09-23-2023, 03:34 PM
Dieviškoji Harmonija - Sielos Žemė (2)
Mūsų namai yra pilni laisvės ir komforto. Tai yra natūrali pasitikėjimo, meilės ir prisirišimo apsikeitimo vieta. Tai nesuvokiama. Raštai sako: „Nevarkite per samprotavimą suprasti protui neįtikėtiną egzistencijos lygį. Ta realybė yra virš jūsų minties ribos. Ji yra valdoma visai kitų dėsnių eile. Jūsų matematiniai apskaičiavimai ir išvados šiame pasaulyje yra susiję su taškais, plokštumom ir kūnais. Šiuo metu jūs esate žmogus kūnų pasaulyje, ir jūs turite tam tikrą ribotą priėjimą prie plokštumų ir taškų. Kaip jūs dėl to galite apskaičiuoti aukštesnius dalykus, apie kuriuos neturite visai jokio žinojimo? Šalies, kurioje dabar esate būdas ir įstatymai jums yra visiškai nežinomi, dėl to argumentavimas nėra prasmingas. Anas egzistavimo lygis yra visai kitoks. Dėl to neskubėkite į savo eksperimentinę laboratoriją neštis tuos elementus, kurie yra už jūsų mąstymo ribos, nes tai bus kvaila.
Egzistuoja aukštesni dalykai, tačiau paprastas šio pasaulio žmogus nieko apie juos nežino. Mes esame linkę patirti ir turime tam tikrą žinojimą, tačiau tik iki tam tikro laipsnio ir ribos. Negalime suskaičiuoti to, kas yra už mūsų patirties ribų. Tačiau jeigu tie, kurie turi šią patirtį, ateina pas mus ir suteikia tam tikrą informaciją, tada galime palyginti: „Šis džentelmenas su viena beribybės patirtimi rašo vienaip, o kitas džentelmenas, kuris turi patirtį ir kuris eksperimentavo apie tą pačią beribybę savo knygą parašė kitaip“. Taip mes galime pasisemti patirties iš jų tyrinėjimų ir jų ryšio su temos objektu.
Teleskopų vystymosi srityje galime atlikti palyginimą apie jų išradimą. Vieno tyrinėtojo su savo teleskopu atradimai yra tam tikro pobūdžio, ir mes galime pastebėti, kaip skiriasi kitų tyrinėtojų su savo teleskopais patirtis. Remdamiesi mums prieinama informacija iš jų ryšio su jų teleskopais ir jų patirties, galime prieiti išvados, jog tam tikras teleskopas buvo galingesnis, kitas dar galingesnis kitoje srityje. Taip kad mes, nors ir neturėdami savo teleskopo, turime galimybę palygintai tai, kas buvo atrasta už mūsų juslių ribų kitų teleskopų pagalba.
Aukštesnių dalykų, atrastų su protiniais arba sielos „teleskopais“, temos yra aptariamos apreikštuose raštuose. Tos temos yra pažintos šventų žmonių, ir mums yra reikalinga jų pagalba, kad patekti į šią žemę. Mes nesame tokioje pozicijoje, kad galėtume patirti aukštesnį egzistencijos lygį, tačiau vėliau šių šventų žmonių ir raštų pagalba, kai patys įsigysim tokio tipo teleskopą, tada patys ir galėsime turėti aukštesnę patirtį.
Neleiskite besiginčyti mėgstančiai dvasiai viską padengti. Argumentas dar nėra viskas: nėra taip, kad jis turi būti kiekvieno tikėjimo instrumentas. Dvasinis egzistencijos lygis yra nesuvokiamas, tačiau mes vis tiek turime pasistengti suprasti dalykus atitinkamai pagal savo sugebėjimus, tikėjimą ir realizaciją. Dar labiau mes turime savo supratime apgyvendinti sąvoką, kad saldumas yra saldus, kad tiesa yra tiesa, tačiau turime vengti naudotis iš šio pasaulio matais ir bandyti juos pritaikyti anam aukštesniam pasauliui.
Jeigu vienas neturi akių, tačiau kitas asmuo gali matyti, tada aklas žmogus savaime ieškos pagalbos iš to, kuris gali matyti. Mes taip pat negalime matyti kas dedasi mumyse, kitaip kokia būtų kreipimosi į daktarą esmė? Daktaras gali matyti tai, ko nematome mes: jis nustatys diagnozę ir po to išrašys vaistus. Mes savaime jausime jam pagarbą ir kažką duosime atsilyginimui už jo pagalbą. Ir tai nebus neišmintinga.
