Nisargadatta Maharadž

[Linas]

Įkvėpimas sukuria garsus ko ham (Kas Aš Esu?). Iškvėpimas atsako garsais so ham (Tai Aš Esu).
Šis klausimas-atsakymas apie jūsų tapatybę vyksta nenutrūkstamai 24 valandas per parą. Ieškotojas tik turi tam skirti dėmesį.

[Linas]

Dievas ir meilė
Vieną vakarą pas Maharadžą atvyko jaunatviškai atrodantis kanadietis vilkintis lungi ir ploną kurtą. Jis teigė, jog jam yra dvidešimt trys metai, tačiau iš išvaizdos jis atrodė kaip paauglys. Ant jo kaklo kabojo sidabrinis kryželis. Jis sakė, kad prieš keletą dienų Mumbajaus knygyne atrado knyga „Aš esu Tai“. Perskaičius kelis puslapius jį paskatino noras asmeniškai susitikti su Maharadžu. Jis beveik nepertraukiamai dieną ir naktį skaitė knygą ir abu tomus baigė tik prieš kelias valandas.
Maharadžas: Tu toks jaunas. Man įdomu kokio amžiaus pradėjai domėtis dvasiniais dalykais.
Svečias: Pone, nuo tada kaip save prisimenu aš jaučiau ypatingą susidomėjimą Meile ir Dievu. Turėjau stiprų pojūtį, kad jie yra tapatūs. Kai aš sėdu medituoti, aš dažnai……
M: Palauk sekunde. Ką tiksliai tu vadini meditacija?
S: Tiesa pasakius, aš nežinau. Aš tiesiog atsisėdu sukryžiavęs kojas, užmerkiu akis ir būnu absoliučioje tyloje. Mano kūnas atsipalaiduoja, beveik ištirpsta, o protas ar būtis ar bet kas kaip tai įvardysi susilieja į kosmosą, o minties procesas palaipsniui slopsta.
M: Tai yra gerai. Prašau tęsk.
S: Gana dažnai, meditacijos eigoje mano širdį užplūsta ekstatinė meilė paskui kurią seka geros savijautos pojūtis. Aš nežinau kas tai. Po vienos iš tokių meditacijų aš pajaučiau įkvėpimą aplankyti Indiją – ir štai aš esu čia.
M: Kiek laiko būsi Mumbajuje?
S: Aš tikrai nežinau. Retai kada kuriu planus. Aš turiu pakankamai pinigų pragyventi apie penkiolikai dienų, bei turiu bilietą grįžti namo.
M: Sakyk man, ką konkrečiai tu nori sužinoti? Ar turi kokių specifinių klausimų?
S: Aš buvau labai sutrikęs žmogus, kai nusileidau Mumbajuje. Atrodė jog kraustausi iš proto. Aš nežinau kas mane paskatino užeiti į knygyną, kadangi aš retai skaitau. Tą akimirką kai į rankas paėmiau „Aš esu Tai“ knygą, aš patyriau tą patį persmelkiantį pojūtį koks būdavo ir per meditaciją. Toliau skaitydamas knygą atrodė, kad našta nukrito nuo mano pečių, ir, sėdėdamas čia prieš tave, jaučiuosi taip, lyg kalbėčiau su savimi. Tai, ką sakau sau, atrodo kaip šventvagystė. Buvau įsitikinęs, kad meilė yra Dievas. Bet dabar manau, kad meilė tikrai yra sąvoka, o jei meilė yra sąvoka, Dievas taip pat turi būti sąvoka.
M: Taigi, o kas blogai su tuo?
S: (Juokiasi) Na, dabar kai taip pateikiate klausimą, aš nejaučiu jokios kaltės transformuoti Dievą į kažkokią koncepciją.
M: Iš tiesų, tu sakei, kad meilė yra Dievas. Ką turi galvoje sakydamas žodį „meilė“. Ar tau „meilė“ yra „neapykantos“ priešybė? Ar turi galvoje kažką kitą, nors aišku, kad nėra adekvačių žodžių apibūdinti „Dievui“.
S: Ne, ne. Žodį „meilė“ aš tikrai nelaikau kaip priešybę „pykčiui“. Turiu omenyje, kad meilė tai nėra atskyrimas tarp „aš“ ir „kiti“.
M: Kitaip tariant, būties vienybė?
S: Taip, tikrai. Tuomet, kas yra „Dievas“, kuriam aš planuoju melstis?
M: Apie maldą pakalbėkime vėliau. Dabar atsakyk apie kokį tiksliai „Dievą“ tu kalbi? Ar tai nėra sąmonės esmė – būties pojūtis – tas, dėl kurio tu gebi užduoti klausimus? „Aš esu“ savaime yra Dievas. Kas yra tai ką myli labiausiai? Ar tai nėra šis „Aš esu“, sąmoningas buvimas, kurį bandai apsaugoti bet kokia kaina? Ieškodamas atrandi, kad „tu“ esi atskiras nuo šio kūno-proto darinio. Jei nebūtum sąmoningas, ar pasaulis egzistuotų tau? Ar jame būtų Dievo idėja? Ir ar sąmoningumas tavyje ir sąmoningumas manyje – ar jie skirtingi? Ar jie nėra skirtingi tik kaip sąvokos, nesuvokiama jėga siekdami vienybės, ir ar tai nėra meilė?
S: Na, dabar aš suprantu, kad tai kas vadinama „Dievu“ yra arčiau manęs už mane patį.
M: Taip pat atmink, kad negali būti kito Tikrovės įrodymo kaip pačio būvimo ja. Iš tiesų tu esi tai, ir visada buvai. Sąmonė palieka kūną jam mirus ir su tuo išnyksta dualumas, kuris yra sąmonės ir pasireiškimo pagrindas.
S: Tuomet kas yra malda, ir koks jos tikslas?
M: Malda, kalbant paprastai yra ne kas kita, kaip maldavimas kažko. Kai iš tiesų malda reiškia komuniją-jungimasi-Joga.
S: Viskas dabar taip aišku, tarsi staiga iš mano proto išmesta daugybė šiukšlių, kurios pradingo iš egzistencijos.
M: Nori pasakyti, kad dabar tau atrodo, kad viską matai aiškiai?
S: Ne, neatrodo. Taip aiškiai, kad aš esu šokiruotas, kodėl man nebuvo aišku anksčiau. Įvairios citatos iš Biblijos, kuris skaičiau, kurios atrodė svarbios, dabar tapo aiškios kaip niekad – kaip pavyzdžiui: Prieš Abraomą Aš buvau; Aš ir mano tėvas yra viena; Aš esu tas, kas esu.
M: Gerai. Kadangi dabar jau žinai apie ką viskas yra, kokią Sadhana užsiimsi, kad išsilaisvintum iš savo „pančių“?
S: Ah! Maharadžai. Dabar jūs tikrai šaipotės iš manęs. Ar jūs tikrinate mane? Aišku, kad dabar aš žinau ir suvokiau, kad Aš esu tai – kas esu, kas visada buvau ir visada būsiu. Kas dar liko padaryti? Ar nepadaryti? Ir kas tą darys? Ir kokiu tikslu?
M: Puiku! Tiesiog būk.Dievas ir Meilė
S: Iš tiesų, būsiu.
Tada, jaunasis kanadietis nusilenkė prieš Maharadžą, jo akys spindėjo dėkingumo ir džiaugsmo ašaromis. Maharadžas paklausė, ar jis vėl ateis, o vaikinas pasakė: – „Nuoširdžiai, aš nežinau.“
Išėjęs Maharadžas kurį laiką sėdėjo užsimerkęs, švelni šypsena matėsi jo lūpose.
Tada jis labai tyliai pasakė: „Retas“; Vos spėjau pagauti žodžius.
Daugiau niekada nebemačiau jauno kanadiečio ir dažnai pagalvodau apie jį.
Šri Nisargadatta Maharaj Nuorodos.
Ramešo Balsekaro konspektai.
13 skyrius

[Linas]

Apie širdį
K: Šri Bhagavanas kalba apie Širdį kaip apie sąmonės sostą, tapatų savasčiai. Kas tiksliai yra Širdis?
A: Vadinkite tai kokiu tik norite vardu – Dievu, Savastimi, Širdimi ar sąmoningumo sostu, visa tai tapatu. Tikslas, kurį reikia suvokti, yra tai, kad Širdis reiškia pačios esybės centrą, be kurio nėra nieko. Tai ne fizinė širdis, o dvasinė. Hridayam tai yra hrit + ayam; kas reiškia „tai yra centras“. Tai yra tai iš ko kyla mintys, kur jos egzistuoja ir kur pradingsta. Mintys yra proto turinys ir jos formuoja visatą. Širdis yra visą ko centras. Upanišadose rašoma, kad visos būtybės atsiranda iš Brahmano. Tai yra Širdis. Brahmanas yra Širdis.
K: Kaip suprasti savo Širdį?
A: Nėra nė vieno, kuris bent akimirkai nesuvoktų Savęs. Niekas nepripažįsta esąs atskiras nuo Savęs. Jis yra savastis. Savastis yra Širdis. Širdis yra centras, iš kurio viskas kyla. Kadangi tu matai pasaulį, kūną ir t.t., visų šių daiktų centras yra Širdis. Kai jūs esate Širdyje, Širdis tiesiog yra, nei viduje nei išorėje. Nėra nieko kito apart tai. Sąmoningumas yra tikroji egzistencija, tik savastis esanti Širdyje. Tikroji Savastis yra pažini tik tam sąmoningumui, kurio dėmesys yra nukreiptas tik tais į Save.

[Linas]

[HEADING=2]3 skyrius Gyvenimas dabartyje[/HEADING]

Klausytojas: Kaip matau su mano kūnu ar mano tikrąja prigimtimi nėra nieko blogo. Juos abu sukūriau ne aš ir jiems nereikia jokio patobulinimo. Problema yra su “vidiniu kūnu”, galima vadinti tai protu, sąmoningumu, antahkarana, ar kokiu kitu vardu.


Maharadž: Ką laikai problema savo prote?


K: Jis neramus, godus malonumams ir bailus nemalonumams.


A: Kas blogo jo siekyje malonumams ir vengimo nemalonumų? Tarp skausmo ir džiaugsmo krantų teka gyvenimo upė. Tik tuomet, kai protas atsisako plaukti su tėkme ir įstringa krante, tai tampa problema. Tekėjimą su gyvenimu aš turiu galvoje priėmimą – priėmimą to kas ateina ir išeina. Be troškimų, be baimės, stebint kiekvieną patyrimo akimirką, tu neesi tai kas nutinka, tu esi tas, kuriam tai nutinka. Galiausiai tu net neesi stebėtojas. Tu esi galutinis potencialas, kurio apraiška ir išraiška yra visa ko apimanti sąmonė.


K: Tačiau, tarp kūno ir sąvasties tvyro minčių ir jausmų debesys, kurie nepasitarnauja nei kūnui nei sąvasčiai. Šios mintys ir jausmai yra silpni, trumpalaikiai ir bereikšmiai, lyg proto dulkės, kurios apakina ir uždusina, vis dėl to jie yra čia užgožiantys ir naikinantys.


A: Žinoma, įvykio prisiminimas negali atstoti pačio įvykio. Dabartinis momentas turi kažką išskirtinio, unikalaus, ko nėra nei praeityje nei ateityje. Jame yra gyvybingumas, tikrovė; jis išsiskiria tarsi apšviestas. Ši akimirka turi “tikrovės antspaudą”, kurio neturi nei praeitis nei ateitis.


K: Kas suteikia dabarčiai tą “tikrovės antspaudą”?


A: Nėra nieko savotiško dabartinėje akimirkoje, kas darytų skirtumą tarp praeities ar ateities. Prieš akimirką praeitis buvo dabar, o ateitis bus netrukus. Kas padaro dabartį tokią išskirtinę? Akivaizdu, mano buvimas. Aš esu tikras, nes visada esu dabar, dabartyje, o tai, kas yra su manimi, dabar dalijasi su manimi, mano realybėje. Praeitis yra prisiminimuose, o ateitis – vaizduotėje. Pačiame dabarties įvykyje nėra nieko, kas jį išskirtų kaip tikrą. Gali būti kažkoks paprastas, pasikartojantis įvykis, kaip pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimas. Nepaisant to, kad žinome, jog vienas po kito einantys laikrodžio dūžiai yra identiški, dabartinis dūžis visiškai skiriasi nuo ankstesnio ir sekančio. Dalykas, sutelktas į dabartį, yra su manimi, nes aš visada esu šalia; tai yra mano paties tikrovė, kurią perduodu dabartiniam įvykiui.


K: Bet mes susiduriame su prisimenamais dalykais lyg jie būtų tikri.


A: Mes apsvarstome prisiminimus tik tuomet, kai jie iškyla į dabartinę akimirką. Pamirštas neskaičiuojamas tol, kol apie tai neprisimenama - o tai reiškia įvedimą į dabar.


K: Taip, aš matau, kad dabartyje yra kažkoks nežinomas veiksnys.


A: Tau nereikia sakyti, kad tai yra kažkas nežinomo, nes tau tai yra nuolat vykstantis veiksmas. Dalykai ir mintys kinta nuolatos. Bet pojūtis, kad tai kas vyksta dabar yra tikrovė niekada nekinta, net sapne.


K: Giliame miege nėra dabarties tikrovės patyrimo.


A: Gilaus miego tamsuma visiškai susijusi su konkrečių prisiminimų trūkumu. Bet bendra gerovės atmintis yra. Yra skirtingas pojūtis kai mes sakome: “Aš giliai miegojau” ir “Manęs nebuvo”.


K: Mes turėtume pakartoti klausimą nuo kurio pradėjome: tarp gyvenimo šaltinio ir gyvenimo išraiškos (kas yra kūnas) yra protas ir jo visada permainingos būsenos. Proto būsenų srautas yra begalinis, beprasmis ir skausmingas. Skausmas yra pastovus faktorius. Tai ką mes vadiname malonumu yra tik intarpas tarp dviejų skausmo būsenų. Noras ir baimė yra nuolatinė gyvenimo savijauta, ir abu jie kyla iš skausmo. Mūsų klausimas toks: ar gali egzistuoti laimingas protas?


A: Troškimas yra malonumo prisiminimas, o baimė yra prisiminimas skausmo. Abu jie padaro protą neramų. Malonumo akimirkos yra tik spragos skausmo srovėje. Kaip gali būti protas laimingas?


K: Tas tiesa, kai mes trokštame malonumo ar tikimės skausmo. Bet būna akimirkų netikėto, nenumatyto džiaugsmo. Tyro džiaugsmo, nepaveikto troškimų – Dievo suteikto.


A: Vis tik, džiaugsmas yra džiaugsmas tik skausmo fone.


K: Ar skausmas yra kosminis faktas, ar grynai protinis?


A: Visata yra pilnatvėje ir kur yra pilnatvė, kur nieko netrūksta, kas gali suteikti skausmo?


