Šešios Vedų filosofijos mokyklos, vadinamos Šad-daršana (šeši filosofiniai požiūriai), propaguoja Vedinį žinojimą, tačiau iš skirtingų filosofinių perspektyvų. Jos yra: 1. Nyaya (logikos ir argumentavimo filosofija), 2. Vaišišeka (Vedinė atominė teorija), 3. Šankia (neteistinis dualizmas arba materijos ir dvasios analizė), 4. Joga (savirealizacijos disciplina), 5. Karma-mimamsa (dvasinis augumas per pareigos atlikimą) ir 6.Vedanta (galutinė Vedų atskleidimo išvada). Šad-daršanos pripažįsta Vedas už autoritetą ir yra nusistačiusios prieš Čarvakos, Budizmo ir Džainų filosofijas, kurios atmeta Vedas. Anksčiau šešios daršanos buvo studijuojamos kartu, kad geriau perprasti Vedas. Kiekviena daršana, pradedant nuo Niyajos ir sekant kitom, pateikia pažangesnį ir platesnį Vedų žinojimo paaiškinimą. Nyaya nustato bendras taisykles ir etiką diskusijai bei apsvarstymui. Vaišišeka, naudodamasi Nyayos metodu, analizuoja materialią egzistenciją, parodydama, kad fizinis pasaulis (prie kurios mes taip prisirišę) galų gale susidaro iš akimi nematomų atomų (!). Šankya šį analitinį procesą vysto toliau, padėdama sielai save atskirti save nuo materijos. Per Jogą siela pažadina savo įgimtą regėjimą matyti save už kūno ribų. Karma-mimamsa nukreipia sielą į Vedų ritualizmo ir garbinimo siekius. Vedanta susitelkia į galutinį dvasinį tikslą, aprašytą Upanišadose. Tačiau dabar, Kali-jugos (Nesantaikos Eros) aušroje, daršanų mokslininkai susiskaldė ir susiginčijo.
Žodis „Joga“ kilo iš sanskrito žodžio „yuj“, reiškiantį „susivienyti“. Jogos sistema pateikia būdą, kaip individuali sąmonė galėtų susijungti su Aukščiausa Sąmone. Pantandžala Jogos sistema, taip pat žinoma kaip Aštanga-joga (aštha=aštuoni + anga=dalys, šakos). Aštanga-joga yra praktinis Šankijos filosofijos pritaikymas. Ji vadinasi Pantanjala-joga, nes buvo susisteminta žinio Pantandžalio. Jo darbai yra žinomi kaip Pantandžala Joga Sutra. Tos jogos tikslas – kaivalya (absoliutumas).
Jogos siekimas yra nuraminti protą, kuris yra išsilaisvinimo arba įsipainiojimo įrankis. Dėl tos priežasties Pantandžalis skyrė didelį dėmesį minties studijai ir jo tramdymui, kad sustabdyti jo pasikeitimus ir išvystyti galią aukštesniems siekiams. Šios Jogos aštuoni komponentai yra:
1) yamas arba susilaikymas (įeina 5 kategorijos: ahimsa – nevartoti prievartos, satyra – kalbėti tik tiesą, asteya – nevogti, brahmačarya – valdyti jusles, ( pvz. susilaikyti nuo lytinių santykių), aparigraha – neturėti jokių nuosavų daiktų),
2) niyamas (kitos penkios),
3) asana arba poza,
4) pranayama arba gyvybės orų (pranos, apanos, samanos, uddhanos ir vyanos) valdymas. Yamos per pranayamą=hatha-joga.
5) pratyahara (juslių atitraukimas)
6) dharana (susikaupimas)
7) dhyana (meditacija). Dharana, Dhyana, Samadhi=samyamana.
8) samadhi (dvasinis panirimas).
Paneigimas
Pantandžali-jogos pasekėjai, kad palaikyti savo teiginį, jog Vedanta gali būti pasiekta per Joga-smriti (Pantajala-jogos Sutras ir kitus raštus), iš Upadešamritų cituoja įvairiausias yogos praktiką giriančia šlokas (posmus). Tačiau jie mano, kad tam, kad naudoti Pantadžalio filosofiją kaip raktą atrakinti aukščiausiajai Vedantos esmei, Vedinės literatūros nereikia komentuoti literatūriniu būdu. Tai yra todėl, kad Joga-smriti:
1.aprašo indidivudualią sielą ir Aukščiausią Sielą tik kaip viską persmelkiančią sąmonę be jokių tolimesnių ypatybių,
2.teigia, jog prakriti (materija) yra tikroji ir nepriklausoma visų priežasčių šaltinis,
3.sako, jog išsivadavimas yra paprasčiausiai išsilaisvininmas nuo kančios, pasiekiamas tik per Pantadžali sistemą,
4.pristato teorijas apie informacijos priėmimą per jusles ir minties darbą kitokiu būdu, negu duota Vedose.
