[TABLE]
[TR]
[TD](pagrindinė Karma Kagyu linijos meditacija)
[TABLE]
[TR]
[TD]Jaučiame beformę oro srovę, įeinančią ir išeinančią per nosies galą. Visoms mintims, jausmams ir garsams leidžiame laisvai judėti, nesekame jų, bet ir neatstumiame. Toliau galvojame apie keturias pagrindines tiesas, stiprinančias mūsų motyvą kelyje į prašvitimą.
Suprantame, kad turime brangią galimybę, kuri atsiveria prieš mus šiame gyvenime: štai galime dirbti su priemonėmis, gautomis iš Budos, visų gyvų būtybių labui. Nedaugelis žmonių pasaulyje turi šią laimę, o dar mažiau yra tų, kurie ją išnaudoja.
Prisimename nepatvarumą visko, kas sąlygota, suprasdami, kad tik atviras, skaidrus ir beribis proto būvis niekada nežūva. Suvokiame, kad nežinome, kiek mums dar liko laiko, kad jį pažintumėm.[/TD]

[TD][/TD]
[/TR]
[/TABLE]
Galvojame apie priežasties ir pasekmės dėsnį, apie tai, kad patys sprendžiam, kas vyksta, atsitinka, dedasi, kad mūsų ankstesnės mintys, žodžiai ir veiksmai tapo pasauliu, kuriame šiandien gyvename. Suprantame, kad šią akimirką sėjame ateities sėklas.
Pagaliau apmąstome, kodėl Budos mokymas yra su niekuo nesulyginamas. Iš vienos pusės, prašvitimas yra aukščiausias viršlaikis džiaugsmas, puikesnis už viską, ką dabar patiriame. Taip pat suprantame, kad nedaug kuo galime padėti kitiems, kol patys skendime sumaištyje ir kenčiame.
Kadangi ne visada išgyvename pasaulį taip, kaip norėtumėme, trokštame mokytis iš tų, kurie tai jau sugeba. Dėl to priimame prieglobstį:

• Budoje - kaip tiksle, kaip prašvitusioje mūsų proto būsenoje;
  
• Mokymuose, kurie veda į tikslą;
  
• Sanghoje - mūsų bičiuliuose ir tuose, kurie padeda mums Kelyje;
  
• Lamoje, kuris jungia savyje palaiminimą, priemones ir apsaugą, ir mūsų linijoje visada yra Karmapa.
  

Tas tiesus "dabar" protas, nepaliestas
Melo apie išsilaisvinimą ir gimimą.
Jo nepaliaujamos manifestacijos netrikdo iliuzijos.
Samsara ir nirvana pasirodo tuo pačiu metu-
štai nuostabiosios Mahamudros kelias be jokių pastangų.
Patyrus, kad suvokimo pagrindas egzistuoja savaime,
Griuvo samsaros ir nirvanos vartai;
Niekingos trijų pasaulių sumaištys
Ištirpo erdvėje.
Trys kūnai prašvitimo pasiekė naturalią būseną,
Tad ko gi belaukti ateities rezultatų?
Štai ypatingasis Kagyu mokymas-
Apie jį galvodamas prilygstu tiems, kurie buvo prieš mane.

[TABLE]
[TR]
[TD][HEADING=2]XVI Karmapos Randžiung Rigpe Dordže[/HEADING][/TD]
[/TR]
[/TABLE]

[TABLE]
[TR]
[TD][HEADING=1]Prašvitimas yra jumyse[/HEADING]
Mokymai duoti prieš Marpos iniciaciją 1994 balandžio mėn. Menlo Park, Kalifornija, JAV.[/TD]
[TD][/TD]
[/TR]
[/TABLE]
"Prašvitimas yra jumyse. Jo negali jums duoti joks Buda. Prašvitimas yra jumyse, nes iliuzija yra jumyse, samsara ir visos proto problemos yra jumyse. Jeigu iliuzija, neigiamos emocijos, samsara ar dar kažkas - nesvarbu, kaip tai pavadinsime - yra jūsų proto dalis, tai ir prašvitimas yra dalis jūsų proto. Prašvitimas pasirodo, kada išnyksta visos problemos. Taigi prašvitimas yra jūsų prote.
Dharma reiškia metodus, t.y. kaip prašvisti. Metodus, kuriuos naudojate praktikoje. Prieš pradėdami, jūs turite žinoti, kokia svarbi yra Dharma. Jūs gyvenate tol, kol gyvas jūsų kūnas, o ne protas. Protas visada lieka. Kas nutinka jūsų gyvenime, gera ar bloga, priklauso nuo jūsų praeities karmos. Mes, žmonės, ir visos gyvos būtybės šioje visatoje turime tą pačią kolektyvinę karmą, tą pačią erdvę, tą pačią prigimtį, panašią formą, ir galime bendrauti tarpusavyje. Tai pasirodo kaip kolektyvinės karmos pasekmė. Individualios karmos yra skirtingos. Vieniems sekasi geriau, kitiems - prasčiau. Asmeniniai skirtumai priklauso nuo mūsų pačių karmos. Tikrovėje visata (įskaitant ir jūsų formą) yra mūsų proto iliuzija, bet pasirodo kaip mūsų karmos pasekmė. Tai tęsis iki bus pašalinta priežastis (karma). Keičiant ją, vieną sapną pakeičia kitas. Taip veikia "priežastis - pasekmė". Niekas nežino, kokią karmą jis turi, kokie veiksmai ją suformavo ir kas bus toliau. Niekas negali žinoti. Nes karmą jūs sukuriate iš savo neigiamų emocijų; ji yra nematoma, nėra iš nieko sudaryta. Neigiamos emocijos yra nematomos, todėl negalite matyti ir karmos. Tačiau pasekmę galime matyti, ir ji pasirodo kaip iliuzija. Kadangi jūsų neigiamos emocijos yra dalis jūsų proto, karma taip pat yra jūsų proto dalimi, tad ir pasekmė (iliuzija) yra proto dalimi. Iš visų trijų aspektų tik vienas yra matomas, bet jau šaukštai po pietų. Bet kokia jūsų sukaupta karma yra beribė, nes jūsų praeities neigiamos emocijos yra beribės. Jūs negalite sakyti, kad nedarėte nieko blogo, nes tol, kol jūsų protas yra samsaroje, esate trikdomas neigiamų emocijų, ir jūsų praeityje sukaupta karma neturi ribų. Ateities jūs nežinote, t.y. nežinote kaip keisis karma. Jeigu tai žinosite, jausite įsipareigojimą ir tęsite praktikas. Dharmą sutikę žmonės ir bent šiek tiek suprantantys, kas tai yra Buda, turi tai, ką mes vadiname brangiu žmogaus kūnu. Kodėl brangiu? Nes sprendimą jūs radote prote. Taip, tai brangi ir reta galimybė - ji padaro jūsų gyvenimą prasmingu, bet ji yra laikina. Kiekvieną akimirką jūs senstate. Jeigu ne prašvitimas, gyvenimas neturėtų prasmės. Gyventi patogiai yra puiku ir kiekvienas to trokšta, bet ar tai duos norimą rezultatą, niekas nežino. Bet jeigu jūs naudojatės metodais, kurie išveda jus iš samsaros rato, tada kiekviena akimirka yra prasminga. Èia labai svarbūs yra ketinimai. Bet ketinimai yra tik pirmas žingsnis. Antrasis žingsnis yra žinoti apie Dharmą. Žmonės turbūt nesupras, kas tai yra Dharma, tą pačią sekundę, bet žinodami Budos pavyzdį jie suformuluos ketinimus ir panorės mokytis Dharmos. Dharmos mokymasis ir yra tas antrasis žingsnis. Mus mokyti gali tik tas, kas gerai ją išmano. Ši situacija yra panaši į tą, kurioje jūs norite vykti į San Franciską ir jums reikia žinoti kryptis ir gerai išstudijuoti žemėlapį. Turintis patirties asmuo gali jums pasakyti, kaip ten patekti. Gali sakyti "šis kelias yra ilgesnis", "šis kelias yra trumpesnis" ar "turi padaryti tą ir tą, kad pasiektum norimą rezultatą". Kvalifikuotas instruktorius yra tas, kuris gali pamokyti jus ir parodyti jums kryptis. Taip pat yra ir su Dharma. Mokytojas žino Dharmą - jis gali nurodyti jums tinkamas kryptis. Kitu atveju, kam tada mokytis? Jūs turite judėti tinkamai.

Pavyzdžiui, jūs turite atlikti labai svarbų darbą Los Andžele. Jums būtinai reikia nuvykti ten laiku. Nuo to momento, kai jūs išvykote link LA, kiekviena minutė yra prasminga. Jūs tiksliai žinote kryptį, jos laikotės ir galiausiai pasiekiate tikslą ir gaunate tai, ko norėjote. Taip pat turėtų būti ir su praktika.