Dieviškasis vadovas ir autoritetingas guru yra daktaras-specialistas, ir mes suprasime jo kvalifikaciją tada, kai pamatysime, jog jo ar jos žodžiai nėra koks nors paprasčiausias įsivaizdavimas. Toks požiūris priklausys nuo prašviesėjimo akyje laipsnio. Jeigu aklas žmogus yra gydomas specialisto daktaro, jo regėjimas pabus: „Taip, aš pradedu kažką matyti“. Nuo to laiko jam daugiau neberūpės kitų aklųjų spekuliavimai, nes jis pats turės regą. Su regos pabudimu jis supras, jog vaistų pritaikymas turi tikrą efektą.
Mokslinis supratimas yra taip pat panašus. Prieš Faradėjui atrandant elektrą daugelis iš juokėsi: „Kas tai? Tai tiktai smalsumas. Kokią naudą mums gali duoti ta iš tos elektra?“
Kartą skaičiau apie tai, kaip Fardėjus demonstravo eksperimentą, parodantį jo atradimo efektą. Jis sukūrė elektrą su savo mašina ir parodė, kaip elektros srovė nešioja mažus popieriaus gabaliukus. Daugelis buvo patenkinti jo nauju atradimu, tačiau tada viena ponia pareiškė pastabą: „Tačiau po viso to, ponas Faradėjau, kokią fizišką naudą mes išgausime iš jūsų žaidimo?“
Faradėjus atsakė: „Madam, gal jūs galite man pasakyti, kokią naudą gali duoti naujagimis?“ Jis turėjo omeny tai, kad kai vaikas gimsta, privalome juo rūpintis. Tada jam paaugus, jo galia bus nukreipta naudingiems dalykams nuveikti. Panašiai kai kurie mano, jog Dievo Sąmonė yra tiktai patogumas, mada ar kažkas panašaus į žaidimą – kažkas, kas neturi jokio praktiško pritaikymo arba tiesioginės naudos.
Tačiau kai Dievo Sąmonė subręsta, tie, kurie ją patiria, matys visas kitas akivaizdžiai svarbias veiklas kaip neturinčias jokios vertės. Kodėl? Kadangi galų gale mes norime gyventi. Mes nenorime mirti.
Gyventi yra svarbiausia ir bendriausia būtinybė mums visiems. Niekas negalime paneigti, jog nenorime gyventi, ir ne tik paprasčiausiai gyventi, bet kad mūsų gyvenimas būtų laimingas, teisingas ir sąmoningas. Tuo labiau mes stengiamės išvengti visų skausmų ir bėdų. Kai kame nors pabunda Dievo Sąmonė, jis tada ima aiškiai matyti: „Kodėl visi užsiima laukinės anties gaudymu šiame pasaulyje? Kiekvienas nori būti laimingas, tačiau mes vejamės įsivaizduojamą fantasmagoriją“.
Laimė negali būti susijusi su laikinais dalykais. Mes esame sudarę sandėrį su materialiu pasauliu, tačiau tai negali atnešti mums pasitenkinimo; tai tiktai atima mūsų energiją. Ką surenkame per vieną pusę, išbėga per kitą. Išmintingas žmogus nei priims, nei pakęs tokio energijos švaistymo kaip gyvenimo principo. Toks išmintingas žmogus gali matyti kito lygio egzistenciją. Jis mato, jog jis nepriklauso šiam mirtingam pasauliui, kuris yra tarsi žaidimo vieta. Jis jaus: „Aš esu amžinas. Aš esu amžino pasaulio narys, tačiau kažkaip įsipainiojau į šį mirtino pasaulio egzistencijos aspektą. Dėl to kai nusikratysiu šį ryšį, pateksiu į normalią padėtį“. Vieną dieną jis supras, jog jis pats – siela, kuri viską jaučia ir priima – yra kitos žemės narys, tačiau kažkokiu tai būdu įsivėlė į šį mirtingą ir skausmą suteikiantį pasaulį. Šios savo realizacijos galia jis gali vystyti savo kelionę į nemirtingą egzistencijos lygį. Kai mes susidursime su pozityviais įrodymais, tada jusime pasitikėjimą: „Dabar aš matau ir patiriu tuos dalykus, ir ši patirtis atrodo žymiai realesnė, negu mane supantis pasaulis“.