Šankya ir Joga yra nepaprastai artimos viena kitai, turi tą pačią filosofiją apie Dvasią (purušą) ir Prakriti (materiją) ir dėl to dalinasi tais pačiais supratimo apie Visatos ištakas trūkumais. Taip pat Vedanta ir Joga niekada nesutars dėl išsivadavimo. Joga teigia, jog išsivadavimas yra pasiekiamas supratus skirtumą tarp dvasios ir materijos, kai tuo tarpu Vedanta moko, jog tikrasis išsivadavimas ateina tik per Aukščiausiojo Viešpaties pažinimą (sambandha-gjana) Jo paties malonės dėka. Nors Joga-smriti raštai, nėra ateistiniai tuo, kad poroje vietų juose užsimenama apie Dievo egzistenciją, nėra esminės visai visumai apibūdinti, nes jos yra pagrinde pastatytos ant ateistinės Šankijos filosofijos principų. Be to dvasinė tobulybė (samadhi) šioje Pantadžala-jogos sistemoje pagrinde yra isvara-sayudžija (įsiliejimas į Viešpaties Višnu (arba Krišnos) kūną ir toks tikslas yra atmetamas Vedantistų kaip netyras egoistinis troškimas.
O kas liečia mane patį, tai galite mane laikyti pasikėlusiu ar kaip tinkami. Aš kalbu taip, kaip yra, ir negaliu keisti raštų esmės ar jų interpretuoti kieno labui. Gal ir skamba drąsiai, bet Majavados filosofija yra tarsi maras, nepaprastai greitai sklindantis Kali-Jugoje ir amžiams praryjantis sielas, ir jos išplitimas jau buvo nuspėtas jau prieš daug tūkstantmečių
vedarthavan mahasastram mayavadam avaidikam maya eva
kathitam devi jagatam nasakaranat
Didžioji impersonalizmo teorija yra ne-Vedinė, nors ir ima savo reikšmę ir Vedų, o Deivei. Aš tai sakau, kadangi tai yra pasaulių sunaikinimo priežastis.
Impersonalistai iš pavydo iš visų jėgų stengiasi Viešpačiui ištrinti veidą ir nukapoti Jo gražias galūnes, o jų žodžiai yra tarsi peiliai, smaigstantys Jo kūną: “Pradink, Tavęs nėra. Tu neturi charakterio, balso, bruožų, savybių, vardų. Tu paprasčiausiai neeigzistuoji. Išnyk.” Kaip reaguoti, kai kas nors užsipultų patį brangiausią pasaulyje asmenį? Stovėti ir žiūrėti: “Riekia gerbti visus, kiekvieno nuomonę”. Tokia tolerancija yra ne kas kitas, kaip hipokratija.
[HEADING=1]Mėnulis negali būti pavogtas[/HEADING]
Kartą gyveno Zen meistras. Gyveno jis nedidelėje trobelėje, kalno papėdėje. Vieną vakarą, kai jis buvo išėjęs, vagis įsėlino į jo trobelę ir pamatė, kad nėra ko pavogti. Gryžęs meistras rado vagį namuose. "Tu sukorei ilgą kelia mane aplankyti". - pasakė jis vagiui, - "ir tu neturėtum gryžti tuščiomis rankomis. Prašau paimk mano drabužius kaip dovaną."
Vagis buvo suglumęs, bet paėmė drabužius ir pabėgo. Meistras sėdėjo nuogas, stebėjo mėnulį.
"Vargšas draugužis", - pasakė jis, - "O kaip aš norėčiau jam duoti šį nuostabų menulį."
[attachment=0]
Jėzus: "Darykite kitiems taip, kaip norite, kad jie darytų jums."
Luko 6, 31
Buda: "Žiūrėk į kitus kaip į save." Dhammapada 10, 1
Jėzus: "Jei kas tave muša per skruostą, atsuk ir kitą."
Luko 6, 29.
Buda: "Jei kas nors suduotų tau smūgį ranka, lazda ar peiliu, atsisakyk bet kokių norų ir nesakyk piktų žodžių."
