09-23-2023, 03:39 PM
Skyrius 69 Laikinumas yra nerealumo įrodymas
Klausėjas: Mano draugas yra vokietis, o aš gimiau prancūzų šeimoje Anglijoje. Šiuo metu Indijoje esu jau metai laiko ir keliauju iš ašramo į ašramą.
Maharadž: Kokios nors dvasinės praktikos (sadhanos)?
K: Studijos ir meditacija.
M: Į ką tu medituoji?
K: Į tai apie ką skaitau.
M: Gerai.
K: Ką jūs darote, pone?
M: Sėdžiu.
K: Ir ką dar?
M: Kalbu.
K: Apie ką jūs kalbate?
M: Ar tu nori paskaitos? Geriau paklausk kažko kas tau tikrai rūpi, kas tave jaudina. Jei nesate emociškai įsitraukęs, galite su manimi ginčytis, bet tikro supratimo tarp mūsų nebus. Jei pasakysi – “niekas manęs nejaudina, aš neturiu problemų”, man tai tinka, mes galime būti tyloje. Bet jei kažkas tikrai tave paliečia, tuomet yra prasmė kalbėti.
Ar galiu tavęs paklausti? Kodėl tu keliauji iš vietos į vietą?
K: Kad sutikčiau žmones, pabandyčiau suprasti juos.
M: Kokius žmones tu nori suprasti? Ko tiksliai tu nori?
K: Integracijos.
M: Jei nori integracijos, turi žinoti su kuo tu nori integruotis.
K: Sutikdamas ir stebėdamas kitus žmones gali taip pat pažinti save. Tai susiję.
M: Tai nebūtinai susiję.
K: Vienas patobulina kitą.
M: Tai nevyksta tokiu būdu. Veidrodis atspindi paveikslą, tačiau paveikslas nepagerina veidrodžio. Tu neesi nei veidrodis, nei paveikslas veidrodyje. Ištobulinę veidrodį taip, kad jis atspindėtų teisingai, iš tiesų, galite apversti veidrodį ir pamatyti jame tikrą savo atspindį - tikrą tiek, kiek veidrodis gali atspindėti. Bet atspindys tai neesi tu – tu esi atspindžio stebėtojas. Suprask aiškiai - kad ir ką suvoktum, neesi tai, ką suvoki.
K: Aš esu veidrodis, o pasaulis yra vaizdas?
M: Tu gali matyti abu ir vaizdą ir veidrodį. Tu nei tas, nei tas. Kas tu esi? Nesiremk formulėmis. Atsakymo nerasi žodžiuose. Arčiausiai tiesos žodžiai apibūdinti galima taip: Aš esu tai, kas daro suvokimą įmanomą, gyvenimas anapus patiriamojo ir jo patirties.
Ar gali atskirti save nuo veidrodžio ir vaizdinio, ir likti visiškai vienas, savimi?
K: Ne, aš to padaryti negaliu.
M: Iš kur tu žinai, kad negali? Yra tiek daug dalykų, kuriuos tu darai nežinodamas kaip juos daryti. Tu virškini, tu cirkuliuoji kraują ir limfą, tu judini raumenis – visą tai be žinojimo kaip. Tokiu pat principu, tu suvoki, tu jauti, tu mąstai be žinojimo kaip ir kodėl. Tu esi pats savimi nežinodamas to. Nėra nieko blogo būti savimi kaip Sąvastimi. Esi koks esi, tobulas. Tai veidrodis nėra aiškus ir tikras, todėl jame atsispindi netikras vaizdas. Tau nereikia savęs taisyti – tiesiog atrask teisingą idėja apie save. Išmok atskirti save nuo vaizdinio ir veidrodžio, ir atmink: Aš neesu nei protas, nei jo idėjos; atkakliai ir kantriai laikykis tokios nuostatos ir tu būtinai pasieksi tiesioginį savęs matymą kaip šaltinio būvimo – žinojimo – mylėjimo, amžino, visą apimančio, viską persmelkiančio. Tu esi begalybė susitelkusi į kūną. Dabar matai tik tai kūną. Užsiimk tuo nuoširdžiai ir pradėsi matyti tik begalybę.
K: Tikrovės patirtis, kai ji ateina, ar ji trunka ilgai?
