09-23-2023, 03:39 PM
Skyrius 52 Būti laimingu, gyventi laime yra gyvenimo ritmas
Klausytojas: Prieš keletą mėnesių atvykau iš Europos į Kalkutą eiliniam savo guru aplankymui. Dabar ruošiuosi grįžti namo. Draugas pakvieti atvykti pas jus ir aš su mielu noru čia atėjau.
Maharadž: Ko išmokai iš savo Guru ir kokia praktiką atlikinėjai?
K: Jis yra garbaus amžiaus žmogus, jau sulaukęs apie aštuoniasdešimt metų. Jis yra Vedantos filosofijos pasekėjas, o jo praktika remiasi mokymu, kuriuo stengiamasi iš proto pašalinti nesąmoningas energijas ir apvalyti sąmonę nuo užslėptų blokų ir proto trikdžių. Mano asmeninė sadhana buvo susijusi su mano kūdikystės ir vaikystės problemomis. Mano motina negalėjo man suteikti meilės ir saugumo jausmo, kas yra labai svarbus dalykas normaliam vaiko vystymuisi. Ji buvo moteris, kuri nesugebėjo būti motina; kamuojama nerimo ir neurozių, nepasitikėdama savimi, ji jautė, kad atsakomybė rūpintis ir auginti mane jai yra per didelė našta. Ji nenorėjo, jog aš gimčiau. Ji nenorėjo, kad aš užaugčiau, kad subresčiau, ji norėjo, kad aš neegzistuočiau, sugrįžčiau atgal į įsčias. Bet kokiam mano veiksmui gyvenime ji priešinosi, bet koks bandymas veikti už jos siauro įpročių komforto pasaulio ribų sukeldavo nuožmią jos kovą. Kaip vaikas aš buvau jautrus ir meilikaujantis. Už viską labiausiai aš troškau meilės, paprastos, instinktyvios motinos meilės. Vaiko ieškojimas mamos tapo vienu iš pagrindiniu mano gyvenimo motyvu ir aš iš to neišaugau. Laimingas vaikas, laiminga vaikystė tapo mano apsėdimu. Neštumas, gimimas, kūdikystė mano labai domino. Tapau akušeriu – naujai atrastu ir ištobulintu metodu, padėti ateiti į pasaulį kūdikiui be skausmo. Laimingos motinos laimingas vaikas – tai buvo mano gyvenimo idealas. Tačiau mano motina visada buvo ten – nejaučiantis laimės, nenorinti ir nepajėgianti matyti mane laimingą. Tai pasireikšdavo keistais būdais. Kiekvieną kartą kai pasijusdavau negerai, ji jausdavosi geriau; kai aš jausdavausi gerai, jai būdavo blogai, prakeikdavo save ir mane taip pat. Lyg ji būtų man niekada neatleidusi mano nuodemės, jog gimiau, ji vertė mane jaustis kaltu, kad esu gyvas. “Tu gyveni, nes nekenti manęs. Jei myli mane – mirk”, tokia buvo jos tyli nuolatinė žinutė. Taigi aš gyvenau gyvenimą vietoj meilės gaudamas mirtį. Įkalintas savo motinoje, suaugęs kūdikis, aš negalėjau sukurti jokių reikšmingų santykių su moterimi; motinos vaizdas man visada atsirasdavo priešais, neatleidžianti. Aš ieškojau paguodos savo darbe ir ten ją radau; tačiau negalėjau išlipti iš kūdikystės duobės. Kol galiausiai pradėjau ieškoti dvasinių dalykų ir jau tvirtai daug metų esu tame. Nors tai vistiek yra tos pačios, senos mamos meilės paieškos, įvardink tai Dievu, Atma ar Absoliučia Realybe. Iš esmės aš noriu mylėti ir būti mylimas; dėja taip vadinami religijos žmonės yra prieš gyvenimą ir viską sutelkę tik į protą. Susidūrus su gyvenimo poreikiais, jie pradeda klasifikuoti, konceptualizuoti ir tuomet pačią klasifikaciją paversti svarbesniu dalyku už patį gyvenimą. Vietoj spontaniško priėmimo per meilę, jie rekomenduoja sąmoningai ir kruopščiai koncentruotis ties formule. Ar tai būtų Dievas ar Atma, ar aš ar kuris kitas, visada tos pačios išvados! Kažkas apie ką mąstyti, o ne ką mylėti. Ne teorijų ir sistemų man reikia; yra daug jų įdomių ir patikimų. Man reikia širdies pertvarkymo, gyvenimo atnaujinimo, o ne naujo mąstymo būdo. Nėra naujų mąstymo būdų, tačiau jausmai visada gali būti švieži. Kai aš myliu ką nors, aš spontaniškai medituoji į jį su šiluma ir energija, kurios mano protas negali kontroliuoti.