Madžhima Nikaja 21:6
Jėzus: "Iš tiesų sakau jums: kaip nė vienam iš šitų mažiausiųjų to nepadarėte, taip ir man nepadarėte."
Mato 25, 45
Buda: "Jei jūs vieni kitų nelankote, tai kas gi jus prižiūrės? Kas nori mane slaugyti, tas turi slaugyti ligonius".
Vinaja, Mahavagga 8:26.3
Jėzus: "Padėkite savo kalaviją atgal į vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo jo žus."
Mato 26:52
Buda: "Atsisakęs atimti gyvybę, asketas Gautama gyvena susilaikydamas nuo gyvybės atėmimo, neturėdamas nei lazdos, nei kardo".
Digha Nikaja 1:1.8
Jėzus: "Tie, kurie nori išgelbėti savo gyvybę, ją praras, o tie, kurie praranda gyvybę dėl manęs, ją išgelbės".
Mk 8, 35
Buda: "Atsisakęs visų minčių ir egoizmo, nušvitęs žmogus išsilaisvina neprisirišdamas".
Madžhima Nikaja 72:15
Jėzus: "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ir mokydami juos klausyti visko, ką esu jums įsakęs."
Mato 28, 19-20
Buda: "Mokykite dharmos, kuri yra graži pradžioje, graži viduryje ir graži pabaigoje. Aiškinkite dvasia ir raide pagal Brahmos pavyzdį. Taip jūs būsite visiškai išsipildę ir visiškai tyri".
Vinaja Mahavagga 1:11.1
Norėdami patogiai naudotis forumu savo telefone, turite vienoje iš naršyklių - Chrome, Firefox ar kitoje įvesti forumo adresą - sviesoserdve.online
[attachment=0]
Spaudžiame ant trijų ... viename iš ekrano kampų ir pasirenkame punktą [attachment=0]
Ir toliau forumu galite naudotis panašiai kaip kokiu Facebook savo telefone.
Laimės linkėjimo meditacija:
1. trukmė bent 30min (palankiausia ryte ar vakare prieš einant miegoti)
2. patalpa švari, pravėdinta, žvakė uždegta, gali būti malonus smilkalas, bet nebūtinai, galite aktoriuką pasidaryti
3. sėdėti tiesiu stuburu prieš altorių ant žemės ar kiedės, kryptis į rytus palankiausia
4. muzika meditacinė ar šventos giesmės, nebūtina, bet kažkurios mantros labai veria širdį, kitos 6čakrą..
5. pasėdėt pradžioj ramybėj, sudėt rankas kaip maldai širdies lygyje (veria šią čakrą, meilės atjautos duoda), pasimelsk Dievui, jei moki
ši meditacija valo blogą karmą, kuri susikaupusi kaip negalios, ligos, blogi santykiai, baimės, depresija, todel stebekite, kas darosi širdies plote... gali degti, dilgčioti, pulsuoti, spausti, jei jausitės labai blogai, baikite, kitą dieną tęskite toliau.
6. sakykit: AŠ VISIEMS LINKIU LAIMËS
7. AŠ LINKIU ___vardas___laimės (pvz aš linkiu onutei laimės)
8. PRAŠAU___vardas___ATLEISK MAN
9. AŠ ATLEIDŽIU___vardas___
Kartoti po keletą kartų (bent po10kartų, po5min), ištikro tiek kiek norisi, kol atlaisvėja, bėga ašaros – valosi...
10. vėl formulė: AŠ LINKIU VISIEMS LAIMËS
11. padėka Dievui, angelam kad tau padeda, nusilenk iki žemės
Apsivalymo požymiai - ašaros, lengvumo jausmas, palaiminga džiugi būsena.
Mano likimas megsta pokstus ir paradoksus. Pokstauti jam ypac patinka
gruodzio menesi. Pernai, gruodzio 12-aja, jau iskritus pirmajam sniegui,
lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofejais: ryte suzinojau, kad sergu
velyvos stadijos itin piktybiska sarkoma, o vakarop man pranese, kad gavau
Nacionaline premija.
Tasyk priejau prie lango, pro asaru migla pazvelgiau i juoda, pasibaisetinai
abejinga dangu ir pagrumojau ten aukstybese sedintiems Nezinomiesiems, kurie
mus, lyg marionetes, tampo uz atsitiktinumu, sutapimu ir neisvengiamybes
virvuciu. Pasnabzdomis isreziau, nors mieliau buciau isrekusi: *Sitaip
nezaidziama!" Jokio atsako, zinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau
reikes gyventi. Butent gyventi, o ne mirti, kad ir ka bylotu rustus, dievu
funkcijas prisiemusiu onkologu konsiliumai.Siemet gruodis ir vel pateike dvi
staigmenas: nugyvenau 12 unikaliu menesiu, jie man tikriausiai jau nebuvo
skirti, ir tapau Metu Moterimi.
Visada buvau fanatiska darboholike, nei dienos negaledavau istverti nieko
neveikdama, dusau nuo savo pacios ideju, kurioms įgyvendinti reiketų bent
penkiasdesimties klonuotu mano antrininkiu. Taciau butent 2006-aisiais as
nieko neveikiau ir nicnieko nenuveikiau. Tik varciausi įvairiu ligoniniu
lovose ir buvau vartoma ant operaciniu stalu net dviejose slyse:
Lietuvoje ir Svedijoje. Uz mano gyvybe, uz ilgesne gyvenimo trukme ir kiek
imanoma geresne jo kokybe kovojo daugybe zmoniu. Pries juos zemai lenkiu
galva.
Kiekviena is nebuties isplesta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir
laika mums dalija Dievas.
Jei ka siemet ir nuveikiau, tai ismokau elgtis su laiku. Kuo masiau man jo
lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti i kiekviena valanda, minute. Laiko
kiekybe ir laiko kokybe yra du visiskai skirtingi dalykai.
Akimirka gali buti ilgesne ir puikesne uz simtmeti.
Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magarycių dovanotas
gyvenimas, per kuri patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol iveikta,
isbaigta ir uzbaigta 44-eriu metu perioda.
*Magarycios" * zodis, ataidejes is mano vaikystss, kai mudvi su senele
slampinsdavom po Palangos turgu, o snekios zemaiciuojancios motereles ant
lygiai nusistovejusiu svarstykliu pridedavo dar viena obuoli, kelias braskes
ar prie puslitrio agrastu, subertu i laikrastini piltuveli, svysteledavo
papildomą ziupsni.
Magarycios isireze net ir mano delne: prie netiketai sutrumpejusios Gyvenimo
linijos staiga atsirado mazyte uodegele. Uz jos dabar ir laikausi, kaip uz
voratinklio, kaip skestantis * siaudo.
Siame gyvenime po gyvenimo man teko is naujo mokytis vaikscioti beveik
suparalyziuota koja ir kvepuoti puse plauciu. Kudikiskai plika galva sildau
vaikiskomis kepuraitemis. Chemoterapija tapo savotiska iniciacija
* juk plikai nuskutamos tos, kurios isventinamos i deives Nut zyniu luoma
arba tampa budistu vienuolemis, taigi pradeda nauja, aukstesni buties etapa.
Niekur nemaciau tiek graziu moteru, kaip kad palatose, kuriose lasinami
nuodu sinonimu tape vaistai. Glotnus it kristolo rutulys pakausis paryskina
kasdienybes aptrintus veido bruozus ir nutraukia rutinos syda nuo akiu *
sielos veidrodziu. Nesuprantu, kodel kai kurios moterys drovisi tokio
atviro, tarsi deimantinis peilis astraus grozio. Esu isitikinusi, kad
garbingo Metu Moters titulo nusipelne bet kuri veziu serganti mano
pakeleive, sutikta Santariskiu kliniku orbitoje. Jos visos su sventu
Jeanne'os d'Arc ryztu grumesi uz buti.
Tikiu, kad Regina, it koks maistaujantis angelas metusi issuki siaubingai,
vos kelias savaites gyvenimo jai zadejusiai diagnozei, dabar vaikstineja
savo namu sode prie Cikagos, stebi paukscius, atskrendancius i
31 lesyklele ir seria simpatinguosius mangustus.
Regina ne uz ka nesutiko mirti, kai, pasak jos pacios, pagaliau sutiko
mylinti ir mylima vyra, kai po daugybes sunkiu, savizudisku metu pajuto
svaigu gyvenimo skoni ir salduma. Taciau ne tik didziosios pergales vertos
apdovanojimu. Visada prisiminsiu ir ponia Roze, kuri pasiryzo numirti
graziai, taip, kad artimieji jos isejima priimtu lyg didzia Pamoka, o kada
nors, stojus ju paciu atsisveikinimo valandai, galetu susnibzdeti kaip sv.
Pranciskus: *Mano Sese, Mirtie..."
Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos pilieciai
baugsciai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatsaukiamo, nepermaldaujamo fakto,
kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopsciau slepiama, tarsi butu
gedinga. Nemazai ligoniu gedijasi net savo ligos * jei susirgai veziu, tampi
tarsi pazymetas geltona zvaigzde ir atsiduri sveikuju pasaulio uzribyje.
Musu visuomeneje dar labai gaji nuomone, kad sunkus ligonis privalo zinoti
savo vieta:
palata, tvanku merdeti pritaikyta kambareli ar urva, i koki traukiasi dvesti
suzeistas zveris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei veziu pazymetasis drista
islisti i viesuma, sakytum, ant jo kaktos sviestu ryskus it *Coca-Colos"
reklama uzrasas: *Memento mori." Atmink, kad mirsi. Dar visai neseniai, kai
pati buvau sveika, salia vezininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga
butu uzkreciama. Apie vezi tebesklando daugybe mitu ir prietaru, jis tebera
apgaubtas baimes ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga,
isskyrus AIDS. Iki siol atkakliai tikima, kad onkologiniai susirgimai
nepagydomi.
Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimejimais pagrista medicina bejege,
kad vezi verciau gydyti kaip
viduramziais: delemis, slapimu, musmiriu, rupuziu ir koriu kandziu
trauktinemis arba burokeliu sulciu klizmomis. Neseniai sulaukiau laisko,
kuriame rasoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikraji tikejima,
nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau *mafijai su baltais
chalatais ir skalpeliais". I tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikejimas
yra tvirtesnis nei kada nors anksicau, kad kritiniais siu baisiu ir graziu
metu momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietima, bet ir jo
glebio stiprybe. Juk net itin skeptiskas onkologas patvirtins, kad, gydant
vezi, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra
treciasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neivardyti, abejojantieji jam
suteikia Absoliuto varda, na, o tikintieji ta lemiama jega vadina Dievu.
Visiems gerai zinoma pasakele, kad onkologines ligos priezastys neva *
karmines, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu ie
tikruju taip butu, nereiketu kalejimu, nes visi zmogzudziai, kankintojai,
vagys ismirtu nuo leukemijos ar sarkomos. Naujajame Testamente ne karto
neuzsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis zmones baudzia arba taip jiems
kerstauja (girdejau nuomone, kad man sitaip *atkersyta" uz keliones i
Himalajus ir domejimasi budizmu). Jezus Kristus beveik visose evangeliju
istorijose gydo ligonius, o labiausiai ikvepiantys jo pamokslai skirti
paliegeliams, nelaimeliams, mazuteliams...
Apie liga, kaip bausme, labai megsta kalbeti visokio plauko ekstrasensai,
bioenergetikai, sarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir
kontaktuotojai su nezemiskomis civilizacijomis, jie uz kosminius pinigus
siulo savo slykscias *panacejas" vilti praradusiems ligoniams ir ju
artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai zongliruojancius madingais
zodelyciais *cakra", *aura", *prana", *ajurveda", *Tibeto medicina", jau
seniai laikas traukti baudziamojon atsakomyben, o kai kuriuos as isakyciau
net susaudyti be teismo. Sako, kad sergantis zmogus tampa piktas.
Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visu ku tik cia isvardytu menkystu.
Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos edamas zmogus gali gyventi
pilnakrauji, turininga yvenima.
Kartais serganciojo egzistencija tampa gal net vertesne uz iprasta sveikojo
rutina, nes staiga atsirades suvokimas, kad kiekviena diena yra didziausia
dovana, kokia tik imanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybe
nereiksmingu smulkmenu, kvailu isitikinimu ir beprasmiu isipareigojimu.
Butis ima svyteti, neretai spinduliuoja ir jos seimininkas, nors gal tik jis
ir dar keli artimieji zino masta tos kancios, kuria mokama uz sia ypatinga
sviesa. Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties
linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tisau
lovoje galvodama apie ikapes, bet turiu daugybe darbu, pramogu ir ateities
planu. Kita vertus, sergantis * dar nereiskia niekam tikes. Kad ir kokia
sunki liga, svarbiausia jos neisileisti i savo siela. Tada stebuklingas
galias parodys ir kunas. As pati apstulbstu stebedama, kaip jis uz mane
grumiasi, kaip uzgydo zaizdas po sunkiausiu operaciju, kaip stengiasi, kad,
netekusi vienos ar kitos savo fizines detales, pamazu prisitaikyciau vel
gyventi taip, kaip man patinka.
Paradoksalu, bet butent dabar is tikruju pamilau savo kuna, nors anksciau
turejau aibe kompleksu, o kartais tiesiog nekenciau savo atspindzio
veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nunai egzistuojancias grozio teorijas
tureciau savo noru pasitraukti i siukslyna) tapau pati sau grazi. Net
pamegau fotografuotis, kaitalioti ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai
lengva, kai neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute couture"
drabuziais. Sitaip stengiuosi atsidekoti savo kantriajam, darbsciajam ir vis
dar man labai istikimam kunui. Jau girdziu, kaip dvasingieji teisuoliai
saukia, kad mirstant reikia rupintis savo siela.
Taciau ir kunas man yra duotas Dievo. Butent dabar ismokau save myleti ir
patikejau, kad galiu buti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neigali,
neretai * bejege, su daugybe randu, zaizdu ir netgi su veziu. Uz tai, kad
isdrisau i save isileisti meile, esu be galo dekinga visiems tiems drasiems
zmonems, kurie nebijojo su manimi, sergancia, buti, man padejo, mane
palaike, gelbejo, globojo, guode, stiprino, linksmino, dziugino, juokino,
kurie mano gyvenima dare ir tebedaro nuostabu. Aciu, aciu, aciu!"
Viešpats, kurdamas moterį, jau šešta diena dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė: „ Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?“
Viešpats atsakydamas tarė: „ Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.“
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai. „šešios poros rankų! Na, jau ne!“ – sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: „O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!“
„Ir visa tai tipiniame modelyje?“ – paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: „Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora – štai čia priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: „Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj“.
„Bet aš negaliu,“ - paprieštaravo Viešpats – „Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai.
Angelas priėjo ir palietė moterį: „Bet ji tokia švelni, Viešpatie“. „Taip, ji švelni,“ – sutiko Kūrėjas. – „Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti“.
„Ar ji moka mąstyti?“ – paklausė Angelas. Viešpats patikino: „Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti“.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą. „Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti“. „Tai ne defektas, - paprieštaravo Kūrėjas. „Tai ašara!“ „Kam ta ašara?“ – nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: „Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą“.
Angelas buvo sužavėtas. „Viešpatie, tu – genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos“.
Moterys savo stiprybe stebina vyrus.
Jos augina vaikus,
jos pakelia vargus ir negandas,
velka sunkią naštą, tuo pačiu spinduliuodamos laimę, meilę ir džiaugsmą.
Jos šypsosi, kai nori rėkti.
Dainuoja, kai nori verkti.
Jos verkia, kai yra be galo laimingos ir juokiasi, kai nerimauja.
Jos kovoja dėl to, kuo tiki.
Jos drąsiai pasipriešina neteisybei.
Jos nepriima atsakymo „ne“, kai tiki, kad yra geresnis sprendimas.
Jos atsisako naujų batų, bet nuperka juos savo vaikams.
Jos palydi išsigandusį draugą pas daktarą.
Jos myli besąlygiškai.
Jos verkia, kai jų vaikams sekasi ir džiūgauja, kai jų draugai gauna apdovanojimus.
Jų širdys plyšta, kai miršta draugas.
Jos sielvartauja netekusios šeimos nario, vienok, jos net tada būna stiprios, kai mano, kad daugiau nebeturi jėgų.
Jos žino, kad prisilietimas ir bučinys gali išgydyti sudaužytą širdį.
Moterys būna visokių dydžių, spalvų ir formų.
Jos važiuos, skris, eis, bėgs ar siųs el. paštu žinutę, kad parodytų kaip jus myli.
Moters širdis – štai kas priverčia suktis pasaulį!
Moterys ne tik gimdo.
Jos suteikia džiaugsmą ir viltį.
Jos užjaučia ir paguodžia.
Moterys gali daug ką pasakyti ir daug ką duoti.
Perduok tai savo draugėms, kad prisimintų, kokios jos nuostabios
Atsisėdęs po pipala atsiskyrėlis Sidharta sutelkė visą savo susikaupimą galią į tai, kas vyksta jo kūne. Jis pamatė, kad kiekviena ląstelė buvo tarsi vandens lašelis nesibaigiančioje gimimo, būties ir mirties upėje ir kad neįmanoma kūne surasti nieko, kas nesikeistų ar ką būtų galima pavadinti atskira savastimi. Susimaišiusi su jo kūno upe tekėjo jausmų upė, kurioje kiekvienas jausmas taip pat buvo vandens lašelis. Ir šie lašeliai grūdosi gimimo, būties ir mirties tėkmėje. Kai kurie jausmai buvo malonūs, kai kurie ne, kai kurie nei malonūs, nei nemalonūs, tačiau jie visi be paliovos keitėsi: tai atsirasdavo, tai išnykdavo – visai kaip kūno ląstelės.