Yra įmanomas tiesioginis sandoris su siela, Dievu ir Dievo žeme. Šiuo metu mes gyvename netiesioginio priėmimo pasaulyje: iš pradžių akys, ausys ir kiti jutimo organai priima informaciją, kuri dar prieš patiriant mums dar nukeliauja į protą. Tačiau sielos lygyje, mes viską patiriame tiesiogiai, be jokių instrumentų pagalbos. Per mikroskopą stebime vienokius dalykus, kai tuo tarpu plika akimi matome kitus. Yra skirtumas tarp abiejų matymų. Mes patiriame šį pasaulį per akis, ausis, nosį, ir liežuvį, tačiau kas liečia sielą – jeigu mes atsisakysime neigiamos pusės „progreso“ – tada galėsime pajusti: „Mes galime tiesiogiai jausti kas esame be jokių instrumentų įsikišimo“.
Siela gali pati save matyti, ji gali susikaupti į pati save ir per savistabą suvokti savo prigimtį. Per savęs stebėjimo procesą be jokių kitų pašalinių instrumentų, siela tiesiogiai suvoks visas sampratas apie save. Ji tada supras ir savo gimtąjį kraštą – suvoks aukštesniojo tipo pasaulį. Šio teigiamo atradimo jėga jai pasidarys aišku: „Aš nemirštu“.
Materialus pasaulis yra klaidingo supratimo ir nesutarimų vieta, tačiau aukštesniame pasaulyje tokių nesusipratimai neegzistuoja. Tai pripažinus mūsų supratimas, nors ir būdamas dalinis, vis tiek bus tyras ir teisingas. Patyręs tai bus pilnai tuo įsitikinęs ir nusistatęs eiti toliau.
Sokratas galėjo jausti, jog jis yra nemirtingas. Jo jausmai buvo tokie stiprūs, jog jam savo gyvenimas ir šis materialus pasaulis atrodė beverčiais. Jis atsijungė save nuo šio pasaulio nes su giliu įsitikinimu žinojo, jog siela yra nemirtinga. Jėzus taip pat buvo taip stipriai įsitikinęs apie savo Viešpatį, jog nekreipė jokio dėmesio šio pasaulio džiaugsmams ir malonumams: jis jo paprasčiausiai atsisakė.
Daugelis dalykų yra nematomi mėsos akiai, jie pastebimi tik žinojimo akimis. Galime pripažinti, jog žinojimo akis gali matyti daug daugiau dalykų, neprieinamų mėsos akiai. Panašiai egzistuoja gilesnis matymas, kurio pagalba viską galime matyti kitokiu, daugiau vilties suteikiančiu matymu: „Ateik ir pasižiūrėk!“ Kai akis serga katarakta, ji negali nieko matyti, tačiau kai katarakta yra pašalinama, regėjimas atsistato. Neišmanymas yra kaip ta katarakta mūsų akyje, sukelianti mums aklumą. Mūsų matymas yra paviršutiniškas, tačiau daug dagiau dalykų galima pamatyti gilesniu matymu. Ta akis, pakaustyta žinojimo akimi, gali matyti daug dalykų – vis gilesnių ir gilesnių. Šiuometinis mūsų matymas neturi jokios vertės. Tikra vertė glūdi matančiajame, kuris viską aprėpia gilesniu regėjimu. Ir visi nėra lygūs vienas kitam: viena yra išmintingas, kitas išmintingesnis, trečias dar išmintingesnis… Viskas yra išsidėstę pakopomis, ir stebėtojas viską regės atitinkamai pagal savo galimybes.
Galima lengvai pamatyti, jog šiuo metu mes esame šio mirties pasaulio nariai, tačiau kas mus su juo jungia? Narys yra šis kūnas. Jeigu galėtume pakilti aukščiau kūno, tada pakiltume iki minties, išminties i galų gale – sielos. Tada pamatytume, jog ta vieta, kurioje gyvena siela, yra amžina ir kad pati siela yra taip pat amžina. Iš tenai mes galime toliau tęsti Supersielos paieškas, visų minčių šaltinio. Supersiela yra palyginama su saule, visų šviesos spindulių šaltiniu, kai tuo tarpu šviesos dalelytės esame mes, individualios sielos. Atradę šviesos spindulėlį galime pasiekti saulę, iš kurios visa šviesa išsiskiria. Panašiai, suvokę ir pažinę save kaip šios sąmonės dalelytėmis, galime surasti supersąmonės realybę, superžinojimą ir superegzistenciją. Taip būdu galime vystytis į Galutinę Priežastį, viso ko Šaltinį.
