09-23-2023, 03:32 PM
Klausimas - Kas aš esu?
[IMG alt="G-and-P-Walking-e1559943983944"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/877a457b2d9b16ad294ef238a47df213ce56605b_2_690x388.jpeg[/IMG]
G-and-P-Walking-e15599439839441920×1080 245 KB
Svarbiausias klausimas, kurį kiekvienas sau galime užduoti yra - Kas aš esu? Jei į šį klausimą nebus atsakyta nuoširdžiai, o tik formaliai, jūs ir toliau norėsite surasti atsakymą. Nepriklausomai nuo to, kaip jus apibūdina aplinkiniai – geranoriški ar ne – nepriklausomai nuo to, kaip jūs pats save apibūdinate, joks apibūdinimas nesuteikia visiško tikrumo.
Nesunku suprasti, kad pradinė mintis “Aš esu kažkas” veda prie įvairių įmanomų strategijų: būti kažkuo geresniu, kažkuo saugesniu, kažkuo, patiriančiu daugiau malonumo, daugiau užuojautos, kažkuo daugiau pasiekusiu. Tačiau jeigu kvestionuosime šį pagrindinį teiginį, mūsų protas iškart stos į akistatą su tuo aš, kuris įsivaizduojamas kaip kažkas atskira nuo siekiamybės. Tai vadinama savianalize.
Šis pagrindinis klausimas - Kas aš esu? yra mažiausiai pastebimas. Mes gyvename, kalbėdami vieni kitiems apie savo svarbumą, nesvarbumą, didybę ir menkumą, jaunystę ir senatvę. Ką bekalbėtumėm apie savo gerumą, blogumą, neišmanymą ar prašvitimą, visa tai tėra proto koncepcijos.
Kai klausimu Kas? sekame tyrai ir atsivėrę iki pat jo ištakų, pasireiškia milžiniška, stulbinanti jo realizacija: ten nėra jokios esmės visai! Yra tik nenusakomas, beribis atpažinimas savęs, kaip neatskiriamos visumos dalies.
Jūs laisvas. Jūs vientisas. Jūs begalinis. Jums nėra jokios pabaigos, jokių ribų. Visos jūsų mintys išnyra jumyse ir vėl jumyse pranyksta. Jūs esate pats suvokimas, o suvokimas yra sąmonė.
Vėl nukelkite savo sąmonę į erdvę, kur nėra pasakojimo, kur nėra minties. Jei mintis kyla, stebėkite, kaip ji keliauja pro šalį. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai tik mintis, neturinti nieko bendra su jūsų esme.
Pasaulis ne toks, kokį jūs manote esant. Jūs ne tas, kas manotės esąs. Aš ne tas, ką apie mane manote. Mintys apie pasaulį, save ar mane yra paremtos supratimais. Nesvarbu, ar jie kyla iš vidaus, ar iš išorės, jie yra riboti.
Pripažinkite tai, ir išgirsite kvietimą į tikrąją savastį, kuri nėra apčiuopiama ar įsivaizduojama, tačiau, nepaisant nieko, persmelkianti viską.
Kai proto darbas apie tai - Kas esi? yra sustabdomas, suvokimas, proto struktūra suskyla. Kviečiu jus įeiti per šį plyšį. Įeikite per šį atsivėrimą. Kai šitą padarote, protas liaujasi ieškojęs sau naujų apibrėžimų. Tą akimirką lieka tik tyla. Šioje tyloje galima patirti visišką pilnatvę: tiesą, to, kas jūs esate iš tikrųjų.
Tai, kas iš tiesų esate - nėra mintis, kadangi ji - visų kitų minčių šaltinis. Tai, kas iš tiesų esate - negali būti pavadinta ar apibrėžta. Tokie žodžiai kaip siela, šviesa, Dievas, tiesa, savastis, sąmonė, visatos protas ar dievybė, nors ir turi galią iššaukti tiesos palaimą, tačiau jų nepakanka apibūdinti didybę to, kas jūs esate iš tikrųjų.
Tiesa apie jus patį nėra jums svetima. Tiesiog, tai yra taip arti jūsų, kad negalite patikėti, jog tai – jūs pats. Vietoj to, kad priimtumėte tai, kas visada buvo jūsų savastis – arčiau, nei jūsų širdies plakimas, arčiau, nei bet kokia mintis, arčiau, nei bet kokia patirtis – jūs priėmėte kaip savasties realybę tėvų auklėjimo, kultūros bei religines aplinkybes.