M: Visos patirtys yra trumpalaikės. Bet visų patirčių pagrindas yra nepajudinamas. Niekas ką galima pavadinti įvykiu netrunka amžinai. Tačiau kai kurie įvykiai apvalo protą, o kai kurie jį užteršia. Gilios įžvalgos ir visą apimančios meilės akimirkos apvalo protą, o troškimai ir ašaros, pavydas ir pyktis, akli įsitikinimai ir intelektualinė arogancija užteršia psichiką.
K: Ar savirealizacija yra tokia svarbi?
M: Be jos tave suvalgys troškimai ir baimės, beprasmiškai besikartojantys nesibaigiančioje kančioje. Dauguma žmonių nežino fakto, kad skausmui gali ateiti galas. Tačiau apie tai sužinojus, akivaizdu, kad siekti to yra pirmoji būtinybė. Tu žinai, jog gali tapti laisvas ir dabar pasirinkimas tavo. Arba liksite amžinai alkani, ištroškę, trokštantys, ieškantys, gaudantys, laikantys, nuolat prarandantys ir sielvartaujantys, arba nuoširdžiai eisite ieškoti nesibaigiančios tobulybės būsenos, prie kurios nieko negalima pridėti ir iš kurios nieko negalima atimti. Joje nėra nei troškimų nei baimių, ne todėl, kad jų atsisakyta, o todėl, kad jos netenka prasmės.
K: Kol kas aš seku jumis. Ką man reikia daryti toliau?
M: Nieko nereikia daryti. Tiesiog būk. Nedaryk nieko. Jokių lipimų į kalnus, jokių sedėjimų olose. Aš net nesakau: “būk savimi”, kadangi tu nepažysti savęs. Tiesiog būk. Pamatęs, kad neesi nei išorinis suvokiamų dalykų pasaulis, nei vidinis mąstomų dalykų pasaulis, kad neesi nei kūnas, nei protas - tiesiog būk.
K: Aišku, kad yra savirealizacijos pakopos?
M: Nėra žingsnių į savirealizaciją. Nėra jokio laipsniškumo. Tai nutinka staiga ir negrįžtamai. Tu persiorientuoji į naują dimensiją, iš kurios senoji atrodo kaip paprasčiausia abstrakcija. Taip kaip saulėtekio metu matai daiktus tokius, kokie jie yra, taip ir su savirealizacija, matai viską taip kaip yra iš tiesų. Iliuzijų pasaulis lieka už nugaros.
K: Ar realizacijos būsenoje daiktai pasikeičia? Ar jie pasidaro spalvingesni ir pilni prasmės?
M: Patirtis yra visiškai teisinga, tačiau tai ne tikrovės(sadanubhav), o visatos harmonijos(satvanubhav) patirtis.
K: Vis dėlto, tai yra progresas.
M: Progresas gali būti tik pasiruošime (sadhana). Realizacija yra staigi. Vaisius sunoksta iš lėto, bet krenta greitai ir be galimybės sugrįžti atgal.
K: Fiziškai ir mentališkai aš esu ramybėje. Ko dar man reikia?
M: Tavo būsena dar gali būti negalutinė būsena. Atpažinsi, jog sugryžai į savo natūralią būseną kuomet nebeliks jokių troškimų ir baimių. Juk visų troškimų ir baimių šaknys yra jausmas, kad neesi tai, kas esi. Taip kaip išnarintą sąnarį skaudą tol, kol jis nėra savo vietoje, taip ir bet koks susirūpinimas savimi yra proto išsiblaškymo simptomas, kuris išnyksta, kai tik žmogus įgyja natūralią būseną.
K: Taip, bet kokia gi tuomet yra sadhana pasiekti šią natūralią būseną?
M: Laikykis pojūčio “Aš esu” ir atmesk visą kitą. Kai tokiu būdu protas tampa tylus, jis nušvinta nauja šviesa ir naujomis žiniomis. Visa tai įvyksta spontaniškai, tau tereikia laikytis “Aš esu”. Taip kaip prabudęs iš miego tu jautiesi pailsėjęs, tačiau negali paaiškinti kaip ir kodėl jautiesi taip gerai, tokiu pačiu būdu realizacijoje tu jautiesi išbaigtas, užsipildęs, laisvas nuo malonumo-skausmo komplekso, bet tuo pačiu metu nelabai galintis paaiškinti kas įvyko, kodėl ir kaip. Gali tik panaudoti paneigimo formą: “Nuo šiol niekas nėra blogai su manimi.” Tai tik palyginimas su praeitimi, kuriai tu daugiau nebepriklausai. Kitu atveju – tu esi tiesiog savimi. Nesistenk to perduoti kitiems. Jei gali tai padaryti, vadinasi tai dar netikras dalykas. Būk tylus ir stebėk kaip tai išreiškia save veiksme.
