį.

(399). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, nekaltas, iškenčia nepykdamas ir priekaištus, ir smurtą ir bausmes. Kantrybė - jo jėga ir j o kariauna.

(400). Tą brahmanų aš vadinu, kuris laisvas nuo neapykantos, nesipuikuoja savimi, išlieka santūrus, dorai atlieka savo pareigas - šitas jo kūnas yra paskutinis.

(401). Tą brahmanų aš vadinu, kuriam nelimpa kūno malonumai - kaip kad vanduo prie lotoso arba prie adatos garstyčios grūdas.

(402) Tą brahmanų aš vadinu, kuris nusimetė jau savo naštą ir jau šiapus pabaigą savo kančių pamatė.

(403). Tą brahmanų aš vadinu, kuriam užtenka išminties atskirt tiesos ir netiesos kelius, kurio žinojimas gilus ir kuris pasiekė aukščiausią tikslą.

(404). Tą brahmanų aš vadinu, kurio troškimai baigėsi, kuris lamų neturi, bet nesusijęs jis nei su benamiais, nei su šeimininkais.

(405). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nežudo ir neskatina žudyti, kuris nepakelia lazdos nei prieš drąsuolį, nei prieš bailį.

(406). Tą brahmanų aš vadinu, kuris tarp priešų - draugas, tarp keliančių lazdas - ramus, tarp prisirišusių - neprisirišęs.

(407). Tą brahmanų aš vadinu, nuo kurio aistros, veidmainystė, puikybė, neapykanta nurieda taip lengvai, kaip kad nuo adatos garstyčios grūdas.

(408). Tą brahmanų aš vadinu, kuris pasako tiesą taip, kad nieko neįskaudina, pamokančiai, bet nepiktai.

(409). Tą brahmanų aš vadinu, kuris šiame pasauly nepaims, kas jam neduota, - nei mažo ko, nei didelio, nei trumpo arba ilgo, nei prasto ko, nei gero.

(410). Tą brahmanų aš vadinu, kuris netrokšta nieko nei šiame, nei kitame pasauly, kuris neturi polinkių, todėl nebesupan-čiotas.

(411). Tą brahmanų aš vadinu, kuris netrokšta nieko, pažinimu išsivadavęs iš dvejonių, nemirtinguman pasinėręs.

(412). Tą brahmanų aš vadinu, kurio nesaisto gėris arba blogis, kuris ramus ir nebeliūdi, ir nebesusitepęs.

(413). Tą brahmanų aš vadinu, kuris tarsi mėnulis spindi be dėmių - tyras, nebesujaudinamas ir romus, nebekankinamas noro gyvent ir džiaugtis.

(414). Tą brahmanų aš vadinu, kuris jau įveikė samsarą- šitą klampų kelią, jau perplaukė į kitą krantą, nieko nebesaistomas ir susitelkęs, kuris neprisirišęs ir nebedvejoja.

(415). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, pamynęs geidulius, benamis čia klajoja, norą gyventi numalšinęs.

(416). Tą brahmanų aš vadinu, kuris, pamynęs troškimus, benamis čia klajoja, norą gyventi numalšinęs.

(417). Tą brahmanų aš vadinu, kuris išsivadavo ir nuo žmogiškų, ir nuo dangaus saitų, visus pančius sutraukęs.

(418). Tą brahmanų aš vadinu, kuris visus pasaulius nugalėjo^ išsižadėjo to, kas miela, ir to, kas nemiela, šaltakraujis, nebesu-saistytas.

(419). Tą brahmanų aš vadinu, kuris apie gyvų būtybių mirtį ir gimimą viską žino, nubudusį, nesusaistytą, išėjusį sėkmingai.

(420). Tą brahmanų aš vadinu, kieno likimo nei dievai, nei žmonės, nei gandharvai nebežino, - visus nešvarumus sunaikinusį arahantą.

(421). Tą brahmanų aš vadinu, kuris nuo visų saitų laisvas, nieko nebeturi, kuriam nieko neliko nei dabar, nei praeity, nei ateity.

(422). Tą brahmanų aš vadinu, kuris kartu drąsus ir išmintingas, smarkus kaip jautis ir taurus, nenugalimas, laisvas nuo aistrų, nubudęs, tobulas.

(423). Tą brahmanų aš vadinu, kuris pažino savo ankstesnius gyvenimus, išvydo pragarą ir dangų ir savo atgimimų kelią baigė, išminčių, kuris tobulu pažinimu nuveikė viską, ką tik galima nuveikt.
Reply


Forum Jump:


Recently Browsing 1 Guest(s)