Žodžiai gerai tinka jausmų formavimui; žodžiai be jausmų yra lyg drabužiai be kūno – šalti ir limpantys. Mano motina – ji išsiurbė visus mano jausmus – mano šaltinis išdžiuvo. Ar galiu aš čia atrasti emocijų turtus bei jų gausą, kurių man taip reikėjo būnant vaiku?
M: Kur dabar tavo vaikystė? Ir kokia yra tavo ateitis?
K: Aš gimiau, aš užaugau, ir aš mirsiu.
M: Tu aišku kalbi apie savo kūną. Ir savo protą. Aš nekalbu apie tavo fiziologiją ar psichologiją. Jie yra dalis gamtos ir jie veikia pagal gamtos dėsnius. Aš kalbu apie tavo meilės paieškas. Ar tai turėjo pradžią? Ar tai turės pabaigą?
K: Aš negaliu atsakyti. Tai yra čia – nuo ankstyviausio gyvenimo momento iki paskutinio. Šis meilės troškimas – koks nuolatinis ir koks beviltiškas!
M: Savo meilės paieškoje ko tiksliai tu ieškai?
K: Paprasčiausiai: mylėti ir būti mylimam.
M: Turi mintį moterį?
K: Nebūtinai. Draugą, mokytoją, vedlį – kol jausmas yra šviesus ir aiškus. Aišku, moteris yra įprastinis atsakymas. Bet ne vien tik ją.
M: Iš dviejų ką pasirinktum – mylėti ar būti mylimam?
K: Aš norėčiau pasirinkti abu! Tačiau matau, jog mylėti yra didingiau, kilniau, giliau. Būti mylimam yr saldu, bet tai neskatina tave augti.
M: Ar gali mylėti savaime, ar tau reikia prisiversti mylėti?
K: Na, aišku, kad reikia sutiktą kažką ką būtų galima mylėti. Mano motina ne tik kad nemylėjo, bet ir jos pačios buvo neįmanoma mylėti.
M: Kas padaro asmenį mylimu? Ar tai nėra mylima esybė? Iš pradžių tu myli, o tik po to ieškai priežasčių.
K: Bet gali būti ir kitaip. Tu myli tai, kas tave daro laimingu.
M: O kas tave daro laimingu?
K: Čia nėra jokios taisyklės. Tai labai individualu ir neprognozuojama.
M: Teisingai. Kaip bepažiūrėsi, jei nėra meilės – nėra ir laimės. Bet ar meilė visada padaro tave laimingu? Argi meilės siejimas su laime nėra gana ankstyva, vaikiška stadija? Kai mylimasis kenčia, ar tu nepatiri kančios taip pat? Ar tu nustoji mylėti, dėl to, kad patiri kančią? Ar privalo meilė ir laimė būti kartu? Ar meilė yra tiesiog tikėjimasis malonumo?
K: Žinoma, kad ne. Gali būti daug kančios meilėje.
M: Tuomet, kas yra meilė? Ar tai nėra labiau būvis nei proto būsena? Ar tau reikia žinoti, kad myli, jog mylėtum? Ar tu nemylėjai savo motinos nežinodamas? Tavo troškimas meilės, galimybės mylėti ją, ar tai nėra meilės judesys? Ar meilė nėra dalis tavęs, kaip sąmoningas yra dalis būvio? Tu ieškojai mamos meilės, todėl, kad mylėjai ją.
K: Bet ji neleido man!
M: Ji negalėjo sustabdyti tavęs.
K: Tad, kodėl aš nebuvau laimingas savo gyvenime?
M: Todėl, kad nepasinėrei į pačias savo esybės šaknis. Visiškas savęs neišmanymas paslepė tavo meilę ir laimę ir privertė tave ieškoti to, ko tu niekada nepametei. Meilė – tai valia, valia dalintis savo laime su visais.
[IMG alt="nisargadatta_17"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/c2d72ea8fa94115ba87bc0d8a03be3c9e0b11a5a_2_355x500.jpeg[/IMG]
nisargadatta_17400×562 80.7 KB
Būti laimingu – daryti laimingu – tai yra meilės ritmas.