K: Jei pasakytumėte kuo aš turiu tapti, man tai galbūt pagelbėtu tobulėjant.
M: Kaip tau kažkas gali pasakyti kuo tapti, kai nėra jokio tapimo? Tu tiesiog atrandi kas esi. Visas savęs lipdymas pagal šabloną yra bergždžias laiko švaistymas. Nemąstyk nei apie praeitį, nei apie ateitį, tiesiog būk.
K: Kaip man tiesiog būti? Pokyčiai yra neišvengiami.
M: Pokyčiai yra neišvengiami besikeičiančiui, bet tu neesi pokyčių subjektas. Tu esi nekintantis fonas, kuriame suvokiami pokyčiai.
K: Viskas keičiasi, fonas taip pat keičiasi. Norint pastebėti pokyčius, nebūtina turėti nekintantį foną. Savastis yra laikina - tai tik taškas, kuriame praeitis susilieja su ateitimi.
M: Žinoma savastis paremta atmintimi yra laikina. Tačiau tokia savastis reikalauja nenutrūkstamo tęstinumo. Tu iš patirties žinai, kad būna spragų, kuomet savastis pasimiršta. Kas sugrąžiną ją į gyvenimą? Kas priverčia tave prabusti ryte? Turi būti kažkoks nuolatinis faktorius nutiesiantis tiltą tarp tų spragų sąmonėje. Jei atidžiai atkreipsi dėmesį pastebėsi, kad net tavo būdravimas dienos metu yra su protarpiais. Kas yra tarp tų protarpių? Tai kas tai gali būti yra tavo tikroji esatis, kuri yra laikui nepavaldi; protas ir nesąmoningumas yra joje.
K: Ar yra kokia konkreti vieta, kurią rekomenduotumėte aplankyti siekiant dvasinio pasiekimo?
M: Vienintelė tinkama vieta yra į vidų. Išorinis pasaulis negali nei padėti nei trukdyti. Jokia sistema, joks veikimo modelis nepriartins tavęs prie tikslo. Atsisakyk bet kokio veiksmo dėl ateities, visiškai susikoncentruok į dabarties akimirką, rūpinkis tik tuo, kaip reaguoji į kiekvieną gyvenimo judesį, kuris vyksta.
K: Kokia yra noro klajoti priežastis?
M: Nėra jokios priežasties. Tu tiesiog sapnuoji, kad klajoji. Po keletos metų tavo viešnagė Indijoje atrodys tik kaip sapnas tau. Tuo metu jau sapnuosi kitą sapną. Suvok, kad ne tu keliauji iš sapno į sapną, o sapnai plaukia prieš tave, o tu esi nepajudinamas stebėtojas. Joks įvykis nepaveikia tavo tikrosios esaties – tai yra absoliuti tiesa.
K: Ar galiu fiziškai judėti ir išlaikyti stabilumą viduje?
M: Tu gali, bet kokiam tikslui tai tarnauja? Jei būs nuoširdus, pamatysi, kad galiausiai tau nusibos klajoti ir gailėsies, kad švaistai energiją ir laiką. Kad atrasti save tau nereikia žengti nei vieno žingsnio.
K: Ar yra koks nors skirtumas tarp Savasties (atman) patyrimo ir Absoliuto(brahman)?
M: Negali būti jokio Absoliuto patyrimo, kadangi tai yra anapus bet kokių patirčių. Kita vertus, “aš” yra kiekvieną patirtį patiriantis veiksnys, todėl tam tikra prasme patvirtina patirčių įvairovę. Pasaulis gali būti pilnas didelę vertę turinčių daiktų, bet jei nebus kas juos perka, jie neturės kainos. Absoliutas apima viską, ką galima patirti, bet be patiriamojo tai yra lyg niekas. Tai kas leidžia įvykti patirčiai yra Absoliutas. Tai kas paverčia patirtį tikrove yra Savastis.
