Ošo

[Linas]

Istorija apie arklį - neskubėkite teisti
Papasakosiu jums vieną istoriją, kuri nutiko Kinijoje Lao Dzi laikais. Ištisos kartos Lao Dzi sekėjų mėgdavo atpasakoti šią istoriją atrasdami vis gilesnę prasmę joje. Istorija užaugo; ji tapo gyvu veiksniu.
Istorija paprasta: Viename kaime gyveno senas žmogus, labai varganas, bet jam pavydėjo net karaliai, kadangi jis turėjo labai gražų baltą žirgą. Tokio gražaus žirgo niekas anksčiau nebuvo matęs – koks grožis, kokia jėga, kokia gracija. Karaliai siūlė jam pasakiškus turtus mainais į arklį, bet senolis atsakydavo, „Šis žirgas man yra ne žirgas, o asmenybė, kaip aš galiu parduoti asmenybę? Jis yra mano draugas, o ne nuosavybė. Kaip galima parduoti draugą? Ne, tai neįmanoma.“ Žmogus gyveno labai neturtingai, todėl dažnai sulaukdavo pasiūlymų, bet jis niekada nesutiko parduoti arklio.
Vieną rytą užėjęs į arklidę jis neberado arklio. Susirinko visas kaimas ir tarė jam, „Tu senas kvailį. Mes senai žinojome, kad vieną dieną arklys bus pavogtas. O tu esi toks vargšas – kaip gali apsaugoti tokį vertingą daiktą? Būtų buvę daug geriau, jei būtum jį pardavęs. Galėjai užsiprašyti kokią tik norį kainą ir jie būtų sumokėję. O dabar arklio nebėra. Tai prakeikimas, nelaimė.“
Senolis atsakė, „Neikite taip toli – paprasčiausiai įvardinkite, kad arklio nėra arklidėje. Tai yra faktas; visa kita yra tėra nuomonė. Ar tai sėkmė ar nesėkmė, iš kur jūs žinote? Kaip jūs nusprendėte?“
Žmonės atsakė, „Nebandyk mūsų apkvailinti. Gal mes ir neesame geri filosofai, bet čia nereikia jokios filosofijos. Tai yra paprasčiausias faktas, kad turtas yra prarastas, ir tai yra nelaimė.“
Senolis tarė, „Aš pasiliksiu prie fakto, kad arklidės yra tuščios, o arklio nebėra. Viso kito aš nežinau – ar tai nelaimė ar palaiminimas – nes tai tik fragmentas. Kas žino, kas nutiks vėliau?“
Žmonės juokėsi. Jie pamanė, kad senolis išprotėjo. Jie visada žinojo, kad jis yra šiek tiek pamišęs; kitaip jis būtų pardavęs arklį ir gyvenęs turtuose. O jis gyveno kaip medkirtys, nors ir buvo labai senas, jis vis dar keliaudavo į mišką kirsti medžių, o pargabentą medieną parduodavo. Taip jis gyveno varge ir skurde. Dabar buvo aišku, kad šis žmogus yra pamišęs.
Po penkiolikos dienų, staiga vieną naktį arklys sugrįžo. Jis nebuvo pavogtas: jis tiesiog ištrūko į laukinę gamtą. Ir jis ne tik sugrįžo, bet paskui save atsivedė kaimenę laukinių arklių. Ir vėl aplink senolį susirinko kaimiečiai ir tarė, „Senasis žmogaus, tu buvai teisus, o mes klydome. Tai buvo ne nelaimė, o dovana. Mes atsiprašome, kad taip atkakliai tvirtinome savo tiesą.“
Senis tarė, „Ir vėl jūs keliaujate per toli. Tiesiog pasakykite, kad arklys grįžo ir su savimi atsivedė dvylika arklių – bet nespręskite. Kas žino ar tai laimė ar nelaimė? Tai tik fragmentas. Jei nežinote visos istorijos, kaip galite spręsti? Jūs perskaitėte vieną knygos puslapį, kaip galite spręsti apie visą knygą? Jūs perskaitėte vieną sakinį puslapyje – kaip galite spręsti apie visą puslapį? Jūs perskaitėte vieną žodį sakinyje – kaip galite spręsti apie visą sakinį? Ir net vieno žodžio nėra rankoje – gyvenimas toks didžiulis – žodžio fragmentas ir jūs įvertinote visumą! Nesakykite, kad tai laimė, niekas to nežino. O aš esu laimingas su savo nevertinimu; netrukdykite man.“
Šį kartą žmonės neturėjo ko pasakyti; galbūt senolis iš tikrųjų buvo teisus. Jie visi tylėjo, bet viduje jautė, kad jis klysta. Dvylika nuostabių arklių… su nedidelėmis treniruotėmis ir jie visi galėjo būti parduoti, o už juos gauti dideli pinigai.