Bet mes negalime to padaryti vien tik savo užgaida ar laisve, tam būtinai reikalinga pagalba iš anapus. Tokia pagalba ateina guru ir Vaišnavų arba kitų atstovų iš ano pasaulio pavidalu. Jų pagalbos dėka mes galime daryti tikrą pažangą link savo tikslo.
Šiuo metu mes esame tarsi savo apžvalgos rato monarchai, tačiau ką mes bestebėtume, viskas yra trumpalaikiška, mirtinga ir reakcinga. Kas kelia pasitenkinimą šiandien, rytoj taps skausmo priežastimi, todėl turime ieškoti geresnės pozicijos kur nors kitur, geresnėje vietoje, kur galėtume įsikurti savo namus. Beieškodami mes surasime, kad vis dėl to turime savo namus, ir jie yra visiškai tobuli.
Iš pradžių galime pagalvoti, jog keliaujame į kažkokį mums visai nepažįstamą rajoną: „Nesuskaičiuojama daugybė gyvųjų esybių supa mane šiame pasaulyje, tačiau aš nesu įsitikinęs, kur papulsiu dabar. Viskas atrodo labai jau įsivaizduojama ir abstraktu“. Tačiau kai mes pradėsime savo kelionę, tada pastebėsime, jog beveik visa būtis yra anoje pusėje, kur viskas yra teisinga ir tikroviška. Mes pamatysime, jog materiali pusė yra labai skurdi ir ribota, ir kad joje pristatoma labai jau maža tiesos dalelytė.
Iki šiol mąstėme, jog tikra egzistencija yra čia, ir kad tik labai keletas ypatingų sielų iš čia iškeliauja į nemirtingą pasaulį, tokie kaip Sokratas, Mohamedas ir Buddha. Tačiau palaipsniui pasidarys aišku, jog nemirtingas pasaulis yra nepalyginamai pranašesnis už materialią dalį, kurią mes čia matome. Po truputį imsime suprasti, kad kai šalyje kai kurie žmonės guli ligoninėse ir yra izoliuoti kalėjimuose, kur visi jie kenčia, tokiu pat būdu kai kurie žmonės šiame pasaulyje yra uždaryti, kad pasitaisyti. Kai tai tampa vis aiškiau mums, tada jausime vis didesnį pasirižymą tęsti ir vis didėjančiu greičiu imsime bėgti į namų pusę. Grįžkime namo, ir kuo arčiau mes būsime prie namų, tuo greičiau mes skubinsimės: „O, tai yra mano žemė, mano tėvynė!“
Šiuo metu mes esame išorėje, ir mūsų protas taip pat yra sukauptas į išorę. Mes esame bejėgiai. Visa mūsų viltis sudėta į dieviškųjų atstovų malonę. Jie ateina, kad mus pasiimti ir įspėja: „Ką tu darai? Neik į tą pusę. Tai yra pavojų žemė, mirties žemė. Eik su manim. Aš tave pasiimsiu į amžino nektaro šalį“. Tie atstovai ateina, kad pažadinti mus iš snaudulio, neišmanymo beprotybės. Jie yra Vaišnavai, ir jie mums duoda Vedas (atskleistus raštus), kurie suteikia šiokią tokią dieviškosios realybės bei šventųjų, kurie atėjo pas mus, istoriją. Per raštus mūsų tikėjimas palaipsniui ims augti ir mes vis labiau ir labiau bendrausime su šventaisiais. Darydami tai, mes labai gretai darysime progresą.
„Namo. Atgal pas Dievą, atgal namo – į mielus mielus namus“. Tokį jausmą mes aptiksime savyje, jeigu mums nusišypsos laimė ir mums bus leista bent truputėlį sudalyvauti visame tame ano pasaulio tarpininkų, Viešpaties įgaliotinių, dieviškosios meilės žinianešių malonės dėka. Mes būsime nugabenti į tikrąją dirvą ir įgysime tyrą supratimą, kokie yra mūsų tikrieji namai. Tokiu būdų keliausime į aną pusę.