K: Ar mes nepasiekiame Absoliuto per laipsniškas patirtis? Pradedant nuo pačių grubiausių ir baigiant pačiomis subtiliausiomis.
M: Nėra patirties be jos troškimo. Troškimai gali būti skirtingi, tačiau tarp didingiausio troškimo ir laisvės nuo bet kokio troškimo yra bedugnė, kurią reikia peržengti. Tai, kas nerealu, gali atrodyti kaip tikra, bet yra laikina. Tai kas tikra nebijo laiko.
K: Ar tai, kas nerealu, nėra tikrovės išraiška?
M: Kaip tai gali būti? Tai lyg sakyti, kad tiesa išreiškia save sapnuose. Tai atrodo tikra tik todėl, kad tu tuo tiki. Suabejok tuo, ir tai pradings. Kai ką nors įsimyli, suteiki meilei realybę - įsivaizduoji, kad tavo meilė yra visagalė ir amžina. O kai tai baigiasi, sakai: “Aš maniau, kad tai tikrai, o pasirodo, kad ne.” Laikinumas yra geriausias nerealumo įrodymas. Tai kas yra apribota laike ir erdvėje ir yra skirta tik vienam žmogui, nėra tikra. Tikra yra visiems ir amžiams.
Labiau už viską brangini save. Nieko nepriimtum mainais už savo egzistenciją. Troškimas būti yra stipriausias iš visų troškimų ir pašalinamas tik atradus savo tikrąją prigimtį.
K: Net ir nerealybėje yra tikrovės atspalvis
M: Taip, tikrovė, kuriai suteiki tikrovės pojūtį. Įsitikinęs savimi, esi saistomas savo įsitikinimo. Kai šviečia saulė, atsiranda spalvos. Kai ji nusileidžia, jos išnyksta. Kur yra spalvos be šviesos?
K: Toks mąstymas kyla iš dualumo.
M: Visas mąstymas yra iš dualumo. Tapatybėje jokia mintis neišlieka.
[IMG alt="nisargadatta.4.1065"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/d0836025b9b3d656a51122d22d1a3edebdc277db_2_690x460.jpeg[/IMG]
nisargadatta.4.10651065×710 78.8 KB
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai
Klausėjas: Mano draugas yra vokietis, o aš gimiau prancūzų šeimoje Anglijoje. Šiuo metu Indijoje esu jau metai laiko ir keliauju iš ašramo į ašramą.
Maharadž: Kokios nors dvasinės praktikos (sadhanos)?
K: Studijos ir meditacija.
M: Į ką tu medituoji?
K: Į tai apie ką skaitau.
M: Gerai.
K: Ką jūs darote, pone?
M: Sėdžiu.
K: Ir ką dar?
M: Kalbu.
K: Apie ką jūs kalbate?
M: Ar tu nori paskaitos? Geriau paklausk kažko kas tau tikrai rūpi, kas tave jaudina. Jei nesate emociškai įsitraukęs, galite su manimi ginčytis, bet tikro supratimo tarp mūsų nebus. Jei pasakysi – “niekas manęs nejaudina, aš neturiu problemų”, man tai tinka, mes galime būti tyloje. Bet jei kažkas tikrai tave paliečia, tuomet yra prasmė kalbėti.
Ar galiu tavęs paklausti? Kodėl tu keliauji iš vietos į vietą?
K: Kad sutikčiau žmones, pabandyčiau suprasti juos.
M: Kokius žmones tu nori suprasti? Ko tiksliai tu nori?
K: Integracijos.
M: Jei nori integracijos, turi žinoti su kuo tu nori integruotis.
K: Sutikdamas ir stebėdamas kitus žmones gali taip pat pažinti save. Tai susiję.
M: Tai nebūtinai susiję.
K: Vienas patobulina kitą.
M: Tai nevyksta tokiu būdu. Veidrodis atspindi paveikslą, tačiau paveikslas nepagerina veidrodžio. Tu neesi nei veidrodis, nei paveikslas veidrodyje. Ištobulinę veidrodį taip, kad jis atspindėtų teisingai, iš tiesų, galite apversti veidrodį ir pamatyti jame tikrą savo atspindį - tikrą tiek, kiek veidrodis gali atspindėti. Bet atspindys tai neesi tu – tu esi atspindžio stebėtojas. Suprask aiškiai - kad ir ką suvoktum, neesi tai, ką suvoki.