Šio gilaus susikaupimo metu Gautama dar atrado suvokimo upę, tekančią kartu su kūno ir jausmų srautais. Šios upės lašai taip pat stumdėsi ir keitė vienas kitą gimimo, būties ir mirties tėkmėje. Jei kažkokie suvokimai buvo tikslūs, tikrovė savaime be trukdymų iškildavo į paviršių, tačiau, jei suvokimai buvo klaidingi, tikrovė likdavo paslėpta. Gautama suprato, kad nesibaigiantis kentėjimas įkalino žmones todėl, kad jie klaidingai suvokia: jiems atrodo, jog tai, kas yra laikina, pastovu, jog tai, kas neturi savasties, arba aš, tai turi, kas negimsta ir nemiršta, atsiranda ir išnyksta, o tai, kas nedaloma, jie skaido į daleles.
Tada vienuolis Gautama nukreipė suvokimo šviesą į proto būsenas, kurios yra kančių šaltinis: baimę, pyktį, neapykantą, išpuikimą, pavydą, godumą. Suvokimas lyg skaisti saulė apšvietė visų neigiamų proto būsenų prigimtį. Gautama suprato, kad visos jos kyla dėl nežinojimo. Jos buvo priešingos žinojimui. Jos buvo tamsa – šviesos nebuvimas. Jis įžvelgė, kad išsilaisvinti galima tik išsiveržus iš nežinojimo, o tada įžengti į pačią tikrovės širdį ir tiesiogiai patirti jos esatį. Tai buvo jau nebe mąstymu įgytas žinojimas, tai buvo tiesioginis tikrovės išgyvenimas, tiesioginė patirtis.
Iš anksčiau Sidharta bandė įveikti baimę, pyktį ir godumą, tačiau tada jo pasirinkti keliai niekur nenuvedė, nes tuos jausmus jis tik slopino. Dabar Sidharta suprato, jog esminė visų kančių priežastis yra nežinojimas, tad išsiveržus iš jo proto kliuviniai išnyks patys, kaip kylant saulei trumpėja šešėliai. Tokius štai vaisius davė gilus Sidhartos susikaupimas.
Jis šypsojosi ir žvelgė į pipalos lapą, kuris kabėjo dangaus žydrynės fone, siūbuodamas pirmyn atgal ir tarsi kviesdamas jį. Žvelgdamas į pačią lapo būties gilumą, jis aiškiai matė ten saulę ir žvaigždes – be saulės, be šviesos ir šilumos lapas neegzistuotų. Taigi taip viskas ir buvo. Lape jis įžvelgė žemę, laiką, erdvę ir protą – viskas buvo tame lape. Iš tikrųjų kaip tik tą akimirką lape buvo visa visata. Lapo būtis buvo nepaprastas stebuklas.
Nors mes nė nesusimąstydami manome, kad lapai išsprogsta pavasarį, Gautama įžvelgė, kad lapas čia jau buvo daugelį metų – saulėje, debesyje, medyje ir pats savyje. Matydamas, kad lapas niekada neatsirado, jis pamatė, kad ir jis pats niekada negimė. Ir lapas, ir jis pats paprasčiausiai reiškiasi – jis niekada neatsirado ir negimė, todėl negali kokiu nors būdu išnykti ir mirti. Tokia įžvalga ištrynė mintis apie gimimą ir mirtį, atsiradimą ir išnykimą; savaime iškilo tikroji lapo esmė ir tikrasis jo paties veidas. Jis suprato, kad vieni reiškiniai gimdo kitus reiškinius. Vienas apima viską ir viskas yra viename.
Lapas ir jo paties kūnas buvo vienuma. Nė vienas neturėjo jokios atskiros, pastovios savasties. Nė vienas negalėjo būti atskirai nuo visatos. Matydamas tarpusavyje susijusią visų reiškinių prigimtį, Sidharta pamatė visų reiškinių prigimties tuštumą – jie visi neturėjo jokios atskiros, ribotos savasties. Jis aiškiai suprato, kad išsilaisvinimas glūdi šiuose dviejuose pradmenyse ar principuose – viskas yra tarpusavyje susieta ir niekas neturi atskiros savasties – savojo aš. Debesys slenka dangumi, sudarydami baltą foną beveik permatomam pipalos lapui. Gali būti, jog šįvakar debesys susidurs su šaltu oro sluoksniu ir ims lyti. Debesys buvo vienokia raiška, lietus – kitokia. Debesys taip pat neatsirado ir neišnyks. Gautama pamatė, kad, jei debesys tai suvoktų, jie tikrai imtų džiaugsmingai dainuoti, lietumi krisdami žemyn ant kalnų, miškų ir ryžių laukų.