Senasis žmogus turėjo jauną sūnų, vienintelį sūnų. Jaunasis sūnus pradėjo jodinėti laukinius arklius; vos po savaitės jis nukrito nuo vieno iš jų ir susilaužė abi kojas. Žmonės vėl susirinko – o žmonės yra žmonės visur, kaip jūs visur – jie vėl teisė. Vertinimai atėjo taip greitai!
Jie sakė, „Tu buvai teisus, tu dar kartą įrodei savo tiesą. Tai buvo ne palaiminimas, tai buvo nelaimė. Tavo vienintelis sūnus susilaužė abi kojas, o tu toks senas, jis buvo vienintelė tavo parama. Dabar tu esi dar vargingesnis nei prieš tai.“
Senis atsakė, „Jūs esate apsėsti teisti. Neikite taip toli. Pasakykite, kad mano sūnus susilaužė abi kojas. Kas žino ar tai sėkmė ar nesėkmė? – niekas nežino. Tai tik fragmentas, o daugiau jūs nieko nežinote. Gyvenimas vyksta fragmentais, o vertinimas apima visumą.“
Po kelių savaičių kilo karas su kaimynine šalimi ir visi jauni vyrai buvo jėga paimti į kariuomenę. Tik senojo vyro sūnus buvo paliktas, dėl savo sulaužytų kojų. Žmonės vėl susirinko verkdami, kadangi iš kiekvienų namų jėga buvo paimti jauni vyrai. Ir nebuvo vilties, kad jie sugrįš, kadangi karas kilo su daug galingesniu priešu.
Visas kaimas verkė ir raudojo, jie atėjo pas senolį ir tarė, „Tu buvai teisus, senoli! Dievas žino, tu buvai teisus – tai įrodė palaiminimą. Gal tavo sūnui ir išsuktos kojos, bet jis vis dar su tavimi. Mūsų sūnų nebėra amžiams. O jis yra gyvas su tavimi, ir žingsnis po žingsnio vėl pradės vaikščioti. Gal ir liks kažkiek šlubumo, bet jam viskas bus gerai.“
Senolis prakalbo, „Su jumis žmonės neįmanoma susikalbėti, jūs einate toliau ir toliau – jūs darote išvadas. Niekas nežino! Tiesiog pasakykite tai: kad jūsų sūnūs buvo priversti eiti į kariuomenę, į armiją, o mano sūnaus nevertė. Bet niekas nežino ar tai laimė ar nelaimė. Niekas niekada negalės to sužinoti. Tik Dievas žino.“
Ir kai mes sakome tik Dievas žino, tai reiškia, kad Visuma žino. Neteiskite, nes kitaip jūs niekada negalėsite tapti sąjungoje su Visuma. Jūs būsite apsėsti fragmentų, su mažais dalykais jūs peršoksite prie išvadų. Jūsų sąmonė yra ant labai žemo laiptelio. Jūs gyvenate tamsiame kančių slėnyje, o iš savo tamsiausių kančių slėnių sprendžiate net apie Budą. Net Buda nelieka be jūsų nuosprendžio. Net Jėzų teisiate jūs – ne tik teisiate, bet ir nukryžiuojate; teistas ir pripažintas kaltu; teisiama ir baudžiama.