Dharmoje turime tokius dalykus, kuriuos vadiname paramitomis. Paramita (išlaisvinantis veiksmas) reiškia, kad jums pavyko persikelti, tarsi perplaukti vandenyną ir pasiekti kitą krantą. Pateiksiu tinkamo elgesio paramitos pavyzdį: kada jūs važiuojate į Los Andželą, negeriate alkoholio, nes išgėrę galite padaryti avariją, taip pat nemiegate už vairo... Kad kelionė pavyktų, reikalinga disciplina. Laikytis tinkamo elgesio praktikoje reiškia stengtis, kad kelionė iki prašvitimo būtų sėkminga.

Praktika yra beribė. Prašvitimas yra už mūsų vaizduotės ribų, bet protas gali praktikuoti Dharmą. O praktika turi tris aspektus: viena pagrindinė praktika ir dvi gretutinės. Pagrindinė praktika yra meditacija. "Meditacija" - daug kur girdėtas žodis, bet Budos mokymuose meditacija reiškia visų proto problemų pašalinimą. Samadhi yra proto prigimties realizacija. Samadhi yra meditacija, bet labiau akcentuojame proto prigimtį. Lengva pasakyti "proto prigimtį", bet labai nelengva tai patirti. Proto prigimtį galime patirti per meditaciją, kuri ir eliminuoja problemas prote. Proto problemos nėra kažkokios išskirtinės, o tik neigiamos emocijos ir nežinojimas. Požiūris, kad nežinojimas yra visų neigiamų emocijų priežastimi, jas pašalina. Taip jūs išsilaisvinsit. Kitos dvi gretutinės praktikos, kurių viena valo karmą, o kita kaupia nuopelnus, stiprina ir palaiko jus. Šios dvi praktikos yra metodai, o meditacija yra pagrindinė praktika.

Jeigu jūs įtraukiate mokymus į savo gyvenimą, t.y. jais gyvenate, jūs tikrai turit kažką pasiekti. Jūs galite pilnai prašvisti jau šiame gyvenime. Bet netgi tada, jeigu jūs esate lėtas šiuose dalykuose, vis tiek kažką pasieksit. Motyvą jau turite, ir jeigu ne šiame gyvenime, tai kituose jums tikrai pasiseks. Jūsų praeities karma nebuvo pati puikiausia (kitaip nebūtumėte dabar samsaroje), ir jeigu jūs prarasite ši šansą, prarasite jį visiems laikams. Tiek, kiek jūs turite neigiamų emocijų (tas stiprus įprotis iš praeities), tol nieko super iš to neišeis. Logiška, kad didžioji dalis jūsų karmos nėra gera, nes jūsų neigiamos emocijos vis dar stiprios. Kartą praradę šį šansą, prarandate jį visam laikui. Būtent todėl žmogaus gyvenimas yra toks svarbus ir neturi būti iššvaistytas veltui.

Paprastai žmonės galvoja "Aš turiu pasiekti tai greitai - negaliu laukti šešerius metus. Kitaip, spjausiu į viską.." Betgi kitu atveju, po šešerių metų, ką mes turėsime? Turėsim tą patį, ką ir dabar. Neįmanoma praktikoje pasiekti milžiniškų rezultatų per šešerius metus. Tiesiog neįmanoma. Bent jau darysite kažką prasminga. Jeigu po šešerių metų norėsite pasiekti kitą tikslą, galėsite pamiršti mokymus ir pasirinkti jį. Tačiau gyva būtybė neturi jokio kito prasmingo tikslo, išskyrus prašvitimą. Aš nesistengiu jums atimti drąsos, bet be mokymų nėra nieko, ką būtų galima daryti šiame gyvenime. Jūs galite stengtis praturtėti, bet kas tada? Tarkim, jūs galite būti sėkmingu politiku, tapti prezidentu ar dar kuo nors? Problemos pasilieka, argi ne? Nėra kito tikslo, kurio vertėtų siekti. Mokymai yra geriausi. Būtent jie gali duoti daugiausiai prasmės."

Astrologijoje gimimo diena yra svarbesnė, nei Naujųjų metų šventimas. Kai Saulė grįžta į tą patį tašką, kur ji buvo gimimo akimirką, prasideda individualūs astrologiniai naujieji metai - su naujomis gyvenimo temomis, kitais įvykiais, naujais žmonėmis ir kasmet kintamais ryšiais su aplinka.

Tikslų Saulės sugrįžimo laiką paprastai apskaičiuoja astrologai. Jį galima sužinoti ir savarankiškai, pasinaudojus specialiomis astrologinėmis programomis, kurios braižo soliarus. Soliaras, arba saulės sugrįžimas - tai metinė žmogaus astrograma, kurioje užfiksuota dangaus kūnų padėtis žmogaus astrologinio gimtadienio akimirką. Pagal šią astrogramą prognozuojami asmeniniai įvykiai, apibūdinama žmogaus savijauta metų bėgyje. Įprasta, kad gimtadieniai švenčiami tą pačią gimimo dieną. Tačiau dėl skirtingų Saulės sugrįžimų astrologini gimtadienio laikas gali kasmet svyruoti - nuo kelių valandų iki kelių parų. Idealu, jei žinote tikslų soliaro laiką ir tą akimirką pasitinkate savuosius, išskirtinius naujuosius metus.

12-ka pirmųjų parų, skaičiuojant nuo astrologinio gimtadienio, yra ypač ženklios. Jose tarsi veidrodyje atsispindi ateinančių individualių metų įvykiai. Patartina jas sukonspektuoti, atkreipiant dėmesį į keistenybes, naujienas, nuotaikų kaitą , aplinkinių elgesį. Viena diena atitinka vieną mėnesį . Pirmoji - pirmąjį mėnesį po gimtadienio, antroji - antrąjį ir t.t. Jei gimtadienis - spalio 20-tą, vadinasi, spalio 20-toji atitiks įvykius nuo spalio 20 iki lapkričio 20osios, spalio 21-oji - nuo lapkričio 20-tosios iki gruodžio 20-tosios ir t.t. Pastebėta, kad pozityvios reakcijos, šviesios mintys per tas 12-ka dienų, gali pakreipti geresne linkme ir būsimus metų įvykius. Išbandykite gimtadienio magiją.

Gimtadienio magija

1 diena. Pasipuoškite naujais drabužiais, pasidarykite naują šukuoseną, atrodykite nepriekaištingai, kad išgirstumėt kuo daugiau komplimentų. Jie pasufleruos, kaip kitąmet jus priims aplinka. Apmąstykite, koks įvaizdis ir stilius tinkamesnis dabartiniam gyvenimo būdui, kokios spalvos intuityviai traukia. Bent valandą pabūkite vienatvės ramybėje it atsakykite mintyse į klausimus: "kas aš su?", "kuo skiriuosi nuo kitų?", "kas man šiemet svarbiausia".

2 diena. Stebėkite, ar daugiau išleidžiate ar gaunate dovanų. Tai padės perprasti būsimų metų finansinę padėtį. Susimąstykite, iš kokių lėšų gyvensite, suplanuokite asmeninį biudžetą. Tądien darykite tik tai, kas patinka, venkite antipatiškų žmonių. Būtinai susitikite su mama. Klausykitės malonios muzikos, saikingai skanaukite tik mėgiamą maistą - tai padės teisingai maitintis visus metus.

3 diena. Kuo daugiau skaitykite, rinkite reikalingas žinias, bendraukite telefonu, internetu, SMS žinutėmis. Šios dienos pažintys ir susitikimai - reikšmingi.Pasvarstykite, kokioje srityje norėtomėt pasitobulinti: gal kalbų, gal vairavimo? Šią dieną atsiradęs užsidegimas kažko išmokti - lyg kelrodė žvaigždė nukreips tinkamų mokslų linkme. Pasistenkite nesusipykti su broliais, seserimis, kaimynais: šios dienos ginčai gali trukti ištisus metus.

4 diena. Pasilikite namuose arba nuvykite į naują vietą, kur ketinate persikraustyti. Paklauskite mintyse savęs : "ar man jauku ir saugu namuose?", "kur norėčiau gyventi?", "ar sutariu su tėvais? ". Intuityvūs atsakymai padės įspėti ateinančių metų būsto permainas ar, atvirkščiai, sėslumą. Užsibrėškite, kuo praturtinsite ir kaip pagerinsite šeimos gyvenimą. Tinka bendrauti tik su šeimos nariais, tėvais, prisiminti praeitį, aplankyti artimųjų kapus.