Mūsų namai yra pilni laisvės ir komforto. Tai yra natūrali pasitikėjimo, meilės ir prisirišimo apsikeitimo vieta. Tai nesuvokiama. Raštai sako: „Nevarkite per samprotavimą suprasti protui neįtikėtiną egzistencijos lygį. Ta realybė yra virš jūsų minties ribos. Ji yra valdoma visai kitų dėsnių eile. Jūsų matematiniai apskaičiavimai ir išvados šiame pasaulyje yra susiję su taškais, plokštumom ir kūnais. Šiuo metu jūs esate žmogus kūnų pasaulyje, ir jūs turite tam tikrą ribotą priėjimą prie plokštumų ir taškų. Kaip jūs dėl to galite apskaičiuoti aukštesnius dalykus, apie kuriuos neturite visai jokio žinojimo? Šalies, kurioje dabar esate būdas ir įstatymai jums yra visiškai nežinomi, dėl to argumentavimas nėra prasmingas. Anas egzistavimo lygis yra visai kitoks. Dėl to neskubėkite į savo eksperimentinę laboratoriją neštis tuos elementus, kurie yra už jūsų mąstymo ribos, nes tai bus kvaila.
Egzistuoja aukštesni dalykai, tačiau paprastas šio pasaulio žmogus nieko apie juos nežino. Mes esame linkę patirti ir turime tam tikrą žinojimą, tačiau tik iki tam tikro laipsnio ir ribos. Negalime suskaičiuoti to, kas yra už mūsų patirties ribų. Tačiau jeigu tie, kurie turi šią patirtį, ateina pas mus ir suteikia tam tikrą informaciją, tada galime palyginti: „Šis džentelmenas su viena beribybės patirtimi rašo vienaip, o kitas džentelmenas, kuris turi patirtį ir kuris eksperimentavo apie tą pačią beribybę savo knygą parašė kitaip“. Taip mes galime pasisemti patirties iš jų tyrinėjimų ir jų ryšio su temos objektu.
Teleskopų vystymosi srityje galime atlikti palyginimą apie jų išradimą. Vieno tyrinėtojo su savo teleskopu atradimai yra tam tikro pobūdžio, ir mes galime pastebėti, kaip skiriasi kitų tyrinėtojų su savo teleskopais patirtis. Remdamiesi mums prieinama informacija iš jų ryšio su jų teleskopais ir jų patirties, galime prieiti išvados, jog tam tikras teleskopas buvo galingesnis, kitas dar galingesnis kitoje srityje. Taip kad mes, nors ir neturėdami savo teleskopo, turime galimybę palygintai tai, kas buvo atrasta už mūsų juslių ribų kitų teleskopų pagalba.
Aukštesnių dalykų, atrastų su protiniais arba sielos „teleskopais“, temos yra aptariamos apreikštuose raštuose. Tos temos yra pažintos šventų žmonių, ir mums yra reikalinga jų pagalba, kad patekti į šią žemę. Mes nesame tokioje pozicijoje, kad galėtume patirti aukštesnį egzistencijos lygį, tačiau vėliau šių šventų žmonių ir raštų pagalba, kai patys įsigysim tokio tipo teleskopą, tada patys ir galėsime turėti aukštesnę patirtį.
Neleiskite besiginčyti mėgstančiai dvasiai viską padengti. Argumentas dar nėra viskas: nėra taip, kad jis turi būti kiekvieno tikėjimo instrumentas. Dvasinis egzistencijos lygis yra nesuvokiamas, tačiau mes vis tiek turime pasistengti suprasti dalykus atitinkamai pagal savo sugebėjimus, tikėjimą ir realizaciją. Dar labiau mes turime savo supratime apgyvendinti sąvoką, kad saldumas yra saldus, kad tiesa yra tiesa, tačiau turime vengti naudotis iš šio pasaulio matais ir bandyti juos pritaikyti anam aukštesniam pasauliui.
Jeigu vienas neturi akių, tačiau kitas asmuo gali matyti, tada aklas žmogus savaime ieškos pagalbos iš to, kuris gali matyti. Mes taip pat negalime matyti kas dedasi mumyse, kitaip kokia būtų kreipimosi į daktarą esmė? Daktaras gali matyti tai, ko nematome mes: jis nustatys diagnozę ir po to išrašys vaistus. Mes savaime jausime jam pagarbą ir kažką duosime atsilyginimui už jo pagalbą. Ir tai nebus neišmintinga.