K: Aš esu veidrodis, o pasaulis yra vaizdas?
M: Tu gali matyti abu ir vaizdą ir veidrodį. Tu nei tas, nei tas. Kas tu esi? Nesiremk formulėmis. Atsakymo nerasi žodžiuose. Arčiausiai tiesos žodžiai apibūdinti galima taip: Aš esu tai, kas daro suvokimą įmanomą, gyvenimas anapus patiriamojo ir jo patirties.
Ar gali atskirti save nuo veidrodžio ir vaizdinio, ir likti visiškai vienas, savimi?
K: Ne, aš to padaryti negaliu.
M: Iš kur tu žinai, kad negali? Yra tiek daug dalykų, kuriuos tu darai nežinodamas kaip juos daryti. Tu virškini, tu cirkuliuoji kraują ir limfą, tu judini raumenis – visą tai be žinojimo kaip. Tokiu pat principu, tu suvoki, tu jauti, tu mąstai be žinojimo kaip ir kodėl. Tu esi pats savimi nežinodamas to. Nėra nieko blogo būti savimi kaip Sąvastimi. Esi koks esi, tobulas. Tai veidrodis nėra aiškus ir tikras, todėl jame atsispindi netikras vaizdas. Tau nereikia savęs taisyti – tiesiog atrask teisingą idėja apie save. Išmok atskirti save nuo vaizdinio ir veidrodžio, ir atmink: Aš neesu nei protas, nei jo idėjos; atkakliai ir kantriai laikykis tokios nuostatos ir tu būtinai pasieksi tiesioginį savęs matymą kaip šaltinio būvimo – žinojimo – mylėjimo, amžino, visą apimančio, viską persmelkiančio. Tu esi begalybė susitelkusi į kūną. Dabar matai tik tai kūną. Užsiimk tuo nuoširdžiai ir pradėsi matyti tik begalybę.
K: Tikrovės patirtis, kai ji ateina, ar ji trunka ilgai?
M: Visos patirtys yra trumpalaikės. Bet visų patirčių pagrindas yra nepajudinamas. Niekas ką galima pavadinti įvykiu netrunka amžinai. Tačiau kai kurie įvykiai apvalo protą, o kai kurie jį užteršia. Gilios įžvalgos ir visą apimančios meilės akimirkos apvalo protą, o troškimai ir ašaros, pavydas ir pyktis, akli įsitikinimai ir intelektualinė arogancija užteršia psichiką.
K: Ar savirealizacija yra tokia svarbi?
M: Be jos tave suvalgys troškimai ir baimės, beprasmiškai besikartojantys nesibaigiančioje kančioje. Dauguma žmonių nežino fakto, kad skausmui gali ateiti galas. Tačiau apie tai sužinojus, akivaizdu, kad siekti to yra pirmoji būtinybė. Tu žinai, jog gali tapti laisvas ir dabar pasirinkimas tavo. Arba liksite amžinai alkani, ištroškę, trokštantys, ieškantys, gaudantys, laikantys, nuolat prarandantys ir sielvartaujantys, arba nuoširdžiai eisite ieškoti nesibaigiančios tobulybės būsenos, prie kurios nieko negalima pridėti ir iš kurios nieko negalima atimti. Joje nėra nei troškimų nei baimių, ne todėl, kad jų atsisakyta, o todėl, kad jos netenka prasmės.
K: Kol kas aš seku jumis. Ką man reikia daryti toliau?
M: Nieko nereikia daryti. Tiesiog būk. Nedaryk nieko. Jokių lipimų į kalnus, jokių sedėjimų olose. Aš net nesakau: “būk savimi”, kadangi tu nepažysti savęs. Tiesiog būk. Pamatęs, kad neesi nei išorinis suvokiamų dalykų pasaulis, nei vidinis mąstomų dalykų pasaulis, kad neesi nei kūnas, nei protas - tiesiog būk.
K: Aišku, kad yra savirealizacijos pakopos?
M: Nėra žingsnių į savirealizaciją. Nėra jokio laipsniškumo. Tai nutinka staiga ir negrįžtamai. Tu persiorientuoji į naują dimensiją, iš kurios senoji atrodo kaip paprasčiausia abstrakcija. Taip kaip saulėtekio metu matai daiktus tokius, kokie jie yra, taip ir su savirealizacija, matai viską taip kaip yra iš tiesų. Iliuzijų pasaulis lieka už nugaros.
