Ošo

[Linas]

Minties gimimo kontrolė
Paklauskite savęs, į ką dabar žiūrite. Ką dabar matote? Kuria kryptimi teka jūsų vizija, jūsų sąmonė? Patyrinėkite tai. Stebėkite tai. Jūs aptiksite, kad ji teka išorėn. Visos jūsų mintys yra apie išorę. Visą laiką jūs galvojate apie išorę, apie pasaulį išorėje. Kai jūsų akys yra atmerktos, jūs matote išorę. Kai jas užmerkiate, jūs vis tiek matote išorę, nes išorinių formų ir vaizdų įspaudai jus ir toliau supa. Jūsų išorėje yra objektų pasaulis; bet jūsų viduje yra kitas pasaulis, minčių pasaulis – šių išorinių daiktų aidas. Nors jis ir yra randamas viduje, bet tas minčių pasaulis vis tiek tebėra išorė, nes „aš”, kaip liudytojas, taip pat yra atskiras nuo jo. Jūsų „aš” jį taip pat mato, todėl tas minčių pasaulis taip pat yra išorė.
Mus supa daiktai ir mintys. Įsižiūrėję giliau, jūs aptiksite, jog mums savirealizacijos kelyje kliudo ne tai, kad esame apsupti daiktų, bet tai, kad esame minčių apsuptyje. Visų pirma, daiktai negali apsupti sielos – materija gali apsupti tik materiją. Mintys apsupa sielą. Matymo, sąmonės srovė teka link minčių. Mintys ir vien tik mintys tėra prieš mus; jos uždengia visą mūsų matymą.
Mes turime pasisukti nuo minčių link bemintiškumo. Šis krypties pakeitimas yra revoliucija! Kaip ji gali būti įvykdyta? Pirma, mes turime sužinoti, kaip gimsta mintys, ir tik po to galime sustabdyti jų gimimą. Paprastai ieškotojai pradeda slopinti mintis, nesirūpindami suprasti paties proceso, kaip jos gimsta. Tai neabejotinai gali sukelti pamišimą, o ne išsilaisvinimą. Minčių slopinimas nieko nepakeičia, nes naujos mintys gimsta kiekvieną momentą. Jos yra kaip tie mitologiniai demonai, kuriems nukirtus vieną galvą išauga dešimčia kartų daugiau.
Aš neprašau jūsų, kad naikintumėte mintis, nes jos kiekvieną momentą miršta savaime. Mintys gyvena labai trumpai; nė viena mintis neišlieka ilgam. Konkreti mintis neišlieka, tačiau išlieka galvojimo procesas. Mintys miršta pačios savaime, viena po kitos, tačiau minčių tėkmė ne. Vos tik numirus vienai minčiai, jos vietą užima kita. Šis pakeitimas yra labai greitas ir tai yra problema. Reali problema susijusi ne su minties mirtimi, bet su jos greitu atgimimu. Taigi aš neprašau jūsų naikinti mintis, aš kviečiu jus suprasti jų pradėjimo procesą ir jį nutraukti. Tas, kuris supranta, kaip prasideda minčių procesas, lengvai randa būdą, kaip nuo jo išsivaduoti. Tačiau tas, kuris nesupranta šio proceso, toliau kuria naujas mintis ir tuo pačiu metu kovoja su jomis. Todėl mintys nepasibaigia, o tas asmuo, kuris su jomis kovoja, sužlunga pats.
Dar kartą kartoju: ne mintys yra problema, problema yra jų gimimas. Klausimas yra, kaip jos gimsta. Jeigu mes galėsime sustabdyti jų atsiradimą, jeigu mes galėsime kontroliuoti jų gimimą, tuomet jau gimusios mintys pradings akimirksniu. Mintys miršta kiekvieną sekundę, bet jos nevisiškai sunaikinamos, nes nuolat veisiasi naujos mintys.
Aš noriu pasakyti, kad mes turime ne naikinti mintis, bet turime sustabdyti jų veisimąsi. Sustabdyti jų gimimą reiškia visiškai jas pašalinti. Mes visi žinome, kad protas nuolat juda, keičiasi. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mintis ilgai negyvena. Jos gyvenimas trumpalaikis: ji gimsta ir išnyksta. Jeigu mes galėsime sustabdyti vien tik jos pradėjimą, mes apsisaugosime nuo smurto ją naikinant, ir ji liausis savaime.
Kaip gimsta mintis? Minties pradžia ir gimimas yra mūsų reakcijos į išorinį pasaulį rezultatas. Išorėje yra įvykių ir objektų pasaulis, ir vien tik mūsų reakcija į tą pasaulį yra minčių gimimo priežastis. Aš žiūriu į gėlę. Žiūrėjimas nėra galvojimas, ir jeigu aš tiesiog žiūrėsiu toliau, nekils jokia mintis. Bet vos tik mes į ją pažiūrime, sakome: „Tai – labai graži gėlė”, ir gimė mintis. Kita vertus, jeigu aš tik žiūrėsiu į gėlę ir patirsiu jos grožį, negims jokia mintis. Bet vos tik mums blyksteli įspūdis, mes pradedame suteikinėti jam vardą. Todėl vos tik potyriui suteikiamas vardas, gimsta mintis.
Ši reakcija, šis įprotis potyriui priskirti žodžius uždengia patyrimą ir matymą mintimis. Potyris yra užslopinamas, matymas yra užslopinamas, o prote lieka plūduriuoti tik žodžiai. Šie žodžiai patys savaime ir yra mūsų mintys. Šios mintys yra labai trumpalaikės, bet prieš numirštant vienai minčiai, mes į mintis transformuojame kitą potyrį. Šis procesas tęsiasi per visus mūsų gyvenimus ir mes tampame taip pripildyti žodžių ir taip jų prislėgti, kad juose pametame save. Nutraukti šį įprotį priskirti žodžius mūsų potyriams ir reiškia nutraukti minčių veisimąsi. Pamėginkite ir tai supraskite.
Aš žiūriu į jus, ir kas gi atsitiks, jeigu ir toliau žiūrėsiu, nepriskirdamas žodžių šiam matymui? Tokie, kokie esate dabar, jūs negalite netgi įsivaizduoti, kas atsitiks. Tuomet jūsų gyvenime įvyks didinga, jokių analogų neturinti revoliucija. Žodžiai įsiterpia kelyje ir trukdo įvykti tokiai revoliucijai. Minčių gimimas tampa šios revoliucijos kliūtimi.
Jeigu aš toliau žiūrėsiu į jus ir nepriskirsiu tam jokių žodžių, jeigu aš ir toliau tiesiog žiūrėsiu, tai per tokį procesą aptiksiu, kad iš anapusinio pasaulio ant manęs nusileidžia tyla ir kad visur pasklinda tuštuma, vakuumas, nes žodžių nebuvimas yra vakuumas.
Šioje tuštumoje, šiame vakuume sąmonės tėkmė įgauna naują kryptį ir tuomet aš matau ne tik jus, bet palaipsniui taip pat pradeda pasirodyti ir tas, kuris mato. Tuomet bundančiojo sąmonėje pasirodo naujas horizontas, tarsi kas nors pabustų iš sapno ir širdis prisipildytų tyros šviesos ir begalinės ramybės. Šioje šviesoje yra matoma savastis. Šiame vakuume yra patiriama tiesa.‘’