K: Visata gali būti išbaigta kaip visuma, bet būti neišbaigta detalėse.


A: Dalis visumos, matomos visumos atžvilgiu, taip pat yra pilnatvėje. Tik atskirai matomas jis tampa nepakankamas, taigi ir skausmo vieta. Kas daro atskyrimą?


K: Žinoma, kad proto apribojimai. Protas negali matyti visumos.


A: Pakankamai gerai. Protas iš savo prigimties skaldo ir priešinasi. Ar gali būti kitoks protas, kuris sujungia ir harmonizuoja, kuris mato visumą detalėse ir detales visumoje?


K: Kitoks protas – kur jo ieškoti?


A: Žengiant anapus apribojančio, skaidančio ir priešinančio proto. Užbaigiant protinę veiklą, kaip mes ją žinome. Kai tai pasibaigia, tuomet toks protas gimsta.


K: Tame prote džiaugsmo ir skausmo problema nebeegzistuoja?


A: Ne taip, kaip mes juos žinome, kaip geidžiamus ar atstumiančius. Tai greičiau tampa meilės, ieškančios išraiškos ir susidūrimo su kliūtimis, klausimu. Įtraukiantis protas yra meilė veikiant, kovojanti su aplinkybėmis, iš pradžių nusivylusi, galiausiai pergalinga.


K: Tarp dvasios ir kūno, ar meilė yra tai, kas nutiesia tiltą?


A: O kas daugiau? Protas sukuria bedugnę, o širdis ją peržengia.

[Linas]

2 skyrius Kūno manija
[IMG alt="nisargadatta_23"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/40792c0ade680306f17d52a174b48b4c7bc282c5_2_353x500.jpeg[/IMG]
nisargadatta_23400×565 30.3 KB

Klausytojas: Maharadžai, jūs sėdite priešais mane, o aš sėdžiu jums prie kojų. Koks yra pagrindinis skirtumas tarp mudviejų?
Maharadž: Nėra jokio skirtumo.
K: Tačiau vis tik, juk turėtų būti kažkoks skirtumas, aš atėjau pas jus, o ne jūs atėjote pas mane.
A: Todėl, kad tu įsivaizduoji esant skirtumams, tu eini šen ir ten ieškodamas “ypatingų” žmonių.
K: Jūs taip pat esate pranašesnis žmogus. Jūs tvirtinate pažystantis tikrovę, o aš ne.
A: Ar aš kada tau sakiau, kad tu nežinai ir todėl esi prastesnis? Leiskime tiems, kurie sugalvojo tokius skirtumus juos įrodyti. Aš neteigiu, jog žinau tai ko tu nežinai. Iš tiesų, aš žinau daug mažiau nei tu.
K: Jūsų žodžiai pilni išminties, jūsų elgesys kilnus, jūsų malonė visagalė.
A: Aš nieko apie tai nežinau ir nematau jokio skirtumo tarp tavęs ir manęs. Mano gyvenimas yra įvykių pasekmė, taip kaip ir tavo. Tik aš esu neprisirišęs ir matau praeinantį pasirodymą kaip praeinantį pasirodymą, kol tu įsikimbi į dalykus ir keliauji kartu su jais.
K: Kas jus tokiu padarė?
A: Niekas konkrečiai. Tai nutiko, nes aš pasitikėjau savo Guru. Jis pasakė man, kad aš esu niekas, tik sąvastis ir aš juo patikėjau. Pasitikėdamas juo, aš elgiausi atitinkamai ir nustojau kreipti dėmesį į tai kas nebuvau aš ar nebuvo mano.
K: Kodėl jums taip pasisekė atsiduoti savo mokytojui, kai mūsų tikėjimas yra tik žodinis?
A: Kas gali atsakyti? Taip nutiko. Dalykai nutinka be priežasties ir koks skirtumas, kas yra kas? Tavo gera nuomonė apie mane tėra tavo nuomonė. Bet kurią akimirką tu gali ją pakeisti. Kam prisirišti prie nuomonės svarbos, net prie savo?
K: Vis tiek, jūs esate kitoks. Jūsų protas atrodo visada ramus ir laimingas. Ir stebuklai nutinka aplink jus.
A: Aš nežinau nieko apie stebuklus, ir man įdomu, ar gamta pripažįsta išimtis savo dėsniams, nebent mes sutinkame, kad viskas yra stebuklas. Mano protui, nėra tokių dalykų. Yra sąmoningumas, kuriame viskas nutinka. Tai yra gan akivaizdu. Stebėk atidžiai ir matyk tai, ką matau aš.
K: Ką jūs matote?
A: Aš matau tai, ką galėtum matyti ir tu, čia ir dabar, bet tavo dėmesys yra ne ten. Tu neteiki jokio dėmesio sąvasčiai. Tavo protas yra paskendęs dalykuose, žmonėse, idėjose ir niekada su savimi. Sutelk dėmesį į save, tapk sąmoningu savo pačio egzistencijai. Pamatyk kaip tu funkcionuoji, stebėk motyvus ir savo veiksmų rezultatus. Ištyrinėk kalėjimą, kurį pasistatei aplink save. Pažindamas tai kas tu neesi, tu pažinsi save. Kelias į save yra per atsisakymą ir atmetimą. Vienas dalykas yra tikras: tikrovė nėra įsivaizduojama, tai nėra proto kūrinys. Net pojūtis “Aš esu” nėra tęstinis, nors ir naudinga rodyklė; jis parodo kur ieškoti, bet ne ko ieškoti. Tiesiog atidžiai stebėkite. Kai įsitikinsi, kad apie save iš tiesų negali pasakyti nieko kito kaip “Aš esu”, ir nieko negali įvardinti, kas būtum tu, poreikis “Aš esu” bus baigtas – tau nebebus poreikio įvardinti to, kas tu esi. Tau tereikia atsikratyti įpročio įvardinti save. Visi įvardinimai tinka tik tavo kūnui ir jo pasireiškimams. Kuomet ši kūno manija išnyks, tu sugrįši į savo natūralią būseną, spontaniškai ir be pastangų. Vienintelis skirtumas tarp mūsų yra toks, kad aš žinau savo natūralią būseną, o tu esi susipainiojęs. Taip kaip aukso dirbiniai neturi jokio pranašumo prieš aukso dulkes, išskyrus požiūrį mūsu prote, taip ir mes esame viena būtyje – mes skiriamės tik išvaizda. Mes atrandame tai būdami nuoširdūs, ieškodami, klausdami kasdien ir kiekvieną valandą, pašvęsdami savo gyvenimą šiam atradimui.

[Linas]

[HEADING=2]8 skyrius Savastis yra anapus proto[/HEADING]

K: Būdamas vaikas aš dažnai patirdavau absoliučios laimės būsenas artimas ekstazei: tačiau vėliau jos liovėsi, o nuo tos akimirkos kai atvykau į Indiją jos vėl pradėjo kartotis, sutikus jus. Tačiau šios būsenos, nors ir yra nuostabios, bet jos baigiasi. Jos prasideda ir baigiasi ir neaišku kada vėl pasikartos.
A: Kaip gali būti prote kažkas stabilaus, kai pats protas nėra stabilus?


K: Kaip man padaryti protą ramų?
A: Kaip neramus protas gali save padaryti ramiu? Žinoma, kad negali. Proto prigimtis būti neramiam. Viskas ką tu gali padaryti yra perkelti sąmonės dėmesį anapus proto.


K: Kaip tai padaryti?
A: Atsisakyk visų minčių išskyrus vienos: “Aš Esu”. Iš pradžių protas priešinsis, bet su kantrybe ir ištverme jis pasiduos ir nurims. Kai tampate tylus, dalykai pradeda nutikti spontaniškai ir natūraliai be jokio jūsų įsikišimo.


K: Ar aš galiu išvengti šios besitęsiančios kovos su savo protu?
A: Taip, gali. Tiesiog priimk gyvenimą tokį koks jis yra, tačiau dėmesingai, stebėdamas, leisdamas viskam įvykti taip kaip tai vyksta, atlikdamas veiksmus natūraliai, kentėdamas, džiaugdamasis – tuo ką gyvenimas duoda. Tai taip pat yra kelias.


K: Na, tada aš galiu tuoktis, susilaukti vaikų, užsiimti verslu . . . būti laimingu.
A: Žinoma. Tu gali būti laimingas arba nelaimingas, tai tavo pasirinkimas.


K: Tačiau aš noriu laimės.
A: Tikroji laimė negali būti surasta dalykuose, kurie kinta ir išnyksta. Malonumas ir skausmas keičia vienas kitą neišvengiamai. Laimė kyla iš savasties ir gali būti surasta tik tai savastyje. Surask savo tikrąją prigimtį (svarupa) ir visa kita ateis iš jos.


K: Jei mano tikroji prigimtis yra ramybė ir meilė, tai kodėl ji tokia nerami?
A: Ne tavo prigimtis yra nerami, o jos atspindys prote yra neramus, kadangi protas yra neramus. Tai lyg mėnulio atspindys ant vandens paviršiaus, kuris kinta nuo pučiančio vėjo. Troškimų vėjas dirgina protą ir “mane”, kas yra tik Savasties atspindys prote. Todėl šios visos idėjos apie kintamumą, apie neramią būseną, apie skausmą ir džiaugsmą tėra prote. Savastis yra anapus proto, sąmoninga, be jokių rūpesčių.


K: Kaip ją pasiekti?
A: Tu esi Savastis, čia ir dabar. Palik protą šone, būk sąmoningas ir nesusirūpinęs ir tu suvoksi, kad būti dėmesingu bei atsiribojusiu, stebėti įvykius kaip jie ateina ir išeina yra dalis tavo tikrosios prigimtis.


K: Kokios yra kitos dalys?
A: Tų dalių skaičius yra begalybė. Suvok vieną ir tu suvoksi viską.


K: Pasakykite man kažką kas man padėtų.
A: Tu žinai geriau, ko tau reikia!


K: Aš esu neramus. Kaip man įgauti ramybę?
A: Kam tau reikia ramybės?


K: Būti laimingu.
A: Ar tu neesi laimingas dabar?
K: Ne, neesu.


A: Kodėl esi nelaimingas?
K: Aš turiu tai ko nenoriu, ir noriu to, ko neturiu.


A: Kodėl tau neapvertus to: norėk to, ką turi ir nesirūpink tuom, ko neturi.
K: Aš noriu to, kas yra malonu ir nenoriu to, kas yra skausminga.


A: Iš kur tu žinai kas yra malonu, o kas ne?
K: Iš patirties, žinoma.


A: Pasikliaudamas atmintimi tu sieki malonaus ir bandai atmesti nemalonų. Ar tau pavyko?
K: Ne, nepavyko. Malonumai baigiasi. Skausmas vėl sugryžta.


A: Koks skausmas?
K: Malonumo troškimas, skausmo baimė, šios dvi būsenos yra kančios priežastis. Ar yra kokia tyros laimės busena?


A: Bet kokiam malonumui, fiziniui ar protiniui reikalingas instrumentas. Tiek fiziniai, tiek protiniai instrumentai yra materialūs. Malonumas, kurį jie sukelia yra apribotas laiko ir intensyvumo. Skausmas yra visų tavo malonumų fonas. Tu nori malonumų, kadangi kenti. Kita vertus, malonumo ieškojimas yra skausmo priežastis. Tai yra negailestingas ratas.


K: Aš matau mano paklydimo mechanizmą, tačiau nematau kaip iš to ištrūkti.
A: Pats mechanizmo tyrinėjimas parodo kelią. Šiaip ar taip, tavo painiava yra tik tavo prote, kuris niekada nesukilo prieš painiavą ir niekada su tuo nesusidūrė. Jis priešinosi tik tais skausmui.


K: Taigi, viskas ką galiu padaryti, tai būti sumišusiu?
A: Būk dėmesingas. Klausk, stebėk, tyrinėk, pažink viską ką tik gali apie sumišimą, kaip tai veikia, kaip tai paveikia tave ir kitus. Aiškiai suvokdamas procesą, tu tampi laisvas nuo painiavos.


K: Kai aš žiūriu į save, Aš randu savo stipriausią troškimą sukurti kažką, kas pragyventų mane. Net kai mąstau apie namus, žmoną ir vaiką – todėl, kad jie yra mano pratęsimas, stabilūs, besitęsiantys.
A: Žinoma, pastatyk sau paminklą. Kaip galvoji tai padaryti?


K: Nesvarbu ką sukursiu, svarbu kad tai būtų nuolatos.
A: Žinoma, tačiau tu pats matai, kad viskas yra laikina. Viskas susidėvi, sulūžta, išnyksta. Visas pagrindas ant kurio statai yra trapus. Ką tu gali sukurti, kas pralenktų visus?


K: Intelektu, žodžiais aš suprantu, kad viskas laikina. Tačiau, kažkaip mano širdis vistiek nori kažko nekintančio. Aš noriu sukurti kažką ilgam.
A: Tuomet turi kurti iš kažko kas yra ilgalaikis. Ką tu turi tokio, kas yra ilgalaikis? Nei tavo kūnas, nei protas čia ilgai nebus. Turi ieškoti kitur.


K: Aš ilgiuosi pastovumo, tačiau niekur jo nerandu.
A: Ar tu, pats savaime, neesi pastovus?


K: Aš gimiau, aš ir mirsiu.
A: Ar tu iš tikrųjų gali pasakyti, kad nebuvai prieš gimimą ir kad galimai pasakysi po mirties: “Na, dabar aš jau nebeesu?” Iš savo patirties tu negali pasakyti, kad tu neesi. Tu tik gali pasakyti “Aš Esu”. Kiti tau taip pat negali pasakyti, kad “tu neesi”.


K: Miego metu nėra “Aš Esu”.
A: Prieš ištardamas tokį skambų pareiškimą, atidžiai ištyrinėk savo būdravimo būseną. Tu greitai pastebėsi, kad ji pilna tarpų, kai protas išsijungia. Atkreipk dėmesį kiek nedaug tu prisimeni, net būdamas pilnai nubudęs. Tu negali sakyti, kad buvai nesąmoningas miego metu. Tu tiesiog neatsimeni. Protarpis atmintyje nereiškia, kad tai yra protarpis sąmoningume.


K: Ar aš galiu prisiminti savo būseną gilaus miego metu?
A: Žinoma! Mažindamas neatidumo intervalus būdravimo metu, tu palaipsiui sumažinsi tą nesąmoningumą, kurį vadini miegu. Tu būsi sąmoningas, kai miegi.


K: Tačiau, nekintamumo, būties tęstinumo problema vistiek yra.
A: Pastovumas yra labiau idėja laike. O laikas yra priklausomas nuo atminties. Sakydamas pastovumas tu turi omenyje neišdildomą atmintį per nesibaigiantį laiką. Tu nori įamžinti protą, kas yra neįmanoma.


K: Tuomet, kas yra amžina?
A: Tai, kas nekinta su laiku. Tu negali įamžinti kintančio dalyko – tik nekintantis yra amžinas.


K: Aš esu susipažinęs su bendru jūsų supratimu. Aš nesiekiu daugiau žinių. Viskas ko aš noriu yra ramybė.
A: Jūs galite paprašyti visos norimos ramybės.


K: Tai aš prašau.
A: Turi prašyti nedaloma širdimi ir gyvendamas integruotą gyvenimą.


K: Kaip?
A: Atsitapatink nuo visko kas sukelia tavo protui nerimą. Atsisakyk visko, kas trukdo pasiekti ramybę. Jei nori ramybės, užsitarnauk jos.


K: Žinoma, kad kiekvienas nusipelno ramybės.
A: Nusipelno tik tie, kurie jos nesudrumsčia.


K: Kokiu būdu aš sudrumsčiu ramybę?
A: Būdamas savo troškimų ir baimių vergu.


K: Net tuomet, kai jie yra pateisinami?
A: Emocinės reakcijos gimusios iš neišmanymo ar nesąmoningumo niekada nėra pateisinamos. Siek aiškaus proto ir švarios širdies. Viskas ko tau reikia yra būti dėmesingai tyliam, pasinerti į savo tikrosios prigimties savityrą. Tai yra vienintelis kelias į ramybę.
[IMG alt="images"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/3b7542c645ab90c217425f89ed490dbac64f1768.jpeg[/IMG]


Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai, 8 skyrius Savastis yra anapus proto

[Linas]

[HEADING=2]12 skyrius Asmenybė nėra realybė[/HEADING]

K: Maloniai prašau, papasakokite kaip jūs realizavote save?
A: Aš sutikau savo Guru būdamas 34 metų, o 37 metų jau patyriau realizaciją.


K: Kas nutiko? Kas pasikeitė?
A: Malonumas ir skausmas nebeteko reikšmės man. Aš tapau laisvu nuo troškimų ir baimių. Aš radau save pilną, kuriam nieko nereikia. Aš pamačiau, kad tyro būdrumo vandenyne, universalios sąmonės paviršiuje kyla nesuskaičiuojamas kiekis fenomenalių pasaulių bangų, jie atsiranda ir pranyksta, tam nėra nei pradžios nei pabaigos. Kaip sąmonė, visi jie yra aš. Kaip įvykiai, visi jie yra mano. Už viso to stovi paslaptinga jėga, kuri viską prižiūri. Ta jėga yra budrumas, Sąvastis, Gyvenimas, Dievas, vadinkite tai kaip norite. Tai yra pagrindas, visa ko palaikymas, taip kaip auksas yra visų aukso dirbinių pagrindas. Ir tai yra taip intymiai mūsų! Pašalink vardus ir formas iš dirbinių ir auksas tampa akivaizdus. Būk laisvas nuo vardų ir formų ir nuo troškimų ir baimių, kurias jie sukelia, kas tuomet lieka?


K: Nebūtis.
A: Taip, lieka tuštuma. Tačiau tuštuma yra pilna iki pat kraštų. Tai yra amžinas potencialas, nes sąmonė yra amžina.


K: Potencialas turite galvoje ateitį?
A: Praeitis, dabartis ir ateitis – jie visi yra ten. Ir dar daugiau.


K: Bet kadangi tuštuma yra tuštuma, mums iš jos mažai naudos.
A: Kaip tu gali taip sakyti? Nepažeidžiant tęstinumo, kaip gali būti atgimimas? Ar gali būti atsinaujinimas be mirties? Net ir sapno tamsumos yra atgaivinančios ir atnaujinančios. Be mirties mes būtume pasmerkti amžinai senatvei.


K: Ar nėra tokio dalyko kaip nemirtingumas?
A: Kuomet gyvenimas ir mirtis yra matomi kaip esminiai vieno aspekto reiškiniai, tai yra nemirtingumas. Matyti pabaigą pradžioje ir pradžią pabaigoje yra amžinybės bauginimas. Žinoma, kad nemirtingumas nėra tęstinumas. Tik pokyčių procesas tęsiasi. Niekas kitas nelieka.


K: Būdravimas išlieka?
A: Būdravimas nėra laike. Laikas egzistuoja tik sąmonėje. Anapus sąmoningumo kur yra laikas ir erdvė?


K: Jūsų sąmonės lauke yra ir jūsų kūnas.
A: Žinoma. Bet idėjos “mano kūnas” kaip atskiro kūno nuo kitų kūnu, nėra. Man tai yra “kūnas”, o ne “mano kūnas”, “protas”, o ne “mano protas”. Protas rūpinasi kūnu teisingai, man nereikia įsikišti. Kas turi būti padaryta yra padaroma, tinkamu ir natūraliu būdu.
Tu gali būti nevisai sąmoningas dėl savo fiziologinių funkcijų, bet kai kalba eina apie mintis, jausmus, troškimus ir baimes tu tampi gan sąmoningu. Man visi šie dalykai atrodo nelabai sąmoningi. Aš randu save kalbantį su žmonėmis, ar bedarantį kažką gan tiksliai ir tinkamai net ir nebūnant sąmoningu. Atrodo, kad aš gyvenu savo fizinį gyvenimą automatiškai, reaguoju spontaniškai ir tiksliai.


K: Ar šios spontaniškos reakcijos kyla kaip rezultatas savirealizacijos, ar tai yra praktikos dalykas?
A: Abu. Atsidavimas savo tikslui verčia gyventi švarų ir tvarkingą gyvenimą, skirtą tiesos paieškoms ir pagalbai žmonėms, o realizacija daro kilnią dorybę lengvą ir spontanišką, pašalindama kliūtis troškimų, baimių ir klaidingų idėju pavidalu.


K: Ar jūs nebeturite daugiau jokių troškimų ir baimių?
A: Mano likimas buvo gimti paprastu žmogumi, eiliniu nuolankiu prekybininku su labai menku išsilavinimu. Mano gyvenimas buvo įprastas, su įprastais troškimais ir baimėmis. Kuomet per pasitikėjimą ir atsidavimą savo mokytojo žodžiams, aš realizavau savo tikrąją prigimtį, aš palikau savo žmogišką prigimtį gyventi savaime, kol jos lemtis išsisems. Retkarčiais senų įpročių reakcijos emocinės ar protinės kyla prote, bet jos iškart yra pastebimos ir atmetamos. Tol, kol vienas yra apsikrovęs save asmenybe, tol jis bus jos valdomas ir išnaudojamas.


K: Ar jūs nebijote mirties?
A: Aš jau esu miręs.


K: Kuria prasme?
A: Aš esu dvigubai miręs. Ne tik, kad aš esu miręs savo kūnui, bet savo protui taip pat.


K: Na, man jūsų nepanašus į mirusįjį visai!
A: Tai tu taip sakai! Tau atrodo, kad tu žinai geriau mano būseną nei aš!


K: Atsiprašau. Bet aš tiesiog jūsų nesuprantu. Jūs teigiate, kad esate be kūno ir be proto, tačiau aš jus matau labai gyvą.
A: Nepaprastai sudėtingas darbas vyksta nuolatos jūsų kūne ir prote, ar esi sąmoningas viso to? Tikrai ne. Tačiau kitam iš šono atrodo, kad viskas vyksta protingai ir tikslingai. Kodėl nepripažinti, kad visas asmeninis žmogaus gyvenimas gali panirti žemiau sąmonės slenksčio ir vistiek viskas vystytis sveikai ir švelniai?


K: Ar tai normalu?
A: Kas yra normalu? Ar tavo gyvenimas – apsėstas troškimų ir baimių, pilnas nesaintaikos ir kovos, betikslis ir be džiaugsmo – norrmalus? Ar būti aštriai sąmoningu savo kūno yra normalu? Būti plėšomam jausmų, kankinamam minčių: ar tai normalu? Sveikas kūnas ir sveikas protas gyvena didžiąją dalį savaime be savo šeimininko; tik retkarčiais, per skausmą ir kančias jie šaukiasi dėmesio. Kodėl to neišplėsti visam asmeniniui gyvenimui? Vienas gali funkcionuoti teisingai, reaguoti ir veikti tinkamai į viską kas nutinka be sąmoningo dėmesio nukreipimo. Kuomet savikontrolė tampa antrąja prigimtimi, būdravimas pakinta į gilesnius egzistencijos ir veiksmo lygmenis.


K: Ar jūs netampate robotu?
A: Kokia žala yra padaryti tai automatika, kas ir taip yra įprasta ir pasikartojama? Tai vistiek yra kažkuria prasme automatiška. Bet kai visa tai yra chaotiška, tai sukelia skausmą ir kančias, kurios reikalauja dėmesio. Visa tvarkingo ir gerai suplanuoto gyvenimo prasmė yra išvaduoti žmogų iš chaoso ir kančių naštos.


K: Atrodo, kad esate šalininkas kompiuterizuoto gyvenimo.
A: Kas blogai su gyvenimu laisvu nuo problemų? Asmenybė yra tik atspindys tikrojo. Ar neturėtų tikrojo atspindys gyventi automatiškai? Ar asmuo turi turėti savo dizainą? Kai jūs suvokiate, jog asmenybė yra tik šešėlis realybės, o ne pati realybė, jūs nustojate jaudintis. Jūs sutinkate būti vedami iš vidaus ir gyvenimas patampa kelione į nežinomybę.


Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai. 12 skyrius Asmenybė nėra realybė

[Linas]

[HEADING=2]28 skyrius Visos kančios kyla iš troškimų.[/HEADING]

Klausimas: Aš atvykau iš tolimos šalies. Aš esu patyręs tam tikrų vidinių patirčių ir norėčiau juos palyginti su jumis.
Maharadž: Visomis reikšmėmis – ar tu pažysti save?


K: Aš žinau, kad esu ne kūnas. Taip pat esu ne protas.
A: Kodėl taip sakai?


K: Aš nejaučiu, kad būčiau kūne. Atrodo, lyg būčiau visose vietose, visur. O protą aš sugebu taip sakant išjungti ir įjungti. Todėl, jaučiu, kad neesu protas.
A: Kai tu jauti save visur pasaulyje, ar tu išlieki atskiras nuo pasaulio? Ar tu esi pasaulis?


K: Abu variantai. Kartais aš jaučiu, kad neesu nei kūnas nei protas, o tiesiog vienas viską stebintis srautas. Kai pasineriu gilyn į tai, aš atrandu save esant viskuo ir pasaulis ir aš tampa vienu.
A: Labai gerai. O kaip dėl troškimų? Ar turi jų?


K: Taip, jie kyla – trumpi ir paviršutiniški.
A: Ir ką tu su jais darai?


K: O ką aš galiu su jais daryti? Troškimai ateina ir praeina. Aš stebiu juos. Kartais matau kaip mano kūnas ir mano protas įsitraukia į jų išpildymą.
A: Kieno troškimai yra išpildomi?


K: Jie yra dalis pasaulio kuriame aš gyvenu. Jie yra tokie pat kaip medžiai ar debesys danguje esantys čia pat.
A: Ar tai nėra kažkokios netobulybės ženklas?


K: Kodėl jie turėtų būti? Jie yra tokie kokie yra, ir aš esu toks, koks esu. Kaip gali atsirandantys ir pranykstantys troškimai įtakoti mane? Žinoma, jie įtakoja formą ir turinį proto.
A: Labai gerai. Kuom tu dirbi?


K: Aš esu probacijos darbuotojas.
A: Ką tai reiškia?


K: Prižiūriu lygtinai paleistus nepilnamečius nusikaltėlius – stebiu jų elgesį, rūpinuose jų mokymusi ir įsidarbinimu.
A: Ar tau reikia dirbti?


K: Kas dirba? Darbas tiesiog vyksta savaime.
A: Taip, bet ar tau reikia dirbti?


K: Man jis reikalingas vardan pinigų. Man patinka tai ką darau, todėl, kad per tai esu santykyje su gyvomis būtybėmis.
A: Kam jos tau reikalingos?


K: Jiems gali reikėti manęs ir jų lemtis nulėmė, kad aš dirbu šį darbą. Juk tai yra vienas gyvenimas.
A: Kaip pasiekiai savo dabartinę būseną?


K: Šri Ramana Maharši mokymai mane atvedė į kelią. Tuomet aš sutikau žmogų vardų Douglas Harding, kuris pamokė mane kaip dirbti su “Kas aš esu?”.
A: Ar tai nutiko staiga ar palaipsniui?


K: Tai buvo gan staiga. Lyg staigiai prisiminus tai ką visa laiką žinojau. Suvokimo akimirksnis - “Kaip paprasta”. Aš tariau: “Kaip paprasta; Aš neesu tas, kas maniau esu! Aš nei tas, kuris suvokiamas, nei suvokėjas; Aš esu tiesiog suvokimas”.
A: Net ne suvokimas, bet tai kas daro visa tai įmanoma.


K: Kas yra meilė?
A: Kai nėra išskirtinumo ir atskirumo jausmo, tai gali vadinti meile.


K: Kodėl tiek daug streso tarp vyro ir moters meilės?
A: Todėl, kad laimės elementas joje yra labai svarbus.


K: Ar taip nėra visoje meilėje?
A: Nebūtinai. Meilė gali sukelti skausmą. Tu vadini tai tuomet atjauta.


K: Kas yra laimė?
A: Harmonija tarp vidinio ir išorinio yra laimė. Kita vertus, tapatybė su išoriniu sukelia kančias.


K: Kaip įvyksta savęs identifikacija?
A: Savastis savo prigimti pažysta tik pati save. Dėl patirties trūkumo visą ką ji patiria ji sutapatina su savimi. Patirdama kančią ji išmoksta žiūrėti į išorę(viveka) ir gyventi viena (vairagya). Kuomet tinkamas elgesys (uparati) tampa norma, atsiranda galingas vidinis poreikis (mukmushutva) ieškoti savo šaltinio. Kūno šviesa yra uždegama ir viskas pasidaro aišku ir šviesu (atmaprakash).


K: Kokia yra tikroji kančių priežastis?
A: Savęs identifikaciją su ribotu (vyaktitva). Pojūčiai kaip tokie, nors ir stiprūs, tačiau nesukelia kančios. Tai yra protas, kuris klajoja po klaidingas idėjas, prisirišęs prie mąstymo: “Aš esu šis, Aš esu tas.”


K: Mano draugas turėjo košmarus kiekvieną naktį. Mintis apie ėjimą miegoti jį tiesiog terorizavo. Niekas jam negalėjo padėti.
A: Kompanija tikrai gerų (satsang) jam padėtų.


K: Gyvenimas savaime yra košmaras.
A: Kilni draugystė (satsang) yra nuostabus vaistas nuo visų ligų, tiek fizinių, tiek protinių.


K: Iš esmės tokios draugystės surasti neįmanoma.
A: Ieškok viduje. Tavo tikroji savastis yra tavo geriausias draugas.


K: Kodėl gyvenimas pilnas prieštaravimų?
A: Prieštaravimai yra skirti palaužti proto išdidumui. Mes turime suvokti kokie vargšai ir bejėgiai esame. Tol, kol mes klaidiname save įsivaizduodami kokiais turime būti, ką žinoti, ką turėti, ką daryti, tol esame tikrai liūdnoje padėtyje. Tik tais visiškame savęs paneigime atsiranda galimybė atrasti savo tikrąją prigimtį.


K: Kodėl tiek daug streso savęs paneigime?
A: Tiek pat, kiek ir savirealizacijoje. Netikras aš turi būti apleistas, tik tuomet bus įmanoma atrasti tikrąjį.


K: Savastis, kurią jūs įvardinate kaip klaidingą, man yra labiausiai tikra. Tai yra vienintelė savastis, kurią žinau. Tai ką jūs vadinate tikrąją savastimi yra paprasčiausia sąvoka, išsireiškimas, proto kurinys, patrauklus vaiduoklis. Mano kasdienis aš nėra gražuolis, pripažystu, tačiau jis yra mano ir vienintelė savastis. Ar jūs taip matote – ar tai yra jūsų tikrovė, ar jūs tik norite, kad aš patikėčiau jūsų pasakojimu to, ko jūs nematote?
A: Neskubėk su išvadomis. Suvokimai paremti pojūčiais ir formuojami atminties įtakoja suvokiantijį, kurio prigimties tu niekada netyrinėjai. Suteik tam visą savo dėmesį, rūpestingai tyrinėk tai ir tu atrasi savo esybės gylius ir pločius apie kuriuos net nesapnavai.


K: Aš turiu būti atitinkamos nuotaikos, kad tyrinėčiau save sėkmingai.
A: Turi būti rimtas, iš tiesų suinteresuotas, su rimtu ketinimu. Turi būti pilnas gerų ketinimų sau pačiam.


K: Aš esu savanaudis, gerai.
A: Tu neesi. Tu visalaik naikini save tarnaudamas keistiems dievams, priešiškiems ir melagingiems. Visomis prasmėmis būk savanaudis – teisingu būdu. Linkėk sau gero, daryk tai kas yra gera tau. Sunaikink viską kas stovi tarp tavęs ir laimės. Būk viskas – mylėk viską – būk laimingas – suteik laimę. Nėra didesnės laimės.


K: Kodėl tiek daug kančios meilėje?
A: Visos kančios gimsta iš troškimų. Tikroji meilė niekada nesukelia nusivylimo. Kaip gali vienybės jausmas nuvilti? Išraiškos troškimas gali sukelti nusivilimą. Toks troškimas kyla iš proto. Kaip ir su visais protiniais dalykais, nusivilimai yra neišvengiami.


K: Kokią vietą seksas užima meilėje?
A: Meilė yra būties būsena. Seksas yra energija. Meilė yra išmintinga, seksas yra aklas. Kai tik tikroji meilės ir sekso prigimtis bus suprasta, nebeliks jokio konflikto ir nesusipratimo.


K: Yra tiek daug sekso be meilės.
A: Be meilės viskas yra blogis. Gyvenimas be meilės yra blogis.


K: Kas gali mane priversti mylėti?
A: Tu esi pati meilė – kuomet nebijai.

[IMG alt="Nisargadatta-Maharaj-177"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/43af42fc2ba28b93a45690cbbde7f2069e287221_2_345x500.jpeg[/IMG]
Nisargadatta-Maharaj-177498×720 73.2 KB



Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai, 28 skyrius Visos kančios kyla iš troškimų.

[Linas]

[HEADING=2]Nirupana 50[/HEADING]

Jūs turite problemų, kadangi tapatinate save su kūnu. Visos pasaulyje esančios gyvybės rūšys yra kūniškos prigimties, o ne Savasties. Jei nebūtų kūno, kaip tuomet jūs atrodytumėte? Norite įžengti į dangų laikydami save kūnu. Tai yra neįmanoma.


Sąmonė viską liudija. Kas liudija sąmonę? Ar ne tiesa, kad jūs esate sąmonės stebėtojas? Ar protas ar prana turi kokią nors formą? Ar sąmonė turi kokią nors formą? Kol yra vaško, žvakės knatas dega. Sąmonė yra tol, kol čia yra kūnas.


Ryte atsirandantis budrumas yra tyras “Aš esu” pojūtis. Jis lieka su jumis, kol vėl neužmiegate. Tai yra kosminės prigimties. Tai vadinama Brahmanu arba Dievu. Iš kart po to prasideda minčių procesas; kūno-sąmoningumas perima kontrolę ir visus tolesnius veiksmus. Įsiklausykite ką aš jums sakau.


Kur yra protas, intelektas ir sąmonė? Kada jie yra dabartyje? Ar jie nėra tik tada, kai prana yra čia? Ar jūs galite valgyti, jei nėra pranos? Nepamirškite, jog jūs esate Liudininkas viso šito. Jei kūnas atsiskirs nuo pranos, kokia bus jūsų pozicija? Jei jūs atpažystate prana, kaip jūs galite būti prana? Tad, kol yra kūno ir pranos vienybė, jūs jaučiate “aš esu”. Iš tiesų, kai kalbate, tai kalba prana.


Mirties metu prana sugryžta į kosmosą, kūnas susimaišo su penkiais elementais, tačiau nieko nenutinka žinančiajam. Jis niekada negimė, todėl jis neturi mirties.


Žmogus negali to klausytis ir priimti to, nebent yra to vertas. Likusieji nepriims to. Iš esmės, be vidinės Savasties malonės žmogus šitų dalykų nesiklausys.


Kai jūs prabundate iš ryto, prieš prasidedant minčių procesui, jūs esate tyras Brahmanas. Kuomet protas įsitraukia į procesą, jūs pradedate save tapatinti su vyru arba moterimi. Tai mato save kaip kūną ir elgiasi atitinkamai pagal jo prigimtį. Kitaip jūs negalite daryti nieko. Žinojimas “Aš esu”, kuris prabunda rytais yra beformė sąmonė ir tai yra jūsų tikroji prigimtis. Rūpinkitės savo kūnu, bet nesakykite, kad jūs esate kūnas. Net jūsų atmintis neturi formos. Tad kaip jūsų savaime šviečianti sąmonė gali turėti formą?


Atmintis apie daiktą nėra pats daiktas. Panašiai ir atmintis apie jūsų formą nėra tikroji jūsų prigimtis. Įvairios dievybės yra jūsų pojūčio “Aš esu” papuošalai. Jei vienas apmąsto tą patį, jis tampa viską persmelkiančiu. Medituokite į meditatorių. Tai yra neįmanoma be sąmonės. Tai yra Guru pėdos. Sąmonės liepsna užsidega, nes dega kūno esmė.


Iš pradžių yra maistas, po to gyvos būtybės pradeda egzistuoti. (Iš pradžių yra kūno-forma, o po to atsiranda sąmonė joje.) Bet kokios gyvos būtybės kūne, gyvybinė energija ir sąmonė atsiranda tuo pačiu metu. Jokia veikla neįmanoma be sąmonės.


Sugriebk už savo sąmonės kojos, laikydamas tai Dievu. Kartok jo vardą. Tai yra tavo tikroji prigimtis. Turėk savo nuosavą šventą reginį, o neik į šventyklą. Ar Dievas gali turėti kokią reiškmę be tavo žinojimo “Aš esu”? Kol kas jūs visa tai tik išgirdote. Dabar turite tai pasiekti.


Jei negebate atlikti kažką kitą, tai bent jau pasveikinkite ryte kylantį budrumą. Panašiai ir prieš miegą – pasveikinkite jį ir pasiduokite jam. Turėkite mintyje, kad jūsų sąmonė yra Dievas. Bent jau prisiminkite, ką girdėjote. Praktikuodami tai pasikeis jūsų aplinkybės, jūs išvengsite sunkumų.


Garbindamas Dievas, žmogus tampa Dievu ir yra laisvas nuo kančių. Diena po dienos sunkumai mažėja. Joks džiaugsmas nėra amžinai besitęsiantis, tačiau Savirealizacijos laimė yra nepertraukiama. Sąmoningumas jumyse žino viską. Jūsų intelektas neturi jokios naudos.


Jūsų sąmonė spontaniškai fiksuoja viską ką jūs darote ar matote. Visos smulkiausios detalės yra užfiksuojamos. Kol tai nėra suvokiama, visos jų pasekmės turi būti sutiktos. Praktikuojant tarnystę Dievui yra išvengiama blogų dalykų. Bendraujant su išminčiumi visos kančios baigiasi ir viena dieną jūs suvokiate, kad jūsų prigimtis yra Dieviška. Medituokite vien tik tais į “Aš esu beformis, švytintis, tyras žinojimas”.


Gyvybinė energija veikia per kūną. Sąmonė stebi. Tai yra Bhagavanas, Švytintis. Jis neveikia. Nesutapatinkite to su kūnu. Tai būtų nuodemė. Budrumas spontaniškai kyla ryte. Jūs esate apgailėtini todėl, kad savo būdrumą laikote kaip kūną. Vienkartinis purvas (kūnas) atrodo gražiai dėl to, kad jame šviečia Dievas. Šviesa neturi spalvos. Tai yra jūsų Savasties-meilė. Tai yra Dievo formos.


Dievas padeda tam, kuris sako, jog yra ne kūnas. Jei tavo būvimo patirtis neturi priežasties, ar gali būii priežastis mirčiai? Kūnas ilgai negyvens. Taigi, atsimink tai dabar: mano Guru yra visada su manimi kaip mano sąmonė. Nėra jokios kalbos, jokio judėjimo be jos. Nors tai ir turi tūkstančius vardų, jis yra tikroji mano prigimtis.


Jūsų sąmonė yra atsidavimo šaltinis. Kas ką garbina? Jūs garbinate sąmonę tapatindami save su kūnu. Tai sukelia dualizmą ir iš to atsiranda mirtis. Netardami žodžių pasakykite “Aš esu beformis, be troškimų ir tyras kaip erdvė. Mano pojūtis “Aš esu” yra Dievo prigimtis”. Net ir pats mažiausias Dievo būvimas prilygsta visos visatos dydžiui. Garbinkite savo pojūtį “Aš esu” kaip Guru.

[IMG alt="83fbd75a11d7018422ea78d8ab39dd06"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/21cc2062ee7a540f2848dd35687b7b2dd3aa3c57_2_322x500.jpeg[/IMG]
83fbd75a11d7018422ea78d8ab39dd06465×722 50.1 KB



Guru Nisargadatta Maharadž
Nirupana 50
Antradienis, Rugpjūčio 10 d., 1978 metai

[Linas]

[HEADING=2]Nirupana 78[/HEADING]

Dievas yra tyras sąmoningumas, esantis kūne. Kai kūnas miršta, prana iškeliauja. Tačiau Atmanas niekur nejuda. Ar erdvė iš šio kambario persikelia į kitą kambarį? Ne, kadangi viskas yra jame. Kai sąmonė ir prana yra kartu, skausmas ir malonumas yra jaučiamas. Kai prana atsiskiria nuo sąmonės, skausmo ir malonumo patyrimų nebelieka. Kūnas yra pagamintas iš maisto. Ar tavo prigimtis yra maistas?


Kai tu prisimeni, jog esi sąmoningumas – Guru yra su tavimi. Įsivaizdavimas, kad tu esi žmogus yra nuodėmė. Tu neturi pradžios. Dievas atsiranda vėliau. Dievas turi Savo pradžią pirmapradėje majoje. Šis šaltinis neturi priežasties. (Dievas – pasireiškimas yra sukuriamas iš Absoliuto – to, kas neišreikšta)


Kai nėra kūno, tai nėra ir žodžių. Kai nėra žodžių, nėra ir pojūčio „Aš esu“ ar „Aš neesu“. Yra tokia eilutė: „Prieš viską yra sėkla, pojūtis „Aš esu“. Tikroji religija yra gyventi kaip Savastis. Jūs galite daryti ką tik norite, tačiau niekada netapatinkite savo sąmonės su kūnu. Sąmonė yra Sadguru. Atminkite, ryte kylantis budrumas yra šventas Dievo žvilgsnis. Atminkite tai, kai užsiimsite savo dienos darbais. Šventos Guru pėdos yra Guru judėjimas. Tai yra tikroji jūsų prigimtis.
Nėra skirtumo tarp to kuris kalba ir to kuris klausosi. (Juose veikia ta pati sąmonė) Kai sąmoningumas pasidaro tyras, jis atsiskleidžia.


Užkalbėjimai apvalo praną. Prana apvalo protą. Kai sąmonė pasidaro ypač tyra, kaip rezultatas tyro proto, ji atsiskleidžia savaime. Toks žmogus vadinamas džnaniu. Sąmoningumas, pojūtis „Aš esu“ yra Guru. Nesusitapatinkite su kūnu. Tai gali matyti erdvę, bet erdvė negali matyti sąmoningumo, nes ji atsiranda vėliau.


Tas, kuris veikia yra prana. Kai prana yra kūne, tuomet yra pažinimo kokybė. Tik palikus kūną ji tampa universali. Išgirdę tai jūs suprasite, kad mirtis yra klaidinga samprata. Penkių elementų kūnas yra sukurtas iš pirmapradės majos. Tačiau, mes neesame kūnas. Būkite tyloje ir medituokite į tą, kuris tai pažysta. Mantra yra duota tam, kad protas nurimtų.

[IMG alt="Nisargadatta-Maharaj-Photo"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/890f50a9407d2169ae593386d19551594295e05b_2_434x500.jpeg[/IMG]
Nisargadatta-Maharaj-Photo811×933 79.3 KB



Nirupana 78
Ketvirtadienis, Gruodžio 7, 1978
Šri Nisargadatta Maharaj

[Linas]

[HEADING=2]Tikrasis satsangas[/HEADING]

K: Kai aš esu čia, šalia jūsų ir kalbuosi su jumis, patiriu ramybę. Ar tai nėra ženklas, rodantis dvasinės praktikos progresą?
A: Apie ką tu kalbi? Tu kalbi iš vaikų darželio lygmens. Aš nesikreipsiu į tave mumukša klasės lygiu, o kreipsiuos kaip į sadhaką. Kiek laiko tu jau užsiimi dvasine praktika?


K: Nuo vaikystės, kadangi mano šeima yra labai dvasinga; o be to dvasingumas yra mano hobis.
A: Labai gerai. Tačiau, tu vistiek dar esi vaikų darželio lygyje. Vienintelis kelias tau – atsikratyti savo proto-kūno tapatybės.


K: Aš suprantu visą tai intelektualiai, bet nepatiriu to, todėl atvykau į satsangą.
A: Ką turi galvoje sakydamas satsangą? Tai tik įprastas dvasinis žargonas. Nuo šios akimirkos turėk tvirtą įsitikinimą, jog “Aš esu Brahmanas, be jokio pavidalo, jokios formos, be jokių proto apibūdinimų. Aš esu sąmoningumo pasireiškimas.”


Tuomet suvoki, kad esi beformis, kad tau negalioja jokios kąstos ar įsitikinimai, nebelieka jokių sąvokų.


Mumukša yra darželyje, nors ir su dvasiniu polinkiu, tačiau išlieka tapatybė su kūnu-protu. Sadhaka yra tas, kuris atsitapatino nuo kūno-proto. Siddha yra tas, kuris įsitvirtino “Aš Esu” žinojime ir peržengė tai.


Šioje kelionėje, tu labai gerai supranti kur tu esi.


A: [Kalba su kitu žmogumi] Šio jauno vyro mama gulėjo mirties patale, bet aš jam užtikrinau, kad ji nemirs. Tai buvo kažkiek metų atgal, ir šiandien, ji vis dar gyva. Jo motina buvo tokia užtikrinta savo mirtimi, jog net pati nusipirko savo mėgstamas gėles laidotuvėms. Aš liepiau jai atsistoti ir paruošti man arbatos. Tuo metu, mano požiūris buvo “Aš esu Brahmanas”; šiai dienai tokio požiūrio jau atsisakiau. Tada buvau tvirtai įsitikinęs, kad viskas, ką darysiu ar spręsiu įgaus formą. Šioje vietoje įvyko daug dalykų. Bhajanai skamba čia nuo 1932 metų. Aš buvau pirmasis Vanmali pastato nuomininkas.


[Buvo ir daugiau kalbų apie ten nutikusius stebuklus. Aplink Maharadž yra nutikę begalė stebuklų, bet jam niekada nerūpėjo kalbėti apie praeitį ar ateitį.]


A: Žmonės atvyksta čia tikėdamiesi išspręsti savo problemas, ir kai jų paklausiu kodėl čia atvykai, jie tiesiog išvardina jas. Aš jiems atsakau, “Tas faktas, kad jūs čia atvykote reiškia, kad jūsų problemoms lemta išsispręsti. Jūs galite keliauti.”


Dabar jūs visi atvykstate;
Kas veda jus čia?
Tai jūsų pačių esatis.


Jus traukia ši vieta, todėl kad savyje turite tam tikras savybes.
Jūs įsitvirtinate aukščiausioje būsenoje.


Tai nėra pasaulietinė trauka. Nei jūs, nei kas nors kitas žinote ką nors apie šią trauką. Ši trauka yra jums, kad jūs būtumėte savo amžiname būvyje, savo namuose. Kai yra ta trauka, jūs ateinate čia.


K: Mokslininkai kalba apie “juodąsias skyles” į kurias patenka visa visata.
A: Tu esi tas Absoliutas, tu praryji visą visatą.

[IMG alt="Nisargadatta-Maharaj"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/360dbb42a3ab2557baf1a1e55892edfbb592cb72_2_359x500.gif[/IMG]
Nisargadatta-Maharaj421×586 146 KB



Guru Nisargadatta Maharadž – Sąmoningumas ir Absoliutas

[Linas]

[HEADING=2]Liepos 29 d., 1980[/HEADING]

Klausimas: Kodėl atsirado ši sąmonė?
Maharadž: Tu esi ir klausimas ir atsakymas. Visi tavo klausimai kyla iš susitapatinimo su kūnu. Kaip gali būti atsakyti klausimai susiję su tuo kas yra anapus kūno ir sąmonės? Pasaulyje pilną jogų, kurie metų metus sėdi meditacijoje ieškodami atsakymų ir vistiek jų neranda. O tu vistiek skundiesi.


K: Tai didi misterija.
A: Tai misterija tik tai kvailiui. Tam, kuris nesitapatina su kūnu, tai jau nebe misterija.


K: Ar Maharadžas negali mums to perduoti?
A: Aš vis kartoju, bet tu nesiklausai.


K: Ar Maharadžas mus mato kaip individus?
A: Nėra jokių individų; tai tik maisto kūnai su žinojimu “Aš esu”.
Nėra skirtumo tarp skruzdelės, žmogaus ar Išvaros; jie visi tos pačios kokybės. Skruzdės kūnas mažas, o dramblio didelis. Jų jėga skiriasi, dėl skirtingos kūno masės, bet gyvybinė energija yra ta pati. Žinojimui yra būtinas kūnas.


K: Kaip Maharadžas gavo vardą Nisargadatta?
A: Vienu metu aš kūriau poemas. Jos tiesiog plaukdavo iš manęs, ir kažkuriuo metu aš tiesiog pridėjau Nisargadatta. Aš mąsčiau kurdamas eilėraščius, kol mano Guru mane įspėjo: „Tau per daug patinka kurti šiuos eilėraščius; atsisakyk jų!“ Ką jis norėjo tuo pasakyti? Jis norėjo, kad aš įsiliečiau į Absoliučią būseną, užuot buvęs savo prote. Toks buvo kelias, kuriuo aš realizavau žinojimą per patyrimą, o ne per protinę manipuliaciją.


Mano Guru pasakė: „Taip yra“, ir man tai buvo baigta! Jei tęsi intelekto srityje, įsipainiosi ir prarasi save sąvokose ir koncepcijose.


Sąmoningumas yra pastoviai tekantis laikas. Tačiau Aš, Absoliutas, neturės kompanijos amžinai, nes sąmoningumas yra ribojamas laiko.


Kai ši būtybė iškeliauja, Absoliutas nebežino “Aš esu”. Pasirodymas ir išnykimas, gimimas ir mirtis, visa tai yra gyvos būtybės savybės; tai ne tavo savybės. Tu nusišlapinai ir nuo to sklinda kvapas – ar tu esi tas kvapas?


K: Ne, aš neesu tai.
A: Buvimas yra lyg tas šlapimas. Ar tu gali būti tas buvimas?


K: Žinoma ne!
A: Tau daugiau nebereikia sadhanos. Tau, Guru žodžiai yra paskutiniai.
[IMG alt="Nisargadatta_Maharaj_024"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/fee7b3de876d3d4fb7747e04661d3d245b2f6a0f.jpeg[/IMG]


Sąmoningumas ir Absoliutas
Paskutinės Šri Nisargadatta Maharadž kalbos
Redagavo Jean Dunn

[Linas]

Skyrius 52 Būti laimingu, gyventi laime yra gyvenimo ritmas
Klausytojas: Prieš keletą mėnesių atvykau iš Europos į Kalkutą eiliniam savo guru aplankymui. Dabar ruošiuosi grįžti namo. Draugas pakvieti atvykti pas jus ir aš su mielu noru čia atėjau.
Maharadž: Ko išmokai iš savo Guru ir kokia praktiką atlikinėjai?
K: Jis yra garbaus amžiaus žmogus, jau sulaukęs apie aštuoniasdešimt metų. Jis yra Vedantos filosofijos pasekėjas, o jo praktika remiasi mokymu, kuriuo stengiamasi iš proto pašalinti nesąmoningas energijas ir apvalyti sąmonę nuo užslėptų blokų ir proto trikdžių. Mano asmeninė sadhana buvo susijusi su mano kūdikystės ir vaikystės problemomis. Mano motina negalėjo man suteikti meilės ir saugumo jausmo, kas yra labai svarbus dalykas normaliam vaiko vystymuisi. Ji buvo moteris, kuri nesugebėjo būti motina; kamuojama nerimo ir neurozių, nepasitikėdama savimi, ji jautė, kad atsakomybė rūpintis ir auginti mane jai yra per didelė našta. Ji nenorėjo, jog aš gimčiau. Ji nenorėjo, kad aš užaugčiau, kad subresčiau, ji norėjo, kad aš neegzistuočiau, sugrįžčiau atgal į įsčias. Bet kokiam mano veiksmui gyvenime ji priešinosi, bet koks bandymas veikti už jos siauro įpročių komforto pasaulio ribų sukeldavo nuožmią jos kovą. Kaip vaikas aš buvau jautrus ir meilikaujantis. Už viską labiausiai aš troškau meilės, paprastos, instinktyvios motinos meilės. Vaiko ieškojimas mamos tapo vienu iš pagrindiniu mano gyvenimo motyvu ir aš iš to neišaugau. Laimingas vaikas, laiminga vaikystė tapo mano apsėdimu. Neštumas, gimimas, kūdikystė mano labai domino. Tapau akušeriu – naujai atrastu ir ištobulintu metodu, padėti ateiti į pasaulį kūdikiui be skausmo. Laimingos motinos laimingas vaikas – tai buvo mano gyvenimo idealas. Tačiau mano motina visada buvo ten – nejaučiantis laimės, nenorinti ir nepajėgianti matyti mane laimingą. Tai pasireikšdavo keistais būdais. Kiekvieną kartą kai pasijusdavau negerai, ji jausdavosi geriau; kai aš jausdavausi gerai, jai būdavo blogai, prakeikdavo save ir mane taip pat. Lyg ji būtų man niekada neatleidusi mano nuodemės, jog gimiau, ji vertė mane jaustis kaltu, kad esu gyvas. “Tu gyveni, nes nekenti manęs. Jei myli mane – mirk”, tokia buvo jos tyli nuolatinė žinutė. Taigi aš gyvenau gyvenimą vietoj meilės gaudamas mirtį. Įkalintas savo motinoje, suaugęs kūdikis, aš negalėjau sukurti jokių reikšmingų santykių su moterimi; motinos vaizdas man visada atsirasdavo priešais, neatleidžianti. Aš ieškojau paguodos savo darbe ir ten ją radau; tačiau negalėjau išlipti iš kūdikystės duobės. Kol galiausiai pradėjau ieškoti dvasinių dalykų ir jau tvirtai daug metų esu tame. Nors tai vistiek yra tos pačios, senos mamos meilės paieškos, įvardink tai Dievu, Atma ar Absoliučia Realybe. Iš esmės aš noriu mylėti ir būti mylimas; dėja taip vadinami religijos žmonės yra prieš gyvenimą ir viską sutelkę tik į protą. Susidūrus su gyvenimo poreikiais, jie pradeda klasifikuoti, konceptualizuoti ir tuomet pačią klasifikaciją paversti svarbesniu dalyku už patį gyvenimą. Vietoj spontaniško priėmimo per meilę, jie rekomenduoja sąmoningai ir kruopščiai koncentruotis ties formule. Ar tai būtų Dievas ar Atma, ar aš ar kuris kitas, visada tos pačios išvados! Kažkas apie ką mąstyti, o ne ką mylėti. Ne teorijų ir sistemų man reikia; yra daug jų įdomių ir patikimų. Man reikia širdies pertvarkymo, gyvenimo atnaujinimo, o ne naujo mąstymo būdo. Nėra naujų mąstymo būdų, tačiau jausmai visada gali būti švieži. Kai aš myliu ką nors, aš spontaniškai medituoji į jį su šiluma ir energija, kurios mano protas negali kontroliuoti.
Žodžiai gerai tinka jausmų formavimui; žodžiai be jausmų yra lyg drabužiai be kūno – šalti ir limpantys. Mano motina – ji išsiurbė visus mano jausmus – mano šaltinis išdžiuvo. Ar galiu aš čia atrasti emocijų turtus bei jų gausą, kurių man taip reikėjo būnant vaiku?
M: Kur dabar tavo vaikystė? Ir kokia yra tavo ateitis?
K: Aš gimiau, aš užaugau, ir aš mirsiu.
M: Tu aišku kalbi apie savo kūną. Ir savo protą. Aš nekalbu apie tavo fiziologiją ar psichologiją. Jie yra dalis gamtos ir jie veikia pagal gamtos dėsnius. Aš kalbu apie tavo meilės paieškas. Ar tai turėjo pradžią? Ar tai turės pabaigą?
K: Aš negaliu atsakyti. Tai yra čia – nuo ankstyviausio gyvenimo momento iki paskutinio. Šis meilės troškimas – koks nuolatinis ir koks beviltiškas!
M: Savo meilės paieškoje ko tiksliai tu ieškai?
K: Paprasčiausiai: mylėti ir būti mylimam.
M: Turi mintį moterį?
K: Nebūtinai. Draugą, mokytoją, vedlį – kol jausmas yra šviesus ir aiškus. Aišku, moteris yra įprastinis atsakymas. Bet ne vien tik ją.
M: Iš dviejų ką pasirinktum – mylėti ar būti mylimam?
K: Aš norėčiau pasirinkti abu! Tačiau matau, jog mylėti yra didingiau, kilniau, giliau. Būti mylimam yr saldu, bet tai neskatina tave augti.
M: Ar gali mylėti savaime, ar tau reikia prisiversti mylėti?
K: Na, aišku, kad reikia sutiktą kažką ką būtų galima mylėti. Mano motina ne tik kad nemylėjo, bet ir jos pačios buvo neįmanoma mylėti.
M: Kas padaro asmenį mylimu? Ar tai nėra mylima esybė? Iš pradžių tu myli, o tik po to ieškai priežasčių.
K: Bet gali būti ir kitaip. Tu myli tai, kas tave daro laimingu.
M: O kas tave daro laimingu?
K: Čia nėra jokios taisyklės. Tai labai individualu ir neprognozuojama.
M: Teisingai. Kaip bepažiūrėsi, jei nėra meilės – nėra ir laimės. Bet ar meilė visada padaro tave laimingu? Argi meilės siejimas su laime nėra gana ankstyva, vaikiška stadija? Kai mylimasis kenčia, ar tu nepatiri kančios taip pat? Ar tu nustoji mylėti, dėl to, kad patiri kančią? Ar privalo meilė ir laimė būti kartu? Ar meilė yra tiesiog tikėjimasis malonumo?
K: Žinoma, kad ne. Gali būti daug kančios meilėje.
M: Tuomet, kas yra meilė? Ar tai nėra labiau būvis nei proto būsena? Ar tau reikia žinoti, kad myli, jog mylėtum? Ar tu nemylėjai savo motinos nežinodamas? Tavo troškimas meilės, galimybės mylėti ją, ar tai nėra meilės judesys? Ar meilė nėra dalis tavęs, kaip sąmoningas yra dalis būvio? Tu ieškojai mamos meilės, todėl, kad mylėjai ją.
K: Bet ji neleido man!
M: Ji negalėjo sustabdyti tavęs.
K: Tad, kodėl aš nebuvau laimingas savo gyvenime?
M: Todėl, kad nepasinėrei į pačias savo esybės šaknis. Visiškas savęs neišmanymas paslepė tavo meilę ir laimę ir privertė tave ieškoti to, ko tu niekada nepametei. Meilė – tai valia, valia dalintis savo laime su visais.
[IMG alt="nisargadatta_17"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/c2d72ea8fa94115ba87bc0d8a03be3c9e0b11a5a_2_355x500.jpeg[/IMG]
nisargadatta_17400×562 80.7 KB

Būti laimingu – daryti laimingu – tai yra meilės ritmas.
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai 52 skyrius

[Linas]

Skyrius 69 Laikinumas yra nerealumo įrodymas
Klausėjas: Mano draugas yra vokietis, o aš gimiau prancūzų šeimoje Anglijoje. Šiuo metu Indijoje esu jau metai laiko ir keliauju iš ašramo į ašramą.
Maharadž: Kokios nors dvasinės praktikos (sadhanos)?
K: Studijos ir meditacija.
M: Į ką tu medituoji?
K: Į tai apie ką skaitau.
M: Gerai.
K: Ką jūs darote, pone?
M: Sėdžiu.
K: Ir ką dar?
M: Kalbu.
K: Apie ką jūs kalbate?
M: Ar tu nori paskaitos? Geriau paklausk kažko kas tau tikrai rūpi, kas tave jaudina. Jei nesate emociškai įsitraukęs, galite su manimi ginčytis, bet tikro supratimo tarp mūsų nebus. Jei pasakysi – “niekas manęs nejaudina, aš neturiu problemų”, man tai tinka, mes galime būti tyloje. Bet jei kažkas tikrai tave paliečia, tuomet yra prasmė kalbėti.
Ar galiu tavęs paklausti? Kodėl tu keliauji iš vietos į vietą?
K: Kad sutikčiau žmones, pabandyčiau suprasti juos.
M: Kokius žmones tu nori suprasti? Ko tiksliai tu nori?
K: Integracijos.
M: Jei nori integracijos, turi žinoti su kuo tu nori integruotis.
K: Sutikdamas ir stebėdamas kitus žmones gali taip pat pažinti save. Tai susiję.
M: Tai nebūtinai susiję.
K: Vienas patobulina kitą.
M: Tai nevyksta tokiu būdu. Veidrodis atspindi paveikslą, tačiau paveikslas nepagerina veidrodžio. Tu neesi nei veidrodis, nei paveikslas veidrodyje. Ištobulinę veidrodį taip, kad jis atspindėtų teisingai, iš tiesų, galite apversti veidrodį ir pamatyti jame tikrą savo atspindį - tikrą tiek, kiek veidrodis gali atspindėti. Bet atspindys tai neesi tu – tu esi atspindžio stebėtojas. Suprask aiškiai - kad ir ką suvoktum, neesi tai, ką suvoki.
K: Aš esu veidrodis, o pasaulis yra vaizdas?
M: Tu gali matyti abu ir vaizdą ir veidrodį. Tu nei tas, nei tas. Kas tu esi? Nesiremk formulėmis. Atsakymo nerasi žodžiuose. Arčiausiai tiesos žodžiai apibūdinti galima taip: Aš esu tai, kas daro suvokimą įmanomą, gyvenimas anapus patiriamojo ir jo patirties.
Ar gali atskirti save nuo veidrodžio ir vaizdinio, ir likti visiškai vienas, savimi?
K: Ne, aš to padaryti negaliu.
M: Iš kur tu žinai, kad negali? Yra tiek daug dalykų, kuriuos tu darai nežinodamas kaip juos daryti. Tu virškini, tu cirkuliuoji kraują ir limfą, tu judini raumenis – visą tai be žinojimo kaip. Tokiu pat principu, tu suvoki, tu jauti, tu mąstai be žinojimo kaip ir kodėl. Tu esi pats savimi nežinodamas to. Nėra nieko blogo būti savimi kaip Sąvastimi. Esi koks esi, tobulas. Tai veidrodis nėra aiškus ir tikras, todėl jame atsispindi netikras vaizdas. Tau nereikia savęs taisyti – tiesiog atrask teisingą idėja apie save. Išmok atskirti save nuo vaizdinio ir veidrodžio, ir atmink: Aš neesu nei protas, nei jo idėjos; atkakliai ir kantriai laikykis tokios nuostatos ir tu būtinai pasieksi tiesioginį savęs matymą kaip šaltinio būvimo – žinojimo – mylėjimo, amžino, visą apimančio, viską persmelkiančio. Tu esi begalybė susitelkusi į kūną. Dabar matai tik tai kūną. Užsiimk tuo nuoširdžiai ir pradėsi matyti tik begalybę.
K: Tikrovės patirtis, kai ji ateina, ar ji trunka ilgai?
M: Visos patirtys yra trumpalaikės. Bet visų patirčių pagrindas yra nepajudinamas. Niekas ką galima pavadinti įvykiu netrunka amžinai. Tačiau kai kurie įvykiai apvalo protą, o kai kurie jį užteršia. Gilios įžvalgos ir visą apimančios meilės akimirkos apvalo protą, o troškimai ir ašaros, pavydas ir pyktis, akli įsitikinimai ir intelektualinė arogancija užteršia psichiką.
K: Ar savirealizacija yra tokia svarbi?
M: Be jos tave suvalgys troškimai ir baimės, beprasmiškai besikartojantys nesibaigiančioje kančioje. Dauguma žmonių nežino fakto, kad skausmui gali ateiti galas. Tačiau apie tai sužinojus, akivaizdu, kad siekti to yra pirmoji būtinybė. Tu žinai, jog gali tapti laisvas ir dabar pasirinkimas tavo. Arba liksite amžinai alkani, ištroškę, trokštantys, ieškantys, gaudantys, laikantys, nuolat prarandantys ir sielvartaujantys, arba nuoširdžiai eisite ieškoti nesibaigiančios tobulybės būsenos, prie kurios nieko negalima pridėti ir iš kurios nieko negalima atimti. Joje nėra nei troškimų nei baimių, ne todėl, kad jų atsisakyta, o todėl, kad jos netenka prasmės.
K: Kol kas aš seku jumis. Ką man reikia daryti toliau?
M: Nieko nereikia daryti. Tiesiog būk. Nedaryk nieko. Jokių lipimų į kalnus, jokių sedėjimų olose. Aš net nesakau: “būk savimi”, kadangi tu nepažysti savęs. Tiesiog būk. Pamatęs, kad neesi nei išorinis suvokiamų dalykų pasaulis, nei vidinis mąstomų dalykų pasaulis, kad neesi nei kūnas, nei protas - tiesiog būk.
K: Aišku, kad yra savirealizacijos pakopos?
M: Nėra žingsnių į savirealizaciją. Nėra jokio laipsniškumo. Tai nutinka staiga ir negrįžtamai. Tu persiorientuoji į naują dimensiją, iš kurios senoji atrodo kaip paprasčiausia abstrakcija. Taip kaip saulėtekio metu matai daiktus tokius, kokie jie yra, taip ir su savirealizacija, matai viską taip kaip yra iš tiesų. Iliuzijų pasaulis lieka už nugaros.
K: Ar realizacijos būsenoje daiktai pasikeičia? Ar jie pasidaro spalvingesni ir pilni prasmės?
M: Patirtis yra visiškai teisinga, tačiau tai ne tikrovės(sadanubhav), o visatos harmonijos(satvanubhav) patirtis.
K: Vis dėlto, tai yra progresas.
M: Progresas gali būti tik pasiruošime (sadhana). Realizacija yra staigi. Vaisius sunoksta iš lėto, bet krenta greitai ir be galimybės sugrįžti atgal.
K: Fiziškai ir mentališkai aš esu ramybėje. Ko dar man reikia?
M: Tavo būsena dar gali būti negalutinė būsena. Atpažinsi, jog sugryžai į savo natūralią būseną kuomet nebeliks jokių troškimų ir baimių. Juk visų troškimų ir baimių šaknys yra jausmas, kad neesi tai, kas esi. Taip kaip išnarintą sąnarį skaudą tol, kol jis nėra savo vietoje, taip ir bet koks susirūpinimas savimi yra proto išsiblaškymo simptomas, kuris išnyksta, kai tik žmogus įgyja natūralią būseną.
K: Taip, bet kokia gi tuomet yra sadhana pasiekti šią natūralią būseną?
M: Laikykis pojūčio “Aš esu” ir atmesk visą kitą. Kai tokiu būdu protas tampa tylus, jis nušvinta nauja šviesa ir naujomis žiniomis. Visa tai įvyksta spontaniškai, tau tereikia laikytis “Aš esu”. Taip kaip prabudęs iš miego tu jautiesi pailsėjęs, tačiau negali paaiškinti kaip ir kodėl jautiesi taip gerai, tokiu pačiu būdu realizacijoje tu jautiesi išbaigtas, užsipildęs, laisvas nuo malonumo-skausmo komplekso, bet tuo pačiu metu nelabai galintis paaiškinti kas įvyko, kodėl ir kaip. Gali tik panaudoti paneigimo formą: “Nuo šiol niekas nėra blogai su manimi.” Tai tik palyginimas su praeitimi, kuriai tu daugiau nebepriklausai. Kitu atveju – tu esi tiesiog savimi. Nesistenk to perduoti kitiems. Jei gali tai padaryti, vadinasi tai dar netikras dalykas. Būk tylus ir stebėk kaip tai išreiškia save veiksme.
K: Jei pasakytumėte kuo aš turiu tapti, man tai galbūt pagelbėtu tobulėjant.
M: Kaip tau kažkas gali pasakyti kuo tapti, kai nėra jokio tapimo? Tu tiesiog atrandi kas esi. Visas savęs lipdymas pagal šabloną yra bergždžias laiko švaistymas. Nemąstyk nei apie praeitį, nei apie ateitį, tiesiog būk.
K: Kaip man tiesiog būti? Pokyčiai yra neišvengiami.
M: Pokyčiai yra neišvengiami besikeičiančiui, bet tu neesi pokyčių subjektas. Tu esi nekintantis fonas, kuriame suvokiami pokyčiai.
K: Viskas keičiasi, fonas taip pat keičiasi. Norint pastebėti pokyčius, nebūtina turėti nekintantį foną. Savastis yra laikina - tai tik taškas, kuriame praeitis susilieja su ateitimi.
M: Žinoma savastis paremta atmintimi yra laikina. Tačiau tokia savastis reikalauja nenutrūkstamo tęstinumo. Tu iš patirties žinai, kad būna spragų, kuomet savastis pasimiršta. Kas sugrąžiną ją į gyvenimą? Kas priverčia tave prabusti ryte? Turi būti kažkoks nuolatinis faktorius nutiesiantis tiltą tarp tų spragų sąmonėje. Jei atidžiai atkreipsi dėmesį pastebėsi, kad net tavo būdravimas dienos metu yra su protarpiais. Kas yra tarp tų protarpių? Tai kas tai gali būti yra tavo tikroji esatis, kuri yra laikui nepavaldi; protas ir nesąmoningumas yra joje.
K: Ar yra kokia konkreti vieta, kurią rekomenduotumėte aplankyti siekiant dvasinio pasiekimo?
M: Vienintelė tinkama vieta yra į vidų. Išorinis pasaulis negali nei padėti nei trukdyti. Jokia sistema, joks veikimo modelis nepriartins tavęs prie tikslo. Atsisakyk bet kokio veiksmo dėl ateities, visiškai susikoncentruok į dabarties akimirką, rūpinkis tik tuo, kaip reaguoji į kiekvieną gyvenimo judesį, kuris vyksta.
K: Kokia yra noro klajoti priežastis?
M: Nėra jokios priežasties. Tu tiesiog sapnuoji, kad klajoji. Po keletos metų tavo viešnagė Indijoje atrodys tik kaip sapnas tau. Tuo metu jau sapnuosi kitą sapną. Suvok, kad ne tu keliauji iš sapno į sapną, o sapnai plaukia prieš tave, o tu esi nepajudinamas stebėtojas. Joks įvykis nepaveikia tavo tikrosios esaties – tai yra absoliuti tiesa.
K: Ar galiu fiziškai judėti ir išlaikyti stabilumą viduje?
M: Tu gali, bet kokiam tikslui tai tarnauja? Jei būs nuoširdus, pamatysi, kad galiausiai tau nusibos klajoti ir gailėsies, kad švaistai energiją ir laiką. Kad atrasti save tau nereikia žengti nei vieno žingsnio.
K: Ar yra koks nors skirtumas tarp Savasties (atman) patyrimo ir Absoliuto(brahman)?
M: Negali būti jokio Absoliuto patyrimo, kadangi tai yra anapus bet kokių patirčių. Kita vertus, “aš” yra kiekvieną patirtį patiriantis veiksnys, todėl tam tikra prasme patvirtina patirčių įvairovę. Pasaulis gali būti pilnas didelę vertę turinčių daiktų, bet jei nebus kas juos perka, jie neturės kainos. Absoliutas apima viską, ką galima patirti, bet be patiriamojo tai yra lyg niekas. Tai kas leidžia įvykti patirčiai yra Absoliutas. Tai kas paverčia patirtį tikrove yra Savastis.
K: Ar mes nepasiekiame Absoliuto per laipsniškas patirtis? Pradedant nuo pačių grubiausių ir baigiant pačiomis subtiliausiomis.
M: Nėra patirties be jos troškimo. Troškimai gali būti skirtingi, tačiau tarp didingiausio troškimo ir laisvės nuo bet kokio troškimo yra bedugnė, kurią reikia peržengti. Tai, kas nerealu, gali atrodyti kaip tikra, bet yra laikina. Tai kas tikra nebijo laiko.
K: Ar tai, kas nerealu, nėra tikrovės išraiška?
M: Kaip tai gali būti? Tai lyg sakyti, kad tiesa išreiškia save sapnuose. Tai atrodo tikra tik todėl, kad tu tuo tiki. Suabejok tuo, ir tai pradings. Kai ką nors įsimyli, suteiki meilei realybę - įsivaizduoji, kad tavo meilė yra visagalė ir amžina. O kai tai baigiasi, sakai: “Aš maniau, kad tai tikrai, o pasirodo, kad ne.” Laikinumas yra geriausias nerealumo įrodymas. Tai kas yra apribota laike ir erdvėje ir yra skirta tik vienam žmogui, nėra tikra. Tikra yra visiems ir amžiams.
Labiau už viską brangini save. Nieko nepriimtum mainais už savo egzistenciją. Troškimas būti yra stipriausias iš visų troškimų ir pašalinamas tik atradus savo tikrąją prigimtį.
K: Net ir nerealybėje yra tikrovės atspalvis
M: Taip, tikrovė, kuriai suteiki tikrovės pojūtį. Įsitikinęs savimi, esi saistomas savo įsitikinimo. Kai šviečia saulė, atsiranda spalvos. Kai ji nusileidžia, jos išnyksta. Kur yra spalvos be šviesos?
K: Toks mąstymas kyla iš dualumo.
M: Visas mąstymas yra iš dualumo. Tapatybėje jokia mintis neišlieka.
[IMG alt="nisargadatta.4.1065"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/d0836025b9b3d656a51122d22d1a3edebdc277db_2_690x460.jpeg[/IMG]
nisargadatta.4.10651065×710 78.8 KB

Guru Nisargadatta Maharadž – Aš Esu Tai

[Linas]

5 skyrius Tai kas gimė turi mirti
Klausiantysis: Ar liudijanti sąmonė yra nuolatinė ar ne?
Maharadž: Ji nėra nuolatinė. Dėmėsingumas kyla ir susitapatina su pažinimo objektu. Tai, kur randasi tiek žinantis, tiek pažinimo objektas yra anapus laiko. Čia netinka žodžiai nuolatinis ar amžinas.
K: Miego metu nėra nei pažinėjo nei pažinimo objekto. Kas palaiko kūną jautrų ir imlų?
M: Žinoma, tu negali sakyti, jog pažinėjo nebuvo tuo metu. Daiktų ir dalykų patyrimo nebuvo tuo metu, štai ir viskas. Tačiau patyrimų nebuvimas taip pat yra patirtis. Tai lyg įėjimas į tamsų kambarį ir pasakymas: „Aš nieko nematau“. Aklas žmogus nuo gimimo žino ką reiškia tamsa. Panašiai, tik žinantis supranta, kad jis nežino. Miegas yra atminties praradimas. Gyvenimas tęsiasi.
K: O kas yra mirtis?
M: Tai yra gyvybinių procesų pokytis konkrečiame kūne. Integracija baigiasi ir prasideda disintegracija.
K: O kaip su žinančiu? Išnykstant kūnui ar žinantis taip pat išnyksta?
M: Taip kaip kūno pažinėjęs atsiranda gimstant, taip jis ir išnyksta su mirtimi.
K: Ir nieko nelieka?
M: Gyvenimas lieka. Sąmonei reikia priemonės, instrumento, kad ji galėtų pasireikšti. Kai gyvenimas sukuria kitą kūną, dar vienas žinantis pasireiškia būtyje.
K: Ar yra priežastinis ryšys tarp kūno-pažinėjų ar kūno-proto?
M: Taip, yra kai kas ką galima pavadinti atminties kūnu, priežastingumo kūnu, įrašu visko apie ką buvo pagalvota, norėta ir padaryta. Tai lyg vaizdinių debesis laikomas kartu.
K: Kas yra šis atskiros egzistencijos pojūtis?
M: Tai yra atskirame kūne atspindys vienos tikrovės. Šiame atspindyje ribotas ir beribis yra supainiojamas ir laikomas vienu. Išnarplioti šią painiavą yra Jogos tikslas.
K: Ar gi ne mirtis užbaigia šią paniavą?
M: Mirtyje miršta tik kūnas. Gyvenimas nemiršta, sąmonė nemiršta, tikrovė nemiršta. Ir gyvenimas niekada nebūna toks gyvas kaip po mirties.
K: Bet ar vienas neatgimsta iš naujo?
M: Tai kas gimė, turi mirti. Tik negimęs yra nemirtingas. Surask tą, kuris niekada nemiega ir niekada neprabunda, kurio blyškus atspindys yra mūsų pojūtis „Aš“.
K: Kaip man tai atrasti?
M: Kaip tu atrandi ką nors? Išlaikydamas širdį ir protą sutelktą ties kažkokiu dalyku. Turi būti susidomėjimas ir nuolatinis atminimas. Atsiminti tai ką turi prisiminti yra sekmės paslaptis. Prie to prieisi per nuoširdumą.
K: Ar norite pasakyti, kad pakanka vien noro sužinoti? Aišku, kad reikia ir kvalifikacijos ir galimybių.
M: Šie dalykai ateis su nuoširdumu. Ypatingai svarbu yra išlikti laisvam nuo prieštaravimų: tikslas ir kelias neturi būti skirtinguose lygmenyse; gyvenimas ir šviesa neturi ginčytis; elgesys neturi išduoti tikėjimo. Vadink tai sąžiningumu, vientisumu, visuma; tu neturi grįžti atgal, apleisti užkariautą žemę. Atkaklumas ir sąžiningumas siekiant galutinio tikslo padės jį pasiekti.
K: Atkaklumas ir sąžiningumas yra tikrai dovanos! Tačiau aš neturiu nei vieno nei kito.
M: Viskas ateis su laiku. Ženk pirmą žingsnį. Visi palaiminimai ateina iš vidaus. Atsigręžk į vidų, „Aš esu“ tu žinai. Būk su tuo visą laiką, kurį gali skirti, kol tai taps spontanišku veiksmu. Nėra paprastesnio ir lengvesnio kelio.
[IMG alt="Nisargadatta_Maharaj_064"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/7e95cb3a058bb7666dd9a6f2b176c2aead72f934.jpeg[/IMG]
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš esu tai

[Linas]

30 skyrius Tu esi Laisvas DABAR
Klausiantysis: Yra tiek daug teorijų apie žmogaus ir gamtos prigimtį. Kūrinijos teorija, iliuzijos teorija, sapnų teorija – tiek daug visko. Kuri yra teisinga?
Maharadž: Visos yra teisingos, visos yra klaidingos. Tu gali pasirinkti tą, kuri tau labiausiai patinka.
K: Atrodo, kad jums labiau patinka sapnų teorija.
M: Tai tik skirtingi būdai apjungti žodžius į krūvą. Vieniems patinka viena, kitiems kita. Teorijos nėra nei teisingos, nei neteisingos. Jos yra bandymai paaiškinti tai kas yra nepaaiškinama. Ne pati teorija yra svarbi, o taip kaip ji išbandoma. Jos prasmė pasimato tik ją pritaikant. Eksperimentuok su teorija kuri tau patinka – ir jei iš tiesų esi nuoširdus, pasieksi realybės suvokimą. Kaip gyva būtybė esi nepavydėtinoje ir skausmingoje padėtyje iš kurios ieškai kaip ištrūkti. Tau yra siūloma keletas pabėgimo iš tavo kalėjimo būdų, tačiau nei vienas nėra pilnai teisingas. Tačiau, visi jie gali turėti tam tikros vertės, tik tuo atveju, jei esi labai rimtai nusiteikęs. Nuoširdumas tave išlaisvina, o ne teorija.
K: Teorija gali būti klaidinga, o nuoširdumas – aklas.
M: Tavo nuoširdumas ves tave. Atsidavimas laisvės ir tobulumo siekiui privers tave atsisakyti visų teorijų ir sistemų ir gyventi pagal išmintį, protą ir aktyvią meilę. Kelio pradžioje teorijos gali būti gerai, bet jų reikia atsisakyti, kuo greičiau – tuo geriau.
K: Vienas jogas sako, kad realizacijai aštuoniapakopė joga nereikalinga; užtenka vien valios jėgos. Kad užtenka susitelkti į tikslą ir visiškai pasitikėti grynosios valios galia, kad be vargo ir greitai pasiektumėte tai, kam kitiems prireikia dešimtmečių.
M: Koncentracija, visiškas pasitikėjimas, gryna valia! Su tokiomis savybėmis nenuostabu, kad tikslas pasiekiamas greitai. Tokia Joga yra tinkama brandžiam ieškotojui, kuris atsisakė visų troškimų išskyrus vieną. Galu gale, kas yra valia? Tai ne kas kita, kaip širdies ir proto pastovumas. Esant tokiu tvirtu viskas gali būti pasiekta.
K: Jaučiu, kad jogas neturėjo omenyje vien tikslo pastovumo, kuris lemia nepaliaujamą siekimą ir taikymą. Jis norėjo pasakyti, kad, kai valia nukreipta į tikslą, nebereikia siekti tikslo. Vien tik noras pritraukia tikslą.
M: Kaip tai neįvardintum; valia, nuolatiniu tikslu, proto vienkryptiškumu, tu vistiek atsiremi į nuoširdumą, atvirumą, sąžiningumą. Kai esi mirtinai rimtas, kiekvieną gyvenimo akimirką paskiri savo tikslui. Tu nešvaistai laiko ir energijos niekam kitam. Vadink tai kaip nori, valia, meile ar tiesiog nuoširdumu. Esame sudėtingos būtybės, kariaujančios viduje ir išorėje.Visą laiką prieštaraujame patys sau, šiandien nubraukdami vakar dienos darbą. Nenuostabu, kad esame užstrigę. Truputis sąžiningumo daug ką pakeistų.
K: Kas yra galingesnis – troškimas ar lemtis?
M: Troškimai formuoja likimą.
K: O likimas formuoja troškimą. Mano troškimus lemia paveldimumas ir aplinkybės, galimybės ir atsitiktinumai, tai, ką vadiname likimu.
M: Taip, gali ir taip sakyti.
K: Kuriuo metu aš tampu laisvas trokšti to, ko aš noriu trokšti?
M: Tu esi lasvas dabar. Kas yra tai ko tu nori? Norėk dabar.
K: Žinoma, aš laisvas norėti, bet neesu laisvas veikti link savo troškimo. Kiti poreikiai išves mane iš kelio. Mano troškimas nėra pakankamai stiprus, net jei aš jį patvirtinu. Kiti troškimai, kuriuos aš bandau paneigti, yra stipresni.
M: Galbūt tu save apgaudinėji. Galbūt viduje išreiški savo tikruosius troškimus, o tuos, kuriems pritariate, laikai paviršiuje dėl respektabilumo.
K: Gali būti ir taip, bet tai tik dar viena teorija. Faktas tas, kad aš nesijaučiu laisvas norėti to, ko manau turėčiau norėti, o kai jau atrodo tikrai to noriu, tuomet nesielgiu atitinkamai.
M: Visa tai yra dėl silpno ir išsiblaškiusio proto. Surink ir sustiprink savo protą ir pamatysi, jog tavo mintys ir jausmai, žodžiai ir veiksmai dera kartu ir yra nukreipti į tavo valios pusę.
K: Dar vienas tobulybės patarimas! Sustiprinti protą nėra lengva užduoti! Nuo ko reikėtų pradėti?
M: Tu gali pradėti tik nuo ten kur esi. Tu esi čia ir dabar, ir negali ištrūkti iš čia ir dabar.
K: Tačiau ką aš galiu daryti čia ir dabar?
M: Tu gali būti suvokti savo būtį – čia ir dabar.
K: Ir viskas?
M: Ir viskas. Nieko daugiau nėra.
K: Visą savo būdravimo ir sapnavimo laiką aš suvokiu save. Tai man mažai padeda.
M: Tu buvai sąmoningas savo mąstymo, pojūčių, veikimo. Tačiau nebuvai sąmoningas pačiai savo būčiai.
K: Kokį naują veiksnį norite man įvesti?
M: Tyro liudytojo požiūrį stebintį įvykius, bet juose nedalyvaujantį.
K: Ką man tai duos?
M: Silpnaprotystę lemia intelekto, supratimo stoka, kuri vėlgi yra nesąmoningumo rezultatas. Siekdamas sąmoningumo tu surenki savo protą į kruvą ir sustiprini jį.
K: Aš galiu būti pakankamai sąmoningas to kas vyksta, ir vistiek turėti mažai įtakos paveikti tai kokiu nors būdu.
M: Tu suklaidintas. Tai kas vyksta yra tavo proto projekcija. Silpnas protas negali kontroliuoti savo projekcijų. Būk sąmoningas savo proto ir jo projekcijų. Tu negali kontroliuoti to, ko nežinai. Kita vertus, žinojimas suteikia galios. Praktikoje viskas labai paprasta. Kontroliuoti save – pažinti save.
K: Galbūt aš ir galėsiu kontroliuoti save, bet ar sugebėsiu susitvarkyti su pasaulyje esančiu chaosu?
M: Pasaulyje nėra jokio chaoso, išskyrus tą, kurį sukuria tavo protas. Tai yra egocentriška ta prasme, kad pačiame jos centre yra klaidinga idėja apie save kaip apie atskirą ir nuo kitų dalykų atskirą dalyką. Kai realybėje tu neesi nei dalykas, nei atskiras. Tu esi beribis potencialas, neišsemiamios galimybės. Todėl, kad esi, visa gali būti. Visata yra tik dalis tavo beribio esaties būvio.
K: Pastebėjau, kad mane visiškai motyvuoja malonumo troškimas ir skausmo baimė. Kad ir kokie kilnūs būtų mano troškimai ir pagrįsta mano baimė, malonumas ir skausmas yra du poliai, tarp kurių svyruoja mano gyvenimas.
M: Eik link skausmo ir malonumo, troškimo ir baimės šaltinio. Stebėk, tyrinėk, pasistenk suprasti.
K: Troškimai ir baimės yra jausmai, kuriuos lemia fiziniai ar protiniai veiksniai. Jie yra ten, lengvai pastebimi. Bet kodėl jie yra ten? Kodėl aš trokštu malonumo ir bijau skausmo?
M: Malonumas ir skausmas yra proto būsenos. Kol tapatiniesi su protu arba su protu-kūnu, tu esi pririštas prie tokių klausimų.
K: O kuomet aš suvoksiu, kad neesu kūnas, ar tapsiu laisvas nuo troškimų ir skausmo?
M: Kol yra kūnas ir kūną saugantis protas, tol veikia traukos ir atstūmimo jėgos. Jie bus ten, įvykiu lauke, bet tavęs nejaudins. Tavo dėmesys bus kitur. Tu nesiblaškysi.
K: Tačiau jie vistiek bus ten. Ar kada nors galima tapti visiškai laisvu?
M: Tu esi visiškai laisvas netgi dabar. Tai ką vadini likimu(karma) yra tik tavo valios gyventi rezultatas. Kiek stipri yra ši valia, galite spręsti iš visuotinio mirties siaubo.
K: Žmonės gana dažnai miršta savo noru.
M: Tik tada, kai alternatyva yra blogesnė už mirtį. Tačiau toks pasirengimas mirti kyla iš to paties šaltinio, kaip ir noras gyventi, šaltinio, kuris yra gilesnis net už patį gyvenimą. Būti gyva būtybe nėra galutinė būsena; yra kažkas už jos, daug nuostabiau, kas nėra nei būtis, nei nebūtis, nei gyva, nei negyva. Tai tyro sąmoningumo būsena, anapus erdvės ir laiko apribojimų. Atsisakius iliuzijos, kad aš esu kūnas ir protas, mirtis netenka savo siaubo, ji tampa gyvenimo dalimi.
[IMG alt="desire"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/fe907fac76db58642d167ae9d47c5490a40e47c2.jpeg[/IMG]
Guru Nisargadatta Maharadž – Aš esu Tai

[Linas]

[IMG alt="FB_IMG_1691432859902"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/optimized/1X/b6cbb382f27bda88287f57b07db4831cd5c1dc46_2_402x500.jpeg[/IMG]
FB_IMG_1691432859902468×581 30.1 KB



Nirupana 36
Antradienis, Birželio 15, 1978


Palaimos kylančios iš Sadguru malonės nesumaišysi su niekuo kitu. Palaima, kuria patiri mirties akimirka yra nesulyginama su jokiu gyvenimišku patyrimu. Mirties akimirka yra tobulo gyvenimo laikas, nemirtingumo laikas. Be šių žinių, nebus ramybės. Galite apie tai kalbėti kitiems, bet jūs nebūsite palaimingas. Medituokite į Savastį, nesvarbu kaip tai vadinate: Brahmanu, Guru ar Dievu.
Visame pasaulyje žmonės myli save. Iš milijonų žmonių, tik retas supras to reikšmę. Meilė Sau rūpinasi kūnu, nesvarbu, ar jis negražus, ar gražus, ir nepavargsta. Kaip galima medituoti į sąmoningumą? Neužlaikant jokių minčių prote. Pavadinkite tai Guru. Norite mėgautis kiekviena akimirka. Viso to Šaltinis yra meilė Savasčiai. Visi jūsų santykiai ir turtai viena diena pasibaigs. Pažinkite Save iki kol tai nutiks. Ieškojimo vien tik per protą nepakaks.
Nesužeiskite nieko. Tiesiog toleruokite. Jūs įgausite beribę tolerancijos galią. Kantriai iškęskite visų smerkimą ir priekabiavimą. Neatsakykite į tai smerkimu. Visa kvailybė kyla iš savanaudiškumo. Su realizacija jūsų savanaudiškumui ateis galas.
Tas (Dievas), kurio negalima rasti pasaulyje, randamas bhakto širdyje. Pasaulis atrodo išorėje, bet jis matomas iš vidaus. Širdies stabas, pažinimo stabas, neturi formos. Jis panašus į cukraus saldumą. Krišna sako: “Aš esu tavo širdyje kaip Bhagavanas, Šviečiantis Vienis. Tai yra sąmoningumas. Jis yra toks pat kaip tu”. Išminties švytėjimas jūsų kūne yra tai, per ką pažystate, kad “jūs esate”. Tai yra aukščiausias atsidavimas. Jis yra nedualistinis. Tai vadinama meile. Visos gyvos būtybės turi šį atsidavimą savo širdyse, tačiau tik žmogus gali jį suvokti. Užsiėmęs žmogus veikia per šį atsidavimą, bet to neįsisąmonina. Atsidavimas reiškia meilę “Aš esu”. Ji kyla nesąmoningai. Ji saugo kūną. Ar supratote, kad patys save mylite? Būkite sąmoningi šiam aukščiausiajam atsidavimui ir medituokite į jį. Iš pradžių bus sunku. Todėl šis atsidavimas yra vadinamas Dievu arba Guru.
Kas dabar klausosi šių žodžių? Ar tai ne meilė kūne? Tas, kuris tiesiogiai pažysta šią meilę pasiekia Paramatmano lygmenį. Kadangi susitapatinate su kūnu, diena iš dienos patiriate vargus. Kūnas gali būti bet kokios kokybės; tačiau meilė, aukščiausiasis atsidavimas, niekada nebūna nepatenkinta. Savasties meilė kune atlieka atsidavimą. Kad suvokti meilę sau, jūs turite medituoti į tai. Laikykite tai Guru. Visos inkarnacijos, taip pat ir maja ir Brahmanas nesiskiria nuo Meilės sau. Tai pavadinimai, padedantys suprasti šį faktą. Kas yra kilniau už Savęs pažinimą?
Iš milijonų tik retas, kuris medituos į meilę Savasčiai. Pažinsite savo visumą per meilę sau arba per atsidavimą. Dėl ko kenčiate sunkumus ir dirbate šį sunkų darbą? Ar ne dėl šios meilės? Norint medituoti į meilę Savasčiai, atpažinkite ją kaip Dievą. Tai turi tūkstančius vardų. Tas, kuris yra garbinamas ir išaukštinamas yra savaime švytinti meilė kūne. Tik retas, kuris suvokia, kad jis yra ta meilė Savasčiai ir tai kur pasireiškia pats Paramatmanas. Meilė sau yra savęs pažinimas, o tai yra Brahmano prigimtis. Kiek tai tęsis? Tol, kol yra sąmonė kūne.
Žmogus pažysta Savasties meilę sekdamas Guru žodžiais. Tai atves jus į amžinybę. Jam beribė visata atrodo, kaip sezamo sėkla. Gali būti, kad jūs nepažystate šios meilės Sau, tačiau be jos jūs neegzistuojate. Krišna sako: “Aš esu širdyje, tačiau be atsidavimo manęs nerasite”. Žmonės garbina išorinius pavidalus ir taip jiems atsiduoda. Ir tik retas atsiduoda tiesiogiai sąmoningumui. Šis atsidavimas yra kiekvienoje būtybėje; meilė savo prigimčiai. Meilė, kuri jus pažadina kas ryta yra meilė Savasčiai. Tas, kuris tai suvokia, pasiekia tobulumą. Kai tai suvokiate, jūsų darbas baigtas. To nei išlaikysi, nei prarasi. Todėl, tai yra tas pats kas Guru.
Kas skatina žmones puoštis? Ar tai ne meilė Sau? Tačiau, ji yra laikina. Jūs atskiriate ką laikote savo, o ko ne. Meilė Sau nesirūpina niekuo kitu. Ji be prisirišimo. Tai ką jūs žinote viena dieną tikrai išnyks. Jūs esate meilė, kuri yra beformė, bevardė ir nesunaikinama. Turėkite tai galvoje. Kai tai suvoksite, penki elementai paklus jums. Žmonės nepajėgia suvokti gilios dvasinės tiesos. Žmogus patiria malonumą dėl įvairių dalykų. Kokį malonumą jums teikia sąmonė? Nemylėkite kitų savo meile sau. Mylėkite pačią meilę. Atsiduodami kitam žmogui, gal ir patirsite laikiną pasitenkinimą, bet tai neatneš jums laimės. Visas pasaulis alsuoja jūsų meile ir yra sukurtas iš jūsų meilės. Minia gatvėje yra meilė kūniškose formose. Tai yra pirmapradė iliuzija arba kitaip mul-maja. Jos veikimas judina visą pasaulį. Meilė veikia visuose kūnuose. Tačiau, ji neteisinga sutapatinama su kūnais.
Jūs galite medituoti į dievybę, tačiau medituotojas yra pati meilė Savasčiai. Šios meilės patirtis užklupo jus neprašytus, ir viskas priklauso nuo jos. Jei atsiduosite šiai meilei, suprasite, kad esate amžini ir tobuli. Šiuo metu ją matote tik penkių elementų pavidalu; šeštasis yra Dievas. Norint pasiekti Meilę, per meilę, šiai meilei suteikiami vardai. Atliekama daugybė ritualų, kad ši meilė pripažintų mūsų sąmonę - “Aš esu”. Jei ši meilė ryžtingai garbins save, tai bus tas pats, kas garbinti visus dievus ir dievybes. Dievų ir dievybių vardai yra meilės vardai. Jie yra meilės įsikūnijimas.

[Linas]

[IMG alt="366643204_171319525968712_614767679725179884_n"]https://sviesoserdve.online/uploads/default/optimized/1X/46bfd8043fca6632bb4946cf5493adc06a3749b3_2_462x500.jpeg[/IMG]
366643204_171319525968712_614767679725179884_n500×540 102 KB



Nirupana 59
Šeštadienis, Rugsėjo 10, 1978


Įvairių rūšių smilkalai sukuria skirtingus kvapus. Panašiai ir kūnas savyje talpina skirtingas savybes. Žmogaus elgesys yra trijų gunų rezultatas. Šios gunos tai Sattva – žinojimas, Radžas – motyvacija, ir Tamas – konsolidacija ir inercija. Elgesys lemia gerus ar blogus rezultatus. Tai yra vadinama likimu.
Jūs žinote, kad “jūs esate”. Kontempliuokite tai. Nemedituokite į jokį objektą. Atgaila yra tam tikra meditacijos rūšis. Džnanio likimas yra visa visata. Suvoksite tai per meditaciją. Kai tik pažinsite sąmoningumą, daugiau niekada nebesitapatinsite su kūnu. Aš žinau, kad turiu kūną, bet kūnas nėra “Aš”. Žmogus prisimena savo vaikystę, bet ar jis dar kada nors bus vaikas? Yra tik prisiminimai. Panašiai, ir po realizacijos jūs suprantate, kad neesate kūnas, nors kūnas ir yra. Jūs tampate anapus būtiškumo. Sąvoka “Aš esu” atsirado dėl Dievo. Aš žinau, kad Dievas galiausiai paliks kūną. Tai reiškia, kad Aš egzistavau iki Dievo. Dievas reiškia praną. Tai yra priešinga tam, ką žmonės laikantys save kūnu mąsto. Jie mąsto, kad Dievas egzistavo iki jų, o jie atsirado vėliau. Tyras sąmoningumas yra vadinamas Dievu. Kaip Dievas gali mane nužudyti? Jis tik atsiskiria nuo kūno. (Maharadžas sako, jog sąmoningumas kūne yra Dievas – Išvara – Brahmano manifestacija. Tai yra tapatu pranai – gyvybinei energijai. Tačiau, Aš kaip Absoliutas – Parabrahmanas esu anapus to.)
Kai žmogus supranta, kad yra išsilaisvinęs, jam nelieka jokių žemiškų reikalų. Tokia yra realybė. Tie, kurie pasiekė išsilaisvinimą, bet netęsė atsidavimo Guru praktikos, atnešė mažai naudos paprastiems žmonėms. Jie yra jiems nepažystami. O tie, kurie ir po savirealizacijos tęsė atsidavimo praktikas, jų būvimas yra nuolatos čia, net jei jų fizinis kūnas jau nebeegzistuoja. Po savirealizacijos, kai išnyksta kūno sąmonė, žmogui nebereikia nieko daugiau, kad jaustųsi patogiai, jis tampa “niekuo” ir, būdamas toks, išnyksta. Nėra jokios naudos iš Guru, jei nėra visiško tikėjimo ir atsidavimo. Ar ieškotojai, kurie keliauja į Himalajus ir randa išganymą, yra naudingi kitiems žmonėms?
Ne vienas didis karalius atėjo ir išėjo; žmonės jo nebeprisimena. Tie, kurie praktikavo atsidavimą Guru davė naudos žmonėms, ir žmonės yra atsidavę tokiems išminčiams net dabar. Nėra geresnės labdaros kaip Savasties žinių pasidalinimas. Tas, kuris priima šias žinias tampa tokiu pat, iš kurio tas žinias gauna. Tai negalioja kitoms žemiškoms dovanoms. Reikia būti atsidavusiam tam, kuris suteikia žinių.
Net jeigu Guru yra garbinamas akmenyje ar molyje, tai atneša vaisių. Niekada nepraraskite atsidavimo Guru. Jo tikėjimas pasireikš per mus. Tokia yra atsidavimo Guru didybė. Tie, kurie buvo atsidavę išsilaisvinimui, žmonių sąmonėje tapo nemirtingi. Niekada nereikėtų pamiršti garbinti Guru (sąmonės).
Įsipareigojimai tam, kuris dalinasi Savęs pažinimo išmintimi, niekada negali būti grąžinti. Galima tik nuolat garbinti ir dalytis jo mokymu su kitais. Ten, kur nėra instrumentų, garbinkite mintimis ir giedokite atsidavimo giesmes. Kodėl atliekamas guru-bhadžanas? Jis skirtas pasauliui pakelti. Tai darydamas žmogus tampa toks pat vertas kaip ir Guru. Dievas yra tapatus Savęs pažinimui, nenaudokite jokių kitų konceptų. Niekada neatsisakykite tarnystės Guru.

[Linas]

[IMG alt="Nisargadatta_Maharaj_010"]https://sviesoserdve.online/uploads/default/optimized/1X/5481a99c81fc53688c22ea9ef873017627638466_2_350x500.jpeg[/IMG]
Nisargadatta_Maharaj_010462×660 90.3 KB



Nirupana 5


Sekmadienis, Gruodžio 25, 1977


Žmonės nuolatos ieško veiklos, kad būti kuo nors užsiėmus, nes jie nepakelia buvimo su savimi. Jie ieško įvairiausių pramogų, kad tik pabėgti nuo savęs. Didžiausias iššūkis slypi sugebėjime pasižiūrėti į save; būti su savimi.


Daug daugiau žmonių mirė nei gyvena dabar. Kur jie dingo, kai jų kūnų našta svėrė milijonus tonų? Ką jie turi daryti dabar? Atsakymas: dabar jie yra tokie, kokie buvo prieš gimimą.


Aukščiausioji religija yra Savirealizacija. Tai nepertraukiama ir bebaimė būsena. Tai sąmoningumo kūne būsena. Religijos, pagrįstos kūnišku žmonių elgesiu, veda juos į pražūtį. Aukščiausioji religija yra gyventi suvokiant, kad esame tyra sąmonė. Išsivadavimas reiškia laisvę. Kuomet žmogus nėra įtakojamas proto, intelekto ir ego. Tas, kuris seka tuom, išsivaduoja iš visų koncepcijų. Tik asmeninės Savasties religija yra tikra. Tai, per ką pažįstame pasaulinius santykius, yra mūsų tikroji prigimtis. Nors žmogus visiškai pasinėręs į žemiškąją visuomenę, jo tai nepaveikia. Suvokite tai, būkite tyloje ir ramybėje. Visais jūsų poreikiais bus pasirūpinta. Krišna sako: “Aš prisiimu atsakomybę išlaikyti tą, kuris išpažįsta savo tikrosios prigimties religiją”. Jam, viskas kas yra reikalinga yra suteikiama automatiškai. Dvasinės pastangos yra tiek pat lengvos, kiek ir sunkios.


Tam, kuris tvirtai laikosi Guru žodžių, jog “Aš esu savaime švytintis Atmanas” bus lengva. Aukščiausia labdara yra dalintis Savęs pažinimo išmintimi. Tikrasis brahmanas yra tas, kuris žino, kad jis Brahmanas - tyra sąmonė. Tie, kurie yra tikrai religingi gauna tikrą atlygį - Savęs pažinimą. Prana (gyvybinė energija) atlieka viską; taigi, draugaukite su ja. Jei prana išgryninama Guru-mantra, mirštant ji susimaišo su visuotine prana. Kiti, kurie to nežino, krinta.


Prana atstovauja visų rūšių kalbą: para - intuiciją, pashyanti - minties formą, madhyama - neištartą žodį ir vaikari - ištartą žodį. Madhyama yra vadinamas protas ir kai jis prabyla tai tampa vaikari. Todėl, protas nesiskiria nuo pranos. Prana yra pranava - pirmapradis garsas OM. Prana, gyvybinė energija nedaro skirtumo tarp žemės kirmino ir žmogaus. Su kiekvienu kūnu elgiamasi vienodai. Džnanis nemato pranos kaip individualios formos. Jam viskas yra viena. Džnanio prana tampa visatos prana. Tai yra vienintelis dalykas ką turi džnanis.


Kai jūsų prana bus patenkinta, jūs sužinosite: “Kas iš tikrųjų kalba, ar jūs, ar jūsų prana?”