Dieviškasis vadovas ir autoritetingas guru yra daktaras-specialistas, ir mes suprasime jo kvalifikaciją tada, kai pamatysime, jog jo ar jos žodžiai nėra koks nors paprasčiausias įsivaizdavimas. Toks požiūris priklausys nuo prašviesėjimo akyje laipsnio. Jeigu aklas žmogus yra gydomas specialisto daktaro, jo regėjimas pabus: „Taip, aš pradedu kažką matyti“. Nuo to laiko jam daugiau neberūpės kitų aklųjų spekuliavimai, nes jis pats turės regą. Su regos pabudimu jis supras, jog vaistų pritaikymas turi tikrą efektą.
Mokslinis supratimas yra taip pat panašus. Prieš Faradėjui atrandant elektrą daugelis iš juokėsi: „Kas tai? Tai tiktai smalsumas. Kokią naudą mums gali duoti ta iš tos elektra?“
Kartą skaičiau apie tai, kaip Fardėjus demonstravo eksperimentą, parodantį jo atradimo efektą. Jis sukūrė elektrą su savo mašina ir parodė, kaip elektros srovė nešioja mažus popieriaus gabaliukus. Daugelis buvo patenkinti jo nauju atradimu, tačiau tada viena ponia pareiškė pastabą: „Tačiau po viso to, ponas Faradėjau, kokią fizišką naudą mes išgausime iš jūsų žaidimo?“
Faradėjus atsakė: „Madam, gal jūs galite man pasakyti, kokią naudą gali duoti naujagimis?“ Jis turėjo omeny tai, kad kai vaikas gimsta, privalome juo rūpintis. Tada jam paaugus, jo galia bus nukreipta naudingiems dalykams nuveikti. Panašiai kai kurie mano, jog Dievo Sąmonė yra tiktai patogumas, mada ar kažkas panašaus į žaidimą – kažkas, kas neturi jokio praktiško pritaikymo arba tiesioginės naudos.
Tačiau kai Dievo Sąmonė subręsta, tie, kurie ją patiria, matys visas kitas akivaizdžiai svarbias veiklas kaip neturinčias jokios vertės. Kodėl? Kadangi galų gale mes norime gyventi. Mes nenorime mirti.
Gyventi yra svarbiausia ir bendriausia būtinybė mums visiems. Niekas negalime paneigti, jog nenorime gyventi, ir ne tik paprasčiausiai gyventi, bet kad mūsų gyvenimas būtų laimingas, teisingas ir sąmoningas. Tuo labiau mes stengiamės išvengti visų skausmų ir bėdų. Kai kame nors pabunda Dievo Sąmonė, jis tada ima aiškiai matyti: „Kodėl visi užsiima laukinės anties gaudymu šiame pasaulyje? Kiekvienas nori būti laimingas, tačiau mes vejamės įsivaizduojamą fantasmagoriją“.
Laimė negali būti susijusi su laikinais dalykais. Mes esame sudarę sandėrį su materialiu pasauliu, tačiau tai negali atnešti mums pasitenkinimo; tai tiktai atima mūsų energiją. Ką surenkame per vieną pusę, išbėga per kitą. Išmintingas žmogus nei priims, nei pakęs tokio energijos švaistymo kaip gyvenimo principo. Toks išmintingas žmogus gali matyti kito lygio egzistenciją. Jis mato, jog jis nepriklauso šiam mirtingam pasauliui, kuris yra tarsi žaidimo vieta. Jis jaus: „Aš esu amžinas. Aš esu amžino pasaulio narys, tačiau kažkaip įsipainiojau į šį mirtino pasaulio egzistencijos aspektą. Dėl to kai nusikratysiu šį ryšį, pateksiu į normalią padėtį“. Vieną dieną jis supras, jog jis pats – siela, kuri viską jaučia ir priima – yra kitos žemės narys, tačiau kažkokiu tai būdu įsivėlė į šį mirtingą ir skausmą suteikiantį pasaulį. Šios savo realizacijos galia jis gali vystyti savo kelionę į nemirtingą egzistencijos lygį. Kai mes susidursime su pozityviais įrodymais, tada jusime pasitikėjimą: „Dabar aš matau ir patiriu tuos dalykus, ir ši patirtis atrodo žymiai realesnė, negu mane supantis pasaulis“.