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai 52 skyrius
Klausytojas: Prieš keletą mėnesių atvykau iš Europos į Kalkutą eiliniam savo guru aplankymui. Dabar ruošiuosi grįžti namo. Draugas pakvieti atvykti pas jus ir aš su mielu noru čia atėjau.
Maharadž: Ko išmokai iš savo Guru ir kokia praktiką atlikinėjai?
K: Jis yra garbaus amžiaus žmogus, jau sulaukęs apie aštuoniasdešimt metų. Jis yra Vedantos filosofijos pasekėjas, o jo praktika remiasi mokymu, kuriuo stengiamasi iš proto pašalinti nesąmoningas energijas ir apvalyti sąmonę nuo užslėptų blokų ir proto trikdžių. Mano asmeninė sadhana buvo susijusi su mano kūdikystės ir vaikystės problemomis. Mano motina negalėjo man suteikti meilės ir saugumo jausmo, kas yra labai svarbus dalykas normaliam vaiko vystymuisi. Ji buvo moteris, kuri nesugebėjo būti motina; kamuojama nerimo ir neurozių, nepasitikėdama savimi, ji jautė, kad atsakomybė rūpintis ir auginti mane jai yra per didelė našta. Ji nenorėjo, jog aš gimčiau. Ji nenorėjo, kad aš užaugčiau, kad subresčiau, ji norėjo, kad aš neegzistuočiau, sugrįžčiau atgal į įsčias. Bet kokiam mano veiksmui gyvenime ji priešinosi, bet koks bandymas veikti už jos siauro įpročių komforto pasaulio ribų sukeldavo nuožmią jos kovą. Kaip vaikas aš buvau jautrus ir meilikaujantis. Už viską labiausiai aš troškau meilės, paprastos, instinktyvios motinos meilės. Vaiko ieškojimas mamos tapo vienu iš pagrindiniu mano gyvenimo motyvu ir aš iš to neišaugau. Laimingas vaikas, laiminga vaikystė tapo mano apsėdimu. Neštumas, gimimas, kūdikystė mano labai domino. Tapau akušeriu – naujai atrastu ir ištobulintu metodu, padėti ateiti į pasaulį kūdikiui be skausmo. Laimingos motinos laimingas vaikas – tai buvo mano gyvenimo idealas. Tačiau mano motina visada buvo ten – nejaučiantis laimės, nenorinti ir nepajėgianti matyti mane laimingą. Tai pasireikšdavo keistais būdais. Kiekvieną kartą kai pasijusdavau negerai, ji jausdavosi geriau; kai aš jausdavausi gerai, jai būdavo blogai, prakeikdavo save ir mane taip pat. Lyg ji būtų man niekada neatleidusi mano nuodemės, jog gimiau, ji vertė mane jaustis kaltu, kad esu gyvas. “Tu gyveni, nes nekenti manęs. Jei myli mane – mirk”, tokia buvo jos tyli nuolatinė žinutė. Taigi aš gyvenau gyvenimą vietoj meilės gaudamas mirtį. Įkalintas savo motinoje, suaugęs kūdikis, aš negalėjau sukurti jokių reikšmingų santykių su moterimi; motinos vaizdas man visada atsirasdavo priešais, neatleidžianti. Aš ieškojau paguodos savo darbe ir ten ją radau; tačiau negalėjau išlipti iš kūdikystės duobės. Kol galiausiai pradėjau ieškoti dvasinių dalykų ir jau tvirtai daug metų esu tame. Nors tai vistiek yra tos pačios, senos mamos meilės paieškos, įvardink tai Dievu, Atma ar Absoliučia Realybe. Iš esmės aš noriu mylėti ir būti mylimas; dėja taip vadinami religijos žmonės yra prieš gyvenimą ir viską sutelkę tik į protą. Susidūrus su gyvenimo poreikiais, jie pradeda klasifikuoti, konceptualizuoti ir tuomet pačią klasifikaciją paversti svarbesniu dalyku už patį gyvenimą. Vietoj spontaniško priėmimo per meilę, jie rekomenduoja sąmoningai ir kruopščiai koncentruotis ties formule. Ar tai būtų Dievas ar Atma, ar aš ar kuris kitas, visada tos pačios išvados! Kažkas apie ką mąstyti, o ne ką mylėti. Ne teorijų ir sistemų man reikia; yra daug jų įdomių ir patikimų. Man reikia širdies pertvarkymo, gyvenimo atnaujinimo, o ne naujo mąstymo būdo. Nėra naujų mąstymo būdų, tačiau jausmai visada gali būti švieži. Kai aš myliu ką nors, aš spontaniškai medituoji į jį su šiluma ir energija, kurios mano protas negali kontroliuoti.
