Ramana Maharši

[Linas]

[HEADING=2]Filosofijos pavojai[/HEADING]

Vienas labai išsilavinęs lankytojas, kuris domėjosi žmogumi ir jo sandara paprašė Šri Bhagavano paaiškinti apie įvairius žmogaus kūnus, jo košas ir jų funkcijas, jo atma-buddhi-manas ir t.t.


Bhagavanas: Įvairūs filosofijos mokyklų labirintai tvirtina, kad reikia išsiaiškinti reikalus ir atskleisti Tiesą, tačiau iš tikrųjų jie sukelia painiavą ten, kur painiavos nereikia.
Norint suprasti ką nors turi būti suprantanti Būtybė. Kam pergyventi dėl jo kūnų, jo ahankaros, jo buddhi, kūrinijos, Dievo, Mahatmų, pasaulio – to kas nėra Savastis - iš viso? Kodėl neišlikti savimi ir būti ramybėje?
Kaip pavyzdį, paimkite Vedanta: ten kalbama apie penkioliką pranų, jų vardus ir funkcijas, kurias mokinys turi įsiminti. Ar nepakaktų jam pasakyti, kad tik viena prana padaro visą darbą, kad palaikyti gyvybę kūne? O apie antakharana sakoma, kad ji mąsto, trokšta, nori ir t.t. Kam visos šios detalės?
Ar kas nors matė antakharana, ar tas visas pranas? Ar jos tikrai egzistuoja? Jie visi yra konceptualūs skirstymai, kuriuos filosofijos mokytojai sugalvojo per daug analizuodami. Kur baigiasi visos šios sąvokos? Kodėl reikėtų sukelti painiavą ir tada ją paaiškinti?


Laimingas yra žmogus, kuris nepraranda savęs filosofijos labirintuose, bet eina tiesiai prie Šaltinio, iš kurio jie visi kyla.


1937 m. Balandžio 10 d

[Linas]

[HEADING=2]RAMANA PERIYA PURANAM[/HEADING]

Paskutinėmis Bhagavano gyvenimo valandomis, Subbaramayya verkė nepaliaujamai. Bhagavanas jam tarė: “Nesijaudink. Išlik ramus. Viskas bus gerai. Būti yra mūsų prigimtis. Atėjimas ir išėjimas yra proto suklaidinimas. Mūsų įsipareigojimas turi būti nukreiptas į tylą ir taiką mūsų viduje. “


B. Ananthachari įdėjo labai daug pastangų, kad būtų išleista Ramana Gita. Padėkos žodis jam buvo parašytas knygos pradžioje. Jis nuoširdžiai paprašė Bhagavano, kad padėka jam būtų pašalinta iš knygos. Į tai Bhagavanas atsakė:


“Kodėl tu nerimauji? Prašyti pašalinti savo vardą yra taip pat egoistiška, kaip ir jį palikti ten! Tad, tegul būna. Galiausiai, kas žino kas toks yra Ananthachari?”


Daugelis iš mūsų nuolankumą supranta kaip pasitraukimą nuo pripažinimo. Retas iš mūsų suprantame, kad priimti tokius dalykus, kokie jie yra, yra nuolankumo viršūnė.


Allahabado skyriaus komisaras Pannalal, I. C., kartą lankėsi ašrame su šeima. Jis skundėsi Bhagavanui, kad nors ir turėjo turtų, didžiulę galią ir materialų patogumą, jis neturėjo


proto ramybės.


Bhagavanas paklausė jo:


“Kam tau reikia ramybės? Kodėl negali būti toks koks esi?”


Pannalal atsakė:
“Todėl, kad kitaip neesu laimingas.”


Į tai Bhagavanas atsakė:


Tuomet tai yra lyg: žmogus su galvos skausmu neras ramybės, kol neišgers tinkamų vaistų ir neatsikratys negalavimo, kadangi sveikata yra mūsų tikroji būsena, o ne liga. Panašiai ir ramybė yra mūsų tikroji prigimtis. Iš tiesų, mes esame ramybėje, tačiau tai pamirštame ir ieškome ramybės išoriniuose šaltiniuose. Tai yra neįmanoma užduotis, kuri sukelia visas šias problemas. Akimirka kuomet jūs atitraukiate protą nuo išorinių dalykų ir nukreipiate jį į vidų, tikroji ramybė ir džiaugsmas atsiranda.”


Kartą ankstyvą rytą, kai Subbaramayya lankėsi pas Bhagavaną, Bhagavanas kalbėjo apie tai, kaip mes kiekvieną dieną žvelgiame į tikrąjį Aš. Tarp miego ir pabudimo būsenos yra prieblandos akimirka. Būdravimo sąmonė prasideda nuo minties “Aš”. Vos prieš atsirandant šiai minčiai, yra akimirka nedalomos tyros sąmonės. Taigi, iš pradžių yra nesąmoningumas, kurį seka tyra sąmonė ir tuomet atslenka mintis “Aš”. Tuo metu mes tampama sąmoningi aplink mus esančio pasaulio. Mes galime pajausti gryną sąmonę tik tada, kai esame budrūs ir dėmesingi būsenų atžvilgiu

[IMG alt="RM-Picture"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/734bb34ffdfd2138b6ae87df5e9d3dad60249426_2_645x500.jpeg[/IMG]
RM-Picture1000×775 196 KB



RAMANA PERIYA PURANAM
Ištrauka iš Prof. G. V. Subbaramayya


Konspektavo Sri V. Ganesan

[Linas]

Sielvarto pašalinimas
Bhaktas.: Kai mane užvaldo dukha (kančia), savityra nebeįmanoma.
Maharši: Todėl, kad protas yra per silpnas. Padaryk jį stiprų.
B.: Kokiomis priemonėmis?
M.: Sat-sanga, Isvara Aradhana, Pranajama. (bendravimas su išminčiais, Dievo garbinimas, kvėpavimo kontrolė).
B.: Kas atsitinka?
M.: Nelaimė pašalinama; mūsų tikslas - pašalinti nelaimę. Jūs neįgyjate laimės. Pati jūsų prigimtis yra laimė. Palaima nėra naujai įgyjama. Viskas, kas daroma, yra nelaimės pašalinimas. Šie metodai tai daro.
B.: Bendravimas su išmintingaisiais gali sustiprinti protą. Taip pat turi būti praktika. Kokią praktiką reikėtų atlikti?
M.: Taip. Praktika taip pat yra būtina. Praktika reiškia polinkių pašalinimą. Praktika nesiekia jokios naujos naudos; ji skirta polinkiams naikinti.
B.: Abhjasa (praktika) turėtų suteikti man šią galią.
M.: Praktika yra galia. Jei mintys sumažėja iki vienos minties, sakoma, kad protas sustiprėjo. Kai praktika išlieka nepajudinama, ji tampa sahadža (natūrali).
B.: Kas yra tokia praktika?
M.: Tyrinėjimas savęs. Tai ir yra viskas. Atmanyeva vasam nayet … Nukreipti protą į SAVE.
B.: Kokį tikslą reikia turėti omenyje? Praktika reikalauja tikslo.
M.: Atmanas yra tikslas. Kas dar gali būti? Visi kiti tikslai yra skirti tiems, kurie nesugeba siekti atmalakšijos (turėti tikslą - Aš). Jie galiausiai veda į atma-vicharą (savęs ieškojimą). Vieno tikslo siekimas yra visų rūšių praktikos vaisius. Vienas jį gali įgyti greitai, kitas - po ilgo laiko. Viskas priklauso nuo praktikos.
-Pokalbiai su Šri Ramana Maharši