Tikrojo jūsų nepaliečia jokios koncepcijos apie tai, ar esate neišmanėlis ar prašvitęs, nieko vertas ar didingas. Jūsų esaties tiesa yra laisva nuo viso to. Jūs iš esmės esate laisvas, o tai, kas neleidžia šiai laisvei realizuotis - yra prisirišimas prie tam tikros minties apie tai, kas esate. Ta mintis nesulaiko jūsų nuo buvimo tuo, kuo iš tiesų esate. Jau esate tai, kas skiria jus nuo savęs įsisąmoninimo. Leiskite savo dėmesiui panirti į tai, kas visada buvo čia, atsiverti savo paties realizacijai.
Kas tu esi, iš tikrųjų? Ar tu koks vaizdas, iškylantis prote? Ar esi pojūtis, atsirandantis kūne? Ar tu emocija, persmelkianti kūną ir protą? Ar tu esi tas, kuo kitas mano tave esant, ar esi visiškai priešingas tam, ką kiti vadina esant tavimi? Tai tik keli iš daugelio klaidingų tapatumo nustatymų.
Mūsų klaidingiausias susitapatinimas, turbūt netgi stipresnis už susitapatinimą su kūnu, yra susitapatinimas su mintimis. Mus išmokė tikėti teiginiu: “Aš mąstau, todėl esu”, o ne šia tiesa: “Aš esu, todėl mąstau”. Mes suteikiame minčiai valdžią apibrėžti mūsų esamybę. Jei mano mąstymas apie mano ir jūsų skirtingumą remsis fiziniais pojūčiais ir patyrimais, tai ši mintis turės didžiulę įtaką mūsų tikrovei.
Mūsų protuose mintys suranda vietos tiek Dievui, tiek ir velniui. Atsiranda grumtynės tarp gerų ir blogų minčių, kurios sukelia karą. Kyla troškimas sukaupti daugiau gerų minčių, kad šios nugalėtų blogas mintis, kad šviesos jėgos nugalėtų tamsos jėgas. Jūs sąlygotas tikėti, kad jei geros mintys nugalės – nugalės jūsų aukštesnysis Aš, ir taip nurimsite.
Tiesa yra tokia, kad gyvenimo kokybė pagerėja tada, kai protas yra pripildytas gerų minčių. Ir priešingai - kai protas užteršiamas negatyviomis ar neigiamomis emocijomis, apnuodijamas dar ir kūnas. Tačiau nepastebima to, kad pačioje esmės gilumoje visada yra ramybė, nepajudinamas sąmoningumas. Šito nepastebėdami, praleidžiate tai, kad jūs visada esate ramybėje. Nei laimėjimas, nei pralaimėjimas neturi nieko bendra su tiesa to, kas jūs esate.
To, ką jūs vadinate “aš”, subalansavimas, išbalansavimas, sutvarkymas ir pertvarkymas yra tiktai minčių sankaupa. Mintys apie tai, kas jūs esate, kyla iš proto pastangų atsiminti praeitį ir pastangų galvoti apie ateitį. Mintys apie praeitį ir ateitį sukuria jūsų esamybės dabartį.
Mintims kylant, turite pasirinkimą. Protas teseka jūsų mintis arba nurimsta, leisdamas joms kilti be jokio savo įsikišimo. Kviečiu sustoti: nekurti minties po minties, nefantazuoti ir nekartoti mintyse seniai įvykusių dalykų. Pasirinkimas nuraminti protą, įgalina atpažinti tai, kas visada yra ramu, nepaisant minčių buvimo ar nebuvimo.
Akimirka, kai atpažįstame tai, kas negali būti mintis - yra to, kas jūs esate, atpažinimo akimirka. Tai akimirka, kai protas pasiduoda tylai. Vienintelė dalykas, trukdantis šią tiesą suvokti, yra mąstymas apie tai, kas jūs esate. Tai išties taip paprasta.
Smarkiai kenčiame, kai, bandydami suvokti savo tapatumą, nuklystame link to, kas iš viso neegzistuoja. Istorijos, apie tai, kas esate - nėra. Asmenybės identifikacija prasideda nuo minties, kuri įgauna jėgą, nes kasdien galvodami, tą mintį auginame. Galiausiai ji apauga kitomis mintimis, palaikančiomis pirmąją, ją stiprinančiomis ir tobulinančiomis.