Apšviesdamas savojo kūno, jausmų, suvokimų, apmąstymų ir sąmonės upes, Sidharta suprato, kad nepastovumas ir savasties tuštumas tėra vienintelės sąlygos, reikalingos gyvenimui. Jei nebūtų nepastovumo ir savasties tuštumo, niekas negalėtų augti ir vystytis. Jei ryžio grūdelio prigimtis būtų ne kintamumas ir savasties tuštumas, jie neišdygtų ir neišaugtų ryžio stiebas. Jei debesys nebūtų laisvi nuo savasties ir būtų nekintantys, jie negalėtų virsti lietumi. Jei vaiko prigimtyje nebūtų nepastovumo ir savasties tuštumos, jis neišaugtų į didelį žmogų. „Vadinasi, - pamanė jis, - pripažinti gyvenimą – tai pripažinti nepastovumą ir savasties tuštumą. Kentėjimo šaltinis – tai klaidingas tikėjimas, kad egzistuoja pastovumas ir atskiros savastys, atskiri aš. Tik pripažinęs, kad taip nėra, žmogus supras, jog nėra nei gimimo, nei mirties, sukūrimo ar suardymo, vieno ar daugelio, to, kas viduje, ar to, kas išorėje, didumo ar mažumo, drumstumo ar tyrumo. Visos sąvokos yra klaidingai proto sukuriami dalykai. Jei kas nors įsiskverbs į tuščiąją visų daiktų prigimtį, jis peržengs visas proto sukurtas kliūtis ir išsilaisvins iš begalinio kančių rato“.
Gautama meditavo po pipala nuo aušros iki sutemų, apšviesdamas suvokimo šviesa savo kūną, savo protą ir visą visatą. Jo penki bendražygiai jau seniai buvo jį palikę ir kartu su juo pratybose dalyvavo tik miškas, upė, paukščiai ir tūkstančiai vabzdžių žolėje bei medžiuose. Didingoji pipala tapo jo saviugdos seserimi. Jis medituodavo iki gilios nakties.
Kaimo vaikai ateidavo jo aplankyti tik per pietus. Sykį Sudžata atnešė jam ryžių ir košės, išvirtos su pienu ir medumi, o Svastis – didelį glėbį kušos. Kai Svastis nuginė buivolus namo, Gautama giliu vidiniu jausmu suvokė, kad kaip tik šiąnakt jis pasieks Didįjį atbudimą. Jau praeitą naktį jis regėjo kelis neįprastus sapnus. Viename jų Sidharta gulėjo ant šono, keliai šiek tiek lietė Himalajus, kairė ranka – Rytų jūros krantus, dešinė – Vakarų jūros krantus, o pėdos buvo prie Pietų jūros krantų. Kitame sapne iš jo bambos augo didžiulis lotosas sulig karietos ratu ir kilo į viršų iki pat aukščiausių debesų. Trečiame sapne visokių spalvų paukščiai, nesuskaičiuojama daugybė, iš visų pusių lėkė į jį. Šie sapnai pranašavo, kad Didysis atbudimas jau čia pat.
Tą pavakarę Gautama medituodamas pasivaikščiojo upės krantu, pabraidžiojo po vandenį ir išsimaudė. Kai sutemos sutirštėjo, jis grįžo į gerai pažįstamą vietą po pipala. Jis šypsojosi, žiūrėdamas į naujai atneštą kušos glėbelį, gulintį po medžiu. Po šiuo medžiu medituodamas Gautama jau atskleidė daugybę labai svarbų dalykų. Dabar artėjo ilgai lauktas akimirksnis. Durys į Nušvitimą jau vėrėsi.
Sidharta lėtai atsisėdo ir sukryžiavo kojas lotoso poza. Jis stebėjo, kaip tykiai netoliese teka upė ir švelnus vėjelis šiurena pakrantės žolę. Naktį miškas buvo apsnūdęs, tačiau kartu ir labai gyvas. Aplinkui čirškė daugybė visokių vabzdžių. Jis sutelkė savąjį supratimą į kvėpavimą ir truputėlį primerkė akis. Danguje suspindo vakarė žvaigždė.