5 diena. Tai - pramogų, linksmybių ir optimizmo diena. Kai kurie astrologai pataria triukšmingai švęsti gimtadienį kaip tik Saulės valdomą dieną. Praleiskite ją su mylimaisiais, vaikais, pasinerkite į kūrybą, sportuokite, apsilankykite teatre, koncerte ir svečiuose, prisijunkite prie smagios kompanijos. Netinka daug dirbti ir liūdėti - per tai pražiopsotumėt meilės siunčiamus ženklus. Tądien gimsta kūrybiniai sumanymai, aptariamos atostogos.

6 diena. Tvarkykitės, švarinkitės, sudarinėkite metinę darbotvarkę ir kurkite buities strategiją. Šią, mergeliško triūso dieną, užsiimkite tik konkrečia veikla, racionaliau pertvarkykite darbo vietą, suplanuokite remontus, pasirūpinkite pagalbininkais, plušėkite sode, užsiimkite rankdarbiais. Tinka tikrintis sveikatą, aiškintis įtartinų nagalavimų priežastis. Tos dienos prasta savijauta įspėja dėl būsimų negalių. Priimkite kritiką - ji tik į naudą.

7 diena. Būkite viešumoje, dalyvaukite įvairiuose renginiuose. Pasistenkite su niekuo nesipykti. Įsižiūrėkite į žmones, kurie siūlo bendradarbiauti ir į tuos, kurie užsipuolė tarsi be jokios priežasties. Jie - šiųmetiniai bendrininkai ir priešai. Įsigilinkite į santuokinių problemas, susitarkite dėl bendrų planų, aiškinkitės, kas kenkia jūsų poros darnai. Tądien galima nujausti skyrybų grėsmę ar būsimas vedybas.

8 diena. Pasitelkite įžvalgą, kad suvoktumėt, su kokiomis netektimis šiemet susidursite. Apsidairykite, kas trukdo jums siekti tikslų ir būti savimi. Tądien tinka, pradėti kovą su ydomis, nutraukti ryšius su žmonėmis, kurie nuodijo gyvenimą ar pavergė valią. Tai - maginių apsauginių ritualų ir dvasinių praktikų diena. Deginkite žvakes, šventinkite būstą, nueikite į pirtį, išsimaudykite, nepriimkite dovanų iš pašalinių

9 diena. Gerai, jei bendrausite su užsienio svečiais, surengsite iškylą į gamtą. Klausydami paukščių giesmių, ganydami debesis, stenkitės bent pusdieniui atitrūkti nuo žemiškų, materialių problemų. Tai - kilnių siekių diena, kai tampa akivaizdūs gėrio ir blogio skirtumai. Nemeluokite nei sau, nei kitiems, nuoširdžiai atsakykite į klausimą: "kuo aš tikiu?", "ar mano įsitikinimai neriboja kitų laisvių?". Tądien numatomi užsienio ryšiai, suplanuojamos tolimos kelionės, visuomeninė veikla.

10 diena. Pagal šefų elgesį prognozuojamos karjeros perspektyvos. Konfliktiškose situacijose su valdžia būtina iškart pasiekti komromisą, nepaliekant

įtampos ir neaiškumų - tos dienos pozityvūs sprendimai nuves į profesinę sėkmę. Svarbu neužrūstinti darbdavių ir maitintojų. Suformuluokite pagrindinius tikslus: ko ir kaip sieksite.

11 diena. Susitikite su draugais, įsigilinkite į jų problemas. Atkreipkit dėmesį į žmones, kurie tądien jums patarė, pagelbėjo. Astrologiškai jiems lemta visus metus teikti jums bičiulišką paramą. Nepalanku būti vienam. Kuo daugiau bendraukite su sava komanda, neatsiribokite nuo bendrų interesų. Tądien išryškės metus vyrausiantis kolektyvo požiūris į jus - kritiškas ar palankus.

12 diena. Pabūkite vienumoje - saugioje, intymioje erdvėje. Įsiminkite sapnus ir pranašingus ženklus. Mistinę nuojautų ir meditacijų dieną geriau pašvęsti sielos dalykams. Nušvitusi mintis, įsimintinos eilės iš mylimo poeto tomelio, dienoraščio įrašai padės nujausti karmines metų temas. Tinka burtis ir kitaip spėti savąją Lemtį, kažką paaukoti, neimti atlygio už gerą darbą.

Astrologė Saulė

Išaugti ir subręsti vaikai gali ir minimaliomis sąlygomis. Tačiau pasiekti suaugusiojo brandą - sudėtinga! Tai reikalauja tėvų ir paties vaiko pastangų. Augantis ir bręstantis žmogus yra veikiamas genetinių, aplinkos veiksnių, vis labiau ryškėjančio savojo ''aš''.

Būti brandžiam reiškia sugebėti valdyti savo egoizmą, emocijas, aistras, būti atspariam slegiantiems įvykiams, taip pat mokėti bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Pasak Z.Froido, tai asmuo, pasiekęs lytinę brandą ir išsprendęs Edipo konfliktą, sugebantis ''dirbti ir mylėti''. R.Kabotas padvigubina: ''dirbti, mylėti, žaisti ir garbinti''. A.Adleris pabrėžia socialinio brandumo jausmą (Gemeinschaftsgefuehl) ir asmeninį įnašą į šeimos ir visuomenės gerovę. Panašia prasme G.V.Alportas kalba apie šiltus empatinius ryšius su kitais asmenimis. E.H.Eriksono ir J.Marcia nuomone, subręsti reiškia pasiekti integralų identitetą bei gebėjimą intymiai santykiauti su kitais žmonėmis. K.G.Jungas, kaip ir vėliau R.Rodžersas, iškelia savisklai ą - visų asmens klodų, ypač pasąmonės įvaizdžių, derinimą, tapsmą visapusiškai funkcionuojančia asmenybe. L.Kolbergo nuomone, brandumą žymi kognityvios raidos viršūnė, kai sugebama vadovautis sąžine ir universaliais etiniais principais. V.E.Franklis tvirtina, kad žmogus turi ''valią prasmei atrasti'', todėl jis turėtų gyventi transcendentiškai, tai yra ieškoti ir atrasti gyvenimo tikslą ir prasmę.

Prasminga kartais gilintis į save, savo vaidmenį šeimoje, bendruomenėje, tautoje, kad siaučiant negandoms ar emocijų audroms, įsiliepsnojant aistroms, nebūtų regresuojama į primityvius agresijos ar smurto veiksmus, o išlaikomas pasaulėžiūros kryptingumas ir išliekama savimi. (Palygink lėktuvo skrydį iš San Francisko į Jeruzalę: nukrypęs 1o jis nuskris į Maskvą; gal todėl įvairių organizacijų suvažiavimuose daug kalbama apie veiklos gaires arba apie gairių tikslinimą.)

Ar žmogus jau yra tapęs brandžia asmenybe, daugelis raidos ir asmenybės psichologų pirmiausia sprendžia iš tokių bendrų kriterijų, kaip savarankiškumas, nepriklausomumas, realistinis tikrovės suvokimas, identitetas, kompetentingumas, tolerantiškumas, pasaulėžiūra, ir, manau, sveikas gyvenimo būdas. Apžvelkime kelis iš jų.

Nepriklausomumas. Pirmiausia tai išsivadavimas iš visapusiškos tėvų globos (emancipacija), teigiamų jausmų ''perkėlimas'' draugams ir jų grupėms. Beje, aklas sekimas bendraamžiais - visi taip daro - reiškia nepriklausomumo praradimą. Dar blogiau, kai paaugliai tampa priklausomi nuo tabako, marihuanos, alkoholio, sekso ar narkotikų (kartais ir nuo jų visų). Jaunatviškas noras būti laisvam ir ''viską bent kartą pačiam patirti'' daug kam supainioja gyvenimą. Nėra lengva tapti emociškai ir socialiai laisvam, tuo labiau finansiškai nepriklausomam. Pasak Marcia, liepsnojant jaunystės konfliktams didelei jaunimo daliai yra būtinas moratoriumas, kuris gali trukti daugelį metų, kol asmuo atras pats save ir pradės savimi vadovautis.

identitetas. Identiteto sukūrimas - tai jaunystės uždavinys. Eriksonas identitetą laiko lemtingu brandai siekti. Veikiant vaikystės identifikacijai su tėvais, paauglystės - su draugais ir atrastais herojais, plečiantis fantazijai ir dygstant aukštoms aspiracijoms, kerojantis naujai vertybių perspektyvai, pradeda skleistis jaunatviškoji ''aš'' galia. Šį skleidimąsi dažnai lydi vidinis sąmyšis, emocinės vėtros ir poliarizuojantys konfliktai, kol galop asmuo atranda pats save ir išmoksta save reikšti.