Yra įmanomas tiesioginis sandoris su siela, Dievu ir Dievo žeme. Šiuo metu mes gyvename netiesioginio priėmimo pasaulyje: iš pradžių akys, ausys ir kiti jutimo organai priima informaciją, kuri dar prieš patiriant mums dar nukeliauja į protą. Tačiau sielos lygyje, mes viską patiriame tiesiogiai, be jokių instrumentų pagalbos. Per mikroskopą stebime vienokius dalykus, kai tuo tarpu plika akimi matome kitus. Yra skirtumas tarp abiejų matymų. Mes patiriame šį pasaulį per akis, ausis, nosį, ir liežuvį, tačiau kas liečia sielą – jeigu mes atsisakysime neigiamos pusės „progreso“ – tada galėsime pajusti: „Mes galime tiesiogiai jausti kas esame be jokių instrumentų įsikišimo“.
Siela gali pati save matyti, ji gali susikaupti į pati save ir per savistabą suvokti savo prigimtį. Per savęs stebėjimo procesą be jokių kitų pašalinių instrumentų, siela tiesiogiai suvoks visas sampratas apie save. Ji tada supras ir savo gimtąjį kraštą – suvoks aukštesniojo tipo pasaulį. Šio teigiamo atradimo jėga jai pasidarys aišku: „Aš nemirštu“.
Materialus pasaulis yra klaidingo supratimo ir nesutarimų vieta, tačiau aukštesniame pasaulyje tokių nesusipratimai neegzistuoja. Tai pripažinus mūsų supratimas, nors ir būdamas dalinis, vis tiek bus tyras ir teisingas. Patyręs tai bus pilnai tuo įsitikinęs ir nusistatęs eiti toliau.
Sokratas galėjo jausti, jog jis yra nemirtingas. Jo jausmai buvo tokie stiprūs, jog jam savo gyvenimas ir šis materialus pasaulis atrodė beverčiais. Jis atsijungė save nuo šio pasaulio nes su giliu įsitikinimu žinojo, jog siela yra nemirtinga. Jėzus taip pat buvo taip stipriai įsitikinęs apie savo Viešpatį, jog nekreipė jokio dėmesio šio pasaulio džiaugsmams ir malonumams: jis jo paprasčiausiai atsisakė.
Daugelis dalykų yra nematomi mėsos akiai, jie pastebimi tik žinojimo akimis. Galime pripažinti, jog žinojimo akis gali matyti daug daugiau dalykų, neprieinamų mėsos akiai. Panašiai egzistuoja gilesnis matymas, kurio pagalba viską galime matyti kitokiu, daugiau vilties suteikiančiu matymu: „Ateik ir pasižiūrėk!“ Kai akis serga katarakta, ji negali nieko matyti, tačiau kai katarakta yra pašalinama, regėjimas atsistato. Neišmanymas yra kaip ta katarakta mūsų akyje, sukelianti mums aklumą. Mūsų matymas yra paviršutiniškas, tačiau daug dagiau dalykų galima pamatyti gilesniu matymu. Ta akis, pakaustyta žinojimo akimi, gali matyti daug dalykų – vis gilesnių ir gilesnių. Šiuometinis mūsų matymas neturi jokios vertės. Tikra vertė glūdi matančiajame, kuris viską aprėpia gilesniu regėjimu. Ir visi nėra lygūs vienas kitam: viena yra išmintingas, kitas išmintingesnis, trečias dar išmintingesnis… Viskas yra išsidėstę pakopomis, ir stebėtojas viską regės atitinkamai pagal savo galimybes.
Galima lengvai pamatyti, jog šiuo metu mes esame šio mirties pasaulio nariai, tačiau kas mus su juo jungia? Narys yra šis kūnas. Jeigu galėtume pakilti aukščiau kūno, tada pakiltume iki minties, išminties i galų gale – sielos. Tada pamatytume, jog ta vieta, kurioje gyvena siela, yra amžina ir kad pati siela yra taip pat amžina. Iš tenai mes galime toliau tęsti Supersielos paieškas, visų minčių šaltinio. Supersiela yra palyginama su saule, visų šviesos spindulių šaltiniu, kai tuo tarpu šviesos dalelytės esame mes, individualios sielos. Atradę šviesos spindulėlį galime pasiekti saulę, iš kurios visa šviesa išsiskiria. Panašiai, suvokę ir pažinę save kaip šios sąmonės dalelytėmis, galime surasti supersąmonės realybę, superžinojimą ir superegzistenciją. Taip būdu galime vystytis į Galutinę Priežastį, viso ko Šaltinį.
Bet mes negalime to padaryti vien tik savo užgaida ar laisve, tam būtinai reikalinga pagalba iš anapus. Tokia pagalba ateina guru ir Vaišnavų arba kitų atstovų iš ano pasaulio pavidalu. Jų pagalbos dėka mes galime daryti tikrą pažangą link savo tikslo.
Šiuo metu mes esame tarsi savo apžvalgos rato monarchai, tačiau ką mes bestebėtume, viskas yra trumpalaikiška, mirtinga ir reakcinga. Kas kelia pasitenkinimą šiandien, rytoj taps skausmo priežastimi, todėl turime ieškoti geresnės pozicijos kur nors kitur, geresnėje vietoje, kur galėtume įsikurti savo namus. Beieškodami mes surasime, kad vis dėl to turime savo namus, ir jie yra visiškai tobuli.
Iš pradžių galime pagalvoti, jog keliaujame į kažkokį mums visai nepažįstamą rajoną: „Nesuskaičiuojama daugybė gyvųjų esybių supa mane šiame pasaulyje, tačiau aš nesu įsitikinęs, kur papulsiu dabar. Viskas atrodo labai jau įsivaizduojama ir abstraktu“. Tačiau kai mes pradėsime savo kelionę, tada pastebėsime, jog beveik visa būtis yra anoje pusėje, kur viskas yra teisinga ir tikroviška. Mes pamatysime, jog materiali pusė yra labai skurdi ir ribota, ir kad joje pristatoma labai jau maža tiesos dalelytė.
Iki šiol mąstėme, jog tikra egzistencija yra čia, ir kad tik labai keletas ypatingų sielų iš čia iškeliauja į nemirtingą pasaulį, tokie kaip Sokratas, Mohamedas ir Buddha. Tačiau palaipsniui pasidarys aišku, jog nemirtingas pasaulis yra nepalyginamai pranašesnis už materialią dalį, kurią mes čia matome. Po truputį imsime suprasti, kad kai šalyje kai kurie žmonės guli ligoninėse ir yra izoliuoti kalėjimuose, kur visi jie kenčia, tokiu pat būdu kai kurie žmonės šiame pasaulyje yra uždaryti, kad pasitaisyti. Kai tai tampa vis aiškiau mums, tada jausime vis didesnį pasirižymą tęsti ir vis didėjančiu greičiu imsime bėgti į namų pusę. Grįžkime namo, ir kuo arčiau mes būsime prie namų, tuo greičiau mes skubinsimės: „O, tai yra mano žemė, mano tėvynė!“
Šiuo metu mes esame išorėje, ir mūsų protas taip pat yra sukauptas į išorę. Mes esame bejėgiai. Visa mūsų viltis sudėta į dieviškųjų atstovų malonę. Jie ateina, kad mus pasiimti ir įspėja: „Ką tu darai? Neik į tą pusę. Tai yra pavojų žemė, mirties žemė. Eik su manim. Aš tave pasiimsiu į amžino nektaro šalį“. Tie atstovai ateina, kad pažadinti mus iš snaudulio, neišmanymo beprotybės. Jie yra Vaišnavai, ir jie mums duoda Vedas (atskleistus raštus), kurie suteikia šiokią tokią dieviškosios realybės bei šventųjų, kurie atėjo pas mus, istoriją. Per raštus mūsų tikėjimas palaipsniui ims augti ir mes vis labiau ir labiau bendrausime su šventaisiais. Darydami tai, mes labai gretai darysime progresą.
„Namo. Atgal pas Dievą, atgal namo – į mielus mielus namus“. Tokį jausmą mes aptiksime savyje, jeigu mums nusišypsos laimė ir mums bus leista bent truputėlį sudalyvauti visame tame ano pasaulio tarpininkų, Viešpaties įgaliotinių, dieviškosios meilės žinianešių malonės dėka. Mes būsime nugabenti į tikrąją dirvą ir įgysime tyrą supratimą, kokie yra mūsų tikrieji namai. Tokiu būdų keliausime į aną pusę.