K: Ar realizacijos būsenoje daiktai pasikeičia? Ar jie pasidaro spalvingesni ir pilni prasmės?
M: Patirtis yra visiškai teisinga, tačiau tai ne tikrovės(sadanubhav), o visatos harmonijos(satvanubhav) patirtis.
K: Vis dėlto, tai yra progresas.
M: Progresas gali būti tik pasiruošime (sadhana). Realizacija yra staigi. Vaisius sunoksta iš lėto, bet krenta greitai ir be galimybės sugrįžti atgal.
K: Fiziškai ir mentališkai aš esu ramybėje. Ko dar man reikia?
M: Tavo būsena dar gali būti negalutinė būsena. Atpažinsi, jog sugryžai į savo natūralią būseną kuomet nebeliks jokių troškimų ir baimių. Juk visų troškimų ir baimių šaknys yra jausmas, kad neesi tai, kas esi. Taip kaip išnarintą sąnarį skaudą tol, kol jis nėra savo vietoje, taip ir bet koks susirūpinimas savimi yra proto išsiblaškymo simptomas, kuris išnyksta, kai tik žmogus įgyja natūralią būseną.
K: Taip, bet kokia gi tuomet yra sadhana pasiekti šią natūralią būseną?
M: Laikykis pojūčio “Aš esu” ir atmesk visą kitą. Kai tokiu būdu protas tampa tylus, jis nušvinta nauja šviesa ir naujomis žiniomis. Visa tai įvyksta spontaniškai, tau tereikia laikytis “Aš esu”. Taip kaip prabudęs iš miego tu jautiesi pailsėjęs, tačiau negali paaiškinti kaip ir kodėl jautiesi taip gerai, tokiu pačiu būdu realizacijoje tu jautiesi išbaigtas, užsipildęs, laisvas nuo malonumo-skausmo komplekso, bet tuo pačiu metu nelabai galintis paaiškinti kas įvyko, kodėl ir kaip. Gali tik panaudoti paneigimo formą: “Nuo šiol niekas nėra blogai su manimi.” Tai tik palyginimas su praeitimi, kuriai tu daugiau nebepriklausai. Kitu atveju – tu esi tiesiog savimi. Nesistenk to perduoti kitiems. Jei gali tai padaryti, vadinasi tai dar netikras dalykas. Būk tylus ir stebėk kaip tai išreiškia save veiksme.
K: Jei pasakytumėte kuo aš turiu tapti, man tai galbūt pagelbėtu tobulėjant.
M: Kaip tau kažkas gali pasakyti kuo tapti, kai nėra jokio tapimo? Tu tiesiog atrandi kas esi. Visas savęs lipdymas pagal šabloną yra bergždžias laiko švaistymas. Nemąstyk nei apie praeitį, nei apie ateitį, tiesiog būk.
K: Kaip man tiesiog būti? Pokyčiai yra neišvengiami.
M: Pokyčiai yra neišvengiami besikeičiančiui, bet tu neesi pokyčių subjektas. Tu esi nekintantis fonas, kuriame suvokiami pokyčiai.
K: Viskas keičiasi, fonas taip pat keičiasi. Norint pastebėti pokyčius, nebūtina turėti nekintantį foną. Savastis yra laikina - tai tik taškas, kuriame praeitis susilieja su ateitimi.
M: Žinoma savastis paremta atmintimi yra laikina. Tačiau tokia savastis reikalauja nenutrūkstamo tęstinumo. Tu iš patirties žinai, kad būna spragų, kuomet savastis pasimiršta. Kas sugrąžiną ją į gyvenimą? Kas priverčia tave prabusti ryte? Turi būti kažkoks nuolatinis faktorius nutiesiantis tiltą tarp tų spragų sąmonėje. Jei atidžiai atkreipsi dėmesį pastebėsi, kad net tavo būdravimas dienos metu yra su protarpiais. Kas yra tarp tų protarpių? Tai kas tai gali būti yra tavo tikroji esatis, kuri yra laikui nepavaldi; protas ir nesąmoningumas yra joje.
K: Ar yra kokia konkreti vieta, kurią rekomenduotumėte aplankyti siekiant dvasinio pasiekimo?