Žodžiai gerai tinka jausmų formavimui; žodžiai be jausmų yra lyg drabužiai be kūno – šalti ir limpantys. Mano motina – ji išsiurbė visus mano jausmus – mano šaltinis išdžiuvo. Ar galiu aš čia atrasti emocijų turtus bei jų gausą, kurių man taip reikėjo būnant vaiku?
M: Kur dabar tavo vaikystė? Ir kokia yra tavo ateitis?
K: Aš gimiau, aš užaugau, ir aš mirsiu.
M: Tu aišku kalbi apie savo kūną. Ir savo protą. Aš nekalbu apie tavo fiziologiją ar psichologiją. Jie yra dalis gamtos ir jie veikia pagal gamtos dėsnius. Aš kalbu apie tavo meilės paieškas. Ar tai turėjo pradžią? Ar tai turės pabaigą?
K: Aš negaliu atsakyti. Tai yra čia – nuo ankstyviausio gyvenimo momento iki paskutinio. Šis meilės troškimas – koks nuolatinis ir koks beviltiškas!
M: Savo meilės paieškoje ko tiksliai tu ieškai?
K: Paprasčiausiai: mylėti ir būti mylimam.
M: Turi mintį moterį?
K: Nebūtinai. Draugą, mokytoją, vedlį – kol jausmas yra šviesus ir aiškus. Aišku, moteris yra įprastinis atsakymas. Bet ne vien tik ją.
M: Iš dviejų ką pasirinktum – mylėti ar būti mylimam?
K: Aš norėčiau pasirinkti abu! Tačiau matau, jog mylėti yra didingiau, kilniau, giliau. Būti mylimam yr saldu, bet tai neskatina tave augti.
M: Ar gali mylėti savaime, ar tau reikia prisiversti mylėti?
K: Na, aišku, kad reikia sutiktą kažką ką būtų galima mylėti. Mano motina ne tik kad nemylėjo, bet ir jos pačios buvo neįmanoma mylėti.
M: Kas padaro asmenį mylimu? Ar tai nėra mylima esybė? Iš pradžių tu myli, o tik po to ieškai priežasčių.
K: Bet gali būti ir kitaip. Tu myli tai, kas tave daro laimingu.
M: O kas tave daro laimingu?
K: Čia nėra jokios taisyklės. Tai labai individualu ir neprognozuojama.
M: Teisingai. Kaip bepažiūrėsi, jei nėra meilės – nėra ir laimės. Bet ar meilė visada padaro tave laimingu? Argi meilės siejimas su laime nėra gana ankstyva, vaikiška stadija? Kai mylimasis kenčia, ar tu nepatiri kančios taip pat? Ar tu nustoji mylėti, dėl to, kad patiri kančią? Ar privalo meilė ir laimė būti kartu? Ar meilė yra tiesiog tikėjimasis malonumo?
K: Žinoma, kad ne. Gali būti daug kančios meilėje.
M: Tuomet, kas yra meilė? Ar tai nėra labiau būvis nei proto būsena? Ar tau reikia žinoti, kad myli, jog mylėtum? Ar tu nemylėjai savo motinos nežinodamas? Tavo troškimas meilės, galimybės mylėti ją, ar tai nėra meilės judesys? Ar meilė nėra dalis tavęs, kaip sąmoningas yra dalis būvio? Tu ieškojai mamos meilės, todėl, kad mylėjai ją.
K: Bet ji neleido man!
M: Ji negalėjo sustabdyti tavęs.
K: Tad, kodėl aš nebuvau laimingas savo gyvenime?
M: Todėl, kad nepasinėrei į pačias savo esybės šaknis. Visiškas savęs neišmanymas paslepė tavo meilę ir laimę ir privertė tave ieškoti to, ko tu niekada nepametei. Meilė – tai valia, valia dalintis savo laime su visais.
[IMG alt="nisargadatta_17"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/c2d72ea8fa94115ba87bc0d8a03be3c9e0b11a5a_2_355x500.jpeg[/IMG]
nisargadatta_17400×562 80.7 KB
Būti laimingu – daryti laimingu – tai yra meilės ritmas.
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai 52 skyrius