Kompetentingumo siekimas. Kompetentingumas remiasi mokymosi sėkme: kai išmokstama mokytis mokykloje ir dar svarbiau - gyvenime. Per 20 pirmųjų gyvenimo metų galima išmokti nepaprastai daug arba - stebėtinai mažai.

Du atvejai:

Išmokus mokytis iš tėvų, mokytojų, kaimynų, vyresniųjų draugų, tampama kompetentingais asmenimis

Daug kas neišmoksta mokytis nei namuose, nei mokykloje, nei kitur. O.H.Moverio nuomone, tokie asmenys tampa neurotikais, kurie paprastai turi didelių troškimų, bet mažai ką daro jiems pasiekti

Sėkmingai mokantis elgesys tampa kryptingesnis, didėja sėkmė ir pasitenkinimas pasiekimais. Energija lengvai sukaupiama darbui ir įvairiems uždaviniams spręsti. Išmokstama lengviau susidoroti su stresinėmis situacijomis, baime, nerimu, emociniais ir fiziniais krūviais be didelės adrenalino, kortizolio ar katecholaminų iškrovos, kuri kelia nuovargį, ligas. Kompetentingumui didėjant įvairiose srityse, vis sėkmingiau atliekamos pareigos šeimoje, darbovietėje ir kitur.

Pasaulėžiūra. Paauglystėje iškyla egzistenciniai klausimai: Kas aš esu? Kuo aš noriu būti? Ar man tenkintis vien tėvų ir draugų įsitikinimais, ar ieškoti ko nors skirtingo, nuostabaus, idealaus, tobulo? Ieškoma pavyzdžių, idealų. Perimami geri dalykai, šalinamasi blogų... Stipriau ryškėja dorovinis pojūtis, sąžinės balsas, atrandami adekvatūs standartai. Pamažu suvokiami pasaulėžiūros arba ideologijos pagrindai, gilėja tikėjimas Dievu, auga dvasingumas, kuriama gyvenimo filosofija. Suprantama, jokie vėjai nepadeda laivui, kuris neturi savo uosto. Brandi asmenybė jį atranda.

Sveikas gyvenimo būdas. Pirmiausia reikia prisiminti, kad sveikata yra optimalus kūno sistemų ir organų veikimas ir darni jų sąveika. Laikantis sveiko gyvenimo būdo, negeriama alkoholio (geriama daug tyro vandens, kad organizmas būtų nuolat valomas); nerūkoma tabako ar marihuanos; nesikaitinama saulėje be apsaugos; mažiau valgoma (ypač vengiama gyvulinių riebalų, cukraus, druskos), daug vartojama saulėje nunokusių vaisių ir daržovių; vengiama pykčio ir keršto minčių; stengiamasi nežiūrėti per TV rodomų smurto, sekso serialų, imtynių, bokso varžybų ir panašių programų, nes jos užgožia, tiesiog naikina emocijas, sentimentus, mažina inteligenciją (1997 m. paskelbtos ilgalaikės mokslinės studijos aiškiai rodo, kad juo daugiau vaikai ir paaugliai žiūri televizorių, tuo mažesnė jų inteligencija ir tuo daugiau jie jos praranda metams bėgant). Pvz., jei 6 m. vaiko intelekto koeficientas (IK) būtų 100 ir jis daug žiūrėtų televizorių (3 val. ar daugiau per dieną), tai po 2 m. jo IK bus 98, po 4 m. - 96 ir t.t. Mažai žiūrinčių televizorių IK padidėja 3-4 taškais. Tai labai reikšmingos pasekmės! Amerikos ir Lietuvos žiniasklaida skelbė, kad kai 1997 m. amerikiečių animacinis filmas buvo rodomas Japonijoje, 700 vaikų pateko į ligonines dėl didelių galvos skausmų, vėmimo, konvulsijų... Matyt, stiprūs specialūs efektai, ypač stiprių šviesų sklaidymas trikdo bioritmus, o gal pačias smegenų bangas. Vaikams ir paaugliams tai fiziologiškai ir emociškai nepakeliamas krūvis.

Sveikai gyvenant daugiau judama (mankštinamasi, gimnastikuojama, sportuojama, važiuojama dviračiu, bėgama ristele, vaikščiojama); kasdien skiriama laiko atsipalaidavimui, maldai ar meditacijai; kuriamos pozityvios mintys ir atrandami aiškūs orientyrai, taip pat praktiški uždaviniai ir siekiai, planuojama ateities veikla.

Gamtoje vykstant biocheminiam karui, įvairūs toksinai ir kancerogenai, dioksinas ir pesticidų liekanos, taip pat bacilos ir virusai įvairiais būdais skverbiasi į žmogaus organizmą. Valgydamas standartiškai pagamintus maisto produktus, dažnas miesto žmogus, ypač vyresnio amžiaus (po 40, 60 ar 70 metų), patiria sveikatos sutrikimų ir lėtinių ligų (artritą, diabetą, kraujospūdį). Kad taip neatsitiktų, maistą reikėtų papildyti priedais, turinčiais mono- ir polisacharidų, kurie stiprina tarpląstelinius kontaktus ir padeda imuniteto kūneliams (T ląstelėms, monocitams, makrofagams ir limfofagams...) atpažinti savas sveikąsias ląsteles ir aktyvuoti atitinkamus genus, kad šie gamintų antikūnus. Sergant lėtinėmis ligomis naikinamos ir sveikosios ląstelės. S rguliuojant ir žiemą galima ribotai vartoti vitaminus ir mineralus. Sveikas gyvenimo būdas leidžia gyventi beveik be ligų ir vaistų, kurie ne tik gydo, bet ir turi šalutinį poveikį.

Žmogui bręstant gilėja sąmoningi ir apgalvoti sprendimai, ryšių su žmonėmis vertinimas, pasitikėjimas savimi; jaučiama vidinė darna, ieškoma prasmės ir gyvenama savarankiškai. Brandus asmuo myli save ir kitus, jaučia atsakomybę šeimai, profesijai, bendruomenei, tautai, vertybėms ir idealams. Toks asmuo išmoksta auklėti kitus, žino, kad auginant ir auklėjant vaikus dažnai verta išjungti televizorių, radiją, vaizdo magnetofoną. Jis sugeba vaikus sudominti reikšmingais dalykais, kalbėti taip, kad jo klausytųsi ir jį suprastų.

Pagrindiniai NLP postulatai

• ŽEMĖLAPIS NĖRA TERITORIJA. Kiekvienas žmogus turi savitą pasaulio patyrimą ir savus įsitikinimus, kuriuos galima pavadinti tikrovės žemėlapiu.
  
• PAGARBA. Jūs su savo pašnekovu jau turite savyje pakankamai atsargų, reikalingų teigiamiems pokyčiams, nieko naujo kurti nereikia.
  
• SKIRTUMAI - TAI GROŽIS. Kai žmonių skirtumus vertini ne kritiškai ir smerkiamai, o su susidomėjimu ir simpatija, žymiai lengviau pačiam būti lanksčiam ir pasiekti teigiamų rezultatų.
  
• 50/50 TAISYKLĖ. Maždaug pusė bendravimo naudos gauname per nežodinį bendravimą. Todėl svarbu pasitikėti tuo, ką pasąmoningai perteiki kitam.
  
• MANIPULIACIJA YRA BENDRAVIMAS. Nebendrauti negalima. Kiekvienas žmogaus žodinis ar nežodinis signalas sukelia kitų žmonių atsaką. Kaip pasakė viena klientė, „tau atėjus į parduotuvę tai jau nebe ta pati parduotuvė”.
  
• PASIPRIEŠINIMAS YRA JĖGA. Jeigu susiduri su tuo, kad žmogus „nenori tavęs suprasti”, vadinasi, nepanaudoji pašnekovo tikrovės žemėlapio arba neatsižvelgi į jį. Pašnekovo pasipriešinimą galima puikiai panaudoti kaip jėgos šaltinį.
  
• PASITIKĖK PASĄMONE. Žmonių pasąmonė - neišsenkantis kūrybinių sprendimų šaltinis.
  
• PATS SVARBIAUSIAS ŠALTINIS - TU PATS. Pradėk tobulinti bendravimą nuo savęs. Kai tau sekasi, ir pasitiki savimi, tu savaime tampi aplinkiniams pozityvaus mąstymo ir pokyčių pavyzdžiu, kuriuo jie gali sekti.
  
• TEISĖ MOKYTIS. Leiskite sau ir kitiems klysti mokantis. Suvoktos klaidos yra ženklas, kad keitiesi, o pokyčiai spartina rezultatus.
  

• Tai būdų, kuriais kuriame vidinį pasaulį - išorinio pasaulio modelį, tyrinėjimas.
  
• Tai - meistriškumo teorija.
  
• Tai naujas kelias mokytis, rinktis ir keistis.
  

[JUSTIFY]Kai blėsta ir gęsta atitarnavę savo amžių žibintai, tuo pačiu metu užsidega nauji, galingesni, tobulesni ir skaistesni. Ir toks naujas žibintas dabar uždegtas. Šambalos Mahatmos davė pasauliui Agni Jogą, kitaip dar vadinamą Gyvosios Etikos Mokymu. Tai praeitame šimtmetyje gyvavusio teosofinio mokymo tęsinys, tiksliau kulminacija. Teosofijos mokymą J.P.Blavatskajai taip pat diktavo Šambalos Mahatmos. Agni Joga neneigia bendrų visai žmonijai etikos ir moralės pagrindų, būdingų visoms didžiosioms religijoms, bet išvalo nuosėdas, susikaupusias per amžius, ir veda į naują pasaulio suvokimą, kviečiantį nesibaigiančiam dvasios kilimui.[/JUSTIFY]

Pasakojimo prototipas* – Lietuvos Rericho draugijos, įkurtos Kaune 1935m gegužės 26d., steigėja gydytoja Nadežda Serafinienė.
* prototipas – realus asmuo, pagal kurį menininkas (dažn. rašytojas) sukuria veikėjo paveikslą, figūrą.

Ji buvo jau sena, ši moteris. Labai sena. Sėdėjo patogiam krėsle, ilsindama ant jo atkalčių rankas. Klausėsi ji manęs taip įdėmiai, kaip gali klausytis tik aukštos kultūros ir didelio takto žmonės.
– Kodėl atėjote pas mane? – paklausė tyliai.
Skubėdamas pakartojau, jog esu ligonis, ilgametis ir sunkus, beveik beviltiškas, jog daug gera girdėjau apie ją, didžio išsilavinimo ir šešių dešimčių praktinio patyrimo gydytoją; su dėkingumu išklausyčiau jos nuomonės ir jos patarimų.
– Nebegydau aš. Jau seniai, – pratarė ji. – Pensininkė esu. Tamsta nežinojai?
– Puikiausiai žinojau, daktare. Bet aš noriu išbandyti visas priemones, kad tik gyvenčiau. O čia man gali praversti ir pensininkų patarimai.
Moteris šyptelėjo.
– Tiek gydytojų dabar, – pasakė vėl surimtėjusi, – tiek ligoninių, poliklinikų, dispanserių... O tamsta ateini pas mane. Kodėl pas mane?
Nežinojau, ką jai pasakyti, kaip paaiškinti. Ji irgi tylėjo, ilsindama rankas ant krėslo atkalčių. Aukšta ir iškilni jos kakta, sniego baltumo plaukai, aiškus mėlynų akių žvilgsnis, nė truputėlio nesudrumstas senatvės, bylojo apie išmintingą, žinantį savo vertę žmogų. Ne išdidų, tiktai žinantį savo vertę. Sunkiai prisiverčiau pakilti, pasukau į duris...
– Palauk tamsta, – sulaikė ji. – Primink man diagnozę, kurią tamstai nustatė gydytojai.
– Stenokardija. Paskutinė fazė... Angina pectoris, – pridūriau lotyniškai.
– Paskutinė?
– Paskutinė, daktare.
Moteris šyptelėjo:
– Kaip daug dabar žmonių nusimano apie mediciną. Paduok tamsta man lazdą.
Lazda stovėjo kampe. Stora, šakota, obelinė. Moteris tvirtai pasirėmė ja, žvilgtelėjo į mane aštriai ir atidžiai.
– Nusirenk tamsta.
Ir ėmė eiti aplink, vis pasiremdama lazda, kiekvieną sykį pokštelėdama ja į grindis. Klausėsi širdies tonų, plaučių garsų, išstukseno visą krūtinę ir visą nugarą, tikrino pulsą stačiomis, sėdomis, gulomis, vėl stačiomis, su krūviu ir be krūvio. – Apsirenk tamsta. Pokšėdama lazda, išėjo į kitą kambarį, plovėsi tenai rankas, sužvangino kažkokiais indais. Sugrįžo tokiu pat aiškiu žvilgsniu, nieko nesakančiu veidu.
– Daktare... nemirsiu dar aš? – pamėginau juokauti.
– Mirsite.
– Mirsiu?..
– Mirsite.
Aš pajutau, jog dar akimirka kita, ir man prasidės širdies priepuolis. Ir kartu kažkoks pyktis kilo manyje šiai moteriai. Nejaugi ji, patyrusi gydytoja, nežino, kad niekas pasaulyje taip netrokšta būti apgaudinėjamas, kaip ligonis? Tegu aš sergu, tegu nebėra jokios vilties pasveikti, tegu mirtis jau pusto savo dalgį man už nugaros, bet tu, daktare, visuomet sakyk man, kad šiandien aš atrodau geriau, negu atrodžiau vakar, kad esu tikras šaunuolis, tuoj pasveiksiu, ilgai gyvensiu, keliausiu, daug dirbsiu... Juk ir numirti lengviau, kai iki paskutinės akimirkos nežinai ir netiki, kad jau miršti. Nejaugi ji nesupranta šito?
– Mirsite, – vėl pasakė moteris, tarytum atspėjusi mano mintis.
– Bet, daktare!..
– Visi mirsim.
Ramiai atsisėdo vėl savo krėslan, iš karto padėdama rankas ilsėtis ant jo atkalčių. Šyptelėjo:
– Niekas kitas nenumirs už tamstą. Ir už mane niekas. – Patylėjo, įsakė: – Dabar eikite ir sugrįžkite po savaitės. Man reikia pagalvoti apie tamstą.
– Pagalvoti?
– Taip. Gydytojai kartais irgi galvoja. O tam reikia laiko. Ir atsineškite visų ankstesnių tyrimų rezultatus, kokius tiktai turite. Ir visus receptus. Man reikia pasižiūrėti. Gydytojai ne vien galvoja, jie kartais žiūri.
– Atleiskite, daktare. Jūs, turbūt, nepasitikite ankstesniais mano gydytojais?
– O tamsta? Tamsta pasitiki? – Ir nusišypsojo, matydama mano sumišimą. – Aš žinau tiktai, kad nieko nežinau. Turiu įsitikinti. – Patylėjus užbaigė: –Gydytojas taip pat žmogus. Jis gali klysti.
Taip prasidėjo mūsų pažintis. Po savaitės ji atidžiai peržiūrėjo tyrimų rezultatus, skaitė ir perskaitinėjo receptus, sugriebė juos šūsnin ir stumtelėjo man:
– Parėjęs namo, mesk tamsta juos į vieną gerą vietą.
– Bet, daktare...
– Palauk tamsta, – sulaikė ji mane pirštų judesiu. – Susitarsim iš anksto. Gydymo eigoje visuomet būna trikampis: ligonis, jo liga, gydytojas. Jeigu ligonis eina išvien su gydytoju, jie dviese nugali ligą, o jeigu ligonis eina prieš gydytoją, išvien su savo liga, tuomet gydytojas lieka vienas, ir visos jo žinios, visas jo mokslas bejėgis. Aš turiu žinoti: su kuo tamsta, – su manim ar su savo liga?
– Bet, daktare... argi reikia šito klausti?! Prašau liepti, nurodinėti, aš viską išpildysiu.
– Malonu girdėti. Vadinasi, mudu išgersime vyno.
– Vyno? – apstulbau aš.
– Tai pirmoji mano gydymo sąlyga.
Moteris gyveno medinio namelio antrajame aukšte, tik dvylika medinių pakopų vedė į jos butą, o aš keturis kartus ilsėjausi ant laiptų. Be kvapo, be jėgų, užtemstančiomis akimis.
– Daktare, jūs juokiatės?
– Nemalonu girdėti.
Ir moteris ramiausiu veidu pakilo, pokštelėjo lazda ir išėjo į kitą kambarį Netrukus sugrįžo nešina dviem aukštom krištolinėm taurėm, vyno buteliu, lėkštele sausainių. Pripylė taures žiburiuojančio gėrimo, paėmė vieną jų į rankas, įsakė:
– Prašau susidaužti ir išgerti su manim.
– Daktare, juk aš galiu neatsikelti nuo pirmo gurkšnio!..
– Prašau tamstą išgerti.
Taurus krištolo skambėjimas suvirpino orą kambaryje. Atsargiai prisiliečiau lūpomis taurės krašto...
Ir nenumiriau. Dar daugiau. Jauki šiluma, nubangavusi visais sąnariais, iš karto atgaivino atmintyje tuos palaimintus laikus, kai buvau sveikas, kai didžiųjų švenčių progomis linksmų draugų būry kėliau taurę už meilę, už gyvenimą – ilgą ir gražų, kupiną polėkių, siekimų, užmojų. Ir staiga pajutau dabar, kad ne tokie dar tolimi šitie laikai, ne taip beviltiškai nebesugrąžinami...
– Daktare, jūs... darote stebuklus!
– O dabar tamsta privalai įsimylėti.
– Ką?! Kaip tai įsimylėti?
– Tai antroji mano gydymo sąlyga. Pasakė šituos žodžius tokiu ramiu balsu, jog man vėl pasirodė: juokiasi iš manęs. Bet moteris nesijuokė. Sėdėjo, žvelgė aiškiu savo mėlynų akių žvilgsniu. Ir kakta jos buvo vis tokia iškilni, ir plaukai sniego baltumo, ir visa ji atrodė taip, jog negalima buvo suabejoti jos žodžiais.
– Bet, daktare... aš jau vedęs, žmoną turiu.
– Žmona – savo keliu. Pagal įstatymą. O tamsta privalai įsimylėti.
– Bet aš ir vaikų turiu, daktare, – aiškinausi sumišęs. – Visą trejetą vaikų!
– Pirmą kartą girdžiu, kad vaikai kliudo meilei.
Dabar aš nebežinojau, ką pasakyti. Šita moteris nebuvo panaši į jokį gydytoją. Į nieką kitą ji nebuvo panaši. Ir jos gydymo metodai į nieką nepanašūs.
– Pagaliau juk aš sergu širdim, daktare,— pasakiau jai. – Tiesiog neturiu teisės jaudintis...
– Tamsta ne širdim sergi.
– Ne širdim. Juk man angina pectoris! Gydytoja nusišypsojo, žvilgtelėjo į mane truputį skersomis:
– Kaip vis dėlto daug dabar žmonių nusimano apie mediciną.
Nejučiomis nusišypsojau ir aš, neatlaikydamas jos žvilgsnio.
– Kalbėkime atvirai, daktare...
– Aš taip ir kalbu su tamsta.
– Sakysim, aš paklausau jūsų patarimo, įsimyliu...
– Tamsta paklausysi mano patarimo.
– O kas mane pamils? Kokia mergina? Gražuolis aš niekada nebuvau, dabar dar ligonis, palūžęs. Ir jau nebejaunas, man penkiasdešimt su kaupu! Na, sakysim, aš išsirenku... jūsų patarimu, įsimyliu ją. O ji? Ar ji pamils mane?
– Ir nereikia. Tai pirkliška meilė: aš – tau, tu – man. Tamsta pats mylėk.
Šitaip prasidėjo jos gydymas. Ir juo toliau, juo nuostabesnis darėsi jis. Geležiniu nuoseklumu laužė ji visą mano gyvenimo tvarką, įpročius, nusistovėjusias taisykles. Į šipulius sudaužė dietinį režimą:
– Valgyk tamsta, ką priima širdis. Ir kiek priima.
Įsakė judėti. Ir judėti daug. Su pertraukomis, žinoma, ramiai pailsint gryname ore. Gryno oro irgi reikia daug. Šešių valandų per parą. Nakčiai langus atidaryti.
– Bet jie užkalti, – išsprūdo man. – Žiemai užklijuoti...
– Atplėši tamsta. Rytais mankštą tamsta darai?
– Juokiatės, daktare...
– Pasijuoksim paskui. Dabar mankštinsies tamsta kiekvieną rytą. Iš pradžių penkias minutes, paskui dešimt. Aš paruošiu tamstai visą reikalingą judesių kompleksą.
– Koks kompleksas, daktare? Man uždrausta kilnoti rankas net iki pečių lygmens.
– Teisingai uždrausta. Kilnoti reikia aukščiau. Pradėsite viską mano prižiūrimas, paskui – į gydomosios fizkultūros dispanserį. Yra toks Vilniuje. Negirdėjai tamsta?
Kalbėjo ji taip, jog nedrįsai jai paprieštarauti nė suabejoti. Vaistų neišrašinėjo pati, bet reikalavo nešti jai visus receptus, kuriuos rašė kiti gydytojai, ir vis mažino dozes.
– Žmogaus organizmas pats ginasi nuo visų ligų, – aiškino ji. – Jam reikia tik padėti. Padėti, o ne daužyti arklinėmis chemikalų dozėmis, kaip daro kai kurie gydytojai. Vieną organą taiso, dešimtį suardo.
– Daktare, o juk tai... homeopatų pažiūra.
– Kaip daug, kaip vis dėlto daug dabar žmonių nusimano apie mediciną. Ir kaip puikiai nusimano! – nukirto ji mane. – Neskubėk tamsta spiauti į homeopatiją. Ne viskas bloga tenai, seniausiame medicinos moksle.
– Prašau atleisti...
– Ligoniui tenka atleisti.
Per kiekvieną mano vizitą ji priekabiausiai tikrino sveikatos būklę, eidama aplink mane ir pokšėdama savo lazda. Ir palydėdavo žodžiais:
– Prašau tamstą ateiti po savaitės. Ir aš ateidavau. Ir vis atrasdavau ją, šitą vienišą, baltai nužilusią moterį, sėdinčią patogiame krėsle, ilsinančią savo rankas ant jo atkalčių. Kambaryje nieko nebuvo nereikalinga. Perpildytos knygų lentynos pasieniais, stalas, žemas staliukas, užverstas laikraščiais ir žurnalais, leidžiamais pas mus ir užsienyje. Ji gerai mokėjo kelias užsienio kalbas. Būdinga medicinos darbuotojams aistra skaitė grožinę literatūrą ir apie viską turėjo savo nuomonę. Vakarais įjungdavo radiją arba televizorių ir tuoj pasiimdavo į rankas japonišką dramblio kaulo liūtą. Keistas tai buvo liūtas: nedidukas, o darąs milžino įspūdį, šaltas, stiprus, pražiodęs iltingus nasrus, ryžtingai atmetęs uodegą.
– Jis erzina tamstą? – paklausė moteris, pagavusi mano žvilgsnį.
– Ne, kodėl... – sutrikau aš. – Nieko...
– Malonu girdėti. Patylėjo ir pranešė:
– Tai labai brangus liūtas.
– Suprantama, juk dramblio kaulo.
Ji atsakė su užslėptu kartėliu balse:
– Nedaug tamsta supratai. – Ir tuoj paklausė:— Tamsta jau įsimylėjai?
– Atleiskite, daktare... – sutrikau aš.
– Aš sakiau: tamsta privalai įsimylėti. Ir jeigu tamsta nerandi kitokio objekto, išsirink tamsta sau merginą! – pasakė ji griežtai, tačiau tuojau pat nusišypsojo. – Ligoniams tenka daryti nuolaidas.
Taip praėjo mėnuo, paskui dar dvi savaitės. Ir štai sykį, itin atidžiai patikrinusi sveikatą, ji ilgai žiūrėjo man į akis.
– Gerojon pusėn suka, – pranešė tyliai.
Ir aš pats jau kuris laikas jutau: tikrai suka. Nežymiai, vos vos, bet suka. Kažkur organizmo gelmėj, gal tik pasąmonėj, gimė ir ėmė augti kažkas nauja, iki tol nepatirta, sunkiai tenusakoma. Lyg slaptas džiaugsmas, lyg artėjančios laimės nujautimas. Ir kilo noras judėti, kažkuo rūpintis, dėl kažko jaudintis, Emė atgyti seniai pradingęs noras susitikti su žmonėmis, girdėti jų balsus.
Moteris pakilo, kietai subelsdama lazda į grindis. Dar kartą pažvelgė į mane ilgu ir tiriančiu mėlynų akių žvilgsniu:
– Prašau ateiti po savaitės.
Ir aš atėjau. Ir daugelį savaičių ėjau pas ją, šitą moterį. Ir kiekvieną kartą sparčiau lipau mediniais jos laiptais. Švelnus gaivulys smelkėsi į visus sąnarius, ritmingiau mušė širdis, šviesiau žvelgė akys.
– Daktare, aš jau beveik sveikas.
– Prašau ateiti po savaitės.
– Bet aš sveikstu, daktare. Jūs suprantate? Sveikstu!
– Kaip daug dabar žmonių nusimano apie mediciną.
O paskui atėjo diena, kai ji pakvietė:
– Prašau tamstą išgerti su manim puoduką kavos.
– Mielai, daktare. Bet... girdėjau, kava kenkia širdžiai.
– Taip? O aš, prisipažinsiu, nepastebėjau. Visą amžių geriu ir nepastebėjau.
Puodeliai jau stovėjo ant staliuko, to žemojo, ant kurio kadaise žiburiavo krištolinės taurės su vynu. Ji įpylė man, paskui sau. Ir aš tik dabar pamačiau, kad dėvi ji balta palaidinuke, kokios nedėvėjo niekad, ir žili jos plaukai sušukuoti kažkaip kitaip, suimti pakaušyje ragine sage. Įpylė kavos, parėmė ranka skruostą, ir sunku buvo man patikėti, kad sėdi čia aštuoniasdešimties metų moteris, seniai nulydėjusi į kapus visus savo bendraamžius ir gerai žinanti, jog ir jai pačiai ne taip daug dienų beliko... Švietė ne vien baltoji palaidinukė, ne vien šypsena jos veide. Švytėjo ji visa. Jauna, graži, drovi lyg mergaitė, braidanti po rasotą pievą.
– Ateik tamsta po savaitės. Ar ateisi?
Praėjo metai. Seniai užmiršau aš, kaip reikia ilsėtis, kopiant jos laiptais. Nesugrįžtamai dingo tas nenusakomas nerimas, kuris širdies priepuolių metu verčia ieškoti tamsesnio kampo, užuolandos arba skatina bėgti gatvėmis, laukais, tolyn ir tolyn, visai užmiršus, kad bėgti nėra prasmės, niekur tu, žmogau, nepabėgsi, juoba mirties pavojus glūdi tavyje, tu jį nešiesi su savim. Ir visa įvyko jos dėka. Šitos keistos, vienišos, sunkiai suprantamos moters dėka.
– Netiesa, – šyptelėjo ji. – Tamsta pats norėjai gyventi, štai visa paslaptis.
– Bet, daktare, visi šito nori.
– Ne visi.
– Nesutikau nenorinčių gyventi.
– O aš sutikau. Ir labai daug. Vos įgauna proto, tuoj skuba trumpinti savo gyvenimą, – kalbėjo ji susimąsčiusi. – Rūko, be saiko geria, naktimis dirba, dienos metu miega, valgo bet ką, bet kaip ir bet kuriuo laiku. Savižudžiai!
– Daktare...
– Ir tamsta buvai toks, – pertraukė ji beveik rūsčiai. – Net blogesnis už kitus. Tamsta nebenorėjai gyventi.
– Netiesa.
– Tiesa. Atėjai pervargęs, išsisėmęs, nebemylįs net savęs. Štai koks tamsta atėjai. Supratau iš pirmo žvilgsnio: jeigu tamsta nepasikeisi – mirsi, ir mirsi labai greit.
Ji pavargo. Ilgai tylėjo, pagaliau pridūrė:
– Mirtis visuomet ieško tokių. Palūžėlių. Čia jos duona, jos džiaugsmas. Jos, o ne gyvenimo.
Ir staiga paprašė:
– Ateik tamsta dažniau. Du kartus per savaitę...
– Mielai, daktare. Bet aš jau taip sustiprėjau, jog ketinau nebevarginti jūsų.
– Tamsta manęs nevargini. Na, jeigu negali, tada... nereikia.
Ir tuoj pakilo, pokštelėdama lazda į grindis.
Nuo to laiko aš visada rasdavau kavą jau paruoštą. Kavinukas stovėdavo po storu išsiuvinėtu užmalu, saugančiu karštį. Šalia jo padėta džiūvėsių, keletas vaisių. Ir ji pati sėdėdavo prie staliuko, visuomet šventiškai pasipuošusi. Ji ne iš karto pakeldavo akis į mane. Įpildavo garuojančios, kvapios kavos, ir tada prasidėdavo mūsų pokalbiai. Apie viską ji kalbėjo laisvai, iš esmės, stipriai argumentuodama. Ir buvo tik viena sritis, kurios ši moteris nelietė: ji pati, jos gyvenimas, praeitis. Net jos vardą sužinojau tik antraisiais mūsų pažinties metais: Natalija. Natalija Tolvaišienė. Vardas buvo rusiškas, ir aš paklausiau sykį:
– Jūs, turbūt, rusų tautybės?
– Ar tas labai svarbu tamstai? – Ir, matydama mano sutrikimą, pakvietė: – Prašom, gerkite kavos, džiūvėsių paragaukit. Antradienį vėl lauksiu tamstos. Tamsta ateisi?
O ateiti buvo sunkiau ir sunkiau. Stiprėjanti sveikata laužė ligoniško gyvenimo rėmus. Užplūdo skubių darbų spiečius. Akiratin veržėsi nauji ir nauji žmonės, tikriau sakant, grįžo senieji, dabar vėl prisiminę mane, susidomėję mano gyvenimu. Pamažu, bet nesulaikomai blanko būtinybė matyti gydytoją. Ir aš, savo paties gėdai, dar kartą įsitikinau ta nesugriaunama tiesa, jog niekas pasaulyje taip greit neužmirštama, kaip pasveikus užmirštama pareiga gydytojui.
O ji laukė. Kantriai ir tyliai. Visuomet šventadieniškai apsidariusi, paslėpusi karštą kavinuką po storu išsiuvinėtu užmalu, gražiai išdėliojusi kiek džiūvėsių ir vaisių.
– Tamsta palieki mane, – pratarė ji, kai atėjau, ilgai nebuvęs.
Sunkiai mezgėsi kalba šį sykį. O paskui praėjo savaitė, kita, trečia, ir aš vis neradau laiko aplankyti ją, šitą moterį, parodžiusią man kelią atgal į gyvenimą.
Ir išaušo pavasaris. Sulapojo visos Vilniaus liepos. Gaiviu vaiskumu pasidengė skverai ir parkai. Suulbo balandžiai aikštėse. Ir nuostabiai išgražėjo moterys, nutrenkusios nuo pečių žieminius apdarus. Pavasaris ėjo Vilniaus gatvėm ir aikštėm, šlavė nuo kelio viską, kas slėgė žmones, – niūrų rūpestį, sielvartą, alinančią kasdienos pilkybę; sėjo jis vaikų juoką ir sėjo džiaugsmą, priverčiantį krūptelėti kiekvieną širdį.
Ir štai tada aplankė mane moteriškė. Nepažįstama, nematyta. Pastovėjo tylėdama vidury kambario:
– Natalija Tolvaišienė prašo: jei gali tamsta, ateik.
Būna atvejų, kai, susitikęs seniai bematytą žmogų, staiga suvoki, kad to žmogaus lyg nebėra, o jo vietoj –kažkas svetimas. Taip ir medinio namo antrajame aukšte, patogiam krėsle su atkaltėmis rankoms ilsinti, sėdėjo neatpažįstamai sukritusi moteris šešėlio nupilkintu veidu. Ilgai žiurėjo ji į mane nemirksėdama.
– Ačiū tamstai, – sukrutino lūpas.
– Atleiskite, daktare...
Vos krustelėdama pirštais, ji davė ženklą, kad nereikia atsiprašinėti. Pakėlė nuo stalo du popieriaus lapelius:
– Sužymėjau čia viską. Kai bus tamstai negera, vėl pasijusi ligonis, pasiskaityk, žinosi, ką daryti, kaip saugoti save...
– Daktare, atleiskite man... Nereikia tų lapelių. Dabar aš dažnai lankysiu jus, pasitarsiu su jumis...
– Tamsta nebelankysi manęs.
– Kodėl gi, daktare? Ji patylėjo ir paprašė:
– Ar negalėtum tamsta pabučiuoti mane? Pasilenkiau, pabučiavau ją ji kaktą, skruostus, paskui abi rankas.
– Dabar eik tamsta, – vėl paprašė ji, staiga pragiedrėjusi ir nušvitusi. – Ir ačiū tamstai. Už viską. O dabar eik tamsta.
Paskutiniuosius žodžius ji ištarė taip, jog negalima buvo nepaklusti. Prie durų neiškenčiau, atsisukau. Natalija Tolvaišienė sėdėjo veidu į mane. Silpnutė šypsena bandė prasimušti pro šešėlio pilkumą jos veide.
– Daktare! — šūktelėjau nejučiomis.
– Eik tamsta.
Lipau laiptais žemyn. Tais pačiais, kuriais šitaip sunkiai kopiau į viršų pirmąjį kartą. Ir sustojau vidury, staiga praradęs jėgas.
– Nebegirdžiu tamstos žingsnių, – atplaukė jos balsas, silpnas ir tolimas. – Noriu girdėti, kaip tamsta nueini. Eik.
Ir aš nuėjau.
O kitą dieną, aitriai sukvipusią ievų žiedais ir vasarodrungniu Karolynės kalvų vėju, vėl pamačiau savo bute nepažįstamąją moterį. Netarusi nė žodžio, ji ištiesė man nedidelį paketą:
– Čia tamstai.
Atrišau siuntinį. Pakete buvo liūtas. Tas pats japoniškas liūtas iš dramblio kaulo. Ir buvo laiškas, parašytas pažįstama ranka:
„Prieš šešiasdešimt metų šį liūtą man padovanojo žmogus. Jis buvo labai senas. Kaip aš dabar. Jis vadino mane savo paskutiniuoju tyliu džiaugsmu. Kaip aš dabar... Ir jis prašė perduoti šį liūtą mano paskutiniam tyliam džiaugsmui, kurį išgyvensiu, sulaukusi jo metų. Priimk jį ir sulauk laimingai mano metų, o tada perduok savo paskutiniam tyliam džiaugsmui, paskutiniam žmogui, kurį tamsta paskatinsi gyventi. Tegu tylus džiaugsmas lydi žmones iš kartos į kartą, kaip lydi juos saulė, pavasario vėjai, upių vandenys, kalnų viršūnės...“
Pakėliau akis nuo laiško. Moters kambaryje jau nebebuvo.
Ir aš supratau: išpildysiu paskutinį Natalijos troškimą – gyvensiu ir perduosiu liūtą toliau. Visko dar bus mano gyvenime. Daug gero, šviesaus, ir daug negero, sunkaus, aitraus...
Visko bus.

JUOZAS BALTUŠIS. NEŽVYRUOTU VIEŠKELIU. APSAKYMŲ RINKTINĖ. Aps. Paskutinis tylus džiaugsmas. VILNIUS 1971

[TABLE]
[TR]
[TD]Šiuolaikinė žmonija labai nutolo nuo dvasinių ištakų, todėl panaši į prakiurusį laivą, kurio variklis sugedęs, kapitono nėra, o komanda susivaidijusi. Kai kurie ekipažo nariai pradėjo tai suvokti, pasigirsta kvietimų laikytis ir remontuoti laivą. Tačiau didžiausia bėda, - ir jos niekas nenujaučia, - kad laivas artėja prie rifų ir netgi variklio remontas negali išgelbėti laivo ir jo komandos, jei nebus pakeista plaukimo kryptis.

Žmonijai gresia kur kas didesnis ir rimtesnis pavojus negu branduolinis karas, tasai pavojus dvasios pakrikimas. Baisiausi praradimai tie, kurių mes nepastebime ir nejaučiame, nes mirtis pradžioje atsiranda biolauko lygmenyje, o tik po to - kūno lygmenyje. Dabar šis procesas artėja prie kritinio taško, nes nuo mūsų dvasingumo šiandien priklausys mūsų vaikų ir vaikaičių rytdiena.

Žmonija priartėjo prie tos ribos, už kurios - arba dvasinis atgimimas, arba žūtis. Išsigelbės žmonija tik tuomet, jeigu kiekvienas žmogus ieškos dvasingumo pats ir įsisąmonins, kad mes kiekvienas esame atsakingi už žmonių likimus ir Visatos gyvavimą.

Blogio priežastis glūdi pačiame žmoguje. Norėdami pakeisti aplink mus esantį pasaulį ir tai, kas jame vyksta, turime pasikeisti patys, iš pradžių paviršiniai, o paskui vidujai. Bet norint paveikti savo pačias giliausias emocijas, o per jas ir visą pasaulį. Tam reikalinga teisinga pasaulėžiūra, iš neteisingos pasaulėžiūros kyla neteisingos emocijos, o pasaulėžiūrą nusako visų pirma mūsų tikslai. Vos žmogus pakeičia savo pasaulėžiūrą, pajunta, koks realus yra meilės Dievui jausmas ir kaip iliuzoriška ir ne tiek svarbu visa kita, tuoj pradeda keistis ne tik charakteris, sveikata ir likimas, bet ir žmogaus artimieji, ir apskritai pasaulis apie tą žmogų.[/TD]
[/TR]
[/TABLE]

LAIKO MATAVIMAS

Laikui matuoti galima naudoti daug skirtingų būdų. Šiais laikais mokslininkai diena vadina žemės apsisukimą aplink savo ašį. Diena dalijama į valandas, valanda į – sekundes. Vediniame moksle laiko vienetu buvo laikomas tas laiko tarpas, per kurį šviesa kerta atomo skersmenį. Mažiausias ilgio matas buvo šešių atomų grandinė. Tai reiškia, jog kitose Jugose (erose) žmonės galėjo įžiūrėti šešių atomų grandinę, kai tuo tarpu šiandieniniam žmogui laikraščiui perskaityti reikia akinių (ar iš tiesų šiandieninis mokslas toks jau ir pažengęs?).

„Šrimad-Bhagavatam“ aprašo visai kitokia laiko skaičiavimo sistemą, negu šiandieninis mokslas siūlo. Pasaulis pastoviai praeina pasikartojančiai ciklais, vadinamais čaturjugomis. Čatur-juga yra keturių jugų ratas. Jis trunka 4.320.000 metų. Į jį įeina Satya-juga (trunkanti 1.728.000 metų), Dvapara-juga (1,296,000 metai), Treta-juga (864,000 metai) ir Kali-juga (432.000 metai, kurių 5000 jau praėjo). Vienas tas jugų ratas sudaro Čaturjugą („čatur“= keturi). Vienas Manu (žynys, kuris apgyvendina pasaulį gyvosiom būtybėm) gyvena 71 vieną Čaturjugą. Brahmos dienoje yra keturioliką Manu. Visi jie turi savo vardus.

Pusdieviai, kurie guvena auktesnėse planetinėse sistemose, patiria laiką kiek kitaip: jiems vieni metai yra tolygūs 360 žemės metams. Todėl atitinkamai šeši žemės mėnesiai jiems yra lygūs vienai jų dienai. Šimtas pusdievių metų mums trunka 36.000 metų. Krišna sako:

lokanam loka-palanam
mad bhayam kalpa-jivinam
brahmano ’pi bhayam matto
dvi-parardha-parayusa

Visose planetinės sistemose nuo rojinių iki pragariškų, ir netgi visuose didžiuosiuose pusdieviuose, kurie gyvena tūkstantį Jugu ciklų, vyrauja baimė Manęs Mano laiko pavidalu. Netgi Brahma, kurio gyvenimas trunka 311,040,000,000,000 metų, taip pat bijo Manęs.

Čia (S.B. 11.10.30) Krišna kalba apie Savo laiko pavidalą, kurio visi bijo (mirties). Tai galima paskaičiuoti, kiek trunka pusdievių gyvenimas: 4.320.000 x 1000 = 4.320.000.000 žemės metų. Tiek pat trunka Brahmos (nemaišyti su beasmeniu brahmanu) diena. Visa jo para yra 4.320.000.000 x 2 = 8.640.000.000 Žemės metų ilgumo. Brahmos dienai pasibaigus, visatoje įvyksta dalinis sunaikinimas ir tiktai vėl prasidėjus naujai jo dienai viskas yra sukuriama iš naujo. Brahma pagal savo skaičiavimą gyvena 100 metų arba 8.640.00.000 x 30 x 12 x 100 žemiškų metų. Pasibaigus jo gyvenimo trukmei, viskas (su pačiu Brahma) sugrįžta atgal į Višnu. Višnu visas tas laikas trunka vieną iškvėpimą. Pavyzdžiui „Čaitanijoje Čaritamritoje“ yra aprašyta:

gavakse udiya yaiche renu ase yaya
purusa-nisvasa-saha brahmanda bahiraya
punarapi nisvasa-saha yaya abhyantara
ananta aisvarya tanra, saba——maya-para

Tos visatos, kurias iškvepia Mahavišnu, reikia suprasti, plaukioja erdvėje. Jos yra tarsi atominės dalelytės, plaukiojančios saulės šviesoje ir prasiskverbiančios pro ekrano skylutes. Tokiu būdu visos visatos yra sukurtos Maha-Višnu iškvėpimu, o kai Maha-Višnu įkvepia, jos vėl sugrįžta į Jo kūną. Begalinės Maha-Višnu galybės yra visiškai už materialios sampratos ribų.
(Čaitanija-Čaritamrita, Madhya 279-280)

yasyaika-nisvasita-kalam athavalambya
jivanti loma-vila-ja jagad-anda-nathah
visnur mahan sa iha yasya kala-viseso
govindam adi-purusam tam aham bhajami

Brahmos ir visi kiti materialių pasaulių valdovai atsiranda iš Maha-Višnu porų ir gyvena vieną Jo išvėpimo laiko tarpą. Aš garbinu Viešpatį Govindą (Krišną), kurio dalinė ekspansija yra Maha-Višnu.

Taip, kad visatos kaip atomai išsiskiria iš Maha-Višnu transcendentio kūno porų, ir kiekvienoje užverda gyvenimas. Kiekvienoje visatoje gimsta Brahma kaip pirmoji būtybė ir jis užsiima materialios visatos kūrimu, kol Mahavišnu neikvepia ir viskas sunaikinama. Višnu tai trunka tik vieną iškvėpimą ir įkvėpimą.