M: Vienintelė tinkama vieta yra į vidų. Išorinis pasaulis negali nei padėti nei trukdyti. Jokia sistema, joks veikimo modelis nepriartins tavęs prie tikslo. Atsisakyk bet kokio veiksmo dėl ateities, visiškai susikoncentruok į dabarties akimirką, rūpinkis tik tuo, kaip reaguoji į kiekvieną gyvenimo judesį, kuris vyksta.
K: Kokia yra noro klajoti priežastis?
M: Nėra jokios priežasties. Tu tiesiog sapnuoji, kad klajoji. Po keletos metų tavo viešnagė Indijoje atrodys tik kaip sapnas tau. Tuo metu jau sapnuosi kitą sapną. Suvok, kad ne tu keliauji iš sapno į sapną, o sapnai plaukia prieš tave, o tu esi nepajudinamas stebėtojas. Joks įvykis nepaveikia tavo tikrosios esaties – tai yra absoliuti tiesa.
K: Ar galiu fiziškai judėti ir išlaikyti stabilumą viduje?
M: Tu gali, bet kokiam tikslui tai tarnauja? Jei būs nuoširdus, pamatysi, kad galiausiai tau nusibos klajoti ir gailėsies, kad švaistai energiją ir laiką. Kad atrasti save tau nereikia žengti nei vieno žingsnio.
K: Ar yra koks nors skirtumas tarp Savasties (atman) patyrimo ir Absoliuto(brahman)?
M: Negali būti jokio Absoliuto patyrimo, kadangi tai yra anapus bet kokių patirčių. Kita vertus, “aš” yra kiekvieną patirtį patiriantis veiksnys, todėl tam tikra prasme patvirtina patirčių įvairovę. Pasaulis gali būti pilnas didelę vertę turinčių daiktų, bet jei nebus kas juos perka, jie neturės kainos. Absoliutas apima viską, ką galima patirti, bet be patiriamojo tai yra lyg niekas. Tai kas leidžia įvykti patirčiai yra Absoliutas. Tai kas paverčia patirtį tikrove yra Savastis.
K: Ar mes nepasiekiame Absoliuto per laipsniškas patirtis? Pradedant nuo pačių grubiausių ir baigiant pačiomis subtiliausiomis.
M: Nėra patirties be jos troškimo. Troškimai gali būti skirtingi, tačiau tarp didingiausio troškimo ir laisvės nuo bet kokio troškimo yra bedugnė, kurią reikia peržengti. Tai, kas nerealu, gali atrodyti kaip tikra, bet yra laikina. Tai kas tikra nebijo laiko.
K: Ar tai, kas nerealu, nėra tikrovės išraiška?
M: Kaip tai gali būti? Tai lyg sakyti, kad tiesa išreiškia save sapnuose. Tai atrodo tikra tik todėl, kad tu tuo tiki. Suabejok tuo, ir tai pradings. Kai ką nors įsimyli, suteiki meilei realybę - įsivaizduoji, kad tavo meilė yra visagalė ir amžina. O kai tai baigiasi, sakai: “Aš maniau, kad tai tikrai, o pasirodo, kad ne.” Laikinumas yra geriausias nerealumo įrodymas. Tai kas yra apribota laike ir erdvėje ir yra skirta tik vienam žmogui, nėra tikra. Tikra yra visiems ir amžiams.
Labiau už viską brangini save. Nieko nepriimtum mainais už savo egzistenciją. Troškimas būti yra stipriausias iš visų troškimų ir pašalinamas tik atradus savo tikrąją prigimtį.
K: Net ir nerealybėje yra tikrovės atspalvis
M: Taip, tikrovė, kuriai suteiki tikrovės pojūtį. Įsitikinęs savimi, esi saistomas savo įsitikinimo. Kai šviečia saulė, atsiranda spalvos. Kai ji nusileidžia, jos išnyksta. Kur yra spalvos be šviesos?
K: Toks mąstymas kyla iš dualumo.
M: Visas mąstymas yra iš dualumo. Tapatybėje jokia mintis neišlieka.
[IMG alt="nisargadatta.4.1065"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/d0836025b9b3d656a51122d22d1a3edebdc277db_2_690x460.jpeg[/IMG]
nisargadatta.4.10651065×710 78.8 KB
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai