09-23-2023, 03:34 PM
[IMG alt="Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger"]https://sviesoserdve.lt/uploads/default/original/1X/1561888af27a9820b4b78543d4bba9068b22399d.jpeg[/IMG]
Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger668×501 58.2 KB
Prašau jūsų įdėmiai klausytis, ką aš jums noriu papasakoti. Aš pasistengsiu mokslišku būdu paaiškinti temą, nepriklausomą nuo visų religiškų sampratų.
Visų pirma mes turime suprasti, kad egzistencija yra trijų lygių: pasaulinio tenkinimosi sritis, atsižadėjimo sritis ir atsidavimo sritis.
Šiuo metu mes esame daugiau ar mažiau mėgavimosi lygyje. Materialus tenkinimasis reiškia išnaudojimą; be išnaudojimo niekas negali jame išsilaikyti. Viskas yra pilna gyvybės: vijokliai, žolė ir medžiai taip pat turi gyvybę, tačiau neišnaudojus ir nežudžius kitas gyvybės formas niekas čia negali išmaitinti savo kūno.
Materialus pasaulis yra išnaudojimo sritis, ir trečiasis Niutono dėsnis sako, jog kiekvienam veiksmui yra toks pat ir priešingas atoveiksmis. Išnaudojant atsiranda skola, ir kad ją sumokėti, tenk nusileisti. Tokiu būdu dėl savo veiksmų ir reakcijų išnaudojimo lygyje daugybė sielų leidžiasi žemyn ir kyla aukštyn, žemyn ir aukštyn. Visuomenė deda didžiausias pastangas, kad išnaudoti kiek tik galima; visur bandoma gyventi kitų sąskaita. Gyvenimas šiame lygyje be išnaudojimo nėra įmanomas, nes tai yra išnaudojimo sritis.
Budistai ir daugelis kitų stengiasi išsinarplioti iš tų išnaudojimo pančių ir surasti gyvenimą be išnaudojimo, veiksmo ir reakcijų. Kad išvengti veiksmo ir reakcijos, jie stengiasi surasti atsižadėjimo padėtį ir prieina prie supratimo apie kažką panašaus į miegą be sapnų, t.y. samadhi arba nirvaną. Neleisdami savo jausmams pulti į žemesnįjį lygį, jie visada laikosi įsivaizduojamos padėties, kažką panašaus į miegą be sapnų.
Teistinė pusė laikosi nuomonės, jog yra kitas pasaulis, atsidavimo pasaulis. Tas atsidavimas yra priešingas išnaudojimui. Materialiame lygyje kiekvienas siekia išnaudoti aplinką, tačiau atsidavimo lygyje kiekvienas trokšta pasitarnauti aplinkai; ir ne tik visumai. Tikrasis to gyvenimo raktas yra pasitarnauti Centrui. Mes gyvename kaip organinė visuma, todėl viskas turi būti skirta Centrui.
Yra vienas centrinis taškas, kurį pažinus viskas savaime bus pažinta, kurį pasiekus viska savaime bus pasiekta. Visų šventųjų raštų esmė yra pasistengti pasiekti tą Centrą. Iš pradžių kai kurie gali pagalvoti, kad tai yra išsišokantis tvirtinimas: „Pažinus Jį, viskas bus pažinta – kas čia per nesąmonė? Tiktai beprotis gali taip kalbėti!“ Kad išsiaiškinti šį dalyką, senoviškuose raštuose yra duodamas palyginimas: jeigu palaistomos medžio šaknys, pamaitinamas visas medis, jeigu pasotinamas pilvas, tada tuo pačiu pamaitinamas ir visas kūnas. Panašiai, jeigu jūs tarnausite Centrui, bus pasitarnauta viskam. Tai yra įmanoma, ir jeigu jūs tai darote, tai reiškia, jog pakilote iki atsidavimo lygio. Pasistenkite patekti į atsidavimo lygį, vengdami išnaudojimo ir atsižadėjimo sričių. Jūsų atma, pati siela, yra šio lygio narys. Tai yra tikrasis pasaulis, kai tuo tarpu materialus pasaulis yra iškreiptas atspindys.
Taip kad atidėkite į šalį savo gyvulio sąmonę, jog esate mėsa ir kraujas. Ne! Jūs nesate sąlygoti mėsos ir kraujo; jūs esate sąmoninga esybė, ir jūs niekada nemirsite. Jūs nesate mirštamo pasaulio narys, kur viską lydi mirtis dėl klaidingo savęs laikymo kažkuo kitu. Tai ateina per prievartą – „tu turi mirti, turi tapti silpnu, turi gimti“ – tačiau visa tai yra tik savęs laikymas šiuo kūnu. Tai yra gyvūno sąmonė, sąmonė, kad tu esi gyvūnas. Tačiau taip nėra. Tu esi sąmonės dalelytė, tu esi dvasia, tu esi siela!
Ne tik kad siela yra nemirtinga, net tik kad egzistuoja Dievas, ne tik kad Jis yra Absoliuti realybė ir Aukščiausia Sąmonė – tačiau mes patys esame šio sąmoningo pasaulio dalelės. Tarsi žiežirbos mūsų sielos turi amžiną ryšį su Aukščiausiuoju. Dievas yra lyginamas su saule, iš kurio išsiskiria nesuskaičiuojama daugybė dalelyčių, kaip kad šviesos dalelytės išsiskiria iš saulės. Šviesos dalelytės niekada negali būti laikomos vienodos saulei. Tarp jų visada bus amžinas skirtumas. Tačiau šviesos dalelytės turi amžiną ryšį su saule ir turi tas pačias savybes kaip ir saulė, tik mažiausiame kiekyje. Tokiu būdu visos sielos yra amžinai sujungtos su Aukščiausiuoju. Sielos ir Aukščiausiasis turi vienodas savybes, tačiau juos skiria amžinas kiekio skirtumas. Šis amžinas skirtumas pagimdo erdvę meilės kupiniems santykiams tarp visų sielų ir Dievo. Tai yra džiaugsmingas egzistencijos lygis, kai viskas juda dieviškoje harmonijoje. Atsiskirkite save nuo tos manijos, nuo to nesusipratimo ir klaidingo savęs laikymo su šiuo materialiu aspektu, kuris yra jūsų pilno iliuzijos gyvenimo rezultatas. Grįžkite į savo kilnią padėtį kaip siela. Kaip tai įmanoma? Pagal savo konstitucinę padėtį jūs esate ribinė galia, dėl to negalite stovėti ant savo kojų. Jūs turite atsiduoti arba materialiam prieglobsčiui su pasauliniu tapatinimu savęs arba aukščiau to, turite turėti prieglobstį aukščiau savo galvos.
Mes būsime patalpinti į tam tikrą aplinką atitinkamai pagal savo karmą, mūsų atliktą veiklą, ir tenai siela priima kūną, tinkantį mūsų karmai. Savo dvasinį gyvenimą turime pradėti nuo ten, kur mes esame dabar; turime pradėti kovą su samskarom (pasauliniais polinkiais), kurie susideda iš mentalinio ir materialaus futliaro ir kuriame mes dabar gyvename.
Niekas kitas išskyrus mus pačius nėra atsakingas už situacijas, į kurias mes patenkame. Kartais gali atrodyti, kad su mumis pasielgta neteisingai, tačiau iš tikrųjų viskas, ką mes patiriame, yra veiklos praeituose gyvenimuose vaisius. Mes ne visada prisimename savo veiklą praeityje, nes turime užmarštingą prigimtį. Kai mes suvokiame, jog visa tai vyksta dėl mūsų pačių veiksmų, mes pasiekiame tikrojo išsilaisvinimo duris.
Štai kodėl esamą situaciją turime atgyventi be nusiskundimo ir priimti ją kaip tikrai reikalingą mūsų pakilimui. Štai tokiu būdu mes turime viską priimti už Viešpaties Malonę. Privalome apsispręsti su šiuo dorybės požiūriu: „Tai tikrai labai būtina man. Viešpats tikrai neapsiriko beapskaičiuodamas. Šis egzaminas yra suteiktas mano paties labui. Susidurti, išsilaikyti ir pereiti šį pasipriešinimą yra galimybė toliau vystytis mano gyvenime. Šis išbandymas yra suteiktas Viešpaties, kad palengvinti vystymąsi mano gyvenime“. Raštai mums pataria visas aplinkybes sutikti tokiu optimistiniu būdu. Tada labai lengvai ir greitai kirsime šias nesusipratimo sienas, šią mają arba iliuziją ir išsilaisvinsime, ir net daugiau – galėsime dalyvauti Dievo sąmonėje, atsidavimo gyvenime.
Tikrasis pasaulis yra tas, kuriame kiekviena dalelytė save skiria visumai, atstovaujančiam Centrui, kaip kad kiekvienas atomas dirba viso kūno labui. Jeigu atomas veiks tiktai sau, tada jis išnaudos iki kraštutinumo, ir tokia vietinė veikla vietiniams interesams yra akivaizdžiai žalinga. Kiekviena kūno dalelė ir kiekvienas atomas turi dirbti visos sistemos labui. Viskas funkcionuos vadovaujant Centrui. Kokia yra Centro padėtis?
Absoliuti Tiesa, Pirmutunė viso ko Priežastis turi turėti dvi kvalifikacijas. Kokias? Ji turi būti Pati ir Sau. Pasistenkite įsidėmėti. „Pati“ reiškia, jog Viešpats yra priežastis Pats savęs – niekas kitas Jo nesukūrė. Jeigu kas kitas Jį sukūrė, tada tas kūrėjas turės didesnę svarbą. Dėl to, kad būti Absoliutu, Jis turi būti amžinai egzistuojantis ir nesukurtas nieko kito. Absoliutas turi turėti šią kvalifikaciją.
Sekanti kvalifikacija yra ta, jog Absoliuti Tiesa yra pati Sau. Jis egzistuoja Savo Paties malonumui, o ne tam, kad patenkinti kitus. Jeigu Jo egzistencijos esmė yra patenkinti kitus, tada Jis bus antraeilis, o tie, kurių malonumui Jis gyvena, turės pirmutinę poziciją.
Dėl to Absoliutas turi turėti tas savybes: Jis yra priežastis Pats Savęs ir Jis egzistuoja tik savo malonumui, kad patenkinti Savo tikslą. Jeigu šiaudas juda, reiškia, kad jis juda tam, kad išpildyti Absoliuto valią. Viskas – kiekvienas įvykis ar kas beatsitiktų – turi būti Jo malonumui. Taip kad visa tėkmė yra Jo žaidimas, tačiau mes vadovaujamės savo atskirais interesais: šeimos interesai ar tautos interesai arba humanitarizmas. Tie nesuskaičiuojami interesai kertasi, ir taip gimsta problemos. Mes turime palikti visus savo taip vadinamus ypatingus interesus, išeiti iš nesusipratimo ir pasistengti pasiekti vieneto, kuris veikia visumos priežasčiai, funkciją. Mes turime prisiminti ir būti ištikimi Centrui (Viešpačiui). Šiuo metu visos mūsų atitinkamos pareigos yra tik asmeniniams interesams, todėl atsisakykime identifikavimo su asmeniniais interesais ir panirkime į organinės visumos interesą.
Mes galime matyti, kai karvedys bent tris dolerius pasiėmę savo naudai, yra baudžiamas, tačiau jeigu jis žudo šalies interesams, jis yra apdovanojamas. Panašiu būdu viskas, kas yra skirta visumos naudai, yra gerai, tačiau jeigu jūs ką nors darysite pats sau ar savo vietiniam draugui, tada būsite nubaustas neigiamos reakcijos pavidalu, kuris vienokiu ar kitokiu būdu ateis pas jus.
Nei išnaudojimas, nei atsižadėjimas neduos nieko naudingo. Išnaudojimas ir atsižadėjimas yra nenormalūs. Džiaugsmingas gyvenimas yra atsidavimo gyvenimas. Organinėje visumoje paprastas suinteresuotumas yra vienas, kuriuo visi save pasiaukoja Centrui, Centrui reiškia visumai. Kai mes valgome maistą ir jis patenka į skrandį, skrandis tą maistą paskirtys kiekvienam kūno kampeliui atitinkamai pagal reikmes. Toks gyvenimo būdas yra teistinis arba Vaišnavizmas. Yra organinė visuma, ir mes esame jos dalelytės. Mes turime savo specialias pareigas ryšium su visuma, ir tai yra tikras atsidavimas. Mes nekemšame maistą per akis, per nosį arba ausį ar kur kitur išskyrus per burną į skrandį. Tik tada jis bus tinkamai išskirstytas ir visas organizmas išliks sveikas. Mes visi esame visatos dalys ir dalelytės, mūsų pareiga yra dirbti tai visumai, ir tai yra atsidavimas, pasiaukojimas ir savęs skyrimas. Kaip galime apie visa tai sužinoti? Mums bus suteikta pagalba iš apreikštų raštų ir iš daugelio šventųjų asmenybių, kurie taip pat atėjo iš to lygio, kad mus sugrąžinti į harmoniją.
Aukščiausios harmonijos religija buvo suteikta Šri Čaitanijos, didžio 15-to amžiaus šventojo, kuris atsidavimą aiškino remdamasis „Bhagavat-Gyta“ bei „Šrimad-Bhagavatam“, indiškais raštais, kurie yra laikomi visų raštų galutine išvada. Tokiu būdu Šri Čaitanija atskleidė, jog ne energija arba galia yra pats aukščiausias dalykas, o žinojimas. Žinojimas gali valdyti galią ir suteikti palankų rezultatą, tačiau žiūrint giliau, pats žinojimas užima žemesniąją padėtį: aukščiau jo stovi meilė ir prisirišimas, ir tai yra aukščiausia. Nei žinojimas nei galia, tik meilė gali suteikti galutinį gyvenimo pasitenkinimą.
Malonė yra aukštesnė už teisingumą. Teisingumas egzistuoja tik tenai, kur įstatymai ir taisyklės yra reikalingi, tačiau Absoliučio Autokrato, kuris yra absoliutus Dievas, pasaulyje negali būti jokio klausimo apie nuogąstavimą apie Jį. Jis yra Absoliutus Gėris, o Absoliutus Gėris reiškia Absoliučią Meilę ir Prisirišimą, ir tai yra namai! Grįžkime pas Dievą, grįžkime namo.
Kas yra namai? Tai vieta, kurioje mes pasijusime, kad esame tarp savo geranorių. Jeigu mes nesirūpinsime savo nauda, tada atsiras tiek daug kitų, kurie rūpinsis mumis, visa aplinka rūpinsis mumis, ir tai yra namai. Tai yra Absoliuto buveinė, ir mes galime patekti į tarnybą Jam, kuri yra aukščiausia pozicija ir tuo būdu mes regėsime prisirišimą, meilę, harmoniją ir grožį, kurie egzistuoja tenai. Visos tos savybės yra panašios ir atitinka Pirmapradės Priežasties ir Gėrio prigimtį. Mes turime eiti tenai. Išnaudodami savo laisvą pasirinkimą mes kažkaip nuklydome, tačiau mus dabar kviečia: „Grįžk namo, atgal pas Dievą ir namo, grįžk atgal į savo aukščiausią poziciją ir meilės kraštą“.
Tokia yra trumpa ir bendra viso, ką aš jums pristatau, esmė – tai yra Dievo sąmonės supratimas, duotas „Bhagavad-Gytoje“ ir „Šrimad-Bhagavatam“ ir tokia yra samprata, duota Šri Čaitanijos. Eikite į Centrą, panaudokite savo gyvenimą visiškam atsidavimui Centrui, kuris yra virš teisingumo. Jis yra pats mieliausias, pats švelniausias, labiausiai mylintis ir pats gražiausias. „Bhagvad-Gyta“ suteikia bendrą supratimą apie visų religijų sampratą. Tiksliau, kad išnaudojimas, atsižadėjimas ir atsidavimas yra trys egzistencijos lygiai, ir kad pati tinkamiausia sielos pozicija yra būti atsidavimo šalies nare. Visos sielos yra save skiriančios dalelytės, tačiau kažkokiu būdu išnaudodamos savo laisvą valią jos pateko į išnaudojimo pasaulį. Buddha ir kiti siekia išeiti iš ten, išsilaisvinti iš išnaudojimo – veiksmo ir rezultato – pančių visiškai atsitraukdami. Jie sako, jog visiškai pasitraukus galima laimingai sau gyventi. Vis tiek išlieka galimybė būti pagautam. Tačiau kur gyvena tikrai laisvos sielos, visos atsidavusios dalelytės, ir kai mes norime aptikti, kas joms suteikia harmoniją ir kas jas palaiko šiame lygyje, mes pamatysime, jog visi jie save skiria visam, ir tam visam atstovauja Vienas Absoliutus Gėris.
Tačiau kad tai suprasti, turite giliai nerti, ne į kūno ir minties, o į sielos lygį. Jūs turėsite giliai nerti į realybę, gyvuojančią mumyse. Tai nėra koks nors svetimas dalykas, kurį galima pasiskolinti, bet kiekviename gyvuojanti siela, netgi medžiuose ir vabaluose. Taip kad mes turime pakilti į sielos platformą. Kad surasti save, atmeskite savo fizinį ir mentalinį futliarus. Ten jūs surasite raktą tikram pasauliui, kur gyvybė yra verta gyvenimo.
Jeigu mes norime gyventi toje aukštesnėje srityje, tada turėsime tarnauti. Atsiduodami ir tarnaudami mes kilsime, o besimėgaudami krisime. Reikia suprasti, kas yra išnaudojimas, kas yra atsižadėjimas ir kas yra aukštesnė tarnystė. Dieviškoji tarnystė yra tyra, o tokioje tyroje tarnystėje yra tyra palaima. Atsižadėdami mes tampame laimėtojais, o išnaudodami mes pasidarome pralaimėtojais. Mes matome visus tuos dalykus, ir tai daro žmogaus gyvybės formą vertinga. Prisijungę prie sadhu – šventų, dieviškumo atstovų – mes turime pasistengti iš visų jėgų išsikrapštyti iš šių pančių ir patekti į meilės, atsidavimo ir prisirišimo žemę.
Srila-Sridhar-Maharaj-Pointing-his-finger668×501 58.2 KB
Prašau jūsų įdėmiai klausytis, ką aš jums noriu papasakoti. Aš pasistengsiu mokslišku būdu paaiškinti temą, nepriklausomą nuo visų religiškų sampratų.
Visų pirma mes turime suprasti, kad egzistencija yra trijų lygių: pasaulinio tenkinimosi sritis, atsižadėjimo sritis ir atsidavimo sritis.
Šiuo metu mes esame daugiau ar mažiau mėgavimosi lygyje. Materialus tenkinimasis reiškia išnaudojimą; be išnaudojimo niekas negali jame išsilaikyti. Viskas yra pilna gyvybės: vijokliai, žolė ir medžiai taip pat turi gyvybę, tačiau neišnaudojus ir nežudžius kitas gyvybės formas niekas čia negali išmaitinti savo kūno.
Materialus pasaulis yra išnaudojimo sritis, ir trečiasis Niutono dėsnis sako, jog kiekvienam veiksmui yra toks pat ir priešingas atoveiksmis. Išnaudojant atsiranda skola, ir kad ją sumokėti, tenk nusileisti. Tokiu būdu dėl savo veiksmų ir reakcijų išnaudojimo lygyje daugybė sielų leidžiasi žemyn ir kyla aukštyn, žemyn ir aukštyn. Visuomenė deda didžiausias pastangas, kad išnaudoti kiek tik galima; visur bandoma gyventi kitų sąskaita. Gyvenimas šiame lygyje be išnaudojimo nėra įmanomas, nes tai yra išnaudojimo sritis.
Budistai ir daugelis kitų stengiasi išsinarplioti iš tų išnaudojimo pančių ir surasti gyvenimą be išnaudojimo, veiksmo ir reakcijų. Kad išvengti veiksmo ir reakcijos, jie stengiasi surasti atsižadėjimo padėtį ir prieina prie supratimo apie kažką panašaus į miegą be sapnų, t.y. samadhi arba nirvaną. Neleisdami savo jausmams pulti į žemesnįjį lygį, jie visada laikosi įsivaizduojamos padėties, kažką panašaus į miegą be sapnų.
Teistinė pusė laikosi nuomonės, jog yra kitas pasaulis, atsidavimo pasaulis. Tas atsidavimas yra priešingas išnaudojimui. Materialiame lygyje kiekvienas siekia išnaudoti aplinką, tačiau atsidavimo lygyje kiekvienas trokšta pasitarnauti aplinkai; ir ne tik visumai. Tikrasis to gyvenimo raktas yra pasitarnauti Centrui. Mes gyvename kaip organinė visuma, todėl viskas turi būti skirta Centrui.
Yra vienas centrinis taškas, kurį pažinus viskas savaime bus pažinta, kurį pasiekus viska savaime bus pasiekta. Visų šventųjų raštų esmė yra pasistengti pasiekti tą Centrą. Iš pradžių kai kurie gali pagalvoti, kad tai yra išsišokantis tvirtinimas: „Pažinus Jį, viskas bus pažinta – kas čia per nesąmonė? Tiktai beprotis gali taip kalbėti!“ Kad išsiaiškinti šį dalyką, senoviškuose raštuose yra duodamas palyginimas: jeigu palaistomos medžio šaknys, pamaitinamas visas medis, jeigu pasotinamas pilvas, tada tuo pačiu pamaitinamas ir visas kūnas. Panašiai, jeigu jūs tarnausite Centrui, bus pasitarnauta viskam. Tai yra įmanoma, ir jeigu jūs tai darote, tai reiškia, jog pakilote iki atsidavimo lygio. Pasistenkite patekti į atsidavimo lygį, vengdami išnaudojimo ir atsižadėjimo sričių. Jūsų atma, pati siela, yra šio lygio narys. Tai yra tikrasis pasaulis, kai tuo tarpu materialus pasaulis yra iškreiptas atspindys.
Taip kad atidėkite į šalį savo gyvulio sąmonę, jog esate mėsa ir kraujas. Ne! Jūs nesate sąlygoti mėsos ir kraujo; jūs esate sąmoninga esybė, ir jūs niekada nemirsite. Jūs nesate mirštamo pasaulio narys, kur viską lydi mirtis dėl klaidingo savęs laikymo kažkuo kitu. Tai ateina per prievartą – „tu turi mirti, turi tapti silpnu, turi gimti“ – tačiau visa tai yra tik savęs laikymas šiuo kūnu. Tai yra gyvūno sąmonė, sąmonė, kad tu esi gyvūnas. Tačiau taip nėra. Tu esi sąmonės dalelytė, tu esi dvasia, tu esi siela!
Ne tik kad siela yra nemirtinga, net tik kad egzistuoja Dievas, ne tik kad Jis yra Absoliuti realybė ir Aukščiausia Sąmonė – tačiau mes patys esame šio sąmoningo pasaulio dalelės. Tarsi žiežirbos mūsų sielos turi amžiną ryšį su Aukščiausiuoju. Dievas yra lyginamas su saule, iš kurio išsiskiria nesuskaičiuojama daugybė dalelyčių, kaip kad šviesos dalelytės išsiskiria iš saulės. Šviesos dalelytės niekada negali būti laikomos vienodos saulei. Tarp jų visada bus amžinas skirtumas. Tačiau šviesos dalelytės turi amžiną ryšį su saule ir turi tas pačias savybes kaip ir saulė, tik mažiausiame kiekyje. Tokiu būdu visos sielos yra amžinai sujungtos su Aukščiausiuoju. Sielos ir Aukščiausiasis turi vienodas savybes, tačiau juos skiria amžinas kiekio skirtumas. Šis amžinas skirtumas pagimdo erdvę meilės kupiniems santykiams tarp visų sielų ir Dievo. Tai yra džiaugsmingas egzistencijos lygis, kai viskas juda dieviškoje harmonijoje. Atsiskirkite save nuo tos manijos, nuo to nesusipratimo ir klaidingo savęs laikymo su šiuo materialiu aspektu, kuris yra jūsų pilno iliuzijos gyvenimo rezultatas. Grįžkite į savo kilnią padėtį kaip siela. Kaip tai įmanoma? Pagal savo konstitucinę padėtį jūs esate ribinė galia, dėl to negalite stovėti ant savo kojų. Jūs turite atsiduoti arba materialiam prieglobsčiui su pasauliniu tapatinimu savęs arba aukščiau to, turite turėti prieglobstį aukščiau savo galvos.
Mes būsime patalpinti į tam tikrą aplinką atitinkamai pagal savo karmą, mūsų atliktą veiklą, ir tenai siela priima kūną, tinkantį mūsų karmai. Savo dvasinį gyvenimą turime pradėti nuo ten, kur mes esame dabar; turime pradėti kovą su samskarom (pasauliniais polinkiais), kurie susideda iš mentalinio ir materialaus futliaro ir kuriame mes dabar gyvename.
Niekas kitas išskyrus mus pačius nėra atsakingas už situacijas, į kurias mes patenkame. Kartais gali atrodyti, kad su mumis pasielgta neteisingai, tačiau iš tikrųjų viskas, ką mes patiriame, yra veiklos praeituose gyvenimuose vaisius. Mes ne visada prisimename savo veiklą praeityje, nes turime užmarštingą prigimtį. Kai mes suvokiame, jog visa tai vyksta dėl mūsų pačių veiksmų, mes pasiekiame tikrojo išsilaisvinimo duris.
Štai kodėl esamą situaciją turime atgyventi be nusiskundimo ir priimti ją kaip tikrai reikalingą mūsų pakilimui. Štai tokiu būdu mes turime viską priimti už Viešpaties Malonę. Privalome apsispręsti su šiuo dorybės požiūriu: „Tai tikrai labai būtina man. Viešpats tikrai neapsiriko beapskaičiuodamas. Šis egzaminas yra suteiktas mano paties labui. Susidurti, išsilaikyti ir pereiti šį pasipriešinimą yra galimybė toliau vystytis mano gyvenime. Šis išbandymas yra suteiktas Viešpaties, kad palengvinti vystymąsi mano gyvenime“. Raštai mums pataria visas aplinkybes sutikti tokiu optimistiniu būdu. Tada labai lengvai ir greitai kirsime šias nesusipratimo sienas, šią mają arba iliuziją ir išsilaisvinsime, ir net daugiau – galėsime dalyvauti Dievo sąmonėje, atsidavimo gyvenime.
Tikrasis pasaulis yra tas, kuriame kiekviena dalelytė save skiria visumai, atstovaujančiam Centrui, kaip kad kiekvienas atomas dirba viso kūno labui. Jeigu atomas veiks tiktai sau, tada jis išnaudos iki kraštutinumo, ir tokia vietinė veikla vietiniams interesams yra akivaizdžiai žalinga. Kiekviena kūno dalelė ir kiekvienas atomas turi dirbti visos sistemos labui. Viskas funkcionuos vadovaujant Centrui. Kokia yra Centro padėtis?
Absoliuti Tiesa, Pirmutunė viso ko Priežastis turi turėti dvi kvalifikacijas. Kokias? Ji turi būti Pati ir Sau. Pasistenkite įsidėmėti. „Pati“ reiškia, jog Viešpats yra priežastis Pats savęs – niekas kitas Jo nesukūrė. Jeigu kas kitas Jį sukūrė, tada tas kūrėjas turės didesnę svarbą. Dėl to, kad būti Absoliutu, Jis turi būti amžinai egzistuojantis ir nesukurtas nieko kito. Absoliutas turi turėti šią kvalifikaciją.
Sekanti kvalifikacija yra ta, jog Absoliuti Tiesa yra pati Sau. Jis egzistuoja Savo Paties malonumui, o ne tam, kad patenkinti kitus. Jeigu Jo egzistencijos esmė yra patenkinti kitus, tada Jis bus antraeilis, o tie, kurių malonumui Jis gyvena, turės pirmutinę poziciją.
Dėl to Absoliutas turi turėti tas savybes: Jis yra priežastis Pats Savęs ir Jis egzistuoja tik savo malonumui, kad patenkinti Savo tikslą. Jeigu šiaudas juda, reiškia, kad jis juda tam, kad išpildyti Absoliuto valią. Viskas – kiekvienas įvykis ar kas beatsitiktų – turi būti Jo malonumui. Taip kad visa tėkmė yra Jo žaidimas, tačiau mes vadovaujamės savo atskirais interesais: šeimos interesai ar tautos interesai arba humanitarizmas. Tie nesuskaičiuojami interesai kertasi, ir taip gimsta problemos. Mes turime palikti visus savo taip vadinamus ypatingus interesus, išeiti iš nesusipratimo ir pasistengti pasiekti vieneto, kuris veikia visumos priežasčiai, funkciją. Mes turime prisiminti ir būti ištikimi Centrui (Viešpačiui). Šiuo metu visos mūsų atitinkamos pareigos yra tik asmeniniams interesams, todėl atsisakykime identifikavimo su asmeniniais interesais ir panirkime į organinės visumos interesą.
Mes galime matyti, kai karvedys bent tris dolerius pasiėmę savo naudai, yra baudžiamas, tačiau jeigu jis žudo šalies interesams, jis yra apdovanojamas. Panašiu būdu viskas, kas yra skirta visumos naudai, yra gerai, tačiau jeigu jūs ką nors darysite pats sau ar savo vietiniam draugui, tada būsite nubaustas neigiamos reakcijos pavidalu, kuris vienokiu ar kitokiu būdu ateis pas jus.
Nei išnaudojimas, nei atsižadėjimas neduos nieko naudingo. Išnaudojimas ir atsižadėjimas yra nenormalūs. Džiaugsmingas gyvenimas yra atsidavimo gyvenimas. Organinėje visumoje paprastas suinteresuotumas yra vienas, kuriuo visi save pasiaukoja Centrui, Centrui reiškia visumai. Kai mes valgome maistą ir jis patenka į skrandį, skrandis tą maistą paskirtys kiekvienam kūno kampeliui atitinkamai pagal reikmes. Toks gyvenimo būdas yra teistinis arba Vaišnavizmas. Yra organinė visuma, ir mes esame jos dalelytės. Mes turime savo specialias pareigas ryšium su visuma, ir tai yra tikras atsidavimas. Mes nekemšame maistą per akis, per nosį arba ausį ar kur kitur išskyrus per burną į skrandį. Tik tada jis bus tinkamai išskirstytas ir visas organizmas išliks sveikas. Mes visi esame visatos dalys ir dalelytės, mūsų pareiga yra dirbti tai visumai, ir tai yra atsidavimas, pasiaukojimas ir savęs skyrimas. Kaip galime apie visa tai sužinoti? Mums bus suteikta pagalba iš apreikštų raštų ir iš daugelio šventųjų asmenybių, kurie taip pat atėjo iš to lygio, kad mus sugrąžinti į harmoniją.
Aukščiausios harmonijos religija buvo suteikta Šri Čaitanijos, didžio 15-to amžiaus šventojo, kuris atsidavimą aiškino remdamasis „Bhagavat-Gyta“ bei „Šrimad-Bhagavatam“, indiškais raštais, kurie yra laikomi visų raštų galutine išvada. Tokiu būdu Šri Čaitanija atskleidė, jog ne energija arba galia yra pats aukščiausias dalykas, o žinojimas. Žinojimas gali valdyti galią ir suteikti palankų rezultatą, tačiau žiūrint giliau, pats žinojimas užima žemesniąją padėtį: aukščiau jo stovi meilė ir prisirišimas, ir tai yra aukščiausia. Nei žinojimas nei galia, tik meilė gali suteikti galutinį gyvenimo pasitenkinimą.
Malonė yra aukštesnė už teisingumą. Teisingumas egzistuoja tik tenai, kur įstatymai ir taisyklės yra reikalingi, tačiau Absoliučio Autokrato, kuris yra absoliutus Dievas, pasaulyje negali būti jokio klausimo apie nuogąstavimą apie Jį. Jis yra Absoliutus Gėris, o Absoliutus Gėris reiškia Absoliučią Meilę ir Prisirišimą, ir tai yra namai! Grįžkime pas Dievą, grįžkime namo.
Kas yra namai? Tai vieta, kurioje mes pasijusime, kad esame tarp savo geranorių. Jeigu mes nesirūpinsime savo nauda, tada atsiras tiek daug kitų, kurie rūpinsis mumis, visa aplinka rūpinsis mumis, ir tai yra namai. Tai yra Absoliuto buveinė, ir mes galime patekti į tarnybą Jam, kuri yra aukščiausia pozicija ir tuo būdu mes regėsime prisirišimą, meilę, harmoniją ir grožį, kurie egzistuoja tenai. Visos tos savybės yra panašios ir atitinka Pirmapradės Priežasties ir Gėrio prigimtį. Mes turime eiti tenai. Išnaudodami savo laisvą pasirinkimą mes kažkaip nuklydome, tačiau mus dabar kviečia: „Grįžk namo, atgal pas Dievą ir namo, grįžk atgal į savo aukščiausią poziciją ir meilės kraštą“.
Tokia yra trumpa ir bendra viso, ką aš jums pristatau, esmė – tai yra Dievo sąmonės supratimas, duotas „Bhagavad-Gytoje“ ir „Šrimad-Bhagavatam“ ir tokia yra samprata, duota Šri Čaitanijos. Eikite į Centrą, panaudokite savo gyvenimą visiškam atsidavimui Centrui, kuris yra virš teisingumo. Jis yra pats mieliausias, pats švelniausias, labiausiai mylintis ir pats gražiausias. „Bhagvad-Gyta“ suteikia bendrą supratimą apie visų religijų sampratą. Tiksliau, kad išnaudojimas, atsižadėjimas ir atsidavimas yra trys egzistencijos lygiai, ir kad pati tinkamiausia sielos pozicija yra būti atsidavimo šalies nare. Visos sielos yra save skiriančios dalelytės, tačiau kažkokiu būdu išnaudodamos savo laisvą valią jos pateko į išnaudojimo pasaulį. Buddha ir kiti siekia išeiti iš ten, išsilaisvinti iš išnaudojimo – veiksmo ir rezultato – pančių visiškai atsitraukdami. Jie sako, jog visiškai pasitraukus galima laimingai sau gyventi. Vis tiek išlieka galimybė būti pagautam. Tačiau kur gyvena tikrai laisvos sielos, visos atsidavusios dalelytės, ir kai mes norime aptikti, kas joms suteikia harmoniją ir kas jas palaiko šiame lygyje, mes pamatysime, jog visi jie save skiria visam, ir tam visam atstovauja Vienas Absoliutus Gėris.
Tačiau kad tai suprasti, turite giliai nerti, ne į kūno ir minties, o į sielos lygį. Jūs turėsite giliai nerti į realybę, gyvuojančią mumyse. Tai nėra koks nors svetimas dalykas, kurį galima pasiskolinti, bet kiekviename gyvuojanti siela, netgi medžiuose ir vabaluose. Taip kad mes turime pakilti į sielos platformą. Kad surasti save, atmeskite savo fizinį ir mentalinį futliarus. Ten jūs surasite raktą tikram pasauliui, kur gyvybė yra verta gyvenimo.
Jeigu mes norime gyventi toje aukštesnėje srityje, tada turėsime tarnauti. Atsiduodami ir tarnaudami mes kilsime, o besimėgaudami krisime. Reikia suprasti, kas yra išnaudojimas, kas yra atsižadėjimas ir kas yra aukštesnė tarnystė. Dieviškoji tarnystė yra tyra, o tokioje tyroje tarnystėje yra tyra palaima. Atsižadėdami mes tampame laimėtojais, o išnaudodami mes pasidarome pralaimėtojais. Mes matome visus tuos dalykus, ir tai daro žmogaus gyvybės formą vertinga. Prisijungę prie sadhu – šventų, dieviškumo atstovų – mes turime pasistengti iš visų jėgų išsikrapštyti iš šių pančių ir patekti į meilės, atsidavimo ir prisirišimo žemę.