Mintis Kas esate, tėra vaizdinys, sudėtas iš krūvos kitų minčių, proto veiklos išdava. Kai mintis kas esate ištiriama iki galo – pamatome, jog tai yra niekas.
Asmens tapatumas yra susietas su “aš” - kūno, ego siekiais gauti tai, ko jis nori. Gal tai kūno noras turėtii daugiau maisto, turėti geresnį prieglobstį ar daugiau drabužių. Gal tai ego noras įgyti daugiau galios, daugiau statuso, daugiau pripažinimo, daugiau prašvitimo. Kiekvienas gali pažvelgtiį savo gyvenimą ir pamatyti kaip šis “daugiau” variklis, jei jis yra išderintas, neleidžia jiems pažinti tikrojo džiaugsmo ir paprastos egzistencijos pilnatvės. Netgi tada, kai neturime nieko, kai visiškai atsiveriame šiai akimirkai, tai daugiau, nei pakanka, kad patirtume būties palaimą. Bet kol esame prisirišę prie asmenybės poreikio turėti daugiau, višiška pilnatvė, kuri yra mūsų tikrasis buvimas, bus nepastebėta.
Praeityje retai kas išdrįsdavo prašnekti apie tai, kas amžina, kas negali būti prarasta, apie tai, kas yra tiesa apie mus. Iš principo, tie, kurie bandė tai daryti, liko nesuprasti.
Tai, kaip dauguma žmonių suprato tuos prakalbusiuosius, rėmėsi tų žmonių puoselėjama viltimi, kad „jei aš suprasiu, ką šitas didis žmogus kalba, tada ir aš turėsiu tai, ką tas didis žmogus turi, ir tai negalės būti iš manęs atimta“. Tada visa energija buvo nukreipta link bandymo kažką gauti ar išsiaiškinti. Aš kviečiu jus nedaryti nei viena, nei antra. Aš kviečiu jus tiesiogiai įsigilinti į save ir pamatyti, kas ten yra nemirtinga, kas jau yra viduje – kokia tiesa apie tai, kas jūs esate.
[IMG alt="G-and-P-Walking-e1559943983944"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/877a457b2d9b16ad294ef238a47df213ce56605b_2_690x388.jpeg[/IMG]
G-and-P-Walking-e15599439839441920×1080 245 KB
Svarbiausias klausimas, kurį kiekvienas sau galime užduoti yra - Kas aš esu? Jei į šį klausimą nebus atsakyta nuoširdžiai, o tik formaliai, jūs ir toliau norėsite surasti atsakymą. Nepriklausomai nuo to, kaip jus apibūdina aplinkiniai – geranoriški ar ne – nepriklausomai nuo to, kaip jūs pats save apibūdinate, joks apibūdinimas nesuteikia visiško tikrumo.
Nesunku suprasti, kad pradinė mintis “Aš esu kažkas” veda prie įvairių įmanomų strategijų: būti kažkuo geresniu, kažkuo saugesniu, kažkuo, patiriančiu daugiau malonumo, daugiau užuojautos, kažkuo daugiau pasiekusiu. Tačiau jeigu kvestionuosime šį pagrindinį teiginį, mūsų protas iškart stos į akistatą su tuo aš, kuris įsivaizduojamas kaip kažkas atskira nuo siekiamybės. Tai vadinama savianalize.
Šis pagrindinis klausimas - Kas aš esu? yra mažiausiai pastebimas. Mes gyvename, kalbėdami vieni kitiems apie savo svarbumą, nesvarbumą, didybę ir menkumą, jaunystę ir senatvę. Ką bekalbėtumėm apie savo gerumą, blogumą, neišmanymą ar prašvitimą, visa tai tėra proto koncepcijos.
Kai klausimu Kas? sekame tyrai ir atsivėrę iki pat jo ištakų, pasireiškia milžiniška, stulbinanti jo realizacija: ten nėra jokios esmės visai! Yra tik nenusakomas, beribis atpažinimas savęs, kaip neatskiriamos visumos dalies.
Jūs laisvas. Jūs vientisas. Jūs begalinis. Jums nėra jokios pabaigos, jokių ribų. Visos jūsų mintys išnyra jumyse ir vėl jumyse pranyksta. Jūs esate pats suvokimas, o suvokimas yra sąmonė.
Vėl nukelkite savo sąmonę į erdvę, kur nėra pasakojimo, kur nėra minties. Jei mintis kyla, stebėkite, kaip ji keliauja pro šalį. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai tik mintis, neturinti nieko bendra su jūsų esme.
Pasaulis ne toks, kokį jūs manote esant. Jūs ne tas, kas manotės esąs. Aš ne tas, ką apie mane manote. Mintys apie pasaulį, save ar mane yra paremtos supratimais. Nesvarbu, ar jie kyla iš vidaus, ar iš išorės, jie yra riboti.
Pripažinkite tai, ir išgirsite kvietimą į tikrąją savastį, kuri nėra apčiuopiama ar įsivaizduojama, tačiau, nepaisant nieko, persmelkianti viską.
Kai proto darbas apie tai - Kas esi? yra sustabdomas, suvokimas, proto struktūra suskyla. Kviečiu jus įeiti per šį plyšį. Įeikite per šį atsivėrimą. Kai šitą padarote, protas liaujasi ieškojęs sau naujų apibrėžimų. Tą akimirką lieka tik tyla. Šioje tyloje galima patirti visišką pilnatvę: tiesą, to, kas jūs esate iš tikrųjų.
Tai, kas iš tiesų esate - nėra mintis, kadangi ji - visų kitų minčių šaltinis. Tai, kas iš tiesų esate - negali būti pavadinta ar apibrėžta. Tokie žodžiai kaip siela, šviesa, Dievas, tiesa, savastis, sąmonė, visatos protas ar dievybė, nors ir turi galią iššaukti tiesos palaimą, tačiau jų nepakanka apibūdinti didybę to, kas jūs esate iš tikrųjų.
Tiesa apie jus patį nėra jums svetima. Tiesiog, tai yra taip arti jūsų, kad negalite patikėti, jog tai – jūs pats. Vietoj to, kad priimtumėte tai, kas visada buvo jūsų savastis – arčiau, nei jūsų širdies plakimas, arčiau, nei bet kokia mintis, arčiau, nei bet kokia patirtis – jūs priėmėte kaip savasties realybę tėvų auklėjimo, kultūros bei religines aplinkybes.
Tikrojo jūsų nepaliečia jokios koncepcijos apie tai, ar esate neišmanėlis ar prašvitęs, nieko vertas ar didingas. Jūsų esaties tiesa yra laisva nuo viso to. Jūs iš esmės esate laisvas, o tai, kas neleidžia šiai laisvei realizuotis - yra prisirišimas prie tam tikros minties apie tai, kas esate. Ta mintis nesulaiko jūsų nuo buvimo tuo, kuo iš tiesų esate. Jau esate tai, kas skiria jus nuo savęs įsisąmoninimo. Leiskite savo dėmesiui panirti į tai, kas visada buvo čia, atsiverti savo paties realizacijai.
Kas tu esi, iš tikrųjų? Ar tu koks vaizdas, iškylantis prote? Ar esi pojūtis, atsirandantis kūne? Ar tu emocija, persmelkianti kūną ir protą? Ar tu esi tas, kuo kitas mano tave esant, ar esi visiškai priešingas tam, ką kiti vadina esant tavimi? Tai tik keli iš daugelio klaidingų tapatumo nustatymų.
Mūsų klaidingiausias susitapatinimas, turbūt netgi stipresnis už susitapatinimą su kūnu, yra susitapatinimas su mintimis. Mus išmokė tikėti teiginiu: “Aš mąstau, todėl esu”, o ne šia tiesa: “Aš esu, todėl mąstau”. Mes suteikiame minčiai valdžią apibrėžti mūsų esamybę. Jei mano mąstymas apie mano ir jūsų skirtingumą remsis fiziniais pojūčiais ir patyrimais, tai ši mintis turės didžiulę įtaką mūsų tikrovei.
Mūsų protuose mintys suranda vietos tiek Dievui, tiek ir velniui. Atsiranda grumtynės tarp gerų ir blogų minčių, kurios sukelia karą. Kyla troškimas sukaupti daugiau gerų minčių, kad šios nugalėtų blogas mintis, kad šviesos jėgos nugalėtų tamsos jėgas. Jūs sąlygotas tikėti, kad jei geros mintys nugalės – nugalės jūsų aukštesnysis Aš, ir taip nurimsite.
Tiesa yra tokia, kad gyvenimo kokybė pagerėja tada, kai protas yra pripildytas gerų minčių. Ir priešingai - kai protas užteršiamas negatyviomis ar neigiamomis emocijomis, apnuodijamas dar ir kūnas. Tačiau nepastebima to, kad pačioje esmės gilumoje visada yra ramybė, nepajudinamas sąmoningumas. Šito nepastebėdami, praleidžiate tai, kad jūs visada esate ramybėje. Nei laimėjimas, nei pralaimėjimas neturi nieko bendra su tiesa to, kas jūs esate.
To, ką jūs vadinate “aš”, subalansavimas, išbalansavimas, sutvarkymas ir pertvarkymas yra tiktai minčių sankaupa. Mintys apie tai, kas jūs esate, kyla iš proto pastangų atsiminti praeitį ir pastangų galvoti apie ateitį. Mintys apie praeitį ir ateitį sukuria jūsų esamybės dabartį.
Mintims kylant, turite pasirinkimą. Protas teseka jūsų mintis arba nurimsta, leisdamas joms kilti be jokio savo įsikišimo. Kviečiu sustoti: nekurti minties po minties, nefantazuoti ir nekartoti mintyse seniai įvykusių dalykų. Pasirinkimas nuraminti protą, įgalina atpažinti tai, kas visada yra ramu, nepaisant minčių buvimo ar nebuvimo.
Akimirka, kai atpažįstame tai, kas negali būti mintis - yra to, kas jūs esate, atpažinimo akimirka. Tai akimirka, kai protas pasiduoda tylai. Vienintelė dalykas, trukdantis šią tiesą suvokti, yra mąstymas apie tai, kas jūs esate. Tai išties taip paprasta.
Smarkiai kenčiame, kai, bandydami suvokti savo tapatumą, nuklystame link to, kas iš viso neegzistuoja. Istorijos, apie tai, kas esate - nėra. Asmenybės identifikacija prasideda nuo minties, kuri įgauna jėgą, nes kasdien galvodami, tą mintį auginame. Galiausiai ji apauga kitomis mintimis, palaikančiomis pirmąją, ją stiprinančiomis ir tobulinančiomis.
Mintis Kas esate, tėra vaizdinys, sudėtas iš krūvos kitų minčių, proto veiklos išdava. Kai mintis kas esate ištiriama iki galo – pamatome, jog tai yra niekas.
Asmens tapatumas yra susietas su “aš” - kūno, ego siekiais gauti tai, ko jis nori. Gal tai kūno noras turėtii daugiau maisto, turėti geresnį prieglobstį ar daugiau drabužių. Gal tai ego noras įgyti daugiau galios, daugiau statuso, daugiau pripažinimo, daugiau prašvitimo. Kiekvienas gali pažvelgtiį savo gyvenimą ir pamatyti kaip šis “daugiau” variklis, jei jis yra išderintas, neleidžia jiems pažinti tikrojo džiaugsmo ir paprastos egzistencijos pilnatvės. Netgi tada, kai neturime nieko, kai visiškai atsiveriame šiai akimirkai, tai daugiau, nei pakanka, kad patirtume būties palaimą. Bet kol esame prisirišę prie asmenybės poreikio turėti daugiau, višiška pilnatvė, kuri yra mūsų tikrasis buvimas, bus nepastebėta.
Praeityje retai kas išdrįsdavo prašnekti apie tai, kas amžina, kas negali būti prarasta, apie tai, kas yra tiesa apie mus. Iš principo, tie, kurie bandė tai daryti, liko nesuprasti.
Tai, kaip dauguma žmonių suprato tuos prakalbusiuosius, rėmėsi tų žmonių puoselėjama viltimi, kad „jei aš suprasiu, ką šitas didis žmogus kalba, tada ir aš turėsiu tai, ką tas didis žmogus turi, ir tai negalės būti iš manęs atimta“. Tada visa energija buvo nukreipta link bandymo kažką gauti ar išsiaiškinti. Aš kviečiu jus nedaryti nei viena, nei antra. Aš kviečiu jus tiesiogiai įsigilinti į save ir pamatyti, kas ten yra nemirtinga, kas jau yra viduje – kokia tiesa apie tai, kas jūs esate.